Abraham H. Maslow

NORMALUMAS, SVEIKATA IR VERTYBĖS

(15 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Žodžiai „normalus” ir „nenormalus” turi tiek daug skirtingų prasmių, kad patys beveik prarado vertę. Šiandien psichologai ir psichiatrai smarkiai linksta šiuos labai bendrus žodžius pakeisti konkretesnėmis sąvokomis, telpančiomis į šias bendresnes. Kaip tik tai ir ketinu padaryti šiame skyriuje.

Apskritai mėginimai apibrėžti normalumą buvo arba statistiniai, arba siejami su kultūra, arba biologiniai-medicininiai. Tačiau tai tik formalūs apibrėžimai, tinkami pokalbiui draugijoje, arba „sekmadieniniai”, o ne kasdieniai apibrėžimai. Neformali šio žodžio prasmė yra tokia pat konkreti kaip ir profesinių terminų. Dauguma žmonių, klausdami „kas yra normalu?”, galvoje turi kažką kita. Daugumai, net ir profesionalams neformaliomis jų gyvenimo akimirkomis, tai yra vertybių klausimas, ir faktiškai taip klausiame, ką turėtume vertinti, kas mums gera ir bloga, dėl ko reikėtų jaudintis, dėl ko turėtume jaustis kalti ar teisūs. Šio skyriaus pavadinimą nutariau interpretuoti tiek mėgėjiška, tiek profesionalia prasme. Man susidaro įspūdis, kad daugelis šios srities profesionalų elgiasi lygiai taip pat, nors dažniausiai to nepripažįsta. Nemažai diskutuota dėl to, ką turėtų reikšti normalumas, tačiau tik gana nedaug – dėl to, ką jis reiškia kontekste, normaliame pokalbyje. Savo psichoterapiniame darbe visuomet interpretuodavau normalumo ir nenormalumo klausimą atsižvelgdamas į kalbančiojo, o ne į profesinį kontekstą. Kai motina klausia mane, ar jos vaikas normalus, aš suprantu, kad ji klausia, ar jai jaudintis, ar ne, ar ji turėtų imtis kokių ypatingesnių priemonių savo vaiko elgesiui kontroliuoti, ar jai tiesiog žvelgti į jį atlaidžiau, nesijaudinant. Kai po paskaitos klausytojai mane klausdavo apie seksualinio elgesio normalumą ir nenormalumą, aš jų klausimą suprasdavau lygiai taip pat ir mano atsakymas dažnai implikuodavo arba „dėl šito reikėtų susirūpinti”, arba „dėl šito nėra ko jaudintis”.

Manau, kad pastaruoju metu psichoanalitikai, psichiatrai ir psichologai vėl iš naujo susidomėjo šia problema būtent dėl to, jog jie jaučia, kad tai ir yra didysis vertybių klausimas. Pavyzdžiui, kai Erichas Frommas kalba apie nenormalumą, jis perkelia jį į gerumo, troškimų ir vertybių kontekstą. Taip vis dažniau elgiasi ir kiti šios srities autoriai. Tokios rūšies darbas tiek dabar, tiek ir kurį laiką anksčiau nedviprasmiškai reiškė pastangas sukurti vertybių psichologiją, kuri galėtų padėti kaip praktinis vadovas eiliniams žmonėms ir kaip teorinė atskaitos sistema – filosofijos profesoriams ir kitiems profesionalams.
Pasakysiu dar daugiau. Daugelis šių psichologų visas minėtas pastangas vis labiau pripažįsta esant mėginimu (dažniausiai) padaryti tai, ką mėgino padaryti oficialiosios religijos ir neįstengė, tai yra pasiūlyti žmonėms žmogaus prigimties santykio su ja pačia, su kitais žmonėmis, su visuomene, su pasauliu apskritai sampratą, duoti atskaitos sistemą, kuri padėtų jiems susivokti, kada jie turi jaustis kalti, o kada neturėtų jausti kaltės. Būtent mes kuriame tai, kas prilygsta mokslinei etikai. Norėčiau, kad viskas, apie ką kalbėsiu šiame skyriuje, būtų suprasta kaip judėjimas būtent šia kryptimi.

NORMALUMO APIBRĖŽIMAI

Prieš imdamiesi šios svarbios temos, pirmiausia žvilgtelėkime į tuos įvairius profesionalų mėginimus apibūdinti ir apibrėžti normalumą, nors šie mėginimai nebuvo sėkmingi.

1. Statistinės žmogaus elgesio apžvalgos paprasčiausiai mus informuoja apie tai, kokia yra būklė ir kas iš tikrųjų yra, tad jose jokio vertinamojo elemento iš viso neturėtų būti. Laimė, dauguma žmonių, net mokslininkai, tiesiog nėra pakankamai stiprūs, kad atsispirtų pagundai pritarti tam, kas vidutiniška, kas labiausiai įprasta ir dažniausiai pasitaiko, ypač mūsų kultūroje, kuri taip palaiko vidutinį žmogų. Pavyzdžiui, puiki Kinsey’aus seksualinio elgesio apžvalga ypač vertinga dėl joje pateikiamos neapdorotos informacijos. Tačiau daktaras Kinsey’us ir kiti tiesiog negali nekalbėti apie tai, kas yra normalu (t. y. pageidaujama). Mūsų visuomenėje vidutinio žmogaus seksualinis gyvenimas yra liguistas ir patologinis (psichiatro požiūriu). Tačiau dėl to jis netampa pageidaujamas ar sveikas. Reikėtų išmokti, kalbant apie vidutiniškumą, ir vadinti tai vidutiniškumu.

Kitas pavyzdys – Gesello sudaryta kūdikio normalios raidos lentelė, kuri iš tiesų naudinga mokslininkams ir gydytojams. Tačiau daugelis motinų linkusios jaudintis, jeigu jų kūdikio raida vėluoja palyginti su vidurkiu, jei jis vėliau pradeda vaikščioti ar gerti iš puodelio, tarsi tai būtų itin blogai ar baisu. Akivaizdu, kad sužinoję, kas yra vidutiniška, dar turėtume paklausti: „Ar mes trokštame to, kas vidutiniška?”

