Sigmund Freud

(8 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

AŠTUNTA PASKAITA

Vaikų sapnai

Ponios ir ponai! Susidaro įspūdis, kad kiek paskubėjome. Grįžkime truputį atgal. Prieš paskutinįsyk mėgindami savąja technika įveikti sapno iškraipymo sunkumus sakėme, kad geriausias būdas juos apeiti – pasirinkti nedaug teiškraipytus ar apskritai neiškraipytus sapnus, žinoma, jeigu tokių sapnų apskritai esama. Taigi ir vėl nukrypstame nuo mūsų pažinimo raidos, nes tai, kad esama iškraipymo nepaveiktų sapnų, buvo pastebėta tik ilgą laiką nuosekliai naudojantis aiškinimo technika ir analizuojant iškraipytus sapnus.

Tokius mums reikalingus sapnus sapnuoja vaikai. Tai trumpi, aiškūs, rišlūs, lengvai suprantami, nedviprasmiški – bet visgi sapnai. Tik nemanykite, kad visi vaikų sapnai tokie. Sapnų iškraipymas randasi labai ankstyvoje vaikystėje; yra užfiksuota penkerių-aštuonerių metų vaikų sapnų, pasižyminčių beveik visomis vėlesnių sapnų ypatybėmis. Bet apsiriboję amžiumi nuo pastebimos psichinės veiklos pradžios iki ketverių arba penkerių metų atrasite visą aibę sapnų, kuriuos galima pavadinti infantiliais ir kurie pasitaiko ir vėlesniais vaikystės metais. Net ir suaugusieji tam tikromis aplinkybėmis sapnuoja sapnus, prilygstančius tipiškai infantiliems.

Pasitelkę šiuos vaikų sapnus, galime lengvai ir užtikrintai padaryti išvadas apie sapno esmę, kurios, tikėkimės, bus ir lemiamos, ir visuotinės.

1. Norint suprasti šiuos sapnus nereikia analizės, nereikia jokios technikos. Nereikia klausinėti sapną pasakojančio vaiko. Tereikia prie jo sapno pridurti kiek žinių iš vaiko gyvenimo. Kaskart būna kažkoks sapną paaiškinantis ankstesnės dienos išgyvenimas. Sapnas yra psichikos reakcija miegant į šį dienos išgyvenimą.

Išklausykime keletą pavyzdžių, kuriais galėsime grįsti tolesnes išvadas.

a)1 metų ir 10 mėnesių berniukas sveikindamas turi įteikti pintinę vyšnių. Jis tai daro aiškiai nenoromis, nors jam ir pažadėta, kad keletą vyšnių gausiąs ir jis. Kitą rytą berniukas pasakoja savo sapną: He(r)manas suvalgė visas vyšnias.

b)3 metų ir 3 mėnesių mergaitė pirmą kartą plaukinama valtimi po ežerą. Kai reikia lipti iš valties, ji atsisako ir graudžiai apsiverkia. Jai atrodo, kad laikas plaukiojant per greitai prabėgo. Kitą rytą: Šiąnakt aš plaukiojau po ežerą. Turbūt galime pridurti, kad šis plaukiojimas buvo ilgesnis.

c)5 metų ir 3 mėnesių berniukas dalyvauja iškyloje į Ešerntalį prie Halštato. Anksčiau jis girdėjo, kad Halštatas yra Dachšteino papėdėje. Šis kalnas berniuką labai domino. Iš buto Auzėje, kur šeima gyveno, gerai matomas Dachšteinas, o pro žiūronus – ir Simonihiutė. Vaikas kelissyk mėgino įžiūrėti Simonihiutę pro žiūronus; neaišku, ar sėkmingai. Iškylos pradžioje jis buvo kupinas džiaugsmingo lūkesčio. Vos prieš akis išnirus naujam kalnui berniukas klausdavo: „Ar tai Dachšteinas?” Kuo dažnesnis būdavo neigiamas atsakymas, tuo labiau jis dirgo, galiausiai visai nutilo ir net nepanoro paėjėti iki krioklio. Manyta, kad berniukas pervargo, bet kitą rytą jis džiūgaudamas papasakojo: „Šiąnakt sapnavau, kad mes buvome ant Simonihiutės.” Štai ko jis tikėjosi šioje išvykoje. Klausinėjamas pridūrė tik tai, ką buvo anksčiau girdėjęs: reikia šešias valandas lipti laipteliais aukštyn.

