Sigmund Freud

(19 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

DEVYNIOLIKTA PASKAITA

Priešinimasis ir išstūmimas

Ponios ir ponai! Kad geriau suprastume neurozes, mums reikia naujos patirties, ir ši bus dvejopa. Bet abiem atvejais tai labai keista ir visiškai netikėta patirtis. Išklausę pernykštes paskaitas, jūs jau esate pakankamai tam pasiruošę.

Pirma: ligonis, kurį imamės gydyti, kurį stengiamės išvaduoti nuo liguistų simptomų, atsako mums stipriu, atkakliu, visą gydymo laikotarpį trunkančiu priešinimusi [Widerstand]. Tai labai keistas faktas, tad neturėkime pernelyg didelių vilčių, kad juo bus patikėta. Ligonio giminaičiams geriausia apskritai nieko neužsiminti, nes jie būtinai pamanys, kad išsisukinėjame, siekdami pateisinti ilgą gydymo trukmę ar nesėkmingą jo baigtį. Be to, ir ligonis visus šio priešinimosi fenomenus pateikia nesuvokdamas, jog priešinasi, ir didžiule sėkme laikome, jei mums pavyksta pasiekti bent jau tai, kad jis suvokia šitą priešinimąsi ir atsižvelgia į jį. Tik pamanykite, ligonis, kuris taip kamuojasi dėl savo simptomų ir verčia kamuotis artimuosius, ligonis, pasiryžęs paaukoti galybę laiko, pinigų, jėgų, pasiryžęs įveikti save, kad tik išsivaduotų nuo tų simptomų, – tas pats ligonis priešinasi gelbėtojui, skatindamas savo ligą. Koks neįtikėtinas teiginys! Bet tai tiesa, o į priekaištus, jog tai neįtikėtina, tegalime atsakyti, kad gyvenime pasitaiko analogiškų atvejų, kad kiekvienas, dėl nepakeliamo dantų skausmo kreipęsis į dantų gydytoją, tikriausiai stvėrė jį už rankos, kai šis su replėmis artėjo prie skaudančio danties.

Ligonių priešinimasis būna labai įvairus, dažnai jis sunkiai apčiuopiamas, be to, nuolat keičia savo raiškos formas. Todėl gydytojas turi būti atsargus ir ne itin patiklus. Juk psichoanalitinėje terapijoje naudojame tą pačią techniką, su kuria susipažinote, kai aiškinome sapnus. Mes siūlome ligoniui ramios savistabos aplinkybėmis nesileidžiant į apmąstymus išvardyti visus vidinius potyrius – jausmus, mintis, prisiminimus – tokia tvarka, kokia jie išnyra. Kartu primygtinai reikalaujame nepasiduoti, jei kiltų noras rinktis ar nutylėti kokią nors tų minčių, nesvarbu, koks būtų šio noro motyvas: ar kad tos mintys pernelyg nemalonios arba netaktiškos, jog jas išsakytum, ar kad jos pernelyg nereikšmingos, tiesiog pašalinės, ar kad jos beprasmės, todėl išvis nevertos minėti. Raginame ligonį stebėti tik savo sąmonės paviršių, nekritikuoti to, ką jis čia aptinka, ir įtikinėjame, kad gydymo sėkmė, o labiausiai jo trukmė priklausysianti nuo jo sąžiningumo laikantis šios techninės psichoanalizės taisyklės. Naudodami sapnų aiškinimo techniką jau patyrėme, kad kaip tik tos mintys, dėl kurių kyla minėti prieštaravimai ir abejonės, dažniausiai ir yra toji medžiaga, per kurią mums atsiskleidžia nesąmoningumo sritis.

Reikalaudami laikytis šios pagrindinės techninės taisyklės pradžioje pasiekiame tik tai, kad visas priešinimasis nukrypsta į ją. Ligonis kaip beįmanydamas stengiasi ją apeiti. Kartais jis teigia, kad jam nieko neateina į galvą, kartais – kad užgriūva tiek daug visko, jog jis tiesiog nieko nespėja suvokti. Paskui nemaloniai nustebina tai, kad ligonis akivaizdžiai pasiduoda tai vienai, tai kitai minėtų abejonių, išsiduodamas ilgomis jo šneką pertraukiančiomis pauzėmis. Paklaustas jis prisipažįsta, kad kažko tikrai negali pasakyti, nes gėdijasi, ir šis motyvas verčia jį nepaisyti duoto pažado. Vienąsyk jis nepasako, kas jam ateina į galvą, nes tai susiję ne su juo, o su kitu asmeniu. Kitąsyk, anot jo, tai tikrai pernelyg nesvarbu, kvaila ir beprasmiška; juk aš ne-manęs, kad jis turi kreipti dėmesį į tokias mintis. Variacijos šia tema tiesiog neaprėpiamos, tad esi priverstas nuolat prieštarauti ir aiškinti, kad sakyti viską, vadinasi, iš tikrųjų sakyti viską.

