Sigmund Freud

(14 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

KETURIOLIKTA PASKAITA

Norų patenkinimas

Ponios ir ponai! Ar nevertėtų dar kartą apžvelgti mūsų nueitą kelią? Prisiminti, kaip naudodami savo techniką susidūrėme su sapno iškraipymu, kaip sumanėme jį apeiti ir svarbiausias žinias apie sapno esmę gavome iš infantilių sapnų. Prisiminti, kaip paskui pasitelkę šio tyrimo rezultatus ėmėme tirti sapno iškraipymą ir, tikiuosi, pamažu jį įveikėme. Bet dabar turime prisipažinti, kad tai, ką gavome pirmuoju ir antruoju būdu, ne visai sutampa. Mūsų užduotis – palyginti abu rezultatus ir suderinti juos tarp savęs.

Abiem atvejais padarėme išvadą, kad sapno darbo esmė -minčių pavertimas haliucinaciniu išgyvenimu. Nelabai aišku, kaip tai įvyksta, bet čia ši bendrosios psichologijos problema neturėtų mums rūpėti. Iš vaikų sapnų sužinojome, kad sapno darbas siekia pašalinti miegą trikdantį psichinį dirginimą patenkindamas norą. Nieko panašaus negalėjome pasakyti apie iškraipytus sapnus, kol neišmokome jų aiškinti. Bet nuo pat pradžių tikėjomės, kad iškraipytus sapnus įstengsime traktuoti tuo pačiu požiūriu, kaip ir infantilius. Pirmiausia šis lūkestis išsipildė nustačius, kad, tiesą sakant, visi sapnai yra vaikų sapnai, visi jie dirba su infantilia medžiaga, vaikiškomis emocijomis ir vaikiškais mechanizmais. Laikydami sapno iškraipymą įveiktu, dabar turime ištirti, ar ir iškraipytiems sapnams galime priskirti norų patenkinimo funkciją.

Neseniai mėginome paaiškinti keletą sapnų, bet visai išleidome iš akių tai, ar jie patenkina kokį nors norą. Esu tikras, kad jums ne kartą kilo klausimas: kurgi čia patenkinami norai, juk šito, esą, siekia sapno darbas? Šis klausimas reikšmingas; kaip tik jį uždavinėja mūsų neprofesionalūs kritikai. Kaip žinote, žmonija linkusi instinktyviai gindamasi reaguoti į intelektines naujoves. Tai reiškiasi ir tuo, kad bet kokia naujovė tuoj pat kuo labiau redukuojama, o jei įmanoma, tai tiesiog paverčiama lozungu. Atsiradus naujajam mokymui apie sapnus, tokiu lozungu tapo norų patenkinimas. Diletantas klausia: kurgi norų patenkinimas? Iškart, vos išgirdęs, kad sapnu turi būti patenkinamas noras, jis užduoda šį klausimą ir atsako į jį neigiamai. Jam tuoj pat į galvą ateina begalė jo sapnų, kuriuose nemalonus jausmas virsdavo tiesiog siaubu, todėl šis psichoanalitinio mokymo apie sapnus teiginys atrodo visiškai neįtikimas. Nesunku atsakyti, kad iškraipytuose sapnuose norų patenkinimas negali būti akivaizdus, jį pirma reikia atrasti, tad negalime jo nurodyti, pirma neišaiškinę sapno. Taip pat žinome, kad iškraipytų sapnų norai – tai draudžiami, cenzūros atmesti norai, kad kaip tik jų egzistavimas ir tapo sapno iškraipymo priežastimi, sapno cenzūros įsikišimo motyvu. Bet kritiką-diletantą sunku įtikinti, kad neišsiaiškinę sapno negalime svarstyti, koks noras juo patenkinamas. Kritikas tai nuolat pamiršta. Tiesą sakant, jo neigiama nuostata norų patenkinimo teorijos atžvilgiu yra ne kas kita, kaip sapno cenzūros padarinys, cenzūruotų sapno norų pakaitalas ir jų neigimo rezultatas.

Žinoma, ir mes pajusime poreikį išsiaiškinti, kodėl būna tiek daug nemalonaus turinio sapnų, baisių sapnų [Angsttraume]. Čia pirmą kartą susiduriame su sapno afektų problema, kurią savaime verta tirti, bet, deja, negalime to imtis. Jei sapnas yra norų patenkinimas, tai nemalonių pojūčių jame neturėtų būti; iš pirmo žvilgsnio kritikai-diletantai atrodo teisūs. Bet reikia atsižvelgti į tris sunkumus, apie kuriuos jie nepagalvojo.

