Siela ir pomirtinis gyvenimas (19 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos „Lietuvių religija ir …”)
Gintaras Beresnevičius
„Lietuvių religija ir mitologija“
Siela ir pomirtinis gyvenimas (19 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos „Lietuvių religija ir mitologija”)
- SIELA IR POMIRTINIS GYVENIMAS
- 1. SIELOS STRUKTŪRA
ŠEŠĖLIS
Tai – žemiausioji sielos dalis, tapatinama su saulės šviesoje matomu šešėliu. Dažniausiai tautų sielos sampratos čia įžiūri gan šiurkščią, žemutinę sielos dalį, kurią galima paveikti maginiais veiksmais arba jai padedant gauti kokius nors ženklus.
Lietuvių tradicijoje į šešėlį kreiptas ganėtinas dėmesys, tai atspindi palyginti ankstyvi šaltiniai. Jeronimas Prahiškis, lankęsis Lietuvoje 1401-1404 m., pasakoja, kaip lietuvių žyniai pranašaudavę ligonių likimą:
Artimieji klausdavo juos, ar nemirs ligoniai. Žyniai eidavo naktį prie ugnies, o rytą klausiantiems atsakydavo matę prie šventosios ugnies sergančiojo šešėlį, kuris sušilęs rodė mirties arba gyvybės ženklus: išgysiantis ligonis – stovi veidu į ugnį, o jeigu atsigręžęs į ją nugara, vadinasi, mirs1 (E. Ulčinaitės vert.).
————————–
1 Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV-XIX a.). V., 1988, p. 44.
————————–
Nuo laidotuvių laužo kylantys dūmai nesyk aiškinami kaip tam tikras mirusiojo vėlės pėdsakas, netapatintinas su pačia vėle, tačiau su kažkuria jos dalimi susijęs. Prancūzas Žiliberas de Lanua mini panašius kuršių spėjimus 1413-1414 m. Kuršiai, degindami mirusįjį, stebėdavo dūmų kryptį, tikėdami, kad dūmai, kylantys į viršų, reikš, jog siela išgelbėta. Dūmai, krypstantys į šoną, parodys, jog siela pražuvusi.2 Tokie lietuvių būrimai minimi XVIII a. – specialūs žyniai Žvakonys ar Dūmonys (Szwakones… Dumones) iš žvakės skleidžiamų dūmų sprendė, ar ligonis mirs, ar pasveiks.3 Mirties metu šešėlis ar jo elgesys perduoda žyniams tam tikrą informaciją; šiuo aspektu į bendrą tokių spėjimų lauką įeitų ir, matyt, kiek patikimas Teodoro Narbuto liudijimas:
Jie manė, kad tuoj pat po laidotuvių ir žmogaus palaikų pagerbimo jo vėlė kaip šešėlis, turintis tokią pat išvaizdą ir aprengtas drabužiais, su kuriais ir buvo palaidotas, praeina pro krivio arba paties krivių krivaičio namus, apsireikšdama jam… žyniai galėdavo išklausinėti vėlę, ko dar trūksta jos išganymui, ir nurodydavo kelią į amžinosios laimės vietą4 (R. Jaso vert.).
—————————–
2 Mannhardt W. Letto – Preussische Gotterlehre. Riga, 1936, p. 175.
3 Ten pat, p. 550. Plg. p. 556.
4 Narbutas T. Lietuvių tautos istorija // Lietuvių mitologija. V., 1992,1.1, p. 313.
——————————-
Šiuo atveju išties matome greičiau vėlę5, tačiau simptomiškas jos įvardijimas „šešėliu”, po kurio išsyk kalbama apie jo perteiktą informaciją gyviesiems. Religinė šešėlio funkcija yra bemaž nepastebima, jis susijęs su įvairiais spėjimais, magija. Tačiau spėjimų ar būrimų iš šešėlio tradicija, minėta dar XIV a. pradžioje, išsilaiko labai ilgai. Iki pat mūsų amžiaus žinoma daugybė spėjimų iš šešėlio – Kūčių ir su mirtimi susijusiuose papročiuose. Kūčių vakarienės metu stebimi ant sienų krintantys šešėliai ir manoma, kad kitų Kūčių nesulauks tas, kieno šešėlis yra be galvos, neaiškus, visai mažas, panašus į stulpą (kaklas su galva vienodo storumo su liemeniu), arba jeigu šešėlio visai nesimato; kieno šešėlis ilgesnis (aiškesnis), tas ilgiau išgyvens6, kitais metais mirs tas, kurio šešėlis Kūčių vakarienės metu panašus į karstą7, jeigu šešėlis „be kaklo”8, jei matyti du šešėliai9, jei galva šešėlyje skiriasi nuo liemens, žmogus gyvens, jei susilieja – mirs.10 Laidotuvių metu, prie numirėlio degant žvakei, siūloma žvilgtelėti į savo šešėlį: jei šešėlis bus be galvos, tai greitai mirsi.” Istoriniams liudijimams iš XV a. pradžios bei vėlesniems galbūt atliepia ir kiti tikėjimai: kai kunigas išklausęs ligonį eina iš kambario laukan ir yra gesinamos žvakės, reikia stebėti, kaip sklaidysis užgesintų žvakių dūmai: jei eis į-duris (paskui kunigą) – tai ligonis mirs, jei į viršų (kerčią, sklaidysis prie stalo) – tai pasveiks.12
——————————-
5 Tačiau aišku, kad ir vėlės išėjimas buvo žynių kontroliuojamas ar bent regimas (plg. lulissones vel ligachones regimą mirusiųjų iškeliavimą bei gal su šiuo liudijimu gretintiną gana didelį sakmių apie dvasregius paplitimą būtent Mažojoje Lietuvoje).
6 Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. Silver Spring. Md., 1981, Nr. 176, p. 26, plg. Nr. 177, p. 26-27, plg. Mūsų tautosaka. K., 1930,1.1, p. 130.
