Herojaus pasirodymas (13 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Herojaus pasirodymas (13 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(13 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

 

XIII skyrius

HEROJAUS PASIRODYMAS

 

Taigi nepažįstamasis pagrasino Ivanui pirštu ir sušnibždėjo: „Tss!“ Ivanas nuleido nuo lovos kojas ir įsižiūrėjo. Iš balkono į kambarį atsargiai dairėsi bebarzdis, tamsiaplaukis, smailianosis, maždaug trisdešimt aštuonerių metų neramių akių žmogus su užkritusiu ant kaktos plaukų kuokštu.

Įsitikinęs, kad Ivanas vienas, ir gerai įsiklausęs, paslaptingasis svečias išdrįso įeiti į kambarį. Tuomet Ivanas pamatė, kad atklydėlis vilki ligoninės drabužiais. Jis buvo su baltiniais, basnirčia įsispyręs į batus, ant pečių užsimetęs rudą chalatą.

Atklydėlis pamerkė Ivanui akį, įsikišo į kišenę ryšulį raktų, pašnibždomis atsiklausė:

„Ar galiu prisėsti?“ – ir, pamatęs pritariamą linktelėjimą, įsitaisė krėsle.

– Kaip jūs čionai patekote? – paklusdamas grasančiam sausam pirštui, kuždomis paklausė Ivanas, – juk balkonų grotos užrakinamos?

– Grotos užrakinamos, – patvirtino svečias, – tačiau Praskovja Fiodorovna, kad ir miela, bet, deja, labai išsiblaškiusi moteriškė. Prieš mėnesį aš nušvilpiau iš jos ryšulį raktų ir dabar galiu išeiti į bendrą balkoną, kuris juosia visą aukštą, ir retkarčiais aplankau kaimynus.

– Jeigu jūs galite išeiti į balkoną, vadinasi, galite pabėgti. O gal čia labai aukštai? – susidomėjo Ivanas.

– Ne, – tvirtai atsakė svečias, – aš negaliu pabėgti ne todėl, kad čia aukštai, o todėl, kad neturiu kur bėgti, – ir, kiek patylėjęs, pridūrė: – Vadinasi, sėdim?

– Sėdim, – atsakė Ivanas, žvelgdamas į rudas ir labai neramias ateivio akis.

– Taigi… – svečias staiga susirūpino. – Bet jūs, tikiuosi, nešėlstat? Suprantant, aš nepakeliu triukšmo, barnių, prievartos ir kitų panašių dalykų. Labiausiai nekenčiu žmogaus riksmo, nesvarbu, ar kas rėktų iš sielvarto, ar iš pykčio, ar dėl kitos priežasties.

Nuraminkite mane, sakykite, ar jūs nešėlstat?

– Vakar restorane aš vienam tipui pyliau į snukį, – vyriškai prisipažino atsimainęs poetas.

– Priežastis? – griežtai paklausė svečias.

– Po teisybei, be jokios priežasties, – susigėdęs atsakė Ivanas.

– Kaip bjauru, – pasmerkė svečias Ivaną ir pridūrė: – Be to, kodėl jūs taip sakote – „pyliau į snukį“? Juk neaišku, ką žmogus turi – snukį ar veidą. Turbūt vis dėlto veidą.

Argi dera kumščiais… Ne, ne, daugiau taip niekados nedarykit…

Šitaip išbaręs Ivaną, svečias pasidomėjo:

– Profesija?

– Poetas, – kažkodėl nenoriai prisipažino Ivanas.

Ateivis nusiminė.

– Ak, kaip man nesiseka! – šūktelėjo jis, bet kaipmat susigriebė, atsiprašė ir paklausė: – O kokia jūsų pavardė?

– Benamis.

– Et, et… – raukdamasis sumurmėjo svečias.

– Jums turbūt mano eilėraščiai nepatinka? – smalsiai paklausė Ivanas. Siaubingai nepatinka. – O kuriuos jūs skaitėte?

– Jokių jūsų eilėraščių neskaičiau! – nervingai šūktelėjo svečias.

– Kodėl tada šnekate?

– Pamanykit, baisus čia daiktas, – atsakė svečias, – lyg nebūčiau skaitęs kitų? Beje…

nebent stebuklas? Gerai, aš pasiruošęs patikėti. Sakykit pats, ar geri jūsų eilėraščiai?

– Klaikūs! – staiga drąsiai ir nuoširdžiai pareiškė Ivanas.

– Neberašykit! – maldaujamu balsu paprašė ateivis.

– Pažadu ir prisiekiu! – iškilmingai pasakė Ivanas.

Jiedu sutvirtino priesaiką paspausdami rankas, ir tuo metu koridoriuje pasigirdo prislopint i žingsniai ir balsai.

– Tss, – šnibžtelėjo svečias ir, išpuolęs į balkoną, užvėrė grotas.

Užsuko Praskovja Fiodorovna, paklausė, kaip Ivanas jaučiasi ir kaip norėtų miegoti – ar tamsoje, ar prie šviesos. Ivanas paprašė šviesos negesinti, ir Praskovja Fiodorovna išėjo, palinkėjusi ligoniui labos nakties. O kai jau viskas nurimo, vėl sugrįžo svečias.

Jis pašnibždomis pranešė Ivanui, kad į 119 kambarį atvežė naujoką, kažkokį storulį tamsiai raudona fizionomija, be paliovos burbantį apie kažkokią valiutą ventiliacijos vamzdyje ir prisiekinėjantį, kad pas juos Sodų gatvėje apsigyvenęs nelabasis.

