Gintaras Beresnevičius

Sakralybės turinys šiandien

(Esė)

Kuo mes šiandien tikime – sunku pasakyti, jokios apklausos to neparodys; sunku žengtelėti į šoną nuo savęs ir pasakyti, kuo tiki ar juolab kas būdinga lietuviškam religingumui, koks yra lietuvio tikėjimo turinys; tam reikia kaip Miunhauzenui pagriebti save už plaukų ir ištraukti iš pelkės, kad galėtum ją iš šono apžiūrėti ir aprašyti, bet tokie judesiai pavykdavo tik mūsų baronui; ir vis dėlto bandyti reikia. Juk sakralybė juda, ji šiandien pasislinkusi, ir mes kolei kas negalime pasakyti, kur ir kaip.

Mūsų visuomenė ir mūsų epocha apsinuodijusi dieviškumu lygiai kaip ir kiekviena civilizacija nuo babiloniečių ir Egipto. Ir budistai, ir katalikai gauna sakralybės smūgį; tik jie išgyvena, atsitokėja kitaip.

Ar veikiau kitaip slenka sakrališka liga. Jeigu pasinaudosime šia diagnoze – nėra neužsikrėtusių civilizacijų, neužsikrėtusių žmonių, – tai tokia pat liga kaip gyvenimas ar smalsumas, tik apimanti ir viena, ir kita. Ir dar daugiau.

Šiandien dažnai religija suvokiama kaip kažin koks esinys, svetimas, kupinas daiktų, esantis už ribos, už profanybės briaunų, ir į tą esinį mes galime įeiti, galime matyti jo šleifą istorijoje ir jo nuoskalas horizonte ar pro troleibuso langą ar priešais save; tai daiktiškos bažnyčios, kryžiai arba antropomorfiniai civilizacinio apsinuodijimo apsireiškimai, kleras – vienuoliai, kunigai. Varpų garsai apipavidalina ore šiuos daiktus ir žmones. Bet tik kartkartėmis. Susitikimas su religija šiuo metu prasideda šeimoje ar mokykloje, bet, suprantama, yra ir bendras indiferentiškas sovietmečio likmuo, sluoksnis, kuris nesusidūrė su tikėjimu laiku ir dabar katalikybę pažįsta tik per architektūrą ir žiniasklaidos pranešimus apie prisidirbusius kunigus arba tos pačios žiniasklaidos skelbiamas artėjančias šventes ir pasakojimus, ką per jas anksčiau darydavo arba kaip, tarkime, jos švenčiamos Meksikoje ar Filipinuose. Bet jaunoji karta auga drauge su vidurine, ir abiem vis dėlto būdingas tam tikras nesusigaudymas situacijoje. Tikybos pamokos šeimoje dažnai neturi atliepo. Tai mokyklinė disciplina, kaip matematika ar muzika. Apie jas šeimoje irgi kalbama retai. Vaikai mato – tikyba sau, gyvenimas sau. Kaip ir matematika – su gyvenimu nieko bendra.

Stojimo į Europos Sąjungą proga buvo surengtas vaikų piešinių konkursas, maždaug „Lietuva sveikina ES” ar atvirkščiai; įstrigo dažnai pasikartojantis Katedros aikštės motyvas. Vaikai piešia taip, kaip mato: fone didelis Televizijos bokštas, pora dangoraižių, o labiausiai išsiskiria Gedimino pilis; ji didžiausia, po ja – mažytė Katedros dėžutė, gal tris kartus mažesnė už pilį. Vaikams Katedra nebėra pasaulio centras ir axis mundi, kaip turėtų būti; Gedimino pilis, suprantama, simbolizuoja istoriją, bet jos esminis reikšmuo – pasaulietinė valdžia. Ir vaikai piešia, ką mato – pasaulietinė valdžia Lietuvoje yra aukščiau sakraliosios, nepaisant aukštų Bažnyčios reitingų, o Katedros milžiniško pastato prasmės jie neranda ir nežino, kur ją padėti; tad, pavertę dėžute, daiktu, kiša į nuošalę, kad atsirastų vietos kitai – prekybos, karybos ir Europos Sąjungos simbolikai. Beje, piešiniuose Vilniaus panoramoje buvo viskas, tik ne 50 Vilniaus bažnyčių ar bent kokia viena kita. Jas dengė nauji pastatai, prekybos ir komercijos centrai, verslo ir turto simbolika.

Mūsų civilizacija privalo sirgti sakralybe; kitokių civilizacijų nėra; net ateistinės visuomenės, kaip žinome, vis vien akumuliuodavo sakralybę į savo partinius šventraščius, komunizmo katekizmus, šventuosius, apaštalų biurą ir trejybes.

Kur dabar sergama sakralybe? Kur visuomenė ją šiuo metu laiko ir kur ja galima užsikrėsti? Rimtai užsikrėtę dieviškumu yra izoliuojami specialiose vietose. Vienuolynai, bažnyčios, klebonijos, religinio mokymo įstaigos patikimai uždaro klerą, ir retai pamatysi pėsčią kunigą, – jie važinėja automobiliais, nors mieste malasi šio uždarymo nepaisantys vienuoliai, gadinantys bendrą vaizdą.

Religingumas ar polinkis į sakralybę (tai ne visai tas pats) nė vienoje civilizacijoje neišnyksta. Tik apsireiškimo vietos gali būti kitos; vieniems tai stabai, akmenys, medžiai, kitiems – šventraščiai, tradicija, bet tai yra vietos, kuriose apsireiškia Dievas, dievai ir visa sakralybės debesija, kuri kažin kaip turi įsispausti į materiją, kad būtų apčiuopta ir kad būtų galima išeiti prieš ją, ištiesti ranką ir paliečiant patirti elektros išlydį; sakralybė smogia ne mažiau smarkiai ir ne mažiau smarkiai gali nudeginti, – tačiau nūdien tokie smūgiai išretėję (sekmininkai, adventistai, „Tikėjimo žodžio” atmainos, charizmatikai juos dar patiria), ir, tarkime, katalikybė bent jau jaunimo mentalitete įsiterpusi kažkur tarp teisėtvarkos ir architektūros, o vidurinė karta, sovietmečiu šeimose negavusi (dažniausiai) katalikybės pradmenų, arba mėgina sunkiai ir kankinamai atsiversti, arba dirba fasadiniais katalikais, arba vis dėlto orientuojasi į „bendrą dvasingumą”, ir jos atstovus sėkmingai įtraukia New Age pagimdytos sektos, grupės, bet kartais tas dvasingumas apsiriboja tikėjimu likimu, kortų būrimais ar pan. Populiariame dienraštyje skaičiau apie kažkokią mūsų kultūros žvaigždę ar žvaigždutę, ir ten buvo pasakyta, kad ji, ta žvaigždutė, labai dvasinga, nes tiki reinkarnacija ir mineralais. Maždaug taip išties ir yra: šiuolaikinis „dvasingumas”, pasiimamas iš tarytumei sakraliosios pasiūlos – tai astrologijos, burtų, magijos, okultizmo versijų ir variantų mišinys, tačiau šis dvasingumas nepastebi, kad jis renkasi iš nereliginės pasiūlos. Tai yra dažno asmens dvasingumą (kaip jis jį supranta) formuoja visai nereliginės kilmės dalykai. Nei astrologija, nei mokymas apie mineralų galias, nei ekstrasensorika, nei kortos nėra religiniai reiškiniai. Tai nėra net kvazireligingumas ar parareligija. Tai arba magijos periferija (ir ačiū Dievui, kad periferija), arba paralelinė astronomija, arba sugadinta liaudies medicina, arba nesusitupėjęs šamanizmas. Visas šis kokteilis, kuris suvokiamas kaip „dvasingumas”, yra gaminamas iš dvasingumo „nedarančių” elementų – tai veikiau būdas psichologiškai apsvaigti, pabėgti į ne savą pasaką, išsiveržti iš kasdienybės. Bet tai būdas, kuris neveda į sakralybę. Tai sakralybės erzacas, astrologija jos neturi. Astrologija – tai mokslas arba paramokslas, – sakau tai su pagarba šiai disciplinai, nes ji bent jau turi ilgalaikę tradiciją nuo chaldėjų ir Babilonijos, o magija – tai kiekvienos religijos priešininkė ir konkurentė. Šitoks „dvasingumas” yra tiesiog savo stiliaus ieškojimas. Tai dizaino sritis.

