Michailas Bulgakovas

Meistras ir Margarita

(12 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XII skyrius

JUODOJI MAGIJA IR JOS DEMASKAVIMAS

 

Mažas žmogutis geltonu skylėtu katiliuku, melsva kriaušės pavidalo nosim, languotom kelnėm ir lakuotais pusbačiais įvažiavo į Varjetė sceną paprastu dviračiu. Aidint fokstrotui, jis apsuko ratą, o paskui pergalingai suspigo, nuo ko jo dviratis atsistojo piestu. Mažumėlę pasivažinėjęs ant užpakalinio rato, žmogutis persivertė aukštyn kojom, kažkaip prisitaikė nesustodamas nusukti priekinį ratą ir paridenti jį užkulisin, o paskui leidosi važinėti toliau, rankomis sukdamas pedalus.

Ant vienračio su aukšta metaline kartim ir balneliu viršuje įvažiavo apkūni blondinė, apsirengusi triko ir sidabrinėmis žvaigždutėmis papuoštu sijonėliu, ir ėmė važinėtis ratu.

Jiems susitikus, žmogutis sveikindamasis plyšojo ir koja kilnojo nuo galvos katiliuką.

Pagaliau mažyčiu dviratuku įriedėjo kokių aštuonerių metų mažylis seneliuko veidu ir ėmė nardyti tarp suaugusių. Prie jo dviratuko buvo pritvirtintas didžiulis automobilio signalas.

Sumezgusi kelias kilpas, visa kompanija, neramiai tratant būgnui, atlėkė prie pat scenos krašto, žiūrovai pirmose eilėse net aiktelėjo ir atšlijo atgal, nes publikai pasirodė, kad trijulė su savo dviračiais tuoj nubildės į orkestro duobę.

Tačiau dviratininkai sustojo kaip sykis tą akimirksnį, kai priekiniai ratai jau buvo beslystą ant muzikantų galvų. Garsiai šūktelėję „op!“, dviratininkai nušoko nuo dviračių ir ėmė lankstytis, blondinė siuntė publikai oro bučinius, o mažylis juokingai sutrimitavo savo signalu.

Pastatą sudrebino plojimai, iš abiejų šonų ėmė slinkti melsva uždanga, greit paslėpusi dviratininkus, užgeso palei duris žaliai švietę užrašai „Išėjimas“, o po kupolu trapecijų raizgalynėje nelyginant saulės užsidegė balti rutuliai. Stojo pertrauka prieš paskutinę dalį.

Vienintelis žmogus, kurio visiškai nedomino Džiuli šeimos dviračių meno stebuklai, buvo Grigorijus Danilovičius Rimskis. Jis vienui vienas sėdėjo savo kabinete, kramtė plonas lūpas, o jo veidu kartkartėm perbėgdavo traukuliai. Taip nepaprastai dingus Lichodejevui, dabar netikėtai dingo ir administratorius Varenucha.

Rimskis žinojo, kur Varenucha išėjo, tačiau jis išėjo… ir nesugrįžo! Rimskis traukė pečiais ir patyliukais šnibždėjo:

– Bet už ką?!

Keistas dalykas: toks veiklus žmogus kaip finansų direktorius, žinia, galėjo, nesukdamas sau galvos, paskambinti tenai, kur iškeliavo Varenucha, ir paklausti, kas jam atsitiko, tačiau ligi pat dešimtos valandos vakaro jis negalėjo prisiversti šitaip padaryti.

Dešimtą valandą, verste prisivertęs, Rimskis pakėlė telefono ragelį ir tuoj pat įsitikino, kad jo telefonas tyli. Kurjeris pranešė, kad sugedo ir visi kiti telefonai pastate. Šis, aišku, nemalonus, tačiau ne antgamtinis įvykis finansų direktorių kažkodėl galutinai prislėgė, tačiau sykiu ir nudžiugino: nebereikėjo skambinti.

Tuo metu, kai virš finansų direktoriaus galvos užsidegė ir sumirksėjo raudona lemputė, signalizuojanti, kad prasidėjo pertrauka, įėjo kurjeris ir pranešė, kad atvyko svetimšalis artistas. Finansų direktorius kažkodėl visas sutirtėjo ir rūškanas it debesis nuėjo į užkulisius sutikti gastrolieriaus, nes daugiau nebuvo kam jo sutikti.

Į didžiulį persirengimo kambarį iš koridoriaus, kuriame jau čirškė signaliniai skambučiai, visokiom dingstim kaišiojo galvas smalsuoliai. Buvo matyti iliuzionistai ryškiais chalatais, su čalmom ant galvų, čiuožėjas balta megzta striuke, baltas nuo pudros skaitovas ir grimuotojas.