Pirma: gali būti, kad sapno darbui ne visai pavyko patenkinti norą, todėl dalis nemalonaus afekto, susijusio su slaptosiomis sapno mintimis, perėjo į išreikštąjį sapno turinį. Tokiu atveju analizė turėtų parodyti, kad šios sapno mintys buvo dar nemalonesnės, nei iš jų sukurtas sapnas. Kaskart tai pavyksta įrodyti. Pripažįstame, kad sapno darbas nepasiekė savo tikslo, panašiai kaip troškulio sukeltas sapnas, kuriame geri, neįstengia numalšinti troškulio. Jis tebekamuoja, ir turi pabusti, kad atsigertum. Bet vis dėlto tai buvo tikras sapnas, jo esmė nepakito. Privalome pasakyti: Ut desint vires, tamen est laudanda volnntas.* Pagirtinas bent jau aiškiai išreikštas ketinimas. Tokie nesėkmės atvejai gana dažni. Beje, prisideda ir tai, kad sapno darbui daug sunkiau norima linkme pakeisti afektus nei turinį; afektai kartais būna labai patvarūs. Tad pasitaiko, kad nemalonų sapno minties turinį sapnas jau pavertė noro patenkinimu, bet nemalonus afektas prasiveržia į išreikštąjį sapną nepakeistas. Tokiu atveju sapne afektas visiškai nesiderina su turiniu, ir mūsų kritikai gali sakyti: sapnas anaiptol nėra noro patenkinimas, jei net visiškai nekaltas jo turinys gali sukelti nemalonumo pojūtį. Šią neprotingą pastabą atremsime teigdami, kad sapno darbo siekimas patenkinti norą tokiuose sapnuose yra izoliuotas, ir kaip tik todėl juose atsiskleidžia ryškiausiai. Klaida atsiranda dėl to, kad su neurozėmis nesusidūręs žmogus įsivaizduoja, jog turinys yra kur kas labiau susijęs su afektu, todėl negali suvokti, kad turiniui pasikeitus atitinkamas afektas nebūtinai pakinta.

———————–

*Nors jėgų neužteko, pastangos pagirtinos (lot.). – Vert.

———————–

Pereisime prie antrojo, kur kas svarbesnio ir gilesnio momento, kurio diletantas irgi nepaiso. Aišku, kad norų patenkinimas turėtų teikti malonumą, bet kartu kyla klausimas – kam? Žinoma, tam, kuris nori. Bet jau girdėjome, kad sapnuojančiojo santykis su jo norais ypatingas. Jis juos atmeta, atlieka jų cenzūrą, trumpai tariant, nemėgsta jų. Tad jų patenkinimas suteikia jam anaiptol ne malonumą, o visiškai priešingą jausmą. Patirtis rodo, kad šis priešingas jausmas yra baimė, – šitą faktą irgi reikia paaiškinti. Dėl tokio santykio su savo sapno norais sapnuojantįjį galime palyginti su būtybe, kurią sudaro du labai glaudžiai tarp savęs susiję asmenys. Užuot toliau samprotavęs šia tema, priminsiu jums žinomą pasaką, kurioje atsispindi panašūs santykiai. Geroji fėja pažada neturtingiems sutuoktiniams, vyrui ir žmonai, išpildyti pirmus tris jų norus. Jie labai nudžiunga ir ruošiasi rūpestingai apgalvoti tuos tris norus. Bet iš gretimos lūšnos atsklidęs kepamų dešrelių kvapas suvilioja moteriškę ir ji užsimano poros tokių dešrelių. Beregint jos jau čia; pirmas noras patenkintas. Vyras pasipiktina ir įniršio pagautas pageidauja, kad tos dešrelės pakibtų ant žmonos nosies. Tai irgi įvyksta, dešrelės tvirtai įsitaiso naujoje vietoje, jų neįmanoma nuplėšti; taip patenkinamas antras noras, bet šis noras yra vyro; žmonai toks noro patenkinimas labai nemalonus. Patys žinote, kas toliau nutinka. Kadangi jie abu iš esmės yra viena, vyras ir žmona, tai trečias noras turi skambėti taip: lai dešrelės palieka žmonos nosį. Šia pasaka galėtume ne kartą pasinaudoti kitame kontekste; čia pateikiau ją tik norėdamas pailiustruoti, kaip vieno asmens noro patenkinimas gali būti nemalonus kitam asmeniui, jei jie tarp savęs nesutaria.