Religinės vertybės ir hierofanijos visuomenės gyvenime visada užėmė aukščiausią vietą. Šiandien aukščiausios vertybės nesunkiai atsekamos, tai suprantama iš, tarkime, reklamų, televizijos, radijo, spaudos bendro nusiteikimo ir orientavimo. Tobula šeima yra ta, kuri naudoja atitinkamus produktus – skalbimo milteliai ar koks valiklis įvaro ekstatinę būseną, moteris šoka ir dainuoja it kokia paklaikusi Aštartės žynė. Visoms reklamoms būdinga tam tikra ekstazė, patiriama per daiktą – nuo kramtomosios gumos iki automobilio. Daiktai garantuoja sėkmę, laimę ir pasitikėjimą savimi; žmogus identifikuojasi kaip daiktų turėtojas. Aukščiausia vertybė yra galėjimas rinktis geriausius daiktus. Tokie žmonės pristatomi žiniasklaidoje kaip pavyzdžiai, demonstruojami jų būstai, drabužiai, automobiliai etc. Bankininkai, verslininkai, vadinamasis „elitas”, patyliukais darantis pinigus iš politikos, parodomi kaip pavyzdinis luomas. Ne be reikalo turtingųjų klanas per žiniasklaidą prisitaikė sau elito diagnozę ir niekaip negali iš jos išsikabaroti. „Elitas” yra tie, kurie gali laisvai naudotis kelionėmis, daiktais, vyrais ir moterimis, dažnai keisti turimus daiktus ir asmenis, – anksčiau civilizacinis idealas buvo riteris ar džentelmenas – etiniai etalonai, o dabar etika iškrenta. Iškrenta, nes etika, net Sibiro lokių medžiotojo etika, yra religinės kilmės reiškinys. O elitas religiškai nesikvalifikuoja, ir jis etikos neturi arba ji artima Michaelo Jacksono etikos kodeksui. Elito elgesys nesiorientuoja į etiką, atvirkščiai, elitas pats yra pavyzdys ir tai, ką jis daro, yra savaime etalonas, peršokant etikos grandį. Etikos vieton turi būti kas nors dedama – ten ir kišamas tas fengšuistinis dvasingumas, apie kurį kalbėta anksčiau. Visuomenei jis irgi teikiamas kaip orientyras – per populiarius žurnalus ir dienraščių priedus.

Taigi aukščiausi orientyrai yra elito orientyrai. Tai yra neribotas daiktų vartojimas ir keitimas (daikto statusą turi ir vyras, žmona, meilužė). Elito „dvasingumas” – dizaino detalė, suteikianti elito atstovams tarsi „pakylėtą” statusą, o, po teisybei, tai „savas stilius”, tik religiškai ar sakrališkai bevertis.

Vis dėlto elito jėga, patrauklumas, galimybės atsiranda ne iš garbingumo ir orumo, kaip kad riterio ar džentelmeno patrauklumas, – o tiesiog iš tos aplinkybės, kad elitas turi daug pinigų. Šiandien daug šnekama, kokiu pagrindu išskirtinas elitas, bet tos šnekos – grynas muilas, turintis užmuilinti akis, kad, po teisybei, elitas – tai turtingiausiųjų sluoksnis. Taigi ir visi šitie žaidimai su jų gyvenimu, galimybėmis, žavesiu skirti vienai aplinkybei nuslėpti – elito orientyras yra pinigai, nes pinigai jį ir daro. Tad jeigu visuomenei elitas pateikiamas kaip siektiniausias pavyzdys, tai turėtina omenyje, kad jis dar ne viršūnė, virš elito ir visos visuomenės yra pinigai. Ir religinių vertybių vietoje – pinigai, kurie patys tampa religiškai galiojančia vertybe, suteikiančia bekraščių galių. Kaip kad dieviška charizma suteikia galių šventajam stebukladariui, taip pinigai suteikia panašių galių elito nariui. Pinigai veikia kaip Dievas, jie patikimai užima jo vietą (nes daiktai ar sveikata už pinigus įsigyjami tikriau nei jų meldžiant Viešpaties), kaip ir parodomoji sėkmė, laimė bei įsikibimas į patikimą egzistenciją. Karlas Marxas buvo visiškai teisus – pinigai yra kapitalistinės visuomenės fetišas, bet aš vedu toliau – tai ne fetišas, tai pats Dievas, apsireiškiantis elitui pinigų pavidalu. Atitinkamai per savo numylėtąjį elitą Viešpats leidžiasi ir ant visos visuomenės, nustatydamas tvirtus ir aiškius orientyrus – pinigus, kaip savo kūną ir kraują, kaip savo buvimą, inkarnaciją, pažadą. Pinigai yra Aukščiausiasis, dėl jų reikia aukotis, atsiduoti jiems, ir jų turėtojui bus atlyginta jau šiame gyvenime, ir ne „galbūt”, kaip kad religijose, o būtinai ir neabejotinai.

Pinigai teikia save ir kaip malonę, jie vienus ištinka, kitus ne, tačiau jų apsireiškimas yra ženklesnis ar mažiau ryškus priklausomai nuo asmens pasirengimo juos priimti, jiems atsiduoti, juos gausinti. Pinigų dieviškumas sukuria netgi savotišką teodicėją. Juk vieni pinigų turi daugiau, kiti mažiau, o pinigai turi ir nori būti visiems vienodai teisingi, ir jie tą patį teikia vertiems ir nevertiems. Kad būtų paaiškinta, kodėl vieni pinigų turi mažiau, kiti daugiau, visuomeninėje leksikoje vartojama labai stipriai kotiruojama sąvoka – lemtis, likimas, laimė, – turint omenyje, kad pinigai turi savybę būti uždirbti, pagrobti, padirbti, – bet jie kartais teikia save kaip malonę. Ypač tai gražiai matyti per TV loterijas; vedėjų leksikoje tik ir sukasi žodžiai „laimė”, „lemtis”, „likimas”, „pasiseks kitą kartą” ir panašiai – šiomis sąvokomis įtvirtinama nuostata, kad pinigai gali ateiti ir kaip malonė, užgriūti žmogų kaip Dievo palaiminimas. Tačiau gali ir „nepasisekti”, ir tada sakoma „taip lemta”, „toks jau likimas”. Lygiai ta pati frazė tariama, kai pasiseka ir kai nepasiseka. Tai yra pinigų viešpatijoje, norint paaiškinti turtinę nelygybę, įvedamas likimo terminas. Visuomenės hierarchijoje likimas tarsi būtų „aukščiau už pinigus”, bet likimo ir pinigų santykiai yra susipynę, nes likimas daro įtaką pinigų kiekiui, lygiai kaip ir pinigų kiekis nulemia likimą – čia kaip Dievo ir Dievo sūnaus santykis, dialektika sudėtinga, vienas pereina į kitą ir jie yra neatskiriami, nors ir atskiri.

Likimas – labai dažnas šioje visuomenėje žodis, tikėjimas likimu būdingas absoliučiai daugumai Lietuvos žmonių. Likimas paaiškina socialinę nelygybę, blogio egzistavimą, ligas ir mirtį, žmogaus gyvenimo kelią, karjerą, ir, žinoma, Likimas ar Lemtis paaiškina, kodėl vieni žmonės turi pinigų, t. y. jie patyrę malonę, kiti – ne. Toks tikėjimas yra visiškai baudžiauninkiškas, pagoniškas ir labai tinka engiamosioms klasėms valdyti. „Teleloto”, žiūrimiausia iš visų (sic!) Lietuvos televizijų laidų, smarkiai prisideda prie šito vaizdinio įtvirtinimo. Pinigai, kaip ir Dievo malonė, gali ištikti, užgriūti – bet tai priklauso nuo Likimo rato, nuo Lemties, ir šiandien yra lenkiamasi Likimui, Fatumui, tik jis vienas gali išgelbėti. Tačiau taip likimui suteikiama dieviškumo kategorija, o dar antika žinojo, kad dievai ir Likimas – ne tas pats, Likimas yra atskiras ir nedieviškas reiškinys; Likimui nesimeldžiama, nes jis tarsi sustingęs savyje: parkoms, Fatumui ar Laimei nėra reikalo melstis – jų nepermaldauja nė patys dievai. Likimas tiesiog yra.

Mūsų visuomenė yra likimiška, fatališka, bet tai stereotipinė frazė – nuo XVI a. kalbama, jog nėra pasaulyje kitos tokios tautos, kuri taip tikėtų likimu kaip lietuviai. Likimu tiki ir vargšai, ir turčiai, šis tikėjimas persmelkia visus visuomenės sluoksnius. Šiandien likimas modifikuojasi ir reiškiasi per pinigus, ir pinigai reiškiasi nulemdami likimą; tai pagonybės likmenų ir Mančesterio kapitalizmo mišinys, vergiškas pamaldumas ir baudžiauninko guodžiantis pasiteisinimas, taip pat ir kieta dvarponio ar bankininko ideologija – hoc erat in fatis.

