Michel Foucault

 

Seksualumo istorija

Teisė į mirtį ir gyvybę (5 skyrius iš M.Foucault knygos „Seksualumo istorija”)

V SKYRIUS

TEISĖ Į MIRTI IR GYVYBĘ

Ilgai viena būdingiausių aukščiausios valdžios privilegijų buvo teisė į gyvybę ir mirtį. Aišku, formaliai ji kilo iš pirmykštės patria potestas, romėnų šeimos tėvui davusios teisę „disponuoti“ savo vaikų tarsi kokių vergų gyvybėms; jis gyvybę jiems „davė“, jis gali ir atimti. Klasikos teoretikų formuluojama teisė į gyvybę ir mirtį yra jau kur kas švelnesnė šios privilegijos forma. Valdinių priklausomybė nuo suvereno nebesuvokiama kaip absoliuti ir besąlygiška, o tik kaip būtinybė, taikoma tada, kai kyla grėsmė suvereno egzistencijai: kaip tam tikras atsakomasis veiksmas. Ar jam grasina išoriniai priešai, norintys jį nuversti arba užginčyti jo teises? Tuomet jis teisėtai gali skelbti karą ir iš savo valdinių reikalauti ginti valstybę; „tiesiogiai nenumatant jų mirties“, jam nedraudžiama „statyti jų gyvybę pavojun“ – šia prasme jis patvirtina savo „netiesioginę“ teisę į jų gyvybę ir mirtį 22. Jei vienas valdinių pasipriešina ir pažeidžia jo įstatymus, suverenas jau tiesiogiai gali užvaldyti jo gyvybę: bausdamas jį nužudyti. Taip suvokiama teisė į gyvybę ir mirtį nebėra absoliuti privilegija: ji yra sąlygota suvereno gynybos ir būtinybės pačiam išgyventi. Ar reikia drauge su Hobbesu ją suvokti kaip perdavimą valdovui tos teisės, kurią neva kiekvienas savaime turi – teisės ginti savo gyvybę kitų mirties kaina? Ar reikia čia įžiūrėti kokią nors ypatingą teisę, iškylančią kartu su naujo juridinio asmens – suvereno – susiformavimu 23?  Šiaip ar taip, teisė į gyvybę ir mirtį – ir šiuolaikine, santykine bei ribota forma, ir ankstesne absoliučia forma – yra asimetriška teisė. Suverenas išreiškia savo teisę į gyvybę tik įveiksmindamas teisę nužudyti arba nuo to susilaikydamas; gyvybės užvaldymą jis ženklina mirtimi, kurią pajėgia išreikalauti. Formuluojama kaip teisė „į gyvybę ir mirtį“, tai iš tikrųjų yra teisė priversti numirti arba leisti  gyventi. Neatsitiktinai kardas yra jos simbolis. Galbūt ši juridinė forma dera tokiam istoriniam visuomenės tipui, kur valdžia iš esmės buvo mokesčių rinkimo instancija, atėmimo mechanizmas, teisė pasisavinti turto dalį, valdiniams primestas išveržimas jų pagamintų produktų, jų gėrybių, jų paslaugų, darbo ir jų kraujo. Valdžia čia reiškėsi pirmiausia kaip užvaldymo teisė: daiktų, laiko, kūno ir pagaliau gyvybės, o jos kulminacija laikoma privilegija užgrobti gyvybę tam, kad ją sunaikintų.

Tai štai Vakarai, pradedant klasikine epocha, išgyveno esminę tokių valdžios mechanizmų transformaciją. „Išskaitymas“ pamažu liaujasi buvęs svarbiausia valdžios forma, o tampa tik vienu elementu tarp kitų, atliekančių kurstymo, stiprinimo, kontrolės, priežiūros, dauginimo bei sau pavaldžių jėgų organizavimo funkcijas: tai valdžia, greičiau linkusi jėgas gaminti, auginti bei rikiuoti negu statyti joms užtvaras, jas pajungti arba suardyti. Teisė į mirtį nuo šiol mėgins priartėti prie gyvenimą tvarkančios valdžios reikalavimų ar bent jau jais pasiremti ir susireguliuoti pagal tai, ką šie reikalavimai skelbia. Toji mirtis, grindžiama suvereno teise gintis arba prašyti, kad apgintų, tuojau pasirodys paprasčiausiai kaip išvirkščioji pusė tos teisės, kurią turi socialinis kūnas – teisės apdrausti savo gyvybę, išlaikyti ją arba ugdyti. Ir vis dėlto karai niekada nebuvo tokie kruvini kaip nuo XIX amžiaus ir niekada anksčiau, net esant tokioms pačioms sąlygoms, valdantys režimai nevykdė tokio savo gyventojų genocido. Tačiau ši siaubinga teisė į mirtį – tikriausiai ji iš dalies ir teikia jėgos bei cinizmo, kuris paskatino valdžią taip toli išplėsti savo ribas – dedasi papildanti valdžią, pozityviai besireiškiančią gyvenime, užsibrėžusią tą gyvenimą valdyti, stiprinti, dauginti, primesti jam pedantišką kontrolę ir jį visą tvarkyti. Karai dabar kyla nebe dėl suvereno, kurį reikia ginti; kariaujama neva visų gyvybei išsaugoti; ištisos tautos kurstomos naikinti vienos kitas gyvybės vardan. Žudynės tapo gyvybiškai būtinos. Daugybė režimų, apsimetusių būtent gyvybės ir išlikimo, kūno ir rasės administratoriais, gebėjo sukelti šitiek karų, versdami žudyti daugybę žmonių. Ir dėl posūkio, leidžiančio uždaryti ratą, tobulėjant karo technologijai, kreipiančiai į visišką destrukciją, karus kurstantys ir juos užbaigiantys sprendimai vis labiau pajungiami nuogai išlikimo problemai. Atominė padėtis šiandien – tai galutinis šio proceso taškas: valia išstatyti vieną gyventojų dalį totalinei mirčiai yra išvirkščioji pusė valios, garantuojančios kitai pusei jos egzistencinį išlikimą. Kovos taktiką palaikantis principas – gali žudyti, kad galėtumei išgyventi – tapo strateginiu tarpvalstybinių santykių principu; tačiau būtis, apie kurią dabar kalbame, – tai nebe suverenios valstybės esimas, o biologinė gyventojų egzistencija. Genocidas yra didelė šiuolaikinių valdžios režimų svajonė ne dėl to, kad šiandien sugrįžta ankstesnė teisė žudyti, bet todėl, kad valdžia įsikuria ir ima veikti gyvenimo, rūšies, rasės ir masinių, visus gyventojus liečiančių, reiškinių lygiu.

Kitu lygiu galėčiau pateikti mirties bausmės pavyzdį. Salia karo, ji ilgai buvo dar viena kalavijo teisės forma; tai buvo suvereno atsakas tam, kas kėsinosi į jo valią, įstatymus, jo asmenį. Vis mažėjo mirusiųjų ant ešafoto, ir priešingai – daugėjo žuvusiųjų per karus. Nuo to laiko, kai valdžia apsiėmė valdyti gyvenimą, mirties bausmės taikymas tapo vis labiau komplikuotas; ir visai ne dėl to, kad iškilo humaniški jausmai, o dėl pačių valdžios egzistavimo pagrindų ir jos veikimo logikos. Kaipgi valdžia gali įgyvendinti aukščiausias savo prerogatyvas, skirdama mirties bausmę, jei pagrindinis jos vaidmuo – užtikrinti, palaikyti, stiprinti, dauginti gyvybę ir tvarkyti gyvenimą? Tokiai valdžiai mirties bausmė – tai kartu ir jos riba, ir jos prieštara, ir jos gėda. Tai nulėmė faktą, jog ją pavyko išlaikyti apeliuojant ne tiek į paties nusikaltimo didumą, kiek į išsigimėlišką nusikaltėlio būtį, nepataisomą jo elgesį ir būtinybę apsaugoti nuo jo visuomenę. Teisėtai dabar žudomi tie, kurie kitiems kelia tam tikrą biologinį pavojų.

