Požiūris į vystymąsi ir regresiją… (22 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

Požiūris į vystymąsi ir regresiją… (22 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

Sigmund Freud

(22 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

DVIDEŠIMT ANTRA PASKAITA

Požiūris į vystymąsi ir regresiją. Etiologija

Ponios ir ponai! Girdėjome, jog libido funkcija turi ilgai vystytis, kad galiausiai vadinamuoju normaliu būdu imtų tarnauti giminės pratęsimo tikslams. Dabar norėčiau parodyti, kokią reikšmę šis faktas įgyja sąlygodamas neurozes.

Tikiuosi, neprieštarausime bendrosios patologijos teorijoms, padarę prielaidą, kad besivystantis libido patiria du pavojus: pirma, gaišties [HemmungJ, ir, antra, regresijos [Regression]. Tai reiškia, kad vykstant bendrai biologinių procesų kaitai pasitaiko, jog ne visos paruošiamosios fazės praeinamos vienodai sėkmingai ir visiškai įveikiamos; kai kurios libido funkcijos dalys ilgam įstringa šiose ankstyvose fazėse ir bendrą jo raidos paveikslą papildo vystymosi pertrūkiai.

Paieškokime analogiškų procesų kitose srityse. Kai ankstyvaisiais žmonijos istorijos laikais visa tauta apleisdavo savo gyvenamąją vietą ieškodama naujos, tai, žinoma, naująją vietą pasiekdavo anaiptol ne visi. Be įvairių kitų keliaujant patiriamų nuostolių, pasitaikydavo, kad maži klajoklių būriai ar bendrijos sustodavo pakeliui ir apsigyvendavo čia, o pagrindinė masė patraukdavo toliau. Arba imkime artimesnį palyginimą: žinote, kad tam tikru embriono vystymosi momentu aukščiausiųjų žinduolių lytinės liaukos, pradžioje buvusios giliai pilvo ertmėje, keičia savo padėtį ir atsiduria beveik po oda dubens apačioje. Dėl tokio liaukų judėjimo pasitaiko vyriškos lyties individų, kurių viena porinio organo dalis pasiliko klubų ertmėje arba įstrigo vadinamajame kirkšnių kanale, pro kurį turi praeiti abi liaukos; pasitaiko ir tokių, kurių kirkšnių kanalas liko atviras, nors paprastai jis turi užsitraukti, lytinėms liaukoms atsidūrus savo vietoje. Kai buvau jaunas studentas, Brückes’o vadovaujamas atlikau pirmąjį mokslinį darbą: tyrinėjau mažos, itin archaiškos sandaros žuvytės užpakalinių nervų šaknelių atsiradimą iš nugaros smegenų. Nustačiau, kad nervinės šių šaknelių skaidulos išeina iš didelių ląstelių, esančių užpakaliniame pilkosios medžiagos gumbe; šitai nebūdinga kitiems nugaros smegenis turintiems gyvūnams. Tačiau netrukus aptikau tokias nervų ląsteles ne tik pilkojoje medžiagoje, bet ir visame ruože iki vadinamojo spinalinio užpakalinės šaknelės ganglijo, ir padariau išvadą, kad ganglinių sankaupų ląstelės iš nugaros smegenų perėjo į šaknelinę nervo dalį. Tai patvirtina ir vystymosi istorija; bet šios mažos žuvytės atveju pasilikusios ląstelės atspindi visas permainas. Labiau įsigilinę nesunkiai atrasite silpnąsias šių palyginimų vietas. Todėl iš karto norime pasakyti: mūsų manymu, bet kokio seksualinio siekio raida gali vykti taip, kad atskiri to siekio komponentai lieka ankstesnėse pakopose, o kiti pasiekia galutinį tikslą. Kartu suprantate, kad kiekvieną tokį siekį įsivaizduojame kaip tam tikrą nuo gyvenimo pradžios nenutrūkstamą srautą, kurį kiek dirbtinai suskaidome į atskiras, viena po kitos einančias dalis. Jūs teisūs, manydami, kad šiuos vaizdinius reikėtų toliau aiškintis, bet pernelyg toli nuklystume pamėginę tai daryti. Leiskite dar pridurti, kad tokį dalinio siekio užsibuvimą ankstesnėje pakopoje turime pavadinti (potraukio) fiksacija [Fixierung].

Antrasis tokios daugiapakopės raidos pavojus yra tas, kad ir labiau išsivystę komponentai atgaliniu keliu gali lengvai grįžti į vieną šių ankstesnių pakopų; tokį procesą vadiname regresija [Regression]. Siekis patiria regresiją tuo atveju, jei stiprios išorinės kliūtys trukdo įgyvendinti jo funkciją, t. y. pasiekti pasitenkinimo tikslą vėlesne arba labiau išvystyta forma. Gali būti, kad fiksacija ir regresija nėra visiškai nepriklausomos. Kuo stipresnės fiksacijos raidos kelyje, tuo greičiau funkcija išvengs išorinių sunkumų, regresuodama iki tų fiksacijų, taigi tuo neatsparesnė bus susiformavusi funkcija išorinėms jos realizavimo kliūtims. Įsivaizduokite, kad klajojanti tauta paliko savo sustojimo vietose stiprius būrius; tokiu atveju toliau patraukusieji gali sugrįžti į šias vietas, jei kelyje jie bus sumušti arba susidurs su itin stipriu priešu. Antra vertus, pavojus patirti pralaimėjimą tuo didesnis, kuo daugiau tautiečių pasiliko pakely.