2

Sakralybės slinkmuo link likiminių prasmių dar neapima visų šiuolaikinio „povandeninio” religingumo vyksmų. Mes kalbame ne apie sakralybę, besireiškiančią oficialios religijos ar religijų išpažinimu, bet apie nereflektuojamą sakralybės raišką. Hierofanijos turi vietas ar veikiau vietos turi hierofanijas. Tik reikia tas vietas susiieškoti.

Tarkime, bendras reikšmių laukas, su kuriuo susiduriame išėję į gatvę ar skaitydami laikraštį ar šnekėdami su bendradarbiais, yra tarytumei grynai profaniškas. Tačiau sakralybė tarsi komunizmo šmėkla kažkur yra, slepiasi ir iš už tos užslėpties generuoja fantomus, kuriuose ji jau esti arba yra jos pėdsakų. Tie fantomai gali reikštis per sąvokas, daiktus, bet jie, žinoma, pasirodo ir laike, nes laikas taip pat yra galima hierofanijų zona.

Jeigu kalbame apie visuomenės mentalitetą (čia jis vienintelėje vietoje sutampa su oficialiuoju), sakralybės teritorija neabejotinai driekiasi į praeitį. Į Kovo 11-osios deklaraciją, Sausio įvykius ir bendrą visiems patirtį, bendrus tautos išgyvenimus, kurie šiandien yra neabejotinai sakralizuoti. Apie tuos laikus kalbama kosmogoninio mito terminais, ir išties – kiek pakeitus žodžius ir sušiuolaikinus sąvokas – tai buvo metas, kai Gėris kovėsi su Blogiu ir buvo dedami mūsų pasaulio pamatai. Kosmosas atsiranda kovoje, šiuo atveju mūsų Kosmosas yra mūsų valstybė. Be kovos nieko nebūtų, ir ši kova su Imperijos slibinu buvo kosmogoninė kova. Visiškai nepastebint viešajame diskurse SSRS įvardijama kaip slibinas – o su slibinais kaunasi visų kosmogonijų personažai, slibinas simbolizuoja chaosą, kurį reikia įveikti, sulaužyti, nustumti į šalį ar patiems nuo jo pakankamai atsitolinti. Taigi tas laikas yra kosmogoninis ir sakralus, ir kasmet sausį ir kovą minėdami liūdnas ir viltingas datas mes atkartojame savo pasaulio kūrimo mito etapus.

Atsiradus pasauliui, stoja pirmalaikis, kada dar nėra istorijos, kada sakralybė ir dievai / Dievas yra čia pat ir kada žmonės gyvena santarvėje, nežinodami bėdų, kivirčų ir nelaimių. Mūsų sąmonėje (vyresnės ir iš dalies vidurinės kartos sąmonėje) pirmalaikis skyla į dvi dalis. Šiaip tradiciškai pirmalaikis yra absoliučios žmonių santarvės metas. Tie dveji treji metai, pradedant nuo 1988-ųjų, buvo mūsų neįtikėtino solidarumo metas, ir iki šiol tuometinė vienybė suvokiama kaip stebuklas – žmonių pirmykštis solidarumas, rojaus būklė yra būdinga visiems pasakojimams apie pirmalaikį. Mūsų mitologija kalba, kad tada visi buvo vieningi, ir, po teisybei, taip buvo. Tačiau mitologijos žino ir tęsinį: pirmalaikis dėl kažkokių žmogaus prigimties savybių baigiasi, prasideda vargai, kivirčai, nepritekliai. Taip ir atsitiko realios sakralybės teritorijoje – santarvė žlugo, prasidėjo gyvenimas ir vargai.

Pirmalaikis mitologiškai yra metas, kada žmonėms nereikėjo dirbti ir vargti, jie valgydavo nuo rojaus medžio, javai patys augdavo, nereikėjo nei pjauti, nei sėti, o viską žmonės gaudavo iš Dievybės rankų. Iš tikrųjų to nebuvo – bet kosmogoninis mitas veikia, ir jis nusidriekia į paskutinius sovietinius dešimtmečius, kada ir darbo sąvoka turėjo kitą prasmę, ir buvo galima gauti, susikombinuoti kažką už nieką; dabartinis sąlygiškai ramaus sovietinio gyvenimo prisiminimas irgi sakralizuojamas kaip esminė pirmalaikio detalė – tais laikais dirbti nereikėjo, o visko užteko, buvo pirmoji palaimos būklė. Tad sovietmečio ilgesys irgi yra sakralybės zona, ir ji priklauso mūsų sakralybės išgyvenimui ir mūsų kosmogonijai, lygiai kaip ir pati kova su slibinu. Dažnai mitologijose slibinas pats išmaitina savo žudikus – čia irgi esti atitikmenų.

Taigi sakralybė visiškai tiksliai projektuojama į pirmalaikį ir jis, tie keleri metai, yra nustatomas ir realiame, ir sakraliniame kalendoriuje. Tam tikra prasme Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji yra mitologiškai įprasmintos ir sakralios šventės, o ne vien valstybinės datos.

Sakralumas iš kunigaikščių epochos jau ganėtinai pasitraukęs, „Būtovės slėpiniai” šią desakralizaciją tautos sąmonėje atliko: atimdami iš istorijos mitologiją, jie paliko vietos istoriosofijai, bet užtat keturiolikos penkiolikos metų senumo įvykiai gavo progą įgyti mitinę, sakralinę dimensiją. Jie tapo pirmapradžiai. Su viena išimtimi, apie kurią pakalbėsime vėliau.

Į ateitį nukreipta sakralybė egzistavo per Nepriklausomybės metus, nuo pat Kosmoso / Valstybės sukūrimo, ir ta ateitis buvo šviesus įstojimas į ES ir NATO, po kurio, atrodytų, prasidėsianti rojaus būklė. Tas būsimo rojaus pažadas maitino viltis ir vaizduotę, ir tai išties buvo rojaus pažadas, duotas dar Kosmosui kuriantis. Dabar, kai jau „esame rojuje”, suprantama, mitas bliūkšta, bet kaip tik matome bręstant ir rutuliojantis naujojo sakralumo apvaizdus. Mes vėl esame Gėrio ir Blogio kovos lauke, prisidėję prie arkangelo Mykolo kariaunos, žinoma, gerojoje pusėje, kol kas šiek tiek sutrikę, bet sakralumą, ko gero, perimsime ir galėsime jį naujai artikuliuoti. Tarkime, JAV kova su pasauliniu terorizmu traktuojama kaip kryžiaus žygis prieš islamą – bent jau taip primityviai galima apibūdinti JAV vedamus karus, nors geriau būtų tarti, kad tai Armagedono porūšis ar pats Armagedonas. Tai kryžiaus žygis prieš blogį, kuris būdamas (kaip ir dera demonams) nematomas ir nesugaunamas, valdo žiaurias jėgas ir per jas reiškiasi. Reikia manyti, netrukus susiformuos kryžiaus žygio dalyvių savimonė – žinia, jeigu mūsų visuomenėje neatsiras dialogo kultūros ir žmonių, klausiančių, ar karas yra gerai. O kadangi karas visada yra gėrio ir dieviškų jėgų kova su blogiu ir demonais, tai karas yra sakralus. Įstoję į kariaujančią organizaciją, mes irgi teoriškai ir praktiškai esame kare. Taigi ir sakralumo lygmuo kare su teroru ims palengva reikštis ir tuo labiau, juo labiau mes įsitrauksime į tą karą. Kol kas neišvengiama karo sakralinė dimensija tik potencialiai blyksi, nes mūsų oficialioji politika stengiasi apie mūsų dalyvavimą kare kalbėti kuo mažiau ir kuo mažiau teikti konkretumo. Pojūčio, kad esame kare, visuomenė dar neturi.

Taigi ateities sakralizacija dabar truputėlį aprimusi, sakralybė dabartyje ir netolimoje ateityje realizuosis ir karo pavidalu. Jis ideologiškai turės būti motyvuotas ir pagrįstas, nes kol kas valstybinė ideologija negali patikimai paaiškinti karo prasmės ir reikšmės; aiškinama, kad tai mūsų, kaip sąjungininkų, pareiga, tačiau jeigu ideologija nesugebės pasinaudoti sakraliuoju karo masteliu, artimiausioje ateityje ji patirs didelių smūgių. Būtent šioje vietoje, kuri pribrendusi sakralybės proveržiui. Karas irgi yra hierofanija, didingų galių proveržio ir kovos vieta, pasižyminti sakraliniais motyvais ir išgyvenimais.