– Puškiną į šuns dienas deda ir be atvangos rėkia: „Kurolesovui bis, bis!“ – kalbėjo svečias, nervingai krūpčiodamas. Aprimęs jis atsisėdo ir tarė: – Tiek to, dievai jo nematė, – ir vėl ėmė klausinėti Ivaną: – Tai dėl ko jūs čionai pakliuvote?

– Dėl Poncijaus Piloto, – niūriai žvelgdamas į grindis, atsakė Ivanas.

– Ką? – pamiršęs atsargumą, suriko svečias ir pats sau delnu užspaudė burną. – Nuostabus sutapimas! Meldžiu jus – papasakokit!

Ivanas, kažkodėl pajutęs pasitikėjimą nepažįstamuoju, iš pradžių drovėdamasis ir užsikirsdamas, o paskui vis labiau įsidrąsindamas ėmė porinti vakarykštę istoriją, nutikusią prie Patriarcho tvenkinių. Taip, paslaptingasis raktų vagis buvo puikus klausytojas! Svečias nelaikė Ivano pamišėliu, be galo susidomėjęs klausėsi pasakojimo ir, istorijai įsibėgėjus, galutinai ja susižavėjo. Jis vis pertraukinėjo Ivaną šūksniais:

– Na, na! Toliau, toliau, meldžiu jus. Tik dėl Dievo meilės, ničnieko nepraleiskit!

Ivanas ničnieko ir nepraleido, jam ir pačiam taip pasakoti buvo kur kas lengviau, jis pamažu nusikasė ligi tos vietos, kur Poncijus Pilotas, užsimetęs baltą mantiją raudonu kaip kraujas pamušalu, išėjo į balkoną.

Tada svečias tarsi maldai sudėjo rankas ir sušnibždėjo:

– O, kaip aš atspėjau! Kaip aš viską atspėjau!

Pasakojimą apie kraupią Berliozo mirtį klausytojas palydėjo mįslingais žodžiais, jo akyse tuo metu plykstelėjo neapykanta:

– Tik tiek gaila, kad šito Berliozo vietoje neatsidūrė kritikas Latunskis arba literatas Mstislavas Lavrovičius, – ir paklaikusiu, tačiau vos girdimu balsu sušvokštė: – Toliau!

Svečią nepaprastai pralinksmino katinas, kišęs pinigus konduktorei, ir jis patyliukais springo iš juoko, žvelgdamas į savo pasakojimo sėkmės sujaudintą Ivaną, kuris tūpčiojo po kambarį, vaizduodamas katiną, moneta kasantį ūsus.

– Ir štai, – papasakojęs apie įvykius Gribojedove, nuliūdęs ir apsiblausęs užbaigė Ivanas, – aš pakliuvau čia.

Svečias užjaučiamai padėjo ranką ant vargšo poeto peties ir taip tarė: – Nelaimingas poetas! Tačiau, balandėli, jūs pats dėl visko kaltas. Nevalia buvo su juo taip nerimtai ir net įžūlokai elgtis. Štai jums ir kliuvo. Ir netgi turite „ačiū“ sakyti, kad palyginti pigiai išsisukote.

– Bet kas jis galų gale? – įniršęs, grūmodamas kumščiais, paklausė Ivanas.

Svečias įdėmiai nužvelgė Ivaną ir atsakė į klausimą klausimu:

– O jūs nepradėsit šėlti? Mes visi čia nepatikimi… Ar neteks kviesti gydytojo, leisti vaistų, ar neimsit siausti?

– Ne, ne! – sušuko Ivanas. – Sakykit, kas jis?

– Na, gerai, – atsakė svečias ir reikšmingai, pabrėždamas kiekvieną žodį, tarė: – Vakar prie Patriarcho tvenkinių jūs buvot sutikęs šėtoną.

Ivanas, kaip ir buvo žadėjęs, nepradėjo siautėti, tačiau vis dėlto baisiausiai suglumo.

– Negali būti! Juk jo nėra.

– Liaukitės! Jau kam kam, tik ne jums taip kalbėti. Jūs, matyt, vienas iš pirmųjų nuo jo nukentėjote. Puikiai suprantat, kad esat uždarytas į psichiatrinę ligoninę, o aiškinat, kad jo nėra. Iš tikrųjų keista!

Galutinai priblokštas Ivanas nutilo.

– Vos tik pradėjote apie jį pasakoti, – toliau šnekėjo svečias, – aš jau beveik numaniau, su kuo jūs vakar taip maloniai šnekučiavotės. Tiesą sakant, negaliu atsistebėti Berliozu!

Na, jūs, suprantama, skaistus bernužėlis, – čia svečias vėl atsiprašė, – tačiau Berliozas, kiek apie jį girdėjau, vis dėlto šį tą buvo skaitęs! O pirmieji to profesoriaus žodžiai išsklaidė visas mano dvejones. Jo negalima neatpažinti, drauguži! Beje, jūs… dar kartą atsiprašau, juk aš neklystu, jūs tikras nemokša?

– Be abejonės, – sutiko neatpažįstamas Ivanas.

– Na štai… Net veidas, kurį jūs apsakėt… skirtingos akys, antakiai! Beje, atleiskite, o gal jūs nė operos „Faustas“ nesate girdėjęs?

Ivanas kažkodėl baisiausiai sutriko ir paraudęs it vėžys ėmė murmėti apie kažkokią kelionę į Jaltą, į sanatoriją…

– Na matot… nieko nuostabaus! O Berliozas, kartoju, mane apstulbino. Jis ne tik apsiskaitęs, bet ir labai gudrus. Antra vertus, jo naudai privalu pasakyti, kad Volandas, savaime aišku, gali apdumti akis ir gudresniam žmogui.

– Kas?! – savo ruožtu šūktelėjo Ivanas.

– Tyliau!