Visus stulbino atvykusios įžymybės nepaprastai ilgas neregėto kirpimo frakas ir tai, kad jo akis dengė juoda kaukė. Tačiau didžiausią nuostabą kėlė du juodojo mago palydovai:

languotas ilgšis su perskilusia pensnė ir juodas riebus katinas, kuris, įžengęs į persirengimo kambarį ant užpakalinių kojų, kuo ramiausiai išsidrėbė ant sofos, šnairuodamas į atidengtus grimavimosi lampionus.

Rimskis pasistengė nutaisyt i šypseną, nuo to jo veidas dar labiau surūgo ir pasidarė piktas. Finansų direktorius linktelėjo magui, tyliai sėdinčiam šalia katino ant sofos.

Rankų vienas kitam jiedu nepadavė. Užtat languotasis plevėsa pats prisistatė Rimskiui, pasivadinęs „ponulio padėjėju“. Ši aplinkybė nustebino finansų direktorių, nemaloniai nustebino: sutartyje padėjėjas visai nebuvo minimas.

Gana nenatūraliai ir sausai Grigorijus Danilovičius pasiteiravo nežinia iš kur atsidanginusį languotąjį, kur artisto aparatūra.

– Deimantėli skaisčiausias, brangusis pone direktoriau, – blerbiančiu balsu atsakė mago padėjėjas, – mūsų aparatūra visada su mumis. Štai jinai! Ein, cvei, drei! – ir spragtelėjęs palei Rimskio ausį gumbuotais pirštais, staiga ištraukė katinui iš užausio auksinį Rimskio laikrodį, kuris ką tik gulėjo finansų direktoriaus liemenės kišenaitėje po užsegtu švarku su įverta kilputėn grandinėle.

Rimskis nejučia susigriebė už pilvo, žiūrovai aiktelėjo, o pro durų tarpą žvilgčiojęs grimuotojas patenkintas krenkštelėjo.

– Jūsų laikrodėlis? Prašom atsiimti, – familiariai šyptelėjęs tarė languotasis ir atkišo sutrikusiam Rimskiui nešvarų delną su jo nuosavybe.

– Su tokiu į vieną tramvajų geriau nelipti, – linksmai šnibžtelėjo skaitovas grimuotojui.

Bet katinas iškrėtė pokštą, dar įspūdingesnį nei numeris su svetimu laikrodžiu. Ūmai pašokęs nuo sofos, jis ant užpakalinių kojų nuėjo prie grimavimosi staliuko, priekine letena ištraukė kamštį iš grafino, prisipylė stiklinę vandens, atsigėrė, vėl užkimšo grafiną ir ant stalelio numestu skudurėliu nusišluostė ūsus.

Dabar niekas net neaiktelėjo, visi tik išsižiojo, o grimuotojas susižavėjęs pralemeno:

– Klasiška!

Tuo metu trečią sykį neramiai sučerškė skambučiai, ir visi, susijaudinę, nujausdami išvysią įdomų numerį, ėmė virsti lauk iš persirengimo kambario.

Po minutės žiūrovų salėje užgeso lempos, tvykstelėjo rampa, raudona spalva apšviesdama uždangos apačią, ir, praskleidęs audeklą, šviesiame plyšyje priešais publiką pasirodė apkūnus ir linksmas kaip kūdikėlis žmogus skustu veidu, suglamžytu fraku ir ne itin švariais marškiniais. Tai buvo Maskvoje visiems puikiai pažįstamas konferansjė Žoržas Bengalskis. – Na, piliečiai, – kūdikiškai šypsodamasis prašneko Bengalskis, – dabar jūs išvysite… – čia Bengalskis pertraukė pats save ir prašneko kitu tonu: – Matau, kad į trečiąją dalį prisirinko dar daugiau žiūrovų. Šiandien pas mus pusė miesto! Prieš keletą dienų netikėtai susitinku gatvėje bičiulį ir sakau jam: „Kodėl neužsuki pas mus? Vakar pas mus buvo pusė miesto“. O jis man ir sako: „O aš gyvenu kitoj pusėj!“ – Bengalskis padarė pauzę, laukdamas juoko protrūkio, tačiau niekas nenusijuokė, ir jis varė toliau: – Taigi jūs išvysite juodosios magijos seansą, kurį pademonstruos įžymus artistas iš užsienio mosjė Volandas! Na, mes visi puikiai suprantame, – Bengalskis nutaisė gudrią šypsenėlę, – kad jokios magijos pasaulyje nėra ir kad tai tik prietarai, o maestro Volandas paprasčiausiai yra puikiai įsisavinęs iliuzionistų techniką, ir jūs tuo įsitikinsite pamatę pačią įdomiausią dalį, tai yra šios technikos demaskavimą, o kadangi mes visi kaip vienas balsuojame ir už techniką, ir už jos demaskavimą, tai pakviesime scenon poną Volandą!