Norėdami suprasti neurozes nepaleiskite iš akių šio santykio tarp fiksacijos ir regresijos. Tai bus tvirtas pagrindas sprendžiant klausimą apie neurozių priežastis, apie jų etiologiją, – tą klausimą, kurio netrukus imsimės.

Bet pirmiausia dar kiek panagrinėkime regresiją. Susipažinę su libido funkcijos raida, galite tikėtis dviejų regresijos rūšių: libido grįžimo prie pirmųjų jį patraukusių objektų, kurie, žinia, visada yra incestinės prigimties, ir, antra vertus, visos seksualinės organizacijos sugrįžimo į ankstesnę pakopą. Abi regresijos rūšys pasitaiko sergant perkėlimo neurozėmis, ir abi svarbios šių neurozių mechanizmui. Ypač pirmoji jų, libido grįžimas prie pradinių incestinių objektų, yra požymis, tiesiog varginančiai reguliariai besikartojantis tiriant neurotikus. Kur kas daugiau apie libido regresijas galėtume pasakyti, aptardami dar vieną neurozių grupę, vadinamąsias narcizines neurozes, bet dabar neketiname to daryti. Šie negalavimai atskleidžia ir kitus, iki šiol neminėtus libido funkcijos raidos procesus ir atitinkamai parodo naujas regresijų rūšis. Bet, manau, pirmiausia turiu įspėti jus nepainioti regresijos su išstūmimu ir padėti jums suvokti šių dviejų procesų santykį. Kaip prisimenate, vykstant išstūmimo procesui psichinis aktas, kurį galima būtų įsisąmoninti, t. y. kuris priklauso ikisąmoningumo sistemai, paverčiamas nesąmoningu, t. y. nustumiamas į nesąmoningumo sistemą. Be to, išstūmimu vadiname ir tokį procesą, kai nesąmoningas psichinis aktas apskritai nepraleidžiamas į ikisąmoningumo sistemą, kai cenzūra jį atmeta tiesiog nuo slenksčio. Žodžiu, išstūmimo sąvoka visiškai nesusijusi su seksualumu; prašome įsidėmėti šitą faktą. Ji nusako grynai psichologinį procesą, kurį dar geriau apibūdintume pavadindami topiniu [topisch]. Tuo norime pasakyti, kad išstūmimo sąvoka susijusi su įsivaizduojamais erdviniais tūriais arba, jei vėl norime atsisakyti šio grubaus pagalbinio vaizdinio, su psichikos aparato, sudaryto iš atskirų psichinių sistemų, sąranga.

Tik pateikę šį palyginimą pastebime, kad iki šiol žodį „regresija” naudojome ne bendra, o perdėm specialia reikšme. Suteikę šiam žodžiui bendrą, t. y. grįžimo iš aukštesnės į žemesnę raidos pakopą, prasmę, ir išstūmimą galėsime laikyti regresija, nes ir jį galime apibūdinti kaip grįžimą į ankstesnę, giluminę [tiefere] psichinio akto vystymosi pakopą. Bet kalbant apie išstūmimą šis atgalinis judėjimas mums nelabai rūpi, nes išstūmimu dinamine prasme vadiname ir tokį procesą, kai psichinis aktas sulaikomas žemesnėje nesąmoningumo srities pakopoje. Žodžiu, išstūmimas yra topinė-dinaminė sąvoka, o regresija – grynai deskriptyvi. Bet iki šiol regresija vadinome ir su išstūmimu susieti mėginome išimtinai libido grįžimą į ankstesnes jo vystymosi pakopas, taigi tokį reiškinį, kuris esmingai skiriasi nuo išstūmimo ir visiškai nepriklauso nuo jo. Be to, libido regresijos negalime laikyti grynai psichiniu procesu, visai neaiški jos lokalizacija psichiniame aparate. Net jei regresija ir daro didžiulę įtaką psichiniam gyvenimui, vis tiek reikšmingiausias jos veiksnys yra organinis.

Ponai, tokie samprotavimai turėtų pasirodyti sausoki. Norėdami įspūdingiau jais pasinaudoti, pažvelkime į neurozių kliniką. Žinote, kad du pagrindiniai perkėlimo neurozių grupės atstovai yra isterija ir įkyriųjų būsenų neurozė. Nors isterijos atvejais pasitaiko, ir net gana reguliariai, kad libido regresuoja prie pirminių incestinių objektų, bet niekada nevyksta regresija į ankstesnę seksualinės organizacijos pakopą. Užtat pagrindinis vaidmuo isterijos mechanizme tenka išstūmimui. Jei leistumėte mūsų dabartines patikimas žinias apie šią neurozę papildyti dar viena konstrukcija, reikalo esmę galėčiau nusakyti taip: nors daliniai potraukiai susivienijo ir nusistovėjo genitalijų primatas, bet šio susivienijimo rezultatams priešinasi su sąmone susijusi ikisąmoningumo sistema. Genitalinė organizacija nusistovėjo nesąmoningumo, bet ne ikisąmoningumo srityje, ir dėl šio ikisąmoningumo srities diktuojamo atmetimo susiklosto vaizdas, kiek primenantis tą būseną, kuri buvo prieš nusistovint genitalijų primatui. Bet iš tiesų tai visiškai kita būsena. Iš dviejų libido regresijų kur kas įspūdingesnė yra libido regresija į ankstesnę seksualinės organizacijos fazę. Kadangi ji nepasitaiko isterijos atvejais, o mūsiškė neurozių samprata dar pernelyg priklausoma nuo pirmiausia atliktų psichoanalitinių isterijos tyrinėjimų, tai libido regresijų reikšmė paaiškėja kur kas vėliau nei išstūmimo reikšmė. Būkime pasiruošę papildyti ir naujai įvertinti savo pažiūras, kai nagrinėsime ne tik isteriją ir įkyriųjų būsenų neurozę, bet ir kitas, narcizines, neurozes.

