Sigmund Freud

(13 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

TRYLIKTA PASKAITA

Archajiški sapno bruožai ir jo infantilumas

Ponios ir ponai! Leiskite ir vėl priminti mūsų gautąją išvadą, teigiančią, kad sapno cenzūros veikiamas sapno darbas slaptosioms sapno mintims suteikia kitą raiškos formą. Slaptosios mintys yra ne kas kita, kaip mums žinomos sąmoningos mūsų mintys būdraujant; naujasis jų raiškos būdas sapne mums nesuprantamas dėl įvairių jo ypatybių. Sakėme, kad juo grįžtama prie seniai įveiktų mūsų intelektualinės raidos būsenų, – prie vaizdų kalbos, simbolinio santykio, galbūt tokių santykių, kurie egzistavo prieš atsirandant mūsų mąstymo kalbai. Todėl sapno darbo raiškos būdą pavadinome archaišku arba regresyviu.

Vadinasi, galite padaryti išvadą, kad giliau pastudijavę sapno darbą įstengsime gauti vertingų žinių apie nelabai aiškias mūsų intelektualinės raidos ištakas. Tikiuosi, kad taip ir bus, bet iki šiol dar niekas nesiėmė šio darbo. Priešistoriniai laikai, į kuriuos sugrąžina sapno darbas, yra dvejopo pobūdžio: pirma, tai individuali priešistorė, vaikystė; antra vertus, kadangi kiekvienas individas vaikystėje glaustai pakartoja visą žmonių rūšies raidą, tai ir ši – filogenetinė – priešistorė. Nemanau, kad neįmanoma būtų atskirti, kurie iš slaptųjų psichikos procesų kilę iš individualios, kurie – iš filogenetinės priešistorės. Pvz., man regis, filogenetiniu paveldu teisėtai galime laikyti simbolinį santykį, kurio pavienis žmogus niekada nesimoko.

Tačiau tai ne vienintelis archaiškas sapno bruožas. Turbūt kiekvienas iš savo patirties žinote keistą vaikystės amneziją. Turiu omeny tą faktą, kad pirmieji vaikystės metai – penkeri, šešeri ar aštuoneri – nepalieka tokių pėdsakų atmintyje kaip vėlesni išgyvenimai. Nors esama pavienių žmonių, kurie gali pasigirti nenutrūkstamai prisimeną viską nuo ankstyviausios vaikystės iki šių dienų, bet atminties spragų pasitaiko kur kas dažniau. Man regis, šis faktas turėtų stebinti labiau nei esame įpratę. Dvejų metų vaikas gali gerai kalbėti, netrukus paaiškėja, kad jis susigaudo sudėtingomis psichinėmis aplinkybėmis ir išsako samprotavimus, kuriuos po daugelio metų jam reikia atpasakoti, nes jis pats juos pamiršo. Bet juk ankstyvaisiais metais atmintis pajėgesnė, nes ji mažiau apkrauta negu paskiau. Be to, nėra jokio pagrindo laikyti atminties funkciją itin aukšta ar sudėtinga psichikos veikla; priešingai, pasitaiko, kad gerą atmintį turi labai menkai išvystyto intelekto žmonės.

Pirmąją ypatybę papildo antroji: kartais iš ankstyvuosius vaikystės metus gaubiančios prisiminimų tuštumos iškyla pavieniai gerai išsilaikę prisiminimai, dažniausiai vaizdai, ir sunku pasakyti, kodėl kaip tik jie išsaugomi. Mūsų atmintis atlieka atranką tvarkydama vėlesnio gyvenimo įspūdžių medžiagą. Ji išsaugo tai, kas svarbu, o nesvarbius dalykus atmeta. Visai kas kita – išlikę vaikystės prisiminimai. Jie nebūtinai atitinka svarbius vaikystės dienų išgyvenimus, netgi tokius, kurie galėtų atrodyti svarbūs vaikui. Dažnai jie tokie banalūs ir nereikšmingi, kad stebimės, kodėl kaip tik ši smulkmena nebuvo užmiršta. Kadaise vaikystės amnezijos ir ją pertraukiančių prisiminimų mįslę mėginau spręsti pasitelkęs analizę ir nustačiau, kad ir vaiko prisiminimuose išlieka tik tai, kas svarbu. Tik dėl jums jau žinomų procesų – sutirštinimo ir ypač perstūmimo – tai, kas svarbu, prisiminimuose pakeičiama nesvarbiais dalykais. Todėl tokius vaikystės prisiminimus pavadinau užklojančiais prisiminimais [Deckerinnerungen]; išsamios analizės padedami iš jų galime atstatyti tai, kas pamiršta.