Šitaip pasvaičiojęs, Bengalskis suglaudė abiejų rankų delnus ir, pakėlęs juos virš galvos, ėmė moti link šviesaus plyšio, ir uždanga tyliai šlamėdama atsiskleidė iki galo.

Mago pasirodymas drauge su ilgšiu padėjėju ir katinu, išėjusiu į sceną ant užpakalinių kojų, labai patiko publikai.

– Krėslą, – negarsiai paliepė Volandas, ir akimoju nežinia kaip ir iš kur scenoje atsirado krėslas, į kurį magas atsisėdo.

– Sakyk, mielasis Fagotai, – kreipėsi Volandas į savo languotąjį juokdarį, turėjusį, be „Korovjovo“, matyt, dar ir kitą vardą, – kaip manai, juk Maskvos gyventojai gerokai pasikeitę?

Magas nužvelgė nuščiuvusią publiką, apstulbintą krėslo atsiradimu iš niekur.

– Tikrai taip, mesire, – negarsiai atsakė Fagotas–Korovjovas.

– Teisybę sakai. Miestiečiai smarkiai pasikeitė iš išorės, beje, kaip ir pats miestas. Apie drabužius nėra ko ir kalbėti, bet štai pasirodė tie… kaip jie… – tramvajai, automobiliai…

– Autobusai, – pagarbiai pasufleravo Fagotas.

Publika įdėmiai klausėsi jų pokalbio, manydama, kad tai yra magijos stebuklų preliudija. Užkulisiuose grūdosi artistai ir scenos darbininkai, tarp jų veidų buvo matyti sunerimęs ir pablyškęs Rimskio veidas.

Scenos pakraštyje stypsančio Bengalskio fizionomijoje pasirodė suglumimas. Jis kilstelėjo antakį ir, pasinaudodamas pauze, prašneko:

– Artistas iš užsienio reiškia savo susižavėjimą Maskva, išaugusia techniniu požiūriu, taip pat ir maskviečiais, – čia Bengalskis porą kartų šyptelėjo, iš pradžių parteriui, o paskui balkonui.

Volandas, Fagotas ir katinas pasuko galvas konferansjė pusėn.

– Argi aš reiškiau susižavėjimą? – paklausė magas Fagotą.

– Ne, mesire, jokio susižavėjimo jūs nereiškėte, – atsakė tasai.

– Tai ką šis žmogus šneka?

– Jis paprasčiausiai meluoja! – skardžiu balsu, girdint visam teatrui, paaiškino languotasis padėjėjas ir, kreipdamasis į Bengalskį, pridūrė: – Sveikinu jus sumelavus, pilieti.

Iš balkono pliūptelėjo juokas, o Bengalskis krūptelėjo ir išsprogino akis.

– Bet mane, žinoma, domina ne tiek autobusai, telefonai ir kitokia…

– Aparatūra! – pasufleravo languotasis.

– Visai teisingai, dėkoju, – dusliu balsu lėtai kalbėjo magas, – o daug kartų svarbesnis klausimas: ar pasikeitė šitų miestiečių vidus? – Taip, tai visų svarbiausias klausimas, pone.

Užkulisiuose susispietę žmonės ėmė žvalgytis ir gūžčioti pečiais. Bengalskis stovėjo išraudęs, o Rimskis perbalęs. Bet čia, tarytum pajutęs bręstantį sąmyšį, magas tarė:

– Brangusis Fagotai, mudu užsiplepėjome, o publika pradeda nuobodžiauti. Parodyk pradžiai jiems kokį paprastą pokštelį.

– Salė su palengvėjimu sušlamėjo. Fagotas ir katinas nuėjo rampos pakraščiu į priešingas puses. Fagotas spragtelėjo pirštais, padaužiškai subliuvo:

– Trys, keturi! – sugavo ore kaladę kortų, supašė ją ir ilga juosta švystelėjo katinui.

Katinas sugriebė tą juostą ir metė atgal. At lasinė gyvatė čirkštelėjo, Fagotas lyg paukštytis išsižiojo ir visą ją, kortą paskui kortą, prarijo.

Tada katinas nusilenkė, brūkštelėjo kairiąja užpakaline letena į grindis ir sukėlė neapsakomus plojimus.

– Šaunu, šaunu! – susižavėję klykė užkulisiai.

O Fagotas dūrė pirštu į parterį ir paskelbė:

– Ta kaladė, gerbiamieji piliečiai, dabartės yra septintoje eilėje pas pilietį Parčevskį, kaip tik tarp trirublės ir šaukimo į teismą dėl alimentų pilietei Zelkovai.

