Sigmund Freud

(17 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

SEPTYNIOLIKTA PASKAITA

Simptomų prasmė

Ponios ir ponai! Praeitą paskaitą minėjau, kad klinikinei psichiatrijai nėra labai svarbu, kaip pasireiškia atskiras simptomas ir koks jo turinys, kad psichoanalizė, priešingai, atsižvelgė kaip tik į tai ir pirmiausia nustatė, jog simptomas yra prasmingas ir siejasi su ligonio išgyvenimais. Pirmiausia neurozinių simptomų prasmę aptiko J. Breueris, tyrinėjęs vieną nuo tol išgarsėjusį isterijos atvejį ir sėkmingai pagydęs pacientę (1880-1882). Tiesa, nepriklausomai nuo jo simptomų prasmingumą patvirtino P. Janet’as; literatūrinis prioritetas irgi priklauso šiam prancūzų tyrinėtojui, nes Breueris savo stebėjimus paskelbė praėjus daugiau nei dešimtmečiui (1893-1895), bendradarbiaudamas su manimi. Beje, mums visai neturėtų rūpėti, kas padarė šį atradimą, nes patys žinote, kad kiekvienas atradimas padaromas daugiau nei vieną kartą ir nė vienas iš jų nepadaromas iš karto; maža to, sėkmė nebūtinai susijusi su nuopelnais. Juk Amerika nepavadinta Kolumbo vardu. Didysis psichiatras Leuret’as dar anksčiau už Breuerį ar Janet’ą pareiškė, kad psichikos ligonių kliedesius tektų laikyti prasmingais, jei tik įstengtume juos išversti. Prisipažįstu, ilgą laiką buvau linkęs itin vertinti P. Janet’o nuopelnus aiškinant neurozinius simptomus, kuriais, pasak jo, pasireiškia ligonį užvaldžiusios idées inconscientes*. Bet ilgainiui Janet’as tapo labai santūrus, kalbėdavo taip, tarsi prisipažintų, kad „nesąmoningos idėjos” tebuvo vaizdingas posakis, pagalbinė priemonė, une façon de parler**; esą, jis neturėjęs omeny nieko realaus. Nuo to laiko aš nesuprantu Janet’o samprotavimų, bet manau, kad jis visai be reikalo atsižadėjo daugelio savo nuopelnų.

———————

* Nesąmoningos idėjos (pranc.). – Vert. ** Kalbos posakis (pranc). – Vert.

———————

Žodžiu, neuroziniai simptomai turi prasmę kaip ir riktai ar sapnai, be to, kaip ir pastarieji jie atspindi tų žmonių, kuriems yra būdingi, gyvenimą. Šią svarbią išvadą norėčiau paaiškinti keliais pavyzdžiais. Galiu tik teigti, bet anaiptol neįrodysiu, kad taip būna visada ir visais atvejais. Panorėję įgyti savos patirties patys tuo įsitikinsite. Dėl tam tikrų motyvų imsiu ne isterijos, o kitos labai keistos, jai artimos neurozės pavyzdžius; pastarajai noriu skirti keletą įžanginių žodžių. Ši vadinamoji įkyriųjų būsenų neurozė ne tokia populiari kaip visiems žinoma isterija; ji nėra, galima sakyti, tokia įkyriai triukšminga, tad atrodo esanti veikiau asmeninis ligonio reikalas; ji neturi beveik jokių somatinių požymių, visi jos simptomai reiškiasi psichikoje. Įkyriųjų būsenų neurozė ir isterija – tai neurozinio negalavimo formos, kurias pirmiausia ėmėsi tirti ir kuriomis grįsta psichoanalizė, jas gydydama triumfuoja mūsų terapija. Bet mįslingojo šuolio iš psichikos į somatiką išvengianti įkyriųjų būsenų neurozė psicho-analitinių tyrinėjimų dėka tapo mums aiškesnė ir suprantamesnė už isteriją; sužinojome, kad ši neurozė kur kas labiau išryškina kai kuriuos kraštutinius neurozinius bruožus.