Ivanas visa jėga pliaukštelėjo sau delnu per kaktą ir sušvokštė:

– Suprantu, suprantu. Raidę „W“ mačiau jo vizitinėje kortelėje. Ąjajaj, čia tai bent! – jis valandėlę suglumęs patylėjo, žvelgdamas į mėnulį, plaukiantį už grotų, ir prašneko: – Vadinasi, jis tikrai galėjo būti pas Poncijų Pilotą? Juk tada jau buvo gimęs? O mane laiko bepročiu! – piktai rodydamas į duris, pridūrė Ivanas.

Svečio lūpų kampučiuose atsirado karčios pašaipos raukšlė.

– Žvelkime tiesai į akis, – ir svečias atgręžė veidą slenkančio per debesį nakties šviesulio pusėn. – Ir jūs, ir aš – pamišėliai, neverta ginčytis. Matote, jisai sukrėtė jus – ir jūs kuoktelėjote, nes, matyt, buvote į tai linkęs. Tačiau viskas, ką pasakojate, be abejonės, tikrai buvo. Tik jūsų pasakojimas toks nuostabus, kad net genialusis psichiatras Stravinskis, suprantama, nepatikėjo. Jis apžiūrėjo jus? (Ivanas linktelėjo.) Jūsų pašnekovas ir pas Pilotą buvo, ir pas Kantą pusryčiavo, o dabar atvyko į Maskvą. – Bet jis čia velniai žino kokios košės privirs! Juk reikia kaip nors jį sugauti? – gana nedrąsiai, tačiau vis dėlto dar pamėgino kelt i galvą ankstesnysis, ne visai pribaigtas Ivanas.

– Jūs jau pabandėte, pakaks, – ironiškai atsakė svečias, – nepatariu ir kitiems bandyti. O kad košės privirs, galit neabejoti. Ak, ak! Bet kaip apmaudu, kad jį sutikote jūs, o ne aš!

Nors viskas mano širdy seniai perdegė, vien plėnys teliko, tačiau prisiekiu, kad už tokį susitikimą atiduočiau Praskovjos Fiodorovnos raktų ryšulį, nes daugiau nieko neturiu. Aš skurdžius!

– O kam jis jums reikalingas?

Svečias ilgai sielojosi ir krūpčiojo, bet pagaliau prašneko:

– Tik pamanykit, kaip keista, aš čia uždarytas dėl to paties, kaip ir jūs, dėl Poncijaus Piloto, – čia svečias baikščiai apsidairė ir tarė: – Mat prieš metus aš parašiau romaną apie Pilotą.

– Jūs – rašytojas? – susidomėjo poetas.

Svečio veidas apniuko, jis pagrasė Ivanui kumščiu.

– Aš – meistras, – tarė jis rūsčiai ir išsitraukė iš chalato kišenės nutrintą juodą kepuraitę, kurioje geltonu šilku buvo išsiuvinėta raidė „M“. Jis užsidėjo šitą kepuraitę ir pasirodė Ivanui iš profilio ir iš priekio, norėdamas įrodyti esąs meistras.

– Ji savo rankomis man ją pasiuvo, – paslaptingai pridūrė.

– O kokia jūsų pavardė?

– Aš nebeturiu pavardės, – su niūria panieka atsakė keistasis svečias, – aš atsisakiau jos, kaip ir apskritai visko gyvenime. Pamirškime ją.

– Tuomet bent apie romaną papasakokit, – mandagiai paprašė Ivanas.

– Prašom. Mano istorija iš tiesų gana nepaprasta, – pradėjo svečias.

…Pagal išsilavinimą jis buvo istorikas ir dar prieš dvejus metus dirbo viename Maskvos muziejuje, be to, vertėjavo.

– Iš kokios kalbos? – pasidomėjo Ivanas.

– Aš moku penkias kalbas, be gimtosios, – atsakė svečias, – anglų, prancūzų, vokiečių, lotynų ir graikų. Na, dar ir itališkai skaitinėju.

– Oho! – pavydžiai sušnibždėjo Ivanas.

Istorikas gyveno vienas, niekur neturėjo giminių ir beveik jokių pažįstamų Maskvoje. Ir pamanykit tiktai, – kartą išlošė šimtą tūkstančių rublių.

– Įsivaizduokit mano nustebimą, – kuždėjo svečias juoda kepuraite, – kai aš kyštelėjau ranką į krepšį su nešvariais baltiniais ir žiūriu: joje tas pats numeris kaip ir laikraštyje! Tą obligaciją, – paaiškino jis, – buvau gavęs muziejuje.

Išlošęs šimtą tūkstančių, paslaptingasis Ivano svečias štai ką padarė: prisipirko knygų, paliko savo kambarį Miasnickajos gatvėje…

– Ūū, prakeikta landynė! – suurzgė svečias.

…Ir išsinuomojo pas privatininką skersgatvyje netoli Arbato du kambarius sode tūnančio nedidelio namuko pusrūsyje. Tarnybą muziejuje metė ir pradėjo kurti romaną apie Poncįjų Pilotą.

– Ak, stojo aukso amžius, – šnibždėjo pasakotojas, o jo akys spindėjo. – Visai atskiras butukas, dar ir prieškambaris, o jame kriauklė su vandeniu, – kažkodėl it in didžiuodamasis gyrėsi jis, – maži langeliai prie pat šaligatvio, ateinančio nuo vartelių.

Priešais per ketvertą žingsnių, patvoryje, alyvos, liepa ir klevas. Ak, ak, ak! Žiemą pro langelį be galo retai išvysdavau kieno nors juodus batus ir išgirsdavau gurgždant sniegą po kojomis. Ir mano krosnelėje nuolatos degė ugnis! Bet ūmai atėjo pavasaris, ir pro blausius langų stiklus išvydau pirma nuogus, o vėliau žaliai besipuošiančius alyvų krūmus. Štai tada, praėjusį pavasarį, atsitiko įstabesnis dalykas nei tas išloštas šimtas tūkstančių. O juk ši suma, sutikit, didžiulė.