Įkyriųjų būsenų neurozės atveju, priešingai, libido regresija į ankstesnę sadistinę-analinę organizacijos pakopą yra ryškiausias faktas, nulemiantis ir šios neurozės simptomų raišką. Meilės impulsas čia privalo maskuotis sadistiniu impulsu. Įkyrusis vaizdinys: norėčiau tave nužudyti, – jei atmesime tam tikrus ne atsitiktinius, o būtinus priedus, – iš esmės reiškia ne ką kita, kaip: norėčiau su tavimi mylėtis. Pridurkite dar tai, kad kartu įvyko objektų regresija, todėl šie impulsai nukreipti į artimiausius ir mylimiausius asmenis, ir galėsite įsivaizduoti, kokį siaubą įkyrieji vaizdiniai sukelia ligoniui ir kartu kokie keisti jie atrodo, kai jis sąmoningai juos suvokia. Šios neurozės mechanizmą papildo dar ir išstūmimas, tiesa, nelengva tai išdėstyti tokiame trumpame įvade kaip šis. Neprisidėjus išstūmimui libido regresija niekada nesukeltų neurozės, ji pasireikštų iškrypimu. Taigi matote, kad išstūmimas yra toks procesas, kuris pirmiausia būdingas neurozei ir labiausiai ją charakterizuoja. Gal kada nors pasitaikys proga papasakoti jums, ką žinome apie iškrypimų mechanizmą; tada pamatysite, kad ir čia ne viskas vyksta taip paprastai, kaip norėtųsi.

Ponai! Manau, kad palankiausiai sutiksite ką tik girdėtus samprotavimus apie libido fiksaciją ir regresiją, jei laikysite juos pasiruošimu neurozių etiologijos tyrinėjimui. Apie tai prasitariau tik vieną kartą, užsiminęs, kad žmonės suserga neuroze, netekę galimybės patenkinti savo libido, t. y. dėl „priverstinio atsižadėjimo” [Versagung], ir kad neuroziniai simptomai yra atsižadėto pasitenkinimo pakaitalas. Žinoma, tai anaiptol nereiškia, kad kiekvienas, atsižadėjęs patenkinti libido, virsta neurotiku; tai reiškia vien tai, kad priverstinio atsižadėjimo veiksnys buvo aptiktas visais tirtų neurozių atvejais. Žodžiu, teiginys nėra apverčiamas. Be to, tikriausiai supratote, kad tuo teiginiu anaiptol neatskleidėme visų neurozių etiologiją gaubiančių paslapčių, išskyrėme tik svarbią ir būtiną susirgimo sąlygą.

Dabar neaišku, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, toliau svarstant šį teiginį: į priverstinio atsižadėjimo pobūdį ar į atsižadančio asmens ypatybes. Priverstinis atsižadėjimas labai retai būna visapusiškas ir absoliutus; jis gali tapti patogeniniu veiksniu tik tuo atveju, jei tenka atsižadėti to vienintelio pasitenkinimo būdo, kurio reikalauja individas, vienintelio, kuriuo jis sugeba pasitenkinti. Apskritai galima įvairiai išgyventi libido patenkinimo stygių, nesusergant dėl to. Pirmiausia yra tokių žmonių, kurie įstengia šį stygių ištverti; jie nėra laimingi, juos kankina ilgesys, bet jie nesuserga. Toliau turėkime omeny, kad kaip tik seksualiniai potraukiai, jei galima taip pasakyti, itin plastiški. Jie gali pakeisti vienas kitą, vienas jų gali perimti kitų intensyvumą; kai neįmanoma realiai patenkinti vieno potraukio, šitai galima kompensuoti patenkinus kitą. Seksualiniai potraukiai sąveikauja kaip besijungiančių, skysčio pripildytų kanalų tinklas, negana to, jie paklūsta genitalijų primatui, – žodžiu, visa tai toli gražu nelengva nusakyti vienu vaizdiniu. Be to, daliniai seksualiniai potraukiai ir iš jų susidedantis seksualinis siekis pasižymi dideliu sugebėjimu keisti savo objektą, išmainyti jį į kitą, taigi ir lengviau pasiekiamą; dėl tokio sugebėjimo keistis ir pasiruošimo pasitenkinti surogatais smarkiai sumažėja patogeninis priverstinio atsižadėjimo poveikis. Vienas procesų, padedančių išvengti ligos dėl priverstinio atsižadėjimo, įgavo ypatingą kultūrinę reikšmę. Jo esmė tokia: seksualinis siekis nuo savo tikslo – dalinio malonumo arba malonumo pratęsti giminę – nukreipiamas į kitą, genetiškai susijusį su atsižadėtuoju, bet nebe seksualinį tikslą; jį galime pavadinti socialiniu. Šį procesą vadiname „sublimacija” [Sublimierung], sutikdami su įprastu vertinimu, pagal kurį socialiniai tikslai laikomi aukštesniais už seksualinius, iš esmės egoistinius, tikslus. Beje, sublimacija tėra tik vienas specialus atvejis, kai seksualiniai siekiai remiasi kitais, neseksualiniais, siekiais. Apie ją dar turėsime kalbėti kitame kontekste.