Būtų galima pasakyti, kad ankstesnę teisę priversti numirti arba leisti gyventi pakeitė valia priversti gyventi arba vėl mesti į mirtį. Gal taip galima paaiškinti mirties diskvalifikaciją, kurią dabar rodo atsisakymas ją lydėjusių ritualų. Pastangos nutylėti mirtį susijusios ne tiek su esą anksčiau nepažintu nerimu, dėl kurio ji tapo nepakeliama mūsų visuomenėms, o su faktu, kad valdžia neišvengiamai nuo jos nusisuka. Pereinant iš vieno pasaulio į kitą, mirtis buvo suvokiama kaip pakeičianti vieną, žemišką aukščiausiąją valdžią kita, nepalyginamai galingesne valdžia; tokį reginį supanti prabanga buvo tokia kaip politinių ceremonijų metu. Būtent gyvenimui taikomos visame jo kelyje valdžios paspęstos žabangos; mirtis yra valdžios riba, akimirka, kuri iš jos išsprūsta; ji tampa slapčiausiu, „privačiausiu“ egzistencijos tašku. Nereikia stebėtis, kad savižudybė – anksčiau laikyta nusikaltimu, nes manyta, jog tai būdas neteisėtai užgrobti teisę į mirtį, kurią galėjo vykdyti tik žemės arba dangaus suverenas – XIX amžiuje tapo viena pirmųjų elgesio formų, patekusių į socialinės analizės akiratį; būtent jinai į gyvenimą tvarkančios valdžios rėmus bei tarprėmius įterpė individualią ir privačią teisę numirti. Šis užsispyręs siekis numirti, toks keistas, betgi toks pastovus, nuolatos besireiškiantis, taip menkai paaiškinamas individualiomis savybėmis ar atsitiktinėmis aplinkybėmis, buvo vienas pirmųjų nuostabą keliančių faktų visuomenei, kurios politinė valdžia iškėlė sau užduotį valdyti žmogaus gyvenimą.

Kalbant konkrečiai, nuo XVII amžiaus šis gyvybės užvaldymas plėtojosi įgijęs dvi pagrindines formas; tos formos nėra antiteziškos; greičiau jos sukuria du plėtojimosi polius, sujungtus tarpiniais ryšiais. Vienas šių polių – atrodo, susiformavęs pirmas – buvo sukoncentruotas į kūną, suvokiamą kaip mašina: jo dresavimą, sugebėjimų ugdymą, jėgų išnaudojimą, paralelinį naudos ir klusnumo auginimą, įtraukimą į efektyvias ir ekonomiškas kontrolės sistemas – visa tai buvo garantavusios valdžios procedūros, pagal kurias apibūdinamos kūno disciplinos: tai ištisa žmogaus kūno anatomopolitika. Antras polius, susiformavęs kiek vėliau, apie XVIII amžiaus vidurį, yra koncentruotas į kūną rūšį, persmelktą gyvosios mechanikos ir tiesiogiai remiantį biologinius procesus: vislumą, gimstamumą bei mirštamumą, sveikatos būklę, gyvenimo trukmę, ilgaamžiškumą – kartu su visomis sąlygomis, nuo kurių gali priklausyti šių procesų variavimas; rūpyba jais vykdoma daugeliu poveikio priemonių ir reguliuojančios kontrolės būdų – tikra gyventojų biopolitika . Kūno disciplina ir gyventojų reguliavimo būdai – tai du poliai, apie kuriuos rutuliojasi gyvybės užvaldymo strategija ir taktika. Atsiradusi klasikinėje epochoje, ši didžioji dviveidė technologija – anatominė ir biologinė, individualizuojanti ir specializuojanti, nukreipta į kūno laimėjimus arba gyvenimo procesus – apibūdina valdžią, kurios aukščiausia pareiga nuo šiol gal nebėra žudymas, o priešingai – gyvybės investavimas per visą jos trukmės laiką.

Ankstesnę mirties galią, kuri simbolizavo ir suvereno valdžią, dabar rūpestingai slepia kūno administravimas ir apdairus gyvenimo valdymas. Klasikinėje epochoje pastebimas greitas įvairių disciplinų plėtojimasis – mokyklose, koledžuose, kareivinėse, dirbtuvėse; gimstamumo, ilgaamžiškumo, sveikatos apsaugos, gyvenamojo būsto, migracijos problemos atsiduria politinės praktikos ir ekonominių tyrimų zonoje; žodžiu, regime įvairius ir nesuskaičiuojamus technikos būdus kūnams pajungti, o gyventojams – kontroliuoti. Taip atsiveria „biogalios“ era. Dvi kryptys, kuriomis sekdama ji plėtojasi, dar XVIII amžiuje pasirodo aiškiai atskirtos. Disciplinos sričiai priklauso tokios institucijos kaip kariuomenė arba mofyldartai apmąstymai apie taktiką, apmokymą, auklėjimą, apie visuomeninę tvarką; nuo grynai karinių maršalo de Saxe’o tyrinėjimų jie išsiplečia iki politinių Guibert’o arba Servano svajonių. Gyventojų reguliavimo būdų sritis – demografija, tai santykio tarp išteklių ir gyventojų skaičiaus įvertinimas, tai turto ir jo apyvartos, atskirų gyvenimų ir galimos jų trukmės statistinių lentelių sudarymas: tai Quesnay, Moheau, Sūssmilchas. „Ideologų“ filosofija kaip idėjos, ženklo, individualios pojūčių genezės ir socialinio interesų derinimo teorija; „ideologija“ kaip mokymo doktrina, bet ir kaip visuomeninės sutarties bei suderinto socialinio kūno formavimo teorija – abi jos, aišku, ir konstruoja tą abstraktų diskursą, kuriame mėginta derinti šiuos du valdžios technikos būdus, kuriant bendrą teoriją. Praktiškai jie bus derinami ne spekuliatyvinio diskurso lygiu, bet konkrečių kombinacijų forma – tokių, kurios XIX amžiuje sudarys didžiąją valdžios technologiją: seksualumo dispozityvas bus viena tokių kombinacijų, ir viena svarbiausiųjų.

Ši biogalia, aišku, buvo būtinas kapitalizmo plėtojimosi elementas; o plėtojimąsi galėjo laiduoti tik kontroliuojamas kūnų įtraukimas į gamybą ir gyventojų fenomeno taikymas ekonominiams procesams. Tačiau šis plėtojimasis pareikalavo dar daugiau: prireikė abiejų augimo bei tvirtėjimo, o kartu – galimybės gyventojus išnaudoti bei jų paklusnumo; prireikė tokių valdžios metodų, kurie stiprintų jėgas, sugebėjimus, apskritai gyvenimą, tačiau taip, kad neapsunkintų užduoties visa tai sau pajungti. Tokių stambių valstybės aparatų kaip valdžios institucijos  plėtojimas leido išsaugoti gamybos santykius, tuo tarpu anatomopolitikos ir biopolitikos pradmenys, XVIII amžiuje išrasti kaip valdžios technikos būdai, sutinkami visuose socialinio kūno lygiuose ir labai įvairių institucijų naudojami (šeimos, kariuomenės, mokyklos, taip pat policijos, individualių medicinos ir kolektyvinio valdymo įstaigų), – tie pradmenys veikė ekonominių procesų, jų plėtojimo bei juose įveiksmintų ir juos palaikančių jėgų lygiu; jie pasirodė kaip socialinės segregacijos bei hierarchizacijos veiksniai, turintys įtakos tam tikroms kūnų ir gyventojų bendrijų pajėgoms, laiduodami valdymo santykius ir hegemonijos efektus; gyventojus nukreipdami į kapitalo kaupimą, jų skaičiaus didėjimo derinimą su gamybinių jėgų ekspansija ir diferenciniu pelno paskirstymu – visa tai iš dalies įgalino įvairių formų biogalios veikla ir labai įvairios jos priemonės. Gyvo kūno investavimas, jo įkainojimas ir tvarkingas jo jėgų valdymas tuo metu buvo būtinybė.