2. Žodis „normalus” dažnai vartojamas kaip nesąmoningas to, kas tradiciška, įprasta ar konvencionalu, sinonimas ir paprastai tradiciškumą jis apgaubia pritarimo skraiste. Prisimenu, kiek šurmulio sukėlė moterų rūkymas tais laikais, kai mokiausi koledže. „Tai nenormalu”, – pareiškė mūsų moterų dekanė ir uždraudė moterims rūkyti. Tuo metu koledžo studentėms buvo nenormalu ir mūvėti kelnes ar pasirodyti viešai susikibus rankomis. Žinoma, ji norėjo pasakyti: „Tai netradiciška”, ir tai buvo šventa tiesa, tačiau jai tai reiškė: „Tai nenormalu, liguista, iš esmės patologiška”, o tai buvo visiškai neteisinga. Po kelerių metų tradicijos pasikeitė ir ji prarado savo postą, kadangi per tą laiką jos įpročiai tapo „nenormalūs”.

3. Vienas iš tokios vartosenos variantų yra apgaubti tradiciją teologiniu pritarimu. Vadinamosios šventosios knygos labai dažnai interpretuojamos kaip nustatančios elgesio normas, tačiau mokslininkai tiek pat mažai kreipia dėmesio į šias tradicijas kaip ir į kitas.

4. Pagaliau kultūrinį sąlygotumą taip pat galima traktuoti kaip pasenusį normalumo, trokštamumo, gerumo ar sveikumo apibrėžimo šaltinį. Žinoma, antropologai iš pradžių padarė mums didžiulę paslaugą padėdami mums suvokti mūsų etnocentrizmą. Kaip kultūra mes stengėmės absoliučiais ir visai rūšiai tinkamais kriterijais padaryti įvairius vietinės kultūros įpročius, tokius kaip kelnių mūvėjimas, karvės, o ne šuns mėsos valgymas. Platesnės ir subtilesnės etnologinės teorijos išsklaidė daugelį tokių sampratų ir jau visuotinai pripažįstama, kad etnocentrizmas kelia rimtą pavojų. Šiandien kalbėti visos rūšies vardu neturi teisės nė vienas, neišmanantis kultūros antropologijos ir nesusipažinęs su tuzinu ar bent pustuziniu kultūrų, kad galėtų pakilti virš savosios kultūros ar stebėti ją iš šalies ir šitaip sugebėtų įvertinti žmonių rūšį kaip rūšį, o ne kaip kaimyninę grupę.

5. Pagrindinė šios klaidos versija yra gerai prisitaikiusio žmogaus idėja. Skaitytojas neprofesionalas gali suglumti sužinojęs, kokie priešiški psichologai pasidarė šiai, atrodytų, protingai ir akivaizdžiai idėjai. Pagaliau juk kiekvienas nori, kad jo vaikai gerai prisitaikytų, taptų grupės dalimi, būtų populiarūs, kad jais žavėtųsi ir juos mylėtų bendraamžiai. Didysis klausimas yra toks:

„Prisitaikęs – prie kokios grupės?” Nacių, nusikaltėlių, įstatymo laužytojų, narkomanų? Populiarus tarp ko? Kas juo turėtų žavėtis? Puikioje H. G. Wellso apysakoje Aklųjų slėnis, kur visi akli, neprisitaikęs yra regintysis.

Prisitaikymas reiškia pasyvų savęs formavimą taip, kad pritaptume prie savo kultūros, prie išorinės aplinkos. Bet kas, jei, tarkime, mūsų kultūra nesveika? Arba kitas pavyzdys: mes pamažu išmokstame neskubėti iš anksto smerkti nepilnamečių nusižengėlių kaip neišvengiamai blogų ar nepageidaujamų psichiatrijos požiūriu. Nusikalstamumas, nusižengiamumas ir blogas vaikų elgesys kartais gali reikšti psichiatriniu ir biologiniu požiūriu teisėtą maištą prieš išnaudojimą, neteisingumą ir nesąžiningumą.

Prisitaikymas yra veikiau pasyvus negu aktyvus procesas; jo idealą turbūt įkūnija karvė ar vergas, ar bet kas kitas, kas gali būti laimingas neturėdamas individualybės, net, pavyzdžiui, gerai prisitaikęs lunatikas ar kalinys.

Toks nepaprastas aplinkos sureikšminimas implikuoja begalinį žmogaus plastiškumą bei lankstumą ir visišką tikrovės nekintamumą. Tad jis yra status quo ir fatalizmo išraiška. Be to, tokia nuostata klaidinga. Žmonės nėra iki begalybės plastiški, o tikrovę galima keisti.

6. Visiškai kitokiai tradicijai priklauso medicininis-klinikinis paprotys žodį „normalus” taikyti tais atvejais, kai nėra pakenkimų, ligos ar akivaizdaus funkcinio sutrikimo. Vidaus ligų gydytojas, stropiai apžiūrėjęs pacientą ir neįstengęs rasti jokių fizinių sutrikimų, sakys, kad pacientas normalus, nors šiam ir toliau skauda. Vidaus ligų gydytojas tiesiog turi galvoje štai ką: „Savo metodais negaliu išsiaiškinti tavo negalavimo”.

Gydytojas, turintis šiokį tokį psichologinį pasirengimą, vadinamasis psichosomatikas, gali įžvelgti daugiau, tad ir žodį „normalus” jis bus linkęs ištarti rečiau. Psichoanalitikas apskritai pasakys, kad nė vienas nesame normalus tuo požiūriu, jog nė vienas nesame visiškai sveikas. Kitaip sakant, nėra nė vieno be dėmės. Tai gana teisinga, bet ir vėl ne itin mums padeda ieškoti etiškumo.

NAUJOS NORMALUMO SAMPRATOS

Kas užima šių įvairių koncepcijų, kurias išmokome atmesti, vietą? Naujoji atskaitos sistema, kuri man rūpi šiame skyriuje, dar tik plėtojama ir kuriama. Negalima sakyti, kad ją jau aiškiai įžvelgiame ar kad ją šiuo metu galėtume patikimai pagrįsti nenuginčijamais įrodymais. Sąžininga apibūdinti ją veikiau kaip lėtai besiformuojančią sampratą ar teoriją, kuri atrodo vis įtikinamesnė kaip tikroji būsimos raidos kryptis.