Psichoanalitinio gydymo metu nuolat tenka užpildyti vaikystės prisiminimų spragas, ir jei gydymas apskritai pavyksta, o tai nutinka gana dažnai, tai į dienos šviesą iškeliamas anų užmirštų vaikystės metų turinys. Šie įspūdžiai niekada nebuvo tikrai užmiršti, jie tik buvo neprieinami, paslėpti, nesąmoningi. Bet kartais jie išnyra spontaniškai, ir tai nutinka sapnuojant. Pasirodo, sapno gyvenimas palytėja šiuos slaptus, infantilius įspūdžius. Tai liudija gražūs literatūroje aprašyti pavyzdžiai, ir aš galiu pridėti savų. Kartą tam tikromis aplinkybėmis sapnavau žmogų, kuris, regis, padarė man kažkokią paslaugą; labai aiškiai mačiau jį priešais save. Tai buvo vienakis mažo ūgio vyriškis, storas, tarp pečių įtraukta galva. Iš bendro konteksto padariau išvadą, kad tai gydytojas. Laimė, galėjau paklausti tada dar gyvos mamos, kaip atrodė tos vietovės, kurioje gyvenau iki trejų metų, gydytojas, ir sužinojau, kad jis buvo vienakis, žemas, storas, tarp pečių įtraukta galva; taip pat sužinojau, po kokio nelaimingo atsitikimo, kurį buvau pamiršęs, jis man padėjo. Vadinasi, dar vienas archaiškas sapno bruožas yra šis sugebėjimas naudotis pamiršta pirmųjų vaikystės metų medžiaga.

Tai teisinga ir kalbant apie antrąją mus kamavusią mįslę. Prisiminkite, kaip jus nustebino mūsų tyrimo išvada, teigianti, kad sapnus sukelia pabrėžtinai pikti ir nevaržomi seksualiniai norai, dėl kurių neišvengiamai atsiranda sapno cenzūra ir sapno iškraipymas. Kai tokį sapną paaiškiname, o sapnavusysis geriausiu atveju neneigia aiškinimo, visgi jis dažniausiai klausia, iš kur kyla toks, atrodytų, jam visiškai svetimas noras, nes jis suvokia norįs visiškos priešingybės. Nereikia drovėtis nurodant šių norų ištakas. Šie pikti norai kyla iš praeities, dažnai visai netolimos. Galima parodyti, kad kažkada jie buvo žinomi ir suvo-kiami, net jei dabar taip ir nėra. Moteris, kurios sapnas reiškia, kad ji norėtų matyti savo vienintelę septyniolikmetę dukrą mirusią, mūsų paskatinta prisipažįsta, kad kadaise ji puoselėjusi šį norą. Dukra yra nelaimingos, greitai suirusios santuokos vaisius. Kartą, dar nešiodama kūdikį įsčiose, po audringos šeimyninės scenos moteris įniršusi ėmė daužyti pilvą kumščiais, norėdama užmušti vaiką. Kiek motinų, šiandien švelniai, net pernelyg švelniai mylinčių savo vaikus, pastojo nenoromis ir troško, kad toji gyvybė jose nesivystytų; jos net paversdavo šį norą įvairiais, laimė, nekenksmingais veiksmais. Tad vėliau tokiu mįslingu tapęs mylimo asmens mirties troškimas yra kilęs iš ankstyvojo santykio su tuo asmeniu.

