Viktor E. Frankl

(Devintas skyrius iš Viktor E. Frankl knygos „Nesąmoningas Dievas“)

9. Sielogyda

Vis dėlto problema lieka: ką daryti su nereligingais žmonėmis, kai jie, trokšdami atsakymo į labiausiai juos jaudinančius klausimus, kreipiasi į gydytoją. Gydytojo kabinetas tapo ta vieta, kur renkasi gyvenimu nusivylę, jo prasme abejojantys žmonės.

„Nori gydytojas ar ne, bet šiandien jis dažnai yra priverstas vietoj dvasininko aptarti su pacientu jo vargus, visai nesusijusius su ligomis, ir patarti jam”; „nieko nepaveiksi, jei žmonės bėdoje šiandien dažniau ieško ne dvasininko, o patyrusio gydytojo patarimo” (H. J. Weitbrechtas). Čia kalbama apie tą vaidmenį, į kurį stumiamas gydytojas (Karlas Jaspersas, Alphonsas Maederis, G. R. Heyeris ir kt.). „Patys pacientai verčia mus perimti ir spręsti sielovados uždavinius” (Gustavas Baily). „Pernelyg dažnai psichoterapijai tenka virsti sielovada” (W. Schulte). Vadinamoji „vakarietiškos žmonijos emigracija nuo dvasininko prie nervų gydytojo” (Victoras v. Gebsattelis) yra faktas, kurio negali nepaisyti dvasininkas, ir reikalavimas, kurio neturėtų negirdėti gydytojas. „Net tada, kai psichoterapija to nežino ar nenori žinoti, ji neišvengiamai šiek tiek yra ir sielovada. Neretai jai tenka įsikišti taip, kad šis įsikišimas įgauna sielovados pobūdį”1.
——————————–
1 A. Gorres, Jahrbuch der Psychologie und Psychotherapie, nr. 6, 1958, p. 200.
——————————–
Anaiptol neįtikimas prieštaravimas, kad psichoterapija neprivalanti guosti, – net tada, kai ji (ar apskritai medicina) jau nepajėgi gydyti. Ne tik gydyti, bet ir guosti ligonį yra gydytojo uždavinys; tai skelbiama ir Amerikos Medikų Asociacijos rekomendacijose: „Gydytojas privalo ir guosti sielą. Tai ne tik psichiatro užduotis. Tai kiekvieno praktikuojančio gydytojo užduotis”. Esu tikras, kad prieš tūkstančius metų ištarti Izaijo žodžiai „Paguoskit manąją tautą, guoskit ją” ne tik galioja šiandien, bet adresuoti ir gydytojui.

Ar logoterapinė praktika yra moralizuojanti? Ji nėra tokia dėl paprastos priežasties: neįmanoma išrašyti prasmės recepto. Gydytojas niekada nesuteiks prasmės paciento gyvenimui. Prasmės apskritai negalima duoti, ją reikia atrasti. Pacientas privalo ją rasti pats, savarankiškai. Logoterapija nenusako prasmės ir beprasmybės, vertės ir nevertingumo. Ne logoterapija, o žaltys Rojuje pažadėjo žmonėms padarysiąs juos būtybėmis, būsiančiomis „Kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta”.

Galima netgi parodyti, kad kitos psichoterapijos kryptys moralizuoja kur kas labiau nei logoterapija. Paminėsiu tik vieną straipsnį iš International Journal of Psychoanalysis2, kuriame F. Gordon Pleune aiškina: „Psichoanalitikas pirmiausia yra moralistas. Jis veikia moralines ir etines žmonių pažiūras”. Ir Freudas psichoterapeuto veiklą kartą apibūdino kaip „veiklą mokytojo, švietėjo, naujesnės ir geresnės pasaulėvokos skelbėjo”3. Nevengia moralizuoti netgi elgesio terapija, man regis, itin blaivi kryptis, prisidėjusi prie neurozės demitologizavimo (taip pavadinčiau šį procesą); antai L. Krasneris rašo: „Terapeutas turi spręsti, kada žmogus elgiasi gerai ir kada blogai”4.
———————————-
2 Nr. 46,1965, p. 358.
3 A. Gorres, Praxis der Psycliotherapie, nr. 14,1969, p. 184.
4 Cituojama pagal D. Grossmaną, Psychotherapien, nr. 5, 1968, p. 53.
———————————-
Deja, šito neįstengia nei auklėtojas, nei psichiatras. Pa-našu, kad įprasta moralė netrukus bus nurungta. Anksčiau ar vėliau ne moralizuosime, o ontologizuosime moralę: gėris ir blogis nebus apibrėžiami kaip tai, ką privalome arba ko negalime daryti; gėriu laikysime tai, kas padeda realizuoti būtybei skirtą ir iš jos reikalaujamą prasmę, o blogiu – tai, kas šiam prasmės realizavimui kliudo.