Vargu ar pasitaiko tokių ligonių, kurie nemėgintų rezervuoti sau kokio kampo, neįsileisdami į jį gydytojo. Antai vienas vyriškis, bene inteligentiškiausias iš mano pacientų, ištisas savaites slėpė intymų meilės ryšį ir sakė manęs, jog ši istorija yra jo asmeninis reikalas, kai liepiau pasiaiškinti, kodėl jis pažeidęs šventąją taisyklę. Aišku, kad analitinis gydymas visiškai nesiderina su tokia prieglobsčio teise. Pamėginkite padaryti išimtį ir paskelbkite, kad negalima nieko suimti Vienos Aukštajame turguje ar, tarkim, Šv. Stepono bažnyčioje, o paskui pabandykite sulaikyti kokį nors garsų nusikaltėlį. Jūs rasite jį kaip tik šiame prieglobstyje, ne kur kitur. Kartą ryžausi padaryti išimtį vienam objektyviai labai pajėgiam pacientui, tarnyboje davusiam priesaiką, draudžiančią kalbėti su pašaliniais apie tam tikrus dalykus. Jis buvo patenkintas gydymu, bet aš – toli gražu ne; nusprendžiau daugiau niekada nekartoti bandymo tokiomis aplinkybėmis.

Mūsų techninė taisyklė tampa kone visiškai bevertė, kai įkyriųjų būsenų neuroze sergantys pacientai kaip tik į ją nukreipia savo perdėtą sąžiningumą ir abejones. Baimės kamuojami isterikai priveda ją ad absurdum*, pateikdami tik tokias mintis, kurios taip toli nuo to, ko ieškome, kad analizei tiesiog nenaudingos. Bet nesiruošiu su jumis aptarinėti šių techninių sunkumų. Ryžtu ir atkaklumu priešinimąsi galiausiai pavyksta įveikti, ligonis ima šiek tiek laikytis pagrindinės taisyklės, ir jo priešinimasis nukrypsta į kitą sritį. Tai jau intelektinis priešinimasis: ligonis grumiasi, griebdamasis įvairiausių argumentų, pasitelkdamas visus analitinių teorijų sunkumus ir tuos neįtikėtinus teiginius, kuriuos jose gali aptikti normalus, bet neinformuotas protas. Tokiu atveju išgirstame, kaip vienas balsas pateikia prieštaravimus ir kritiką, kurie mokslinėje literatūroje paprastai skamba choru. Kaip tik todėl nieko naujo nepatiriame, klausydamiesi nespecialistų prieštaravimų. Tai tikra audra stiklinėje. Bet su pacientu galime pakalbėti; paaiškėja, jog jis mielai sutiktų, kad jį pamokytume, painformuotume, paneigtume jo teiginius, nurodytume literatūrą, kuri padėtų jam toliau lavintis. Jis pasiruošęs tapti psichoanalizės šalininku su sąlyga, kad asmeniškai jo paties psichoanalizė pasigailės. Bet mes žinome, kad tai tik priešinimasis, nukrypimas nuo mūsų specialių uždavinių, todėl netenkiname šio smalsumo. Ypatingos priešinimosi taktikos galime tikėtis iš įkyriųjų būsenų kamuojamo neurotiko. Tokiu atveju analizė dažniausiai vyksta nekliudoma, tad ilgainiui vis labiau aiškėja jo ligos mįslės, bet galiausiai imi stebėtis, kodėl šio aiškumo nelydi praktinė pažanga, kodėl simptomas nė kiek nesilpnėja. Tada pasirodo, kad priešinimasis čia dangstomas abejone, ir šitaip sėkmingai žlugdomos mūsų pastangos. Ligonis pasakė sau daugmaž taip: viskas labai puiku ir įdomu. Mielai pažiūrėsiu, kas bus toliau. Mano liga labai pasikeistų, jeigu tai būtų tiesa. Bet aš netikiu, kad tai tiesa, o kol netikiu, tol mano ligos tai visiškai neliečia. Gali praeiti nemaža laiko, kol pats suvoki šią santūrią laikyseną, o tada prasideda lemiama kova.