Tėvas, iš kurio sapno aiškėja, kad jis nori savo mylimo vyriausio sūnaus mirties, irgi priverstas prisiminti, jog šis noras kažkada nebuvo jam svetimas. Kai sūnus dar buvo žinduklis, savo santuoka nepatenkintas vyriškis dažnai pagalvodavo, kad mirus šiai mažai, nieko jam nereiškiančiai būtybei jis vėl būtų laisvas ir geriau pasinaudotų savo laisve. Galima parodyti, kad daugelis neapykantos jausmų yra panašios kilmės; tai praeities prisiminimai, kažkada buvę sąmoningi, atlikę savo vaidmenį psichikos gyvenime. Dabar skubėsite padaryti išvadą, kad tokių norų ir tokių sapnų neturėtų būti tais atvejais, kai santykis su kokiu nors asmeniu nepatyrė panašių virsmų, kai jis nuo pat pradžių buvo vienodas. Esu pasiruošęs sutikti su šia jūsų išvada, tik noriu įspėti, kad žiūrėtumėte ne sapno raidės, bet jo prasmės, kurią nustato analizė. Gali nutikti, kad išreikštajame sapne mylimo asmens mirtis tėra šiurpi kaukė, reiškianti visai ką kita, arba kad mylimas asmuo tėra klaidinantis kito asmens pakaitalas.

Bet dėl tų pačių faktų jums iškils kitas, kur kas rimtesnis klausimas. Sakysite: net jei kažkada tikrai buvo trokštama artimo žmogaus mirties, net jei tai galiausiai patvirtina atmintis, vis dėlto tai dar nieko nereiškia; juk mirties troškimas seniai įveiktas, tad šiandien jis tegali egzistuoti tik kaip nesąmoningas, jokių afektų nesukeliantis prisiminimas, o ne stipri emocija. Pastaroji būtų visiškai nepagrįsta. Tad kodėl sapnas apskritai atkuria tą mirties troškimą? Klausimas išties teisėtas; mėgindami jį atsakyti nuklystume pernelyg toli ir turėtume išsakyti savo požiūrį į vieną labai reikšmingą mokymo apie sapnus momentą. Bet esu priverstas nenuklysti nuo mūsų samprotavimų ir kiek susilaikyti. Būkite pasiruošę laikinai atsižadėti. Pasitenkinkime užsiminę, kad galime įrodyti, jog šis įveiktas noras yra sapno sukėlėjas, ir tęskime tyrimą mėgindami nustatyti, ar ir kitus piktus norus galime kildinti iš praeities.

Apsiribokime noru pašalinti kokį nors asmenį; dažniausiai šį norą galime aiškinti nenumaldomu sapnuojančiojo egoizmu. Labai dažnai jis yra sapno atsiradimo priežastis, ir nesunku tai įrodyti. Vos tik kas nors gyvenime stoja mums skersai kelio, – o tai dažnai nutinka sudėtingomis aplinkybėmis, – sapnas tuoj pat ryžtasi jį nužudyti, nesvarbu, tėvą, motiną, brolį, seserį, sutuoktinį ir t. t. Jau ganėtinai stebėjomės tokiu žmogaus prigimties sugedimu ir, žinoma, nebuvome linkę išsyk pripažinti šį sapnų aiškinimo rezultatą. Bet ėmę ieškoti tokių norų ištakų praeityje netrukus aptinkame individualios praeities periodą, kai toks egoizmas ir tokie norai net artimiausių žmonių atžvilgiu visiškai nestebina. Vaikas kaip tik pirmaisiais, vėliau amnezijos apgaubiamais, metais dažnai itin ryškiai demonstruoja egoizmą, nuolat rodo aiškų polinkį į jį arba, teisingiau pasakius, jo liekanas. Vaikas pirmiausia myli save ir tik paskui išmoksta mylėti kitus, išmoksta dalelę savęs paaukoti kitiems. Tuos asmenis, kuriuos jis, atrodytų, myli nuo pat pradžių, jis pirmiausia myli už tai, kad jie reikalingi, kad be jų jis negali apsieiti, – taigi vėl dėl egoistinių motyvų. Tik ilgainiui meilės jausmas tampa nepriklausomas nuo egoizmo. Iš tiesų, vaikas išmoksta mylėti per egoizmą.

