Michailas Bulgakovas

Meistras ir Margarita

(11 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XI skyrius

IVANO SUSIDVEJINIMAS

Šilas anapus upės, dar prieš valandą švytėjęs gegužės saulėje, apsiblausė, papilkėjo ir ištirpo tamsoje.

Žliaugiančio vandens šydas uždengė langą. Danguje be paliovos blyksėjo zigzagai, dangus plyšo į skutus, ir tada ligonio kambarį užliedavo plazdanti bauginanti šviesa.

Ivanas sėdėjo ant lovos ir tyliai verkė, žvelgdamas į drumstą, burbulų pilną upę.

Kiekvieną sykį, trenkus griaustiniui, jis gailiai surikdavo ir užsidengdavo rankomis veidą.

Lapeliai, prirašyti Ivano ranka, mėtėsi ant grindų; juos nupūtė vėjas, įsiveržęs į kambarį prieš pat audrą.

Poeto bandymai sukurti pareiškimą apie baisųjį konsultantą nieko doro nedavė. Vos tik storoji felčerė Praskovja Fiodorovna atnešė jam popieriaus ir apgraužtą pieštuko galą, jis žvaliai pasitrynė rankas ir mikliai įsitaisė prie mažo staliuko. Pradėjo jis gana šauniai:

„Milicijai. MASSOLIT’o nario Ivano Nikolajevičiaus Benamio pareiškimas. Vakar vakare su velioniu M. A. Berliozu aš nuėjau prie Patriarcho tvenkinių…“ Ir išsyk poetas sutriko, labiausiai dėl žodžio „velioniu“. Išėjo kažkoks paistalas: kaip čia dabar – nuėjau su velioniu? Numirėliai nevaikšto! Kad kokios, ir iš tikrųjų gali bepročiu palaikyti!

Taip pagalvojęs, Ivanas Nikolajevičius ėmėsi taisyti parašytą sakinį. Dabar jis atrodė taip: „…su M. A.Berliozu, vėliau mirusiu…“ Ir ta frazė nepatenkino autoriaus. Teko redaguoti iš naujo, bet trečioji redakcija išėjo dar prastesnė nei dvi pirmosios:

„…Berliozu, kuris pakliuvo po tramvajum…“ – o čia dar įsivėlė tasai niekam nežinomas bendrapavardis kompozitorius, ir teko įterpti: „…ne kompozitorium…“ Prisikamavęs su tais dviem Berliozais, Ivanas viską perbraukė ir nusprendė išsyk pradėti nuo kokio nors itin efektingo dalyko, kad akimirksniu patrauktų skaitytojo dėmesį, tad parašė, jog katinas lipo į tramvajų, o paskui grįžo prie epizodo su nupjauta galva. Galva ir konsultanto pranašystė priminė jam apie Poncijų Pilotą, ir, kad pasakojimas būtų įtikinamesnis, Ivanas ryžosi aprašyti viską, pradėdamas nuo to momento, kai tasai, užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, įžengė į Erodo rūmų kolonadą.

Ivanas darbavosi atsidėjęs, braukė savo rašinį, įterpdamas naujus žodžius, net pamėgino nupiešti Poncijų Pilotą, o paskui ir katiną, stovintį ant užpakalinių kojų. Tačiau net piešiniai negelbėjo, ir juo toliau, juo labiau poeto pareiškimas darėsi painus ir nesuprantamas.

Tuo metu, kai tolumoje pasirodęs bauginantis debesis padūmavusiais kraštais užklojo šilą ir pūstelėjo vėjas, Ivanas pasijuto netekęs jėgų, suprato, kad pareiškimo neparašys, ir nepuolė rinkti išlakiojusių lapelių, tik tyliai ir graudžiai pravirko.

Geraširdė felčerė Praskovja Fiodorovna, užėjus audrai, aplankė poetą, susigraudino, išvydusi jį verkiant, užtraukė užuolaidą, kad žaibai negąsdintų ligonio, surinko nuo grindų lapelius ir nešina jais išbėgo ieškoti gydytojo.

Gydytojas atėjo, suleido Ivanui į ranką vaistų, įtikinėdamas, kad šis tuojau liausis verkęs, kad viskas kaipmat praeis, viskas pasikeis ir užsimirš. Gydytojas pasirodė teisus. Netrukus užupio šilas vėl pasidaro koks buvęs. Nuskaidrėjęs ir toks pat kaip prieš audrą žydras dangus išryškino visus iki vieno šilo medžius, o upė nurimo. Liūdesys apleido Ivaną išsyk po injekcijos, ir poetas dabar gulėjo nurimęs ir žvelgė į vaivorykštę, išsirietusią per visą dangų.