Dabar mums nebus labai sunku geriau suprasti baisius sapnus. Pasinaudosime dar vienu faktu, o paskui ryšimės padaryti prielaidą, kurią galima įvairiai pagrįsti. Pastebėta, kad baisių sapnų turinys dažnai visiškai neiškraipytas, taip sakant, išvengęs cenzūros. Baisus sapnas neretai yra akivaizdus noro patenkinimas, žinoma, ne malonaus, o neleistino noro. Cenzūrą pakeičia baimė. Jei galime tvirtinti, kad infantilus sapnas – tai atviras leistino noro patenkinimas, kad įprastinis iškraipytas sapnas – užmaskuotas išstumto noro patenkinimas, tai baisiam sapnui tinka tik tokia formulė: jis yra atviras išstumto noro patenkinimas. Baimė – tai ženklas, kad išstumtas noras pasirodė esąs stipresnis už cenzūrą, kad jis prasiveržė arba ketino prasiveržti nepaisydamas cenzūros. Suprantame, kad tai, kas jį patenkina, mums, sapno cenzūros šalininkams, tegali būti nemalonių pojūčių ir gynybos dingstis. Sapne jaučiama baimė – tai, jei norite, baimė, kad šie paprastai užgniaužti norai yra tokie stiprūs. Kodėl gynyba reiškiasi baime, nesuprasime studijuodami vien sapnus; aišku, kad reikia tirti baimės reiškinius kitose srityse.

Kas teisinga, kalbant apie neiškraipytus baisius sapnus, tą galime priskirti ir sapnams, patyrusiems dalinį iškraipymą, ir kitiems nemaloniems sapnams [Unlusttraume], kuriuose nesmagūs pojūčiai veikiausiai atitinka baimę. Iš baisaus sapno paprastai nubundame; mes linkę nutraukti sapną, kol išstumtas sapno noras nebuvo prieš cenzūros valią visiškai patenkintas. Šiuo atveju sapnas nepasiekia savo tikslo, bet sapno esmė nuo to nepakinta. Anksčiau lyginome sapną su naktiniu sargu, norinčiu apsaugoti mūsų miegą nuo trikdžių. Pasitaiko, kad ir naktinis sargas turi pažadinti miegantįjį, – tada, kai jis jaučiasi per silpnas, kai neįstengia vienas nuvyti trikdį ar pavojų. Tačiau kartais mums pavyksta toliau miegoti, net kai sapnas tampa grėsmingas ir užplūsta baimė. Sapne sakome sau: tai tik sapnas, – ir miegame toliau.

Kada sapno noras įstengia nugalėti cenzūrą? Tai priklauso tiek nuo jo, tiek nuo sapno cenzūros. Kartais dėl nežinomų priežasčių noras gali pernelyg sustiprėti; bet susidaro įspūdis, kad dažniau šį jėgų santykio pokytį sukelia sapno cenzūra. Jau girdėjome, kad kiekvienu atskiru atveju cenzūra dirba nevienodai intensyviai, skirtingus elementus ji apdoroja nevienodai griežtai. Dabar norėtume pridurti dar vieną prielaidą: cenzūra apskritai gana permaininga ir kaskart nevienodai griežtai vertina tą patį nepriimtiną elementą. Jei kartais ji pasijunta bejėgė prieš kokį nors netikėtai ją užklupusį sapno norą, tai, užuot mėginusi jį iškraipyti, griebiasi kraštutinės priemonės – atsisakyti miego būsenos pasitelkiant augančią baimę.