7 Mūsų tautosaka… T. 1, Nr. 77, p. 130.
8 Ten pat, Nr. 78, p. 130.
9 Ten pat, Nr. 80.
10 Ten pat, Nr. 81.
11 Balys Į. Min. veik., Nr. 256, p. 33.
12 Ten pat, Nr. 281, p. 35. Plg. Nr. 283.
———————————
Ligoniui laukiant kunigo, jeigu žvakes užpūtus dūmai eina link ligonio – tai žymi mirtį, jei tolyn – žmogus išgis13, arba jei žvakės dūmai kils tiesiai į viršų, tai reikš, jog ligonis eis tiesiai į dangų14 – šis motyvas visiškai atspindi kuršių įsitikinimą, tik tarsi miniatiūrizuotai, vietoj laužo – žvakė.
——————————–
13 Ten pat. Nr. 282, p. 35.
14 Ten pat, Nr. 284, p. 35.
———————————
Tokių pačių spėjimų, tik ne tokią jų įvairove ir gausą, turi kitos indoeuropiečių tautos. Pietų slavai išlaikę tik „fundamentaliausią” spėjimą – mirs tas iš namiškių, kurio šešėlio Kalėdų vakare ant sienos nesimato, slovakams artėjančios mirties ženklas – jei Kūčių metu žmogus meta du šešėlius; bulgarai šiuos spėjimus orientuoja į kitą virsmo laikotarpį – jų manymu, šiemet mirs tas žmogus, kurio šešėlis Joninių dieną neturi galvos; vokiečių prietaras tiesiog sako, kad tas, kurio šešėlis be galvos, ar tas, kuris visiškai neturi šešėlio, mirs; čia galima paminėti ir atitinkamą žydų paprotį: rabinai Rambanas, Rakanatas, Bechai ir kiti rašo, jog septintąją atitinkamos šventės naktį žydai išeina į mėnulio šviesą; tas, kurio šešėlis be galvos, šiais metais turės mirti, jei šešėlio visai nesimato, tas žmogus mirs, dar negrįžęs iš šventės.15
——————————–
15 Negelein J. von. Bild, Spiegei und Schatten im Volksglauben // Archiv fiir Religionswissenschaft. Bd. 5. Leipzig, 1902, p. 1-37.
———————————
Kartais iš tokių prietarų ir būrimų galima spėti, kad šešėlis siejasi su pačia siela ir šešėlį meta ji pati,16 kartais manoma, kad šešėlis yra integrali sielos dalis ir jos nykimas, trikimas rodo artėjančią mirtį. Įdomu, kad šiai galiai jau nykstant ar net visiškai išnykus (šešėliui pasitraukus), žmogus dar gali kurį laiką gyventi, tik jau neabejotinai pasmerktas greitai mirčiai. Atrodytų, siela, prieš nutraukdama ryšį su kūnu, pirmiausia praranda šešėlį – jis suyra pirmasis iš kitų sielos dalių, čia jo nykimas -prasidėjusios sielos dezintegracijos ženklas.
———————–
16 Žr. ten pat pateiktą prielaidą: kadangi siela yra galvoje, vadinasi, jei šešėlyje nėra galvos, siela išėjusi.
———————–
Šešėlis gali būti laikomas tapačių žmogaus atvaizdui, tarkime, veidrodyje. Todėl žinomas Lietuvoje paprotys liepia, žmogui mirus, uždengti veidrodį. J. Negeleinas, paminėjęs, kad šio papročio laikosi vokiečiai, prancūzai, žydai, lietuviai, pietų slavai, Orknėjų salų gyventojai, priduria, jog taip elgiamasi tikint, kad mirusysis negali atsispindėti veidrodyje – taip atsiras du mirusieji ir antrasis (atvaizdas veidrodyje) sąlygoja greitą kieno nors mirtį.17 Ši prielaida tikėtina, tačiau greta jos galėtume prisiminti ir spiritistinėse – okultinėse praktikose, burtuose vartojamus veidrodžius, veidrodėlius – mirusieji, šiaip neregimi ar matomi ne visiems, veidrodžiuose gali pasirodyti lengviau.18
—————————–
17 Ten pat, p. 22.
18 Be to, veidrodis pats yra „ano pasaulio” šifras, nes anapus „viskas apsiverčia”, dešinė virsta kaire, viršus -apačia ir pan.,žr. Beresnevičius G. Dausos. V., 1990, p. 164-172.
——————————
Kai kurie lietuvių pasakymai gal sietųsi su mūsų minima sielos dalimi, plg.: „Jie vaikščioja kaip šešėlis ir daro sau daug noprosnų nerimasčių”, arba posakius, kuriais išreiškiama nuvargusio, arti mirties esančio žmogaus būklė: „Kaip šešėlis (silpnas), mažai bepagaliu”, „Žmogus menkas, išdžiūvęs kaip šešėlis”, „Po ligos taip susibaigė, liko tik šešėlis” ir pan.19 Suprantama, kad šie posakiai minėtais atvejais vartojami kaip metaforos, tačiau juos kadaise galėjo paveikti ir „mirusiojo šešėlio” vaizdinys. Šią sielos dalį upanišados bei sankhjos filosofija tapatina su žeme, ji priklauso pasauliui. Tai matome ir iš Irano arijų sielos sampratos – pirmoji sielos dalis gyvybė ar gyvastis gali būti kūne dar tada, kai suvokimas ir protas drauge su siela jau atsiskyrę nuo kūno (tą matome ir šešėlio atsiskyrimo atveju). Irano arijai įsitikinę, kad ši sielos dalis taip susijusi su kūno fiziologija, kad suyra drauge su juo. Atrodo, kad su šešėlio suirimu, sunaikinimu problemų nebūta: jis pats ima „atstoti” nuo žmogaus atėjus laikui, ir nėra duomenų, rodančių, kad jis kokiu nors būdu tęstų savo egzistenciją. Jeigu žmogus miršta „normaliai”, šešėlio atsiskyrimas yra savaime suprantamas dalykas. Tačiau šešėlis kartais gali būti atimamas magirtių praktikų metu (nors indoeuropiečių tautose tokių atvejų maža) arba jį gali pagrobti pikti demonai. Makedonijoje tikima, kad piktosios dvasios, navės, gali pagrobti gimdyvės šešėlį ir toli nunešti, tuo metu gimdyvė mirs.20 Matome, kad šešėlis ar jo reikšmė išryškėja būtent perėjimų iš vienos būklės į kitą metu – Kūčių, Kalėdų papročiuose, baigiantis seniesiems metams ir prasidedant naujiems, Joninių metu (vasaros apogėjus ir kartu gyvybinių jėgų sekimo, antrosios metų pusės pradžia), gimdymo metu, t. y. „pervedant” kūdikį į šį pasaulį. Galima spėti, jog manyta, kad žmogus tokiais laikotarpiais yra ypač pažeidžiamas arba kad ribinėse situacijose išryškėja šiaip jau paslėpti dalykai.