Šiuo metu pasiekėme kadaise numanytą sakralią rojaus būklę, ir, žinoma, pasiekta ji nebeatrodo esanti rojus. Ateitis šiuo metu sakrališkai tuščia, ir greičiausiai ją užpildys likiminės kategorijos, kurios vyrauja masinėje sąmonėje. Ateities vizija darosi gana neperregima, ir sakralumas iš jos išnykęs, anksčiau sakralizuota valstybė ir jos idėja dabar irgi praranda sakralinį pamatą – dėl sąjunginio ES pobūdžio ir galiausiai dėl to, kad dabar „natūraliai” vyksta valstybės dekonstrukcija.

Žinoma, tą dekonstrukciją mėginama dangstyti europine savimone ir aiškinti, kad valstybė ne nyksta, o grįžta į Europą. Čia raktinė istorinė figūra – Mindaugas, prieš maždaug dešimtmetį tapęs kunigaikščių kulto lyderiu.

Mindaugas iškilęs kaip demiurgas, žiedėjas, sukūręs Lietuvą Europoje; šiandien Mindaugo kultas jau užgožė Vytautą ir prislopino Gediminą (pastarojo kultas dėl jo legendinių ir istorinių sąsajų su Vilniumi, sostine, neišblės niekad).

Tiesa, baigiant apie sakralybės laike apraiškas, pažymėtina, kad ji šioje vietoje vis dar neišsivadavusi iš likiminės dimensijos; istorija yra ir lieka tautos likimo raiškos laukas.

Dekonstruojant valstybę, jos sakralumas nyksta. Nyksta ir dėl politinio fiasko, kurį patyrė beveik visos valdančiosios partijos, ir dėl to nykimas noriai nepastebimas ar net sveikinamas, nesuprantant, kad demontažas gali reikštis ir per įvairias apkaltas, ir per skandalus, ne vien per Briuselio direktyvų vykdymą. Be to, valstybės sakralumas buvo nenatūrali pajauta, nes valstybė – pasaulietinis darinys, o sakrali valstybė – viduramžių kategorija. Mums ji buvo sakrali dėl to, kad buvo prarasta. Atkurta valstybė funkcionuodama praranda savo sakralumą ir tai dėsninga. Valstybė yra pasaulietiška, ir tai natūralu, tačiau jos pradmenys tebėra sakralybės zona, o tai istorijoje nenušventinta, taigi sakralu, ir liko – Mindaugas, tinkantis ir nacionalistams, ir katalikams, ir pagonims, tragiška ir kontroversiška, bet visiems tinkanti figūra, rymanti ant sakralinės dimensijos. Juk tokie karaliai krikštytojai Vidurio ir Šiaurės Europoje būdavo bemaž automatiškai skelbiami šventaisiais; Mindaugui iki šventojo trūko kelių mėnesių, ir ta jo žudikiška aplinka buvo sakralybės persunkta, juk Daumantas, ne kas kitas, tapo stačiatikių šventuoju. Mindaugas katalikų šventuoju vos netapo. Jeigu jis būtų buvęs nužudytas, kol dar aiškiai ir raštiškai, ir elgesiu reiškė katalikišką orientaciją, jis būtų ir kankinys, ir šventasis. Ir dabar Mindaugas yra sakrali asmenybė, be penkių minučių šventasis ir be trijų sekundžių kankinys bei palaimintasis. Manau, nors kelios metraščių frazės ir trukdo, Mindaugo bent jau beatifikacijos procesas, parengus atitinkamą istorinę versiją, nebūtų neįmanomas; kiek toli jis eitų, kitas klausimas.

Tačiau valstybės desakralizacija nukreipia sakralinę dimensiją nuo valstybės; kiek sakralizuojama galima, siūloma politika (gelbėtojai, kurie ateina per kiekvienus rinkimus su rojaus įžeminimo vizija), tačiau dabartinė politika neturi sakralinės dimensijos kad ir dėl to, jog politikai turimų valdymo charizmų ir sakralumo potencijų neįgyvendina dėl savo nederamo elgesio, be to, žiniasklaida, ypač elektroninė, desakralizuoja politikus per ironišką kai kurių laidų (ypač „dviratininkų”) dimensiją ir sakraliniai motyvai politikoje „dabar” neegzistuoja. Išimtis tik rinkimai, per kuriuos rinkimų štabai kartais mėgina suteikti kandidatams antžmogiškų savybių, juos sakralizuoti ar mitologizuoti, rodyti kaip gelbėtojus ir išganytojus. Po rinkimų ta mitologija subliūkšta, atsitrenkusi į realijas. Vis dėlto pačioje politikoje liaudis nesyk išsirenka mylimus lyderius ir, nepaisydama jų veiklos ar neveiklumo, išlaiko juos savo minties ir vilties fokuse. Tačiau šis atvejis nėra sakralybės užslinkimas ant lyderio, kaip jau esu kitur minėjęs, čia veikiau totemizmo recidyvai. Į sakralinę dimensiją, pabrėžiu, kai kurie lyderiai patenka per rinkimus.

Dekonstruojant valstybę neišvengiamai vyksta jos sakralumo likučių demontavimas. Po dekonstrukcijos vis dėlto lieka ne taip mažai – lieka tauta, kuri, gyvendama postmoderniame pasaulyje ir besivadovaudama postmoderniomis vertybėmis, vis dėlto lieka sakrali. Jeigu už valstybės dar yra tauta, už tautos jau nieko nebėra. Tauta yra galutinis likmuo sau pačiai. Ir čia privalėtų įsijungti savisaugos mechanizmas, kuris sakralizuotų tautą kaip pavojuje esantį galutinį esinį, juolab istorinė ir kultūrinė atmintis tautos sakralizavimą dar pamena – XIX–XX a. padėjo gerus tautos sakralumo pamatus. Čia dirbo S. Daukantas, T. Narbutas, V. Kudirka, Vydūnas, A. Smetona ir daugelis kitų skirtingų ideologijų žmonių. Matyt, vėl laikas atsigauti (ar atgaivinti) O. Milašiaus, Vydūno vizijas, spausti M. K. Čiurlionį, tik viską paversti modernia ir postmodernia kalba, kuria tautos sakralizavimo pradmenis būtų galima perteikti jaunimui. Nacionalizmas (šio termino nėra ko bijoti, jis nenukreiptas prieš jokią kitą naciją Lietuvoje, kitų nacionalizmai turi būti irgi palaikomi, o ne slopinami) neišvengiamai kils kaip politinis judėjimas, politinė savisauga. Kol kas nacionalistinės partijos yra silpnos, nacionalistiniai šūkiai atrodo pasenę, nors prieš penkiolika metų jie galėjo mobilizuoti milijonus. Dabar laikas juos atgaivinti, įvesti į viešąjį diskursą ir sudaryti sąlygas, kad tauta atgautų sakralinę savimonę (Tautos dvasia, Rytai ir Vakarai, Tautos misija, sanskritas prie Baltijos etc.). Procesai vyks, tačiau jie, kaip galima šiandien spręsti, yra per lėti, be to, valdžia nežino, ar nacionalizmo skatinimas yra politiškai korektiškas, o tauta drovisi kelti save ant altoriaus, nes tai atrodo atgyvena. Susidūrus su prancūzais, italais ar lenkais tai visai neatrodo atgyvena, juolab pamėginkime pasiklausyti serbų ar kroatų. Niekas nesibaigė, valstybėms nykstant, tautos praranda apsauginį kevalą, patenka į maišymosi katilą ir patiria tiesiogines grėsmes, kurias ES tik stiprina. Manau, Europos Sąjungoje tautos nunykimo pavojai yra ne mažesni, o gal ir didesni nei Sovietų Sąjungoje ar Rusijos imperijoje. Anksčiau tautiškumas dubliavosi su katalikybe, taigi buvo įjungtas dvigubas savisaugos mechanizmas, dabar katalikybė ištraukta iš šios sankabos ir tauta neturi ideologinio nei sakralinio pamato. Katalikybė didele dalimi fasadinė, be to, moderni katalikybė privalo pulsuoti drauge su visa pasaulio Katalikų Bažnyčia ir atitinkamai dirbti Vatikanui, o ne Vilniui, ir tai natūralu; kuo labiau Katalikų Bažnyčia modernizuosis ir prisitaikys prie europinio katalikybės modelio, tuo ji bus patrauklesnė.

Katalikybė tautiškumui netrukdo, o pagal XX a. pavyzdį prie jo dargi prisideda. Kalba tik apie tai, kad katalikybė jau nėra visuotinai išpažįstama, o žmonės, kurie yra „savaip katalikai”, „fasadiniai katalikai” arba kurie išvis atmeta katalikybę, savo sakraliniu pagrindu paverčia individualų tikėjimą, privačią religiją arba patenka į kokios nors sektos ar grupės orbitą; sektos dažniausiai yra tarptautinės, atitinkamai jų veikla prisideda prie nutautėjimo ir jose nutolstama nuo nacionalinio identiteto, kuris apskritai atmetamas.