Konkrečiai mano pranašystė ar spėjimas, kaip rutuliosis normalumo idėja, yra tokia, kad netrukus bus sukurta tam tikros formos apibendrintos, visai rūšiai būdingos psichologinės sveikatos teorija, kuri bus tinkama visiems žmonėms, kad ir kokiai kultūrai ar epochai jie priklausytų. Tai vyksta tiek empiriniu, tiek teoriniu lygiu. Šią naujos mąstymo formos plėtrą spartina nauji faktai, nauji duomenys, apie kuriuos kalbėsiu vėliau.

Druckeris (113) pateikė tezę, kad Vakarų Europoje nuo krikščionybės pradžios dominavo kokios keturios viena po kitos skelbtos idėjos ar sampratos, kokiais būdais reikėtų siekti individualios laimės ir gerovės. Visos šios sampratos arba mitai tam tikrą žmogaus tipą laikė idealu ir paprastai aiškindavo, kad jei tik individai šio idealo siektų, jie tikrai susikurtų laimę ir gerovę. Viduramžių idealas buvo dvasingas žmogus, Renesanso laikais – intelektualas. Vėliau, susiformavus kapitalizmui ir marksizmui, idealiajame mąstyme ėmė vyrauti ekonomiškasis žmogus. Visai neseniai, ypač fašistinėse šalyse, jau buvo galima kalbėti apie panašų paralelinį herojiškojo žmogaus mitą (herojiškojo būtent Nietzsche’s supratimu).

Dabar atrodo, lyg visi šie mitai žlugo ir dabar užleidžia kelią naujam mitui, kuris lėtai formuojasi pažangiausių mąstytojų ir šios temos tyrinėtojų protuose ir kuris, kaip pagrįstai galėtume tikėtis, suklestės per artimiausią dešimtmetį ar porą. Būtent tai psichologiškai sveiko žmogaus arba eupsichinio žmogaus samprata; šis žmogus taip pat faktiškai yra „natūralus” žmogus. Tikiuosi, kad ši samprata paveiks mūsų epochą taip pat iš esmės, kaip ir Druckerio minėtosios sampratos.

Leiskite dabar man trumpai ir pirmiausia dogmatiškai išdėstyti šios naujai besirutuliojančios psichologiškai sveiko žmogaus sampratos esmę. Pirmiausia ir svarbiausia yra tvirtas įsitikinimas, kad žmogus turi esminę prigimtį, tam tikrą psichologinės struktūros karkasą, kurį galima tyrinėti ir aptarinėti lygiai taip pat, kaip jo fizinę struktūrą, kad jam būdingi poreikiai, sugebėjimai bei polinkiai, kurie iš dalies turi ir genetinį pagrindą; vieni iš jų būdingi visai žmonių rūšiai nepaisant kultūrinių skirtumų, kiti – unikalūs, būdingi tik konkrečiam individui. Šie pamatiniai poreikiai patys savaime yra veikiau teigiami arba neutralūs negu blogi. Antra, ši nauja samprata bus grindžiama ir įsitikinimu, kad visiškas sveikumas bei normalumas, taip pat pageidaujama raida yra šios žmogaus prigimties aktualizavimas, šių potencijų realizavimas, tokios brendimo tendencijos, kurias diktuoja ši paslėpta, slapta, beveik neįžvelgiama esminė prigimtis, veikiau augimas iš vidaus, o ne formavimas iš išorės. Trečia, dabar jau aiškiai matyti, kad psichopatologiją daugiausia sukelia žmogaus esminės prigimties neigimas, frustracija ar iškreipimas. Kas šios sampratos požiūriu yra gera? Viskas, kas palanku šiai trokštamai raidai aktualizuojant vidinę žmogaus prigimtį. Kas bloga ar nenormalu? Viskas, kas frustruoja, stabdo arba neigia esminę žmogaus prigimtį. Kas psichopatologiška? Viskas, kas trukdo, frustruoja ar iškreipia savęs aktualizavimo eigą. Kas yra psichoterapija, arba, sakykime, bet kokia augimo terapija? Visos visų rūšių priemonės, padedančios sugrąžinti žmogų į savęs aktualizavimo ir raidos kelią, kurį nurodo vidinė jo prigimtis.

Iš pradžių ši samprata smarkiai primena jau girdėtas Aristotelio ir Spinozos idėjas. Iš tikrųjų reikia pasakyti, kad ši nauja samprata turi daug bendra su senesnėmis filosofijomis. Tačiau taip pat dera nurodyti, kad apie tikrąją žmogaus prigimtį mes žinome kur kas daugiau, negu Aristotelis ir Spinoza. Bent jau žinome pakankamai, kad galėtume įžvelgti jų klaidas ir trūkumus.

Pirma, tas žinias, kurių šie senieji filosofai stokojo ir todėl jų teorijos neišvengė fatališkų trūkumų, atskleidė įvairios psichoanalizės mokyklos. Ypač dinaminės psichologijos atstovai, nors taip pat ir zoopsichologai bei kiti, pateikė mums kur kas nuodugnesnę žmogaus motyvacijos, ypač nesąmoningos motyvacijos, sampratą. Antra, dabar mes jau kur kas daugiau žinome apie psichopatologiją ir psichopatologijos kilmę. Galiausiai daug sužinojome iš psichoterapeutų, ypač iš diskusijų apie psichoterapijos procesus ir tikslus.

Visa tai leidžia pasakyti, kad galime pritarti Aristoteliui, kad gerai gyventi reiškia sutarti su tikrąja žmogaus prigimtimi, bet reikia pridurti, kad apie tikrąją žmogaus prigimtį jis paprasčiausiai žinojo nepakankamai. Vienintelis metodas, kuriuo remdamasis Aristotelis galėjo apibrėžti šią esminę prigimtį arba įgimtą žmogaus prigimties struktūrą, buvo atidžiai stebėti aplinką, tyrinėti žmones, stebėti, kokie jie yra. Tačiau jei tyrinėtojas stebi žmones tik išoriškai, o Aristotelis tik tai galėjo daryti, galų gale vis tiek turi prieiti statišką žmogaus prigimties sampratą. Aristotelis galėjo padaryti vienintelį dalyką – sukurti savosios kultūros, konkretaus jo laiko gero žmogaus paveikslą. Prisimename, kad šioje gero gyvenimo sampratoje Aristotelis be išlygų pritarė vergijai ir padarė fatališką klaidą manydamas, jog vien dėl to, kad žmogus yra vergas, vergavimas yra tikroji jo prigimtis, tad vergija jam yra gėris. Toks teiginys visiškai atskleidžia, kaip nepatikima kliautis vien išoriniu stebėjimu mėginant sukurti gero žmogaus arba normalaus žmogaus, arba sveiko žmogaus sampratą.

