Michel Foucault

Seksualumo istorija

Scientia sexualis (3 skyrius iš M.Foucault knygos „Seksualumo istorija”)

III SKYRIUS

SCIENTIA SEXUALIS

Manau, skaitytojas sutiks dėl dviejų pirmųjų punktų; įsivaizduoju, kad pritars, jog per tris paskutinius amžius diskursų apie seksą padaugėjo, o ne sumažėjo; taigi jie nešė draudimus ir apribojimus – tam tikru, fundamentalesniu būdu jie laidavo seksualinės įvairovės įtvirtinimą ir įdiegimą. Ir vis dėlto atrodo, kad visa tai iš esmės atliko gynybos vaidmenį. Tiek daug apie jį kalbėdami, atskleisdami, kad yra padaugintas, padalintas ir specifikuotas ten, kur jį įdiegė, atrodo, tvirtiname, jog iš esmės buvo mėginama seksą maskuoti: diskursas – ekranas, išskaidymas – nušalinimas. Bent jau iki Freudo diskursas apie seksą – mokslininkų ir teoretikų diskursas – esą nesiliovė slėpęs to, apie ką buvo kalbama. Visus pasakytus dalykus, skrupulingą apdairumą ir smulkmeniškas analizes esą galima laikyti procedūromis, kurių tikslas – išsisukti nuo nepakenčiamos, per daug pražūtingos tiesos apie seksą. Vien tas faktas, kad buvo mėginta apie jį kalbėti iš neutralaus ir išgryninto mokslinio požiūrio taško, jau savaime yra reikšmingas. Tai iš tiesų buvo mokslas, paremtas nutylėjimais, nes suvokus, kad nesugebama arba nenorima kalbėti apie patį seksą, jis daugiausia gvildeno nukrypimus nuo normos, perversijas, išskirtines keistenybes, patologinius naikinimo, liguisto susierzinimo atvejus. Tai taip pat buvo mokslas, iš esmės priklausantis imperatyvams tam tikros moralės, kuriai palankumą rodo įvairiarūšės medicininės normos. Ta dingstimi, kad žada sakyti tiesą, jis visur įžiebdavo baimę; ir menkiausiems seksualumo normos svyravimams suteikdavo visas įsivaizduojamas nelaimes, nes blogis būtinai atsilieps ateinančioms kartoms; jis paskelbė pavojingais visai visuomenei slapčiausius drovuolių įpročius ir menkiausias atsiskyrėlių manijas; neįprasti malonumai esą užsibaigs nei daugiau, nei mažiau kaip mirtimi: individų, kartų, rūšies išmirimu.

Taigi šis mokslas susisiejo su tam tikra įkyria ir nekuklia medicinine praktika, daugiažodžiavimais išreiškiančia vienokį ar kitokį pasišlykštėjimą, bet kuriuo momentu pasiryžusia suskubti į pagalbą įstatymui ir visuomenės nuomonei, daug mieliau tarnaujančia įstatymo galioms nei paklūstančia tiesos reikalavimams. Geriausiu atveju nesąmoningai naivus, o dažniausiai – savavališkai melagingas, bendrininkas to, ką išduoda, pasipūtėliškas ir priekabus, jis įteisino padaužišką elgesį su liguistais reiškiniais – tikrą paleistuvystę, būdingą besibaigiančiam XIX amžiui; Prancūzijoje netekę garbės gydytojai, tokie kaip Garnier, Pouillet, Ladoucette’as, vaizdingai šį elgesį aprašinėjo, o Rollinat – ir apdainavo. Tačiau, be šių trikdančių malonumų, mokslas reikalavo sau ir kitų valdžios teisių; jis pasiskelbė aukščiausia instancija viskam, kas susiję su higienos reikalavimais, jungdamas senąją venerinių ligų baimę su naujomis aseptikos temomis, didžiuosius evoliucijos mitus su neseniai atsiradusiomis visuomenės sveikatos institucijomis; jis ketino užtikrinti socialinio kūno fizinį tvirtumą ir moralinį tyrumą; žadėjo nušalinti nevisaverčius asmenis, iškrypėlius ir išsigimusias gyventojų grupes. Dėl neatidėliotinos biologinės ir istorinės būtinybės jis įteisino tokiu atveju neišvengiamą valstybinį rasizmą. Jis pagrindė rasizmą kaip „tiesą“.

Lyginant stebina nesutapimas tarp šių diskursų apie žmogiškąjį seksualumą ir to, kas vienu metu buvo augalų ir gyvūnų dauginimosi fiziologija. Jų menkas turinys – jau nekalbant apie mokslinį lygį, o tik ieškant elementaraus racionalumo – šiuos diskursus įkurdina nuošalioje pažinimo istorijos vietoje. Jie formuoja keistą painiavos kupiną zoną. Per visą XIX amžių seksas, regis, pateko į du gana skirtingus mokslo registrus: dauginimosi biologiją, kuri nuolat plėtojasi pagal bendrus mokslinius normatyvus, ir sekso srities mediciną, paklūstančią visiškai kitokioms taisyklėms. Tarp jų nebuvo jokių realių mainų, jokio abipusio struktūravimo; antrosios atžvilgiu pirmoji suvaidino miglotos ir gana fiktyvios garantijos vaidmenį: tai buvo globalinė garantija, kuria prisidengus moralinės kliūtys, ekonominiai ar politiniai prioritetai, tradiciniai baimės atvejai vėl galėjo patekti į vieningą mokslo žodyną. Esą viskas vyksta taip, lyg kažkoks fundamentalus pasipriešinimas oponuotų tam, kad apie žmogaus seksą, jo koreliacijas ir padarinius būtų kalbama racionaliai. Esą toks suniveliavimas – tai ženklas, kad panašaus pobūdžio diskursas turi tikslą ne pasakyti tiesą, bet sukliudyti jai paprasčiausiai pasireikšti. Išryškinus dauginimosi fiziologijos ir sekso srities medicinos skirtumus, dera juose įžiūrėti kai ką daugiau, o ne tik netolydų mokslo progresą ar racionalumo formų nuosmukį; tarytum viena jų atvertų begalinį troškimą žinoti, palaikiusį mokslinio diskurso instituciją Vakaruose, tuo tarpu kita atskleistų atkaklų norą nežinoti.