Įkyriųjų būsenų neurozė pasireiškia tuo, kad ligonius kamuoja visiškai jiems neįdomios mintys, jie jaučia impulsus, kurie atrodo esą visiškai svetimi, bei stimulus tokiems veiksmams, kuriuos atlikdami nepatiria jokio malonumo, bet jų neatlikti tiesiog neįmanoma. Mintys (įkyrūs vaizdiniai) gali būti apskritai beprasmiškos arba tik pačiam individui nereikšmingos, dažnai jos būna visiškai kvailos, tačiau bet kuriuo atveju tai įtempto sekinančio mąstymo, kuriam ligonis atsiduoda visiškai nenoromis, padarinys. Ligonis privalo mąstyti prieš savo valią, privalo sukti galvą, tarsi būtų kalbama apie svarbiausius jo gyvenimo uždavinius. Impulsai, kuriuos jis jaučia, gali atrodyti vaikiški ar beprasmiai, bet dažniausiai jų turinys tiesiog siaubingas, pvz., tai gali būti pagunda įvykdyti sunkų nusikaltimą, tad ligonis ne tik neigia juos kaip svetimus, bet siaubo apimtas vengia jų ir ginasi draudimais, atsižadėjimais, savo laisvės ribojimu, kad tik jų neįgyvendintų. Antra vertus, šie impulsai niekada, tikrai nesyk neįgyvendinami; vengimas ir atsargumas nugali. Vadinamieji įkyrūs veiksmai, kuriuos ligonis iš tikrųjų atlieka, yra visiškai nežalingi, tikrai nereikšmingi poelgiai; tai dažniausiai pakartojimai, ceremoningos jo kasdienės veiklos puošmenos, kurios be galo ištęsia ir beveik neįgyvendinamais paverčia būtiniausius veiksmus – ruošimąsi miegui, prausimąsi, rengimąsi, pasivaikščiojimus. Kiekybinis liguistų vaizdinių, impulsų ir veiksmų santykis anaiptol nėra vienodas skirtingoms įkyriųjų būsenų neurozių formoms ir atskiriems jų atvejams; paprastai vienas ar kitas šių veiksnių vyrauja ir liga pavadinama pagal jį, bet bendri visų šių formų bruožai yra pakankamai akivaizdūs.

Žinoma, tai siaubinga kančia. Manau, kad net labiausiai nesuvaržyta psichiatro fantazija neįstengtų sukonstruoti ką nors panašaus, ir niekada nesiryžtum tuo patikėti, jei nematytum kasdien savo akimis. Bet nemanykite, kad ligoniui padėsite įkalbinėdami jį prasiblaškyti, pamiršti tas kvailas mintis, nuveikti ką nors protinga, užuot taip pokštavus. Jis pats to norėtų, nes yra visiškai aiškaus proto, pritaria jūsų samprotavimams apie jo įkyriuosius simptomus, be to, ir pats jums apie juos pasakoja. Jis tik negali kitaip; normaliame psichikos gyvenime nerasime jokių analogijų tai energijai, su kuria kažin kas prasiveržia įkyriųjų būsenų neurozės atveju. Ligonis tegali tik viena: pakeisti, vietoj vienos kvailos idėjos griebtis kitos, kiek padoresnės, kaitalioti atsargumo priemones ar draudimus, vietoj vieno ceremonialo atlikti kitą. Jis gali šiek tiek kaitalioti įkyriąją būseną, bet pašalinti jos neįstengia. Pagrindinė jo ligos ypatybė yra ta, kad visi simptomai gali keisti savo formą, toldami nuo pradinės; be to, krinta į akis, kad priešingybės (poliariškumas), kurių kupinas psichikos gyvenimas, šiuo atveju itin ryškiai atskirtos. Kartu su pozityvaus ar negatyvaus turinio įkyriąja būsena intelekto srityje randasi abejonės, pamažu imama abejoti net patikimiausiais dalykais. Ilgainiui visa tai virsta vis didesniu neryžtingumu, energijos stygiumi, laisvės apribojimu. Antra vertus, paprastai įkyriųjų būsenų kamuojamas neurotikas pradžioje būna labai energingas, itin užsispyręs, jo intelektiniai sugebėjimai dažniausiai viršija vidutinius. Dažnai ir jo etinis išsivystymas labai aukštas, jis perdėm sąžiningas, korektiškas kur kas labiau, nei įprasta. Galite įsivaizduoti, kiek reikia darbuotis, kad daugmaž susigaudytum analizuodamas tokį prieštaringą būdo ypatybių ir ligos simptomų derinį. Beje, kol kas nesiekiame nieko kito, tik suprasti, paaiškinti keletą šios ligos simptomų.

Galbūt prisiminę mūsų ankstesnius samprotavimus norėsite sužinoti, kaip įkyriųjų būsenų neurozės problemas sprendžia šiuolaikinė psichiatrija. Deja, čia popieriai prasti. įkyriosios būsenos pavadinamos įvairiais vardais, bet daugiau apie jas nieko nepasakoma. Tačiau pabrėžiama, kad jų simptomai būdingi „degeneratams”. Toks teiginys mus nelabai tenkina, tai veikiau įvertinimas, nuosprendis, o ne paaiškinimas. Turėtume žinoti, kad kaip tik tokie žmonės pasižymi įvairiausiomis keistenybėmis. Netgi manome, kad asmenys, kuriems išsivysto šie simptomai, turėtų iš prigimties skirtis nuo kitų žmonių. Bet norėtume paklausti: ar jie labiau „degeneravę” už kitus nervų ligonius, pvz., isterikus ar sergančius psichozėmis? Akivaizdu, kad ir ši charakteristika pernelyg bendra. Galime net suabejoti, ar ji apskritai teisinga, kai sužinome, kad tokie simptomai pasitaiko ir įžymiems žmonėms, kurių laimėjimai ypač dideli ir reikšmingi visuomenei. Juk paprastai nedaug tesužinome apie intymųjį šių žmonių gyvenimą tiek dėl jų pačių šlapumo, tiek dėl jų biografų melagysčių, tačiau kartais tarp jų atsiranda tokių tiesos fanatikų kaip Emile Zola, ir tokiu atveju išgirstame, kiek daug keisčiausių įkyriųjų įpročių kamavo jį visą gyvenimą*.