Prasmės negalima suteikti, ją reikia atrasti. Rorschacho lentelei suteikiama prasmė, o (projekcinio) Rorschacho testo subjektas „demaskuoja” save tokio prasmės suteikimo subjektyvumu; bet gyvenime prasmė ne suteikiama, o atrandama. Gyvenimas – ne Rorschacho testas, tai veikiau galvosūkis. Gyvenimo prasmės negalima išrasti, ją reikia atrasti.

Niekas neneigia, kad tam tikromis aplinkybėmis žmogus negali suprasti prasmės, bet vis tiek privalo ją interpretuoti. Tai anaiptol nereiškia, kad ši interpretacija yra savavališka. Juk kiekvienas klausimas teturi vienintelį -teisingą – atsakymą, kiekvieną problemą galima išspręsti vieninteliu – tinkamu – būdu, kiekvienoje situacijoje glūdi vienintelė – tikroji – prasmė. Kartą diskutuojant po mano paskaitos (JAV) gavau štai tokį raštišką klausimą: „Kaip savo teorijoje Jūs apibrėžiate 600?” Diskusijos vedėjas probėgšmais žvilgtelėjo į tekstą ir norėjo lapelį su klausimu atidėti į šalį tepasakęs: „Nesąmonė – kaip savo teorijoje Jūs apibrėžiate 600?” Paėmiau lapelį, pažvelgiau į jį ir pamačiau, kad diskusijos vedėjas – beje, profesionalus teologas – suklydo: klausimas buvo parašytas didžiosiomis raidėmis, ir angliškajame originale žodį „GOD” vargiai tegalėjai atskirti nuo „600″. Dėl šios dviprasmybės susidūrėme su savotišku priverstiniu projekciniu testu, kurio rezultatai, turint omeny teologą ir mane, psichiatrą, šiaip ar taip, buvo paradoksalūs. Aišku, vėliau negalėjau atsispirti pagundai ir per savo paskaitas Vienos universitete pateikiau klausytojams iš JAV angliškąjį originalą; paaiškėjo, kad devyni studentai perskaitė „600″, devyni – „GOD”, o keturi svyravo tarp šių reikšmių. Bet svarbu tai, kad šios interpretacijos nebuvo lygiavertės, reikalinga buvo tik viena iš jų, vienintelė: klausimą pateikęs žmogus turėjo omeny „Dievą” ir tik jį, todėl jo klausimą suprato tie ir tik tie, kurie perskaitė „Dievas”!

Prasmę reikia atrasti, jos negalima sukurti. Sukurti galima arba subjektyvią prasmę [Sinn], vien prasmės pojūtį, arba nesąmonę [Unsinn]. Tad suprantama, kad žmogus, neįstengęs rasti (juolab išrasti) savo gyvenimo prasmės, bėgdamas nuo jį užplūstančio beprasmybės jausmo susikuria arba nesąmonę, arba subjektyvią prasmę. Jei pirmoji vyksta scenoje (absurdo teatras!), tai antroji atrandama per svaigulio būsenas, ypač sukeltas LSD. Bet šitaip svaiginantis rizikuojama nugyventi, nepastebėjus tikrosios prasmės, tikrų užduočių išoriniame pasaulyje (priešingai grynai subjektyviems vidiniams prasmės išgyvenimams). Negaliu pamiršti bandomųjų gyvūnų, kuriems vienas mokslininkas iš Kalifornijos įsodino į pagumburį elektrodus. Gyvūnai pajusdavo pasitenkinimą, kai imdavo tekėti elektros srovė: taip būdavo patenkinamas lytinis arba alkio instinktas; galiausiai jie išmoko patys įjungti srovę, ir nuo tol visiškai ignoravo realius partnerius ir realų jiems siūlomą maistą.