Tad nėra nacijos ir sakralumo sankabos, kuri galiotų Lietuvoje, yra daug įvairių tikėjimų, kurie dažniausiai neprisideda prie tautos sakralizacijos. Yra, tiesa, dvi išimtys – katalikybė (iš dalies) ir naujieji pagonys (radikaliai).

Atrodo, kad tautos sakralizacija vis dėlto atsigaus labai lėtai. Įtikėtina, postūmį nacionalizmui suteiks čia atsiradę imigrantai, bet kai jų prisirinks kritinė masė, gali būti per vėlu. Nacionalizmas turi būti skatinamas jau dabar, o tautos sakralizavimas – spartinamas per ideologiją ir žiniasklaidą (žinoma, čia ji nepaveikiama, ji gali prisidėti, kiek pati apsispręstų). Ir kartoju – čia būtina reikalus šiek tiek paspartinti ir parodyti nacijai, kad ji neturi gėdytis savo sakralinės dimensijos, o privalo leisti jai skleistis.

Nacionalizmas, kylantis dekonstruojant valstybę, turi vesti prie tautos sakralizavimo. Atitinkamai gerbtini kiti nacionalizmai. Vertybių skalėje nacijos vertybės turi būti keliamos aukščiau už valstybines, tik primenu: procesai vyksta natūraliai, bet reikia juos „po vandeniu” kiek spartinti, nes dabar tam tikras sutrikimo metas.

Daugiau mums nieko nebelieka, be nacijos, pasaulietinėje erdvėje išplėšta viskas. Politinis atstovavimas ir reprezentavimas nevyko ir nevyksta ir nacija, iškėlusi save ant altoriaus, turėtų imti ideologiją į savo rankas ir diktuoti vertybes kaip reali ir tikra hierofanija, sakralybės vieta ir pati sakralybė. Politiniai ir ekonominiai kriterijai turi būti pajungti nacijos ideologijai ir pačiai nacijai kaip sakralinei, vertybes diktuojančiai Dievo ir dievų saviraiškos formai, atsakingai už savo praeitį, dabartį ir išlikimą.

3

Nacionalizmas reikalingas tam, kad apskritai išliktų sakralybei pajėgus subjektas. Tačiau subjektas „nacija” susideda iš atskirų žmonių, ir atskirų žmonių religingumus Lietuvoje vienija nebent likimo kategorija. Likimas – mitologinė, archajinė ir todėl labai stipri kategorija, kuri apauga įvairiausiais prietarais, burtais, paramokslais. Prie likimo limpa ir chiromantija, ir reinkarnacijos doktrina. Ir apvaizda, jei norime. Likimo dimensija Lietuvos „povandeniniame religingume” yra ašinė. Net institucionalizuotą religiją išpažįstantis asmuo nesugeba išlipti iš bendro likimo lauko; likimu tiki didžioji dauguma. O likimas labai pajėgus apimti daugybę šalutinių srautų. Likimas gali būti sužinomas astrologijos, kortų, kitokių būrimų būdu; jis šiaip neatšaukiamas, bet kartais jo pasekmes, intensyvumą lyg ir galima (bent jau) sušvelninti.

Tačiau likimo kategorija neleidžia pernelyg „išsimušti” iš gyvenimo srauto. Likimas tarsi jau savo padaręs, žmogus savo gyvenimą turi modeliuoti pagal likimo vagą ir negali rinktis; likimas atmeta laisvo pasirinkimo galimybę. Jeigu yra likimas, pasirinkimo nėra, belieka patogiau ar saugiau įsitaisyti jo teritorijoje.

Nenoriu pasakyti, kad likimas yra priimamas kaip racionali doktrina ar filosofinė kategorija, bent jau ne visais atvejais; nebūtinai likimas aiškiai reflektuojamas, tačiau religinių išgyvenimų lauke likimo išgyvenimas egzistuoja atskirai, kaip lemties, paskirties savimonė, sukurianti bendrą lauką su kitomis pajautomis. Nesyk likimas išgyvenamas veikiau kaip pakankamai giedra predestinacija nei kaip prievarta; tai paskirties įgyvendinimas, jos atpažinimas pasaulio ženkluose, sapnuose, déjà vu, nuojautose, „lemtingų susitikimų”, lemtingų knygų ar jų puslapių faktuose, sortes Vergilianae (būrimuose iš spėtinai atverčiamo puslapio aklai bakstelimos eilutės, geriausiai čia, žinoma, tinka Vergilijaus „Eneida”, naudojama ir Biblija, tam nesipriešino nė M. Liuteris; gali tikti ir žodynas). Tai natūralus fonas, kuriame likimo dimensija yra laikoma prigimtine natūralybe, lengvai ir jautriai atpažįstant likimą kaip asmeninį dialogą su būtimi, apsireiškiantį kaip gyvenimo kelias.

Likimo dimensija nukreipta ne vien į ateitį, ji stipriai įsišaknijusi praeityje kaip asmeninė biografija; būtent praeityje galima verifikuoti likimo prasmes, jos pasirodo besančios tikros, nes žvelgiant praeitin gerai matyti, kokie įvykiai, žmonės, susitikimai, sutapimai lėmė biografiją ir kad tokių sutapimų vektorius dėsningai veda į dabartinę dvasinę ir fizinę būklę. Atitinkamai jaučiama, kad šis lemtingų atsitiktinumų vektorius yra nepaprastai dėsningas ir nusidriekia į ateitį. Tai yra praeities likimo dimensija patikrinama dabartimi. Logiška manyti, kad dabarčiai virstant praeitimi tie dėsningumai kartosis, ir galima nuvokti, kur link žmogus „yra vedamas”. Šita „likimo priklausomybė” gali būti išgyvenama skirtingai – nuo lengvo dialogo su savo biografija pojūčio iki paranojiško lemties ženklų ieškojimo ar desperatiško mėginimo išvengti „likimo smūgių”. Kiekvienas žmogus likimo dimensiją išgyvena savitai.

Patarlė „kiekvienas savo laimės kalvis” lietuvių (ir latvių) kalboje yra absurdiška. Laimė yra ta pati Lėmėja, ta pati deivė, kuri nepermaldaujama. Lygiai taip pat absurdiškai skambėtų teiginys „kiekvienas yra savo Fatumo kalvis”. Ši patarlė, pvz., vokiečių kalboje (Jeder ist seines Glückes Schmied) yra visiškai pasaulietiška ir kartu krikščioniška, taip sekuliaria kalba apibrėžiamos žmogaus galimybės pačiam siekti laimės – tik lietuviškai laimė ir laima yra mitologemos, Likimo deivės. Pati kalba orientuota mitologiškai, ir kol kalbame lietuviškai ir turime gausų „pagoniškų archetipų” genofondą, tol likimas ir bus ne kalamas, o gaunamas.

Iš esmės tai pagoniška pajauta, lygiai kaip ir dar vienas likmuo iš senosios religijos. Tai Dalia, atskiro žmogaus lemtis, kurioje įsiterpia turto ir neturto kategorija. Dalia – tai dalis, skirta Laimės / Laimos. Ji irgi nekeičiama. Tačiau dalyti bedaliams galima, ir tai gana socialdemokratiškai skambanti tezė; dalijimas, dalijimasis – dažni žodžiai tiek katalikybės, tiek klasikinių socdemų ir (klasikinių) krikščioniškų partijų leksikoje. Dalijimasis lietuviškame kapitalizme nemadingas, užtat sovietiniais laikais šis žodis buvo ganėtinai populiarus. Dalijimasis nemadingas ne tik dėl godumo, bet ir dėl to, kad pagal pasakų ir sakmių logiką bedaliams vis vien amžinai nesiseka, o elgetoms išmalda neduodama sau po nosimi aiškinant, kad „vis vien pragers”, t. y. pinigai neužsilaiko bedalio rankose.

Taip lietuvių tautosakoje bedalis negali pabėgti nuo savo vargo, persikrausčius į kitus namus – dalia jau laukia jo užkrosnyje. Laima skiria dalią. Tai yra lemia, ar žmogus bus pasiturintis, ar vargšas, ir tai nulemta iš anksto. Egzistencinis fatalizmas – Laimos viešpatijoje, turtinis fatalizmas – Dalios.

Šitas fatalizmas yra ir individualistinė nuostata, bet ji praplečiama ir į nacijos gyvenimą; tautos lemtis, tautos likimas – dažnos frazės mūsų istorijoje, publicistikoje, žiniasklaidoje. Jos praslysta nepastebimai, bet išties jei individas turi likimą, tai likimą turi ir tauta, ir mes turime aibę ženklų, liudijančių, kad Lietuva tikrai yra Dievo plano dalis. Atitinkamai per tautą ir mes buvome Dievo plano dalyviai. Tauta sakralizuojasi Dievo plano horizonte, ir mes turime potencijas jaustis jei ne išrinktąja, tai bent likimine tauta, kad ir kokį turinį čia sudėtume. Ir kiekvienas daug ką gali sudėti.