Dabar pamanysite, kad pasitenkinimo stygius tapo visiškai nereikšmingas dėl visų tų priemonių, kurios padeda jį ištverti. Bet tai netiesa, patogeninė jo galia išlieka. Paprastai minėtų priešnuodžių nepakanka. Vidutiniškas nepatenkinto libido kiekis, kurį įstengia ištverti žmonės, yra ribotas. Anaiptol ne visų žmonių libido išlieka plastiškas ar laisvai judrus, be to, ir sublimacija visada gali apimti tik tam tikrą libido dalį, nekalbant jau apie tai, kad daugelio žmonių sugebėjimas sublimuoti yra labai menkas. Akivaizdu, kad svarbiausias šių ribojimų yra libido judrumo ribojimas, kai individo pasitenkinimas tampa priklausomas nuo nedaugelio tikslų ir objektų. Prisiminę, kad netobulai vystydamasis libido patiria daugybę kartais netgi pakartotinių fiksacijų ankstesnėse savo organizacijos ir objektų paieškos fazėse, paprastai nesuteikiančių realaus pasitenkinimo, suprasite, kad libido fiksacija – tai antras galingas veiksnys, kartu su išstūmimu sąlygojantis ligą. Schematiškai sutrumpinę galite kalbėti apie du neurozių etiologijos veiksnius: libido fiksacija yra vidinis, polinkio į neurozę, veiksnys, o priverstinis atsižadėjimas – išorinis, atsitiktinis veiksnys.

Pasinaudosiu proga ir įspėsiu jus nesivelti į vieną visiškai nereikalingą ginčą. Moksle įprasta išgriebti tiesos dalelę, pateikti ją kaip tariamą visumą, o paskui dėl jos grumtis su tuo, kas liko ir yra ne mažiau teisinga. Šitaip nuo psichoanalitinio judėjimo jau atskilo keletas krypčių, iš kurių viena pripažįsta tik egoistinius potraukius ir neigia seksualinius, kita vertina tik realių gyvenimo užduočių poveikį, bet nepaiso praeities įtakų ir t.t. Dabar atsirado dingstis panašioms priešpriešoms ir ginčams: ar neurozės yra egzogeniniai ar endogeniniai susirgimai, ar tai neišvengiamas tam tikros konstitucijos ar tam tikrų kenksmingų (traumuojančių) gyvenimo įspūdžių padarinys, ir ypač, ar jas sukelia libido fiksacija (ir kitos seksualinės konstitucijos ypatybės), ar jos atsiranda spaudžiant priverstiniam atsižadėjimui? Apskritai ši dilema man atrodo ne ką rimtesnė už kitą, kurią galiu pateikti: ar vaikas atsiranda tėvui apvaisinus, ar motinai pastojus? Būsite teisūs atsakę, kad abi sąlygos būtinos. Neurozių priežastis sieja jei ir ne visai toks, tai bent labai panašus santykis. Jas nagrinėdami galime išdėstyti visus neurozinių susirgimų atvejus tokia seka, kurioje abiejų veiksnių – seksualinės konstitucijos ir išgyvenimų arba, jei norite, libido fiksacijos ir priverstinio atsižadėjimo – santykis toks, kad vienam veiksniui stiprėjant kitas silpnėja. Viename sekos gale atsidurs ekstremalūs atvejai, apie kuriuos tikrai galite pasakyti: dėl ypatingos libido raidos šie žmonės neišvengiamai būtų susirgę, kad ir ką jiems būtų tekę patirti, kad ir kaip juos būtų tausojęs gyvenimas. Kitame sekos gale bus atvejai, kuriuos reikės vertinti priešingai: šie žmonės tikrai būtų išvengę li-gos, jei jų gyvenime nebūtų susiklosčiusios vienokios ar kitokios aplinkybės. Į sekos vidurį patekusius atvejus galime apibūdinti taip: čia didesnis ar mažesnis seksualinės konstitucijos polinkis į ligą susipynė su didesniu ar mažesniu žalingų gyvenimo aplinkybių poveikiu. Seksualinė šių žmonių konstitucija nebūtų sukėlusi neurozės, jei jie nebūtų patyrę tam tikrų išgyvenimų, ir, antra vertus, šie išgyvenimai nebūtų turėję trauminio poveikio, jei libido būsena būtų buvusi kita. Ko gero, galėčiau pripažinti, kad reikšmingesnis šioje sekoje yra polinkio į ligą veiksnys, bet ir tai priklauso nuo to, kaip nusakysime neurastenijos ribas.

Ponai! Siūlau tokias sekas pavadinti papildomomis sekomis [Erganzungsreihen]; nusiteikite, kad dar ne kartą pasitaikys proga sudaryti kitas panašias sekas.