– Teisybė, – prisipažino įdėmiai klausąs Ivanas.

– Aš atvėriau langus ir sėdėjau antrajame, visai mažyčiame kambarėlyje, – svečias ėmė rodyti rankomis, – štai čia – sofa, priešais – kita sofa, o tarp jų stalelis ir ant stalelio nuostabus naktinis šviestuvas, o arčiau lango knygos, čia nedidelis rašomasis stalas, o pirmajame kambaryje – milžiniškame, keturiolikos kvadratų, – knygos, knygos ir krosnis.

Ak, kaip puikiai buvau įsikūręs! Nuostabiai kvepėjo alyvos! Mano galva svaigo iš nuovargio, o Pilotas skriejo į pabaigą…

– Baltas apsiaustas, raudonas pamušalas! Suprantu! – šūkavo Ivanas.

– Taigi! Pilotas skriejo į pabaigą, į pabaigą, aš jau žinojau, kad paskutiniai romano žodžiai bus: „…Penktasis Judėjos prokuratorius, raitelis Poncijus Pilotas“. Na, savaime aišku, išeidavau pasivaikščiot i. Šimtas tūkstančių – didžiulė suma, ir aš vilkėjau puikia pilka eilute. Arba traukdavau pietauti į kokį nors nebrangų restoraną. Arbate buvo šaunus restoranas, nežinau, ar dabar tebeveikia.

Ūmai svečio akys išsiplėtė, jis kuždėjo toliau, žvelgdamas į mėnulį.

– Ji nešėsi šlykščias, nerimą keliančias geltonas gėles. Velniai žino, kaip jos vadinasi, bet kažkodėl pačios pirmos pasirodo Maskvoje. Tos gėlės ryškiai švietė virš jos juodo pavasarinio palto. Ji nešėsi geltonas gėles! Netikusi spalva. Ji pasuko iš Tverės gatvės į skersgatvį ir atsigręžė. Na, Tverės gatvę žinote? Tverės gatve ėjo tūkstančiai žmonių, bet galvą dedu, kad ji matė tiktai mane ir pažvelgė ne tik nerimastingai, bet netgi skausmingai. O mane nustebino ne tiek jos grožis, kiek nepaprasta, niekieno neregėta vienatvė jos akyse!

Paklusdamas šitam geltonam ženklui, aš irgi pasukau į skersgatvį ir nuėjau paskui ją.

Mudu tylėdami ėjome kreivu nuobodžiu skersgatviu, ji viena puse, o aš kita. O skersgatvėlyje, įsivaizduokite, nebuvo nė gyvos dvasios. Aš kankinausi, nes man pasirodė, kad būtinai turiu ją užkalbinti, ir nuogąstavau, kad neišdrįsiu pratarti nė žodžio, o ji nueis ir aš jos niekada daugiau nepamatysiu.

Ir, įsivaizduokite, staiga ji pati prašneko:

– Ar jums patinka mano gėlės?

Aiškiai prisimenu, kaip nuskambėjo jos balsas, gana žemas, bet trūkčiojant is, ir, nors tatai kvaila, man pasirodė, kad skersgatvyje, atšokęs nuo nešvarios geltonos sienos, atsiliepė aidas.

Aš skubiai perkirtau gatvikę ir, priėjęs prie jos, atsakiau:

– Ne.

Ji pažvelgė į mane nustebusi, o aš staiga visai nelauktai supratau, kad visą gyvenimą mylėjau kaip tik tą moterį! Tai bent, a? Aišku, jūs sakysite, beprotis?

– Nieko aš nesakau, – šūktelėjo Ivanas ir paragino: – Meldžiu, toliau!

Ir svečias vėl prabilo:

– Taip, ji pažvelgė į mane nustebusi, o paskui taip paklausė:

– Apskritai nemėgstate gėlių?

Jos balse pajutau priešiškumą. Ėjau greta, stengdamasis pataikyti į koją ir, savo nuostabai, visai nesijaučiau sukaustytas. – Ne, gėles aš mėgstu, tik ne tokias, – pasakiau.

– O kokias?

– Rožes mėgstu.

Ir iškart pasigailėjau šitaip pasakęs, nes ji lyg prasikaltusi nusišypsojo ir švystelėjo savo gėles į griovį. Šiek tiek sutrikęs aš vis dėlto pakėliau jas ir atkišau jai, tačiau ji šyptelėjusi atstūmė gėles, ir aš dabar nešiau jas rankoje.

Kurį laiką žingsniavome tylėdami, paskui ji ištraukė iš mano rankų gėles, numetė jas ant grindinio, įkišo savo juodą pirštinėtą ranką į mano delną, ir mes nuėjome greta.

– Toliau, – tarė Ivanas, – tik prašom ničnieko nepraleisti.

– Toliau? – paklausė svečias. – Kas toliau buvo, galėtumėte ir pats atspėti.

Staiga jis dešine rankove nusibraukė nejučia ištryškusią ašarą ir vėlei prašneko:

– Meilė išdygo priešais mus, kaip skersgatvyje iš po žemės išdygsta žudikas, ir išsyk pervėrė mus abu! Jinai, beje, vėliau tvirtino, kad buvę ne taip, kad mes, aišku, mylėję vienas kitą labai seniai, dar nepažinodami, niekuomet nematę vienas kito, ir kad ji gyvenusi su kitu žmogumi, o aš tada… su šita, kaip ji…

– Su kuo? – paklausė Benamis.