Psichiatrija ir čia surado išeitį, prakalbusi apie dégénérés supérieurs**. Puiku, – tačiau per psichoanalizę patyrėme, kad šiuos keistus įkyriuosius simptomus ir kitas, beje, ir nedegeneravusių žmonių, negalias galime ilgam pašalinti. Man pačiam tai ne kartą pavyko.

————————

* E.Toulouse, Emile Zola. Enquête médico-psychologique, Paris 1896.

** Aukščiausieji degeneratai (pranc). – Vert.

————————-

Noriu pateikti tik du įkyriojo simptomo analizės pavyzdžius; vienas iš jų yra jau labai senas, bet nerandu gražesnio, kuriuo galėčiau jį pakeisti, o antras – visiškai naujas. Apsiribosiu šiais dviem pavyzdžiais, nes pasakodamas apie kiekvieną iš jų turiu būti labai išsamus, privalau įnikti į visas detales.

Viena beveik trisdešimtmetė dama, kurią kamavo ypač sunkios įkyriosios būsenos ir kuriai tikriausiai būčiau padėjęs, jei mano darbo nebūtų sužlugdęs klastingas atsitiktinumas, apie kurį galbūt kada nors papasakosiu, – žodžiu, ta dama kelissyk per dieną tarp daugelio kitų įkyriųjų veiksmų atlikdavo ir šitokį: ji išbėgdavo iš savo kambario į gretimą, atsistodavo ten tam tikroje vietoje prie vidury stovėjusio stalo, paskambindavo tarnaitei, liepdavo jai atlikti kokį nors nereikšmingą pavedimą arba tiesiog vėl ją paleisdavo ir bėgdavo atgal. Žinoma, tai nėra sunkus ligos simptomas, bet, šiaip ar taip, savaip įdomus. Simptomą pavyko patikimai ir nepriekaištingai paaiškinti, visiškai nesikišant gydytojui. Neišmanau, kaip būčiau galėjęs atspėti šio įkyriojo veiksmo prasmę ar mėginti jį kaip nors aiškinti. Kiek neklausinėjau ligonės: „Kodėl taip darote? Kokia šito veiksmo prasmė?” – ji atsakydavo: „Nežinau”. Bet vieną dieną, kai pagaliau pavyko įveikti labai svarbią, principinę jos abejonę, ji staiga suvokė ir papasakojo viską, kas siejosi su įkyriuoju veiksmu. Prieš daugiau nei dešimtį metų pacientė ištekėjo už pagyvenusio vyriškio, kuris vestuvių naktį pasirodė esąs impotentas. Tą naktį jis daugybę kartų bėgiojo iš savo į jos kambarį, mėgindamas pakartoti bandymą, bet kaskart veltui. Ryte jis suirzęs pasakė: „Bus gėda, kai tarnaitė klos lovą”, stvėrė atsitiktinai kambaryje buvusį raudono rašalo buteliuką ir išpylė jį ant paklodės, bet ne ten, kur ši dėmė būtų galėjusi atsirasti. Pradžioje nesupratau, koks ryšys tarp šio prisiminimo ir aptariamo įkyriojo veiksmo, nes, mano manymu, juos siejo tik daugkartinis bėgiojimas iš vieno kambario į kitą ir galbūt tarnaitės pasirodymas. Tada pacientė nusivedė mane prie stalo kitame kambaryje ir parodė ant staltiesės didžiulę dėmę. Ji paaiškino, jog kaskart įbėgusi į kambarį taip atsistojanti prie stalo, kad pašaukta tarnaitė negalėtų nepastebėti dėmės. Dabar jau nekilo abejonių, kad ana pirmosios nakties scena ir dabartinis įkyrusis veiksmas yra intymiai susiję; dar daug ko galima pasimokyti iš šio pavyzdžio.

Pirmiausia aišku, kad pacientė identifikuojasi su savo vyru; juk tai jį ji vaidina, mėgdžiodama bėgiojimą iš vieno kambario į kitą. Tęsdami šį palyginimą turime pripažinti, kad lovą ir paklodę ji pakeičia stalu ir staltiese. Atrodytų, tai tėra savavališka prielaida, bet mes ne veltui studijavome sapnų simboliką. Sapne irgi dažnai pasitaiko stalas, akivaizdžiai reiškiantis lovą. Stalas ir lova kartu apibūdina santuoką, todėl vienas lengvai pakeičiamas kitu.