Nėra jokių abejonių: XIX amžiuje mokslinį diskursą apie seksą buvo persmelkusios nenusakomo amžiaus lengvatikybės, taip pat ir periodiškai besikartojantis apakimas: atsisakyti matyti ir girdėti; vis dėlto – ir tai, be abejonės, svarbiausia – atsisakymas buvo būtent tai, ką buvo raginama parodyti arba įsakmiai reikalaujama suformuluoti, nes nepripažinimas būtinai turi būti pagrįstas tam tikru fundamentaliu santykiu su tiesa. Jos vengti, užtverti kelią, užslėpti – daugybė vietinių taktikos būdų, lyg ir uždengiančių vienas kitą – ir pagaliau aplinkiniu keliu suteikti paradoksalią formą tarsi kokiai esmingų žinių peticijai. Nenorėti pripažinti – tai dar viena mūsų valios žinoti peripetija. Tegu Charcot epochos Salpêtrière  mums šiuo atveju pasitarnaus kaip pavyzdys: tai buvo gremėzdiškas stebėjimo aparatas su savo tyrimais, apklausomis, eksperimentais, o kartu ir tam tikra kurstymo mašinerija su savo viešais pristatymais, rūpestingai, panaudojant eterį ar pentilo nitratą, sukeltais ritualiniais priepuoliais, dialogizuotu žaidimu, palpavimais, uždedamomis rankomis, pozomis, kurias vienas gydytojo gestas ar žodis sukelia arba nušalina, personalo hierarchija – žmonėmis, kurie tyko, organizuoja, provokuoja, žymisi, pranešinėja ir kurie sukaupia milžinišką pastabų bei aplankų su dokumentais piramidę. Štai šio nuolatinio raginimo kurti diskursą ir sakyti tiesą fone ima veikti nuosavi nepripažinimo mechanizmai: toks yra gestas Charcot, nutraukiančio viešą konsultaciją, kai pernelyg aiškiai imama kalbėti apie „tai“; taip – dar dažniau – pamažu iš ligos istorijų ištrinama tai, kas buvo pasakyta apie seksą ir ligonių parodyta, taip pat – ką pamatė, sukėlė, sužadino patys gydytojai ir kas iš paskelbtų tyrinėjimo duomenų beveik visada būna išbraukta 15. Šioje istorijoje svarbu ne tai, kad žmonės užmerkė akis ar užsikimšo ausis arba kad įvyko klaida, o pirmiausia tai, kad šalia sekso ir dėl jo jie pastatė didžiulį aparatą gaminti – tegu paskutinę akimirką maskuojamai – tiesai. Svarbu, kad seksas buvo ne tik pojūčių ir malonumų, įstatymų ar draudimų, bet ir to, kas teisinga ar klaidinga, objektas, kad tiesa apie seksą tapo esminiu dalyku – naudingu ar pavojingu, vertingu ar pražūtingu, – trumpai tariant, svarbu, kad seksas tapo savotišku tiesos užstatu. Tad dera mums nustatyti ne kokį nors naują racionalumo slenkstį, kurio suradimą ženklintų Freudo – ar kurio kito – veikla, bet faktą, kad vis dažniau rengiame (su pakeitimais) šias „tiesos ir sekso varžybas“, kurias mums testamentu paliko XIX amžius, ir niekas negali įrodyti, kad mes jų atsisakėme ar netgi pakeitėme žaidimo taisykles. Nepripažinimo atvejai, dangstymaisi, nutylėjimai galėjo pasireikšti ir turėti padarinių tik fone šito keisto sumanymo: sakyti tiesą apie seksą. O sumanymas nesibaigia XIX amžiumi, nors būtent tada tam tikro „mokslo“ projektas jam suteikė savitą formą. Tai pagrindas visiems nuo normos nukrypstantiems, naiviems ar klastingiems diskursams, kuriuose taip ilgai, regis, klaidžiojo žinios apie seksą.

* * *

Istorijoje žinomos dvi svarbios procedūros tiesai apie seksą atkurti.

Viena vertus, žinomos visuomenės – ir jų gana daug: Kinija, Japonija, Indija, Roma, arabų musulmonų visuomenės, turinčios tam tikrą ars erotica . Siame erotikos mene tiesa išplaukia iš paties malonumo, suvokiamo kaip tam tikra praktika ir kaip patirtis: jis vertinamas ne atsižvelgiant į santykį su absoliučiu leidžiamo ir draudžiamo įstatymu ar naudos kriterijumi, bet pirmiausia į jo santykį su savimi pačiu; čia malonumas pripažįstamas kaip toks, o tai reiškia – pagal jo intensyvumą, ypatingą kokybę, trukmę, atspindžius kūne ir sieloje. Dar daugiau: toks žinojimas pamažu turi būti grąžintas į pačią seksualinę praktiką tam, kad būtų apdorotas tarsi iš vidaus ir jo padariniai būtų sustiprinti. Taigi susikuria žinojimas, kuris turi likti įslaptintas – ir visai ne dėl to, kad jo objektas neva paženklintas kokia nors gėdos žyme, bet dėl būtinybės jį giliai slėpti, nes – sekant tradicija – iškeltas viešumon, jis netektų veiksmingumo ir jėgos. Tad ryšys su mokytoju – paslapčių saugotoju – šiuo atveju yra fundamentalus; tik jis gali perduoti šį žinojimą ezoteriniu būdu, pasibaigus savotiškam įšventinimo keliui, kuriuo jis neklystamai ir išmaningai veda mokinį, griežtai stebėdamas jo žingsnius. Šio priesakų meno padariniai – daug stipresni, negu būtų galima laukti iš sausų receptų – privalo pakeisti tą, kuriam skirtos jo privilegijos: absoliutus kūno valdymas, unikalus pasitenkinimas, laiko užmarštis ir ribų nepaisymas, ilgo gyvenimo eliksyras, mirties ir jos keliamos grėsmės išvarymas.

Mūsų civilizacija, bent jau iš pirmo žvilgsnio, neturi jokio ars erotica . Užtat ji yra, be abejonės, vienintelė civilizacija, praktikuojanti tam tikrą scientia sexualis . Ar, greičiau, vienintelė, kuri, ketindama sakyti tiesą apie seksą, per amžius tobulino procedūras, iš esmės pajungtas ypatingai valdymo ir žinojimo formai, tiesiog priešpriešinamai įšventinimo menui ir apmokymo paslapčiai: turime omenyje prisipažinimą.