Dabar pravartu būtų palyginti vaiko požiūrį į brolius bei seseris su jo požiūriu į tėvus. Mažas vaikas nebūtinai myli savo brolius ir seseris, dažnai jis akivaizdžiai jų nemyli. Neabejotina, kad jis nekenčia jų kaip konkurentų, ir žinome, kaip dažnai ši nuostata išlieka ilgus metus, iki pat brandos ar net ilgiau. Gana dažnai ją pakeičia arba veikiau užkloja kita nuostata, bet atrodo, kad priešiškoji yra ankstyvesnė. Lengviausia ją pastebėti, kai pustrečių-ketverių ar penkerių metų vaikas susilaukia broliuko ar sesutės. Dažniausiai naujagimis sutinkamas nedraugiškai. Gana įprasti tokie samprotavimai: „Aš jo nenoriu, tegul gandras pasiima jį atgal!” Paskui naujagimį stengiamasi kiekviena proga paniekinti ar net sužaloti, net ir tiesioginiai pasikėsinimai nėra visiškai negirdėtas dalykas. Jei amžiaus skirtumas mažesnis, tai intensyvėjant vaiko psichinei veiklai jis jau atranda konkurentą ir prisitaiko prie jo. Jei šis skirtumas didesnis, tai naujas vaikas gali nuo pat pradžių sukelti tam tikrų simpatijų kaip įdomus objektas, kaip savotiška gyva lėlė; kai amžiaus skirtumas daugiau nei aštuoneri metai, dažnai, ypač mergaitėms, nubunda rūpestingi, motiniški jausmai. Bet, atvirai kalbant, jei anapus sapno aptinki brolio ar sesers mirties troškimą, tai retai jis yra mįslingas, paprastai nesunku atrasti jo provaizdį ankstyvoje vaikystėje, o dažnai ir vėlesniais bendro gyvenimo metais.

Turbūt nėra nė vieno vaikų kambario, kuriame nevyktų aršiausi jo gyventojų konfliktai. Jų motyvai – tai kova dėl tėvų meilės, dėl bendros nuosavybės, dėl vietos kambaryje. Priešiškus jausmus žadina ir vyresni, ir jaunesni broliai bei seserys. Man regis, Bernardas Shaw kartą pasakė: „Jei jauna anglų dama ko nors nekenčia labiau už savo motiną, tai yra jos vyresnioji sesuo”. Visgi kažkas šiame teiginyje mus stebina. Iš bėdos galime suprasti neapykantą ir konkurenciją tarp brolių ir seserų, bet kaip neapykanta prasiskverbia į dukters ir motinos, tėvų ir vaikų santykius?

Be abejo, pastaruosius santykius ir vaikai vertina palankiau. Tai atitinka ir mūsų lūkesčius; juk kur kas labiau piktinamės, kai stinga meilės tarp tėvų ir vaikų, o ne tarp brolių ir seserų. Tai, ką pirmu atveju laikome, taip sakant, šventybe, antruoju yra kasdienybė. Bet kasdieniai stebėjimai rodo, kad dažnai tėvų ir suaugusių vaikų jausmai skiriasi nuo visuomenės pageidaujamo idealo, rodo, kiek čia susikaupė priešiškumo, kuris prasiveržtų, jei nebūtų likę pagarbos ir švelnių jausmų priemaišų. Motyvai visiems žinomi, jie pasižymi tendencija atskirti tos pačios lyties asmenis, dukterį ir motiną, tėvą ir sūnų. Duktė laiko motiną autoritetu, ribojančiu jos valią, siekiančiu, kad ji paklustų visuomenės reikalavimui atsižadėti savo seksualinės laisvės; negana to, kartais tai ir konkurentė, kuri priešinasi ir nesileidžia išstumiama. Viskas dar akivaizdžiau vyksta tarp tėvo ir sūnaus. Pastarajam tėvas įkūnija bet kokią socialinę prievartą: užkerta kelią jo savivalei, ankstyvam seksualiniam malonumui, malonumui naudotis šeimos turtais, jei jų yra. Jei tėvo mirties laukia sosto paveldėtojas, šis laukimas gali virsti tragedija. Ne tokie grėsmingi tėvo ir dukters, motinos ir sūnaus santykiai. Čia pasitaiko gryniausi nuolatinio, jokių egoistinių sumetimų netrikdomo švelnumo pavyzdžiai.