——————————
19 Lietuvių kalbos žodynas. V., 1986, t. 14, p. 680.
20 Basanavičius J. Iš trakų ir lietuvių mitologijos smulkmenos. V., 1921, p. 26.
——————————
SVEIKATA (DVASIA?)
Sveikata – tai antroji sielos dalis, esanti žmoguje nuolat, tačiau išgąsčio, ūmaus susijaudinimo metu ji gali palikti kūną. Tai gali atsitikti ir žiovaujant ar čiaudint -tuomet ši sielos dalis šiek tiek išlekia laukan. Paprotys tokiais atvejais reikalauja pasakyti „į sveikatą”, o sakmės liudija, kas gali atsitikti, to nepadarius: velnias gali nusinešti sučiaudėjusio sielą. Taip gali nutikti jaunajai per vestuves.21 Yra prietaras, pabrėžiantis būtinybe vestuvių naktį sučiaudėjusiai jaunajai pasakyti „į sveikatą”.22 Tokie tikėjimai išplaukia iš ypatingo velnio vaidmens vestuvių metu.23 Vienas velnias samprotauja:
Aš nueisiu vestuvėsna ir atsisėsiu stuburan. Ir, …kai jaunikis ar jaunoji nusičiaudės, tai man jo sveikata klius – nuo jo sveikatą atimsiu, nes jiems tada niekas nepasakys „į sveikatą”.24
————————-
21 LPK 3282.
22 Mickevičius J. Žemaičių vestuvės // Mūsų tautosaka. 1933, t. 7, p. 115.
23 Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. V., 1987, p. 153.
24 Lietuvių tautosaka. V., 1967, t. 4, p. 501.
————————-
Ir vėl matome ypatingus sielos tykančius pavojus perėjimų, virsmų laikotarpiu. Suprantama, mirties metu pavojai didžiausi. Velnias, tykodamas mirštančio pikto pono vėlės, palaukia, kol mirštantysis sukosės, o tada jau pripuola, trenkia geležiniu kūju jam į kaktą, „dūšia” iššoka laukan, ir velniai ją pagriebę nusineša.25 Trenkiama kakton, be abejo, tikintis, kad taip bus „išmušta” mirštančiojo siela, tačiau tam reikalui velnias tyko, kol mirusysis sukosės.26
—————————
25 LMD1 324 (3).
26 .Dar vienas paliudijimas, jog velniui į žmogų „įlįsti” yra sunku – krikščionybėje – yra žmogaus kūno pašvęstumas Kristaus kūniškume. „In carne meo videbo Salvatorem meum”, – sakė Bonaventūras, – „savo kūne regiu savo Išganytojo kūną”.
—————————-
Lietuviai kaip ir kitos tautos manė, kad gyvybinės sielos veiklos pagrindas – kvėpavimas ir savo ruožtu juo reiškiasi tam tikra sielos galia. Netekęs šios galios, kūnas miršta, taip gali atsitikti ir sveikatai išlėkus laukan čiaudulio metu ar sergant, kai kvėpavimas darosi sunkus, su pertrūkiais – žmogus pamažu „netenka sveikatos”. Čia prisimintini kai kurie posakiai, plg.: „Anas prie sveikatai (dar stiprus)”, „Nėra persenęs, ale jau ne prie sveikatos”, „Atėmė anas man jaunystoj sveikatą, ir be čėso reiks po Žemyna palįst”, „Jau ano svieto žmogus – nebėr sveikatės, nei akių, nei nieko” ir pan.27 Sveikata yra sinonimiška gyvasčiai, A. J. Greimas atkreipia dėmesį į tai, kad lietuvių pasakoje slibiną nugalėsiantis jaunuolis pirmiausia siekia sužinoti, kur šiojo sveikata ar gyvastis, ir taip jį įveikia. Pasak A. J. Greimo, Sveikatos sąvoka palyginti gana aiški. Žinome, pavyzdžiui, kad kuriam žmogui sučiaudėjus, ir niekam jam „ant sveikatos” nepasakiusio „dūšia” atitenka velniui. Reikia manyti, kad čiaudant žmogaus „dvasė” lekia iš plaučių laukan, ir ją galima sulaikyti tik primenant jos esmę ir vardą. Kaip ten bebūtų, jo tik „dūšia” pereina velnio žinion, jis praranda „sveikatą”, bet nuo to jis anaiptol nemiršta. Tas pats atsitinka ir su trimis juodomis varnomis – kerėtojomis, kurios tyko einantį per kiemą poną, kad galėtų, jam sučiaudėjus, pasakyti „ant sveikatos!”: tada jos galės jį pakerėti.28
—————————–
27 Lietuvių kalbos žodynas… T. 14, p. 295-297.
28 Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Vilnius-Chicago, 1990, p. 156-157.
—————————–
Išties „praradęs sveikatą” žmogus nebūtinai išsyk miršta, tačiau, kaip jau matėme, sveikatos patekimas velnio valdžion dažniausiai reiškia mirtį. Bet kokiu atveju sveikatos sąsaja su kvėpavimu neabejotina. Indoeuropiečių ir kitų tautų psichologijos kvėpavimą laiko esmine sielos galia. Graikų psyche ir reiškia „kvėpavimą”, lot. artimus kildinama iš tokių žodžių kaip gr. anemos – „vėjas”, „oras”, slavų sielą žyminčios sąvokos taip pat siejamos su „kvėpavimu”, „dvelksmu” (duch-, duša). Galimas dalykas, prūsų dusi ir latvių duša 29, ir neabejotinai lietuvių dausia – „siela”, „vėlė”30 kilusios iš daus-, dvas-, „kvapą”, „kvėpavimą” nusakančių žodžių31, vadinasi, vienas iš žodžių, kuriais įvardijama mirusiojo siela, neabejotinai siejamas su kvėpavimu. Pats jau minėtas linkėjimas „į sveikatą” tikriausiai turėtų būti suprantamas kaip sielos „integralumo”, „pilnumo” palinkėjimas. Tai plaukia ir iš prūsų kails – „sveikas”, „būk sveikas”, kildinamo iš ide. kai- – „vienintelis”, plg. sen. indų kevala32 Tai, regis, tos pačios prigimties žodžiai kaip ir lietuvių kailis, kevalas, reiškiantys vientisą kiautą, apvalkalą, saugantį viduje esantį turinį. Tasai „apvalkalas” išsaugo žmogų gyvą net tada, kai siela laikinai išėjusi. Tai nutinka sapno metu. Tuomet „dūšia” išeina iš kūno, o „dvasia” lieka, nes žmogus miegodamas vis dėlto kvėpuoja – vadinasi, dvasia tebėra jame.33 A. J. Greimas sveikatą sieja su plaučiais34; kaip kvėpavimo prigimties fenomenui, tai natūralu.