Šitų trijų sapnų pakaks, kad gautume visas norimas žinias.

2.Akivaizdu, kad šie vaikų sapnai nėra beprasmiai; tai suprantami ir visaverčiai psichiniai aktai. Prisiminkite anksčiau minėtą medicinos požiūrį į sapną, prisiminkite alegoriją apie nemuzikalaus žmogaus pirštų užgaunamus pianino klavišus. Neįmanoma nepastebėti, kaip tokį suvokimą neigia šitie vaikų sapnai. Būtų pernelyg keista, jeigu kaip tik vaikas miegodamas įstengtų išgyventi visaverčius psichinius aktus, o tuo tarpu suaugęs žmogus tomis pačiomis aplinkybėmis pasitenkintų mėšlungiškomis reakcijomis. Be to, galime teigti, kad vaiko miegas geresnis ir gilesnis.

3.Šiuose sapnuose nėra sapno iškraipymo, todėl jų nereikia aiškinti. Išreikštasis sapno turinys čia sutampa su slaptuoju. Vadinasi, iškraipymas nėra esminis sapno bruožas. Drįstu tikėtis, kad dabar jums nusirito akmuo nuo širdies. Bet kiek pagalvoję turėsime pripažinti, kad ir šie sapnai truputį iškraipyti, kad esama šiokio tokio skirtumo tarp išreikštojo sapnų turinio ir slaptųjų jų minčių.

4.Vaiko sapnas yra reakcija į dienos išgyvenimą, sukėlusį apgailestavimą, troškimą, palikusį neįgyvendintą norą. Sapnas tiesiogiai, atvirai išpildo šitą norą. Prisiminkite mūsų samprotavimus apie vidinių ir išorinių kūno dirginimų vaidmenį trikdant miegą ir sukeliant sapnus. Susipažinome su tikrais šitą vaidmenį patvirtinančiais faktais, bet visgi nedaug sapnų galėjome taip paaiškinti. Šiuose vaikų sapnuose neaptinkame jokios užuominos į somatinius dirginimus; ir apsirikti čia negalime, nes sapnai yra visiškai suprantami ir lengvai apžvelgiami. Bet tai nereiškia, kad turime neigti tai, jog sapnas gali atsirasti dėl dirginimo. Galime tik paklausti, kodėl nuo pat pradžių užmiršome, kad būna ne tik fizinių, bet ir psichinių miegą trikdančių dirginimų? Juk žinome, kad kaip tik tokie jauduliai dažniausiai trikdo suaugusio žmogaus miegą, kliudydami jam susikurti tokią psichinę būseną, kuri būtina norint užmigti, atitraukti dėmesį nuo pasaulio. Jis nenorėtų pasitraukti iš aktyvaus gyvenimo, mieliau tęstų darbą su jam rūpimais daiktais, todėl ir neužmiega. Vaikui toks psichinis sapną trikdantis dirginimas yra nepatenkintas jo noras, į kurį jis reaguoja sapnu.

5.Dabar iš karto galime paaiškinti sapno funkciją. Sapnas, kaip reakcija į psichinį dirginimą, turi šį patenkinti, kad jis nustotų veikęs ir galima būtų toliau miegoti. Dar nežinome, kokiu būdu per sapną dinamiškai patenkinamas dirginimas, bet jau matome, kad sapnas ne trikdo miegą, kaip paprastai manoma, bet saugo jį, šalina miego trikdžius. Nors mums atrodo, kad būtume geriau miegoję, jei nebūtų buvę sapno, bet tai netiesa; jeigu ne sapnas, iš viso nebūtume užmigę. Tai jo nuopelnas, kad apskritai miegojome. Jis negalėjo mūsų nesutrukdyti, kaip naktinis sargas kartais negali apsieiti netriukšmavęs, norėdamas nuginti ramybės drumstėjus, kurie triukšmaudami mus pažadintų.

