Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Paryžius (9 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

9

PARYŽIUS

 

1897 metų balandžio 2 diena, vėlus vakaras

Pradėjęs šį dienoraštį nė kartelio nebuvau restorane. Šįvakar turiu atsigauti, tad nutariau apsilankyti ten, kur, kad ir ką sutikčiau, visi bus tokie girti, kad jei ir pasipainiotų koks pažįstamas, manęs tikrai niekas neatpažins. Kabaretas Père Lunette  netoli, Anglų gatvėje, taip vadinamas, nes virš durų nežinia nuo kada ir nežinia kodėl kabo dideli akiniai pince nez.

Čia neprivalgysi, gal tik užkąsi sūrio, šeimininkų duodamo kone veltui, nes kelia troškulį. Todėl belieka gerti ir dainuoti – teisingiau, dainuoja vietos artistai Filis Absentas, Armandas Rėksnys ir Gastonas Trikojis. Pirmoji salė – koridorius, pusiau užgrioztas ilgo cinkuoto baro, už jo šeimininkas, šeimininkė ir jų vaikas, kuris miega nepaisydamas klientų keiksmų ir juoko. Priešais barą prie sienos pritvirtinta lenta, ir pasiėmę po stiklą klientai gali į ją atsiremti. Lentynoje už baro matyti geriausia visame Paryžiuje vidurius draskančių gėrimų kolekcija. Tačiau nuolatiniai lankytojai eina į salę gilumoje, prie dviejų stalų, kur girtuokliai miega vienas kitam ant peties. Visos sienos lankytojų apipaišytos, ir beveik visi piešiniai nepadorūs.

Tą vakarą prisėdau prie nežinia kelintą absento taurelę siurbčiojančios moters. Man pasirodė, kad ją pažįstu – buvo iliustruotų žurnalų dailininkė, paskui pamažėle apsileido gal dėl to, kad žinojo serganti džiova ir neilgai tegyvensianti. Dabar mainais už taurelę drebančiomis rankomis piešia lankytojų portretus. Jeigu jai pasiseks, mirs ne nuo džiovos, o anksčiau kurią naktį įkritusi į Bjevrą.

Persimečiau su ja keliais žodžiais (dešimt dienų gyvenau taip užsislėpęs, kad jaučiu malonumą net kalbėdamasis su moterim), o kaskart pastatęs jai absento taurelę nesusivaidydavau neužsakęs ir sau.

Todėl dabar rašau apsiblaususiomis akimis ir protu: puikios sąlygos atsiminti nedaug ir prastai.

Žinau tik, kad atvykęs į Paryžių, suprantama, nerimavau (juk iš esmės vykau į tremtį), bet miestas mane pakerėjo, todėl nutariau jame praleisti visą likusį gyvenimą.

Nežinojau, ar ilgai užteks turimų pinigų, tad išsinuomojau kambarį viešbutyje netoli Bjevro. Laimė, galėjau sau leisti jame gyventi vienas, nes tokiuose prieglobsčiuose viename kambaryje dažnai patiesta penkiolika čiužinių, o kartais nėra nė lango. Kambarys apstatytas kažkieno persikraustant išmestais baldais, patalynėje knibžda gyvių, nusiprausti galiu cinko dubenyje, šlapinuosi į kibirą, neturiu net kėdės, ką jau kalbėti apie muilą ar rankšluostį. Skelbimas ant sienos įsakmiai liepia palikti raktą spynoje iš lauko pusės, kad policininkai galėtų įsiveržti negaišdami laiko – o taip nutikdavo dažnai, – sugriebę miegančius už plaukų apžiūrėtų veidus pasišviesdami žibintais, paleistų neatpažintuosius ir nusitemptų laiptais žemyn tuos, kurių atėjo suimti, prieš tai nuoširdžiai prikūlę, jei tiem kartais būtų šovę į galvą pasipriešinti.

Mažojo tilto gatvėje radau smuklę, ten galėdavau pigiai pavalgyti: visa sugedusi mėsa, kurią Halių turgaus mėsininkai išmesdavo į šiukšlyną, pamatę, kad riebalai pažaliavo, o raumuo pajuodo, auštant būdavo surenkama, nušluostoma, užpilama druska ir pipirais, išmirkoma acte, dviem parom pakabinama gryname ore kiemo gilumoje, o tada patiekiama lankytojams. Dizenterija užtikrinta, kaina prieinama.