————————–
29 Топоров B. H. Прусский язык. Словарь. A—D. Москва, 1975, р. 394.
30 Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958, t. 1, p. 553.
31 Ten pat, p. 544. Plg. Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas. V., 1988, t. 1, p. 242.
32 Топоров B. H. Прусский язык. Словарь. И—К. Москва, 1980, р. 136-142.
33 Вишинский П. Антропологическая характеристика жмудинов// Mūsų tautosaka. Т. 10, р. 144.
34 Greimas A.J. Min. veik., p. 158.
——————————–
Kalbėdami apie šią sielos galią, galime prisiminti vieną lietuvių tradicijos elementą – religinį dėmesį žalčiams. Lietuviai namuose laikydavo tiek žalčių, kiek būdavo ir žmonių. Manyta, kad žalčiai naktį išlenda iš savo landų ir leidžia kvapą ant miegančio žmogaus. Taip žaltys pastiprina savo globojamą žmogų, suteikia jam gyvasties iš žemės, sveikatos, jėgų, drąsos, išminties. Jei toks žaltys būtų užmuštas, jo žuvimas reikštų neišvengiamą mirtį to žmogaus, kurį jis maitino savo kvapu.35 Vienas žmogus apie savo laikomą žaltį sako: „Jeigu aš to žalčio nustočiau – negyvenčiau”.36 Žmonės tikėdavę, jog žaltį išnešus iš namų ir jį laikantis žmogus turės iš tų namų išeiti, o jei iš namų išsikrausto žaltys, tai reiškia, jog kas nors iš jų mirs.37 Su panašiais dalykais, kai žalčio išnešimas iš namų buvo suprantamas kaip baisi nelaimė, o žalčio amuleto atėmimas sukėlė vaikui sunkią ligą, susidūrė tėvai jėzuitai dar XVII a. pradžioje.38 Galimas dalykas, kad lietuviai žalčius laikydavo ne vien iš kažkokių nenugalimų sentimentų šliužams – jie galėjo turėti gana svarią „energetinių laidininkų” funkciją.
————————-
35 Kibort I. Istoty mityczne // Wisla, 1904,1.18, p. 524.
36 Slaviūnas Z. Liaudies papročiai ir mitiniai įvaizdžiai Mažvydo raštuose// Senoji lietuviška knyga. V., 1947, p. 190.
37 Ten pat, p. 191.
38 Lebedys J. Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime. V., 1976, p. 205, plg. p. 199.
—————————
Reikia pažymėti, kad terminas „sveikata” neretai gali būti keičiamas „žado” ar „amo” sąvokomis, plg. „neteko amo”, „prarado žadą”, kurios vartojamos ūmaus išgąsčio, sutrikimo būsenoms įvardyti.
Šią sielos dalį skiria ir kitos indoeuropiečių tautos. Irano arijai čia įžiūri tas pačias fiziologines funkcijas, „gyvastį”, kuri po žmogaus mirties įsilieja į vėją, atitinkamai savo „orinei” prigimčiai. Taitirja upanišada antrojoje vietoje deda „orą”, „vėją”, „įkvėpimą”; dažniausiai šiuo atveju minima prana, kvėpavimas, siejantis visus žmogaus organus, kaip kad vėjas – kosmosą (Čhandogja upanišada IV 3,3). Prana, kvėpavimas, kaip ir lietuvių „dvasia”, budi ir sielai išėjus (pvz., sapnuojant), palaikydama kūne gyvastį. Jau matėme, kad graikų ir lotynų kalbose pats sielą reiškiantis žodis etimologizuojamas kaip „oras”, „kvėpavimas” ir pan. Skandinavų „Edoje” pasakojama, kad dievai kvėpavimą žmogui suteikia kaip atskirą dovaną. Ir lietuvių sakmėje tariama, jog, nulipdęs žmogų, Dievas „ant dešinio kelio priklaupęs, ir kvėpė į žmogų savo dvasią”39, tačiau tai, matyt, biblinio pasakojimo reminiscencija. Tačiau įdomu, kad Dievas įkvepia gyvybę ir ožkai, kurią nulipdęs velnias niekaip negalėjo jos prikelti40 – tai nekrikščioniškas motyvas, tačiau neaišku, ar jis atsiranda pasakotojui užsimiršus, ar tai archajinis elementas. Pastaruoju atveju galėtume manyti, kad ir lietuvių Dievas turbūt „įpūtęs” žmogui dvasią, bet kol kas pagrindo taip teigti neturime.41
———————
39 Balys J. Lietuvių liaudies sakmės. K., 1940, Nr. 34, p. 13, plg. Nr. 141, p. 49; Nr. 144, p. 51 ir kt.
40 Ten pat. Nr. 149, p. 53.
41 Reikėtų nepamiršti, kad ši sakmė „įpūtimo” vaizdiniu parodo Dievo pranašumą prieš velnią, nesugebėjusį prikelti savo nulipdyto gyvulio. Kituose sakmės variantuose Dievas prikelia ožką (ar vilką) kitokiu būdu.
———————-
Be kitų indoeuropietiškų paralelių, lietuvių sveikata turį atitikmenį ugrofinų sielos sampratos antrajame dėmenyje. Suomių ar mansių haltia ir yra „sveikata”.