Atrodo, kad atkaklumas, su kuriuo libido laikosi tam tikrų krypčių ir objektų, kitaip tariant, jo lipnumas [Klebrigkeit] yra savarankiškas, individualiai permainingas veiksnys; visiškai nežinome, nuo ko jis priklauso, bet aišku, kad daugiau nemenkinsime jo reikšmės neurozių etiologijai. Antra vertus, neturėtume laikyti šio ryšio ir pernelyg glaudžiu. Dėl neaiškių priežasčių įvairiomis aplinkybėmis toks libido „lipnumas” būdingas ir normaliam žmogui, be to, jis yra lemiamas iškrypimų veiksnys, t. y. būdingas individams, kurie tam tikra prasme yra tiesiog neurotikų priešingybė. Jau iki psichoanalizės buvo žinoma (Binet), kad iškrypėlių anamnezė labai dažnai pateikia itin ankstyvą nenormalios potraukio krypties ar nenormalaus objekto pasirinkimo įspūdį, į kurį visam gyvenimui fiksuojasi individo libido. Dažnai negali pasakyti, kodėl šis įspūdis galėjo taip stipriai patraukti libido. Noriu papasakoti vieną tokį atvejį iš savo patirties. Vyriškis, kuriam šiandien nieko nereiškia moters genitalijos ir visos kitos grožybės, kuriam neįveikiamą seksualinį susijaudinimą sukelia tik apauta tam tikros formos koja, prisimena išgyvenimą, nulėmusį jo libido fiksaciją, kai jam buvo šešeri metai. Jis sėdėjo ant suolelio šalia guvernantės, mokiusios jį anglų kalbos. Guvernantei – senai, liesai, negražiai panelei vandeningomis mėlynomis akimis ir riesta nosimi – tą dieną skaudėjo koją, todėl ji ištiesė ją, apautą aksomine šlepete, ant pagalvėlės; viršutinė kojos dalis buvo kuo padoriausiai pridengta. Po kelių nedrąsių normalios seksualinės veiklos bandymų lytinio brendimo metais tokia liesa, gyslota koja, kokią jis matė sėdėdamas šalia guvernantės, tapo vyriškiui vieninteliu seksualiniu objektu; jei prie tokios kojos prisijungdavo dar ir kiti anglų guvernantės tipą primenantys bruožai, tai vyriškis tiesiog negalėdavo atsispirti. Bet ši libido fiksacija pavertė jį ne neurotikų, o iškrypėliu, vadinamuoju kojos fetišistu. Taigi matote: nors stipri ir pirmalaikė libido fiksacija yra būtina neurozių priežastis, bet su fiksacijomis susiduriame ir toli už neurozių srities ribų. Kaip ir anksčiau minėtas priverstinis atsižadėjimas, ši sąlyga savaime mažai ką lemia.

Atrodo, neurozių priežasčių problema komplikuojasi. Išties, psichoanalitinis tyrinėjimas supažindina mus su nauju veiksniu, į kurį neatsižvelgėme sudarydami etiologinę seką ir kuris ryškiausias tada, kai neurozinė negalia staiga pakeičia gerą savijautą. Tokiais atvejais visada aptinkame vidinės potroškių kovos, arba, kaip įpratome sakyti, psichinio konflikto, požymių. Viena asmenybės dalis gina tam tikrus norus, kita priešinasi ir atmeta juos. Be tokio konflikto nebūna neurozės. Atrodo, nieko stebėtino čia nėra. Žinia, mūsų psichinį gyvenimą nuolat drumsčia konfliktai, kuriuos turime spręsti. Vadinasi, turi susiklostyti ypatingos aplinkybės, kad toks konfliktas taptų patogeninis. Tad galime pasidomėti, kokios tos aplinkybės, tarp kokių psichinių jėgų vyksta patogeniniai konfliktai ir koks tokio konflikto santykis su kitais ligą sukeliančiais veiksniais.

Tikiuosi galėsiąs patenkinamai atsakyti į šiuos klausimus, net jei atsakymai bus schematiškai sutrumpinti. Konfliktas kyla dėl priverstinio atsižadėjimo, kai pasitenkinimo galimybės netekęs libido yra priverstas ieškoti kitų objektų ir pasitenkinimo būdų. Būtina konflikto sąlyga yra tai, kad viena asmenybės dalis nepripažįsta naujųjų objektų ir būdų, taigi uždeda jiems veto, dėl kurio libido neįmanoma patenkinti naujuoju būdu. Paskui vyksta simptomų formavimosi procesas, kurį nagrinėsime vėliau. Atsižvelgus į protestą atmestieji libido siekiai realizuojami aplinkiniais keliais, kiek pakeisti ir sušvelninti. Šie aplinkkeliai -tai simptomų susidarymo būdai, o simptomai yra naujojo pasitenkinimo išraiška, ankstesnio pasitenkinimo pakaitalas, kurio prireikė dėl priverstinio atsižadėjimo.

Psichinio konflikto reikšmę galime nusakyti ir kitais žodžiais: priverstinis išorinis atsižadėjimas tampa patogeniniu, jei prisideda priverstinis vidinis atsižadėjimas. Žinoma, išorinis ir vidinis atsižadėjimas susiję su skirtingais pasitenkinimo objektais ir būdais. Išoriniu atsižadėjimu panaikinama viena pasitenkinimo galimybė, vidiniu atsižadėjimu siekiama panaikinti kitą, dėl kurios ir kyla konfliktas. Esu linkęs naudoti šiuos vaizdinius dėl jų slapto numanomo turinio. Tai užuomina, kad vidiniai suvaržymai atsirado, ko gero, priešistoriniais žmonijos vystymosi laikais dėl realių išorinių kliūčių.