Kartu į akis krinta tai, kad apskritai dar nežinome, kodėl pikti, nedori norai sukrunta kaip tik naktį, trikdydami mūsų miegą. Atsakymas gali būti tik prielaida, įvertinanti sapno būsenos ypatumą. Dieną šiuos norus stipriai varžo cenzūra, paprastai neleidžianti jiems reikštis kokiu nors veiksmu. Naktį cenzūra kaip ir visas psichikos gyvenimas veikiausiai pajungiama vieninteliam norui miegoti ar bent smarkiai susilpnėja. Susilpnėjus cenzūrai uždrausti norai naktį vėl gali atgimti. Yra nervingų ligonių, kuriuos kankina nemiga ir kurie prisipažįsta pradžioje norėję šios nemigos. Jie nesiryždavę užmigti, baimindamiesi sapnų, t. y. kaip tik susilpnėjusios cenzūros padarinių. Nesunku suprasti, kad šitaip pristabdyti cenzūrą nėra labai pavojinga. Miego būsena varžo mūsų judrumą; net ir suaktyvėję pikti ketinimai negalėtų labai pakenkti, jie tik sukurtų iš esmės nekenksmingą sapną; kaip tik šias raminamas aplinkybes nusako itin išmintinga sapnuojančiojo pastaba, susijusi su naktimi, bet ne su sapno gyvenimu: juk tai tik sapnas, – tad nevaržysiu jo ir miegosiu toliau.

Trečia, prisiminę, kad su savo norais besigrumiantį sapnuojantįjį galime palyginti su būtybe, kurią sudaro du skirtingi, bet itin glaudžiai susiję asmenys, suprasite ir kitą galimybę: kaip patenkinant norą gali įvykti tai, kas itin nemalonu, – būtent bausmė. Čia vėl pravers pasaka apie tris norus: keptos dešrelės ant lėkštės yra tiesioginis moters – pirmo asmens – noro patenkinimas; dešrelės ant jos nosies yra vyro – antro asmens – noro patenkinimas, bet kartu ir bausmė už paiką žmonos norą. Paskui tirdami neurozes atrasime ir trečio noro, kuris pasakoje yra paskutinis, motyvaciją. Žmogaus psichikos gyvenime daug tokių baustinų tendencijų; jos labai stiprios, ir galime teigti, kad kaip tik jos sukelia dalį nemalonių sapnų. Turbūt dabar sakysite, kad beveik nieko neliko iš mūsų taip liaupsinto norų patenkinimo. Bet atidžiau pažvelgę sutiksite, kad esate neteisūs. Toliau aptarsime visa tai, kuo sapnas galėtų būti, – o kai kurių autorių nuomone, kuo jis iš tikrųjų yra; priešingai šiai įvairovei, tikrai ribotas yra sapno kaip noro patenkinimo – baimės išgyvenimo – bausmės įvykdymo suvokimas. Reikia dar pridurti, kad baimė – tai tiesioginė noro priešingybė, kad asocijuojant priešingybės itin suartėja, o nesąmoningumo srityje, kaip žinome, ir sutampa; be to, bausmė taip pat yra noro patenkinimas, – tik kito, cenzūrą atliekančio asmens noro.

Vadinasi, nors ir priešinotės noro patenkinimo teorijai, bet nesulaukėte iš manęs jokių nuolaidų. Tačiau įsipareigojome įrodyti, kad noras patenkinamas ir kiekvienu iškraipytu sapnu, ir, žinoma, nenorime atsisakyti šios užduoties. Grįžkime prie ano jau aiškinto sapno apie tris blogus bilietus už 1 floriną 50 kreicerių, iš kurio jau daug pasimokėme. Tikiuosi, kad dar prisimenate jį. Dama, kuriai vyras dieną pranešė apie trim mėnesiais jaunesnės draugės Elizos sužadėtuves, sapnuoja sėdinti su savo vyru teatre. Viena parterio pusė beveik tuščia. Vyras sako jai, kad Eliza su savo sužadėtiniu irgi norėję eiti į teatrą, bet negalėję, nes gavę tik blogus bilietus, tris už vieną floriną 50 kreicerių. Ji mano, kad tai anaiptol ne bėda. Atspėjome, kad sapno mintys išreiškė apmaudą dėl jos ankstyvos santuokos ir nepasitenkinimą vyru. Turime teisę pasidomėti, kaip šios niūrios mintys buvo paverstos noro patenkinimu, ir pamėginti aptikti jo pėdsakus išreikštajame sapno turinyje. Jau žinome, kad cenzūra eliminavo iš sapno elementą „per anksti, skubotai”. Tuščias parteris yra užuomina į tai. Susipažinus su sapno simbolika kur kas suprantamesnis tampa paslaptingasis elementas „trys už vieną floriną 50 kreicerių”.*

————————————–

*Neminiu, kad bevaikės moters atveju jį galima aiškinti ir kitaip, nes analizė nepateikė tokios medžiagos.