Kodėl kalbu apie tokius banalius ir visiems žinomus dalykus? Todėl, kad esama neabejotino polinkio neigti jų reikšmę gyvenime tvirtinant, kad visuomenės reikalaujamas idealas įgyvendinamas kur kas dažniau, nei iš tikrųjų. Bet tepasako tiesą psichologas, nepalikime šios užduoties cinikui. Beje, neigimą girdime tik tada, kai kalbama apie realų gyvenimą. Laisvai naudotis motyvais, nesutampančiais su visuomenės skelbiamais idealais, leidžiama literatūroje ir draminėje poezijoje.

Tad nenuostabu, kad daugybės žmonių sapnai atskleidžia jų norą pašalinti tėvus, ypač tą iš jų, kuris yra tos pačios lyties kaip ir sapnuojantysis. Galime spėti, kad šis noras reiškiasi ir būdraujant, be to, kartais net įsisąmoninamas, – juk jį stengiamasi pridengti kitu motyvu, tarkime, užuojauta be reikalo kenčiančiam tėvui, kaip matėme mūsų pateiktame trečiajame pavyzdyje. Retai santykius lemia vien priešiškumas, daug dažniau šis pasitraukia, užleisdamas vietą švelnesniems, jį slopinantiems jausmams, ir tenka laukti, kol sapnas tarsi izoliuos jį nuo kitų jausmų. Šitaip sapno izoliuotas priešiškumas atrodo milžiniškas, bet jis menksta, kai įjungiamas į gyvenimo kontekstą atlikus aiškinimo darbą (H. Sachs). Tačiau tokį sapno norą atrandame ir tada, kai gyvenime jis neturi jokio pagrindo, kai suaugęs žmogus būdraudamas nė už ką jo nepripažįsta. Priežastis čia ta, kad giliausias ir stabiliausias susvetimėjimo motyvas – ypač tarp tos pačios lyties asmenų – pradėjo veikti ankstyvoje vaikystėje.

Turiu omeny aiškiai lytinio pobūdžio varžybas dėl meilės. Dar būdamas mažas, sūnus ima jausti ypatingą švelnumą motinai, kurią jis laiko savo nuosavybe, o tėvą – konkurentu, mėginančiu nuneigti jo vienvaldystę; panašiai ir maža mergaitė laiko motiną asmeniu, temdančiu jos švelnius santykius su tėvu ir užimančiu vietą, kurią ji mielai užimtų pati. Tik stebėjimais galėsime nustatyti, kokius ankstyvosios vaikystės metus siekia šios nuostatos, mūsų pavadintos Edipo kompleksu, nes sakmėje apie Edipą, kiek susilpninti, įgyvendinami abudu kraštutiniai sūnaus padėties sąlygojami norai: užmušti tėvą ir vesti motiną. Nenoriu teigti, kad Edipo kompleksas aprėpia vaikų ir tėvų santykių visumą; ši gali būti kur kas sudėtingesnė. Be to, Edipo kompleksas gali reikštis stipriau ar silpniau, jis gali patirti inversiją, bet, šiaip ar taip, tai nuolatinis ir labai reikšmingas vaiko psichikos gyvenimo veiksnys, ir kyla grėsmė veikiau nepakankamai įvertinti jo poveikį ir jo sąlygojamą vystymąsi, negu juos pervertinti. Beje, reaguoti edipiška nuostata vaikus dažnai paskatina tėvai, pasirinkdami meilės objektu priešingos lyties vaiką, tad tėvui mielesnė dukra, motinai – sūnus, kurie ir tampa nuvertėjusio meilės objekto pakaitalu santuokai atvėsus.