Bent jau pradedant viduramžiais, Vakarų visuomenės įtraukė prisipažinimą į pačius svarbiausius ritualus, iš kurių laukiama tiesos apraiškų. 1215 metais Laterano Susirinkimas reglamentavo atgailos sakramentą. Jo padarinys – išpažinties technikos būdų tobulinimas, kaltinamųjų procedūrų perkėlimas į kriminalinės teisės sritį, kaltės išbandymų (priesaikų, dvikovų, apeliacijų į Dievo teismą) panaikinimas ir apklausos bei kvotos metodų plėtojimas, vis didėjantis karališkosios administracijos vaidmuo, persekiojant pažeidimus, asmeniško susitarimo atvejų nenaudai, inkvizicijos teismų steigimas. Visa tai paskatino prisipažinimui suteikti svarbiausią vietą pilietinės ir religinės valdžios teisėtvarkoje. Pati žodžio „prisipažinimas“ ir teisinės funkcijos, kurią jis nurodė, evoliucija jau savaime įsidėmėtina: nuo „prisipažinimo“, kaip to statuso, identiteto ir vertės, kuriuos vienas asmuo teikia kitam, garantijos, – prie „prisipažinimo“, kaip savo paties veiksmų ar minčių pripažinimo. Ilgą laiką individo autentiškumas buvo nustatomas pagal santykį su kitais ir savo ryšio su kitu manifestavimą (šeima, vasalinė priklausomybė, protekcija); paskui autentiškumą patvirtindavo tas tiesos diskursas, kurį individas buvo pajėgus arba priverstas išsakyti savo paties atžvilgiu. Tiesos pripažinimas pateko į patį valdžios vykdomų individualizacijos procedūrų centrą.

Bet kuriuo atveju, šalia išbandymams skirtų ritualų, šalia autoriteto teikiamų garantijų tradicijai, šalia liudytojų parodymų, taip pat šalia mokslingų stebėjimo ir demonstravimo procedūrų, prisipažinimas Vakaruose tapo vienu iš labiausiai vertinamų technikos būdų tiesai gaminti. Nuo tada mes tapome nepaprastai noriai prisipažįstančia visuomene. Prisipažinimo padariniai pasklido toli: pasiekė teisėtvarką, mediciną, pedagogiką, šeimos santykius, meilės ryšius, kasdieniškiausią tvarką ir iškilmingiausius ritualus; prisipažįstame nusikaltimus, prisipažįstame nuodėmes, prisipažįstame, ką galvojame ir ko trokštame; išpažįstame savo praeitį ir savo svajones, išpažįstame savo vaikystę; išpažįstame ligas ir vargus, stengiamės kuo tiksliausiai apsakyti tai, kas yra sunkiausiai nusakoma; prisipažįstame viešai ir asmeniškai, tėvams, auklėtojams, gydytojui, tiems, kuriuos mylime; prisipažįstame sau, džiaugdamiesi ir apnikti bėdų, prisipažįstame tai, ko kitam neįmanoma prisipažinti ir iš ko vėliau atsiranda knygos, prisipažįstame arba esame priversti prisipažinti. Kai prisipažinimas nėra spontaniškas ar sužadintas kokio vidinio imperatyvo, jis išgaunamas prievarta; jį išvilioja iš sielos arba išplėšia iš kūno. Pradedant viduramžiais, kankinimai lydi prisipažinimą kaip šešėlis ir jį sulaiko, kai šis nori išsprūsti: tai juodieji dvyniai 16. Ir labiausiai beginklis švelnumas, ir kruviniausi valdžios veiksmai jaučia išpažinties poreikį. Vakaruose žmogus tapo prisipažįstančiu gyvūnu.

Tai, aišku, paskatino ir metamorfozę literatūroje: nuo pomėgio apsakyti ir klausyti, kuriuo grindžiamas herojinis ar stebuklinis pasakojimas apie „išbandymus“ narsos arba šventumo kelyje, pereita prie literatūros, pašauktos spręsti neišsprendžiamą uždavinį: ištraukti iš savo paties gelmių kažkokią už žodžių slypinčią tiesą, kurią pati prisipažinimo forma paverčia mirguliuojančiu ir nepasiekiamu dalyku. Tai taip pat buvo stimulas ir kitokiai filosofavimo manierai atsirasti: ieškoti fundamentalaus santykio su tiesa ne šiaip sau, paprastai tariant, savyje – tarp kokių nors primirštų žinių ar tam tikrų prigimties ženklų, – bet atidžiai save tiriant ir taip išlaisvinant iš daugybės akimirkos įspūdžių fundamentalųjį, sąmonėje slypintį žinojimą. Poreikis prisipažinti mums dabar sklinda iš tokios daugybės taškų, jis taip giliai mumyse įsišaknijo, kad nebemanome, jog tai – mus tvardančios valdžios padarinys; priešingai, mums atrodo, kad tiesa, glūdinti mūsų pačių slapčiausioje kertelėje, tik ir „reikalauja“ pasirodyti, o jeigu tai nepavyksta, tai dėl to, kad yra prievarta sulaikoma, kad ją slegia smurtu paremta valdžia, ir ji galės pagaliau save išreikšti tiktai ypatingo išsivadavimo kaina. Prisipažinimas neva išlaisvina, o valdžia nutildo; tiesa nepriklauso nuo valdymo tvarkos, bet iš prigimties giminiuojasi su laisve: kiek tradicinių filosofijos temų, „politinės tiesos istorijos“ momentų reikėjo išnarplioti, siekiant parodyti, kad tiesa iš prigimties nėra laisva, o klaida vergiškai mums netarnauja, bet tiesos gamybą kiaurai persmelkia valdžios santykiai. To pavyzdys – prisipažinimas.

Reikia pačiam smarkiai įkliūti į savo vidumi apgaulingo prisipažinimo spąstus, kad suteiktume cenzūrai, draudimui kalbėti ir mąstyti kažkokį fundamentalų vaidmenį; reikia susikurti visiškai priešingą valdžios įvaizdį, kad tikėtume, jog kaip tik apie laisvę mums kalba visi šie balsai, jau tokį ilgą laiką mūsų civilizacijoje įkyriai kartojantys įspūdingą priesaką kalbėti apie tai, kas esi, ką nuveikei, ką prisimeni ir ką pamiršai, ką slepi ir kas slepiasi, apie ką negalvoji ir apie ką galvoji negalvoti. Milžiniškas triūsas, kuriam Vakarai pajungė ištisas kartas, turėdami tikslą stiprinti – tuo metu, kai kitos darbo formos užtikrino kaupiamą kapitalą – žmonių priklausomybę; turiu omenyje jų kaip „subjektų“ rengimą dviguba šio žodžio prasme. Galima įsivaizduoti, koks perdėtas turėjo atrodyti XIII amžiaus pradžioje visiems krikščionims primestas įsakas bent kartą per metus pulti ant kelių ir prisipažinti visas, nė vienos nepraleidžiant, savo nuodėmes. Tad pagalvokime dabar, septyniems amžiams praėjus, apie tą nežinomą partizaną, nuvykusį kažkur toli į kalnus prisidėti prie serbų pasipriešinimo judėjimo; vadai pareikalauja aprašyti savo gyvenimo istoriją; kai žmogus pateikia keletą varganų, naktį prikeverzotų lapų, į juos net nežiūrima, o paprasčiausiai sakoma: „Pradėk iš naujo ir sakyk tiesą“. Ar turėtų garsieji kalbai skirti draudimai priversti mus pamiršti šį tūkstantmetį prisipažinimo jungą?

