Gintaras Beresnevičius

KARALIUS PLAUKIA

Romanas

3. Žmonės, ausys ir pupos, arba kas yra kas šiame Dievo pasaulyje

(Apie tai, ką Jūs žinojote, bet niekada nedrįsote paklausti)

APIE ŪMĖDES

Ūmėdė – tai toks grybas, pasižymintis nepaprastu žiaurumu; nepažįsta jis pasigailėjimo; savo būdu jis primena tą moterų rūšį, kuri žinoma kaip famme fatale, ir šį savo garsų ir baisų vardą grybas ūmėdė gavo nuo moterų, nes moterys yra lygiai taip pat baisios ir nenusakomos kaip šis nenaudingas grybas ūmėdė.

APIE KATINUS

Katinai yra panašūs į ūmėdes, bet tik labai iš tolo į juos žvelgiant; su pasibaisėjimu tai pastebėjęs, apmirusia širdimi baigiu rašyti apie katinus.

APIE PUPAS

Pupos yra irgi labai baisios, bet jų keliamą siaubą ir deramą nepasitikėjimą jomis žmonės mėgina įveikti, jąsias mirkydami; tiesa, buvo atsitikimų, kai mirkomos pupos išlipo iš dubenėlio, priėjo prie jas mirkiusio žmogaus ir jį suvalgė. Nuo tų įvykių žmonės pradėjo labai gerti.

APIE DEGTINĘ

Degtinę išgalvojo toks vienuolis Ilarijonas Dūda, airių vienuolis asketas 1056 m. kažkur Portugalijoje (niekas nežino, kodėl jį ten Viešpats nunešė); jis ketino sukurti tokį neskanų gėrimą atgailautojams, kad šie atgailautų ir kentėtų bei pan.; bet ar jam iki galo pavyko įgyvendinti savo užmačias, neaišku – apie tai yra visokių nuomonių.

APIE PAUKŠČIUS

Paukščiai – tai tokie dangaus sparnuočiai, juos sukūrė Dievas, kaip ir angelus, bet paukščiai – tai ne angelai, todėl jie pavydi angelams ir mėto į juos kankorėžiais. Deja, toli gražu ne visada paukšteliams pavyksta numušti kokį gražų, storą angelą, tad vargšai paukšteliai kakinasi mažais ir nusilpusiais angelėliais, bet tai visiškas mailius, ir paukšteliams dėl tos smulkmės netgi gėda.

APIE DRAMBLIUS

Drambliai yra tokie juokingi padarai didelėmis ausimis; jie silpni, baikštūs ir bijo žirafų, nors kodėl verta bijoti žirafų, žmonėms nėra žinoma. Žmonės kadaise mokė dramblius nebijoti žirafų, bet jos žmones už tokį dalyką labai išbarė, tad žmonės daugiau taip nebesielgia.

APIE ZEBRUS

Zebrai yra juokingi padarai mažomis ausimis; jie taip pat bijo žirafų, bet ne taip labai kaip drambliai; todėl retsykiais tarp zebrų ir žirafų kyla karai – visa laimė, kad Lietuvoje šiodvi žvėrių grupuotės negyvena, kitaip besikaudamos labai ištryptų Lietuvos miestų parkus, ypač būtų skaudu dėl Alytaus parko – jis tarsi pačios Gamtos pritaikytas žirafų ir zebrų kovoms, ir šios gentys tokios palankios aplinkybės negalėtų nepastebėti.

APIE ŽMONES IR AUSIS

Zebrų ausys nepaprastai mažos, bet jeigu kokiam nors žmogui šautų į galvą turėti zebro ausis, iš jo aplinkiniai labai juoktųsi. Tačiau pasaulyje viskas labai laikina, o visi dydžiai santykiniai, nes, tarkime, žmogus su pelytės ar net kokios žiurkės ausimis keltų ne mažesnį aplinkinių susidomėjimą. Tad nelabai aišku, kaip tiems aplinkiniams įtikti, -net tokia smulkmena kaip ausys jiems visada kliūva.

APIE VOVERYTES

Voverytės – tokie baisūs padarai nenusakomomis ausimis, kurie patys nežino, ko nori, tačiau jiems atleidžiama viskas, nes jie turi dideles pūkuotas uodegas.