Taip truko ligi pat vakaro, ir jis net nepastebėjo, kaip ištirpo vaivorykštė, kaip nubluko ir papilkėjo dangus, kaip pajuodo šilas.

Atsigėręs karšto pieno, Ivanas vėl atsigulė, net pats stebėdamasis, kaip pasikeitė jo mintys. Kažkaip išbluko atmintyje prakeiktas nelabasis katinas, jo nebegąsdino nupjauta galva, ir, atsikratęs šita mintim, Ivanas ėmė galvoti, kad, tiesą sakant, klinikoje visai nebloga gyventi, kad Stravinskis išmintingas ir garsus žmogus ir kad su juo kalbėtis be galo malonu. Be to, vakaro oras po audros ir gaivus, ir tyras.

Sielvarto namai migo. Tyliuose koridoriuose užgeso matinės baltos lempos, ir vietoj jų, pagal čionykštę tvarką, įsižiebė blausios naktinės lemputės, ir vis rečiau už durų buvo girdėti atsargūs žingsniai felčerių, vaikštančių guminiais koridorių kilimėliais.

Ivanas gulėjo, apimtas saldaus svaigulio, ir žvilgčiojo čia į lemputę po gaubtu, liejančią iš palubės švelnią šviesą, čia į mėnulį, tekantį anapus juodo šilo, ir šnekėjosi pats su savim.

– Kodėl, tiesą sakant, aš taip susijaudinau dėl to, kad Berliozas pakliuvo po tramvajum?

– svarstė poetas. – Galų gale, bala jo nematė! Dievaži, kas aš jam – kūmas ar brolis?

Jeigu gerai išgvildensime šį klausimą, pamatysim, kad velionio aš dorai nė nepažinau. Na ką aš apie jį žinojau? Ničnieko, tik tiek, kad jis nuplikęs ir baisiausiai iškalbus. O paskui, piliečiai, – varė savo kalbą Ivanas, kreipdamasis į nematomą klausytoją, – išsiaiškinsim dar štai ką: kodėl aš, prašom pasakyti, taip įširdau ant to paslaptingo konsultanto, mago ir profesoriaus su tuščia juoda akim? Kurių galų taip kvailai vaikiausi jį vienom apatinėm su žvake rankoje, o paskui pripaikiojau restorane?

– Na na na, – ūmai kažkur lyg viduje, lyg palei ausį rūsčiu balsu tarė ankstesnysis Ivanas naujajam Ivanui, – juk tai, kad Berliozui nupjaus galvą, jis vis dėlto žinojo iš anksto? Kaip gi čia nesusijaudinsi?

– Nėra ko nė šnekėti, draugai! – atkirto naujasis Ivanas ankstesniajam Ivanui. – Net vaikui aišku, kad čia nešvari istorija. Konsultantas neeilinė ir visu šimtu procentų paslaptinga asmenybė. Bet juk tai ir yra įdomiausia! Žmogus pats pažinojo Poncijų Pilotą, kas dar gali būti įdomiau? Ir užuot kėlus kvailą sąmyšį prie Patriarcho tvenkinių, ar ne protingiau būtų buvę mandagiai išklausinėti jį, kas vėliau nutiko Pilotui ir tam suimtajam Ha–Nocri? O aš velniaižin ko prikrėčiau! Tik pamanykit, baisus čia daiktas – žuvo žurnalo redaktorius! Gal dėl to nustos ėjęs žurnalas? Na, ką darysi? Žmogus mirtingas ir, kaip teisingai buvo pasakyta, jis miršta ūmai. Na, Dieve duok jam dangaus karalystę! Na, atsiras kitas redaktorius, gal net iškalbingesnis už buvusį.

Valandikę snūstelėjęs, naujasis Ivanas su pašaipa paklausė senąjį Ivaną:

– Tai kas aš esu tokiu atveju?

– Kvailys! – kažkur netoliese aiškiai ištarė balsas, nepriklausantis nė vienam iš Ivanų ir labai panašus į konsultanto bosą.

Nė trupučio neįsižeidęs už žodį „kvailys“, net maloniai jo nustebintas, Ivanas šyptelėjo ir vėl ėmė snūduriuoti. Miegas sėlino prie Ivano, jam jau pasivaideno ir drambliakojė palmė, ir katinas pražingsniavo pro šalį – ne baisus, o linksmas, žodžiu sakant, miegas jau buvo besukaustąs Ivaną, bet staiga grotos be garso nušliuožė į šalį, ir balkone išdygo paslaptinga figūra, besislepianti nuo mėnesienos, ir pirštu pagrasė Ivanui. Ivanas visai neišsigandęs pasikėlė lovoje ir išvydo, kad balkone stovi vyras. Ir tas vyras, prispaudęs pirštą prie lūpų, sušnibždėjo:

– Tsss!