Taip jau būsime įrodę, kad įkyrusis veiksmas yra prasmingas; atrodo, kad jis vaizduoja, pakartoja aną reikšmingą sceną. Bet neprivalome tenkintis vien išoriniu panašumu; tikriausiai nuodugniau ištyrę šitą sąryšį sužinosime kažką svarbesnio -įkyriojo veiksmo ketinimą. Akivaizdu, kad to veiksmo esmė yra tarnaitės iškvietimas ir dėmės parodymas, – priešingai vyro pastabai: „Gėda bus…” Vyras, kurio vaidmenį dabar atlieka dama, nesigėdi tarnaitės, vadinasi, dėmė yra reikiamoje vietoje. Tad matome, kad pacientė ne tik pakartojo aną sceną, bet ir pratęsė ją, pakoregavo, pataisė. Antra vertus, kartu ji koreguoja ir tai, kas buvo taip nemalonu aną naktį, dėl ko prireikė raudono rašalo: vyro impotenciją. Žodžiu, įkyriuoju veiksmu sakoma: ne, netiesa, jam nereikėjo gėdytis tarnaitės, jis nebuvo impotentas; įkyrusis veiksmas panašiai kaip sapnas vaizduoja įgyvendintą norą, jis atspindi ketinimą išaukštinti vyrą, paneigti jo nesėkmę.

Gautąją išvadą patvirtina viskas, ką galėčiau papasakoti jums apie šią moterį; tiksliau, visos mūsų žinios apie ją kaip tik taip verčia aiškinti šį savaime nesuprantamą įkyrųjį veiksmą. Moteris daugybę metų gyvena skyrium nuo vyro, vis slopindama ketinimą juridiškai nutraukti savo santuoką. Bet apie jos išsivadavimą negali būti jokios kalbos; ji priversta būti ištikima savo vyrui, ji šalinasi visų, idant išvengtų pagundų, ji atleidžia jam ir aukština jį vaizduotėje. Taip, didžiausia jos ligos paslaptis yra ta, kad šia liga pacientė gelbsti vyrą nuo piktų paskalų, pateisina savo gyvenimą skyrium nuo jo ir leidžia jam patogiai gyventi. Tad analizuodami, atrodytų, nereikšmingą įkyrųjį veiksmą tiesiausiu keliu suvokėme šio ligos atvejo esmę, kartu paaiškėjo ir didelė dalis paslapties, gaubiančios bet kurią įkyriųjų būsenų neurozę. Mielai ilgėliau užtrunku ties šiuo atveju, nes jis pasižymi keliomis ypatybėmis, su kuriomis, deja, retai susiduriame. Pati ligonė vienu moju paaiškino savo simptomą, – be psichoanalitiko pagalbos ir įsikišimo; ji paaiškino jį susiedama ne su pamirštu vaikystės išgyvenimu, kaip būna kitais atvejais, bet su brandžiame amžiuje patirtu ir iš jos atminties neišdilusiu išgyvenimu. Todėl visi prieštaravimai, kuriais kritikai paprastai stengiasi paneigti mūsiškį simptomų aiškinimą, šiuo atveju atkrinta. Akivaizdu, kad ne visada mus lydi tokia sėkmė.

Ir dar! Ar atkreipėte dėmesį, kad šis nelabai įspūdingas įkyrusis veiksmas atskleidė mums intymųjį pacientės gyvenimą? Kažin ar gali moteris papasakoti ką nors intymesnio už savo pirmosios vestuvių nakties istoriją, ir nejaugi būtų atsitiktinis ir nereikšmingas tas faktas, kad susidūrėme su lytinio gyvenimo intymumu? Tiesa, gal šįsyk dėl to kaltas mano pasirinkimas. Neskubėkime daryti išvadų ir imkime kitą dažnai pasitaikantį visiškai kitokio pobūdžio pavyzdį – būtent pasiruošimo miegui ceremonialą.