Taigi nuo krikščioniškosios atgailos atsiradimo iki šiandienos seksas buvo privilegijuota išpažinties medžiaga. Sakoma, kad jis buvo tai, kas slepiama. O jeigu atvirkščiai – tai, kas ypatingu būdu prisipažįstama? O kas, jeigu įsipareigojimas jį slėpti buvo tik vienas pareigos jį prisipažinti aspektų (jį slėpti tuo geriau ir rūpestingiau, kuo prisipažinimas svarbesnis, reikalaujantis griežtesnio ritualo ir žadantis labiau įtikinančių padarinių)? Kas, jeigu seksas mūsų visuomenėje jau daugelį amžių buvo tai, kas pajungta nenukrypstamam prisipažinimui? Sekso įvedimas į diskursą, apie kurį jau anksčiau kalbėjome, seksualinės įvairovės sklidimas ir tvirtėjimas gal yra tik dvi to paties dispozityvo dalys; jas padeda suderinti svarbiausias elementas – prisipažinimas, kuris verčia išsakyti tiesą apie sekso keistenybes, kad ir kokios blogos jos būtų. Graikijoje tiesa ir seksas siejosi pedagogikos forma – kai vienas kūnas vertingą žinojimą perduodavo kitam; seksas buvo ramstis įšventinant į žinojimą. Mums tiesa ir seksas susisieja prisipažįstant, būtinai išsamiai atskleidžiant asmeninę paslaptį. Tik šiuo atveju tiesa yra sekso ir jo apraiškų ramstis.

Prisipažinimas – tai toks diskurso ritualas, kai kalbantysis subjektas sutampa su pasakymo subjektu; tai irgi ritualas, išryškėjantis esant tam tikram valdžios santykiui, nes prisipažinimo nebūna, jei nėra bent jau virtualaus partnerio – ne paprasto pašnekovo, bet instancijos, kuri prisipažinimo reikalauja, jį įperša, jį įvertina ir įsiterpia tam, kad teistų, baustų, atleistų, guostų, sutaikytų; tai ritualas, kurio metu tiesa pasirodo kaip tikra, nes nugalėjusi kliūtis ir pasipriešinimą tam, kad save suformuluotų; tai pagaliau ritualas, kur pats sakymo aktas, nepriklausomai nuo išorinių padarinių, sukelia jį artikuliuojančiam sakytojui vidinius pokyčius: jis teisina jį, atperka, švarina, palengvina kaltės naštą, išvaduoja, žada išsigelbėjimą. Per amžius tiesa apie seksą – bent jau svarbiausieji dalykai – buvo pateikiama tokia diskursine forma, o ne apmokymo forma (seksualinis auklėjimas apsiribos bendrais principais ir atsargumo taisyklėmis); ir visai ne įšventinimo forma (likusia iš esmės nebyliąja praktika, tokia, kurią mergystės arba nekaltybės praradimo aktas daro juokingą ar žiaurią). Puikiai matome, kad tai forma, kuri yra pažengusi kur kas toliau negu „erotinį meną“ valdančioji forma. Sprendžiant iš valdžios struktūros, kuri jai yra imanentiška, prisipažinimo diskursas turėjo nusileisti ne iš viršaus, kaip ars erotica , veikiant aukščiausiajai mokytojo valiai, bet iš apačios, kaip pareikalautas, įpareigotas žodis, savo jėga nuplėšiantis užmaršties ir susilaikymo antspaudus. Tai, ką diskursas iškelia kaip slapta, siejama ne su kaip nors išdidinama sakomo dalyko verte ar nedaugeliu nusipelniusiųjų informacija pasinaudoti, bet su prastuolišku jo familiarumu ir visuotiniu bukumu. Jo tiesą garantuoja ne išpūstas mokytojo autoritetas, ne autoritariškai perduodama tradicija, o diskurse esanti esminga tarpusavio priklausomybė, ryšys tarp to, kuris kalba, ir to, apie ką jis kalba. Tuo tarpu valdymo instancija palaiko ne tą, kuris kalba (nes būtent jis yra priverstas kalbėti), bet tą, kuris klauso ir tyli; ne tą, kuris žino ir atsakinėja, bet tą, kuris klausinėja ir neišsiduoda, kad žino. Šis tiesos diskursas pagaliau daro poveikį ne tam, kuris jį priima, bet tam, iš kurio yra ištraukiamas. Su šia pripažinta tiesa esame labai toli nuo sumanaus įšventinimo į malonumus su visa jų technika ir mistika. Priešingai, priklausome visuomenei, kuri sunkų mokslą apie seksą formavo ne pasiremdama paslapties perdavimu, bet lėtai didėjančia prisipažinimo svarba.

* * *

Prisipažinimas buvo ir dar šiandien yra ta visuotinė matrica, kuri valdo tikro diskurso apie seksą gamybą. Vis dėlto ji labai pakito. Ilgai glūdėjo tvirtai įtaisyta į atgailos praktiką. Tačiau pamažu, nuo protestantizmo ir kontrreformacijos, XVIII amžiaus pedagogikos ir XIX amžiaus medicinos laikų, ji prarado savo ritualinę ir ypatingą lokalizaciją; pasklido ir buvo panaudota daugelyje santykių: vaikų ir tėvų, mokinių ir pedagogų, pacientų ir psichiatrų, teisės pažeidėjų ir teismo ekspertų. Tokios sklaidos motyvacija ir laukiami padariniai tapo įvairesni kaip ir įgyjamos formos: apklausos, konsultacijos, autobiografiniai pasakojimai, laiškai; jie užrašomi, perrašomi, kaupiami į dokumentų rinkinius, publikuojami ir komentuojami. Tačiau svarbiausia – prisipažinimas atsiveria, jeigu ne kitoms sritims, tai bent naujiems būdams esamas sritis apžvelgti. Jau nepakanka pasakyti, kas buvo padaryta – tarkim, lytinis aktas – ir kaip; bet dera atkurti jame ir aplinkui jį dubliuojančias mintis, jį lydinčias įkyrias svajones, jame glūdinčius vaizdinius, troškimus, moduliacijas ir apskritai malonumo kokybę. Aišku, pirmą kartą visuomenė nusileido tiek, kad ėmė skatinti grynai asmeniškų malonumų išsipasakojimus ir buvo nusiteikusi juos išklausyti.