Žinome, kiek kartų buvo keliamas asketiškos moralės vaidmens pradinėje kapitalizmo plėtojimosi stadijoje klausimas; tačiau tai, kas XVIII amžiuje vyko kai kuriose Vakarų šalyse ir kapitalizmo plėtojimosi buvo sutvirtinta, yra jau visai kitas reiškinys, ir gal didesnio užmojo negu naujoji moralė, regis, diskvalifikavusi kūną; tai buvo ne mažiau kaip įrodymas, jog gyvenimas įžengė į istoriją – aš noriu pasakyti: tuo metu būdingi žmonių giminės būčiai reiškiniai žinojimo ir valdžios sferose įžengė į politinių technikos būdų zoną. Naivu būtų manyti, kad tą akimirką įvyko pirmas gyvenimo ir istorijos kontaktas. Priešingai – tūkstantmečiais biologinis veiksnys labai stipriai slėgė istorinį; epidemija ir badas – tai dvi didžiosios dramatinės šio mirtimi paženklinto santykio formos; dėl tam tikro apskritaeigio proceso XVIII amžiaus ekonominis, daugiausia žemės ūkio plėtojimasis, gamybos našumo ir išteklių augimas, dar greitesnis už gyventojų skaičiaus didėjimą, kurį jis skatino, – visa tai leido šiek tiek atsipalaiduoti nuo šių baisių nelaimių grėsmės: išskyrus kelis recidyvus, didžiųjų negandų – bado ir maro – era baigėsi dar prieš Prancūzijos revoliuciją; mirtis taip tiesiogiai nebepersekioja gyvybės.

Tačiau tuo pat metu tokį atsipalaidavimą skatino ir bendrų žinių apie gyvenimą gausėjimas, žemės ūkio technikos tobulėjimas, tyrinėjimai ir priemonės gyvenimui pagerinti ir žmonėms išlikti – santykinis gyvenimo valdymas truputį pastūmėjo į šalį mirties grėsmę. Taip įgytoje veiklos erdvėje, ją tvarkant ir plėtojant, įvairios valdžios ir žinojimo technologijos tampa dėmesingos gyvenimo veiksniams, imasi juos kontroliuoti ir keisti. Vakarų žmogus pamažu supranta, ką reiškia būti gyva rūšimi gyvajame pasaulyje, turėti kūną, egzistavimo sąlygas, statistinę gyvenimo trukmę, individualią ir kolektyvinę sveikatą, jėgas, kurias galima keisti, ir erdvę, kurioje jos gali būti optimaliai paskirstytos. Neabejotinai pirmą kartą istorijoje biologinis veiksnys susilaukia atgarsio politikoje; pats gyvenimo faktas nebėra neprieinamas pogrindis, tik retsykiais iškylantis aikštėn atsitiktinės bei fatališkos mirties atveju; jis iš dalies patenka į žinojimo kontrolės ir valdžios veikimo zoną. Valdžia jau susiduria ne vien su juridiniais asmenimis, kurių atžvilgiu griežčiausia jos elgesio forma – mirties sankcija, bet ir su gyvomis būtybėmis, tad valdžios elgesys su jomis turės išsitekti paties gyvenimo plotmėje; nuo šiol greičiau rūpinimasis gyvenimu, o ne mirties grėsmė valdžiai leidžia pagaliau užvaldyti kūną. Jei galima pavadinti „bioistorija“ tuos spaudimus, kurių dėka būties judesiai ir istorijos procesai prieštaringai vieni su kitais jungiasi, tada reikėtų kalbėti apie „biopolitiką“, kad apibūdintume tai, kas įtraukia gyvenimą ir jo mechanizmus į aiškių išskaičiavimų sritį ir valdžią žinojimą paverčia žmogaus gyvenimo pertvarkymo veiksniu; nors tai nereiškia, kad visa būtis integruota į technologijas, kurios viešpatauja ir ją valdo; priešingai – ji nuolatos iš jų išsprūsta. Už Vakarų pasaulio ribų badas egzistuoja, beje, didesniu negu kada nors mastu; ir biologiniai rizikos veiksniai rūšiai gali būti dar didesni ar bent jau pavojingesni, negu buvo prieš atsirandant mikrobiologijai. Tačiau tai, ką galėtume pavadinti visuomenėje „slenksčiu į moderniąją biologiją“, iškyla tuo metu, kai rūšis tampa užstatu savo pačios politinėse strategijose. Tūkstantmečiais žmogus išliko tas, kas jis buvo Aristoteliui: tikras gyvulys, tiktai dar tikęs ir politinei veiklai; šiuolaikinis žmogus – tai gyvulys, kurio politikoje svarstomas jo, kaip gyvos esybės, gyvenimo klausimas.

Ši transformacija turėjo reikšmingų padarinių. Neverta čia būtinai pabrėžti tą pertrūkį, tuomet susidariusį moksliniame diskurse, ir būdą, kuriuo dviguba būties ir žmogaus problematika įsismelkė į klasikinę epistemą ir pakeitė jos tvarką. Jei iškilo žmogaus klausimas – kaip ypatingos esybės, turinčios ypatingus ryšius su kitomis esybėmis, – priežasties dera ieškoti naujame istorijos ir būties santykyje: toje dviguboje būties pozicijoje, kurios sąlygojama ji – kaip biologinė aplinka – atsiduria už istorijos ribų, tačiau tuo pat metu – pačioje žmonijos istorijoje, kuri kupina jos žinojimo bei valdymo technologijų. Juolab neverta pabrėžti politinių technologijų gausumo; tuo remiantis, jos bus investuojamos į kūną, sveikatą, būsto bei maitinimosi būdus, gyvenimo sąlygas, į visą egzistencijos erdvę.

Kitas šios „biogalios“ padarinys – vis didėjanti veikiančios normos reikšmė įstatymo juridinės sistemos nenaudai. Įstatymas būtinai turi būti ginkluotas, ir jo svarbiausias ginklas – mirtis; tiems, kurie jį peržengia, įstatymas atsako – bent jau tai skelbdamas kaip savo paskutinį prieglobstį – šiuo absoliučiuoju grasinimu. Įstatymas visada remiasi kalaviju. Tačiau tokiai valdžiai, kurios tikslas – rūpintis gyvenimu, nuolat reikės reguliuojančių bei koreguojančių mechanizmų. Dabar jau kalbama ne apie tai, kaip reikėtų įveiksminti mirtį aukščiausios valdžios teritorijoje, o apie tai, kaip paskirstyti gyvąją medžiagą taip, kad ji taptų vertinga ir naudinga. Tokia valdžia greičiau imasi apibrėžti kokybę, matuoti, vertinti, hierarchizuoti, o ne save demonstruoti su visu mirtį nešančiu spindesiu; jai nereikia brėžti linijos, atsieinančios paklusnius tarnus nuo suvereno priešų; skirsto ji pagal nustatytą normą. Tuo nenoriu pasakyti, kad nebereikia įstatymų ar kad teismų institucijos ima nykti; bet tvirtinu, kad įstatymas vis labiau funkcionuoja kaip norma, o teismo institucija vis aktyviau integruojama į tam tikrą aparatų kontinuumą (medicininių, administracinių ir pan.), atliekantį reguliavimo funkcijas. Normalizuojanti visuomenė – tai istorinis į gyvenimą orientuotos valdžios technologijos padarinys. Palyginti su tomis visuomenėmis, kurias žinome iki XVIII amžiaus, mes įžengėme į teisinės atžangos fazę; po Prancūzijos revoliucijos visame pasaulyje rašomos konstitucijos, sudaromi ir vėl keičiami kodeksai – visa ši nuolatinė ir triukšminga įstatymų leidžiamoji veikla neturi mūsų klaidinti: tai tik formos, kuriomis iš esmės normalizuojanti valdžia tampa priimtina.