NAUJESNIŲ IR SENESNIŲ SAMPRATŲ SKIRTUMAI

Manau, kad jeigu man reikėtų viena fraze apibūdinti kontrastą tarp Aristotelio teorijos ir šiuolaikinių Goldsteino, Frommo, Horney, Rogerso, Būhlerio, May’aus, Grofo, Dabrowskio, Murray’aus, Suticho, Bugentalo, Allporto, Franklio, Murphy’io, Rorschacho ir daugelio kitų autorių sampratų, aš teigčiau, kad pagrindinis skirtumas yra tas, jog dabar jau galime matyti ne tik tai, kas žmogus yra, bet ir tai, kuo jis gali tapti. Tai reiškia, kad galime matyti ne tik išorę, ne tik tikrovę, bet ir potencijas. Dabar geriau žinome, kas žmoguje užslėpta, kas glūdi nuslopinta, paneigta, neįžvelgiama. Dabar mes, užuot pasikliovę vien išoriniais stebėjimais, tuo, kas yra, jau sugebame tikrąją žmogaus prigimtį įvertinti pagal jo galimybes, potencijas, pagal tai, kokį aukščiausią išsivystymą jis gali pasiekti. Šį požiūrį galima apibendrinti taip: istorija praktiškai visada įkainodavo žmogaus prigimtį per pigiai.

Dar vienas mūsų pranašumas prieš Aristotelį yra tas, jog iš tų pačių dinaminės psichologijos atstovų mes sužinojome, kad neįmanoma savęs realizuoti vien intelektu ar racionalumu. Prisimename, kad Aristotelis buvo sudaręs žmogaus gebėjimų hierarchiją, kurioje aukščiausią vietą užėmė protas. Su ja neišvengiamai derėjo samprata, kad protas prieštarauja, kaunasi ar konfliktuoja su žmogaus emocine ir instinktoidine prigimtimi. Tačiau iš psichopatologijos ir psichoterapijos studijų sužinojome, kad turėtume gerokai pakoreguoti savo psichologinio organizmo sampratą, vienodai pagarbiai vertinti racionalumą, emocionalumą ir konatyvinį, trokštantį bei stumiantį mūsų prigimties aspektą. Negana to, empiriniai sveiko žmogaus tyrimai atskleidė, kad šie aspektai vienas su kitu nesikerta, kad šie žmogaus prigimties aspektai nebūtinai yra antagonistiški, kad jie gali „bendradarbiauti” ir būti sinergiški. Sveikas žmogus yra vientisas, galėtume sakyti – integruotas, o neurotikas – susipykęs su savimi, jo protas kaunasi su jo emocijomis. Šio suskilimo rezultatas buvo tai, kad ne tik emocinis ir konatyvinis gyvenimas buvo klaidingai suprastas ir klaidingai apibrėžtas, bet dabar jau suvokiame, kad ir ta racionalumo samprata, kurią paveldėjome iš praeities, taip pat yra klaidingai suprantama ir klaidingai apibrėžiama. Kaip sakė Erichas Frommas: „Protas, tapdamas sargybiniu, uoliai sergstinčiu savo kalinį, žmogaus prigimtį, įkalino pats save, ir šitaip buvo suluošinti abu žmogaus prigimties aspektai – protas ir emocijos” (148). Visi turime sutikti su Frommu, kad savęs realizavimas yra ne vien mąstymo aktai, tai veikiau visos žmogaus asmenybės realizavimas, apimantis ne tik jo intelektinių, bet ir emocinių bei instinktinių galių aktyvią raišką.

Turėdami patikimų žinių, kuo žmogus gali būti tam tikromis sąlygomis, kurias išmokome vadinti geromis, taip pat manydami, kad jis yra laimingas, ramus, pripažįstąs save, nekankinamas kaltės, susitaikęs su savimi tik tada, kai realizuoja save ir tampa tuo, kuo gali būti, galime pagrįstai samprotauti ir apie tai, kas gera ir teisinga, apie tai, kas bloga ir neteisinga, o kartu ir apie tai, kas pageidautina ir nepageidautina.

Jei profesionalus filosofas paprieštarautų: „Kaip įrodytumėte, kad geriau būti laimingam negu nelaimingam?”, net ir į tokį jo klausimą galėtume atsakyti empiriškai, nes stebėdami žmones pakankamai įvairiomis sąlygomis matome, kad jie patys, o ne stebėtojas spontaniškai pasirenka būti laimingi, o ne nelaimingi, kad jie pasirenka malonumą, o ne skausmą, ramybę, o ne nerimą. Trumpai sakant, žmonės veikiau renkasi sveikatą negu ligą, kai visos kitos sąlygos vienodos (su sąlyga, kad jie rinksis patys, kad jie nebus itin nesveiki ir kad sąlygos bus tokios, kokias aptarsiu vėliau).

Taip atsakoma ir į įprastą filosofų priekaištą dėl gerai mums pažįstamų vertybinių teiginių apie priemones ir tikslus. (Jei siekiate tikslo x, turite pritaikyti priemones y. „Turite vartoti vitaminus, į ei norite ilgiau gyventi.”) Dabar į šį teiginį jau žvelgiame kitaip. Mes empiriškai žinome, ko žmonių rūšis nori – būtent meilės, saugumo, skausmo nebuvimo, laimės, ilgiau gyventi, pažinti ir t.t. Tuomet galėtume sakyti ne „Jei trokštate būti laimingi, tai…”, bet „Jei esate sveikas žmonių rūšies narys, tai…”

Visa tai tiesa tuo pačiu empiriniu požiūriu, kaip teisingi ir tokie mūsų teiginiai, kad šuo mieliau ėda mėsą nei salotas, kad auksiniam karosui reikia šviežio vandens, kad gėlės klesti saulėje. Aš tvirtai manau, kad visi šie mūsų teiginiai yra aprašomieji, moksliniai, o ne grynai normatyviniai. (Esu pasiūlęs terminą žodžiai lydiniai, kai žodis yra vienu metu ir aprašomasis, ir normatyvinis, 314.)