————————

*Prie absurdo (lot.). – Vert.

————————

Intelektinis priešinimasis nėra pats baisiausias, jį visada įveiki. Bet net formaliai vykdydamas analizės reikalavimus pacientas sugeba priešintis taip, kad vienas sunkiausių techninių psichoanalizės uždavinių ir yra šio priešinimosi įveikimas. Užuot prisiminęs, jis atkuria tokias savo gyvenimo nuostatas ir tokius jausmus, kuriuos, pasinaudodamas vadinamuoju „perkėlimu” [Übertragung], gali nukreipti prieš gydytoją ir gydymą. Jei ligonis vyras, tai perkėlimo pagrindas paprastai yra jo santykiai su tėvu, kurio vaidmenį jis dabar primeta gydytojui; tokiu atveju ligonio priešinimasis reiškiasi asmeninio ir intelektinio savarankiškumo siekiu, garbėtroška, kurios pirmutinis tikslas kažkada buvo pamėgdžioti tėvą ar jį pranokti, nenoru antrąsyk gyvenime užsikrauti dėkingumo naštą. Kartais susidaro įspūdis, kad siekdamas parodyti, jog gydytojas klysta, siekdamas, jog jis pasijustų bejėgis, nugalėtas, ligonis visiškai atsižada kur kas labiau verto tikslo: įveikti ligą. Švelnus, erotiškai nuspalvintas perkėlimas į gydytoją būdingas moterims, kurios meistriškai naudojasi juo priešinimosi tikslams. Kai šis polinkis pasiekia tam tikrą ribą, jas nustoja dominti aktualios gydymo aplinkybės, jos nesilaiko nė vieno iš pradžioje prisiimtų įsipareigojimų, asmeniniai santykiai su gydytoju blogėja dėl nuolatinio pavydo bei kartėlio išgirdus neišvengiamą, nors ir atsargiai ištartą neigiamą atsakymą, ir analizė nukenčia, praradusi vieną iš galingiausių varomųjų jėgų.

Tokio priešinimosi negalime vertinti vienpusiškai. Iš jo gauni tiek daug svarbios medžiagos apie ligonio praeitį, be to, ji taip įtikimai atkuriama, kad lanksčia technika nukreipus priešinimąsi reikiama linkme jis gali tapti puikiausia analizės atrama. Dėmesio verta tai, kad pradžioje ši medžiaga visada naudojama priešinimuisi, kad pirmiausia pateikiama gydymui nepalanki jos dalis. Kitaip tariant, siekiamiems pokyčiams ligonis priešinasi savo charakterio ypatybėmis, savo Ego nuostatomis. Kartu sužinai, kaip šios charakterio ypatybės atsirado neurozės aplinkybėmis, reaguojant į tų aplinkybių keliamus reikalavimus, ir pastebi tokius charakterio bruožus, kurie šiaip išvis nepasireiškia arba reiškiasi kur kas silpniau ir kuriuos galima pavadinti latentiniais. Be to, neturėtumėte pamanyti, kad tokį priešinimąsi laikome nenumatyta grėsme mūsų analitiniam darbui. Ne, mes žinome, kad jis neišvengiamai turi pasireikšti; mes nepatenkinti tik tuo atveju, jei nesukeliame pakankamai ryškaus priešinimosi ir negalime jo paaiškinti ligoniui. Taip, galiausiai suprantame, kad analizė iš esmės pavyksta tik įveikus šį priešinimąsi, kad tik atlikę šitą mūsų darbo dalį galime būti tikri, jog kažką pasiekėme.