ŠMĖKLA, LUKŠTAS
Tam tikra mirusiųjų dalis tautosakoje rodosi būtent šiuo pavidalu, dažniausiai -sakmėse. Paprastai tokie mirusieji rodosi netoli kapinių ar palaidojimo vietų. Šis pavidalas susijęs su kūnu ir gali rodytis tik netoli tos vietos, kur jis užkastas. Tai blyškios spalvos perregimas, dažniausiai antropomorfinis pavidalas, kurį matantieji apibūdina kaip šešėlį42, kaip garą43, rūką44, jis „permatomas lyg voratinklis”45, mėginant jį sučiupti, rankos dažniausiai nuslysta oru, bet kartais tokių pavidalų substancija apibūdinama taip: tarsi vata46, minkšta kaip vilna47 ir pan. Tokios pamėklės dažniausiai matomos per laidotuves, kurį laiką po jų. Išskirtiniais atvejais, kai žmogus mirė ne savo mirtimi, nusižudė ar buvo nužudytas, šmėkla rodosi kur kas ilgiau, ir tokių šmėklų ypač baiminamasi. Tačiau dažniausiai jų veikimo diapazonas palyginti siauras, šmėkla susieta su palaidotu kūnu, kartais su to konkretaus mirusio žmogaus kadaise mėgtomis vietomis bei asmenimis (namais, asmeniniais daiktais, gyvuliais, turtais, giminėmis, vaikais), arba priešingai – su tomis vietomis, kur žmogus nusižudė, buvo nužudytas ar daug kentėjo (pakaruokliai vaidenasi ten, kur jų pasikarta, kaliniai – buvusiame kalėjime, užplakti baudžiauninkai – egzekucijos vietoje ir pan.) – taigi su tomis vietomis, su kuriomis esama stipraus emocinio ryšio. Teigiamas ar neigiamas šis ryšys – nesvarbu. Dažniausiai tokios šmėklos nekalbios, neatsako į žmonių pasveikinimus, išsisuka nuo jų, pasprunka, greitai išnyksta. Dažnai jos, rodos, žmonių išvis nemato – arba jos egzistuoja kitoje dimensijoje, arba tėra fantomai, lukštai, su mirusiuoju ir tolesniu jo likimu neturintys nieko bendra. Ši sielos dalis, kaip ir sveikata bei šešėlis, į pomirtinį pasaulį nekeliauja, o lieka žemėje ir po kurio laiko suyra. Galbūt tokių šmėklų ar lukštų likučiai ir būtų kai kur matomos žaltvykslės, tuo labiau kad jos dažniausiai matomos netoli kapinių ar toje vietoje, kur lobių ieškotojai kasdami randa tik kaulus. Gausybė sakmių, kuriose kalbama apie tokias šmėklas, lukštus, neturėtų būti lengva ranka siejama būtent su mirusiųjų pasauliu48 – reikia nagrinėti kiekvieną paskirą atvejį. Dažniausiai šmėklos – tai atgailaujančios vėlės, dar susijusios su savo trečiąja dalimi, t. y. nusimetusios kūniškąjį, „sveikatos” ir „šešėlio” apvalkalus, tačiau tebeturinčios „šmėkliškąjį” kūną. Tais atvejais, kai žmogus šį trečiąjį apvalkalą nusimeta lengvai, tas apvalkalas pasilieka žemėje iš tiesų „tuščias” ir iki suirdamas klaidžioja vėjyje. Trečią dieną po mirties šis pavidalas iškyla iš kapo, plg.: „Kai žmogus numiršta, tai trečioje dienoje išeina iš kapo jo dvasia”, „Kalba, kad iš naujo kapo išeinąs žmogaus paveikslas, kai kas pasakoja jį net matęs”.49 Sakoma, kad tai balkšvas žmogaus pavidalas, judantis vėjelio dvelksmo kryptimi, žmogus pavėduoja skepetaite, ir iš kapo iškilęs siluetas juda oru ir šio menko vėjelio kreipiamas.50
————————–
42 Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių. Chicago, 1903, Nr. 3,4,5, p. 61; Nr. 6, p. 68; Nr. 26, p. 103; plg. Balys J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje. Čikaga, 1966, p. 85.
43 Basanavičius J. Min. veik., Nr. 7, p. 62.
44 Balys J. Min. veik., p. 85.
45 Basanavičius J. Min. veik., Nr. 8, p. 62.
46 Ten pat, Nr. 2, p. 60.
47 Balys J. Min. veik., p. 85.
48 Ypač LPK 3527,3542, 3543, 3547,3555,3556, 3557,3558,3590 ir kt.
49 Balys J. Mirtis ir laidotuvės… Nr. 863-864, p. 95.
50 Remiamasi N. Vėliaus užrašyta sakme.
————————-
Vis dėlto akivaizdu, kad šis pavidalas su mirusiuoju ir tolesniu jo likimu neturi nieko bendra, net matantieji jo nebijo, matyt, suvokdami, kad tai išties tik „išnara” ar lukštas, ir drįsta, tarkime, priėję pavėduoti. Kita vertus, kartais galima pastebėti ir baimę, plg.: „Kaip lukštą bijokis, kad welnias ne iszejtu isz wandens”51, tačiau išties tai tik mirusiojo paliktas apvalkalas. Kartais žmogus, esantis arti mirties, taip ir apibūdinamas, pvz.: „Mūs tėvas jau ilgai nebus, visai kaip lukštelis”.52
————————
51 Tautosakos darbai. K., 1937, t. 3, p. 109.
52 Lietuvių kalbos žodynas. V., 1966, t. 7, p. 680.
————————
Šios sielos dalies samprata ilgainiui kito graikų kultūroje. Homero laikais psyche -bedvasis šešėlis, gyvenantis ne kitaip nei gyvojo atvaizdas veidrodyje. Achajai žinojo, kad psyche – ne savarankiška siela, ji gali grįžti tik ten, kur tebėra kūnas.53 Graikai jau painiojo senosioms tautoms žinomas sielos dalis, eidolon – „šešėlis” suprantamas jau beveik kaip psyche sinonimas, o pastaroji samprata jau suplakama su antrąja sielos dalimi, ir psyche aiškinama kaip oro prigimties, kvėpavimo fenomenas.54 Irano arijai čia mato baodah – „gebėjimą jausti”; žodis giminiškas sen. indų bodha („budėjimas”) ir, matyt, liet. žodžiui būdas. Po mirties šis baodah ar būdas nekeliauja į pomirtinį pasaulį, o susilieja su gamtos elementais ir čia vėl pradeda naują gyvenimą.