Nepasakyčiau, kad pasaulis būtų itin dėkingas psichoanalizei už Edipo komplekso atradimą. Priešingai, tai sukėlė stipriausią suaugusių žmonių pasipriešinimą, ir net tie, kurie nespėjo prisidėti neigdami šį smerktiną ar draudžiamą emocinį santykį, vėliau išpirko savo kaltę sumenkindami komplekso reikšmę kitokiomis jo interpretacijomis. Mano giliausiu įsitikinimu, čia nėra ką neigti ir gražinti. Reikia priimti faktą, kurį graikų sakmė pateikia kaip neišvengiamą lemtį. įdomu, kad iš gyvenimo iš-stumtas Edipo kompleksas perleidžiamas poezijai, tarsi atiduodamas jai laisvai naudotis. O. Rankas išsamioje studijoje parodė, kad daugelio draminės poezijos motyvų ištakos yra Edipo kompleksas, – kuo įvairiausiai pakeistas, nugludintas, užmaskuotas, t. y. patyręs iškraipymą, kurį jau žinome kaip cenzūros darbą. Tad galime teigti, kad Edipo kompleksas būdingas ir tiems asmenims, kuriems nusišypsojo laimė vėlesniame gyvenime išvengti konfliktų su tėvais; glaudžiai su juo susijęs vadinamasis kastracijos kompleksas, – reakcija į tėvui priskiriamą seksualinį bauginimą arba ankstyvos seksualinės vaiko veiklos slopinimą.

Galime tikėtis, kad rezultatai, kuriuos gavome tyrinėdami vaiko psichikos gyvenimą, padės paaiškinti ir tai, iš kur kyla kiti sapne pasireiškiantys draudžiami norai, būtent perdėti seksualiniai potroškiai. Žodžiu, privalome patyrinėti, kaip vystosi vaiko seksualinis gyvenimas; daugelis šaltinių liudija, jog nepakenčiamai klystame neigdami vaiko seksualinį gyvenimą ir tardami, kad seksualumas randasi tik lytiškai bręstant kartu su genitalijų brendimu. Priešingai, vaiko seksualinis gyvenimas nuo pat pradžių yra labai įvairus ir daugeliu atžvilgių skiriasi nuo to seksualumo, kuris vėliau laikomas normaliu. Vadinamieji suaugusiųjų „iškrypimai” – tai nukrypimai nuo normos, kurie gali būti kelių rūšių: pirma, kai peržengiamos rūšies ribos (praraja tarp žmogaus ir gyvūno); antra, kai ignoruojamos pasišlykštėjimo ribos; trečia, kai nepaisomos incesto [Inzest] ribos (seksualinio pasitenkinimo su kraujo giminaičiais draudimas); ketvirta, homoseksualiniai santykiai; penkta, kai genitalijų vaidmuo skiriamas kitiems kūno organams ir vietoms. Visi šie ribojimai savaime nuo pat pradžių neegzistuoja, jie randasi palaipsniui kaip vystymosi ir auklėjimo rezultatas. Mažas vaikas nuo jų laisvas. Jis nežino, kokia baisi praraja tarp žmogaus ir gyvūno; ta puikybė, kuri žmogų skiria nuo gyvūno, iškeroja vėliau. Pradžioje jis nesibjauri ekskrementais, tik auklėjamas pamažu išmoksta jais bjaurėtis; jam nelabai svarbūs lyčių skirtumai, ko gero, tą pačią genitalijų formą jis priskiria abiem lytims; pirmuosius seksualinius geidulius ir smalsumą jis nukreipia į artimiausius ir dėl įvairių priežasčių mylimiausius žmones: tėvus, brolius bei seseris, jį prižiūrinčius asmenis; galiausiai jam paaiškėja tai, kas vėliau prasiveržia pasiekus meilės santykių viršūnę: kad ne tik lytiniams organams, bet ir daugeliui kitų kūno vietų būdingas toks pat jautrumas, kad jos teikia panašų malonumo pojūtį, todėl gali atlikti genitalijų vaidmenį. Žodžiu, vaiką galime vadinti „polimorfiškai iškrypusiu”, ir jeigu visi šie jauduliai pasireiškia labai silpnai, tai tik todėl, kad jie kur kas mažiau intensyvūs nei vėlesniais gyvenimo metais, ir, antra vertus, todėl, kad dėl auklėjimo motyvų bet kokia seksualinė vaiko raiška tuoj pat nuslopinama. Toks slopinimas net paverčiamas teorija: suaugusieji stengiasi nepastebėti vienų vaiko seksualinės raiškos požymių, o kitus aiškina maskuodami jų seksualinę prigimtį; taip galiausiai jie apskritai gali neigti vaiko seksualinę raišką. Dažniausiai tai daro žmonės, kurie vaikų kambaryje piktinasi įvairiomis seksualinėmis vaikų išdaigomis, o atsisėdę prie rašomojo stalo gina tų vaikų seksualinį tyrumą. Sau palikti arba suvedžioti vaikai dažnai pasižymi ryškiais seksualinės veiklos iškrypimais. Žinoma, suaugusieji teisūs, neimdami giliai į širdį šitų „paikysčių” ir „žaidimų”, nes nei moralės, nei įstatymo požiūriu vaikas nėra visavertis ir atsakingas, bet vis dėlto šie dalykai egzistuoja ir yra savaip reikšmingi – ir kaip įgimtos konstitucijos požymiai, ir kaip paskesnio vystymosi priežastys ir paskatos; jie daug ką paaiškina ir vaiko, ir apskritai žmogaus seksualiniame gyvenime. Tad jei anapus mūsų aptariamų iškraipytų sapnų aptinkame šiuos iškrypėliškus norus, tai reiškia vien tai, kad ir čia sapnas paėjėjo atgal infantilios būsenos link.