Žmonės parteryje sujudo, ėmė stotis, ir galiausiai kažkoks pilietis, kurio pavardė tikrai buvo Parčevskis, apstulbęs ir paraudęs kaip vėžys, išpešė iš piniginės kaladę ir ėmė mosuoti kortomis, nežinodamas, ką su jomis daryti.

– Pasilikit kaip atminimą! – sušuko Fagotas. – Ne veltui vakar per vakarienę sakėte, kad jūsų gyvenimas Maskvoje būtų nepakeliamas, jeigu ne pokeris.

– Senas triukas, – tarė kažkas balkone, – tasai parteryje iš tos pačios kompanijos.

– Jūs taip manote? – suklykė Fagotas ir prisimerkęs pažvelgė į balkoną. – Tada ir jūs su mumis iš vienos gaujos, nes kaladė jūsų kišenėje!

Balkone kilo bruzdesys, ir pasigirdo džiaugsmingas balsas:

– Tikrai! Jo kišenėje! Štai, štai… Stop! Bet čia červoncai!

Parteryje sėdintys žiūrovai atsigręžė atgal. Balkone kažkoks sutrikęs pilietis rado savo kišenėje perjuostą, lyg tiesiai iš banko, pluoštelį su užrašu: „Vienas tūkstantis rublių“.

Kaimynai užgulė jį, o jis apstulbęs krapštė nagu juostelę, bandydamas susivokti, ar červoncai tikri, ar kažkokie užburti.

– Dievaži, tikrų tikriausi! Červoncai! – džiaugsmingai šūkavo žmonės balkone.

– Ir su manim suloškit tokiomis kortomis, – linksmai paprašė kažkoks storulis parterio viduryje.

– Avėk plezir! – atsiliepė Fagotas. – Bet kodėl tiktai su tamsta? Visi mielai dalyvaus žaidime! – ir sukomandavo: – Prašom žiūrėti aukštyn!.. Vienas! – jo rankoje atsirado pistoletas, jis sušuko: – Du! – pistoletas nukrypo aukštyn. Jis su šuko: – Trys! – žybtelėjo liepsna, driokstelėjo šūvis, ir tuoj pat iš po kupolo, sklandydami tarp trapecijų, į salę ėmė kristi balti popierėliai.

Jie sukosi ore, pleveno į šalis, pluoštais leidosi į balkoną, orkestrą ir sceną. Po kelių sekundžių vis gausėjantis pinigų lietus pasiekė kėdes, ir žiūrovai ėmė gaudyti popierėlius.

Į viršų kilo šimtai rankų, žiūrovai žvelgė pro popierėlius į apšviestą sceną ir matė tikrų tikriausius ryškiai regimus vandens ženklus. Jokių dvejonių nekėlė ir kvapas: tai buvo didžiai malonus, su niekuo nepalyginamas ką tik išspausdintų pinigų kvapas. Iš pradžių linksmybė, o paskui apstulbimas apėmė visą teatrą. Visur aidėjo žodis „červoncai“, buvo girdėti krykštaujant „ak, ak!“ ir linksmai kikenant. Daugelis, sustoję ant kėdžių, gaudė vinklius, įnoringus popierėlius. Milicininkų veidai pamažėle pradėjo tįsti, o artistai be ceremonijų ėmė landžioti iš užkulisių.

Pirmojo aukšto ložėje pasigirdo balsas: „Ko griebi! Čia mano! Virš manęs leidosi!“ ir kitas balsas: „O tu nesistumdyk, nes aš tave kad stumtelsiu!“ Ir staiga nuaidėjo antausis.

Kaipmat ložėje pasirodė milicininko šalmas, kažkas buvo išvestas iš ložės.

Apskritai sujudimas didėjo, ir nežinia į ką visai tai būtų pavirtę, jeigu Fagotas nebūtų staiga pūstelėjęs aukštyn ir sustabdęs pinigų lietaus.

Du jaunuoliai, linksmai ir reikšmingai susižvalgę, pakilo iš vietų ir tiesutėliai patraukė į bufetą. Teatras gaudė, visų žiūrovų akys blizgėjo iš susijaudinimo. Taip, taip, nežinia į ką visa tai būtų pavirtę, jeigu Bengalskis nebūtų sukaupęs paskutinių jėgų ir sukrutėjęs.

Stengdamasis kaip nors valdytis jis iš įpratimo patrynė rankas ir skambiu balsu šitaip prašneko:

– Taigi, piliečiai, mes su jumis matėme vadinamą masinės hipnozės atvejį. Grynai mokslinis eksperimentas, puikiai įrodantis, kad jokių stebuklų ir jokios magijos nėra. Tad paprašysime maestro Volandą demaskuoti šį eksperimentą. Tuojau jūs, piliečiai, išvysite, kaip šitie tariami pinigai dings lygiai taip pat ūmai, kaip ir atsirado.