Bet kokios jėgos protestuoja prieš libido siekius, kokia yra antroji patogeninio konflikto pusė? Apskritai kalbant, tai ne seksualiniai potraukiai. Visus juos sujungiame pavadindami „Ego potraukiais” [Ichtriebe]; mes neįstengiame jų labiau išskaidyti psichoanalitiškai tirdami perkėlimo neurozes, geriausiu atveju kiek susipažįstame su jais, tirdami analizės sukeltą pasipriešinimą. Vadinasi, patogeninis konfliktas yra konfliktas tarp seksualinių ir Ego potraukių. Daugeliu atvejų atrodo, tarsi konfliktas turėtų kilti tarp skirtingų grynai seksualinių siekių; bet iš esmės tai nieko nekeičia, nes vienas iš dviejų konfliktuojančių seksualinių siekių paprastai patenkina Ego, o antrasis sukelia jo pasipriešinimą. Žodžiu, ir šiuo atveju konfliktas vyksta tarp Ego ir seksualumo.

Ponai! Apibūdinusi kokį nors psichinį procesą kaip seksualinių potraukių rezultatą, psichoanalizė labai dažnai susilaukdavo piktų priekaištų, kad žmoguje glūdi ne vien seksualumas, kad psichiniame gyvenime esama ir kitų potraukių bei interesų, kad negalima „visko” kildinti iš seksualumo. Labai džiugu, kad bent kartą mūsų nuomonė sutampa su psichoanalizės priešininkų nuomone. Psichoanalizė niekada nepamiršo, kad esama ir neseksualinių potraukių, jos pagrindas yra aiški seksualinių ir Ego potraukių atskirtis; dar prieš pasigirstant bet kokiems protestams ji anaiptol netvirtino, kad neurozes reikia kildinti iš seksualumo, o teigė, kad jų ištakos – tai konfliktas tarp Ego ir seksualumo. Sunku įsivaizduoti, dėl kokių motyvų ji galėtų ginčyti Ego potraukių egzistenciją arba jų reikšmę, nagrinėdama seksualinių potraukių vaidmenį normaliame gyvenime ir sergant neuroze. Jai tiesiog buvo lemta pirmiausia susidurti su seksualiniais potraukiais, nes kaip tik jie labiausiai atsiskleidė tiriant perkėlimo neurozes, ir, antra vertus, ji privalėjo studijuoti tai, ko nepaisė kiti.

Netiesa ir tai, kad psichoanalizė visiškai nesidomėjo neseksualia asmenybės dalimi. Kaip tik Ego ir seksualumo atskirtis leido itin aiškiai suprasti, kad ir Ego potraukiams būdinga ilga raida, ne visiškai nepriklausoma nuo libido, tokia raida, kuri savo ruožtu veikia libido. Tiesa, apie Ego raidą išmanome kur kas mažiau nei apie libido raidą, nes tik studijuodami narcizines neurozes galime tikėtis atskleisti Ego struktūrą. Bet Ferenczi’s jau nuveikė didelį darbą mėgindamas teoriškai sukonstruoti Ego raidos pakopas, ir turime pripažinti, jog gavome bent du tvirtus atramos taškus, kad galėtume įvertinti šitą raidą. Mes nemanome, kad individo libido interesai nuo pat pradžių prieštarauja jo savisaugos interesams; kiekvienoje pakopoje Ego veikiau stengsis prisiderinti prie esamos seksualinės organizacijos ir pajungti ją sau. Atskirų libido raidos fazių kaita tikriausiai vyksta pagal nustatytą programą; bet negalime nesutikti, kad šį procesą gali paveikti Ego, ir kartu, matyt, esama kažkokio paralelizmo, tam tikros atitinkamybės tarp Ego ir libido raidos fazių; galbūt patogeninis veiksnys yra šios atitinkamybės sutrikimas. Svarbu, kaip elgiasi Ego tuo atveju, jei kuriuo nors savo vystymosi raidos libido patiria stiprią fiksaciją. Ego gali pritarti šiai fiksacijai ir atitinkamai tapti perversiniu, kitaip tariant, infantiliu. Antra vertus, jis gali reaguoti į libido sulaikymą neigiamai, ir tokiu atveju ten, kur libido ištiko fiksacija, Ego patiria išstūmimą.

Žodžiu, taip sužinome, kad trečiasis neurozių etiologijos veiksnys – polinkis į konfliktus – yra sąlygojamas ir Ego, ir libido raidos. Vadinasi, ir vėl papildėme mūsų žinias apie neurozių priežastis. Pirmoji, bendriausia, neurozių sąlyga yra priverstinis atsižadėjimas, antroji – libido fiksacija, stumianti jį tam tikra kryptimi, trečioji – dėl Ego raidos atsirandantis polinkis į konfliktus, kai Ego atmeta tokius libido impulsus. Tad, matyt, viskas ne taip painu ir kur kas lengviau suvokiama, negu jums atrodė klausantis mano išvedžiojimų. Bet, ko gero, paaiškės, kad tai dar ne viskas. Reikės pridurti šį tą naujo ir detaliau panagrinėti tai, ką jau žinome.