– Su šita… na… su šita, na… – sumurmėjo svečias ir ėmė spragsėti pirštais.

– Jūs buvote vedęs?

– Taigi, štai ir spragsiu… Šitą… Varenką, Manečką… ne, Varenką… menu, dryžuota suknelė… muziejus… beje, neprisimenu.

Taigi ji sakydavo, jog tą dieną išėjusi su geltonomis gėlėmis rankose tam, kad aš ją pagaliau surasčiau, o jeigu to nebūtų atsitikę, ji būtų nusinuodijusi, nes jos gyvenimas buvo tuščias.

Taip, meilė pervėrė mus akimirksniu. Aš tatai suvokiau jau tą pačią dieną, kai mudu, nieko aplink nematydami, atklydome į krantinę prie Kremliaus sienos. Mes šnekėjomės taip, tarytum tik vakar būtume išsiskyrę, tarytum būtume pažįstami daugybę metų.

Susitarėm susitikt i kitą dieną ten pat, prie Maskvos upės, ir susitikome. Mums švietė gegužės saulė. Ir veikiai, veikiai ši moteris tapo mano slapta žmona.

Ji ateidavo pas mane kiekvieną dieną, ir aš nuo pat ryto pradėdavau jos laukti.

Laukdamas kilnodavau iš vienos vietos į kitą daiktus ant stalo. Likus dešimčiai minučių, įsitaisydavau prie langelio ir klausydavausi, bene dunkstels išklerę varteliai. Kažkoks kuriozas: ligi mudviejų pažinties į mūsų kiemelį retai kas užsukdavo, tiesiog niekas neužsukdavo, o dabar man atrodė, kad visas miestas plūsta čionai. Varteliai dunkst, širdis dunkst, ir, įsivaizduokite, už lango ties mano veidu būtinai šmėkšteli kažkieno purvini batai. Galąstojas. Na, kam reikalingas galąstojas mūsų namuose? Ką jis galąs? Kokius peilius?

Ji įeidavo pro vartelius vieną sykį, o širdis dunkstelėdavo kokį dešimtį kartų. Aš nemeluoju, o paskui, kai stodavo jos valanda ir laikrodis rodydavo pusiaudienį, širdis dunksėdavo stačiai be atvangos, kol be jokio dunkstelėjimo, bemaž negirdimai, už lango pasirodydavo bateliai su juodomis zomšinėmis kilpelėmis, susegtomis metalinėm sagtim.

Retkarčiais ji išdykaudavo ir, sustojusi prie antrojo langelio, batelio galu stuktelėdavo į stiklą. Tą pačią sekundę aš prišokdavau prie lango, tačiau batelis dingdavo, dingdavo juodas šilkas, užstojęs šviesą, – aš eidavau jos įsileisti.

Dievaži, niekas nežinojo apie mūsų ryšį, nors taip niekada nebūna. Nežinojo nei vyras, nei pažįstami. Sename namelyje, kurio pusrūsyje aš buvau įsikūręs, žmonės, aišku, žinojo ir matė, kad pas mane ateina kažkokia moteris, bet jos vardo nežinojo. – O kas ji? – paklausė Ivanas, nepaprastai susidomėjęs meilės istorija.

Svečias gestu parodė, kad niekam ir niekada to nepasakys, ir pasakojo toliau.

Ivanas patyrė, jog meistras ir nepažįstamoji taip smarkiai pamilo vienas kitą, kad tapo tiesiog neišskiriami. Ivanas jau aiškiai įsivaizdavo anuos du kambarius rūsyje, kuriuose visada buvo prietema, nes alyvos ir tvora užstodavo saulę. Įsivaizdavo nuzulintus raudonmedžio baldus, stalelį su laikrodžiu, mušančiu kas pusvalandis, ir knygas, knygas nuo dažytų grindų iki aprūkusių lubų, ir krosnį.

Ivanas sužinojo, kad svečias ir jo slaptoji žmona jau pirmosiomis pažinties dienomis nusprendė, kad Tverės gatvės ir skersgatvėlio sankryžoje juos suvedė pats likimas ir kad jiedu skirti vienas kitam visiems amžiams.

Iš svečio pasakojimo Ivanas sužinojo, kaip įsimylėjėliai praleisdavo dieną. Atėjusi ji visų pirma pasirišdavo prijuostę ir siaurame prieangyje su kriaukle, kuria kažkodėl didžiavosi vargšas ligonis, užkurdavo žibalinę viryklę ant medinio stalo ir imdavo taisyti pusryčius, o paskui padengdavo ovalinį stalą pirmajame kambaryje. Kai pliaupdavo gegužės liūtys ir pro pusaklius langus tarpuvartėn kliokdavo vandens srautai, grasindami užpilt i jų paskutinį prieglobstį, įsimylėjėliai kurdavo krosnį ir kepdavo joje bulves.

Bulvės garuodavo, juodos lupenos tepdavo rankas. Rūsyje skambėdavo juokas, po lietaus nuo sodo medžių krisdavo žemėn palaužtos šakelės, baltos kekės.

Kai baigėsi audros ir atėjo alsi vasara, vazoje sušvito ilgai lauktos ir abiejų mėgstamos rožės. Žmogus, pasivadinęs meistru, karštligiškai rašė savo romaną, ir šis romanas pasiglemžė ir nepažįstamąją.

– Tiesa, retsykiais aš imdavau pavyduliauti jos jam, – kuždėjo Ivanui atėjęs iš mėnesienos nušviesto balkono naktinis svečias.