Jis ėmė ploti, tačiau plojo vienut vienas, jo veide tuo metu žaidė pasitikėjimo kupina šypsena, tačiau akyse to pasitikėjimo nesimatė, jos veikiau maldaute maldavo.

Publikai Bengalskio kalba nepatiko. Stojo visiška tyla, kurią sutrikdė languotasis Fagotas.

– O čia vėlei vadinamojo melo atvejis, – pareiškė jis skardžiu ožio tenoriuku, – pinigėliai, piliečiai, tikri!

– Bravo! – kažkur aukštai krioktelėjo bosas.

– Beje, šitas tipas, – Fagotas parodė į Bengalskį, – man įgriso. Visą laiką kaišioja savo dvylekį kur nereikia, trukdo melagingom šnekom seansą! Ką čia jam padarius?

– Galvą nusukti! – tarė kažkas rūsčiai balkone.

– Ką jūs pasakėte? A? – Fagotas beregint pasigavo tą kvailą pasiūlymą. – Galvą nusukti? Idėja! Begemotai! – suriko jis katinui. – Pirmyn! Ein, cvei, drei!!

Ir įvyko neregėtas dalykas. Juodi katino plaukai pasišiaušė, jis klaikiai sukniaukė.

Paskui susirietė į kamuoliuką ir kaip pantera šoko Bengalskiui tiesiai ant krūtinės, o nuo krūtinės – ant galvos. Urgzdamas katinas putniomis letenomis įsikibo į retoką konferansjė ševeliūrą ir šiurpiai sustaugęs dviem trūktelėjimais nurovė galvą nuo storo sprando.

Pustrečio tūkstančio žiūrovų suriko kaip vienas. Kraujas iš nutrauktų arterijų fontanu ūžtelėjo aukštyn ir apliejo antkrūtį ir fraką. Begalvis kūnas kažkaip nerangiai sutabalavo kojomis ir atsisėdo ant grindų. Salėje pasigirdo isteriški moterų klyksmai. Katinas padavė galvą Fagotui, tas iškėlė ją už plaukų ir parodė publikai, o galva širdį veriančiu balsu suriko ant viso teatro:

– Daktarą!

– Ar tu dar tauzysi visokius niekus? – rūsčiai paklausė Fagotas raudančią galvą.

– Daugiau taip nedarysiu! – sugargė galva.

– Dėl Dievo meilės, nekankinkite jo! – staiga pro triukšmą ir gaudesį pasigirdo moteriškas balsas iš ložės, ir magas atsisuko to balso pusėn.

– Tai kaip, piliečiai, gal dovanot jam, ar ką jau? – paklausė Fagotas, kreipdamasis į salę. – Dovanoti! Dovanoti! – pasigirdo iš pradžių paskiri ir daugiausiai moteriški balsai, o paskui jie susiliejo į vieną chorą su vyriškais.

– Ką įsakysite, mesire? – paklausė Fagotas kaukėtąjį magą.

– Ką gi, – susimąstęs prašneko tasai, – žmonės kaip žmonės. Mėgsta pinigus, tačiau taip visada buvo… Žmonija mėgsta pinigus, nesvarbu iš ko jie padaryti – iš odos, iš popieriaus, iš aukso ar bronzos. Na, lengvabūdžiai… ką darysi… ir gailestingumas retsykiais pasibeldžia į jų širdis… paprasti žmonės… Po teisybei, panašūs į ankstesnius…tik butų problema juos pagadino… – ir garsiai įsakė: – Uždėkite galvą.

Katinas, kruopščiai prisitaikęs, užvožė galvą ant sprando, ir ji išsyk atsidūrė savo vietoje, tarytum nė nebūtų buvusi iš ten pajudinta. O svarbiausia, ant sprando neliko nė menkiausio rando. Katinas brūkštelėjo letenomis per Bengalskio fraką ir plastroną, ir dingo kraujo pėdsakai. Fagotas pastatė sudribusį Bengalskį ant kojų, įgrūdo į frako kišenę pakelį červoncų ir išstūmė jį iš scenos, palydėdamas žodžiais:

– Dinkit iš čia! Be jūsų bus linksmiau!

Pastėrusiu žvilgsniu dairydamasis į šalis ir šlitinėdamas, konferansjė nusliūkino tik ligi ugniagesių posto, ir ten jam pasidarė bloga. Jis gailiai suspigo.

– Mano galva, mano galva!

Kartu su kitais prie jo puolė Rimskis. Konferansjė verkė, rankomis kažką gaudė ore, murmėjo:

– Atiduokit man galvą! Atiduokit galvą! Pasiimkit butą, pasiimkit paveikslus, tik atiduokit galvą!