6.Pagrindinė sapno ypatybė yra ta, kad jj sukelia noras, o jo turinį sudaro šio noro įgyvendinimas. Antra taip pat nuolatinė ypatybė: sapnas ne tiesiog išreiškia mintį, bet kaip haliucinacinis išgyvenimas vaizduoja, jog noras išsipildė. Aš norėčiau plaukioti po ežerą, – toks yra sapną sukėlęs noras; sapno turinys: aš plaukioju ežere. Tad ir šiuose paprastuose vaikų sapnuose esama skirtumo tarp išreikštojo ir slaptojo sapno turinio, ir čia slaptoji sapno mintis iškraipoma – mintis paverčiama išgyvenimu. Aiškinant sapną pirmiausia reikia panaikinti kaip tik šitą pakeitimą. Jei paaiškėtų, kad jis yra bendriausia sapno ypatybė, tai anksčiau pateiktą sapno fragmentą „matau savo brolį dėžėje” reikėtų aiškinti ne „mano brolis apsiriboja”, bet „norėčiau, kad mano brolis apsiribotų, mano brolis turi apsiriboti”. Ko gero, tik antroji iš dviejų čia pateiktų bendrųjų sapno ypatybių nesusilauks prieštaravimų ir bus priimta. Be to, tik išsamesni tyrinėjimai leis nustatyti, ar visada sapną sukelia noras, o ne būgštavimas, ketinimas ar priekaištas, bet jie nepaneigs antrosios sapno ypatybės: sapnas ne tiesiog pakartoja dirginimą, bet nutraukia jį, pašalina, panaikina, leisdamas savotiškai jį išgyventi.

7.Remdamiesi šiomis sapno ypatybėmis vėl prisiminkime sapno palyginimą su riktu. Aptardami riktus išskyrėme trikdančią ir sutrikdytą tendencijas, – riktas buvo jų abiejų kompromisas. Sapnui tinka ta pati schema. Sutrikdyta tendencija čia tegali būti noras miegoti. Trikdančią tendenciją pakeičiame psichiniu dirginimu, t. y. noru, kuris siekia būti įgyvendintas, nes iki šiol nesusidūrėme su kitais sapną trikdančiais psichiniais dirginimais. Sapnas irgi yra kompromiso padarinys. Miegi, bet kartu patiri noro išpildymą; patenkini norą, bet kartu toliau miegi. Ir viena, ir kita tendencija iš dalies įvykdoma, iš dalies ne.

8. Prisiminkite, kaip kažkada mėginome suprasti sapnus remdamiesi faktu, kad tam tikri labai aiškūs fantazijos dariniai vadinami „dienos sapnais”. Tokiais dienos sapnais iš tikrųjų iš-pildome norus – garbėtroškos arba erotinius, – kuriuos puikiai žinome, išpildome įsivaizduodami, galbūt įsivaizduodami labai gyvai, bet niekada neišgyvendami kaip haliucinacijų. Tad iš abiejų sapno ypatybių čia išlieka mažiau patikima, o kita, kaip priklausanti nuo miego būsenos ir nerealizuojama būdraujant, visiškai atkrinta. Vadinasi, kalbos vartosena numano tai, kad pagrindinė sapno ypatybė – norų išpildymas. Beje, jeigu išgyvenimas sapne irgi tėra tik dėl miego būsenos kiek pakitęs vaizduotės produktas, – žodžiu, „naktinis dienos sapnas”, – tai iškart aišku, kad sapno susidarymo procesas gali panaikinti naktinį dirginimą ir atnešti pasitenkinimą, nes ir „dienos sapnai” yra veikla, susijusi su pasitenkinimu ir tik dėl jo atliekama.