—————————–
53 Rohde E. Min. veik., p. 12, 23.
54 Ten pat, p. 6-7.
——————————
ANTRININKAS
Tai judantis šešėlis, fantomas, kuris pasirodo žmonėms, pranašaudamas savo savininko mirtį. Lietuvių tikėjimuose šią sielos dalį sunku įvardyti. „Antrininkas” – tik „techninis” terminas, lietuviai šio fenomeno, suprantama, taip nevadino. Pastaroji sielos dalis yra ganėtinai akcidentali ir ypač subtili, galbūt dėl toji gana anksti supinama su kitomis sielos dalimis, bent jau religijų istorijoje taip dažnai atsitinka.
Vis dėlto lietuvių tautosakoje panašių fenomenų pėdsakų dar esama. Štai prieš vaikelio mirtį matomas jo vaiduoklis, persekiojamas šunų55, o žmonės mano, jog tai vaikelio Mirtis. Tačiau mergaitės mirtis pasirodo balto kokių dvylikos metų vaiko pavidalu56, kūdikio mirtis – kaip mažas baltutis kūdikėlis57 – taigi žmogaus Mirtis tarsi būtų regima jo paties pavidalu. Kitais atvejais mirties akimirką tiesiog „kažkas” šmėkšteli. Taip žmogus mato kažką „baltą stovint čia už durų”. Iš kito galo stubos ateina kitas asmuo ir sako, kad jo pati mirė.58 Tokie pasirodymai skirtini nuo visai kitos prigimties pasirodymų, kur jau aiškiai sutinkama Mirtis ar Giltinė. Tikriausiai kažkada vokta, kad tokiais atvejais susiduriama su fantomu – antrininku, tik vėliau, apmiršus senuosius tikėjimus, šis antrininkas, pasirodęs prieš žmogaus mirtį, imtas tapatinti su pačia Mirtimi.
————————
55 Balys J. Dvasios ir žmonės. Lietuvių liaudies sakmės. Bloomington, 1951, Nr. 4, p. 12.
56 Ten pat, Nr. 5, p. 12; Basanavičius J. Min. veik., Nr. 15, p. 44.
57 Basanavičius J. Min. veik., Nr. 13, p. 43.
58 Balys J. Min. veik., Nr. 3, p. 11-12.
————————-
Galimas dalykas, kad čia kadaise būta, pvz., „mėtros” ar „mono”. Lietuvių mėtra reiškia „vaiduoklį”, „šmėklą” ir kildinama iš „šen bei ten blaškytis, nerimti”, plg. slovėnų matoga, čekų matoha – „vaiduoklis”, lenkų matocha, matoga – „baidyklės”59 – šiame įžiūrėtinas ne tik glaudus ryšys su „matyti” (liet. matrus ir pan.), bet ir su „mėtytis”60, plg. ide. mej – „keistis”, galima gretinti ir Mitra – mėtra. Iš pastarosios ide. šaknies kildintinas monas – „vaiduoklis”, „klaidinanti dvasia”, „miražas”.61 Mėtra ar monu ši sielos dalis galėjo būti vadinama dėl jai paprastai priskiriamo didelio judrumo ir todėl, kad ją galima matyti tik labai trumpai, prabėgomis62, tarsi šmėkštelėjimą; be to, visiškai tikėtina, kad šios sielos dalies tapatinimui su Mirtimi turėjo įtakos ir išorinis sąskambis.
————————-
59 Jegers B. Baltische Etymologien // Commentationes Balticae. Jahrbuch des Baltischen Forschungsinstituts. Bd. 4/5. 1956/1957, Bonn, 1958, p. 87.
60 Ten pat, p. 87.
61 Fraenkel E. Litauisches etymologisches W6rterbuch. Heidelberg. Gottingen, 1962, p. 464.
62 Lietuvių kalbos žodynas. V., 1970, t. 8, p. 122.
————————–
Toks judantis šešėlis – antrininkas žinomas ir skandinavams – vienas iš „Edos” herojų, Helgis, nujaučia artėjančią mirtį, nes jo dvasios – antrininkai aplankė jo draugą. Irano arijai šią sielos dalį vaizduojasi labai neapibrėžtai, suprasdami ją kaip tam tikrą pavidalą, kurio dėka atpažįstamas žemėje pasirodantis mirusysis, tačiau nekrokulte ši sielos dalis jokios reikšmės neturi. Indai šią sielos dalį, vidžnianamaja, palieka reikštis sapne – ji viena subtiliausių sielos dalių ir todėl daugelyje mitinių mokymų greitai išnyksta.63
—————————
63 „Antrininko” idėja galėtų būti kildinama iš kai kurių psichinių fenomenų, pvz., „apsipažinimo”, vieno ar kito asmens artėjimo nuojautų ir pan.
—————————-
Ar ši sielos dalis sietina su dvasiomis – palydovais, sunku pasakyti, tikriausiai kai kuriose sistemose „antrininkai” tiesiog susilieja su žmogaus demonais – globėjais, kitose – tebeišlieka jų skirtis.