Dar vienas kitas žodis mano kolegoms filosofams, kurie griežtai skiria tai, kas mes esame ir kas turime būti. Aš norėčiau jiems pasiūlyti tokią formuluotę: tai, kuo mes galime būti = tam, kuo mes turime būti. Atkreipkime dėmesį į tai, kad jei samprotaujame deskriptyviai ir empiriškai, tuomet turime visiškai netinka, kaip aiškiai galima matyti klausiant apie gėles ar gyvūnus, kas jie turi būti. Kokia čia turi (arba turėtų) būti prasmė? Kuo turi tapti kačiukas? Lygiai taip nusiteikę turėtume klausti ir apie žmonių vaikus, taip pat atsakyti į šį klausimą.

Galima pasakyti net dar stipriau: šiandien jau įmanoma akimirksniu nusakyti, kas žmogus yra ir kas jis galėtų būti. Mums visiems žinomas faktas, kad žmogaus asmenybė organizuota sluoksniais ar gyliais. Tai, kas nesąmoninga, ir tai, kas sąmoninga, egzistuoja kartu, nors ir gali prieštarauti viena kitam. Vienas yra (viena prasme), kitas taip pat yra (kita, gilesne prasme) ir galėtų vienądien iškilti į paviršių, tapti sąmoningas ir tada būti ta pirmąja prasme.

Tokia atskaitos sistema padeda mums suprasti žmones, kurie elgiasi blogai, tačiau širdies gilumoje nestokoja meilės. Bet jeigu jie pajėgia aktualizuoti šią visai rūšiai būdingą potenciją, jie tampa sveikesni ir normalesni šia ypatinga prasme.

Iš esmės žmogų nuo visų kitų būtybių skiria jo poreikiai, jo pomėgiai, jo instinktų likučiai yra silpni, o ne stiprūs, dviprasmiai, o ne vienaprasmiai, jie palieka vietos abejonei, netikrumui, konfliktui, jie per lengvai užmaskuojami ir neįžvelgiami pro kultūrą, išsilavinimą, kitų žmonių pomėgius1. Ištisus šimtmečius mes buvome tiek įpratę laikyti instinktus vienaprasmiais, neklystančiais, stipriais ir galingais (kokie yra gyvūnų instinktai), jog neįžvelgėme net tokios galimybės, kad instinktai gali būti silpni.
————————————–
1 Dr. Lucie Jessner teigia, kad galbūt šie poreikiai gali būti silpni dėl specifinio žmogui būdingo polinkio pasitenkinti per daug arba pasitenkinti per greitai, jei poreikis neseniai buvo patenkintas.
—————————————

Mes turime prigimtį, struktūrą, šešėlinį instinktyvių polinkių ir gebėjimų karkasą, tačiau didis ir daug prakaito reikalaująs laimėjimas yra juos savyje pažinti. Būti natūraliam ir spontaniškam, suvokti, kas esi, ko iš tikrųjų nori, yra reta ir iškili kulminacija, kuri nebūna dažna, kuri paprastai atima ilgus metus narsaus ir sunkaus darbo.

VIDINĖ ŽMOGAUS PRIGIMTIS

Tad apibendrinkime. Teigėme, kad žmogaus prigimtinė struktūra, arba vidinė jo prigimtis, atrodo, yra ne tik jo anatomija ir fiziologija, bet ir jo pamatiniai poreikiai, troškimai bei psichologiniai gebėjimai. Ir antra, ši vidinė prigimtis paprastai nėra akivaizdi ir lengvai įžvelgiamąjį veikiau paslėpta ir nerealizuota, veikiau silpna negu stipri.

Iš kur mes žinome, kad šie poreikiai ir konstitucinės potencijos yra įgimta struktūra? Iš tai įrodančių dvylikos atskirų duomenų grupių ir tai atskleidžiančių metodų, išvardytų šeštame skyriuje (ir 298), aš dabar paminėsiu tik keturias svarbiausias. Pirma, šių poreikių ir gebėjimų frustracija yra psicho-patogeniška, būtent dėl šito žmonės suserga. Antra, poreikių patenkinimas puoselėja sveiką charakterį (Jis eupsichogeniškas), o neurotiškas poreikių patenkinimas – ne. Būtent poreikių patenkinimas padaro žmones sveikesnius ir geresnius. Trečia, šie poreikiai mūsų pasirenkami spontaniškai, kai būna sąlygos laisvai rinktis. Ketvirta, galime tiesiogiai tirti šiuos palyginti sveikų žmonių poreikius.

Norėdami atskirti pamatinius poreikius nuo nepamatinių, mes negalime žvelgti vien introspektyviai į sąmoningus poreikius arba net aprašyti vien nesąmoningus poreikius, kadangi fenomenologiškai neurotiniai poreikiai ir įgimti poreikiai gali būti jaučiami panašiai. Poreikis juos patenkinti – vienodas, jie veržiasi monopolizuoti sąmonę, o jų introspekciškai atskleidžiamos savybės nepakankamai skiriasi, tad suvokiančiajam nelengva jas atskirti, nebent gyvenimo pabaigoje ir žvelgiant į praeitį (kaip įvyko Tolstojaus herojui Ivanui Iljičiui) arba ypatingos įžvalgos akimirkomis.

Ne, mums reikia kažkokio kito išorinio kintamojo, su kuriuo būtų galima susieti šiuos poreikius. Faktiškai šis kitas kintamasis buvo kontinuumas neurozė-sveikumas. Dabar mes jau gana tvirtai įsitikinę, kad agresyvumas yra veikiau reakcija negu pamatinis žmogaus poreikis, pasekmė, o ne priežastis, nes kai piktą asmenį psichoterapija padaro sveikesnį, jis pasidaro ne toks piktas, o kai sveikesnis asmuo darosi liguistesnis, jis tampa priešiškesnis, pagiežingesnis, piktesnis.

Be to, mes žinome, kad neurotiškų poreikių patenkinimas sveikatos neprideda tiek, kiek pamatinių prigimtinių poreikių patenkinimas. Galios siekiančiam neurotikui suteikus šią galią, jo neurotiškumas nesumažės, taip pat neįmanoma pasotinti neurotiško galios poreikio. Kad ir kiek būtų sotinamas jo galios alkis, jis vis tiek bus alkanas (kadangi iš tiesų jis alksta visai ko kito). Tikrajai sveikatai nesvarbu, ar neurotiškas poreikis patenkintas, ar frustruotas.