Taigi, išsklaidant prisipažinimo procedūras, dauginant jų suvaržymo lokalizaciją, plečiant jų valdas, pamažu susiformuoja didžiulis sekso malonumų archyvas. Ilgai šis archyvas buvo sunaikinamas tiek, kiek jo susidarydavo. Jis ėmė nykti be pėdsakų (to norėjo krikščioniškoji išpažintis), kol medicina, psichiatrija, taip pat pedagogika vėl pradėjo jį tvirtinti: Campe, Salzmannas, o vėliau ypač Kaanas, Krafft Ebingas, Tardieu, Molle, Havelockas Ellisas rūpestingai sukaupė visą tą varganą skirtingų sekso formų lyriką. Taip Vakarų visuomenės ėmė rašyti nepabaigiamą savo malonumų registracijos knygą. Jos sudarė iš jų kolekciją, nustatė klasifikaciją, aprašė ir kasdien pasitaikančius defektus, ir keistenybes ar susierzinimo atvejus. Svarbus momentas: lengva juoktis iš XIX amžiaus psichiatrų, patetiškai meldžiančių atleidimo už tuos siaubingus dalykus, kuriuos jie leido pagarsinti, primindami žmonėms „nusikaltimus dorai“ ir „lytinius iškrypimus“. Greičiau būčiau linkęs sveikinti jų rimtą požiūrį: jie jautė, kas vyksta. Tai buvo momentas, kai patys keisčiausi malonumai buvo pašaukti prabilti apie save tiesos diskursu, kurį derėjo jau dabar sujungti ne su tokiu, kuris kalba apie nuodėmę ir išganymą, mirtį ir amžinybę, bet su tokiu, kuris kalba apie kūną ir gyvenimą – būtent su mokslo diskursu. Buvo dėl ko įvaryti siaubą žodžiams. Atsirado neįtikėtinas dalykas: mokslas prisipažinimas, mokslas, besiremiantis prisipažinimo ritualais ir jo turiniais, mokslas, išradęs daugiapusį ir atkaklų prievartavimo būdą ir savo objektu pavertęs nepriimtiną prisipažinimą. Skandalas, aišku, bet kuriuo atveju – XIX amžiuje stipriai institucionalizuoto mokslinio diskurso bodėjimasis, kai šis buvo priverstas užsiimti visu šiuo prastuolišku diskursu. Taip pat teorinis ir metodologinis paradoksas: tos ilgos diskusijos dėl galimybės sukonstruoti mokslą apie subjektą, apie introspekcijos galiojimą, išgyventos patirties realumą ar apie sąmonės sau esimą – visa tai atliepė problemą, būdingą tiesos diskursų funkcionavimui mūsų visuomenėje: ar galima artikuliuoti tiesos gavybą pagal senąjį juridinį religinį prisipažinimo modelį, o pasipasakojimo išprievartavimą – pagal mokslinio diskurso taisyklę? Leiskime pasisakyti tiems, kurie mano, kad XIX amžiuje tiesa apie seksą buvo nušalinta žiauriau negu kada nors, veikiant pavojingam blokavimo mechanizmui, kurio centre – diskurso deficitas. Deficitas? Ne, priešingai – perkrova, dvejinimasis, greičiau per daug, o ne per mažai diskurso, bet kuriuo atveju – interferencija tarp dviejų tiesos gavybos būdų: prisipažinimo procedūrų ir mokslinio diskursyvumo.

Užuot skaičiavę klaidas, naivybes ir moralus, XIX amžiuje užplūdusius tiesos apie seksą diskursus, verčiau susekime būdus, kuriais ši, šiuolaikiniams Vakarams būdinga, su seksu susijusi valia žinoti privertė veikti prisipažinimo ritualus tiksliomis mokslinėmis schemomis: kaip pavyko suteikti šiam nenumaldomam ir tradiciniam seksualumo prisipažinimo išprievartavimui mokslines formas?