Pridurkime dar tai, kad mėgindamas sutrukdyti gydymą ligonis naudojasi kiekvienu pasitaikančiu atsitiktinumu, kiekvienu dėmesį nukreipiančiu išoriniu įvykiu, kiekvienu prieš analizę nukreiptu autoritetingo jo aplinkos žmogaus išpuoliu, kiekvienu atsitiktiniu arba neurozę komplikuojančiu organiniu susirgimu, pridurkime, kad net pagerėjusi jo būsena gali tapti motyvu sumažinti pastangas, – ir susidarysime apytikslį, bet anaiptol ne išsamų vaizdą, su kokiomis priešinimosi formomis ir priemonėmis susiduriame analizuodami. Privalėjau taip išsamiai aptarti šią problemą, nes mūsų dinaminis požiūris į neurozes kaip tik ir remiasi šia patirtimi, tuo, kad neurotikai priešinasi jų simptomų panaikinimui. Pradžioje ir Breueris, ir aš psichoterapiją grindė-me hipnoze; gydydamas savo pirmąją pacientę Breueris visada pasitelkdavo hipnozinę būseną; šiuo atžvilgiu iš pradžių buvau jo sekėjas. Prisipažįstu, kad toks darbas buvo ir lengvesnis, ir malonesnis, be to, spartesnis. Deja, rezultatai buvo permainingi ir trumpalaikiai, todėl galiausiai hipnozės atsisakiau. Paskui supratau, kad neįmanoma buvo suprasti negalavimų dinamikos tol, kol naudojomės hipnoze. Pati hipnozės būsena trukdė gydytojui suvokti, kad egzistuoja priešinimasis. Išlaisvindama tam tikrą sritį analitiniam darbui, hipnozė nustumdavo priešinimąsi į antrą planą; susikaupęs šios srities paribiuose jis tapdavo neperprantamas, panašiai kaip abejonė įkyriųjų būsenų neurozės atveju. Todėl galiu teisėtai sakyti, kad tikroji psichoanalizė prasidėjo atsisakius hipnozės pagalbos.

Bet jei taip svarbu konstatuoti priešinimąsi, turbūt galime ir atsargiai paabejoti: ar nesielgiame pernelyg lengvabūdiškai visur įžvelgdami priešinimąsi? Gal kai kuriais neurozių atvejais asociacijos tikrai nekyla dėl kitų priežasčių, gal mūsų prielaidas neigiančių argumentų turinys tikrai vertas dėmesio, ir klystame laikydami priešinimusi ir atmesdami pacientų pateikiamą intelektinę kritiką. Bet, gerbiamieji, mes ne probėgšmais padarėme tokią išvadą. Kiekvieną kritišką pacientą galėjome stebėti, kai jis pradėjo priešintis ir kai nustojo tai daręs. Priešinimosi intensyvumas kinta per visą gydymo procesą; jis didėja artėjant prie naujos temos, būna stipriausias, kai jos tyrimas pasiekia kulminaciją, ir visiškai išnyksta užbaigus temą. Be to, viso įmanomo priešinimosi niekada nepatirsime, nebent padarytume ypatingą techninę klaidą. Žodžiu, nesyk įsitikinome, kad tas pats žmogus analizės metu daugybę kartų tai atsisako kritiškos nuostatos, tai vėl jos griebiasi. Jis tampa itin kritiškas, jei kyla grėsmė, kad jo sąmonei atsiskleis naujas, itin nemalonus nesąmoningos medžiagos fragmentas; jei anksčiau jis daug ką suprato ir priėmė, tai dabar visa tai tiesiog išgaruoja; siekdamas bet kokia kaina priešintis, pacientas gali atrodyti kaip afektyvus silpnaprotis. Bet jis vėl atgauna nuovoką ir darosi supratingas, jei mums pavyksta padėti jam įveikti šį naują priešinimąsi. Vadinasi, jo kritika nėra savarankiška, pagarbos verta funkcija, ji tėra jo afektyvių nuostatų įrankis ir kyla dėl priešinimosi. Ligonis gali labai sąmojingai gintis ir būti labai kritiškas, jeigu jam kas nors nepatinka; priešingu atveju jis gali būti pernelyg patiklus. Tikriausiai mes visi nedaug nuo jo skiriamės; jo intelekto priklausomybė nuo afektų taip ryškiai atsiskleidžia tik todėl, kad analizuodami jį tiesiog užspeičiame į kampą.

Kaip vertiname faktą, kad ligonis taip energingai priešinasi, neleisdamas panaikinti jo ligos simptomų ir atkurti normalią psichinių procesų tėkmę? Sakome sau, kad čia veikia stiprios jėgos, trukdančios pakeisti ligonio būseną; greičiausiai tai tos pačios jėgos, kurios kažkada priverstinai šią būseną sukėlė. Kažkas vyko formuojantis simptomams, ir dabar mes galime tai rekonstruoti, pasirėmę savo patirtimi atskleidžiant simptomus. Iš Breuerio stebėjimų jau žinome: būtina simptomo egzistavimo sąlyga yra ta, kad kažkoks psichinis procesas nesibaigė normaliai, negalėjo tapti sąmoningas. Simptomas pakeičia tai, kas neįvyko. Dabar jau žinome, kurioje vietoje veikė minėtosios jėgos. Reikėjo labai spyriotis, kad aptariamas psichinis procesas neprasiskverbtų iki sąmonės; tad jis liko nesąmoningas. Būdamas nesąmoningas jis buvo pakankamai galingas, kad sukurtų simptomą. Analitinio gydymo metu vėl patiriame tą patį spyriojimąsi, dabar trukdantį nesąmoningus procesus paversti sąmoningais. Tai jaučiame kaip ligonio priešinimąsi. Patogeninį procesą, kurį išduoda priešinimasis, pavadinsime išstūmimu [Verdrängung].