Kurjeris nubėgo ieškoti gydytojo. Buvo bandyta Bengalskį paguldyti persirengimo kambaryje ant sofos, tačiau jisai nesidavė, ėmė blaškytis. Teko iškviesti greitąją. Kai nelaimingasis konferansjė buvo išvežtas, Rimskis nudūmė atgal į sceną ir išvydo, kad ten vyksta nauji stebuklai. Beje, gal tuo metu, o gal truputėlį anksčiau magas su savo nudryžusiu krėslu pradingo nuo scenos, ir, reikia pasakyti, kad publika to visai nepastebėjo, nes buvo suviliota nepaprastų dalykų, kuriuos scenoje demonstravo Fagotas.

O Fagotas, išvijęs nukentėjus} konferansjė, paskelbė:

– Dabartės, kai išgujome tą niektauzą, atidarysime parduotuvę damoms!

Ir beregint scenos grindis nuklojo persiški kilimai, atsirado didžiuliai veidrodžiai, iš šonų apšviesti žalsvais vamzdeliais, o tarp veidrodžių – vitrinos, kuriose smagiai nustebinti žiūrovai išvydo įvairiausių spalvų ir fasonų paryžietiškas sukneles. Vienose vitrinose buvo drabužiai, o kitose kūpsojo šimtai moteriškų skrybėlaičių, su plunksnomis ir be plunksnų, su sagėmis ir be sagių, šimtai batelių – juodų, baltų, geltonų, odinių, atlasinių, zomšinių, su dirželiais, su blizgučiais. Tarp batelių gulėjo fut liarai kvepalų, kalnai rankinukų iš antilopės odos, iš zomšos, iš šilko, o tarp jų – didžiausios krūvos pailgų auksinių dėžučių, kuriose paprastai laikomi lūpų dažai.

Velniai žino iš kur išdygusi rudaplaukė mergina juoda vakarine suknele, visai daili mergina, jei ne kaklą bjaurojantis keistas randas, išniro tarp vitrinų ir šeimininkiškai nusišypsojo.

Fagotas su saldžia šypsenėle pranešė, kad firma absoliučiai nemokamai keičia senus moteriškus drabužius ir avalynę į paryžietiškas sukneles ir batelius. Tą patį pasakė ir apie rankinukus, kvepalus bei visa kita.

Katinas užpakaline letena ėmė brūžuoti į grindis, o priekinės gestais taikėsi pamėgdžioti šveicorių, atidarantį duris. Prikimusi mergina truputėlį švepluodama, tačiau gana saldžiu balsu užtraukė kažkokią nelabai suprantamą, bet, sprendžiant iš moterų veidų parteryje, didžiai gundančią dainelę:

– Herlen, Šanel numeris penki, Micuko, Narcis Nuar, vakarinės suknelės, kokteilių suknelės…

Fagotas darkėsi, katinas lankstėsi, mergina atidarinėjo stiklines vitrinas.

– Prašom! – plyšojo Fagotas. – Nesidrovėkite, be ceremonijų!

Publika bruzdėjo, tačiau eiti į sceną kol kas niekas nesiryžo. Galiausiai dešimtoje parterio eilėje pakilo kažkokia brunetė ir, nutaisiusi tokią šypseną, lyg jai, girdi, būtų į viską nusispjauti, nuėjo per salę ir užlipo šoniniais laipteliais į sceną.

– Bravo! – suriko Fagotas. – Sveikinu pirmąją viešnią! Begemotai, kėdę! Pradėsime nuo apavo, madam.

Brunetė atsisėdo į krėslą, ir Fagotas bemat išvertė priešais ją ant kilimo visą glėbį batelių.

Brunetė nusiavė dešinę koją, pasimatavo alyvų spalvos batelį, patrepsėjo į kilimą, apžiūrėjo kulniuką.

– Ar nespaus? – paklausė susimąsčiusi.

Įžeistas Fagotas sušuko:

– Ką jūs, ką jūs! – o katinas apmaudžiai kniauktelėjo.

– Aš imu šitą porą, mosjė, – tarė brunetė, oriai audamasi ir antrą batelį.

Senieji brunetės batai nuskrido už užuolaidos, įkandin pasuko ir ji pati, lydima rudaplaukės merginos ir Fagoto, kuris nešė ant pakabų kelias madingas sukneles. Katinas trainiojosi aplinkui, lindo padėti, dėl didesnio šaunumo pasikabinęs ant kaklo centimetrą.

Po minutės iš už užuolaidos pasirodė brunetė, apsivilkusi tokia suknele, jog per visą parterį nuošė atodūsis. Nuostabiai pagražėjusi drąsioji moteris sustojo priešais veidrodį, pakraipė apnuogintu petim, pasitaisė plaukus ir išsilenkė, mėgindama žvilgtelėti sau už nugaros.

– Firma prašo tamstą paimti atminimo dovanėlę, – tarė Fagotas ir padavė brunetei pradarytą dėžutę su flakonu.