Po Turine išsiugdytų įpročių ir sočiai maitinęsis Palerme čia būčiau numiręs per kelias savaites, jei gana greitai, kaip papasakosiu, nebūčiau gavęs pirmo atlygio iš tų, pas kuriuos mane buvo nusiuntęs kavalierius Bjankas. Tada galėjau sau leisti valgyti Noblot užeigoje Ušetės gatvėje. Ten buvo didelė salė, atsiverianti į senovinį kiemą, tik reikėdavo atsinešti duonos. Prie įėjimo stovėjo kasa, čia dirbo šeimininkė su trimis dukromis: paimdavo pinigus už prabangius valgius – rostbifą, sūrį, marmeladą, arba paduodavo po keptą kriaušę su dviem riešutais. Už kasos galėdavo eiti tie, kurie užsisakydavo bent pusę litro vyno: amatininkai, nuskurdę dailininkai, raštininkai.

Praėjęs kasą, patekdavai į virtuvę, ten ant didelės krosnies virė avienos, triušienos ar jautienos ragu, žirnių ar lęšių košė. Niekas neaptarnaudavo: reikėdavo susirasti lėkštę, įrankius ir stoti į eilę priešais virėją. Pasistumdę lankytojai nešini savo lėkštėmis pagaliau, radę vietos, atsisėsdavo prie milžiniško table d’hdte.  Du soldai už sriubą, keturi soldai už jautieną, dešimt santimų už atsineštą duoną, tad galėdavai pavalgyti už keturiasdešimt santimų. Viskas man atrodė nuostabiai skanu, kita vertus, mačiau, kad čia lankosi ir pasiturintys asmenys, geidžiantys pasitrinti šonais su prastuomene.

Tiesą pasakius, dar prieš pradėdamas lankytis Noblot  niekada nesigailėjau tų pirmųjų pragare praleistų savaičių: užmezgiau naudingų pažinčių ir tapau savas aplinkoje, kurioje vėliau teko nardyti kaip žuviai vandenyje. O pagal tuose skersgatviuose nugirstus pokalbius atradau kitas gatves kituose Paryžiaus rajonuose, kaip Lapo gatvę, kur prekiauta visokiausiais amatininkams ar šeimoms pravarčiais gelžgaliais ir ne itin doriems darbams skirtais visrakčiais ar padirbtais raktais, netgi durklais įtraukiamais ašmenimis, tokius patogu nešiotis paslėpus rankovėje.

Stengiausi kuo mažiau sėdėti kambaryje ir leidau sau vienintelį malonumą, kuriuo gali mėgautis pinigų neturintis paryžietis: vaikštinėti bulvarais. Iki tol nė nenumaniau, kad Paryžius gerokai didesnis už Turiną. Mane džiugino aplinkui zujančių žmonių įvairovė, retas kuris iš jų skubėjo kokiu reikalu, dauguma išeidavo pasižmonėti. Dorosios paryžietės rengdavosi skoningai, ir jei ne jos pačios, tai jų drabužiai traukė mano akis. Deja, tais pačiais šaligatviais vaikštinėdavo ir, sakykim, nedorosios paryžietės, apsitaisiusios dar sumaniau, kad patrauktų mūsų lyties dėmesį.

Jos buvo prostitutės, nors ir ne tokios vulgarios, kaip paskui matytos brasseries afemmes,  mat dėdavosi tik su turtingais ponais, tą galėjai matyti iš velniškų išmonių, kuriomis gundydavo savo aukas. Vėliau vienas mano informatorius paaiškino, jog kadaise bulvaruose vaikštinėjo tik grisettes,  jaunos paikos moteriškės, neskaisčios, bet ir nesavanaudės, nereikalaudavusios drabužių ar papuošalų iš meilužių, nes šie būdavo skurdesni ir už jas pačias. Paskui jos išnyko it kokia mopsų veislė. Tada pasirodė lorette,  arba biche,  arba cocotte,  ne sąmojingesnės ar labiau išprususios už grizetes, bet geidžiančios kašmyrų ir raukinių. Tais laikais, kai atvykau į Paryžių, loretes pakeitė kurtizanės, ieškančios pasakiškai turtingų meilužių, deimantų ir karietų. Reta kuri kurtizanė vaikščiodavo bulvarais. Šios damos su kamelijomis pasirinko moralinį principą neturėti širdies, jausmų, dėkingumo, išnaudojo nepajėgiuosius, mokančius vien už pasirodymą su jomis operos ložėje. Atgrasi padermė.