Socialinis susvetimėjimas sukuria sąlygas ieškoti naujų identifikacijų; taip pat atsiranda galimybė atgaivinti XIX a. mesianistinį nacionalizmą, panašiai kaip jį susikūrė lenkai, kaip jį modeliavo, bet neužbaigė Oskaras Milašius, jį turi ir šiandien ne tik vidinėje apyvartoje realizuoja prancūzai, rusai, amerikiečiai. Tai mums kelia istoriosofijos, geopolitikos, sakralizuotos „likiminės istorijos” reikalavimus, ir jie turi būti įgyvendinti pasitelkiant švietimo sistemą ir opinijos formavimą, bet labai atsargiai, švelniai. Kaip visada, tautos sakralizacija per „Dievo planą” turi būti pakankamai atsargi, subtili, pritaikant atitinkamą leksiką ir pritaikant istorijai modernius vaizdinius. Reikėtų kažko panašaus į „Būtovės slėpinius”, tik atvirkščiai. Bet tai atskira užduotis ir atskira tema.

Susvetimėjimo pasekmės yra daugialypės. Susvetimėjimas, viena vertus, skatina individualizaciją, kita vertus – grupių, bendrijų paieškas. Tačiau bendrijos nėra išsigelbėjimas, nes net neformali bendrija, ką ir kalbėti apie kokius nors naujuosius religinius judėjimus, reikalauja paaukoti dalį savo individualumo; kai kam to ir tereikia, kadangi, priėmus formalių ar neformalių grupių identitetą, grupės hierarchiniai ar emociniai žaidimai gali užimti visą laisvalaikį ir atitinkamai neutralizuoti susvetimėjimą, stresus. Deja, šitame įtampų kupiname pasaulyje grupės vidinis gyvenimas irgi apipinamas intrigomis, stresais, ir dar kartą trenkia antrinio susvetimėjimo smūgis, kuris skatina „grįžti į savo urvelį”. Idant vėl būtų ieškoma naujų bendruomenių arba – dar stipriau užsiskliaudžiama kiaute.

Susvetimėjimas, išgyvenamas visuomenėje ar grupėse, vis vien suteikia tam tikrą sakralinį impulsą. Išgyvenant susvetimėjimą atsiranda gana stiprus atskirtumo nuo pasaulio potyris, kuris labai gerai leidžia suvokti, kad pats pasaulis yra profaniška (pasaulietiška) erdvė. Tai tautologija, bet, kaip ir daugelis tautologijų, teisinga. Moderniam žmogui svarbu įsisąmoninti profaniškumą, nes jis, apsuptas informacinio ir pramogų industrijos triukšmo, ne visada gali pajusti, kad yra ir sakralioji erdvė, kad yra ir dvasios pasaulis. Erdvės šiandien susimaišiusios; „popsas”, „kultiniai” herojai, magijos ir astrologijos hibridai, pseudoreligijos teikia ne pasiūlą, o apčiuopiamą egzistencijos foną ir mėgina įtikinti, kad egzistencija sutampa su tuo fonu ir kad „popsinės dievaitės”, „kino žvaigždės”, erzacinė magija yra sakralios tiek, kad galima mėgdžioti, jomis sekti, rankiotis paskalas ir fotografijas iš jų gyvenimo, apsikrauti prietarais ir juos įdaiktinančiais esą dvasingais artefaktais, taip realizuojant sakralybės instinktą.

Visi šie masinės kultūros reiškiniai ir reikalingi žmogui apdumti akis tiek, kad jis prarastų sakralinį skonį ir kryptį; Matricos dūmų uždanga, leidžianti virtualybę laikyti tikrove ir atitinkamai gauti tiek morfijaus sielai, kad būtų galima gyventi „kaip visi”, t. y. būti valdomam ne vien per politinius prievartos monstrus, bet ir per sakralybės surogatus. Kapitalizmas nusavina ne tik fizinį ir socialinį kūną, bet ir sielą. Išsiveržti už savęs, pamatyti savęs nusavinimo faktą galima racionaliais išmąstymais, bet tai gana sunku, nes dangtis ant akių uždedamas dar vaikų darželyje; vis dėlto dažniausiai sakralinės autonomijos poreikis net nesuvokiamas (kalbu ne apie tradicinių tikinčiųjų, o apie indiferentų ar abejojančių, ar savaip dvasingų – pastarųjų yra absoliuti dauguma – religingumą). Šiais laikais dvasinį pasaulį gali atverti krizė: artimojo, mylimojo liga ar mirtis, išsiskyrimas, asmeninė trauma, – šiais atvejais išgyvenami potyriai yra baisūs, bet jie sukrečia ir atveria kentėjimo dimensiją, kuri savo pobūdžiu gali vesti į sakralinį kančios išgyvenimą ir priversti susimąstyti apie baigtinumą. Baigtinumas suponuoja tobulumą, o tobulumas jau yra viena iš sakralybės apraiškų. Ar, tikriau, tobulo ir amžino bei baigtinio ir mirtingo skirties išgyvenimas yra sakralus. Tiesa, ne visada krizinės situacijos lemia persiorientavimą prie sakraliųjų reikšmių, tačiau krizę išgyvenantis asmuo yra sakralinėje dimensijoje. Tiesa, jis laisvas joje likti arba ją atmesti kaip nepakenčiamą, gali rinktis grįžimą į Matricą arba grįžimą į sakralinį matmenį. Norėčiau pasakyti, kad pasirinkimas dažnai net nereflektuojamas, bet, net grįžus į pasaulietiškumo prieglobstį, krizės išgyvenimas tebegyvas atmintyje ir atmintyje galima jį sužadinti.

Krizenti iš Lotynų Amerikos serialų gerbėjų verčia geras tonas ir minimalaus skonio turėjimas, tačiau tų serialų populiarumas gan mįslingas. Iš esmės serialai yra ne sentimentalūs, o žiaurūs. Juose piešiamos krizinės situacijos nuolat mainosi ir keičia viena kitą. Patys siužetai mitologiniai, jie papildyti nesveikos psichikos suformuotais vaizdiniais ir, kas be ko, stengiasi spausti žiūrovų ašaras, o ašaros – katarsio požymis. Čia yra ir gelminių dalykų. Matyt, susitapatinant su herojėmis ir herojais, drauge išgyvenamos krizės ir laimėjimai, atpažįstami savoje biografijoje. Su veikėjais susitapatinama taip pat kaip, tarkime, su kenčiančia, mirštančia ir prisikeliančia dievybe. Bet serialų sakralumas šiuo atveju mums įdomesnis kaip sakralaus išgyvenimo imitavimo erdvė. Išgyvenama krizė ir prisikėlimas, atgimimas nauja kokybe. Tai ir egzistencinės krizės išgyvenimas, tik daug lengvesne forma, o egzistencinė krizė, kaip minėjome, pavedėja link sakralybės išgyvenimo. Tai yra serialas, be aibės kitų socialinių ir psichologinių reikšmių, modeliuoja ir sakralinį išgyvenimą; tai yra artimas sakraliniam potyriui išgyvenimas, jo analogas. Ar analogas gali būti tikro sakralinio išgyvenimo dalimi? Greičiausiai ne – analogas taip ir lieka analogu, nepereidamas į sakralinio išgyvenimo periferiją, tai nesusisiekiantys indai. Tačiau analogas yra nuoroda. O nuoroda į kelią jau yra kelio galimybė, o pasirinkta kelio galimybė yra kelionė ir pats kelias. T. y. serialas net to nesuvokiančiam žiūrovui yra tam tikra sakralinių raumenų pramankšta.