————————————–

Trejetas iš tiesų reiškia vyrą, ir minėtąjį sapno elementą nesunku išversti: nusipirkti vyrą už kraitį („dešimt kartų geresnį būčiau galėjusi nusipirkti už savo kraitį”). Aišku, kad vedybos pakeistos ėjimu į teatrą. „Pernelyg skubotas bilietų įsigijimas” tiesiog pakeičia pernelyg ankstyvą santuoką. Bet toks pakeitimas ir yra noro patenkinimas. Dama ne visada buvo tokia nepatenkinta savo ankstyva santuoka kaip tądien, kai sužinojo apie draugės sužadėtuves. Kažkada ji didžiavosi santuoka ir jautėsi pranašesnė už draugę. Naivios merginos susižadėjusios dažnai džiūgauja, kad dabar galės eiti į visus iki šiol joms draustus teatro spektaklius, kad galės viską pamatyti. Aišku, kad čia ryškėjantis noras pamatyti arba smalsumas pradžioje buvo seksualinio pobūdžio, jis krypo į lytinį gyvenimą, ypač tėvų; paskui smalsumas tapo stipriu motyvu, pastūmėjusiu merginą ankstyvai santuokai. Tad ėjimas į teatrą tampa suprantamu santuokinio gyvenimo pakaitalu. Dabar, kamuojama apmaudo dėl savo ankstyvos santuokos, ji grįžta į tuos laikus, kai ankstyva santuoka reiškė jos noro patenkinimą, nes tenkino smalsumą; kaip tik šio ankstesnio noro veikiama ji pakeičia santuoką ėjimu į teatrą.

Galime pasakyti, kad tai ne pats patogiausias pavyzdys siekiant parodyti slaptą noro patenkinimą. Panašiai turėtume elgtis su kitais iškraipytais sapnais. Negaliu dabar to daryti, todėl tik išsakysiu savo įsitikinimą, kad tai visada pavyks. Visgi norėčiau ilgėliau užtrukti prie šio teorijos momento. Mano patirtis rodo, kad tai pažeidžiamiausias mokymo apie sapnus elementas, sukeliantis daugiausia prieštaravimų bei nesusipratimų. Be to, gal jums atrodys, kad sakydamas, jog sapnas yra noro patenkinimas arba jo priešingybė – įgyvendinta baimė ar bausmė, iš dalies jau atsisakiau savo teiginio; gal pamanysite, kad tai patogi proga priversti mane daryti tolesnes nuolaidas. Taip pat girdėjau priekaištą, kad dalykus, kurie man atrodo akivaizdūs, dėstau pernelyg glaustai ir todėl nepakankamai įtikimai.

Ne vienas kartu su mumis ėjęs iki šios mokymo apie sapnus vietos ir priėmęs visus to mokymo pateiktus teiginius, išgirdęs apie norų patenkinimą, stabteli ir klausia: tarkime, kad kiekvienas sapnas turi prasmę ir kad analitinė technika gali ją atskleisti; kodėl gi šią prasmę kaskart reikia sprausti į norų patenkinimo formulę, nors akivaizdu, kad ji visiškai netinka? Kodėl naktinis mąstymas negali įgauti tiek pat įvairių prasmių kaip ir dieninis, kodėl sapnas negali kartais tenkinti noro, kartais, kaip pats minėjote, įgyvendinti jo priešingybės – baimės, kodėl jis negali reikšti ketinimo, įspėjimo, svarstymo „už” ir „prieš”, perspėjimo, sąžinės priekaišto arba ruošimosi būsimam veiksmui ir pan. Kodėl visada tik noras ar daugių daugiausia jo priešingybė?

Galėtume pamanyti, kad nesutarimai šiuo klausimu nėra labai svarbūs, jei visur kitur sutariame. Pakanka to, kad parodėme, jog sapnas turi prasmę, ir žinome jos paieškos būdus; nelabai svarbu, kad buvome priversti šią prasmę apriboti. Bet iš tikrųjų taip nėra. Nesusipratimas šioje vietoje neigia mūsiškio sapnų suvokimo esmę ir menkina jo reikšmę tiriant neurozes. Be to, mokslui nepriimtinas ir veikiausiai žalingas tas nuolaidumas, kuris komercijoje vertinamas kaip „paslaugumas”.