Jėgos, besipriešinančios šiai, XIX amžiuje dar naujai, valdžiai, remiasi būtent tuo, į ką valdžia investavo – tai yra gyvenimu ir žmogumi kaip gyva esybe. Nuo praėjusio amžiaus didieji mūšiai, keliantys bendros valdžios sistemos problemą, jau nebevyksta dėl noro susigrąžinti senąsias teises ar dėl tūkstantmetės cikliško laiko ir aukso amžiaus vizijos. Jau nebelaukiama varguolių karaliaus nei pasaulio pabaigos karalystės, netgi atstatymo tų teisių, kurias, manome, yra turėję sentėviai; o ko iš tiesų reikalaujama ir kas tampa objektu – tai gyvenimas, suvokiamas kaip svarbiausi poreikiai, konkreti žmogaus esmė, jo galimybių įgyvendinimas, virtualumo pilnatvė. Beveik nesvarbu, ar kalbame apie utopiją, ar ne; aišku, kad tai visai realus kovos procesas; būtis kaip politikos objektas tam tikra prasme buvo pagauta už liežuvio ir nukreipta prieš tą sistemą, kuri apsiėmė ją kontroliuoti. Labiau pati būtis, o ne teisė tą akimirką virto politinių kovų užstatu, net jeigu šios kovos apibrėžiamos teisės terminais. „Teisė“ į gyvenimą, į kūną, į sveikatą, į laimę, į poreikių tenkinimą, „teisė“ – už visokio spaudimo ar „priešiškumo“ ribų – suprasti, kas mes esame ir kas galime būti, – ši „teisė“, klasikinei teisinei sistemai tokia nesuvokiama, tapo politine replika visoms šioms naujoms valdžios procedūroms, kurios ir pačios nepriklauso tradicinei aukščiausios valdžios teisei.

* * *

Siame fone mums gali paaiškėti sekso, kaip politinio užstato, reikšmė. Pasirodo, jis atsidūrė dviejų ašių, kuriomis rutuliojosi visa politinė gyvenimo technologija, susikirtimo taškę. Viena vertus, jis priklauso kūno disciplinoms: dresavimui, jėgų paskirstymui ir intensyvinimui, energijos būdų reguliavimui ir ekonomijai. Kita vertus, pagal sukeltus globalinius efektus seksas yra vienas iš gyventojų reguliavimo veiksnių. Vienu metu jis įsiterpia į abu registrus; inicijuoja smulkmeniškiausią priežiūrą, įkyrią kontrolę, pabrėžtinai apdairų erdvių išplanavimą, nesibaigiančias psichologines ar medicinines apžiūras – ištisą mikrovaldžią kūnams; bet jis inicijuoja ir visa apimančias priemones, statistika paremtus vertinimus, į visą socialinį kūną arba net žmonių giminę nukreiptas veiklos formas. Seksas – tai galimybė įsigilinti ir į kūno, ir į visos giminės būtį./Juo naudojamės kaip kūno disciplinų matrica ir kaip gyventojų reguliavimo principu. Štai kodėl XIX amžiuje seksas persekiojamas visur, iki pat menkiausių egzistencijos detalių; medžioklės taikinys – žmonių elgesys, jų sapnai; manoma, kad seksas sukelia net ir mažiausias beprotybės apraiškas, jo pėdomis einama iki pat kūdikystės; seksas tampa individualybės šifru, kuris leidžia tą individualybę tirti ir kartu atveria galimybę ją dresuoti. Tačiau regime ir kaip seksualumas virsta politinių manipuliacijų, ekonominių sankcijų (skatinant arba stabdant vislumą), ideologinių kampanijų (moralizuojančių ar kviečiančių būti atsakingiems) objektu, – jį vertina kaip vienos ar kitos visuomenės pajėgumo rodiklį, deramai atskleidžiantį ir jos politinę energiją, ir biologinį aktyvumą. Nuo vieno šios sekso technologijos poliaus iki kito išsidėsto daugelis įvairiausių taktikos būdų, skirtingomis proporcijomis derinančių kūno drausminimą su gyventojų reguliavimo tikslais.

Dėl to sureikšminamos keturios pagrindinės atakos linijos, kuriomis du amžius sekso politika stūmėsi pirmyn. Kiekviena jų siūlė būdą, kaip suderinti drausminančią techniką su reguliavimo priemonėmis. Siekiant efektų disciplinos lygiu, pirmais dviem atvejais buvo remiamasi poreikiu reguliuoti gyventojų prieauglį: visa rūšies, palikuonių, kolektyvinės sveikatos apsaugos tematika; vaiko seksualumas pripažintas kampanijos už visos rasės sveikatą forma (nuo XVIII iki XIX amžiaus pabaigos ankstyvas seksualumas traktuojamas kaip epidemijos grėsmė, pajėgi sukompromituoti ne tik būsimą suaugusiųjų sveikatą, bet ir visuomenės bei visos giminės ateitį); moterų isterijos vertinimai, inicijavę skrupulingą jų kūno ir sekso apžiūrą, formavosi neva dėl tos atsakomybės, kurią esą moteris jaučia dėl savo vaikų sveikatos, taip pat šeimos institucijos bei visuomenės išgelbėjimo. Tuo tarpu gimstamumo kontrolės ir psichinės iškrypimų terapijos atvejais veikė atvirkščias santykis: įsikišimas buvo reguliuojamas, bet jis privalėjo remtis individualaus drausminimo bei dresavimo reikalavimais. Žodžiu, „kūno“ ir „gyventojų“ sankabos vietoje seksas tampa pagrindiniu taikiniu valdžiai, organizuojamai tam, kad tvarkytų gyvenimą, o ne grasintų mirtimi.

Ilgai svarbus valdžios mechanizmų elementas įvairių jos apraiškų bei ritualų metu buvo kraujas. Visuomenei, kurioje vyrauja santuokinių ryšių sistemos, politinė monarcho forma, skirstymas į luomus bei kastas, kilmės sureikšminimas, visuomenei, kurioje dėl bado, epidemijų ir prievartos mirtis tampa neišvengiama, – tokiai visuomenei kraujas yra viena svarbiausių vertybių; jo kainą apibrėžia ir jo instrumentinis vaidmuo (galimybė pralieti kraują), jo funkcionalumas kaip ženklo (būti vienokio ar kitokio kraujo, būti to paties kraujo, sutikti rizikuoti savo krauju), taip pat jo nepatikimumas (lengva pralieti, linkęs išsekti, itin lengvai susimaišo, greitai genda). Kraujo visuomenė, norėjau sakyti, „trokštanti kraujo“ visuomenė: čia garbstomas karas ir bijoma bado, čia triumfuoja mirtis, suverenas su kalaviju, budelis ir kankinimai; tai visuomenė, kurioje valdžia reiškiasi per kraują; kraujas čia yra realybė, turinti simbolinę funkciją.