Kažką panašaus įžiūrėtume ir atostogų kulte, kuris masinių informacijos priemonių lauke, suprantama, reklamos palaikomas ir hipostazuojamas, pradeda užimti vis didesnę minčių, vilčių ir elgesio dalį. Egzotiškos atostogos pateikiamos kaip keliavimas arba sugrįžimas į rojų, Edeną, o „paprastos”, „lietuviškos” atostogos pajūryje tampa, viena vertus, išsilaisvinimo akimirka, kita vertus, tiesiogine pareiga kaimynams. Metas, kai į pajūrį per kelias valandas ar pusdienį persikrausto gal milijonas žmonių, išties yra pasižiūrėti prabangus vaizdas, net tautų kraustymosi epochoje kraustytasi mažesnėmis bangomis ir ne taip sparčiai. Piligrimystės prie Baltijos yra jau ne tik poilsis, jos paverstos žmogaus visuomenine pareiga. Viena vertus, tai išties klajokliškų genų veikimas (klajokliams galutinė riba – jūra, ženklas, kad pasiekta kelionės riba ir ateina laikas pailsėti). Kita vertus, kiekviena kelionė yra kelionė į nebūtą, neregėtą ar retai lankomą vietą ir ji šiek tiek primena kelionę į dangų ar kitokybę, kitokią būseną. Kiekviena kelionė lietuviškos šeimos biudžetui yra pernelyg brangi, tačiau tam yra paskolos. Kad ir koks būtų biudžetas, per atostogas pinigais taškomasi beatodairiškai, šlėktišku principu, patvirtinant sau, šeimai, aplinkiniams ir oficiantams, kad poilsiautojas yra atsidūręs pertekliaus ir beatodairiško vartojimo erdvėje, kur modeliuoja būsimojo rojaus gausą (tiesa, jei, pasak M. Bulgakovo, kiekvienam duodama pagal jo tikėjimą, tai moderniųjų lietuvių rojus turėtų būti įsitaisęs pajūryje, o ne sode, kaip lietuvių senovės religijoje ir, suprantama, krikščionybėje).

Ir dar vienas akivaizdus švaistymo(si) pavyzdys – pirkimas, pakeltas į surogatinės psichoterapijos ir savotiško kulto rangą. Tai irgi atostogos, bent jau savo švaistymusi; neįmanoma piramidės dydžio parduotuvėje nusipirkti tik tiek, kiek žmogus ar juolab šeima planuoja – visąlaik perkama per daug, nežiūrint į sutartą iš anksto ar turimą sumą. Tik pažiūrėkim, kiek žmonių apsiskaičiuoja ir susigėdę ar susigraužę atiduoda kelias prekes kasininkei – prisirinkta per daug; vadinasi, žmogus nebejaučia saiko, pirkdamas jis yra ištiktas savito transo, kada nebesusivokia ne tik prekių gausoje, bet ir savo piniginėje. Nedidelėje parduotuvėje ar kioske retai nusiperkama per daug, užtat milžiniškose parduotuvėse šis reiškinys visuotinis, jam paklūsta ir vaikai, ir suaugusieji, ir pensininkai. Tai tiesiog transas, po kurio norisi dar ir dar, bet, kaip žinome iš savo transinės patirties, po tokių pirkimų šaldytuvas lieka tuščias. Tai šventojo paklaikimo analogas, neturintis nieko bendra su sakralumu, bet jausti, kaip plečiasi tavo galios, didėja pirkinių krepšys ir tave ima supti gausūs, iš reklamų atpažįstami tave viršun keliantys ir nuotaiką skaidrinantys daiktai – paprasčiausiai malonu. Daiktai sukuria apsauginę aurą, kas, kad tariamą, greitai išgaruojančią, bet jų gausa teikia pojūtį, kad tu saugesnis, kai turi daiktų, nei jų neturėdamas.

Švaistymasis – antgamtinės galios apsireiškimas, nes kaip tik sakralybėje yra gausybės ragai ar gausybės puodai, savaime pasidengiantys staleliai etc. Šioje galioje dalyvauti verčia ne tik godumas, bet ir svaigulys. Nesakralinis, bet artimas jam. Panašiai svaigsta asketas, jausdamas, kaip plečiasi jo akiratis, gelminės įžvalgos, kaip jį pakylėja pasninkas ir kaip kaupiasi jo šventumo užtaisas.

4

Šventė – tai vienas pagrindinių priartėjimo prie sakralybės momentų, šiandien apimantis ir trumpalaikių atostogų, ir švaistūniškus pirkimo malonumus. Apie tai kalbėta; šventė yra pasaulio atkūrimo ar perkūrimo laikas, kai atgimsta pirmapradės pasaulį generavusios struktūros, antgamtis veržiasi šion pusėn ir išsiveržia, tačiau visos šventės, išskyrus gal kai kuriuos provincijos vienkiemius, apžergtos reklamos, televizoriaus, pirkimo. Paskutinis skaidrus kristalas – Vėlinės, per kurias kapinėse realiai išgyvenamas susitikimas su mirusių artimųjų kitabūte ir kurių nenugalėjo jokie sovietmečiai. Tačiau ir Vėlinės tampa Helovinu, su plastmasiniais dantimis ir sparnais grūdančiu pašalin susitikimo su kitabūte reikalaujančią rimtį; manau, šios Vėlinės gal kokios priešpaskutinės, kai jų nepersveria abejotini džiugaus pirkimo, šokių ir bulimijos malonumai; Vėlinės išmušamos, kaip kad staigiai net nereflektavus prekybos centrai iš Bažnyčios išmušė Kalėdų kontrolę. O Vėlinės per visus amžius iki pastarųjų metų buvo japonų ar korėjiečių protėvių kultą atliepiantis ir jam prilygstantis tikras ir struktūruotas bendravimas su mirusiaisiais, kuriam Helovine vietos nebeliks.

Kas lieka sakralybei? Pačiai, ne erzacinei, turiu omenyje. Matyt, čia ir dabar sėdėdami, mes neįžiūrime tų vietų. Be to, tai ganėtinai individualu ir sakralybės, savos sakralybės, zona neviešinama net ir ją reflektuojant. Ji slenka iš pasaulio ir dingsta už erzacų, už Matricos.

Sakralybę galima kviestis ir nelabai aiškiais maginiais užkeikimais – turiu omeny jos iššaukimą per literatūrą, visų pirma poeziją, stipriai „kalančią” į sakralinio išgyvenimo nervą, nes ji yra pačios tikriausios sakralinės prigimties, kaip kad himnai ir maldos. Poezija apskritai yra „kitoks” kalbėjimas, nūdien skirtas ją dėl jos pačios skaitantiems ir atpažįstantiems beigi mylimosioms. Anksčiau poetine kalba kalbėta padišachams, princesėms ir karaliams, bet nuo pat pradžių poetine kalba bylota ir tebebylojama dievams. Net tada, kai to poezija nedeklaruoja ar poetas rašo apie varles, vis vien apie varles jis kalba dievams. Poetinė kalba yra ir turi būti kitokia, nes į dievus buitine, virtuvės kalba neprašneksi – keičiasi ir tonas, ir mimika, ir artikuliacija, kalba darosi melodinga arba, atvirkščiai, pabrėžtinai šiurkšti, kapota, bet tai yra sakralinio kalbėjimo maniera. Poezija – tai sakralybės slengas, nors dar ne ji pati; kalbėdamas, klausydamas, skaitydamas įeini pro vartus, kurie skiriami pašvęstiesiems, nors atviri kiekvienam. Poezija sužadina būkles, artimas sakraliniams išgyvenimams, ir kas žino, ar jie nėra patys sakralūs, nes poezija išsviedžia į kitokybės atvertis. Romanas, tarkime, irgi gali būti „užkeikimas” sakralybės linkui, tačiau jis veikia ne tiek skaitant, kiek jau perskaičius, atmintyje. Įdomu pažymėti, kad sakraliausias pasaulio prozininkas Jorge Luisas Borgesas rašė ne romanus, o trumputes noveles; matyt, tai ir yra riba, kur dar įmanoma sakralybės pajauta – trumpas kitokybės proveržis proziniame tekste įmanomas, kol novelė neperaugusi į apysaką. Romanas – tai modernus epas, o epas yra sakralinės literatūros užribis, vos vos peržengus briauną, bet jau už jos. Novelė – mitas, o mitas nebūna labai ilgas. Poezija, eilėraštis – trumpa atvertis ir trumpas įlindimas į kitokio buvimo lauką, iš kurio išsineštos patirtys leidžia bent jau dairytis sakralybės arba dairytis kitaip.