Panėrusi į plaukus plonus pirštus su smailiais nudildytais nagais, ji vis skaitydavo jo rašinį, o perskaičiusi siūdavo štai šitą kepuraitę. Kartais ji tupėdavo palei žemutines lentynas arba pasilipdavo ant kėdės, siekdama viršutinių, ir skudurėliu šluostydavo šimtus dulkėtų knygų nugarėlių. Ji pranašavo šlovę, skatino jį ir kaip tik tada pradėjo vadinti meistru. Ji nekantraudama laukė tų jau pažadėtų paskutiniųjų žodžių apie Judėjos prokuratorių, garsiai prodainiu kartodavo atskiras patikusias frazes ir sakydavo, kad šis romanas yra jos gyvenimas.

Romanas buvo baigtas rugpjūčio mėnesį, atiduotas kažkokiai nepažįstamai mašininkei, ir toji perspausdino jį penkiais egzemplioriais. Pagaliau stojo valanda, kai teko palikti slaptąjį prieglobstį ir išeit i į gyvenimą.

– Ir aš išėjau į gyvenimą su romanu rankose, ir tada mano gyvenimas baigėsi, – sušnibždėjo meistras ir nusvarino galvą, ir ilgai lingavo liūdnoji juoda kepuraitė su geltona raide „M“.

Jis ėmė toliau pasakoti, bet jau nebe taip rišliai. Galima buvo suprasti tik tiek, kad tuo metu Ivano svečias patyrė kažkokią katastrofą.

– Aš pirmąsyk patekau į literatūros pasaulį, bet dabar, kai viskas baigta ir mano pražūtis akivaizdi, su siaubu prisimenu jį! – iškilmingu balsu sušnibždėjo meistras ir iškėlė ranką.

– Taip, jis baisiai pribloškė mane, ak, kaip pribloškė!

– Kas? – vos girdimai paklausė Ivanas, bijodamas pertraukti susijaudinusį pasakotoją.

– Taigi redaktorius, aš juk sakau, redaktorius. Žodžiu, jis perskaitė. Ir žiūrėjo į mane taip, sakytum nuo skaudamo danties man būtų ištinęs žandas, suko akis į kampą ir net droviai kikeno. Klausimai, kuriuos jis davinėjo, man pasirodė pamišėliški. Nė žodžio netaręs apie romano esmę, jis kamantinėjo, kas aš toks, iš kur atsiradau, ar seniai rašau ir kodėl apie mane nieko nebuvo girdėti anksčiau, pagaliau, mano nuomone, net visai idiotiškai paklausė: kas mane sukurstė rašyti romaną tokia keista tema?

Galų gale jis man įsipyko, ir aš stačiai paklausiau, ar jis spausdins romaną, ar ne.

Tada jis subruzdo, ėmė kažką vapėti ir pareiškė, kad vienas šio klausimo spręsti negali, kad su mano kūriniu privalo susipažinti kiti redakcinės kolegijos nariai, būtent kritikai Latunskis ir Arimanas, ir literatas Mstislavas Lavrovičius. Jis paprašė užeiti po poros savaičių.

Atėjau po poros savaičių, ir mane priėmė kažkokia mergužėlė žvairom nuo amžino melavimo akim.

– Lapšionikova, redakcijos sekretorė, – šyptelėjęs tarė Ivanas, puikiai pažįstąs pasaulį, kurį taip tūžmingai vaizdavo jo svečias.

– Gali būti, – atšovė tasai, – taigi ji man grąžino romaną, jau gerokai apšiurusį ir sumaigytą. Stengdamasi nežiūrėti į akis, Lapšionikova pranešė, kad redakcija yra apsirūpinusi rankraščiais dviem metams į priekį, tad klausimas dėl mano romano spausdinimo, kaip ji pasakė, „atkrinta“.

– Kas po to, ką aš prisimenu, – murmėjo meistras, trindamas smilkinį. – Na, nubirusius raudonus žiedlapius ant titulinio puslapio ir dar savo draugės akis. Taip, tas akis aš prisimenu.

Ivano svečio pasakojimas darėsi vis painesnis, vis dažniau jis kažką nutylėdavo. Jis šnekėjo apie įstrižą lietų ir neviltį, prasismelkusią į jų prieglobstį, apie tai, kad buvo dar kažkur nuėjęs. Pašnibždom šūkčiojo, kad nekaltina jos, raginusios jį grumtis, nėmaž nekaltina, ne!

Ivanas išgirdo, kaip vėliau nutiko kažkas netikėta ir keista. Kartą herojus atvertė laikraštį ir išvydo jame kritiko Arimano straipsnį, kuris vadinosi „Priešo išpuolis“, o jame Arimanas perspėjo visus ir kiekvieną, kad jisai, tai yra mūsų herojus, mėgino prakišti į spaudą Jėzaus Kristaus apologiją.

– Atsimenu, atsimenu! – šūktelėjo Ivanas. – Tik užmiršau jūsų pavardę!

– Kartoju, palikime ramybėje mano pavardę, jos nebėra, – atsakė svečias. – Ne ji čia svarbi. Dar po dienos kitame laikraštyje pasirodė kitas, Mstislavo Lavrovičiaus pasirašytas, straipsnis, kuriame autorius siūlė įkrėsti, ir stipriai įkrėst i, tam šventųjų teplioriui ir visai pilotystei, kurią šis sumanęs prakišti (vėl tas prakeiktas žodis!) į spaudą.

Apstulbintas žodžio „pilotystė“, atsiverčiau trečią laikraštį. Jame buvo straipsniai:

vienas – Latunskio, o kitas – pasirašytas raidėmis „N. Z.“ Patikėkit, Arimano ir Lavrovičiaus kūriniai buvo vieni juokai, palyginti su Latunskio rašiniu. Užtenka pasakyti, kad Latunskio straipsnis vadinosi „Karingas sentikis“. Aš taip įnikau skaityti straipsnius apie save, kad nė nepastebėjau, kaip priešais mane išdygo jinai (buvau pamiršęs užrakinti duris) su šlapiu lietsargiu ir šlapiais laikraščiais rankose. Jos akys tvieskė ugnimi, šaltos rankos virpėjo. Iš pradžių ji puolė bučiuoti mane, paskui, ranka daužydama stalą, kimiu balsu pareiškė nunuodysianti Latunskį.