Devyniolikmetė mergina, žydinti, talentinga vienturtė, pranokstanti savo tėvus ir išsilavinimu, ir intelekto judrumu, vaikystėje buvo neklaužada ir padauža, o paskutiniais metais tarsi be jokios išorinės priežasties tapo nervų ligone. Ji labai irzli, ypač su motina, nuolat nepatenkinta, paniurusi, neryžtinga, dvejojanti, galiausiai prisipažįsta jau nebegalinti viena vaikščioti didesnėmis gatvėmis ir aikštėmis. Pernelyg nesigilinsime į jos liguistą būseną, kuri gana komplikuota ir kurią apibūdina mažiausiai dvi diagnozės – agorafobija ir įkyriųjų būsenų neurozė, – paminėsime tik tai, kad ši mergina sukūrė ypatingą pasiruošimo miegui ceremonialą, kuriuo kankina savo tėvus. Galima sakyti, kad kiekvienas normalus žmogus turi savąjį pasiruošimo miegui ceremonialą arba siekia sukurti tam tikras sąlygas, be kurių jis negali užmigti; perėjimui iš būdravimo į miego būseną suteikiamos tam tikros kas vakarą kartojamos formos. Bet visas sąlygas, kurios reikalingos sveikam žmogui, kad jis užmigtų, galime racionaliai suprasti, be to, jis nesunkiai ir ilgai negaišdamas prisitaiko, jei kartais dėl išorinių aplinkybių prireikia ką nors keisti. Tačiau patologinis ceremonialas visiškai nelankstus, jis atliekamas nepaisant didžiausių aukų, beje, irgi dangstantis racionaliomis priežastimis, tad paviršutiniškai žiūrint atrodo, kad nuo normalaus ceremonialo jis skiriasi tik perdėtu rūpestingumu. Bet pažvelgę atidžiau pamatysime, kad racionalumo apklotas per trumpas, kad ceremonialas apima potvarkius, peržengiančius bet kokias racionalaus pagrindimo ribas arba tiesiog prieštaraujančius tokiam pagrindimui. Pasak mūsų pacientės, ji griebiasi naktinių atsargumo priemonių, nes miegant jai reikalinga ramybė, todėl būtina pašalinti visus triukšmo sukėlėjus. Šio tikslo ji siekia taip: sustabdo didįjį laikrodį, esantį jos kambaryje, visus kitus laikrodžius išneša, nepasilikdama net mažučio rankinio laikrodėlio ant naktinio stalelio. Gėlių vazonus ir vazas ji taip sustato ant rašomojo stalo, kad naktį jie negalėtų nukristi, sudužti ir ją pažadinti. Ji žino, kad visas šias priemones tik tariamai pateisina ramybės poreikis; ji negirdėtų mažojo laikrodėlio, net jei jis liktų ant naktinio stalelio, ir visi iš patirties žinome, kad tolygus švytuoklinio laikrodžio tiksėjimas ne tik netrukdo miegoti, – veikiau migdo. Ji sutinka, kad visiškai nepagrįstai būgštauja, jog naktį gali savaime nukristi ir sudužti gėlių vazonai ir vazos, palikti įprastose vietose. Antra vertus, kiti ceremonialo reikalavimai neigia ramybės poreikį. Iš tiesų, trukdantys triukšmai gali tik sustiprėti, įvykdžius reikalavimą palikti pusiau praviras duris tarp jos kambario ir tėvų miegamojo, realizuojamą prikraunant į tarpdurį įvairiausių daiktų. Bet svarbiausi reikalavimai susiję su lova. Pagalvė galvūgalyje neturi liesti medinio lovos krašto. Maža pagalvėlė privalo gulėti ant šios didelės pagalvės sudarydama rombą; galvą pacientė deda tiesiai ant rombo įstrižainės. Prieš užsiklojant reikia taip supurtyti plunksnų antklodę (Austrijoje vadinamą „Duchent”), kad kojūgalyje ji būtų kuo storesnė, bet paskui mergina niekada nepamiršta šitą plunksnų sankaupą išsklaidyti.

Leiskite nutylėti kitas smulkias šio ceremonialo detales; iš jų nepasimokytume nieko naujo, tik pernelyg nuklystume nuo savo tikslų. Bet turėkite omeny, kad paprastai viskas vyksta nelabai sklandžiai. Mergina nuolat būgštauja, kad ne viską padarė taip, kaip reikia; ji turi patikrinti, pakartoti, abejoja tai viena, tai kita saugumo priemone, todėl kas vakarą kone dvi valandas negali užmigti pati ir neleidžia miegoti įbaugintiems tėvams.

Šitą kankynę buvo kur kas sunkiau analizuoti nei įkyrųjį mūsų ankstesnės pacientės veiksmą. Turėjau daryti užuominas, siūlyti aiškinimo variantus, kuriuos mergina vis arba paneigdavo ryžtingu „ne”, arba priimdavo niekinamai dvejodama. Bet po pirminės neigiamos reakcijos atėjo metas, kai ji pati susidomėjo galimais jai siūlomų aiškinimų variantais, ėmė stebėti jų sukeliamas asociacijas, kaupė prisiminimus, nustatinėjo sąryšius, kol galiausiai visus tuos aiškinimus priėmė remdamasi savo atliktu darbu. Kartu vis silpnėjo poreikis atlikti įkyriuosius atsargumo veiksmus, ir dar gydymui nesibaigus ji atsisakė viso ceremonialo. Beje, turite žinoti ir tai, kad analitinis darbas vyksta taip, jog tiesiog neįmanoma nuosekliai apdoroti atskirą simptomą tol, kol jis galutinai paaiškės. Priešingai, esi priverstas nuolat užmesti kokią nors temą, būdamas tikras, kad vėl grįši prie jos kitomis aplinkybėmis. Tad toliau pateikiu simptomų aiškinimą, sintezuojantį rezultatus, kuriuos nuolat pertraukiamas kitų darbų kaupi ištisas savaites ir mėnesius.