Norėdamas pademonstruoti, kaip dėl Ego raidos randasi konfliktai ir kartu sąlygojamos neurozės, pateiksiu pavyzdį, tegul išgalvotą, bet visiškai įtikimą. Pasirėmęs Nestroy’o komedija pavadinsiu jį „Pusrūsyje ir pirmame aukšte”. Pusrūsyje gyvena kiemsargis, pirmame aukšte – namo savininkas, turtingas ir kilmingas žmogus. Abu turi vaikų; tarkime, namo savininko dukrelė gali neprižiūrima žaisti su proletaro vaiku. Nesunkiai gali atsitikti, kad vaikų žaidimai įgaus nepadorų, t. y. seksualinį pobūdį, kad jie žais „tėtį ir mamą”, stebės vienas kitą atliekant intymius reikalus ir dirgins genitalijas. Nepaisant penkerių ar šešerių metų amžiaus, kiemsargio mergaitė veikiausiai jau galėjo matyti suaugusiųjų seksualumo apraiškas, tad ji, ko gero, atliks suvedžiotojos vaidmenį. Net jei šie išgyvenimai labai trumpalaikiai, vis dėlto jie suaktyvina tam tikrus seksualinius abiejų vaikų impulsus, kurie bendriems žaidimams pasibaigus keletą metų pasireikš masturbacija. Tiek bendrumų; visiškai skirtingi bus galutiniai rezultatai. Kiemsargio dukra masturbuosis iki menstruacijų pradžios, paskui nesunkiai to atsisakys, po kelerių metų susiras mylimąjį, gal pagimdys vaiką, pasuks vienu ar kitu gyvenimo keliu, gal taps populiaria artiste ir gyvenimą baigs kaip aristokratė. Gal jos likimas nebus toks puikus, bet, šiaip ar taip, ji nugyvens gyvenimą, nepatyrusi žalos dėl pirmalaikio savo seksualumo proveržio, nesusirgusi neuroze. Kitaip bus namų savininko dukrelei. Dar būdama vaikas ji ims nujausti, kad padarė kažką negera, netrukus, tikriausiai po aršios kovos, atsisakys masturbacijos ir vis tiek liks šiek tiek prislėgta. Tapusi mergina, galėdama šį tą sužinoti apie seksualinius santykius, ji nusigręš nuo jų su nepaaiškinamu pasibjaurėjimu ir verčiau norės nieko nežinoti. Tikriausiai dabar ją vėl apims nenugalimas masturbacijos poreikis, kuriuo ji nedrįs skųstis. Sulaukusi tokio amžiaus, kai galėtų patikti vyrui kaip moteris, ji susirgs neuroze, kartu prarasdama santuokos ir kitas gyvenimo viltis. Jei analizės padedami suvokiame šią neurozę, paaiškėja, kad puikiai išauklėta, inteligentiška, kilnių siekių mergina visiškai išstūmė savo seksualinius impulsus ir kad neįsisąmoninti jie tebėra įstrigę prie varganų išgyvenimų, patirtų su vaikystės drauge.

Nors išgyvenimai vienodi, bet abu likimai tokie skirtingi todėl, kad vienos merginos Ego patyrė tam tikrą raidą, o kitos merginos – ne. Kiemsargio dukrai seksualinė veikla ir vėliau atrodė natūrali, kaip ir vaikystėje nekėlė abejonių. Namo savininko dukra patyrė auklėjimo įtaką ir pakluso jo reikalavimams. Iš pasiūlytų paskatų jos Ego susikūrė moters tyrumo ir skaistumo idealą, su kuriuo nesiderina seksualinė veikla; intelektinė raida prisidėjo sumenkindama jos akyse jai skirtą moters vaidmenį. Taip moralinė ir intelektinė Ego raida tapo jos konflikto su seksualumo poreikiais priežastimi.

Šiandien norėčiau aptarti dar vieną Ego raidos klausimą, tiek turėdamas omeny tam tikrą ateities perspektyvą, tiek todėl, kad kaip tik tai, apie ką kalbėsiu, pateisina mūsų mėgstamą griežtą ir anaiptol ne savaime suprantamą Ego ir seksualinių potraukių atskirtį. Vertindami ir Ego, ir libido raidą, turime akcentuoti požiūrį, į kurį iki šiol mažai kas atkreipdavo dėmesį. Abiem atvejais iš esmės paveldima, sutrumpintai pakartojama visos žmonijos raida, apimanti labai ilgą laikotarpį nuo pirmykščių laikų. Man regis, šios filogenetinės libido vystymosi ištakos yra akivaizdžios. Prisiminkite, kad vienos klasės gyvūnų genitalijų aparatas glaudžiai susijęs su burna, kitos – neatskiriamas nuo šalinimo aparato, dar kitos susijęs su judėjimo organais, – visi šie duomenys patraukliai aprašyti puikioje W. Bolsche’o knygoje. Galime sakyti, kad gyvūnų pasaulyje mato-me įvairiausius iškrypimus, tapusius seksualine organizacija. Filogenetinį požiūrį į žmogų kiek sunkina ta aplinkybė, jog iš esmės paveldėtos savybės vėl įgyjamos per individualią raidą, matyt, todėl, kad tos sąlygos, kurios kitados privertė įgyti naujų savybių, tebeegzistuoja ir tebeveikia kiekvieną individą. Sakyčiau, kažkada jų poveikis buvo kūrybinis, o dabar jos tiesiog sugrąžina tai, kas jau yra buvę. Be to, neabejotina, kad nulemtos raidos eigą kiekvieno individo atveju gali sugriauti arba pakeisti naujos išorinės įtakos. Žinome tą jėgą, kuri skatino žmonijos raidą ir kuri iki šiol tebeveikia ta pačia kryptimi; tai ir vėl realybės diktuojamas priverstinis atsižadėjimas arba, jei norime jį pavadinti tikruoju vardu, gyvenimiškoji būtinybė: Aναγνκηl. Ji buvo griežta auklėtoja ir daug ką iš mūsų padarė. Neurotikai -tai tie vaikai, kuriems brangiai kainavo jos griežtumas, tačiau, šiaip ar taip, bet koks auklėjimas yra rizikingas. Beje, įvertinę gyvenimiškąją būtinybę kaip raidos variklį, neturėtume neigti „vidinių vystymosi tendencijų” reikšmės, jeigu pavyksta įrodyti, kad tokių tendencijų būta.