Tuo tarpu mes gyvename „sekso“ ar greičiau „seksualumo“ visuomenėje: valdžios mechanizmai nukreipti į kūną, į būtį, į tai, kas daugina gyvybę, stiprina rūšį, jos atsparumą, gebėjimą valdyti arba gerai save išnaudoti. Sveikata, palikuonys, rasė, giminės ateitis, socialinio kūno gyvybingumas – valdžia čia kalba apie seksualumą su seksualumu; o pastarasis – tai ne ženklas ar simbolis, bet objektas ir tikslas. Jį sureikšmina toli gražu ne jo nepatikimumas ar išretėjimas, bet kaip tik atkaklumas, jo slaptas esimas, pats faktas, kad jis yra visur, kartu ir kurstomas, ir keliantis baimę. Valdžia jį sukelia, išskiria ir juo pasinaudoja kaip besiskleidžiančia prasme, jį būtina visąlaik kontroliuoti, kad visiškai neištrūktų; seksualumas – tai efektas, turintis prasmės vertę. Tuo nenoriu pasakyti, jog vien tik kraujo pakeitimas seksu reziumuoja tas transformacijas, kurios ženklina mūsų šiuolaikiškumo slenkstį. Visai ne dviejų civilizacijų sielą ar dviejų kultūros formų organizuojantį principą ketinu išreikšti; aš ieškau priežasčių, dėl kurių seksualumas šiuolaikinėje visuomenėje toli gražu ne slopinamas, o priešingai – nuolat kurstomas. Būtent naujosios valdžios procedūros, paruoštos klasikinėje epochoje ir įgyvendintos XIX amžiuje, ragino mūsų visuomenes pereiti nuo kraujo simbolikos prie seksualumo analitikos. Suprantama: jei kas ir atsiduria toje pusėje, kur įstatymas, mirtis, taisyklių laužymas, simbolika ir suverenitetas, – tai tik kraujas; tuo tarpu seksualumą regime teritorijoje, kur yra norma, žinojimas, gyvybė, prasmė, disciplinos bei reguliavimo formos.

Markizas de Sade’as ir pirmieji eugenikai yra šio perėjimo nuo „kraujo troškimo“ prie „seksualumo“ amžininkai. Tačiau tada, kai pirmosios svajonės apie rūšies tobulinimą nustumia kraujo problemą į, beje, gerokai priverstinį sekso užvaldymą (kalbame apie meną nustatyti palankias vedybas, išprovokuoti reikiamą gyventojų prieauglį, apsaugoti vaikų sveikatą ir prailginti jų gyvenimą), tada, kai naujoji rasės idėja siekia nutrinti aristokratiškus kraujo ypatumus, paliekant tik kontroliuojamus sekso efektus, – tuo metu Sade’as perkelia išsamią sekso analizę į beviltiškus ankstesnės suverenios valdžios mechanizmus ir ją susieja su senuoju, gerai išlaikytu, kraujo prestižu; kraujas liejasi visame malonumų kelyje – kankinimų ir absoliučios valdžios kraujas, kastos kraujas, savaime gerbiamas, tačiau praliejamas svarbiausių tėvažudystės bei kraujomaišos ritualų metu, liaudies kraujas, negailestingai liejamas visur, nes tai, kas teka jos gyslomis, nenusipelnė netgi įvardijimo. Sade’o kūryboje seksas yra be normos, be vidinės taisyklės, kuri galėtų išplaukti iš pačios jo prigimties; tai seksas, pajungtas neribotam įstatymui tokios valdžios, kuri žino tik savąjį įstatymą; jei jam ir pavyksta žaidimo dėlei rūpestingai dienomis išskirstyti laipsnišką savo pažangą, toks pratimėlis baigiasi tuo, kad jis virsta vien grynuoju unikalaus ir nuogo suverenumo tašku: neribota visagalio išsigimėliškumo teise. Kraujas sugėrė seksą.

Tegu seksualumo analitika ir kraujo simbolika koreliuoja su dviem gana skirtingais valdžios režimais; iš tikrųjų tai jos ėjo viena paskui kitą (visiškai kaip ir pačios tos valdžios formos) pasišokinėdamos, viena kitą veikdamos. Beveik du amžius susirūpinimas krauju ir įstatymu įkyriai persekiojo seksualumo valdymo instancijas. Pažymėtinos dvi šių interferencijų: viena – dėl savo istorinės vertės, o kita – dėl teorinių problemų, kurias ji kelia. Taip atsitiko, kad nuo XIX amžiaus antrosios pusės kraujo tematikai buvo skirtas vaidmuo sugyvinti ir visu ją formavusiu istoriniu klodu palaikyti tą politinę valdžią, kuri reiškiasi per seksualumo dispozityvus. Siame taške formuojasi rasizmas (modernia, valstybine, biologizuojančia forma): visa apgyvendinimo, šeimos, santuokos, auklėjimo, socialinės hierarchizacijos, nuosavybės politika, taip pat nuolatinė veikla kūno, elgesio, sveikatos, kasdienio gyvenimo lygiu – visa tai tada įgijo savo spalvą ir buvo pateisinama, pabrėžiant mitinį susirūpinimą kraujo grynumu bei rasės triumfu. Nacizmas neabejotinai buvo pati naiviausia ir gudriausia o antroji savybė kilo iš pirmosios – kraujo fantazijų ir drausminančios valdžios paroksizmų kombinacija. Eugeninę visuomenės pertvarką – su visu bagažu to, kas buvo įgyta plečiant bei stiprinant savotiškas mikro valdžias, prisidengus neribotu suvalstybinimu, – lydėjo oneirinė aukščiausios rūšies kraujo egzaltacija; o pastaroji numatė sistemingą kitų genocidą ir pavojų pačiam susinaikinti per kokį nors visuotinį aukojimą. Tad istorija panoro, kad hitlerinė sekso politika išliktų tik kaip juokingai menka praktika, tuo tarpu būtent kraujo mitas virto didžiausiomis žudynėmis, kokias tik šiuo metu žmonės geba prisiminti.

Priešingame poliuje nuo tos pačios XIX amžiaus pabaigos galime įžiūrėti teorines pastangas perkelti seksualumo tematiką į įstatymo sistemą, simbolinės tvarkos bei suvereniteto sritį. Psichoanalizė – ar bent jau tai, kas joje yra rišlu – politikai nusipelnė, nes ėmė įtariai žiūrėti (ir tai – nuo pat jos atsiradimo, tai yra nuo to momento, kai atsiskyrė nuo išsigimimų neuropsichiatrijos) į visus negrįžtamus, besidauginančius procesus tų valdžios mechanizmų, kurie pretendavo kontroliuoti bei valdyti kasdienes seksualumo apraiškas: iš to kilo froidiška pastanga (neabejotinai kaip reakcija į tuo metu stiprėjančią rasizmo bangą) seksualumui kaip jo principą suteikti įstatymą: santuokos įstatymą, kraujomaišos interdiktą, Tėvo Suvereno teisę, – žodžiu, sušaukti visas ankstesnes valdžios formas potroškiams reguliuoti. Taigi psichoanalizė pasirodė – nepaisant kelių su esminiais dalykais susijusių išimčių – kaip teorinė ir praktinė opozicija fašizmui. Tačiau ši psichoanalizės pozicija buvo susijusi su konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis. Niekas negali sukliudyti tam, kad pagaliau suprastume, jog samprotauti apie seksualumą jį siejant su įstatymo, mirties, kraujo bei suvereniteto instancijomis – nesvarbu, kaip šiuo atveju cituotume Sade’ą ir Bataille’į, kad ir kokių „ardomosios veiklos“ užstatų iš jų reikalautume – yra tiktai istorinė „retroversija“. Imti galvoti apie seksualumo dispozityvą dera pradedant nuo jo bendraamžių valdžios technikos formų.