Bet panašią prasmę turi ir kiti plačiai paplitę posakiai. Žinomos patarlės sako: kiaulė sapnuoja giles, žąsis – kukurūzus; arba klausia: ką sapnuoja višta? – Soras. Vadinasi, patarlė nusileidžia dar žemiau nei mes, nuo vaiko prie gyvūno, tvirtindama, kad sapno turinys yra poreikio patenkinimas. Atrodo, kad daugybė kitų posakių irgi užsimena apie tai, pvz., tokie: „gražu, kaip sapne”, „šito nė sapne nesusapnuosi”, „negalėjau šito įsivaizduoti net keisčiausiame sapne”. Akivaizdu, kad tokie posakiai patvirtina mūsų prielaidą. Juk pasitaiko ir siaubingų, ir nemalonaus arba neutralaus turinio sapnų, bet kalboje tai neatsispindi. Tiesa, minimi ir „blogi” sapnai, bet visgi mūsų kalbai sapnas yra vien norų išpildymas. Nerasime ir patarlės, teigiančios, tarkime, kad kiaulė arba žąsis sapnuoja, kaip jas pjauna.

Žinoma, neįmanoma, kad apie sapnus rašę autoriai nebūtų pastebėję šios sapno ypatybės – norų išpildymo. Priešingai, tai atsitikdavo labai dažnai, bet nė vienam jų neatėjo į galvą pripažinti šią ypatybę visuotine ir laikyti ją kertine aiškinant sapnus. Nesunku įsivaizduoti, kas galėjo juos stabdyti, – panagrinėsime tai vėliau.

Bet pažvelkite, kiek daug sužinojome, deramai įvertinę vaikų sapnus, ir beveik be jokių pastangų! Sužinojome, kad sapno funkcija yra apsaugoti miegą; kad jis atsiranda veikiant dviem konkuruojančioms tendencijoms, iš kurių viena – poreikis miegoti – yra nuolatinė, o antra siekia patenkinti psichinį dirginimą; įrodėme, kad sapnas yra prasmingas psichinis aktas, o dvi pagrindinės jo ypatybės – tai norų išpildymas ir haliucinacinis išgyvenimas. Ir kartu vos neužmiršome, kad užsiimame psichoanalize. Mūsų darbas nepasižymėjo jokiais specifiniais požymiais, vien sąsaja su riktais. Kiekvienas psichologas, ničnieko nežinodamas apie psichoanalizės prielaidas, galėtų šitaip paaiškinti vaikų sapnus. Kodėl nė vienas jų to nepadarė?

Jeigu sapnai būtų tik infantilūs, tai problema jau būtų išspręsta, mūsų užduotis atlikta, ir nereikėtų kamantinėti sapnavusiojo, neprireiktų nesąmoningų reiškinių ir laisvųjų asociacijų.

Bet kaip tik tai, matyt, ir yra mūsų tolesnė užduotis. Jau nesyk patyrėme, kad sapno ypatybės, kurias pradžioje laikėme visuotinėmis, būdingos tik kai kuriems tam tikros rūšies sapnams. Vadinasi, svarbu tai, ar tos bendros ypatybės, kurias atskleidė vaikų sapnai, yra nuolatinės, ar jos būdingos ir neaiškiems sapnams, kurių išreikštasis turinys, atrodytų, visai nesusijęs su kokiu nors užsilikusiu dienos noru. Mūsų nuomone, šie sapnai buvo itin smarkiai iškraipyti, todėl negalime išsyk apie juos spręsti. Kartu manome, kad galėsime juos paaiškinti pasitelkę psichoanalizės techniką, kurios neprireikė aiškinantis vaikų sapnus.