Visai kitaip yra dėl tokių pamatinių poreikių kaip meilė ar saugumas. Jų patenkinimas stiprina sveikatą, juos pasotinti įmanoma, jų frustracija didina liguistumą.

Atrodo, tą patį galima pasakyti apie tokias individualias potencijas kaip intelektas ar stiprus polinkis veikti. (Vieninteliai mūsų turimi duomenys yra klinikiniai.) Toks polinkis pasireiškia kaip reikalaujantis būti patenkintas potraukis. Patenkink jį, ir asmuo vystysis puikiai, sutrukdyk jį, pastok jam kelią, iškart pasireikš įvairūs subtilūs nesklandumai, net dar gerai nepažįstami.

Tačiau pats akivaizdžiausias metodas yra tiesioginis faktiškai sveikų asmenų tyrinėjimas. Mes tikrai žinome pakankamai, kad galėtume atrinkti sąlygiškai sveikus žmones. Turint galvoje, jog tobulų pavyzdžių nėra, bet vis dėlto galima tikėtis, kad, pavyzdžiui, apie radžio prigimtį daugiau sužinotume tada, kai jis palyginti koncentruotas, negu tada, kai jis palyginti ne toks koncentruotas.

Tyrimai, aprašyti vienuoliktame skyriuje, parodė, kad mokslininkas gali tyrinėti ir aprašyti normalumą kaip meistriškumą, tobulumą, idealų sveikumą, žmogaus galimybių realizavimą.

Išsamiausiai ištyrinėtas prigimtinės žmogaus struktūros aspektas yra meilės poreikis. Juo galėtume pailiustruoti visus keturis minėtus metodus, kurių padedami galime atskirti tai, kas žmogaus prigimtyje esminga ir universalu, nuo to, kas atsitiktina ir lokalu.

1. Praktiškai visi psichoterapeutai sutinka, kad ieškodami neurozės šaknų, mes itin dažnai išvysime meilės trūkumą, patirtą ankstyvaisiais gyvenimo metais. Keli pusiau eksperimentiniai tyrimai patvirtino, kad tai tiek teisinga kalbant apie kūdikius ir mažus vaikus, jog radikalus meilės trūkumas netgi laikomas grėsmingu vaiko gyvybei. Kitaip sakant, meilės trūkumas sukelia liguistumą.

2. Žinoma, kad ligos, jeigu jos nėra negrįžtamai įsisenėjusios, išgydomos, ypač nesunku išgydyti jaunus vaikus švelnumu ir meiliu rūpinimusi. Net suaugusiųjų psichoterapijoje, analizuojant sunkesnes ligas, jau pagrįstai galima tikėti vienu dalyku: terapija padeda pacientui priimti ir pasinaudoti gydančia meile. Taip pat daugėja įrodymų, liudijančių koreliaciją tarp vaikystės, kuriai netrūko švelnumo, ir sveiko žmogaus brandumo. Tokie duomenys tik patvirtina apibendrinimą, jog meilė yra pamatinis poreikis, kurį būtina patenkinti, kad žmogaus raida būtų sveika.

3. Vaikas, atsidūręs situacijoje, kai jam leidžiama laisvai pasirinkti, o jis dar nėra deformuotas ir neturi trūkumų, renkasi švelnumą, o ne švelnumo priešybę. Kol kas dar nėra tikrų tai įrodančių eksperimentų, tačiau turime gausybę klinikinių ir šiek tiek etnologinių duomenų, patvirtinančių šią išvadą. Turiu galvoje paprastą pastebėjimą, jog vaikai labiau mėgsta švelnų mokytoją, tėvą, bičiulį, o ne priešiškai nusiteikusį ar šaltą mokytoją, tėvą ar bičiulį. Kūdikių verksmas mums sako, kad jiems geriau švelnumas, o ne švelnumo trūkumas, kaip kad, pavyzdžiui, Bali bendruomenėje. Suaugusiam Bali bendruomenės nariui nereikia meilės tiek, kiek jos reikia amerikiečiui. Karti patirtis moko Bali vaikus jos neprašyti ir nesitikėti. Bet šių pamokų jie nemėgsta, jie graudžiai verkia mokomi neprašyti meilės.

4. Pagaliau, kaip galėtume apibūdinti tai, kas būdinga sveikiems suaugusiems? Kad praktiškai visi (nors ir ne visai visi) jie gyveno meilės gyvenimą, mylėjo ir buvo mylimi. Negana to, jie ir dabar yra mylintys žmonės. Ir pagaliau paradoksalu, bet meilės jiems reikia mažiau negu vidutiniam žmogui, aišku, todėl, kad jie pakankamai jos turėjo.

Puiki analogija, kuri padės įsitikinti, kad šie samprotavimai tėra sveikas protas, yra visos kitos trūkumo sukeltos ligos. Tarkime, gyvūnui trūksta druskos. Pirma, šis trūkumas sukelia patologiją, antra, papildomas druskos kiekis, kurį gauna organizmas, išgydo šią negalią ar bent ją sumažina. Trečia, baltoji pelė ar žmogus, kuriems trūksta druskos, jeigu jiems bus leista rinktis, rinksis sūrų maistą, t. y. valgys neįprastai daug druskos, o žmogus sakys norintis druskos, tvirtins, kad ji nepaprastai skani. Ketvirta, matome, kad sveiki organizmai, kuriems jau netrūksta druskos, jos labai netrokšta ir nejaučia jos poreikio.

Tad galime sakyti, jog kaip organizmui reikia druskos, kad jis būtų sveikas ir išvengtų ligos, taip dėl tų pačių priežasčių jam reikia ir meilės. Kitaip sakant, galime sakyti, kad organizmo sandara tokia, jog jam reikia druskos ir meilės, lygiai kaip automobilio sandara tokia, jog jam reikia benzino ir tepalų.

Mes daug kalbėjome apie geras sąlygas, pakančią aplinką ir t.t. Šitaip nusakomos specialios stebėjimo sąlygos, kurios dažnai būtinos moksliniame darbe ir prilygsta posakiui: „Tai teisinga tam tikromis sąlygomis”.