* * *

Man pasakys: tai reiškia nukrypti į greičiau skubotai suformuotą, o ne radikalų istorizmą; tai reiškia nutylėti – galbūt iš tiesų permainingų, bet ir netvirtų, šalutinių ir apskritai paviršutiniškų reiškinių naudai – biologiškai pastovią seksualinių funkcijų egzistenciją; tai reiškia kalbėti apie seksualumą taip, lyg sekso iš viso nebūtų. Teisūs bus tie, kurie man paprieštaraus: „Jūs ketinate smulkiai ištirti procesus, dėl kurių buvo seksualizuoti moters kūnas, vaiko būtis, šeimyniniai santykiai ir daugybė įvairiausių socialinių ryšių. Norite aprašyti nuo XVIII amžiaus pastebimą vis didėjantį susirūpinimą seksu ir vis stiprėjantį užsispyrimą, kurį pasitelkę visur įtarinėjame seksą. Tebūnie; manykime, jog iš tiesų valdžios mechanizmai daugiau buvo naudojami tam, kad sužadintų ir „sukurstytų“ seksualumą, o ne jį nuslopintų. Tačiau štai jūs visai priartėjote prie to, nuo ko, kaip tikriausiai manėte, esate nusišalinęs; iš esmės jūs nurodote seksualumo difuzijos, įsišaknijimo, sutvirtinimo reiškinius; bandote nurodyti tai, ką būtų galima pavadinti „erogeninėmis“ socialinio kūno zonomis; visiškai tikėtina, kad jūs tik perkėlėte į difuzinių procesų lygį tuos mechanizmus, kuriuos individo lygiu tiksliai užčiuopė psichoanalizė. Tačiau jūs nepastebite to, dėl ko toji seksualizacija tik ir galėjo įvykti ir nuo ko psichoanalizė kaip tik nenusisuka, o būtent – sekso. Iki Freudo mėginta kuo kruopščiau seksualumą lokalizuoti: į sekso, į dauginimosi funkcijų, į tiesioginių anatominių jo lokalizacijų sritį; apsiribota biologiniu minimumu: organas, instinktas, galutinis tikslas. Jūs užimate simetrišką ir atvirkščią poziciją: jums lieka vien nepagrįsti efektai, nuo šaknų atplėštos šakelės, seksualumas be sekso. Dar kartą – kastracija“.

Čia svarbu išskirti du klausimus. Viena vertus, ar būtinai seksualumo, kaip „politinio dispozityvo“, analizė numato kūno, anatominių, biologinių, funkcinių elementų išskyrimą? Į šį pirmąjį klausimą, manau, galima atsakyti: ne. Šiaip ar taip, šio tyrinėjimo tikslas ir yra parodyti, kaip valdžios dispozityvai tiesiogiai susijungia su kūnu – su kūnais, funkcijomis, fiziologiniais procesais, pojūčiais bei malonumais; tikrai nesakome, kad į kūną neturėtų būti kreipiamas dėmesys, o galvojame, ką reikėtų daryti, kad būtų imtasi tokios analizės, kur biologinis ir istorinis veiksniai neitų vienas paskui kitą kaip ankstesniųjų sociologų evoliucionistų darbuose, bet susijungtų priklausomai nuo vis sudėtingesnių šiuolaikinių valdžios technologijų, kurioms gyvybė yra taikinys. Taigi ne „mentalitetų istorija“, kuriai kūnas svarbus tik aiškinantis būdą, kaip jis suvokiamas, kokia prasmė bei vertė jam suteikiama, bet „kūno istorija“, aiškinantis būdą, kaip į jį buvo investuota tai, kas jame yra materialiausia ir gyviausia.

Dabar antrasis klausimas, kitoks negu pirmasis: ar tas materialumas, kuriuo remiamasi, kartais nėra sekso materialumas? Ar ne paradoksas – rašyti seksualumo istoriją, remiantis kūnu, visiškai apsieinant be sekso? Pagaliau argi per seksualumą besireiškianti valdžia nėra specialiai adresuojama šiam tikrovės elementui – apskritai seksui? Tegu valdžiai seksualumas nėra tokia išorinė teritorija, kuriai valdžia primetama, o priešingai, yra valdžios potvarkių instrumentas, – su tuo dar galima sutikti. Tačiau seksas, pats seksas – ar valdžiai jis nėra „kitas“, o seksualumui židinys, kuriame pastarasis įžiebia savo efektus, kad juos paskleistų aplinkui? Tai štai, kaip tik šios paties sekso idėjos negalime priimti gerai neištyrę. Ar iš tikrųjų „seksas“ yra toji inkarvietė, į kurią atsiremia „seksualumo“ apraiškos, ar greičiau – sudėtinga idėja, istoriškai susiformavusi seksualumo dispozityvo viduje? Bet kuriuo atveju būtų galima parodyti, kaip ši „sekso“ idėja susiformavo, remdamasi įvairiausiomis strategijomis, ir kokį apibrėžtą vaidmenį ji atliko valdyme.

Galima pamatyti, kaip tomis pagrindinėmis linijomis nuo XIX amžiaus rutuliojosi seksualumo dispozityvas, formavosi idėja, kad egzistuoja kažkas kita, ne vien kūnas, organai, somatinės lokalizacijos, funkcijos, anatominės ir fiziologinės sistemos, pojūčiai, malonumai; yra kažkas kita ir daugiau, kažkas su savo vidinėmis ypatybėmis ir savais įstatymais: tai „seksas“. Taigi sureikšminus moters isteriją „seksas“ buvo apibrėžtas trejopai: kaip tai, kas kartu priklauso ir vyrui, ir moteriai; kaip tai, kas iš esmės priklauso vyrui ir ko tokiu atveju stinga moteriai; taip pat kaip tai, kas tik ir konstruoja moters kūną, visą jį paskirdamas atgaminimo funkcijai ir be paliovos trikdo jo ramybę pačios šios funkcijos rezultatais; laikantis tokios strategijos, isterija interpretuojama kaip seksualinis žaidimas tiek, kiek ji yra ir „viena“, ir „kita“, visuma ir dalis, principas ir trūkumas. Pripažįstant vaikų seksualumą, formuojasi idėja tokio sekso, kuris kartu ir yra (anatomijos požiūriu), ir jo nėra (fiziologijos požiūriu), ir vėlgi – yra, nes regime jo aktyvumą, ir nėra, nes suvokiamas jo nepakankamumas galutinio tikslo požiūriu; arba dar: jis veiklus savo apraiškomis, tačiau slepia savo efektus, kurie su visu savo patologiniu svoriu pasirodys tik kur kas vėliau; ir jei suaugusiojo kūne dar aptinkamas vaikiškas seksas, tai būtent tam tikro slapto priežastingumo forma, siekiančia suaugusiojo seksą anuliuoti (viena XVIII ir XIX amžiaus medicinos dogmų teigė, kad ankstyvas seksualumas vėliau virsta nevaisingumu, impotencija, frigidiškumu, nesugebėjimu pajausti malonumą, jausmų anestezija); įvertinus vaikystės seksualumą, buvo formuojama idėja sekso, paženklinto esimo ir nešimo, slapto ir akivaizdaus žaismu; masturbacija, su visais jai priskiriamais efektais, esą pirmiausia ir parodo šį esimo ir nešimo, akivaizdaus ir slapto žaidimą. Priskyrus iškrypimus psichiatrijai, buvo pabrėžiamos biologinės sekso funkcijos ir jis buvo priskirtas anatominiam ir fiziologiniam aparatui, jam ir suteikiančiam „prasmę“, tai yra jo baigtinumą; tačiau seksas pasirodė susietas ir su instinktu, kuriam vystantis ir per objektus, prie kurių jis gali prisirišti, kartais pasireiškia iškrypėliški poelgiai, taip pat paaiškėja ir jų genezė. Taip „seksas“ apibrėžiamas, remiantis funkcija ir instinktu, baigtinumu ir reikšme. Kaip tik šia iškrypimo kaip modelio forma jis pasirodo geriau negu bet kuria kita: šitoks „fetišizmas“, bent jau nuo 1877 metų, buvo svarbiausia gija, padėjusi narplioti ir kitas deformacijas, nes jame aiškiai matėsi instinkto fiksacija prie objekto istorinio sąryšingumo ir biologinio neadekvatumo būdu. Pagaliau reproduktyvines elgesio formas socializavus, „seksas“ aprašomas kaip įspraustas tarp realybės dėsnio (tiesioginė ir šiurkščiausia realybės forma yra ekonominiai poreikiai) ir malonumų industrijos, kuri visuomet bando apeiti įstatymus, jei tik apskritai juos pripažįsta. Žinomiausia iš „gudrybių“ – „coitus interruptus“ – rodo tokį tašką, kuriame realybės instancija verčia užbaigti malonumą ir kur malonumas vis dar randa galimybę reikštis, nepaisant slopinančios realybės. Suprantama: būtent seksualumo dispozityvas savo įvairiose strategijose ir įkurdina šią „sekso“ idėją; o keturiomis didžiosiomis formomis – isterijos, onanizmo, fetišizmo ir nutraukto lytinio akto – parodo seksą kaip kažką pajungta visumos ir dalies, principo ir trūkumo, nešimo ir esimo, pertekliaus ir trūkumo, funkcijos ir instinkto, baigtinumo ir prasmės, realumo ir malonumo žaismei. Taip pamažu susiformavo bendrosios sekso teorijos apmatai.