Dėmesio verta tai, kad seksualinių potraukių ir savisaugos instinktų santykiai su realia būtinybe yra skirtingi. Savisaugos instinktus ir visa, kas su jais susiję, lengviau ugdyti; jie anksti išmoksta paklusti būtinybei ir vystytis pagal realybės reikalavimus. Tai suprantama, nes jiems reikalingų objektų jie negali įsigyti kitais būdais; be šių objektų individas pražūtų. Seksualinius potraukius ugdyti sunkiau, nes pradžioje jie gali apsieiti be pašalinių objektų. Tarsi parazituodami jie gali jungtis prie kitų kūno funkcijų ir patirti autoerotinį pasitenkinimą, todėl pradžioje yra nepavaldūs realios būtinybės įtakoms ir dažnai išlieka tokie tam tikra prasme savavališki, nepasiduodantys auklėjimui, žodžiu, „nesupratingi” visą gyvenimą. Be to, jauną asmenybę paprastai įmanoma auklėti tik tol, kol galutinai nubunda jos seksualiniai poreikiai. Auklėtojai tai žino ir elgiasi atitinkamai; bet galbūt psichoanalizės rezultatai įtikins juos, kad auklėjant reikia sutelkti dėmesį į pirmuosius vaikystės metus, pradedant nuo žindomo kūdikio. Mažas ketverių arba penkerių metų žmogus dažnai jau yra visiškai susiformavęs, vėliau jis tik palaipsniui atskleidžia tai, kas į jj įdėta.

Norėdami galutinai įvertinti aptarto skirtumo tarp savisaugos instinktų ir seksualinių potraukių reikšmę, turime pradėti iš tolo ir pateikti vieną tų samprotavimų, kuriuos galima pavadinti ekonominiais. Taip įžengiame į bene svarbiausią, bet, deja, ir neaiškiausią psichoanalizės sritį. Keliame klausimą, ar įmanoma nusakyti pagrindinį mūsų psichikos aparato darbo tikslą, ir pirmu priartėjimu atsakome, kad šis tikslas yra pasiekti malonumą. Atrodo, kad visa mūsų psichikos veikla siekiama patirti malonumą ir išvengti nemalonumo, t. y. kad šią veiklą automatiškai reguliuoja malonumo principas [Lustprinzip]. Dabar labiausiai norėtume žinoti, kokiomis aplinkybėmis jaučiamas malonumas ir nemalonumas, bet kaip tik šių žinių mums trūksta. Tikrai galime teigti vien tai, kad malonumas kažkaip siejasi su psichikos aparatą veikiančio dirginimo mažėjimu, silpnėjimu, nykimu, o nemalonumas – su jo didėjimu. Jokių abejonių dėl šio teiginio nelieka ištyrus intensyviausią žmogaus patiriamą malonumą -malonumą atliekant seksualinį aktą. Vykstant tokiems su malonumu susijusiems procesams sprendžiamas psichinio susijaudinimo arba energijos likimas, todėl tokio pobūdžio samprotavimus vadiname ekonominiais. Žinoma, psichinio aparato paskirtį ir funkciją galime aprašyti kitaip, bendriau, neakcentuodami malonumo potyrio. Galime sakyti, kad psichinio aparato tikslas yra įveikti dirginimus, pasiekiančius jį iš išorės ir vidaus, išsivaduoti nuo šių dirginimų. Akivaizdu, kad seksualiniai potraukiai nuo pat savo raidos pradžios iki pabaigos susiję su malonumo potyriu; ši pirminė jų funkcija nekinta. Taip pat ir Ego potraukiai pradžioje siekia malonumo. Bet auklėtojos-būtinybės veikiami Ego potraukiai netrukus išmoksta pakeisti malonumo principą jo modifikacija. Užduotis išvengti nemalonumo jiems tampa beveik lygiavertė su užduotimi patirti malonumą; Ego suvokia, kad kartais būtina atsisakyti nedelsiamo malonumo, būtina atidėti malonumo potyrį, patirti šiokį tokį nemalonumą ir apskritai atsižadėti tam tikrų malonumo šaltinių. Taip išauklėtas Ego tapo „supratingas”, jis jau nesileidžia valdomas malonumo principo, bet paklūsta realybės principui [Realitatsprinzip], kurio tikslas iš esmės irgi yra malonumas, nors atidėtas ir menkesnis, bet dėl atodairos į realybę labiau garantuotas.

Perėjimas nuo malonumo prie realybės principo yra vienas svarbiausių Ego raidos rezultatų. Jau žinome, kad seksualiniai potraukiai pavėluotai ir nenoromis nueina šį Ego raidos etapą, o paskui išgirsime, kokie padariniai gresia žmogui dėl to, kad jo seksualumas tenkinasi tokiais trapiais ryšiais su realybe. Pabaigoje -dar viena čia tinkanti pastaba. Jeigu Ego, kaip ir libido, turi savo raidos istoriją, nereikėtų nustebti išgirdus, kad pasitaiko ir „Ego regresijų”; tikriausiai norėsite sužinoti, kokį vaidmenį Ego grįžimas į ankstesnes vystymosi fazes gali atlikti neurozių atveju.

Komentarai išjungti.