GERŲ SĄLYGŲ APIBRĖŽIMAS

Grįžkime prie problemos, kas yra geros sąlygos, padedančios atskleisti tikrąją prigimtį, ir pažvelkime, ką šia tema gali pasakyti šiuolaikinė dinaminė psichologija.

Jei to, ką pasakėme, esmė ta, kad organizmui būdinga miglotai apibrėžta vidinė jo prigimtis, visiškai aišku, ši vidinė prigimtis, užuot buvusi stipri ir vyraujanti kaip žemesniųjų gyvūnų, kurie niekuomet neabejoja tuo, kas jie yra, ko jie nori ir ko nenori, yra itin subtili ir gležna. Žmogiškieji meilės, pažinimo ar filosofijos poreikiai, užuot buvę vienaprasmiai ir neklaidinantys, silpni ir neryškūs, užuot šaukę, jie šnibžda. Ir tas šnibždesys lengvai nuslopinamas.

Norint atskleisti žmogaus poreikius ir tai, kas jis yra, būtina sukurti specialias sąlygas, palankias reikštis šiems poreikiams ir sugebėjimams, kurie šiuos poreikius skatina ir padaro juos įmanomus. Apskritai visas šias sąlygas galima apibendrinti pavadinus jas leistinumu tenkinti ir išreikšti poreikius ir sugebėjimus. Iš kur žinome, ką geriausia ėsti besilaukiančioms baltosioms pelėms? Mes leidžiame joms pasirinkti iš gana gausių galimybių ir leidžiame joms ėsti tai, ką jos nori, kada nori, tiek, kiek nori, taip dažnai, kaip jos nori. Žinome, kad žmogaus kūdikį geriausia atjunkyti nuo krūties individualiu būdu, t. y. kada jam geriausia. Kaip mes tai nustatome? Tikrai negalime paklausti kūdikio ir jau išmokome neklausinėti ir senamadiško pediatro. Mes leidžiame kūdikiui pasirinkti, leidžiame jam nuspręsti. Mes jam pasiūlome skysto ir kieto maisto. Jei jam patinka kietas maistas, jis spontaniškai atpras nuo krūties. Taip pat, sukurdami atmosferą, kuri leidžia, pripažįsta, tenkina poreikius, išmokome leisti vaikui mums pasakyti, kada jam reikia meilės, apsaugos, pagarbos ar kontrolės. Sužinojome, kad tokia atmosfera geriausiai tinka psichoterapijai, iš tiesų, kad galiausiai ji ir vienintelė įmanoma. Laisvas pasirinkimas iš gausybės galimybių pasirodė esąs naudingas tokiose įvairiose socialinėse situacijose kaip kambario draugių pasirinkimas mergaičių nusižengėlių institucijose, mokytojų ir dalykų pasirinkimas koledže, bombonešio įgulos narių pasirinkimas ir t.t. (Aš palieku nuošalyje keblų, tačiau reikšmingą pageidaujamos frustracijos, drausmės, patenkinimo apribojimų klausimą. Noriu tik pažymėti, kad nors leistinumo atmosfera gali būti geriausia mums atliekant eksperimentą, pati savaime ji gali būti nepakankama norint išmokyti atsižvelgti ir į kitus žmones, suvokti ir jų poreikius arba tai, ko gali prireikti ateityje.)

Tad savęs aktualizavimo ar sveikatos puoselėjimo požiūriu (teoriškai) palanki aplinka yra ta, kuri siūlo visą reikalingą žaliavą, o tada pasitraukia iš kelio ir, likdama nuošalyje, leidžia (vidutiniam) organizmui pačiam išsakyti savo troškimus ir reikalavimus, pačiam pasirinkti (jokiu būdu neužmirštant to, kad jis dažnai pasirenka atidėti poreikio patenkinimą, atsižadėti jo dėl kitų ir kad kiti žmonės taip pat turi reikalavimų ir troškimų).

PSICHOLOGINĖ UTOPIJA

Man buvo nepaprastai malonu visai neseniai sukurti spekuliatyvų aprašymą psichologinės Utopijos, kurioje visi žmonės yra psichologiškai sveiki. Pavadinau ją Eupsichija. Ar iš to, ką žinome apie sveikus žmones, galėtume numatyti, kokią jie sukurtų kultūrą, jei tūkstantis sveikų šeimų išvyktų į kokį negyvenamą kraštą, kuriame jie galėtų tvarkyti savo pačių likimą taip, kaip norėtų? Kokią jie pasirinktų švietimo sistemą? Ekonominę sistemą? Seksualumą? Religiją?

Esu labai netikras dėl kai kurių dalykų, ypač ekonomikos. Bet dėl kitų dalykų esu labai tikras. Viena žinau, kad filosofiniu požiūriu tai tikriausiai būtų anarchistiška, daosistiška, tačiau meilės persmelkta kultūra, kurioje žmonės (taip pat ir jauni) turėtų kur kas daugiau galimybių laisvai rinktis, negu mes pripratę turėti, kurioje pamatiniai poreikiai ir metaporeikiai būtų gerbiami kur kas labiau negu mūsų visuomenėje. Žmonės mažiau vienas kitam įkyrėtų, jie būtų mažiau linkę primesti kaimynams savo nuomonę ar religiją, ar filosofiją, ar savo skonį nurodinėdami, kokius rinktis drabužius, maistą, meną ar moteris. Žodžiu, Eupsichijos gyventojai būtų daugiau daosistinės dvasios, neįkyrūs, kai įmanoma, tenkinantys savo pamatinius poreikius, jie patirtų frustraciją tik tam tikromis sąlygomis, kurių čia nemėginau aprašinėti, būtų sąžiningesni vienas kitam, negu esame mes, leistų žmonėms laisvai pasirinkti, kai tik įmanoma rinktis. Palyginti su mumis, jie būtų kur kas mažiau linkę kontroliuoti, griebtis smurto, niekinti, valdyti kitus. Tokiomis sąlygomis galėtų lengviau atsiskleisti gelminiai žmogaus prigimties klodai.