Pamažu mūsų pacientė ima suprasti, kad besiruošdama nakčiai ji pašalina laikrodį kaip moteriškų genitalijų simbolį. Laikrodžiui, kuris, kaip jau žinome, gali įgyti ir kitas simbolines reikšmes, genitalijų vaidmuo šiuo atveju priskiriamas dėl to, kad jis siejasi su periodiškais procesais ir lygiais intervalais. Moteris gali pasididžiuoti, kad jos menstruacijos tokios reguliarios kaip laikrodžio mechanizmas. Bet didžiausią nerimą mūsų pacientei kėlė tai, kad laikrodžio tiksėjimas jai trukdys miegoti. Laikrodžio tiksėjimą galime palyginti su klitorio pulsavimu seksualiai susijaudinus. Pacientė iš tikrųjų nesyk nubusdavo dėl šio jai nemalonaus pojūčio, ir reikalavimas pašalinti nakčiai iš jos kambario visus einančius laikrodžius atspindėjo šią erekcijos baimę. Gėlių vazonai bei vazos kaip ir visi indai taip pat yra moteriški simboliai. Todėl nėra beprasmės tos atsargumo priemonės, kurių imasi pacientė, kad naktį jie nenukristų ir nesudužtų. Juk žinome plačiai paplitusį paprotį per sutuoktuves sudaužyti indą arba lėkštę. Kiekvienas dalyvis pasiima po šukę, ir galime spėti, kad ikimonogaminių santuokinių papročių požiūriu šitaip jis tarsi atsisako pretenzijų į nuotaką. Kalbėdama apie šį savo ceremonialo fragmentą, mergina pateikė vieną prisiminimą ir keletą asociacijų. Kartą vaikystėje nešina stikliniu ar moliniu indu ji pargriuvo ir įsipjovė pirštą, kuris pradėjo smarkiai kraujuoti. Kai ji paūgėjo ir šį tą sužinojo apie lytinius santykius, ją užvaldė nerimastinga mintis, kad vestuvių naktį ji nekraujuos ir pasirodys esanti neskaisti. Tad griebdamasi atsargumo priemonių, kad nesudužtų vazos, ji atmeta visą kompleksą, susijusį su nekaltybe ir kraujavimu per pirmą sueitį, atmeta ir baimę kraujuoti, ir priešingą baimę – nekraujuoti. Triukšmo vengimas, kuriuo ji teisina šias priemones, čia mažai kuo dėtas.

Vieną dieną pagrindinę savo ceremonialo prasmę ji atspėjo supratusi, ką reiškia reikalavimas, kad pagalvė neliestų lovos krašto. Pagalvė jai visada buvo moteris, o status medinis lovos kraštas – vyras. Žodžiu, ji norėjo išskirti moterį ir vyrą, t. y. norėjo atskirti tėvus, sutrukdyti jų santuokinį aktą, o mes pridursime, kad norėjo padaryti tai magišku būdu. Prieš susikurdama ceremonialą tą patį tikslą ji mėgino pasiekti tiesmukiau. Ji simuliuodavo baimę arba panaudodavo savo polinkį baimei, kad nebūtų uždaromos durys tarp tėvų miegamojo ir vaikų kambario. Šis reikalavimas išliko ir šiandieniniame ceremoniale. Taip atsirado galimybė slapčiomis klausytis, ką veikia tėvai, bet pasinaudojusi šia galimybe ji susirgo ištisus mėnesius trukusia nemiga. Ji nepasitenkino šitaip trukdydama tėvams, bet pasiekė, kad kartkartėmis galėtų miegoti tarp tėvų jų lovoje. Tada „pagalvė” ir „medinis kraštas” tikrai negalėdavo susiliesti. Galiausiai, užaugusi tokia didelė, kad jau nebegalėdavo patogiai įsitaisyti lovoje tarp tėvų, ji sąmoningai simuliuodavo baimę ir privertė motiną pasikeisti lovomis ir užleisti savo vietą šalia tėvo. Aišku, kad ši situacija ir buvo šaltinis tų fantazijų, kurių padariniai jaučiami ceremoniale.

Jei pagalvė buvo moteris, tai prasmingas buvo ir plunksnų antklodės purtymas tol, kol visos plunksnos nusės apačioje, sudarydamos kauburį. Tai reiškė: moteris tapo nėščia; bet pacientė niekada nepamiršdavo panaikinti šitą nėštumą, nes ji daugybę metų baiminosi, kad tėvams lytiškai santykiaujant atsiras kitas vaikas, ir ji įgis konkurentą. Antra vertus, jei didžioji pagalvė buvo moteris, motina, tai mažoji pagalvėlė tegalėjo būti dukra. Kodėl šią pagalvėlę reikėjo dėti kaip rombą, kodėl merginos galva turėjo gulėti tiksliai ant įstrižainės? Pacientė nesunkiai prisiminė, kad rombas – tai runa, kuri kartojasi ant kiekvienos sienos ir kuri reiškia atviras moters genitalijas. Tad ji pati vaidino vyrą, tėvą, o jos galva buvo vyro lytinio organo pakaitalas. (Plg. simbolinį kastracijos vaizdavimą galvos nukirtimu.)