VĖLĖ
Tai ta sielos dalis, kuri, palikdama kūną jo mirties akimirką, persikelia į mirusiųjų kraštą. Ji gali atrodyti ir kaip neantropomorfinių bruožų būtybė, ypač skyrimosi nuo kūno metu, kai „išlekia” laukan. Matyt, su šia sielos dalimi reikėtų sieti ir atvejus, kai iš miegančio ar mirštančio žmogaus burnos išlekia jo siela vabalėlio, plaštakės, bitės ar paukštelio pavidalu.64 Vėliau – jei žmogus tik miegojo – ji gali grįžti, ir žmogus pasakoja, ką sapnavęs. Kūnas tuo metu lieka vietoje. „Kai žmogus sapnuoja, siela išeina iš kūno ir klaidžioja po tas vietas, apie kurias sapnuoja”.65 Tai labai paplitęs motyvas, Europoje užrašytas jau VIII a.66, tačiau žinomas, suprantama, nuo daug senesnių laikų. Lietuviai tokią išėjusią sielą kartais regi pelytės pavidalu67 arba kaip vabalėlį, bitelę, plaštakę, paukštelį.68 Tokie laikini sielos virtimai gyvūnėliais priskirtini visumai vaizdinių apie už kūno ribų esančią sielą69; kai kurie autoriai iš tokių vaizdinių kildina mokymą apie sielų keliavimą.70 Vėliau, po išsiskyrimo su kūnu, šios išlėkusios sielos egzistuoja antropomorfiniais pavidalais, bet nesunkiai gali keisti formą.71 Lietuvių tikėjimuose pomirtinio gyvenimo kraštas, Dausos, neretai siejamas su paukščiais72, o bitelė, išlekianti iš miegančio žmogaus burnos, primena daugeliui tautų būdingą pomirtinio gyvenimo ir bičių sąsają. Čia pažymėtina lietuvių sakmė apie raganas, kurios į amžinai žalią šalį žiemą žirniauti lekia būtent ant avilių.73 Jos atlekia į tokią vietą, kur žiemos metu auga gėlės74, kur žiemos metu „buvusi vasara”75, kur „žirniais nusėtas visas laukas”76 ir 1.1., šitai rodo, jog tai galįs būti tas pats žiemojantiems paukščiams ir mirusiesiems bendras kraštas, kur „visada šilta” ir „žiemos nėra”.77 Taigi siela, išėjusi iš kūno, į pomirtinį pasaulį keliauja paukštelio ar greitai judančio, šmirinėjančio gyvūnėlio pavidalu (pelė, bitelė, plaštakė). Tai galbūt nuoroda į tikėjimą sielų keliavimu (apie tai toliau), tačiau kartu čia įžvelgiamos ir pastangos pavaizduoti sielos laisvę, mobilumą ir pan. Be to, tokie gyvūnėliai kaip bitelė labai susiję su šviesiu dangiškojo Dievo vaizdiniu78, kaip, beje, ir paukščiai.79 Galbūt siela, vaizduojama paukščio pavidalu, vėlesniais laikais tampa tiesiog poetine metafora ir nebūtinai priimama pažodžiui. Tyrinėtojai kartais linksta šį sielos – paukščio įvaizdį suprasti kiek perkeltine prasme, pažymėdami, kad siela, nupasakojama kaip ištrūkęs laisvėn, į sodą lekiantis paukštis – labai tinkamas vaizdinys sielos kelionei pas Dievą pavaizduoti.80 Daugelyje sakmių bei tikėjimų mirusiojo vėlė, esanti jau aname pasaulyje, suprantama antropomorfiškai. Tai, žinoma, nereiškia, kad tam tikru laiku, matyt, tikėjimo metempsichoze laikotarpiu, šis sielos – paukščio (drugelio, vabzdžio) vaizdinys negalėjo būti suprantamas tiesiogiai. Galimas dalykas, liaudies mene aptinkami ant Pasaulio medžio tupintys paukščiai būtent ir vaizduoja mirusiųjų vėles aname pasaulyje; tačiau tokie vaizdiniai metaforomis galėjo virsti dar ikikrikščioniškoje pasaulėžiūroje.
—————————
64 LPK 3520.
65 LTR 42 (68).
66 Balys J. Min. veik., p. 7.
67 Basanavičius J. Min. veik., Nr. 10, U, p. 63-64,64-66. Plg. Balys J. Min. veik., Nr. 18, p. 19.
68 LTR 42 (68), Balys [. Min. veik., Nr. 17, p. 18, Slančiauskas M. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. V.,
1975, p. 202.
69 Frazer J. G. Le rameau d’or. T. 2. Les meurtres rituels. Perils et transmigrations de 1’ame. Paris, 1908, p. 441-488, plg. Frazer J. G. Mensch, Gott und Unsterblichkeit. Leipzig, 1932, p. 308-310.
70 Schroeder L. Von Arische Religion. Altarische Himmelsgott das Hochste Gutenwesen. Leipzig, 1923, Bd. 1, p. 75.
71 Вишинский П. Мт. уе1к., р. 144.
72 Būga K. Min. veik., p. 553-554.
73 LPK 3652.
74 LTR 344 (725).
75 LTR 42 (61).
76 LTR619(156).
77 Būga K. Min. veik., p. 553.
78 Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. V., 1983, p. 114-115.
79 Ten pat, p. 95 ir t.
80 Schimmel A. Seelenvogel // Die Religion in Geschichte und Gegenwart. Tubingen, 1986, p. 1638.
——————————
Žmogaus branduolio, esmės tąsa gyvūno pavidalu yra nepaprastai archajiška idėja. M. Eliadės teigimu, pirmykščiai medžiotojai buvo įsitikinę žmonių ir žvėrių panašumu, ir pastariesiems priskirdavo antgamtines galias. Tikėta, kad žmogus gali pavirsti žvėrimi ir atvirkščiai, jog mirusiųjų sielos gali įeiti į žvėris, ir galiausiai, kad egzistuoja ryšys tarp konkretaus žmogaus ir konkretaus žvėries.81
————————–
81 Eliade M. Historia wierzeri i idei religijnych. Warszawa, 1988, t. 1, p. 7.
————————–
Matyt, iš šio „žvėries globėjo” atsiranda žmogų globojantys demonai, kurie kai kurių tautų mitologijose tebeišlaiko zoomorfinius pavidalus (ugrofinų ūrt – lapė ar kregždutė ir pan.). Pats senasis žmogus savęs neišskiria iš supančios aplinkos: žvėrys ir žmonės priklauso tam pačiam hierarchiniam lygmeniui, – yra lapės, lokiai, žmonės, elniai, – ir nė viena rūšis nėra „savaime” pranašesnė už kitą, nebent vieni dėl savo ragų ir nagų stipresni už kitus, kiti – greitakojai. Tai laikotarpis, kurį tebeprisimenančios pasakos nusako keliais nepaprastai taikliais žodžiais: tai buvo laikai, kai „žmonės ir žvėrys kalbėjo viena kalba”. Išties vadinamosiose „gyvulinėse” pasakose – ar nebus jos vienos seniausių – kalbama apie žmogaus ir kiškio ar lapės, vilko ar meškos dialogą, pyktį, draugystę, bendrai išgyvenamus nuotykius.