Pirmasis atsakymas į klausimą, kodėl sapnas negali būti daugiareikšmis minėtąja prasme, kaip ir įprasta tokiais atvejais skamba taip: nežinau, kodėl taip neturi būti. Aš to nenoriu. Dėl manęs tebūnie kitaip. Vienintelė smulkmena kliudo kur kas plačiau ir patogiau suvokti sapną, būtent tai, kad iš tikrųjų taip nėra. Antruoju atsakymu pabrėžiu, kad man pačiam nesvetima prielaida, jog sapnas atitinka įvairias mąstymo formas ir intelektines operacijas. Kartą vienoje ligos istorijoje aprašiau sapną, kuris kartojosi tris naktis iš eilės, o paskui nustojo, ir paaiškinau šį atvejį, kad sapnas atitiko ketinimą, kurį įvykdžius jam nereikėjo daugiau kartotis. Vėliau aprašiau sapną, kuris sutapo su prisipažinimu. Tad kaip galiu prieštarauti sau ir teigti, kad sapnas visada tėra noro patenkinimas?

Taip elgiuosi norėdamas išvengti kvailo nesusipratimo, galinčio niekais paversti visus mūsų sapnų tyrimo rezultatus, – tokio nesusipratimo, kai sapnas sutapatinamas su slaptosiomis sapno mintimis ir apie jį teigiama tai, ką tegalima teigti tik apie pastarąsias. Tiesa, kad sapnas gali atitikti viską, ką minėjome, kad jį galime laikyti ketinimu, įspėjimu, svarstymu, pasiruošimu, mėginimu spręsti užduotį ir t. t. Bet atidžiau pažvelgę pamatysite, kad visa tai susiję tik su slaptosiomis sapno mintimis, virtusiomis sapnu. Iš sapnų analizės žinote, kad nesąmoningam žmonių mąstymui dažnai būdingi įvairūs ketinimai, pasiruošimai, svarstymai, iš kurių sapno darbas paskui sukuria sapnus. Jei dabar jums nerūpi sapno darbas, bet itin domina nesąmoningas žmogaus mąstymas, tai atmeskite sapno darbą ir būsite visiškai teisūs, sakydami, kad sapnas atitinka įspėjimą, ketinimą ir pan. Psichoanalitinėje praktikoje tai dažnai nutinka: dažniausiai siekiame sugriauti sapno formą ir atkurti ryšius tarp slaptųjų minčių, iš kurių atsirado sapnas.

Taip apibūdinę slaptąsias sapno mintis, visai tarp kitko su-žinome, kad minėti labai sudėtingi psichiniai procesai gali vykti nesąmoningai, – tai nuostabus ir kartu gluminantis rezultatas!

Bet grįžkime atgal; jūs teisūs tik tuo atveju, jei suvokiate, kad naudojote sutrumpintus posakius, ir nemanote, kad minėtoji įvairovė sudaro sapno esmę. Sakydami „sapnas” privalote turėti omeny išreikštąjį sapną, t. y. sapno darbo produktą, arba daugių daugiausia sapno darbą, t. y. tą psichinį procesą, kuris iš slaptųjų sapno minčių sukuria išreikštąjį sapną. Naudojant šį žodį bet kokia kita prasme kyla sąvokų maišatis, kuri tegali pakenkti. Jei omeny turite slaptąsias, anapus sapno glūdinčias mintis, taip ir sakykite, nemaskuokite sapno problemos neaiškiais posakiais. Slaptosios sapno mintys yra ta medžiaga, kurią sapno darbas paverčia išreikštuoju sapnu. Kodėl būtinai norite painioti medžiagą ir ją formuojantį darbą? Ar tokiu atveju jūs kuo nors pranašesni už tuos, kurie mato tik darbo produktą ir negali paaiškinti, iš kur jis atsirado ir kaip padarytas?