Sakysite: kokie koktūs dalykai vaidenasi nekaltai merginai. Sutinku, bet nepamirškite, kad ne aš juos sukūriau, aš tik paaiškinau. Juk ne mažiau keistas yra ir toks pasiruošimo miegui ceremonialas, be to, negalite nepripažinti atitikmens tarp ceremonialo ir jį aiškinančių fantazijų. Bet man labiau rūpi atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad ceremonialas atspindėjo ne vieną vienintelę, o keletą fantazijų, beje, turinčių bendrą centrą. Įsidėmėkite ir tai, kad ceremonialo potvarkiai seksualinius norus pateikia tai pozityviai, tai negatyviai, kartais tiesiog pavaizduoja juos, o kartais neigia.

Analizuodami šį ceremonialą galėtume dar daugiau pasiekti, jei deramai susietume jį su kitais ligonės simptomais. Bet mes pasuksime kitu keliu. Pasitenkinkite nuoroda, kad šią merginą kamuoja ankstyvaisiais vaikystės metais atsiradęs erotinis prieraišumas tėvui. Galbūt todėl ji taip priešiškai elgiasi su motina. Įsidėmėkime ir tai, kad simptomo analizė ir šįsyk parodė seksualinį ligonės gyvenimą. Tikriausiai kuo dažniau mums pavyks suprasti neurozinių simptomų prasmę ir tikslą, tuo mažiau stebins šis faktas.

Žodžiu, laisvai pasirinkęs du pavyzdžius, parodžiau, kad neuroziniai simptomai kaip ir riktai ar sapnai turi prasmę, kad jie intymiai susiję su pacientų išgyvenimais. Ar galiu tikėtis, kad priimsite šį labai reikšmingą teiginį išklausę du pavyzdžius? Ne. Bet ar galite reikalauti, kad pasakočiau jums vis naujus pavyzdžius, kol pasijusite įtikinti? Irgi ne, nes taip išsamiai kaip iki šiol aptariant kiekvieną atskirą atvejį, vien šiam neurozių teorijos punktui nušviesti prireiktų penkių valandų paskaitos. Tad apsiribosiu pateikęs mano teiginį patvirtinančius pavyzdžius ir pasiūlysiu pasiskaityti atitinkamą literatūrą: klasikinius simptomų aiškinimus, pirmiausia Breuerio (isterija), nuostabų visiškai neaiškių vadinamosios dementia praecox”* simptomų nušvietimą C. G. Jungo darbuose, parašytuose tada, kai šis tyrinėtojas buvo tik psichoanalitikas ir nesistengė būti pranašas, – ir visus kitus darbus, kurie nuo tol užpildė mūsų žurnalus. Nestinga kaip tik tokių tyrinėjimų. Psichoanalitikus taip patraukė neurozinių simptomų analizė, aiškinimas, vertimas, kad pradžioje jie užmetė visas kitas neurozių problemas.

——————————–

*Ankstyva silpnaprotybė (lot.), šizofrenija. – Vert.