Dabar reikėtų kiek aiškiau įsivaizduoti išstūmimo procesą. Jis yra simptomų atsiradimo sąlyga, antra vertus, nežinome nieko panašaus į šį procesą. Jei paimsime, pvz., kokį nors impulsą, psichinį procesą, galintį virsti veiksmu, tai aišku, kad šio impulso galima atsisakyti, – tokią procedūrą vadiname atmetimu ar pasmerkimu. Šitaip impulsas netenka savo energijos, tampa bejėgis, bet gali išlikti kaip prisiminimas. Jo likimas sprendžiamas kontroliuojant Ego. Visiškai kitaip bus, jei įsivaizduosime, kad tas pats impulsas išstumiamas. Tokiu atveju jis išsaugotų savo energiją ir, antra vertus, nepaliktų jokio prisiminimo; be to, išstūmimo procesas vyktų Ego nepastebimas. Vadinasi, šiuo palyginimu nė kiek nepriartėjame prie išstūmimo esmės.

Noriu pateikti jums tuos teorinius vaizdinius, kurie vieninteliai pravertė, kad išstūmimo sąvoka būtų labiau apibrėžta. Tai būtina pirmiausia tam, kad žodis „nesąmoningas” įgautų ne vien grynai deskriptyvią, bet ir sisteminę reikšmę, t. y. kad psichinio proceso sąmoningumą ar nesąmoningumą ryžtumės laikyti tik viena jo savybių, be to, nebūtinai vienareikšme. Jei procesas liko nesąmoningas, tai galbūt sąmoningumo stygius tėra jį ištikusio likimo ženklas, bet ne pats likimas. Norėdami įsivaizduoti patį likimą, tarkime, kad kiekvienas psichinis procesas – išskyrus vieną išimtį, kurią aptarsime vėliau, – pirmiausia egzistuoja nesąmoningoje stadijoje ar fazėje ir tik iš šios pereina į sąmoningą fazę, panašiai kaip nufotografuotas vaizdas pradžioje yra nega-tyvas, o paskui per pozityvų procesą virsta tikru vaizdu. Bet ne kiekvienas negatyvas virsta pozityvu, ir taip pat nebūtina, kad kiekvienas nesąmoningas psichinis procesas virstų sąmoningu. Kitaip tariant, iš pradžių procesas priklauso psichinei nesąmoningumo sistemai [psychisches System des Unbewußten] ir tam tikromis aplinkybėmis gali pereiti į psichinę sąmoningumo sistemą [System des Bewußten].

Pats grubiausias ir patogiausias būdas įsivaizduoti šias sistemas yra erdvinis. Palyginkime nesąmoningumo sistemą su didžiuliu prieškambariu, kuriame kaip atskiros būtybės knibžda įvairūs psichiniai impulsai. Prie šio prieškambario šliejasi kitas, siauresnis kambarys, tarsi svetainė, kuriame yra sąmonė. Bet ant slenksčio tarp šių dviejų patalpų stovi sargas, kuris kiekvieną psichinį impulsą patikrina, cenzūruoja ir, jei šis jam nepatinka, neįleidžia į svetainę. Iš karto aišku, kad nelabai svarbu, ar atskirą psichinį impulsą sargas nuveja tiesiog nuo slenksčio, ar gena jį atgal iš svetainės. Tai priklauso tik nuo sargo budrumo ir nuo to, ar laiku jis tą impulsą atpažino. Remdamiesi šiuo palyginimu galime toliau vystyti savo nomenklatūrą. Būdama kitame kambaryje sąmonė nepasiekia prieškambaryje esančių psichinių impulsų; taigi pradžioje jie turi būti nesąmoningi. Tie iš jų, kurie pasiekė slenkstį ir buvo sargo atstumti, negali prasiskverbti iki sąmonės; juos vadiname išstumtais [verdrängt]. Bet ir tie, kuriuos sargas įleido per slenkstį, nebūtinai iškart tapo sąmoningi; jie gali tapti tokiais tik atkreipę į save sąmonės dėmesį. Todėl antrąją patalpą turime teisę pavadinti ikisąmoningumo [des Vorbewußten] sistema. Tokiu atveju įsisąmoninimo [Bewußtwerden] sąvoka išsaugo savo grynai deskriptyvią prasmę. Tai, kad koks nors psichinis impulsas yra išstumtas, reiškia, kad sargas jo neįleidžia iš nesąmoningumo į ikisąmoningumo sistemą. Tai tas pats sargas, kurį jau pažįstame kaip priešinimąsi, patiriamą, kai analitiškai gydydami mėginame panaikinti išstūmimą.