Mane džiugino aplinkui zujančių žmonių įvairovė.  43

Tuo metu užmezgiau pažintį su Klemanu Fabrė de Lagranžu. Turiniečiai nusiuntė mane į tokį biurą nutriušusiame name, gatvėje, kurios pavadinimo iš apdairumo, įgyto savo amate, nedrįstu minėti net šiame puslapyje, nors niekas niekada jo neskaitys. Tikriausiai Lagranžas dirbo Viešojo saugumo generalinės valdybos politikos skyriuje, bet taip ir nesupratau, ar jis buvo piramidės viršūnėje, ar apačioje. Atrodė, jis neprivalėjo niekam atsiskaityti, ir net kankinamas nieko nebūčiau galėjęs papasakoti apie politinės informacijos mechanizmą. Iš tikro nė nežinojau, ar tame pastate Lagranžas turėjo kabinetą: parašęs tuo adresu pranešiau jam turįs kavalieriaus Bjanko rekomendacinį laišką ir po dviejų dienų sulaukiau kvietimo ateiti į Dievo Motinos katedros šventorių. Turėjau Lagranžą atpažinti iš raudono gvazdiko atlape. Nuo tada su Lagranžu susitikdavau netikėčiausiose vietose: kabarete, bažnyčioje, parke, bet nė karto toje pat vietoje.

Tomis dienomis Lagranžui prireikė vieno dokumento, sukurpiau jį tobulai, iškart buvau palankiai įvertintas ir nuo tos dienos pradėjau dirbti kaip indicateur  44, ar kaip ten neoficialiai vadinama, kas mėnesį gaudavau po tris šimtus frankų ir dar po šimtą trisdešimt išlaidoms (už išskirtines paslaugas kliūdavo šiokių tokių arbatpinigių, o už sukurtus dokumentus mokėdavo atskirai). Imperija daug išleidžia savo informatoriams, tikrai daugiau už Sardinijos karalystę, girdėjau, kad policijos biudžetas – septyni milijonai frankų per metus ir iš jų du milijonai skiriami politinei informacijai gauti. Tačiau kiti kalba, kad biudžetas yra keturiolika milijonų, iš jų sumokama ir už pravažiuojančiam imperatoriui surengtas ovacijas, korsikiečių būriams, kad šie sektų Madzinio šalininkus, provokatoriams ir tikriesiems šnipams.

Iš Lagranžo gaudavau ne mažiau kaip penkis tūkstančius frankų per metus, bet jis mane supažindino ir su privačiais klientais, tad gana greitai pajėgiau įkurti savo dabartinę notaro raštinę (arba brocantage  45 jos priedangai). Apskaičiavęs, kad už suklastotą testamentą galiu prašyti net tūkstančio frankų, o šventąsias ostijas parduoti po šimtą, nes dideliais kiekiais jų gauti būdavo nelengva, keturiais testamentais, ir dešimčia ostijų per mėnesį pelnydavau dar penkis tūkstančius frankų. Turėdamas dešimt tūkstančių frankų per metus patekau tarp tų, kuriuos Paryžiuje vadina pasiturinčiais buržua.

Aš tame pasaže dirsčioju ne į darbininkes, o į suiveurs…

Žinoma, pajamos nebuvo užtikrintos, ir aš svajojau ne apie dešimt tūkstančių frankų pajamų, o apie tokio dydžio rentą, kurią galėčiau gauti nusipirkęs trijų procentų valstybės obligacijų, tam reikėjo sukaupti tris šimtus tūkstančių frankų. Tokią sumą anuomet galėjo susirinkti nebent kurtizanė, o ne beveik nežinomas notaras.