Vienintelis esminis dalykas sapne yra sapno darbas, kuris veikia slaptųjų minčių medžiagą. Neturime teisės nepaisyti sapno darbo teorijoje, net jei tam tikromis praktinėmis aplinkybėmis galime tai daryti. Be to, analitinis tyrimas rodo, kad sapno darbas niekada neapsiriboja suteikęs šioms mintims jums žinomą archaišką ar regresyvią raiškos formą. Jis nuolat priduria tai, kas nesusiję su slaptosiomis dienos mintimis, bet yra tikrasis sapno formavimo variklis. Šis neišvengiamas priedas ir yra nesąmoningas noras, o sapno turinys pertvarkomas taip, kad šis noras būtų patenkintas. Vadinasi, sapnas gali būti įspėjimas, ketinimas, pasiruošimas ir t. t., jei atsižvelgiate vien į jo atspindimas mintis; kartu jis visada yra ir nesąmoningo noro patenkinimas, o jei žiūrite į jj kaip į sapno darbo rezultatą, tai jis yra tik noro patenkinimas. Tad sapnas niekada nėra tiesiog ketinimas, įspėjimas, jis yra ketinimas, kuriam suteikiama archaiška forma pasitelkus nesąmoningą norą ir kuris pakeičiamas taip, kad patenkintų šį norą. Vienas požymis – noro patenkinimas – yra nuolatinis; kitas gali keistis; beje, tai irgi gali būti noras, tokiu atveju slaptąjį dienos norą sapnas patenkina, padedamas nesąmoningo noro.

Visa tai labai gerai suprantu, bet nežinau, ar pavyko pasiekti, kad ir jūs suprastumėte. Be to, sunku tai įrodyti. Tai apskritai neįmanoma, išsamiai neišanalizavus daugybės sapnų, antra vertus, tai kebliausias ir reikšmingiausias mūsiškio sapnų suvokimo momentas, kurio neįstengsime įtikimai išdėstyti nesiedami su tuo, apie ką kalbėsime vėliau. Ar manote, kad galime paneigti visuotinį daiktų sąryšį ir giliai prasiskverbti į vieno jų prigimtį, nepasidomėję kitais panašios prigimties daiktais? Kadangi nieko nežinome apie artimiausius sapno giminaičius – neurozinius simptomus, teks apsiriboti tuo, ką pasiekėme. Tenoriu pateikti dar vieną pavyzdį ir keletą naujų minčių.

Imkime vėl tą patį, jau ne sykį aptartą sapną apie 3 teatro bilietus už 1 fl. 50 kr. Galiu patikinti, kad pradžioje paėmiau šį pavyzdį neturėdamas jokių ypatingų ketinimų. Slaptąsias šio sapno mintis jau žinote. Tai damos apmaudas dėl ankstyvos santuokos, kilęs išgirdus žinią apie draugės sužadėtuves; tai panieka savo vyrui, mintis, kad palūkėjusi ji būtų gavusi kur kas geresnį. Žinome ir norą, kuris šias mintis pavertė sapnu: tai noras pamatyti, galimybė eiti į teatrą; šis noras greičiausiai yra savotiška atmaina ankstesnio smalsumo: kas iš tikrųjų įvyksta, kai susituoki. Žinia, toks vaikų smalsumas nuolat krypsta į seksualinį tėvų gyvenimą, todėl tai yra infantilus potraukis, – arba sąlygotas infantilumo tuo atveju, jei jis išlieka vėliau. Bet dieną gauta žinia nedavė jokios dingsties šiam smalsumui, ji sukėlė tik apmaudą ir apgailestavimą. Pradžioje šis noras nebuvo susijęs su slaptosiomis sapno mintimis, ir sapno aiškinimo rezultatą galėjome įjungti į analizę, nekreipdami dėmesio į šį norą. Apmaudas savaime irgi nesukėlė sapno; sapnas negalėjo atsirasti iš minties „nesąmonė buvo taip anksti tekėti” tol, kol ši nepažadino ankstesnio noro pagaliau pamatyti, kas įvyksta susituokus. Paskui šis noras suformavo sapno turinį, pakeisdamas santuokinį gyvenimą ėjimu į teatrą, ir suteikė jam ankstesnio noro patenkinimo formą: taip, aš galiu eiti į teatrą ir matyti visus draudžiamus dalykus, o tu negali; aš ištekėjau, o tu turi laukti. Šitaip dabartinė situacija paverčiama priešingybe, senasis triumfas pakeičia dabartinį pralaimėjimą. Tarp kitko, smalsumo patenkinimas susipina su egoistiniu pasitenkinimu nugalėjus konkurentę. Pasitenkinimą rodo išreikštasis sapno turinys: ji tikrai sėdi teatre, o jos draugė neįstengė ateiti. Prie šios pasitenkinimo situacijos prijungti sapno turinio fragmentai, už kurių tebeglūdi slaptosios sapno mintys, virsta netinkama ir nesuprantama modifikacija. Aiškinant sapną reikia nepaisyti visko, kas atspindi noro patenkinimą, ir atkurti nemalonias slaptąsias sapno mintis.