Žinau, dabar sakysite, kad šie vaizdiniai yra tiek pat grubūs, kiek fantastiški, ir mokslui visiškai nepriimtini. Žinau, kad jie grubūs; negana to, žinome ir tai, kad jie neteisingi, be to, jei neklystu, jau turime kuo juos pakeisti. Nežinau, ar ir šie pakaitalai jums atrodys fantastiški. Kol kas tai tėra pagalbiniai vaizdiniai, kaip anas Ampere’o žmogeliukas, plaukiojantis elektros srovėje, ir nereikia jų niekinti, kol jie padeda suprasti stebimus faktus. Užtikrinu jus, kad grubioji prielaida apie dvi patalpas, sargą ant slenksčio tarp jų bei sąmonę kaip stebėtoją, esantį antrojo kambario gale, gana neblogai nusako tikrąją padėtį. Be to, norėčiau, jog pripažintumėte, kad mūsų naudojami terminai – nesąmoningas, ikisąmoningas, sąmoningas – yra kur kas mažiau klaidinantys ir lengviau pateisinami už kitus siūlomus ar naudojamus terminus, kaip antai pasąmoningas [unterbewußt], šaliasąmoningas [nebenbewußt], vidujsąmoningas [binnenbewußt] ir pan.

Todėl kur kas svarbesnė man būtų jūsų pastaba, kad toji psichikos aparato sąranga, kurią priėmiau norėdamas paaiškinti neurozinius simptomus, yra visuotinė, taigi turėtų atspindėti ir normalią funkciją. Žinoma, čia jūs teisūs. Dabar negalime gilintis į šią išvadą, bet jei studijuodami patologines aplinkybes turime vilties išsiaiškinti taip gerai slepiamus normalius psichinius procesus, tai mūsų susidomėjimas simptomų susidarymo psichologija turi labai padidėti.

Beje, ar nepastebėjote, kuo grįstos mūsų prielaidos apie dvi sistemas, jų tarpusavio ryšį bei jų ryšį su sąmone? Sargas tarp nesąmoningumo ir sąmoningumo sistemų – tai ne kas kita, kaip cenzūra, kuri, kaip matėme, formuoja išreikštąjį sapną. Dienos at-garsiai, mūsų pripažinti sapnų sukėlėjai, buvo ikisąmoninga medžiaga, kurią naktį, miegant, veikė nesąmoningi ir išstumti potroškiai ir kuri kartu su pastaraisiais, pasipildžiusi jų energijos, galėjo sudaryti slaptąjį sapno turinį. Nesąmoningumo sistemai spaudžiant ši medžiaga buvo sutirštinta ir perstumta, žodžiu, apdorota tokiais būdais, kurie apskritai nebūdingi normaliam psichikos gyvenimui, t. y. ikisąmoningumo sistemai, arba pasitaiko tik kaip išimtys. Mūsų požiūriu, abi sistemas ir apibūdina toks jų veiklos būdų skirtumas; santykis su sąmone, kuri glaudžiai siejasi su ikisąmoningumo sistema, mums buvo tik priklausomybės vienai iš dviejų sistemų ženklas. Sapno negalime pavadinti patologiniu fenomenu; jis gali pasitaikyti kiekvienam sveikam žmogui miegant. Tad mūsų prielaida apie psichikos aparato struktūrą, leidžianti suprasti ir sapno, ir neurozinių simptomų atsiradimą, turi neginčijamą teisę būti pripažinta ir kalbant apie normalų psichikos gyvenimą.

Tai viskas, ką čia norėjome pasakyti apie išstūmimą. Bet jis tėra išankstinė simptomų atsiradimo sąlyga. Žinome, kad simptomas pakeičia kažką, kas nepasireiškė, nes buvo išstumtas. Tačiau anaiptol nepakanka tik konstatuoti išstūmimą, norint suprasti, kaip susidaro šis pakaitalas. Nustačius išstūmimo faktą kyla kiti su šia problema susiję klausimai: kokie psichiniai impulsai išstumiami, kokios jėgos tai atlieka ir dėl kokių motyvų? Kol kas težinome vieną dalyką. Tirdami priešinimąsi girdėjome, kad jį sukelia tam tikros Ego jėgos, žinomos ir latentinės charakterio savybės. Kaip tik šios jėgos atlieka išstūmimą ar bent jau prisideda prie jo. Nieko daugiau kol kas nežinome.