Štai šitaip sukurta teorija seksualumo dispozityvo viduje atliko daugybę funkcijų, dėl kurių tapo būtina. Ypač svarbios tarp jų buvo trys. Pirma, „sekso“ sąvoka leido pagal tam tikrą, dirbtinai sukurtą, vienovę pergrupuoti anatominius elementus, biologines funkcijas, poelgius, pojūčius bei malonumus, o antra – šiam fiktyviam junginiui leido funkcionuoti kaip kauzaliniam principui, visur esančiai prasmei, paslapčiai, kurią privalu demonstruoti visur: taigi seksas galėjo funkcionuoti kaip vienintelis signifikantas ir kaip universalus signifikatas. Be to, pasirodydamas ir kaip anatomija, ir kaip trūkumas, kaip funkcija ir kaip latentinė būsena, kaip instinktas ir kaip prasmė, seksas galėjo nubrėžti kontakto liniją tarp žinojimo apie žmogaus seksualumą ir biologinių giminės pratęsimo mokslų; taip žinojimas, realiai nieko iš šių mokslų neperėmęs – gal tik kelias neaiškias analogijas ir kelias perkeltas sąvokas, – dėl tokios kaimynystės įgijo savotišką beveik mokslo garantiją; tuo tarpu kai kurios biologijos bei fiziologijos tezės dėl tos pačios kaimynystės galėjo pasitarnauti žmogaus seksualumui, tapdamos normalizuojančiais jo principais. Pagaliau sekso sąvoka laidavo esminį pakeitimą; ji leido sukeisti vietomis valdžios santykių reprezentaciją ir seksualumą, parodant pastarojo ne svarbiausią, pozityvų santykį su valdžia, bet kaip neva įsišaknijusį į tam tikrą specifinę, nepakeičiamą instanciją, kurią valdžia visaip stengiasi pajungti; taip „sekso“ idėja leidžia nutylėti tai, kas sudaro valdžios „valdžią“; ši idėja skatina galvoti apie valdžią tik kaip apie įstatymą ir interdiktą. Seksas – toji, regis, mums viešpataujanti instancija, toji paslaptis, kuri, atrodo, pagrindžia viską, kas mes esame; tas taškas, užburiantis savo reiškiama galia ir savo slepiama prasme; taškas, kurio mes prašome atskleisti, kas tokie esame, ir išvaduoti nuo to, kas mus apibrėžia, – seksas neabejotinai yra tik tam tikras idealus taškas, tapęs būtinybe dėl seksualumo dispozityvo bei jo funkcionavimo. Nereikia įsivaizduoti kažkokios autonomiškos sekso instancijos, kuri esą antriniu būdu, išilgai viso kontakto su valdžia paviršiaus, gamina daugybinius seksualumo efektus. Priešingai – seksas yra labiausiai spekuliatyvinis, tikrai vidinis, idealiausias seksualumo dispozityvo elementas, kurį valdžia ima reguliuoti, užgrobusi kūną, jo materialumą, jo jėgą, pojūčius, malonumus.

Galėtume pridurti, jog „seksas“ atlieka ir dar vieną funkciją, persmelkiančią pirmąsias ir jas palaikančią. Šiuokart daugiau praktinį nei teorinį vaidmenį. Iš tiesų būtent per seksą – tą seksualumo dispozityvo nustatytą įsivaizduojamą taikinį – turi pereiti kiekvienas, mėginantis savyje susivokti (nes seksas yra ir įslaptintas elementas, ir prasmę gaminantis principas), aprėpti visą savo kūną (nes jis yra reali kūno dalis, kuriai nuolat grasinama ir kuri simboliškai konstruoja visumą), pasiekti savo identitetą (nes impulso jėgą jis sujungia su ypatinga asmens istorija). Dėl pervartos, kuri, aišku, prasidėjo klastingu būdu ne vakar, o jau krikščionių ganytojiškųjų nuostatų, skirtų kūnui, laikais, šiandien ėmėme reikalauti aiškumo iš to, kas ilgus amžius buvo laikoma beprotybe, kūno pilnatvės – iš to, kas ilgai buvo jo randas ir tarsi žaizda, savo identiteto – iš to, kas buvo suvokiama kaip tamsus bevardis postūmis. Štai iš kur tas sekso sureikšminimas, pagarbi baimė, kuria jį apsupame, atkaklus noras jį pažinti. Štai iš kur atsirado faktas, jog per amžius jis tapo kažkuo svarbesniu negu mūsų siela, beveik svarbesniu už gyvenimą; dėl to visos pasaulio paslaptys mums atrodo tokios besvorės, palyginti su šia paslaptimi, tokia mažyte kiekviename iš mūsų, bet tokia svaria, todėl reikšmingesne už bet kurią kitą. Faustiškoji sutartis – pagunda, kurią seksualumo dispozityvas mumyse įrašė – nuo šiol yra tokia: iškeisti visą gyvenimą į patį seksą, į sekso suverenumą ir jo tiesą. Seksas tikrai yra vertas mirties. Kaip tik šia prasme, ir kaip matome – griežtai istorine, šiandien seksą yra persmelkęs mirties instinktas. Kai senų senovėje Vakarai surado meilę, jie įkainojo ją taip, kad mirtis tapo priimtina; o šiandien seksas pretenduoja į tokį – visų brangiausią – ekvivalentą. Tuo metu, kai seksualumo dispozityvas leidžia valdžios technologijas investuoti į gyvenimą, tas fiktyvus sekso taškas, kurį dispozityvas pats ir nurodė, kiekvieną iš mūsų užburia taip, jog neprieštaraujame jame išgirdę mirties šnabždesį.

Sukūręs tokį įsivaizduojamą elementą – „seksą“, seksualumo dispozityvas sužadino vieną pagrindinių savo vidinio funkcionavimo principų: sekso troškimą – troškimą jį turėti, troškimą jį pasiekti, atskleisti, išlaisvinti, artikuliuoti diskursu, formuluoti kaip tiesą. Patį „seksą“ jis suformavo kaip kažką trokštamo. Būtent šis sekso troškimas ir susieja kiekvieną mūsų su priesaku jį pažinti, atskleisti jo dėsnį ir jo galią; būtent tas troškimas verčia manyti, jog mes, priešindamiesi kiekvienai valdžiai, tvirtiname savo sekso teises, tuo tarpu iš tikrųjų sekso troškimas susieja mus su seksualumo dispozityvu, kuris prikelia iš mūsų pačių gelmių – lyg kokį miražą, kuriame, kaip mums atrodo, save atpažįstame – juodą sekso švytėjimą.