Norėčiau paminėti, kad suaugę žmonės yra ypatinga grupė. Laisvo pasirinkimo situacija nebūtinai vienodai palanki visiems – ji tinka tik visiškai sveikiems. Nesveiki, neurotiški žmonės pasirenka klaidingai, jie nežino, ko nori, o ir žinodami neturi pakankamai drąsos pasirinkti tinkamai. Kai kalbame apie žmonių laisvę pasirinkti, turime galvoje sveikus suaugusius ir vaikus, kurie dar neiškrypę ir nesudarkyti. Laisvo pasirinkimo srityje daugiausia eksperimentuota su gyvūnais. Apie laisvą pasirinkimą klinikiniu požiūriu daug sužinojome ir iš psichoterapinių procesų analizės.

APLINKA IR ASMENYBĖ

Stengdamiesi suprasti šią naujesnę normalumo bei jo santykio su aplinka sampratą, susiduriame su dar viena problema. Atrodo, viena teorinė mūsų išvada turėtų būti tokia, kad tobulas sveikumas reikalingas jį laiduojančio tobulo pasaulio. Realūs tyrimai parodė, jog viskas yra šiek tiek kitaip.

Mūsų visuomenėje, kuriai labai toli iki tobulumo, įmanoma sutikti itin sveikų individų. Tie individai tikrai nėra tobuli, bet jie iš tiesų yra tokie puikūs žmonės, kokius tik pajėgtume šiuo metu įsivaizduoti. Galbūt šiuo metu ir šioje kultūroje mes nė neįsivaizduojame, kokie tobuli gali būti žmonės.

Šiaip ar taip, tyrimai atskleidė svarbų dalyką – individai gali būti sveikesni, net daug sveikesni negu kultūra, kurioje jie auga ir gyvena. Tai įmanoma pirmiausia todėl, kad sveikas žmogus pajėgia atsitraukti nuo savo aplinkos, o tai reiškia pasakyti, kad jis gyvena pagal savo vidinius dėsnius, o ne paklusdamas išorės spaudimui.

Mūsų kultūra pakankamai demokratiška ir pliuralistiška, kad suteiktų labai daug erdvės individams susiformuoti norimą charakterį, su sąlyga, kad išorinis jų elgesys nekeltų grėsmės ar negąsdintų. Individų sveikumas paprastai nėra išoriškai matomas, jie neišsiskiria neįprastais drabužiais, manieromis ar elgesiu. Juos išskiria jų vidinė laisvė. Kiek jie nepriklauso nuo kitų žmonių pritarimo ar nepritarimo, o veikiau stengiasi patys sau pritarti, tiek jie gali būti laikomi psichologiškai autonomiškais, t. y. palyginti nepriklausomais nuo kultūros. Atrodo, kad tokiam žmogui labiausiai reikia tolerancijos ir skonių bei nuomonių laisvės.

Trumpai apibendrindami, galime sakyti, jog jau atlikti tyrimai leidžia daryti išvadą, kad nors palanki aplinka ir ugdo geras asmenybes, šis santykis toli gražu nėra tobulas, be to, geros aplinkos apibrėžimas turi smarkiai pasikeisti – turi pabrėžti dvasines ir psichologines, taip pat materialines ir ekonomines jėgas.

NORMALUMO PRIGIMTIS

Dabar sugrįžkime prie klausimo, nuo kurio pradėjome: kokia normalumo prigimtis; mes jau beveik sutapatinome jį su didžiausiu mums pasiekiamu tobulumu. Tačiau šis idealas nėra nepasiekiamas tikslas, iškilęs kažin kur toli nuo mūsų, tai veikiau realybė mūsų pačių viduje, egzistuojanti, bet užslėpta, veikiau potencija negu tikrovė.

Negana to, teigiu, kad normalumo samprata buvo ne išrasta, bet atrasta, grindžiama empiriniais duomenimis, o ne viltimis ar troškimais. Ji implikuoja griežtai natūralistinę vertybių sistemą, kurią galima plėtoti toliau empiriškai tyrinėjant žmogaus prigimtį. Tokie tyrinėjimai turėtų padėti mums atsakyti į šimtmečių senumo klausimus: „Kaip galėčiau būti geras žmogus?” „Kaip man gerai gyventi?” „Kaip būti produktyviam?” „Laimingam?” „Sutarti su savimi?” Kai organizmas mums sako, ko jam reikia, tad – ir ką jis vertina, sirgdamas ir vysdamas, kai tos vertybės iš jo atimtos, kartu jis ir sako, kas jam gera.

Paskutinis dalykas. Svarbiausios naujesnės dinaminės psichologijos sąvokos yra spontaniškumas, atsipalaidavimas, natūralumas, savęs pasirinkimas, savęs priėmimas, savo impulsų suvokimas, pamatinių poreikių patenkinimas. Anksčiau jos buvo tokios: kontrolė, slopinimas, drausmė, mokymas, formavimas vadovaujantis principu, kad žmogaus prigimties gelmės pavojingos, blogos, plėšrios, grobuoniškos, godžios. Mokymas, šeimos švietimas, vaikų auklėjimas, pritapimas prie kultūros apskritai buvo laikomi procesais, padedančiais valdyti mumyse slypinčias tamsias jėgas.

Matome, kaip skiriasi šių dviejų skirtingų žmogaus prigimties sampratų sukurtos idealios visuomenės, įstatymo, švietimo, šeimos koncepcijos. Vienu atveju jos – varžančios ir kontroliuojančios jėgos, kitu – tenkinančios poreikius ir leidžiančios save realizuoti2. Žinoma, tai supaprastinta „arba-arba” priešstata. Nepanašu, kad viena kuri samprata būtų visiškai teisinga arba visiškai neteisinga. Tačiau idealių tipų supriešinimas praverčia gilinant mūsų supratimą.
————————————
2 Dar sykį pabrėžiu, kad esama dviejų rūšių apribojimų ir kontrolės. Vieni neleidžia pa-tenkinti esminių poreikių ir jų bijo. Kiti („apoloniškojo” tipo) suvaržymai, tokie kaip sek-sualinės kulminacijos uždelsimas, elegantiškas valgymas, meistriškas plaukimas ir t.t., suteikia daugiau malonumo patenkinant pamatinius poreikius.
————————————

Šiaip ar taip, jei ši samprata, tapatinanti normalumą su idealia sveikata, įsitvirtins, mums teks pakeisti ne tik individo psichologijos sampratas, bet ir visuomenės teorijas.