Ivanas nesmagiai krenkštelėjo, bet nieko nepasakė.

– Atėjo liūdnos rudens dienos, – kalbėjo toliau svečias, – siaubinga nesėkmė su tuo romanu tarsi išplėšė mano sielos dalį. Tiesą sakant, man nebeliko kas veikti, ir aš gyvenau nuo pasimatymo ligi pasimatymo. Ir štai tuo metu kažkas man atsitiko.

Velniaižin kas, nors Stravinskis tikriausiai seniai viską išsiaiškino. Užgulė mane liūdesys ir atsirado kažkokios nuojautos. Straipsniai, beje, nesiliovė. Pirmieji man kėlė juoką.

Tačiau juo daugiau jų pasirodydavo, juo labiau kito mano požiūris į juos. Dabar atėjo nuostabos stadija. Nors straipsnių tonas buvo rūstus ir savim pasitikintis, kiekvienoje šių straipsnių eilutėje galėjai jausti kažkokį neįtikėtiną apsimetinėjimą ir netikrumą. Man visą laiką atrodė – ir aš nepajėgiau tuo jausmu atsikratyti, – kad straipsnių autoriai kalba ne tai, ką norėtų pasakyti ir kad jie tūžta kaip tik dėl to. O paskui, įsivaizduokite, užėjo trečioji stadija – baimės. Ne, ne, supraskit teisingai, anaiptol ne tų straipsnių baimės, o baimės visai kitų, nei su jais, nei su romanu nesusijusių dalykų. Pavyzdžiui, aš pradėjau bijoti tamsos. Žodžiu, stojo psichinio susirgimo stadija. Man vaidenosi, ypač kai imdavau migti, kad kažkoks itin lankstus ir šiltas aštuonkojis tiesia savo čiuptuvus stačiai link mano širdies. Turėjau miegoti prie šviesos.

Mano mylimoji labai pasikeitė (apie aštuonkojį jai, aišku, nepasakojau. Tačiau ji matė, kad man darosi negeri dalykai), sulyso ir išblyško, nustojo juoktis ir vis prašė atleisti už tai, kad patarė man paskelbti romano ištrauką. Ji įkalbinėjo mane viską mest i ir važiuoti į pietus prie Juodosios jūros, išleidžiant visus likusius iš šimto tūkstančių pinigus.

Ji įkalbinėjo primygtinai, o aš nenorėjau ginčytis (nuojauta sakė, kad važiuoti prie Juodosios jūros neteks) ir žadėjau leistis į kelionę artimiausiomis dienomis. Tačiau ji pasisiūlė pati nupirkti man bilietą. Tada išsiėmiau visus savo pinigus, maždaug dešimt tūkstančių rublių, ir atidaviau jai.

– Kodėl tiek daug? – nustebo jinai.

Aš kažką pralemenau, pasakiau, kad bijau vagių ir prašau pasaugoti pinigus ligi kelionės. Ji paėmė juos, įsidėjo į rankinuką, puolė mane bučiuoti ir kalbėti, kad jai lengviau būtų numirti, negu palikti mane vieną, tokį prislėgtą, tačiau ji privalanti paklusti būtinybei, jos laukią namiškiai, ji ateisianti rytoj. Ji maldavo mane nieko nebijoti.

Tai atsitiko pavakare, spalio viduryje. Ir ji išėjo. Atsiguliau ant sofos ir užmigau be žiburio. Nubudau pajutęs, kad aštuonkojis šalia. Grabaliodamasis tamsoje, vargais negalais užsidegiau šviesą. Kišeninis laikrodis rodė antrą valandą nakties. Atsiguliau sirguliuodamas, o nubudau tikras ligonis. Ūmai man pasirodė, kad rudens tamsa tuoj išgrūs langų stiklus, siūbtelės į kambarį ir aš prigersiu joje tarsi rašale. Nebepajėgiau tvardytis. Surikau, mane nusmelkė noras bėgti kur nors, kad ir viršun pas šeimininką.

Grūmiausi su savimi kaip beprotis. Man užteko jėgų nusigauti ligi krosnies ir ją užkurti.

Kai malkos sutraškėjo ir ėmė bilsnoti durelės, man, sakytumei, trupučiuką palengvėjo.

Puoliau į prieškambarį ir įžiebiau tenai šviesą, susiradau butelį balto vyno, atsikimšau jį ir ėmiau gerti stačiai iš butelio. Nuo vyno baimė truputį atlėgo – bent jau tiek, kad nenulėkiau į viršų pas šeimininką, o grįžau prie krosnies. Atsidariau dureles, karštis tvokstelėjo man į veidą ir į rankas, ir aš sušnibždėjau:

– Pajusk, kad mane ištiko bėda. Ateik, ateik, ateik!

Bet niekas nesirodė. Krosnyje stūgavo ugnis, į langus čaižė lietus. Tada atėjo galas.