Laukdamas sėkmės valandos, kol kas galėjau iš žiūrovo virsti paryžietiškų malonumų vartotoju. Niekada nesidomėjau teatru, tomis siaubingomis tragedijomis, kuriose deklamuojama aleksandrinais, o muziejai kėlė melancholiją. Tačiau Paryžiuje radau šį tą geriau – restoranus.

Apie pirmąjį, į kurį leidau sau nueiti, nors buvo labai brangu, girdėjau kalbant dar Turine. Tai Grand Véfour,  įsikūręs Karališkųjų rūmų arkadoje, regis, jame lankydavosi ir Viktoras Hugo pasimėgauti avienos krūtinėle su baltosiomis pupelėmis. Kitas mane iškart suviliojęs restoranas buvo Cafè Anglais  Gramono gatvės ir Italų bulvaro kampe. Seniau jame valgydavo vežikai ir tarnai, o dabar prie jo stalų rinkosi tout Paris 46  Ten atradau pommes Anna, écrevisses bordelaises, mousses de volaille, le mauviettes en cerises, petites timbales d la Pompadour, cimier de chevreuil, fonds dartichauts d la jardinière 47  ir šampano šerbetą. Vien prisiminęs šiuos pavadinimus jaučiu, kad gyventi verta.

Be restoranų, mane dar žavėjo passages.  Dievinau Žufrua pasažą, gal todėl, kad jame buvo įsikūrę trys geriausi Paryžiaus restoranai: Dîner de Paris, Dîner du Rocher  ir Dîner Jouffroy.  Net dabar, ypač šeštadieniais, atrodo, kad visas Paryžius susitarė susitikti tame stiklo koridoriuje, kur be paliovos stumdosi nuobodžiaujantys ponai ir gal kiek per daug, mano skoniu, išsikvėpinusios ponios.

Tačiau mane labiau domino Panoramų pasažas. Ten lankosi prastuomenės fauna – miestelėnai ir provincialai, akimis ryjantys antikvarinius daiktus, kurių niekada negalės įpirkti, vaikšto ir jaunos ką tik iš fabriko išėjusios darbininkės. Jei yra noro paspoksoti į sijonus, verčiau žvalgytis į gerai apsirengusias moteris Žufrua pasaže, bet suiveurs,  pusamžiai ponai žaliastikliais akiniais, eina dairytis į darbininkes. Ir abejoju, ar jos visos iš tikrųjų darbininkės, nesvarbu, kad su paprasta suknele, tiulio kepuraite ir prijuoste. Reikėtų pasižiūrėti į jų pirštus, ir jei nematyti dūrių, įdrėskimų ar nudegimo pūslelių, tai tos merginos gyvena gerai, greičiausiai padedamos tų suiveurs , kuriuos pavyksta apžavėti.

Aš tame pasaže dirsčioju ne į darbininkes, o į suiveurs  (kita vertus, kas sakė, kad filosofas yra tas, kuris cafè chantant  žiūri ne į sceną, o stebi žiūrovus?). Vieną gražią dieną jie gali tapti mano klientais arba įnagiais. Kai kuriuos paseku iki namų, kur jie apkabina nutukusią žmoną ir pustuzinį vaikų. Užsirašau adresą. Kas žino? Galėčiau juos sužlugdyti anoniminiu laišku. Vieną dieną, jei prireiktų.

Iš įvairių Lagranžo pradžioje man patikėtų užduočių beveik nieko neatsimenu. Prisimenu tik vieną vardą – abato Bulano, bet su juo susipažinau vėliau, prieš pat karą ar iškart po jo (pajėgiu atsiminti, kad vyko karas, nusiaubęs Paryžių).

Absentas padarė savo darbą, ir jei dabar pūstelėčiau į žvakę, įsipliekstų skaisti liepsna.

————————————-

Išnašos:

43  Honoré Daumier, „Viena diena, kurią nereikia mokėti…“ (Žiūrovai Salone, 10, žurnalui Le Charivari), 1852 © BnF.

44  Informatorius (pranc.).

45  Sendaikčių krautuvė (pranc.).

46  Visas Paryžius (pranc.).

47  Bulvių apkepas, Bordo vėžiai, vištienos putėsiai, vyturiena kimštas pyragas, ryžių ir vištienos apkepėlės, stirnienos keteros kepsnys, troškintos artišokų šerdys (pranc.).

————————————-