Beje, yra dar viena grupė neiškraipytų sapnų, kuriuose nesunku įžvelgti noro išpildymą. Tai tokie sapnai, kuriuos visą gyvenimą sukelia imperatyvūs kūno poreikiai: alkis, troškulys, seksualinis poreikis; žodžiu, jie yra noro išpildymas reaguojant į vidinius kūno dirginimus. Užrašiau vienos 19 mėnesių mergaitės sapną, kurį sudarė meniu ir prie jo pridurtas mergaitės vardas (Anna F…, žemuogės, avietės, kiaušinienė, košė); tai buvo reakcija į priverstinio badavimo dieną, sutrikus virškinimui kaip tik dėl dviejų sapne minimų uogų. Tą pačią dieną turėjo badauti ir paslankaus inksto kamuojama beveik septyniasdešimtmetė jos senelė, kuri tą naktį sapnavo esanti svečiuose, kur jai siūlomi didžiausi skanėstai. Stebint verčiamus badauti kalinius ir kelionėse bei ekspedicijose nepriteklių patyrusius žmones nustatyta, kad šiomis aplinkybėmis nuolat sapnuojamas tokių poreikių tenkinimas. Antai Otto Nordenskjoldas knygoje Antarctic (1904) rašo apie kartu žiemojusią komandą (t. 1, p. 336): „Sapnai, niekada anksčiau nebuvę tokie gausūs ir ryškūs, labai aiškiai rodė, kur link krypo intymiausios mūsų mintys. Net tie mūsų draugai, kurie šiaip jau sapnuodavo itin retai, dabar kas rytą, kai dalindavomės šio fantazijų pasaulio įspūdžiais, galėjo papasakoti ilgiausias istorijas. Visos jos siejosi su išoriniu, dabar tokiu tolimu pasauliu, bet dažnai taikėsi prie dabartinių aplinkybių… Pagrindiniai dalykai, apie kuriuos dažniausiai sukdavosi mūsų sapnai, buvo valgymas ir gėrimas. Vienas iš mūsų, itin dažnai lėbaudavęs naktinėse puotose, rytais džiūgaudavo galėdamas paskelbti, kad jis „suvalgė trijų patiekalų pietus”; kitas sapnuodavo tabaką, kalnus tabako; dar kitas – laivą atviroje jūroje, iškėlusį visas bures ir artėjantį prie mūsų. Verta paminėti dar vieną sapną: ateina laiškanešys ir ilgai aiškina, kodėl taip ilgai reikėjo laukti pašto, – jis nunešęs jį ne tuo adresu, o paskui vos beatgavęs. Žinoma, miegant vykdavo ir dar labiau neįmanomi dalykai, bet į akis krinta fantazijos stygius, kuriuo pasižymi beveik visi sapnai, – ir mano paties, ir kitų sapnuotieji. Neabejoju, kad visi šie sapnai, jei jie būtų buvę užrašyti, sukeltų didelį psichologų susidomėjimą. Nesunku įsivaizduoti, kaip laukdavome miego, galėjusio suteikti viską, ko kiekvienas iš mūsų karščiausiai troško”. Pacituosiu dar Du Prelį: „Mungo Parkas, alpdamas iš troškulio vienos kelionės po Afriką metu, be perstojo sapnavo vandeningus savo gimtinės slėnius ir pievas. Alkio kamuojamas Trenckas sapnavo esąs Sternšancėje Magdeburge, tarp daugybės valgių, o Georgas Bačkas, pirmosios Franklino ekspedicijos dalyvis, kone mirtimi galuodamasis dėl siaubingų nepriteklių nuolat regėjo sapne gausybę patiekalų”.

Kas per vakarienę persivalgęs aštrių patiekalų naktį pajunta troškulį, tas nesunkiai susapnuos, kad geria. Aišku, stipresnį valgio ar gėrimo poreikį neįmanoma patenkinti sapno vaizdiniais; iš tokio sapno nubundi jausdamas troškulį ir turi tikrai atsigerti. Sapnas šiuo atveju mažai gelbsti, bet visgi aišku, kad juo mėginta nuslopinti dirginimą, vertusį nubusti ir veikti. Kai poreikiai nėra labai dideli, pasitenkinimą teikiantys sapnai dažnai pasiekia savo tikslą.