Pirmykščių medžiotojų dievybė, hipotetiškai įvardijama Žvėrių viešpačiu ar Žvėrių valdovu, globojo ir žmones, ir žvėris – jai visi buvo lygūs; pagrindinės šios dievybės funkcijos buvo rūpinimasis, kad viena rūšis neišnaikintų kitos, taip pat – atgimimo lai-davimas, paprastai – iš žvėries ar žmogaus kaulų.82 Žvėrių viešpats gyveno arba girios tankmėje, arba „kažkur netoli” ir nuolatos matė, ką daro ir kaip elgiasi jo valdiniai.
———————
82 Ten pat.
———————
Lietuvių pasakose ir ypač sakmėse išliko gausybė tokių archajinių tikėjimų nuoskalų. Žmogus gali virsti augalu ar žvėrimi83 – paprastai jį paverčia laiku neatpažintas seneliu pasivertęs Dievas, bausdamas už įžeidimą ar šykštumą. Lietuvių sakmėse toks pavertimas suprantamas jau kaip bausmė, tačiau visiškai tikėtina, kad anapus Dievo senelio vaizdinio matome tą patį Žvėrių viešpatį, globojusį žmones ir žvėris, globojusį jų atgimimą, perėjimą iš vienų į kitus; ne veltui lietuvių sakmėse matome Dievą senelį beganant savo bandą, dažniausiai – tai avelės, kurios pasirodo esančios mirusiųjų sielos. Lietuvių etiologinės sakmės, nupasakodamos vieno ar kito gyvūno atsiradimą, teigia, jog tasai atsirado iš žmogaus; t. y. šitokios idėjos šaknijasi tokioje epochoje, kurioje žmogaus virtimas žvėrimi ar bent jau principinė tokio virtimo galimybė buvo visiškai tikėtinas dalykas.
—————————-
83 Toliau remiamasi medžiaga, išdėstyta kn. Beresnevičius G. Dausos. Todėl kiekvieno atskiro liudijimo šaltinio nenurodinėsime.
—————————-
Lietuvių tautosakoje gausu pasakojimų apie žvėrių ar gyvulių pavidalo mirusiuosius, priklausančius velnio viešpatijai84: net sukrikščionintame pragare, kur knibžda dėl primityvios ikonografijos įtakos privisusių tų velniukų pavidalų ir po katilais liepsnoja ugnis, velnio pagriebti pikti ponai užmirštami „pamerkti” į tuos čia pat kunkuliuojančius katilus: jie, paversti arkliais, vežioja sunkius krovinius, kelmus, rąstus ir pan. Akivaizdžiai matome, kad žmogaus virtimo gyvuliu ar žvėrimi idėja buvo tokia stipri, kad nepaprastai sunkiai nyko net krikščionybės laikais.
—————————-
84 Žr. Vėlius N. Chtoniškasis… P. 162 ir t.
—————————-
Žvėrimis žmonės virsta tiek šiame, tiek kitame pasaulyje; praktiškai virstama į visas Lietuvoje žinomas faunos rūšis: į šunis, karves, kiaules, avis, ožkas, gaidžius, antis, žąsis, žalčius, gyvates, varles, rupūžes, briedžius, vilkus, arklius, lokius, šeškus, gandrus, vieversius, lakštingalas, nykštukus, kregždes… Kartais tokiam virtimui tarpininkauja Dievas, tačiau piktieji žmonės po mirties bemaž automatiškai virsta žvėrimis, o geresnieji ar tragiško likimo žmonės – paukščiais, Kadaise toks likimas, matyt, laukė kiekvieno žmogaus, dėl virtimo žvėrimi nesisielota, tai būdavo tiesiog savaime suprantamas, dėsningas dar vienas metempsichozės rato pasisukimas, o juo keliavo visi – žmonės ir žvėrys. Tuo metu paskiros sielos sampratos galėjo ir nebūti, kaip ir tokio opaus kaip vėliau mirties suvokimo: žmogus ne mirdavo, o pereidavo į kitą kūną, mirtis ir gimimas sutapdavo. Galbūt vienos genties žmonės atgimdavo toteminiais tos genties žvėrimis – pvz., lokiais ar varnais, – ir jų tokia gentis nemedžiodavo, laikydama toteminių gyvūnų rūšį savotišku „pomirtiniu pasauliu”, protėvių rezervatu; tokie gyvūnai būdavo gerbiami, jiems aukojama, o vėliau – ir persikeliama į jų kūnus, kad vėliau, matyt, vėl iš naujo būtų atgimstamą toje konkrečioje gentyje.
Tačiau sėslėjant, atsirandant gyvulininkystės ir žemdirbystės užuomazgoms, yrant Žvėrių viešpaties kultui ir jo vietą užimant deivėms ir dangaus dievams, atgimimas žvėrimi tapo atavistine idėja ir ėmė nebevilioti. Matyt, nuo šio laikotarpio virtimas žvėrimi imtas suvokti kaip neigiamas dalykas ir vėliau buvo sutapatintas su blogų, piktų mirusiųjų lemtimi (ši mintis išlikusi lietuvių tautosakoje). Iš girių lėtai ir atsargiai lendantys medžiotojai pagaliau pamatė dangaus palapinę, ir vis didesni žydri plotai atsirasdavo virš jų galvų, išdeginus mišką (lydiminė žemdirbystė). Nuolat gimdanti Deivė motina ar Žemė motina – ir Dangaus Dievas; deivė, iš naujo gimdanti dirvon įleistą mirusį grūdą ir lygiai taip pat – jos įsčiosna patalpintą mirusį žmogų – ir dangus, tolimas, kupinas šviesos, aukštas ir paslaptingas: šias abi sritis, abiejų svarbiausiųjų dievybių erdves, ėmė jungti paukščiai – šie palengva imti tapatinti su mirusiųjų vėlėmis, su protėviais.
Būtent šiuo laikotarpiu besišaknijantys įvaizdžiai ir turėjo sąlygoti sielos – paukščio įvaizdį.