1. Klinikiniu būdų, kaip „priversti kalbėti“ kodifikavimu: derinant išpažintį su apžiūra, pasakojimą apie save su daugelio pasiduodančių iššifravimui ženklų ir simptomų sklaida; kvota, kruopščiai paruošta apklausa, prisiminimus atpalaiduojanti hipnozė, laisvos asociacijos – šitiek būdų, kad prisipažinimo procedūra būtų įrašyta į mokslui priimtinų stebėjimų lauką.
2. Bendro ir difuzinio priežastingumo postulavimu: verčiant viską pasakyti, turint galimybę apie viską išsiteirauti – tai pateisins pats principas, kad seksas turi neišsenkančią ir daugiaformę priežastinę galią. Manoma, kad pats nereikšmingiausias seksualinio gyvenimo įvykis – nelaimingas atsitikimas ar deformacija, trūkumas ar perteklius – gali turėti pačių įvairiausių padarinių visam gyvenimui; beveik nėra tokios ligos ar fizinio negalavimo, kuriems XIX amžiuje nebūtų priskirta, bent iš dalies, seksualinė etiologija. Nuo blogų vaikiškų įpročių sukdama prie suaugusiųjų džiovos, senukų apopleksijos, nervų ligų ir ištisų rasių išsigimimo, anuometinė medicina nuaudė visą seksualinio priežastingumo tinklą. Jis tikrai mums gali pasirodyti fantastiškas. Sekso kaip „visa ko ir bet ko priežasties“ principas yra teorinė priešingybė techniškam reikalavimui: įtraukti į mokslinio tipo praktiką tokias procedūras, kurių metu prisipažinimas taptų ir visa apimantis, ir smulkmeniškas, ir nuolatinis. Begaliniai pavojai, kuriuos sukelia seksas, pateisina alinantį inkvizicijos, kuriai jis pajungiamas, pobūdį.
3. Remiantis seksualumui būdingu vidinio latentinio veikimo principu: jei, naudojantis prisipažinimo technika, tiesą apie seksą ir reikia traukte ištraukti, tai ne vien dėl to, kad sunku ją pasakyti arba slegia padorumo taisyklės, o dėl to, kad pats sekso veikimas yra miglotas; dėl to, kad jo prigimčiai yra būdinga išsprūsti, kad jo energija ir mechanizmai dangstosi, o jo priežastinė galia iš dalies yra pogrindinė. XIX amžiuje, priskyrus prisipažinimą prie mokslinio diskurso, buvo pakeisti jo tikslai; toliau jis mėgina gvildenti ne tik tai, ką iš tiesų subjektas norėtų nuslėpti, bet ir tai, kas nuslėpta nuo jo paties ir kas gali iškilti į dienos šviesą tik labai pamažu, dėl tokios prisipažinimo veiklos, kurioje kiekvienas – ir apklausėjas, ir apklausiamasis – vienodai dalyvauja. Seksualumui esmingas latentinio veikimo principas leidžia derinti prievartinį sunkų prisipažinimą su moksline praktika. Prisipažinimą reikia iš tiesų išplėšti jėga, nes „tai“ – tamsioji sąmonės dalis, kuri slepiasi.
4. Interpretacijos metodu: jeigu ir reikia prisipažinti, tai ne vien dėl to, kad tas, kuriam prisipažįstama, esą turi galią atleisti, paguosti ir vadovauti, o dėl to, kad, norint moksliškai įteisinti tiesos gavybą, reikia ją vykdyti per šį interpretacijos santykį. Tiesa neslypi vien viduje subjekto, kuris prisipažindamas ją – jau visą – neva iškelia į šviesą. Ji formuojasi dviejuose poliuose: jau esanti, bet nepilna, sau pačiai akla to, kuris kalba, asmenyje, ji gali įgyti galutinę formą tik asmenyje to, kuris ją priima. Kaip tik pastarasis turi išsakyti teisybę apie šią miglotą tiesą: prisipažinimą privalu dubliuoti, dešifruojant tai, kas pasakyta. Tas, kuris išklauso, jau bus ne vien asmuo, turintis išganymo galią, teisėjas, kuris pasmerkia arba atleidžia kaltę; tai bus tiesos šeimininkas. Jo funkcija – hermeneutinė. Jis gali ne vien reikalauti, kad prisipažinimas įvyktų, ar priimti sprendimą po to, kai jis buvo ištartas; toji valdžia pasireiškia formuojant – prisipažinimu ir jo dešifravimu – tiesos diskursą. Pavertus prisipažinimą nebe įrodymu, bet ženklu, o seksualumą – kažkuo, ką reikia interpretuoti, XIX amžiuje atsivėrė galimybė priversti prisipažinimo procedūras veikti nuolatinio mokslinio diskurso formacijos viduje.
5. Prisipažinimo padarinių medikalizacijos būdu: prisipažinimui ir jo padariniams suteikiant terapeutinių veiksmų formą. Pirmiausia tai reiškia, kad sekso sritis nebepriklausys vien kaltės ir nuodėmės, kraštutinumų ar taisyklių pažeidimo registrui, o bus priskirta prie normalių ir patologiškų reiškinių (tai yra, beje, tik šio registro transpozicija); pirmą kartą apibrėžiamas seksualumui būdingas liguistumas; seksas pasirodo patologijos atžvilgiu itin lengvai pažeidžiama sritis: tai ne tik laukas, kurio paviršiuje ryškėja kitos ligos, bet ir židinys nuosavos nozografijos: instinkto, polinkių, vaizdinių, malonumo, elgesio. Tai taip pat reiškia, kad prisipažinimas įgys prasmę ir taps reikalingas medicininio įsikišimo atvejais: gydytojas jo reikalaus, jis bus būtinas diagnozuojant ligą ir veiksmingas jau pats savaime gydymo proceso metu. Tiesa – jeigu ji išsakyta laiku, tam, kam reikia, išsakyta tokio asmens, kuris yra jos saugotojas ir kartu už ją atsakingas – gydo.

Grįžkime prie plačių istorinių orientyrų: mūsų visuomenė, nutraukusi ryšius su ars erotica tradicijomis, sukūrė scientia sexualis . Tiksliau – ji toliau vykdė užduotį gaminti tikrus diskursus apie seksą, ne be vargo taikydama senąją prisipažinimo procedūrą prie mokslinio diskurso taisyklių. XIX amžiuje išplėtota scientia sexualis  paradoksaliu būdu išsaugo savo branduolį – savotišką privalomos ir išsamios išpažinties ritualą, kuris krikščioniškuosiuose Vakaruose buvo pirmoji technika tiesai apie seksą išgauti. Nuo XVI amžiaus šis ritualas pamažu atsiskyrė nuo atgailos sakramento ir, tarpininkaujant vadovavimui sielos kelionei bei moralinėms nuostatoms – tikram ars artium, – pajudėjo pedagogikos, suaugusiųjų ir vaikų santykių, šeimyninių santykių, medicinos ir psichiatrijos link. Šiaip ar taip, štai jau greitai sukaks šimtas penkiasdešimt metų nuo to laiko, kai buvo įtaisytas sudėtingas dispozityvas tikrų diskursų apie seksą gavybai: dispozityvas, kuris lengvai peržergia istoriją, nes prijungia senąjį prisipažinimo priesaką prie klinikinio klausymo metodų. Būtent dėl šio dispozityvo ir galėjo iškilti, kaip tiesa apie seksą ir jo malonumus, toks dalykas kaip „seksualumas“.