Ypatingo dėmesio vertas vienas šių draudžiamų norų – būtent incesto, t. y. lytinių santykių su tėvais ir broliais ar seserimis, noras. Patys žinote, kokį pasibjaurėjimą tokiais lytiniais santykiais jaučia ar bent demonstruoja visuomenė ir kaip ji pabrėžia prieš šiuos santykius nukreiptus draudimus. Ko tik nedaryta siekiant paaiškinti tokią incesto baimę. Vieni priėmė prielaidą, kad šis draudimas – tai gamtos siekio gerinti rūšį atspindys psichikoje, nes įveisa* pablogintų veislės požymius; kiti tvirtina, kad seksualiniai potroškiai nukrypsta nuo minėtųjų asmenų, jei nuo ankstyvos vaikystės gyvenama kartu su jais. Beje, abiem atvejais incesto būtų tiesiog automatiškai išvengta, tad nesuprantama, kodėl reikėtų tokio griežto draudimo, veikiau liudijančio stiprų geismą. Psichoanalitiniai tyrinėjimai vienareikšmiškai parodė, kad pirmasis ir įprastas meilės objekto pasirinkimas turi incesto pobūdį, kad tik vėliau prasideda priešinimasis, kurio, matyt, negalime kildinti iš individualios psichologijos.

———————–

*Inzucht, artimos giminystės gyvūnų kryžminimas. – Vert.

———————–

Apžvelkime, ką sužinojome, kai siekdami suprasti sapną gilinomės į vaiko psichologiją. Nustatėme ne tik tai, kad sapnui prieinama pamirštų vaikystės išgyvenimų medžiaga, bet ir tai, kad jam (t. y. nesąmoningumo srityje) tebeegzistuoja visas vaiko psichikos gyvenimas, visos to gyvenimo ypatybės – egoizmas, incestinis meilės objekto rinkimasis ir t.t., kad jis kasnakt grąžina mus į šį infantilų lygmenį. Vadinasi, pasitvirtina tai, kad nesąmoninga psichikos veikla yra infantili veikla. Pradeda blėsti keistas įspūdis, kad žmoguje yra tiek daug blogio. Šis siaubingas blogis tėra pradinė, primityvi, infantili psichikos gyvenimo dalis; vaikas gali ją demonstruoti, bet kartais nepastebime jos, nes ji neryški, o kartais neimame į širdį, nes nereikalaujame iš vaiko etinio tobulumo. Į šį lygmenį nusileidęs sapnas sukelia regimybę, kad atskleidė blogį mumyse. Bet tai klaidinama regimybė, veltui leidomės jos įbauginami. Mes nesame tokie blogi, kaip norėjome pripažinti atlikę sapnų aiškinimą.