„Viskas yra seksas, – kalbėjo Kate kūrinyje Plunksnuotoji gyvatė , –viskas yra seksas. Koks seksas gali būti gražus, kai žmogus išsaugo jį galingą ir šventą ir kai jis užpildo pasaulį. Jis – kaip saulė, kuri jus užlieja, jus persmelkia savo šviesa“.

Taigi reikia ne priskirti seksui seksualumo istoriją, bet parodyti, kokiu būdu „seksas“ tampa istoriškai priklausomas nuo seksualumo. Nereikia įkurdinti sekso realybėje, o seksualumo – neaiškių idėjų bei iliuzijų teritorijoje; seksualumas yra labai reali istorinė figūra; būtent ji sukūrė – kaip spekuliatyvų, būtiną jam funkcionuoti elementą – sekso sąvoką. Tad nedera manyti, jog teigdami seksą jau neigiame valdžią; priešingai – mes sekame bendro seksualumo dispozityvo eigą. Būtent nuo sekso ir reikia išsivaduoti, jei norime taktine įvairių seksualumo mechanizmų pervarta, nepaisydami valdžios spendžiamų žabangų, įvertinti kūną, malonumus, žinias, visą jų įvairovę, pripažindami jų galią priešintis. Ne seksas kaip troškimas, bet kūnas ir malonumai turi būti atramos taškas seksualumo dispozityvo kontrapuolimui.

* * *

„Praeityje, – kalbėjo D. H. Lawrence’as, – buvo tiek daug veiklos, ypač seksualinės, tokio monotoniško ir varginančio pakartojimo, be jokio paralelinio minties bei supratimo plėtojimo. Dabar mūsų tikslas – suprasti seksualumą. Iki galo sąmoningas seksualinio instinkto suvokimas šiandien turi didesnę reikšmę už patį seksualinį aktą“.

Gal vieną dieną tuo imsime stebėtis. Bus sunku suprasti, kaip civilizacija, kitose srityse su dideliu atsidėjimu kurianti milžiniškus gamybos bei naikinimo aparatus, rado laiko ir įgijo begalinės kantrybės su tokiu nerimu be paliovos savęs klausti, kaipgi reikėtų suprasti seksą; gal šypsosimės prisiminę, jog tie žmonės, kokie mes buvome, tikėjo, kad kaip tik čia yra tiesa, bent jau ne mažiau vertinga už tą, kurios reikalavome iš žemės, žvaigždžių ir iš grynųjų minties formų; nusistebėsime, kaip atkakliai apsimetinėjome, jog išplėšėme seksualumą iš jo nakties; seksualumą, kurį viskas – mūsų diskursai, mūsų įpročiai, institucijos, nuostatai, žinios – gamino dienos šviesoje ir su trenksmu įveiksmino. Klausime savęs, kodėl mes taip norėjome nušalinti tylos priesaką tam pačiam triukšmingiausiam iš mūsų visų darbų. Retrospektyvoje triukšmas gal pasirodys perdėtas, tačiau dar keistesnis bus mūsų atsisakymas kalbėti ir įsakas tylėti. Klausime savęs, kas galėjo mums išugdyti tokį perdėtą pasitikėjimą savimi; spėliosime, kodėl priskyrėme sau nuopelnus už tai, kad pirmieji – nesitaikstydami su tūkstantmete morale – seksui suteikėme tą svarbią reikšmę, kuri, kaip sakoma, ir yra jo reikšmė; ir kaip mums pavyko pašlovinti save už tai, kad pagaliau, XX amžiuje, įveikėme ilgo ir sunkaus slopinimo epochą – ilgai trukusio, palaužto, labai smulkmeniškai ir skrupulingai buržuazinės ekonomikos naudojamo krikščioniškojo asketizmo epochą. Ten, kur šiandien regime labai sunkiai panaikintos cenzūros istoriją, atpažinsime greičiau per amžius ilgą kilimą tam tikro sudėtingo dispozityvo, kurio tikslas – priversti mus kalbėti apie seksą, juo domėtis ir rūpintis, įtikinti jo dėsnio suverenumu, – tada, kai iš tiesų mus veikia valdingi seksualumo mechanizmai.

Tik pašaipą mums bekels priekaištas dėl panseksualizmo, kuris vienu metu buvo taikomas Freudui ir psichoanalizei. Tačiau gal mažiau akli pasirodys tie, kurie jį suformulavo, už tuos, kurie jį lengva ranka atmetė, tarsi jis reikštų tik persenusią pabrėžtino drovumo sukeltą baimę. Juk pirmieji pagaliau tik buvo užklupti proceso, kuris jau buvo seniai prasidėjęs ir nepastebimai juos apsupęs iš visų pusių; jie priskyrė vien blogajam Freudo genijui tai, kam jau seniai buvo ruoštasi; jie suklydo tik dėl visuotinio seksualumo dispozityvo įtvirtinimo mūsų visuomenėje datos. Antrieji klydo, aptardami proceso prigimtį; jie manė, kad Freudas, padaręs staigų posūkį, pagaliau grąžino seksui tą dalią, kuri jam buvo skirta ir dėl kurios taip ilgai ginčytasi; jie nepamatė, kad gerasis Freudo genijus įkurdino jį viename svarbiausių taškų, nuo XVIII amžiaus paženklintų žinojimo ir valdžios strategijomis; neįžiūrėjo, kad šitaip Freudas suteikė naują impulsą – nuostabiai efektingai, lyg būtų koks klasikinės epochos mokytojas ir dvasinis vadovas – šimtamečiui priesakui pažinti seksą ir įvesti jį į diskursą. Dažnai primenamos tos nesuskaičiuojamos priemonės, kurių griebėsi senoji krikščionybė, norėdama mus priversti nekęsti kūno; bet truputį pagalvokime apie visas gudrybes, kurių per keletą amžių buvo imtasi verčiant mus pamilti seksą, kurios sukėlė troškimą jį pažinti, įvertinti tai, kas apie jį kalbama; kuriomis mes ėmėme labai stengtis jį užklupti ir jautėme pareigą išplėšti iš jo tiesą, kurios mums įteigė kaltės jausmą dėl to, kad taip ilgai nepripažinome sekso. Kaip tik jos šiandien nusipelno mūsų nuostabos. Taip pat dera mums pagalvoti apie tai, kad vieną dieną galbūt kitoje kūno ir jo teikiamų malonumų sistemoje taps nebeaišku, kaip, pasitelkus seksualumo gudrybes ir jas palaikantį valdžios dispozityvą, pavyko pajungti mus šiai atšiauriai sekso monarchijai – tiek, kad pasmerkėme save begalinei užduočiai atskleisti jo paslaptį ir išlupti iš šito šešėlio pačius tikriausius prisipažinimus.

Šio dispozityvo ironija: jis verčia mus manyti, jog kalbame apie savo „išsilaisvinimą“.

————————

Išnašos

22 S. Pufendorf.  Le Droit de la nature (vertimas į pranc. k., 1734), p. 445.

23 „Kaip sudėtinis kūnas gali turėti savybių, kurių neturi nė vienas paprastas kūnas, o tokiems susijungus jis ir susidarė, – visiškai taip juridinis kūnas, remiantis jį sudarančių asmenų sąjunga, gali turėti tokių teisių, kurios nė vienam atskiram asmeniui formaliai nebuvo suteiktos ir kurias vykdyti turi vadovai“. Pufendorf, ten pat, p. 452.

————————-