Štai čia mums padeda antroji patirtis, apie kurią pradžioje užsiminiau. Atlikę analizę galime bendrais bruožais pasakyti, koks yra neurozinio simptomo tikslas. Tai jums ne naujiena. Parodžiau tai pateikęs du neurozių atvejus. Bet ko verti du atvejai? Jūs turite teisę reikalauti dviejų šimtų, begalės pavyzdžių. Deja, šito negaliu. Ir vėl padės tik sava patirtis arba tikėjimas, kurį sustiprins tai, kad visų analitikų tvirtinimai šiuo klausimu sutampa.

Prisiminkite, kad abiem atvejais, kurių simptomus tyrėme labai nuodugniai, analizė atskleidė intymiausius ligonių seksualinio gyvenimo dalykus. Be to, pirmu atveju tiriamo simptomo tikslas arba ketinimas buvo ypač aiškus; galbūt antruoju atveju jį kiek temdė vienas veiksnys, kurį aptarsime vėliau. Bet analizuodami visus kitus atvejus gautume visiškai tuos pačius rezultatus. Kaskart analizė atskleistų ligonio seksualinius iš-gyvenimus ir norus, kaskart turėtume konstatuoti, kad simptomai tarnauja tam pačiam tikslui. Pasirodo, kad šis tikslas – tai

310

seksualinių norų patenkinimas; simptomais ligonis siekia seksua-linio pasitenkinimo, jie yra pakaitalas seksualinio pasitenkinimo, kurio ligoniui stinga gyvenime.

Prisiminkite įkyrųjį mūsų pirmosios pacientės veiksmą. Moteris pasigenda savo karštai mylimo vyro, su kuriuo negali gyventi dėl jo silpnybių ir trūkumų. Ji privalo likti jam ištikima, negali pakeisti jo niekuo kitu. Įkyrusis simptomas suteikia tai, ko ji trokšta: išaukština jos vyrą, neigia jo silpnybes, pataiso jas, pir-miausia jo impotenciją. Šis simptomas, kaip ir sapnas, iš esmės yra noro išpildymas, beje, erotinio noro, o tai ne visada būdinga sapnui. Antrosios pacientės atveju galėjote mažų mažiausiai padaryti išvadą, jog savo ceremonialu ji siekia sukliudyti tėvų sueitį arba ją nutolinti, kad neatsirastų kitas vaikas. Tikriausiai atspėjote ir tai, kad iš esmės ji nori užimti motinos vietą. Žodžiu, ir čia matome siekimą pašalinti seksualinio pasitenkinimo kliūtis ir išpildyti savo seksualinius norus. Netrukus aptarsime ir minėtąją komplikaciją.

Ponai! Idant vėliau netektų savo teiginių apriboti, atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad visa, ką pasakoju apie išstūmimą, simp-tomų susidarymą bei jų reikšmę, buvo gauta tiriant tris neurozių formas, būtent baimės isteriją, konversinę isteriją ir įkyriųjų būsenų neurozę, ir teisinga tik kalbant apie jas. Šie trys negalavimai, kuriuos įpratome jungti į vieną „perkėlimo neurozių” [Uber-tragungsneurosen] grupę, ir nusako tą sritį, kurioje paveiki psi-choanalitinė terapija. Kitas neurozes psichoanalizė ištyrė kur kas mažiau; pasirodė, kad vienai jų grupei terapinis poveikis apskritai neįmanomas. Be to, nepamirškite, kad psichoanalizė dar

labai jaunas mokslas, kad ji reikalauja daug pastangų ir laiko pasiruošimui, kad dar neseniai ja užsiiminėjo vienintelis žmogus. Bet mes pasiruošę visapusiškai gilintis ir į tuos negalavimus, kurie nėra perkėlimo neurozės. Tikiuosi, man pavyks parodyti, kaip ši nauja medžiaga papildo mūsų prielaidas ir rezultatus, taip pat ir tai, kad ją studijuodami gavome ne prieštaravimus, bet nustatėme aukštesnio lygio vienovę. Žodžiu, jei viskas, apie ką dabar kalbu, susiję su trimis perkėlimo neurozėmis, leiskite pridurti tai, kas dar labiau padidins simptomų reikšmę. Palyginę susirgimų priežastis gauname rezultatą, kurj galime nusakyti tokia formule: šie asmenys suserga dėl priverstinio atsižadėjimo [Versagung], negalėdami tikrovėje patenkinti savo seksualinių norų. Matote, kaip puikiai dera tarp savęs abu rezultatai. Vadinasi, simptomus juo labiau tenka laikyti pasitenkinimo, kurio stinga gyvenime, pakaitalais.