„Seksualumas“ – tai šios lėtai besiplėtojančios diskursinės praktikos, kokia yra scientia sexualis , koreliatas. Fundamentalūs šio seksualumo bruožai išreiškia ne kokį nors daugiau ar mažiau ideologijos slopinamą įsivaizdavimą ar draudimų sužadintą neprisipažinimą; jie atitinka funkcionalius poreikius diskurso, kuris privalo gaminti tiesą. Prisipažinimo technikos ir mokslinio diskursyvumo sankryžoje, ten, kur neišvengiamai tarp jų aptikome keletą sureguliavimo mechanizmų (klausymo techniką, priežastingumo postulatą, latentinio veikimo principą, interpretacijos taisyklę, medikalizacijos imperatyvą), seksualumas, kaip jis save apibūdino, tai sritis, „iš prigimties“ pralaidi patologiniams procesams ir dėl to reikalaujanti terapeuto pagalbos ar šiaip normalizuojančio poveikio; reikšmių, kurias reikia dešifruoti, laukas; procesų, kuriuos slepia specifiniai mechanizmai, vieta; neapibrėžtų priežastinių ryšių židinys, miglota šneka, kurią reikia ir išstumti, ir išklausyti. Būtent diskursų „sistema“, noriu pasakyti – jų vidinė technologija, funkcionavimo poreikiai, naudojami taktikos būdai, valdymo efektai, kuriais tie diskursai palaikomi ir kurie tais diskursais transportuojami, – visa tai, o ne atvaizdavimų sistema apibrėžia esminius to, kas sakoma, bruožus. Seksualumo istorija – tai yra istorija to, kas XIX amžiuje funkcionavo kaip ypatinga tiesos sritis – turi būti rašoma pirmiausia remiantis diskursų istorijos požiūriu.

Iškeikime svarbiausią darbo hipotezę. Besivystanti XVIII amžiaus visuomenė – ar pavadintume ją buržuazine, kapitalistine ar industrine – iš esmės neatsisakė pripažinti sekso. Priešingai – paleido veikti visą arsenalą instrumentų tam, kad būtų gaminami jam skirti tikri diskursai. Ji ne tik daug kalbėjo apie seksą ir vertė kiekvieną apie jį kalbėti, bet ir pabandė suformuoti nekintamą tiesą apie jį. Tarsi būtų įtarusi, kad seksas turi kažkokią labai svarbią paslaptį. Tarsi jai būtinai prireikė išgauti tą tiesą. Tarsi jai būtų buvę labai svarbu, kad seksas būtų įrašytas ne tik į malonumų valdymo meną, bet ir į sistemingų žinių režimą. Taip seksas pamažu virto didelių mūsų įtarimų objektu; bendra ir neraminančia prasme, nevalingai persmelkiančia mūsų poelgius ir visą mūsų egzistenciją; pažeidžiama vieta, per kurią patenka blogio grėsmė, nakties dalele, kurią kiekvienas nešiojame savyje. Visa apimanti reikšmė, universali paslaptis, visur esanti priežastis, nepraeinanti baimė. Tad šiuo sekso „klausimu“ (dvejopa prasme: kvotos ir suprobleminimo, taip pat prisipažinimo pareikalavimo ir įvedimo į tam tikrą racionalumo lauką) rutuliojasi du procesai: mes prašome pasakyti tiesą (kadangi seksas yra paslaptis, kuri pati nuo savęs pasprūsta, mes pasiliekame teisę patys paskelbti pagaliau nušviestą, dešifruotą jo tiesos tiesą); ir prašome pasakyti mūsų tiesą, ar, greičiau, prašome pasakyti giliai slepiamą tiesą tos tiesos apie mus pačius, kuri, kaip atrodo, slypi tiesioginėje mūsų sąmonėje. Sakome jam tiesą jo, iššifruodami tai, ką jis mums apie tai sako; jis mums sako mūsiškę, paleisdamas tai, kas stengiasi ištrūkti. Šio žaidimo pagrindu ir formuojasi – lėtai, per daugelį amžių – žinojimas apie subjektą; žinojimas ne tiek to, kokia jo forma, kiek to, kas jį skaldo, kas jį galbūt apibrėžia, ypač to, kas verčia jį bėgti nuo savęs. Tai gali pasirodyti netikėta, tačiau visai neturi stebinti, pagalvojus apie ilgą krikščioniškosios ir teisminės išpažinties istoriją, apie šios tokios svarbios Vakarams žinojimo valdymo formos, kokia yra prisipažinimas, judėjimus ir transformacijas: aplink seksą vis siaurėjančiais ratilais ėmė suktis mokslas apie subjektą. Subjekto viduje veikiantis priežastingumas, subjekto pasąmonė, tiesa apie subjektą, kurią turi kitas – tas, kuris žino, subjekto žinios apie tai, ko jis pats nežino, – visa tai galėjo išsiskleisti diskurse apie seksą. Ir visai ne dėl kokios nors pačiam seksui būdingos įgimtos savybės, bet veikiant tokiems valdymo taktikos būdams, kurie šiam diskursui yra imanentiški.

* * *

Aišku, scientia sexualis prieš ars erotica . Tačiau reikia pažymėti, kad ars erotica vis dėlto iš Vakarų civilizacijos neišnyko; kartais jį netgi buvo galima aptikti tame procese, kuris suaktyvino bandymus kurti mokslą apie seksualumą. Atliekant krikščioniškąją išpažintį, perkratant sąžinę, ieškant dvasinio ryšio su Dievu ir jo meilės, – buvo naudojama daugybė metodų, giminingų erotiniam menui: mokytojo vadovavimas einant įšventinimo keliu, patirties suintensyvinimas, įjungiant jos fizinį planą, fizinių komponentų poveikio stiprinimas, padedant juos lydinčiam diskursui; užvaldymo ir ekstazės reiškiniai, tokie dažni kontrreformacijos laikų katalikiškojoje praktikoje – visa tai, aišku, buvo nekontroliuojami padariniai, peržengę ribas erotinės technikos, kuri buvo imanentiška tokiam subtiliam mokslui apie kūną. Reikia savęs klausti, ar tik nuo XIX amžiaus ši scientia sexualis  funkcionuoja – nusitepusi savo švankaus pozityvizmo grimu – bent jau iš dalies kaip ars erotica . Galbūt ši tiesos gavyba, nors ir labai įbauginta mokslinio modelio, vis dėlto padaugino, suintensyvino ir net sukūrė savo vidinius malonumus. Dažnai sakoma, kad mes nesugebėtume įsivaizduoti naujų malonumų. Tačiau bent jau išradome kitą malonumą: malonumą, kuris glūdi tiesoje apie malonumą, malonumą tą tiesą žinoti, rodyti ją visiems, atskleisti, ja žavėtis, ją išsakyti, pavergti ir užvaldyti jai padedant kitas, slapčia ja patikėti, gudrumu ją išvilioti iš slaptavietės – specifinį malonumą žadino tikras diskursas apie malonumą. Visai ne medikų pažadėtoje sveiko seksualumo idealo srityje, ne humanistinėse svajonėse apie tobulą ir klestintį seksualumą ir ypač ne orgazmo lyrikoje ar bioenergetikoje derėtų ieškoti svarbiausių erotikos meno, glaudžiai susijusio su mūsų žiniomis apie seksualumą (čia turime omenyje tik normalizuojantį poveikį turintį jo vartojimą), elementų, bet mūsų veikloje dauginant ir intensyvinant malonumus, susijusius su tiesos apie seksą gavyba. Mokslingos knygos, rašomos ir skaitomos, konsultacijos ir apžiūros, nuovargis atsakinėjant į klausimus ir pasitenkinimas stebint, kaip esi interpretuojamas, tiek istorijų, pasakojamų sau ir kitiems, tiek smalsumo, tokia gausybė pasipasakojimų, kai įsipareigojimas tiesai – ne be lengvučio virpulio – nugali gėdą; perteklius slaptų fantazijų, kai už teisę jas pakuždėti brangiai mokama sugebantiems jas išgirsti; žodžiu, didžiulis „malonumas, patiriamas analizuojant“ (pačia plačiausia žodžio „analizė“ prasme), kurį per daugelį amžių Vakarai sumaniai kurstė, – visa tai formuoja lyg ir kažkokias klajojančias erotinio meno draikanas, kurias tyliai nešioja po erdves prisipažinimas ir mokslas apie seksą. Ar galima manyti, kad mūsų scientia sexualis  yra tik ypač subtili ars erotica forma? Ir kad ji yra tik vakarietiška versija, perduodanti šios, regis, jau prarastos, tradicijos kvintesenciją? Ar reikia manyti, kad visi šie malonumai yra tik pagalbiniai tam tikro mokslo apie seksą produktai, privilegija, palaikanti nesuskaičiuojamas jo pastangas?