– Mersi, – išdidžiai padėkojo brunetė ir nusileido laipteliais į parterį. Kol jinai ėjo taku, žiūrovai strykčiojo iš vietų, taikėsi pačiupinėti dėžutę.

Čia dingo publikos drovumas, iš visų pusių į sceną paplūdo moterys. Pro sujaudintų žmonių klegesį, kikenimą ir atodūsius pasigirdo vyriškas balsas: „Aš tau draudžiu!“ ir moteriškas: „Despotas, miesčionis! Išsuksit man ranką!“ Moterys pradingdavo už užuolaidos, numesdavo ten savo drabužius ir išeidavo naujai persirengusios. Ant taburečių su auksuotomis kojytėmis sėdėjo ilga damų greta, energingai trepsinti į kilimą naujai apautomis kojomis. Fagotas klupinėjo palei jas, darbavosi metaliniu šaukštu, katinas, stenėdamas po batų ir rankinukų našta, sliūkino nuo vitrinos prie taburečių ir atgal, mergina subjaurotu kaklu čia pasirodydavo, čia dingdavo ir taip įsismagino, kad jau išvien ėmė tarškėti prancūziškai, ir keisčiausia buvo tai, kad jos marmėjimą iš pusės žodžio suprato visos moterys, netgi tos, kurios nemokėjo nė žodžio prancūziškai.

Visus nustebino į sceną prasibrovęs vyras. Jis pareiškė, kad jo žmona serganti gripu ir todėl jis prašąs kokio nors daiktelio, kurį jai galėtų parnešti. Įrodymui, kad esąs tikrai vedęs, pilietis buvo pasiruošęs pateikti pasą. Rūpestingojo vyro kalba buvo sutikta kvatojimu, Fagotas suriko tikįs juo kaip pats savim net be paso ir įteikė piliečiui dvi poras šilkinių kojinių, o katinas pridėjo nuo savęs dėžutę su lūpų dažais. Pavėlavusios moterys veržėsi į sceną, nuo scenos garmėjo laimingosios su išeiginėm suknelėm, drakonais išmargintom pižamom, griežto kirpimo vizitiniais kostiumėliais, užsivožusios vieną akį pridengiančias skrybėlaites.

Tada Fagotas pranešė, kad dėl vėlaus laiko po vienos minutės parduotuvė uždaroma ligi rytojaus vakaro, ir scenoje kilo neapsakomas sąmyšis. Moterys paskubomis, nesimatuodamos stvarstė batus. Viena tarytumei audra įsiveržė anapus užuolaidos, nusimetė savo kostiumėlį, stvėrė pirmą pasitaikiusį drabužį – šilkinį didžiulėmis puokštėmis chalatą ir dar spėjo sugriebt i porą dėžučių kvepalų.

Lygiai po minutės pokštelėjo pistoleto šūvis, veidrodžiai dingo, prasmego vitrinos ir taburetės, kilimas ir užuolaida ištirpo ore. Paskiausiai dingo didžiulis senų drabužių ir batų kalnas, scena vėlei pasidarė tvarkinga, tuščia ir plika.

Ir štai tuomet į įvykius įsimaišė naujas veikėjas.

Iš ložės Nr. 2 nuaidėjo malonus, skardus ir labai reiklus baritonas:

– Pilieti artiste, vis dėlto pageidautumėm, kad jūs žiūrovų akivaizdoje nedelsiant demaskuotumėte savo triukų techniką, ypač triuką su pinigais. Taip pat pageidautumėm, kad į sceną sugrįžtų konferansjė. Žiūrovai sunerimę dėl jo likimo.

Baritonas priklausė ne kam kitam, o šio vakaro garbės svečiui Arkadijui Apolonovičiui Semplejarovui, Maskvos teatrų Akustinės komisijos pirmininkui.

Arkadijus Apolonovičius sėdėjo ložėje drauge su dviem damom: viena jų buvo jau senyva, brangiai ir madingai apsirengusi, antroji – jaunutė, dailutė, apsirengusi kukliau.

Pirmoji, kaip netrukus paaiškėjo rašant protokolą, buvo Arkadijaus Apolonovičiaus žmona, o antroji – jo tolima giminaitė, pradedanti ir vilčių teikiant i artistė, atvykusi iš Saratovo ir gyvenanti Arkadijaus Apolonovičiaus ir jo žmonos bute.

– Pardon, – atsiliepė Fagotas, – atleiskite, bet čia nėra ko demaskuoti, viskas aišku.

– Ne, malonėkite! Demaskuoti tiesiog būtina. Antraip jūsų žavūs numeriai paliks slogų įspūdį. Žiūrovų masės reikalauja paaiškinti.