Pateiksiu samprotavimą, kuriuo noriu atkreipti jūsų dėmesį į slaptąsias sapno mintis, dabar iškilusias į pirmą planą. Prašau nepamiršti, kad, pirma, jos yra nesąmoningos, antra, jos visiškai protingos ir rišlios, tad gali būti laikomos suprantamomis reakcijomis į sapno dingstį, trečia, jos gali reikšti bet kokį jausmą arba bet kokią intelektinę operaciją. Dabar griežčiau nei pirma pavadinsiu šias mintis „dienos atgarsiais” [Tagesreste] nepriklausomai nuo to, ar sapnavusysis jas pripažįsta, ar ne. Dabar dienos atgarsius atskirsiu nuo slaptųjų sapno minčių, pastarosiomis kaip ir anksčiau vadindamas viską, ką sužinome, aiškindami sapną; tokiu atveju dienos atgarsiai tėra slaptųjų sapno minčių dalis. Vadinasi, mūsų požiūriu, prie dienos atgarsių prisijungė dar kažkas, irgi priklausantis nesąmoningumo sričiai, – stiprus, bet išstumtas noras, – ir tik dėl jo galėjo rastis sapnas. Veikdamas dienos atgarsius, šis noras išjudina kitą slaptųjų sapno minčių dalį, kuri jau neatrodo racionali ir nėra susijusi su gyvenimu būdraujant.

Kartą, apibūdindamas dienos atgarsių santykį su nesąmoningu noru, pasinaudojau palyginimu, kurį galiu tik pakartoti. Kiekvienai įmonei reikalingas kapitalistas, padengiantis išlaidas, ir verslininkas, turintis idėją ir mokantis ją įgyvendinti. Kapitalisto vaidmenį formuojant sapną visada atlieka nesąmoningas noras, – jis teikia psichinę energiją formuojantis sapnui; dienos atgarsiai – tai verslininkas, sprendžiantis, kaip panaudoti turimas lėšas. Tiesa, kapitalistas gali irgi turėti idėją ir išmanyti reikalus, arba verslininkas gali turėti kapitalą. Tai suprastina praktinę situaciją, bet apsunkina jos teorinį supratimą. Toks asmuo liaudies ūkyje bus nuolat skaidomas į du savo aspektus – kapitalistą ir verslininką, šitaip atstatant pradinę situaciją, iš kurios kilo mūsų palyginimas. Formuojant sapną irgi pasitaiko tokių variacijų, kuriomis pasidomėti siūlau jums patiems.

Negalime eiti toliau, nes tikriausiai jau seniai jus kamuoja viena dėmesio verta abejonė. Klausiate, ar dienos atgarsiai nesąmoningi ta pačia prasme kaip anas noras, būtinas, kad iš jų galėtų rastis sapnas? Jūsų nuojauta teisinga. Štai čia yra visa esmė. Dienos atgarsiai nėra nesąmoningi šia prasme. Sapno noras priklauso kitai – infantilios kilmės – nesąmoningumo sričiai, pasižyminčiai ypatingais mechanizmais. Šias dvi nesąmoningumo sritis derėtų atskirti skirtingai jas pavadinant. Bet verčiau palūkėkime, kol susipažinsime su neurozėmis. Jeigu jau priekaištaujama, kad nesąmoningumo sritis tėra mūsų fantazijos vaisius, tai ką išgirsime prisipažinę, kad mums primygtinai reikia dviejų jos rūšių?

Štai čia sustokime. Ir vėl išgirdote anaiptol ne išsamias žinias; bet ar neteikia vilčių mintis, kad šios žinios plėsis, kad jas plėsime mes arba kiti po mūsų? Be to, argi nesužinojote pakankamai daug naujų, tiesiog stulbinamų dalykų?