Šiaip ar taip, hipotezė apie seksui skirtą slopinančią valdžios galią, kurią mūsų visuomenė esą taiko ekonominiais sumetimais, atrodo gerokai ribota, įvertinant daugybę sutvirtinimų ir intensifikacijų, kurias iškelia mums prieš akis pirmasis nueitas kelias: diskursų dauginimą, ir būtent diskursų, rūpestingai įrašytų į valdžios poreikių registrą; seksualinės įvairovės sutvirtinimą ir sudarymą dispozityvų, gebančių ne tik ją izoliuoti, bet ir sukelti bei provokuoti, iš šios įvairovės formuoti dėmesio, diskursų ir malonumų židinius; priverstinę prisipažinimų gavybą ir, nuo čia atsispiriant, teisėto mokslo sistemos ir įvairiarūšių malonumų valdymo meno įvedimą. Daug labiau už negatyvų pašalinimo ar atmetimo mechanizmą mums rūpi subtilus diskursų, žinių, malonumų, valdžios galių tinklo įjungimas; kalbame ne apie judėjimą, neva užsispyrusį išstumti laukinį seksą į kažkokią tamsią ir neprieinamą sritį, bet priešingai – apie procesus, kurie išsklaido jo sėklą daiktų ir kūnų paviršiuje, jį dirgina, manifestuoja ir verčia kalbėti, perkelia jį į realybę ir prispiria sakyti tiesą: tiesiog akivaizdų seksualumo sužėrėjimą atspindi diskursų perteklius, valdžios užgaidos, žinojimo ir malonumo žaidimai.

Ar tai tik iliuzija? Staigus įspūdis, už kurio atidesnis žvilgsnis būtinai surastų tą pačią didžiąją slopinimo mechaniką? Ar tik nedera už šių kelių blyksnių vėl įžiūrėti tamsųjį įstatymą, nuolatos kartojantį „ne“? Atsakymą duos – arba turėtų duoti – istorinis tyrimas. Tyrimas būdo, kuriuo gerus tris amžius formavosi žinojimas apie seksą; būdo, kuriuo daugėjo diskursų, turinčių vienintelį objektą – seksą, ir priežasčių, kurios nulėmė mūsų priskirtą beveik pasakišką vertę neva jų skelbiamai tiesai. Galbūt šie istoriniai tyrimai pagaliau išsklaidys tai, ką, regis, įteigia ši pirmoji apžvalga. Tačiau mano pradinis postulatas, kurį norėčiau išlaikyti kuo ilgiau, skelbia, kad šie valdymo ir žinojimo, tiesos ir malonumų dispozityvai, taip besiskiriantys nuo slopinimo mechanizmų, nebūtinai yra antriniai ir išvestiniai; ir slopinimas nėra bet kuriuo atveju esminis, vyraujantis dalykas. Tad svarbu pažiūrėti į šiuos dispozityvus rimtai ir pakeisti analizės kryptį: verčiau pradėti ne nuo visų pripažinto slopinimo ar nemokšiškumo, matuojamo tuo, ką mes – kaip patys manome – žinome, bet nuo tų pozityvių mechanizmų, kurie gamina žinias, daugina diskursus, žadina malonumą ir iškelia valdymo galią, reikia ištirti jų atsiradimo bei veikimo sąlygas ir pasižiūrėti, kaip jų atžvilgiu išsidėsto su jais susiję draudimą arba slaptumą inicijuojantys faktai. Trumpai tariant, reikia apibrėžti valdžios strategijas, imanentiškas šiai valiai žinoti. Ir būtent seksualumo pagrindu formuoti valios žinoti „politinį valdymą“.

—————————

Išnašos

15 Žr., pavyzdžiui, Boumeville.  Iconographie de la Salpêtrière, p. 110 ir toliau. Nepublikuoti apie Charcot pamokas dokumentai, kuriuos dar ir šiandien galima rasti Salpêtrière,  šiuo požiūriu dar iškalbingesni už spausdintus tekstus. Juose gana aiškiai „įskaitomi“ kurstymu ir slopinimu paremti žaidimai. Vienas iš ranka darytų įrašų praneša apie 1877 metų lapkričio 25 osios seansą. Pacientę apėmę isteriški traukuliai; Charcot kiek pristabdo priepuolį, uždedamas iš pradžių rankas, o paskui lazdos galą ant moters kiaušidžių. Atitraukus lazdą, priepuolis atsinaujina, ir tada Charcot jį dar paspartina pentilo nitrato inhaliacijomis. Tada ligonė pareikalauja tos lazdos – lyties organo – žodžiais, nepridengtais jokiomis metaforomis. „Pacientę išveda kliedinčią“.

16 Jau graikų teisė poravo kankinimą su prisipažinimu, bent jau taikydama juos vergams. Romos imperijos teisė išplėtojo šią praktiką. Prie šių klausimų grįšime darbe Tiesos galia.

—————————-