APIE ŽIURKES

Žiurkės irgi baisūs padarai nenusakomomis ausimis, bet jas visi persekioja, nes žiurkės nelipa į medžius, neturi pūkuotų uodegų ir nesibučiuoja su žmonėmis. Tačiau mokslininkai pastebėjo, kad žiurkės bučiuotųsi su žmonėmis, tačiau pastarieji aikštijasi ir su žiurkėmis nesibučiuoja.

APIE GRYBUS APSKRITAI

Grybai neturi ausyčių, bet jei gerai įsižiūrėsime, geram grybui tų ausyčių ir nereikia. Geram grybui dera surasti gerą moterį, kuri jį paimtų ir padarytų jam viską, ko reikia grybui iš moteries. Bet tai yra šių dviejų padermių paslaptis ir mes į ją nesigilinsime.

APIE LĖLYTES

Lėlytės – tai jau visiškai nesuprantamas dalykas, apie jas nedaug tėra žinoma, bet mokslininkai, tyrinėję lėlytes, yra apskaičiavę, kad lėlyčių labai gražios kojos. Tada lėlytės pribėgo prie mokslininkų ir labai juos subarė, nes sakė, kad tie mokslininkai yra antifeministai ir kad jų pačių kojos ne kitokios. Taip jie ir susitarė.

Finis

Ceremonmeisterio knygos aptarimas. Rūsti kritika

Ceremonmeisteris užvertė knygą ir triumfuojančia mina pažvelgė į susirinkusius.

Na ką – ar dar yra prasmė tęsti turnyrą? – susidomėjo jis. Tačiau niekas jam neatsakė ir kreipė žvilgsnius į šalį. Ceremonmeisteris kiek sutriko.

Manding, parašyta šauniai, be to, tai patarimai, kuriuos nesunkiai galima panaudoti praktikoje, susiklosčius panašioms aplinkybėms, – paaiškino jis.

Eėėė… – nutęsė Karalius.

Na, mes žinome, kad Ceremonmeisteris yra išprotėjęs, -taikiai pasakė markizas. – Turint tai omenyje, galima jam atleisti…

Bet juk tiek daug didžiųjų rašytojų ir šiaip genijų buvo išprotėję, – nesutiko Ceremonmeisteris. – Tai tiesiog tinka prie veido… – jis pasikreipė profiliu, kad visi geriau įsižiūrėtų. – Iš profilio aš atrodau labai įkvėptas.

Man tai prie veido tinka žalias muslinas, – paaiškino Karalienė.

O kas tas muslinas? – susidomėjo Karalius.

Toks didelis gražus smaragdas auksiniuose aptaisuose, kurio aš kaip tik neturiu, – viltingai atsakė Karalienė, tačiau Karalius nesuprato užuominos.

Šiaip geriau būtų, kad mes tęstume, – pareiškė markizas Alkofribasas. – Spręstinų problemų kaip ir nebeliko.

O kaip su mano Knyga?! – sutrikęs pasiteiravo Ceremonmeisteris.

Tai jau taip, – atsakė jam menestreliai ir trubadūrai iš palubės. Ceremonmeisteris užsidengė veidą ir pravirko. Visi susidrovėjo.

O gal duodam jam bent vieną balsą? – sunerimo Karalienė.

Gerai, – tarė Karalius, – bet kas jį duos? Gal markizas?

Pala pala, – įsiterpė markizas, – tegu pats sau duoda. Taip jo knyga turės bent vieną balsą.

Tai aš gausiu vieną balsą? – su viltimi paklausė Ceremonmeisteris.

Ištisą vieną, – paguodė jį menestreliai ir trubadūrai.

Ceremonmeisteris nušvito.

Aš žinojau, kad šiandien mano triumfo diena, – tarė jis.

Na, o dabar, ponia ir ponai, tęsiame turnyrą. Siūlau pagal abėcėlę, jei jau pradėjome nuo „C”.

Kas tas „C”? – susidomėjo Ceremonmeisteris.

Ferdinandas, – atšovė markizas Alkofribasas.

Ferdinandas paėmė knygą ir išėjo į menės vidurį.

Atsiprašau, – pasakė markizas. – Taigi dabar skaitysiu aš. Juk mano pavardė Alkofribasas.

Aš maniau, tamstos pavardė Markizas? – susidomėjo Ferdinandas.

Tai priklauso nuo aplinkybių, – neaiškiai paaiškino Markizas Alkofribasas ir atsistojo menės viduryje.