– Žiūrovų masės, – pertraukė Semplejarovą įžūlusis juokdarys, – lyg ir visai nieko nereikalavo? Tačiau, atsižvelgdamas į jūsų, Arkadijau Apolonovičiau, didžiai gerbiamą pasiūlymą, aš imsiuosi demaskavimo. Bet prieš tai leiskite pademonstruoti dar vieną trumpą numeriuką?

– Kodėl gi ne, – globėjišku tonu atsakė Arkadijus Apolonovičius, – bet būtinai su demaskavimu!

– Klausau, klausau. Taigi leiskite paklausti, kur jūs, Arkadijau Apolonovičiau, buvote vakar vakare?

Sulig šiuo nemandagiu ir bemaž chamišku klausimu Arkadijaus Apolonovičiaus veidas persimainė, ir net labai persimainė.

– Arkadijus Apolonovičius vakar vakare buvo Akustinės komisijos posėdyje, – be galo oriai pareiškė Arkadijaus Apolonovičiaus žmona, – tačiau aš nesuprantu, kokį ryšį tatai turi su magija.

– Oi, madam, – pritarė Fagotas, – aišku, kad nesuprantate. O dėl posėdžio jūs baisiausiai klystate. Išvykęs į minėtą posėdį, kuris, tiesą sakant, vakar nebuvo šaukiamas, Arkadijus Apolonovičius atleido savo šoferį ties Akustinės komisijos pastatu prie Skaidriųjų tvenkinių (visas teatras nuščiuvo), o pats autobusu nuvažiavo Jelochovo gatvėn į svečius pas klajojančio rajoninio teatro artistę Milicą Andrejevną Pokobatko ir svečiavosi pas ją maždaug keturias valandas.

– Ai! – skausmingai kažkas aiktelėjo visiškoje tyloje. Jaunoji Arkadijaus Apolonovičiaus giminaitė ūmai nusikvatojo žemu ir baisiu balsu.

– Viskas aišku! – suriko jinai. – Aš jau seniai įtariu. Dabar suprantu, kodėl ši menkysta gavo Luizės vaidmenį!

Ir, staiga užsimojusi, trumpu ir storu violetiniu lietsargiu tvojo Arkadijui Apolonovičiui per galvą.

Nedorėlis Fagotas, arba Korovjovas, subliuvo:

– Štai, gerbiamieji piliečiai, jums ir demaskavimas, kurio taip troško Arkadijus Apolonovičius!

– Kaip drįsai, nenaudėle, paliesti Arkadijų Apolonovičių? – visu milžinišku ūgiu pakilusi ložėje, rūsčiai paklausė Arkadijaus Apolonovičiaus žmona.

Antras šėtoniško juoko pliūpsnis išsiveržė iš jaunosios giminaitės lūpų.

– Kas jau kas, – atsiliepė ji kvatodama, – o aš tikrai išdrįsiu paliesti! – ir antrąsyk sausai terkštelėjo lietsargis, atšokęs nuo Arkadijaus Apolonovičiaus galvos.

– Milicija! Suimkit ją! – tokiu siaubingu balsu suspiegė Semplejarovo žmona, kad daugeliui salėje apmirė širdis.

O čia dar katinas liuoktelėjo prie rampos ir suriaumojo ant viso teatro žmogaus balsu:

– Seansas baigtas! Maestro! Skelkite maršą!

Apdujęs dirigentas, nesusivokdamas, ką darąs, mostelėjo lazdele, ir orkestras ne užgrojo, ir ne trenkė, ir ne žiebė, o iš tiesų, anot šlykščių katino žodžių, skėlė kažkokį neįtikėtiną, neapsakomai nešvankų maršą.

Vieną akimirksnį pasivaideno, kad lyg buvo girdėti kitados, po pietų žvaigždėmis, kafešantane skambėję kažkokie veik nesuprantami, kvaili, bet bravūriški to maršo žodžiai:

Jo prakilnybė dievino žalias papūgėles ir gaudydavo pievose dailias mergužėles!!!

O gal visai ir nebuvo tų žodžių, o buvo kiti, dainuoti pagal tą pačią muziką, be galo nepadorūs. Svarbu ne žodžiai, o tai, kad dabar Varjetė teatre prasidėjo kažkas panašaus į Babilono sumaištį. Semplejarovo ložės pusėn bėgo milicininkai, ant barjero ropštėsi smalsuoliai, griaudėjo pragariškas juokas, pamišėliški klyksmai, kuriuos stelbė auksinis orkestro lėkščių žvangesys.

Ir galėjai matyti, kad scena ūmai ištuštėjo, o sukčius Fagotas ir įžūlusis katinas Begemotas ištirpo ore, stačiai pradingo, kaip anksčiau kad buvo dingęs magas sykiu su nudryžusiu krėslu.