Sapnai, atsirandantys veikiant seksualiniam dirginimui, irgi teikia pasitenkinimą, bet šis pasižymi tam tikromis ypatybėmis, kurias verta paminėti. Kadangi seksualinis potraukis kiek mažiau priklauso nuo objekto nei alkis ar troškulys, pasitenkinimas sapne su poliucijomis gali būti realus, be to, labai dažnai realus pasitenkinimas susipina su neaiškiu ar iškreiptu sapno turiniu dėl tam tikrų santykio su objektu sunkumų, kuriuos aptarsime vėliau. Ši sapnų su poliucijomis ypatybė paverčia juos, anot O. Ranko, patogiais objektais studijuojant sapnų iškraipymus. Beje, ne vien pasitenkinimą atrasime visuose poreikius atspindinčiuose suaugusių žmonių sapnuose; juose yra ir kitų dalykų, susijusių su grynai psichiniu dirginimu; norėdami juos suprasti turime atlikti aiškinimo darbą.

Beje, anaiptol neteigiame, kad infantilius sapnus primenantys suaugusiųjų sapnai, kuriais išpildomi norai, tėra reakcijos į minėtuosius imperatyvius poreikius. Teko susidurti ir su trumpais bei aiškiais tokio pobūdžio sapnais, atspindinčiais tam tikrų dominuojančių situacijų, kurių ištakos yra neabejotinai psichiniai dirginimai, poveikį. Pvz., nerimo sapnai, kai prieš kelionę, svarbią parodą, paskaitą, vizitą sapnuoji, kad tai jau įvyko, t. y. pasieki savo tikslą išvakarėse, sapnuoji esąs teatre, bendrauji svečiuose. Arba sapnai, teisėtai vadinami komforto sapnais, kai norėdamas dar kiek numigti, sapnuoji, jog jau atsikėlei, prausiesi arba esi mokykloje, o iš tikrųjų toliau miegi, žodžiu, mieliau atsikeli sapne nei tikrovėje. Noras miegoti, kuris, kaip pripažinome, nuolat veikia sapno susidarymo procesą, šiuose sapnuose aiškiai reiškiasi kaip esminis sapno atsiradimo veiksnys. Poreikis miegoti pagrįstai atsiduria tarp kitų svarbių fizinių poreikių.

Pateiksiu jums Schwindo paveikslo, esančio Miuncheno Schacko galerijoje, reprodukciją, rodančią, kaip teisingai dailininkas suvokė sapno radimąsi iš vyraujančios* situacijos. Tai „Kalinio sapnas”, kurio turinys, žinoma, tegali būti išlaisvinimas. Nuostabu tai, kad kalinys turi išsilaisvinti per langą, nes kaip tik per langą prasiskverbia šviesa – dirginimas, nutraukiantis kalinio sapną. Lipdamas aukštyn prie lango, jis, matyt, užimtų tas pozicijas, kuriose dabar matome vienas ant kito stovinčius gnomus, ir jei neapsirinku priskirdamas dailininkui pernelyg didelį įžvalgumą, tai viršutinio gnomo, kuris perpjauna virbus, t. y. atlieka tai, ko norėtų kalinys, veido bruožai primena jį patį.

—————————

*Žr. priedą. (Šiame leidime p. 137).

—————————

Kaip minėjome, visuose sapnuose, išskyrus vaikų bei infantilaus pobūdžio sapnus, mums kliudo sapno iškraipymas. Kol kas negalime pasakyti, ar šie sapnai irgi, kaip įtariame, yra norų išpildymas; išreikštasis jų turinys neleidžia pasakyti, koks psichinis dirginimas juos sukėlė, ir negalime įrodyti, kad jais irgi siekiama pašalinti šitą dirginimą. Matyt, juos reikia paaiškinti, t. y. išversti, pašalinti iškraipymus, pakeisti išreikštąjį turinį slaptuoju, – tik šitai atlikę galėsime nuspręsti, ar pasitvirtina kitų sapnų atveju tai, ką nustatėme nagrinėdami infantilius sapnus.