Žinoma, galima įvairiai prieštarauti teiginiui, kad neuroziniai simptomai yra seksualinio pasitenkinimo pakaitalai. Šiandien noriu paminėti du iš galimų prieštaravimų. Analitiškai ištyrę didesnį skaičių neurotikų tikriausiai nustebę pasakysite: daugeliu atvejų tai visiška netiesa; simptomai čia turi priešingą tikslą – išvengti arba atsisakyti seksualinio pasitenkinimo. Neteigsiu, kad jūsų aiškinimas klaidingas. Psichoanalizės požiūriu aplinkybės dažnai yra kur kas sudėtingesnės, nei mums norėtųsi. Jei viskas būtų taip paprasta, ir be psichoanalizės būtume viską atskleidę. Iš tikrųjų jau kai kurios mūsų antrosios pacientės ceremonialo detalės turi tokių asketiškų, seksualiniam pasitenkinimui priešiškų bruožų, pvz., kai ji pašalina laikrodžius siekdama magišku būdu išvengti naktinių erekcijų arba kai stengiasi, kad indai nenukristų ir nesudužtų, o tai tapatu jos nekaltybės išsaugojimui. Kitais mano analizuotais miego ceremonialo atvejais šie negatyvūs bruožai buvo dar ryškesni; dažnai visą ceremonialą sudarydavo veiksmai, kuriais būdavo siekiama apsiginti nuo seksualinių prisiminimų ir pagundų. Bet jau nesyk patyrėme, kad psichoanalizėje priešybės nereiškia prieštaravimo. Savo teiginį galėtume išplėsti sakydami, kad simptomais arba siekiama seksualinio pasitenkinimo, arba stengiamasi apsiginti nuo jo, kad isterijai labiau būdingas pozityvus siekis išpildyti norą, o įkyriųjų būsenų neurozei – negatyvus, asketiškas. Jei simptomai gali teikti ir seksualinį pasitenkinimą, ir jo priešingybę, tai šį dvipusiškumą arba poliariškumą aiškiai sąlygoja viena dar neminėta jų mechanizmo ypatybė. Pasirodo, kad simptomai yra kompromiso padariniai, atsirandantys dėl dviejų priešingų siekių interferencijos, atspindintys ir tai, kas išstumta, ir tai, kas prisidėjo prie išstūmimo ir simptomų atsiradimo. Vienas ar kitas siekis gali būti labiau išreikštas, ir tik retkarčiais kurio nors iš jų įtaka visiškai išnyksta. Isterijos atveju simptomas dažniausiai sujungia abu tikslus. Įkyriųjų būsenų neurozės atveju abu siekiai dažnai visiškai atskirti; simptomas yra dvigubas, jį sudaro du veiksmai, atliekami vienas paskui kitą ir paneigiantys vienas kitą.

Ne taip lengva įveikti antrąją abejonę. Apžvelgę dar daugiau simptomų aiškinimų tikriausiai nuspręsite, kad seksualinio pasitenkinimo pakaitalo sąvoka čia pernelyg plati. Primygtinai teigsite, kad simptomai anaiptol nesuteikia jokio realaus pasi-tenkinimo, kad gana dažnai apsiribojama atgaivinus kokį nors pojūtį ar pavaizdavus kokią nors seksualinio komplekso fan-

taziją. Be to, tariamasis seksualinis pasitenkinimas dažnai yra vaikiško, nepadoraus pobūdžio, primenantis masturbacijos aktą ar nepadorius įpročius, kurie draudžiami vaikams, nuo kurių stengiamasi juos atpratinti. Dar labiau nustebsite išgirdę, kad kaip seksualinis pasitenkinimas pateikiama tai, ką veikiau reikėtų apibūdinti kaip žiaurių ar šlykščių, net nenatūralių aistrų patenkinimą. Ponai, šiuo klausimu nesutarsime išsamiau neiš-tyrę žmogaus seksualinio gyvenimo ir kartu nenustatę, kokius dalykus turime teisę vadinti seksualiniais.