Teatras savo geneze irgi yra religinis, ir spektaklis kadaise buvo ne kas kita, kaip mitą įdabartinantis veiksmas, kitais žodžiais tariant, ritualas, kuriame pašvęstųjų stebėtojų teisėmis dalyvaudavo ir žiūrovai. Graikijoje teatras išvien buvo sakralinės prigimties kaip ir viduramžių balaganai, vaidinantys Fausto istoriją turgaus aikštėse, ar barokiniai jėzuitų teatrai, bet nuo Šekspyro populistinio teatro ir masinių operetinių vaidinimų liaudžiai sakralybės reikalai teatre pašlijo; šiaip ar taip, kai kurie ypatingi spektakliai, matyt, ir šiandien tebegali sužadinti Aristotelio aprašytąjį katarsį, sakralinio išgyvenimo atmainą ar analogą, bet teatro sakralybė yra menkesnio lygmens nei poezijos, nors aukštesnė už romano pateikiamąją. Teatras, priešingai nei romanas, duoda ir patyrimo dabartį; spektaklis gyvuoja jį stebint ir dalyvaujant visomis juslėmis, o paskui lieka dar ir atmintyje; skaitomas romanas veikia silpniau nei žiūrimas spektaklis. Muzika yra atskiras atvejis – ji gali sužadinti sakralinius išgyvenimus arba ne; vargonai, grigališkieji choralai, Broniaus Kutavičiaus opusai, sutartinės ar Ludwigas van Beethovenas gali sužadinti tam tikrus pojūčius ne blogiau nei poezija, bet muzika šiandien apskritai persmelkta komercinio muzikavimo ar formos ieškojimų ir virtusi labiau estetikos arba pramogos, o ne „kalimosi” į sakralinį nervą vieta. Sakyčiau, kad „popsinė” muzika greičiau užteršia priėjimus prie sakralinio pojūčio. Kalbant apie „popsą”, atsimintinas geriausias jo atvejis – romansai, kurių paskirtis – nešti, juose modeliuojama tolio, išėjimo, klajojimo, tai yra transcendavimosi, kryptis. Buvo juokiamasi, kad „Kelelis tolimas”, atliekamas Virgio Stakėno, yra čigoniškas romansas, o tapo populiariausia lietuvių daina, lygiai kaip ir populiarūs dabartiniai Gyčio Paškevičiaus, Ingos Valinskienės televiziniai romansai. Romansus mėgsta lietuviai, čigonai, rusai – tautos, atsiradusios klajokliniu, nomadiniu pagrindu. Stepėje romansai skamba geriausiai. Lietuviai, adoruodami romansą, atsiduoda tam pačiam klajojimo, išėjimo troškimui, norui peržengti ribą, nuolat tolstantį ir nepasiekiamą horizontą. Taigi romansas suteikia sakralinio transcendavimo analogiją ir yra sakraliai tirštas.

Tas nešimo, transcendavimo potraukis yra viena sakralinio įkirtimo profanybėn atmainų, šventasis irgi trokšta išsiveržti (lygiai kaip klajoklis skitas ant balno ar sarmatas savo vežėčiose, ar čigonai su lietuviais, labiausiai besižudančiais ir labiausiai besižavinčiais išeiti, transcenduotis kviečiančiais romansais), tačiau ją papildo ir kitų elementų pynė. Kaip minėta, poezija bei teatras perkelia į tam tikrą kitokybę ir leidžia prasiplauti profanybės aptemdytas akis, o muzika ne tik sužadina tam tikrą būklę, ne tik lieka atmintyje, bet ir atlieka nešančiosios vaidmenį. O meno kūrinio stebėjimas yra kitoks. Žmogus, stebėdamas dailės kūrinį ar skulptūrą, sukuria santykį tarp savęs ir objekto. Mums šiuo atveju svarbu tai, kad žmogus gali stebėti santykį tarp kūrinio ir savęs. Menas vis dėlto yra sakralus kažkaip kitaip – jis gali duoti stebėjimo efektą, jis apipina religijų pasaulį, visi religiniai artefaktai – nuo serijinio medaliono ar saldaus religinės tematikos paveikslėlio iki Kelno katedros – yra skirti sakralybei iliustruoti; tačiau iliustracija visada bus tik analogas, ir menas, dailė negali žiūrovui suteikti tokio katarsio, kokį sukelia poezija, teatras, muzika. Kita vertus, menas kaip kūryba ypač stipriai veikia paties tapytojo, grafiko ar skulptoriaus sakralinį nervą, tuo požiūriu menininkas kaip dailės darytojas yra kūrėjas, įeinantis į Dievo vietą, tiesa, pabaigus kūrybinį procesą iš jos išeinama, ir tai nėra labai smagus pojūtis.

Vis dėlto ir poezijoje, ir dailėje, ir muzikoje daug svarbiau ne tai, kas matoma, o tai, kas lieka. Menas apskritai siekia sukurti efektą, tai yra sukelti žiūrovui ar skaitytojui krizę, supurtyti, geriausiu atveju efektas išlieka atmintyje, o stebėtoją sakralybė, likusi atmintyje, gali pasiekti vienu ar kitu būdu. Nebūtinai kūrinio stebėjimo metu. Be to, dar yra erdvė, kuri tarp tavęs ir kūrinio, tarp tavęs ir, tarkime, sukrečiančio peizažo, yra stebėjimas kaip toks. Stebėdamas kūrinį žmogus gauna trokštamą progą susidvejinti, jis yra ir stebėtojas, ir tas, kuris vertina meno kūrinį, sakydamas „tai yra gera”. Kūrinio stebėjimas leidžia modeliuoti žmogaus ir pasaulio santykio situaciją, virš kurios pakibusi dar vieno stebinčiojo akis. Bent jau menas gali nurodyti, kad tu esi ne vienas.

Ir mes jau imame kalbėti apie peržengimą, antraip transcendavimą, ne vien apie būkles. Matyt, peržengimas ir yra ta trokštama sakralybės vieta.

Kadaise transcendencijos kategorijos buvo prikergiamos Vakarams, teisingumo ir pertekliaus pasauliui. Atsidūrę Vakaruose, nerandame čia nei teisingumo, nei pertekliaus, nei rojaus žemėje. Sakralybė lipte lipo prie Vakarų, tačiau dabar Vakarai desakralizuoti, anapusybė geografiškai pasiekiama ir todėl desakralizuota. Lieka, žinoma, Marsas, lieka visas kosmosas, kuris dar gali turėti sakralinės dimensijos liekanų, tačiau sakralybė jau nebenugula ant geografinės plotmės. Ji tampa individualiu žmogaus įvykiu, vykstančiu tarp jo ir pasaulio, tarp jo ir artefaktų, tarp jo ir emigravusios sakralybės laiškų.

Peržengimas apima daug ką. Peržengimas yra ir alkoholizmas, būklė, kai pakeiti save, savo būseną ir priartėji prie rojaus santarvės su savimi pačiu ir aplinka; žinia, tai iliuzija, bet daugybei žmonių alkoholis – vienintelis sakralybės surogatas, galimybė kelias valandas „būti kaip dievai”. Už šią būklę susimokama – keliomis valandomis pragariškų pagirių. Bet alkoholis teikia ir transcendavimosi, patekimo anon pusėn, kiton būklėn analogijas. Tokias analogijas teikia ir, sakykime, kiekvienas peržengimas. Spoksojimas prieš save, nereflektuojantis spoksojimas (nekalbu apie kontempliaciją ir meditaciją) – tai bežodis stebėjimas ir stebėjimasis.

Tai jau iš dalies kitabūtės fokusavimas akyse? Erdvės vokimas, mėginant neklausti, kas už jos? Žiūrėjimas priešais nežiūrint? Sakyčiau, nereflektuotas spoksojimas nėra visai bevertis, jis – intencijų metas. Tikėtina, kad greta kontempliacijos ir meditacijos galima įsivesti ir surogatinį vokimą – spoksojimą. Jo metu pakankamai ištuštėjama ir dažnai ko nors laukiama. Spoksojimas gali būti ir meno kūrinin, gali būti apspangęs užsimiršimas, bet tai ir vėl analogas. Spoksojimas gali turėti objektą – meno kūrinį, gali jo ir neturėti, tačiau spoksant būnama kiek kitaip.

Sakralybę gali skleisti ir potencialumo išgyvenimas. Mes esame laisvi ir kartais išžengiame iš savęs ar už savęs, realizuojame laisvę rinktis. Akimirka prieš pasimatymą, akimirka prieš paimant į rankas gerą knygą, akimirka, kai kas nors pereina iš potencialumo į ketinimo fazę, intencionalumas kaip toks – tai būklės ir perėjimai, kurie galbūt turi sakralinį matmenį. Intencijos, atmintis – tai vietos, kur gali būti sakralybės ataudų.

Kitokybė, reflektuojama nesąmoningai, yra šventybiška, nes šventybės išgyvenimas nėra tuo metu reflektuojamas, tai iškyla vėliau, atmintyje; atmintis, kaip ir ketinimai, galimas dalykas, yra sakralybės vieta. Sakralu ne tai, kas sutinkama, o tai, kas lieka po susitikimų arba kas dar neišreikšta ir nereflektuota.

Ketinimai ir atmintis – tai ne pati sakralybė, bet juose profaniškumo mažiausia. O kad tai vienintelės vietos, kuriose sakralybė šiandien gali reikštis, akivaizdu. Ir kur atsimuša jos arba jos analogų, erzacų smūgiai. Ji gali iš daug kur kilti, bet tai gali būti ir jos paskutinis horizontas.

O sakralybės turinys – nepabaigiama tema. Net tada, kai ji pasitraukusi, net tada, kai moderniame pasaulyje įvykusi ne vien Dievo, bet ir sakralybės kenozė.

„Šiaurės Atėnai”