——————————–

Pateikiamų įrodymų gausa tikrai padarys didžiulį įspūdį kiekvienam, kuris imsis tokio darbo. Bet jo laukia ir vienas keblumas. Jau žinome, kad simptomo prasmė susijusi su ligonio išgyvenimais. Galime tikėtis, kad šitą ryšį nustatysime tuo greičiau, kuo individualesnė yra simptomo raiška. Tokiu atveju tereikia tiesiog susieti beprasmę idėją ir betikslį veiksmą su praeities aplinkybėmis, pateisinančiomis šią idėją, o veiksmą paverčiančiomis tikslingu. Kaip tik tokio pobūdžio pavyzdys yra įkyrusis veiksmas tos mūsų pacientės, kuri bėgiojo prie stalo ir skambinėjo tarnaitei. Bet gana dažnai pasitaiko visai kitokios rūšies simptomų. Juos privalome pavadinti „tipiškais” ligos simptomais, jie visada nepaprastai vienodi, o individualūs požymiai visai išnyksta arba yra tokie neryškūs, kad juos sunku susieti su individualiais ligonių išgyvenimais ir priskirti kokiai nors konkrečiai jų išgyventai situacijai. Pažvelkime dar kartą į įkyriųjų būsenų neurozę. Pasiruošimo miegui ceremonialas, kurį atlieka mūsų antroji pacientė, irgi turi daug tipiškų bruožų, antra vertus, ir pakankamai daug individualių, leidžiančių jį, taip sakant, istoriškai paaiškinti. Bet visi įkyriųjų būsenų neuroze sergantys ligoniai yra linkę kartoti, ritmizuoti veiksmus, izoliuoti juos vieną nuo kito. Daugelis iš jų pernelyg dažnai prausiasi. Vis tie patys požymiai varginančiai monotoniškai kartojasi ligos istorijose pacientų, sergančių agorafobija (topofobija, erdvės baime), kurią laikome ne įkyriųjų būsenų neuroze, o baimės isterija [Angsthysterie], – šie ligoniai bijo uždarų patalpų, didelių atvirų aikščių, ilgų gatvių ir alėjų. Jie jaučiasi saugūs, jei juos lydi pažįstami žmonės arba paskui važiuojantis ekipažas. Šį bendrą foną ligoniai nuspalvina individualiais poreikiais, galima sakyti, kaprizais, kurie kartais tiesiog prieštaringi. Vienas vengia tik siaurų gatvių, kitas tik plačių, vienas gali eiti tik tada, kai gatvėje nedaug žmonių, kitas, priešingai, kai jų daug. Ir individualių bruožų gausa pasižyminti isterija turi daugybę bendrų, tipiškų simptomų, kurių, matyt, negalima paprastai istoriškai paaiškinti. Nepamirškite, kad diagnozuodami atsižvelgiame kaip tik į šiuos tipiškus simptomus. Jei konkrečiu isterijos atveju tipišką simptomą tikrai pavyko susieti su kokiu nors vienu išgyvenimu arba panašių išgyvenimų aibe, pvz., jei isterišką vėmimą susiėjome su pasibjaurėjimo įspūdžių seka, tai suglumsime, kai analizuodami kitą vėmimo atvejį nustatysime visiškai kitą akivaizdžiai veiksmingų išgyvenimų seką. Atrodo, tarsi priežastys, dėl kurių isterikai vemia, būtų visiškai neaiškios, o tos istorinės aplinkybės, kurias atskleidžia analizė, tėra vien dingstis reikštis šitai vidinei būtinybei.

Tad netrukus tenka pripažinti liūdną faktą: nors ir įstengiame patenkinamai paaiškinti individualų neurozinį simptomą, susieję jį su paciento išgyvenimu, bet savo menu negalime kliautis susidūrę su kur kas dažnesniais tipiškais simptomais. Negana to, pateikiau jums toli gražu ne visus sunkumus, kurie kyla mėginant aiškinti simptomus istoriškai. Aš ir nenoriu to daryti, nes nors ir ketinu nieko negražinti ir neslėpti, bet anaiptol neturiu teisės elgtis taip, kad pačioje mūsų bendrų studijų pradžioje pasijustumėte sutrikę ir bejėgiai. Tiesa, kad siekdami suprasti simptomus kol kas žengiame pirmuosius žingsnius, bet pasirėmę tuo, ką jau sužinojome, ilgainiui įstengsime paaiškinti ir tai, ko dar nesuprantame. Pamėginsiu jus paguosti pasakęs, kad vargu ar pirmos ir antros rūšies simptomai fundamentaliai skiriasi. Jei individualūs simptomai taip akivaizdžiai susiję su ligonio išgyvenimais, tai gali būti, kad tipiški simptomai atspindi tipišką, visiems žmonėms būdingą išgyvenimą. Kiti nuolat besikartojantys neurozės požymiai gali būti bendros reakcijos, kurias liguisto pokyčio prigimtis primeta ligoniams, pvz., kartojimą ar abejones įkyriųjų būsenų neurozės atveju. Žodžiu, anaiptol neprivalome iš karto nuleisti rankų; pažiūrėsime, kas bus toliau.

Ir sapnų teorijoje mūsų laukia panašus keblumas. Negalėjau aptarti jo anksčiau, kalbėdamas apie sapnus. Išreikštasis sapno turinys būna kuo įvairiausias, jis skirtingas kiekvienam individui; nuosekliai parodėme, ką galime gauti, atlikę šio turinio analizę. Bet, antra vertus, esama ir vadinamųjų „tipiškų”, visiems žmonėms vienodų to paties turinio sapnų, kuriuos analizuodami susiduriame su tais pačiais sunkumais. Tai sapnai apie kritimą, skridimą, sklandymą, plaukimą, sukaustymo pojūtį, nuogumą bei tam tikri baimės sapnai, kuriuos skirtingiems žmonėms aiškiname tai vienaip, tai kitaip, bet nei jų monotoniškumas, nei tipiška raiška visiškai nepaaiškėja. Tačiau pastebime, kad ir šiuose sapnuose bendras fonas pasipildo individualiai permainingais priedais; galbūt ilgainiui pagilinę savo nuovoką ir šiuos sapnus įstengsime nepritempdami paaiškinti tomis sapnų gyvenimo ypatybėmis, kurias aptikome tirdami kitus sapnus.