Jei blogio proveržiai sapnuose – tik infantilizmai, tik grįžimas prie mūsų etinės raidos ištakų, kai vėl esame vaikai ir mintimis, ir jausmais, tai išmintinga būtų nesigėdyti šių piktų sapnų. Tačiau išmintis tėra psichikos gyvenimo dalelė, psichikoje vyksta ir daugybė neišmintingų dalykų, tad pasitaiko, kad neišmintingai gėdijamės tokių sapnų. Atiduodame juos cenzūrai, gėdijamės ir piktinamės, jei išimtiniais atvejais kuris nors norų prasiskverbia į sąmonę nepakankamai iškraipytas ir būname priversti jį atpažinti; kartais gėdijamės iškraipytų sapnų taip, tarsi juos suprastume. Prisiminkite kad ir aną dorą damą, besipiktinančią savo neanalizuotu sapnu apie „meilės tarnybą”. Vadinasi, problema dar neišspręsta, ir gali būti, kad toliau tirdami blogio raišką sapne, padarysime kitokią išvadą ir kitaip įvertinsime žmogaus prigimtį.

Viso tyrimo rezultatas – du faktai, kurie tėra naujų mįslių, naujų abejonių šaltiniai. Pirma: sapno darbo regresija yra ne tik formali, bet ir materiali. Ji ne tik suteikia primityvią raiškos formą mūsų mintims, bet ir pažadina visas primityvaus psichikos gyvenimo ypatybes, – pirmykštį Ego viešpatavimą, pradinius mūsų seksualinio gyvenimo protrūkius, netgi senąją mūsų intelekto nuosavybę, jei pastarąja galime laikyti simbolinį santykį. Ir antra: visą šį kadaise vienvaldiškai viešpatavusį infantilumą dabar turime priskirti nesąmoningumo sričiai, tad kinta ir plečiasi mūsiškis šios srities vaizdinys. Nesąmoninga gali būti ne tik tai, kas slapta dabar; nesąmoningumo sritis – tai ypatingas psichinis pasaulis su jam būdingais norais, savita raiška ir savotiškais psichiniais mechanizmais, kurie kitaip neveikia. Bet juk slaptosios sapno mintys, kurias aptikome aiškindami sapnus, nepriklauso šitam pasauliui; priešingai, tai tokios mintys, kurias galėtume pamąstyti ir būdraudami. Bet, šiaip ar taip, jos nesąmoningos; kaip išspręsti šį prieštaravimą? Pradedame nutuokti, kad būtina išskirti du dalykus. Mūsų sąmoningame gyvenime atsirandantys ir jo požymius turintys vadinamieji dienos atgarsiai [Tagesreste] susiduria su kažkokia nesąmoningumo srities dalimi, – ir randasi sapnas. Tarp šių dviejų polių ir vyksta sapno darbas. Regresijos sąlyga, matyt, yra nesąmoningos dalies poveikis dienos atgarsiams. Tai giliausia išvada apie sapno esmę, kurią įmanoma padaryti dabar, neištyrus kitų psichikos sričių. Bet netrukus tikrai turėsime ieškoti naujų terminų norėdami atskirti, kuo slaptųjų sapno minčių nesąmoningumas skiriasi nuo ano infantilaus pasaulio nesąmoningumo.

Žinoma, galime iškelti ir tokį klausimą: kodėl psichinė veikla taip regresuoja miegant? Kodėl neregresavusi ji neįveikia miegą trikdančių psichinių dirginimų? Jei sapno cenzūra verčia ją dangstytis sena, dabar jau nesuprantama raiškos forma, tai kam reikia atgaivinti senus, jau įveiktus jausmus, norus ir būdo bruožus, t. y. kam papildyti formalią regresiją materialia? Vienintelis mus patenkinantis atsakymas būtų toks: tik šitaip gali rastis sapnas, niekaip kitaip neįmanoma dinamiškai panaikinti dirginimo. Bet kol kas dar neturime teisės šitaip atsakyti.