Ėmiau traukti iš stalčių sunkius mašinėle perrašyto romano pluoštus ir juodraščių sąsiuvinius ir pradėjau juos deginti. Tai sunkus darbas, nes prirašytas popierius nenori degti. Lūžinėjančiais nagais draskiau sąsiuvinius, grūdau statmenus lapus tarp pliauskų ir maišiau juos žarstekliu. Pelenai tarpais įveikdavo mane, slopindavo liepsną, tačiau aš nenusileidau, ir romanas, kad ir atkakliai priešindamasis, vis dėlto degė. Pažįstami žodžiai raibuliavo akyse, geltona spalva nesulaikomai kilo puslapiais iš apačios į viršų, tačiau žodžiai buvo matomi ir ugnyje. Jie dingdavo tik tada, kai popierius pajuosdavo, ir aš nirtulingai pribaigdavau juos žarstekliu. Tuo metu kažkas tyliai sukrebždėjo už lango. Mano širdis pašoko aukštyn, ir aš, įgrūdęs į ugnį paskutinį sąsiuvinį, puoliau rakinti durų. Plytų laipteliai vedė aukštyn link laukujų durų. Klupinėdamas prilėkiau prie jų ir tyliai paklausiau:

– Kas ten?

Ir balsas, jos balsas, atsiliepė:

– Aš.

Nė nepamenu, kaip įveikiau durų grandinėlę ir užraktą. Vos įžengus į vidų, ji prigludo prie manęs, visa šlapia, drėgnais skruostais, išsidraikiusiais plaukais, virpanti. Aš įstengiau ištarti tik vieną žodį:

– Tu… tu? – mano balsas nutrūko, ir mudu nuskubėjom žemyn. Prieškambary ji nusimetė paltą, mes tuoj pat įžengėme į pirmąjį kambarį. Tyliai šūktelėjusi, ji plikomis rankomis ištraukė iš krosnies ant grindų paskutinį ten likusį popieriaus pluoštą, kurio apačia jau buvo apanglėjusi. Beregint kambarys prisipildė dūmų. Kojomis užmindžiau liepsną, o ji griuvo ant sofos ir pravirko, nesulaikomai kūkčiodama.

Kai ji aprimo, aš pasakiau:

– Aš pradėjau nekęst i šito romano, mane priveikė baimė. Aš sergu. Man baisu.

Ji pakilo ir prašneko:

– Dieve, koks tu ligonis. Už ką gi, už ką? Bet aš išgelbėsiu, išgelbėsiu tave. Už ką gi?

Mačiau paburkusias nuo dūmų ir ašarų jos akis, jaučiau, kaip šaltos rankos glosto man kaktą.

– Aš tave išgydysiu, išgydysiu, – murmėjo ji, įsikibusi rankomis man į pečius, – tu jį atkursi. Kodėl, kodėl aš nepasilikau vieno egzemplioriaus!

Ji net išsišiepė nuo įniršio, kalbėjo kažką nesuprantama. Paskui, sučiaupusi lūpas, pradėjo rankioti ir lyginti apdegusius lapus. Tai buvo kažkoks skyrius iš vidurio, nepamenu kuris. Ji tvarkingai sudėjo apdegusius lapelius, suvyniojo juos į popierių, perrišo juostele. Visas jos elgesys rodė, kad ji kupina ryžto ir jau susitvardžiusi. Ji pareikalavo vyno ir išgėrusi prašneko ramiau.

– Štai kuo tenka mokėti už melą, – kalbėjo jinai, – ir daugiau aš nebemeluosiu.

Pasilikčiau pas tave net dabar, bet nenoriu taip elgtis. Nenoriu, kad jis per amžius atmintų, jog pabėgau nuo jo naktį. Jis niekados nepadarė man nieko bloga. Buvo netikėtai iškviestas į gamyklą, ten gaisras. Bet netrukus grįš. Pasikalbėsiu su juo ryt rytą, pasakysiu, kad myliu kitą, ir visam laikui pereisiu pas tave. Atsakyk man, o gal tu nenori?

– Vargšele mano, vargšele, – tariau jai, – aš neleisiu tau taip padaryti. Mano reikalai prasti, nenoriu, kad tu pražūtum drauge su manim.

– Tai vienintelė priežastis? – paklausė ji, iš arti žiūrėdama į mane.

– Vienintelė.

Ji baisiausiai pagyvėjo, prigludo prie manęs, apsivijo rankomis kaklą ir tarė:

– Aš žūstu drauge su tavim. Rytą būsiu pas tave. Ir štai paskutinis vaizdas, kurį prisimenu iš savo gyvenimo, – šviesos ruoželis iš prieškambario, o tame ruoželyje plaukų sruoga, jos beretė ir ryžto kupinos akys. Dar prisimenu juodą siluetą ant laukujų durų slenksčio ir baltą ryšulį.

– Palydėčiau tave, bet jau nepajėgsiu vienas sugrįžti, man baisu.

– Nebijok. Pakentėk kelias valandas. Rytoj rytą būsiu pas tave.

Tai ir buvo paskutiniai jos žodžiai mano gyvenime.

– Tss! – ūmai pats save nutildė ligonis ir iškėlė aukštyn pirštą. – Ši naktis mėnesėta ir nerami. Jis pradingo balkone. Ivanas girdėjo, kaip koridorium nuriedėjo ratukai, kažkas negarsiai sukūkčiojo ar sušuko.

Kai viskas nuščiuvo, svečias grįžo ir pranešė, kad šimtas dvidešimtam kambary atsirado gyventojas. Atvežė kažkokį žmogų, kuris vis prašo grąžint i jam galvą. Abu pašnekovai susijaudinę patylėjo, bet aprimę grįžo prie pertraukto pasakojimo. Svečias buvo bepraveriąs burną, tačiau naktelė išties buvo nerami. Iš koridoriaus vis dar sklido balsai, ir svečias prašneko Ivanui į ausį taip tyliai, jog viską, ką jis papasakojo, išgirdo tik vienut vienas poetas, išskyrus pirmąją frazę:

– Jai palikus mane, po penkiolikos minučių išgirdau beldimą į langus…

Tai, ką ligonis sušnibždėjo į ausį, matyt, jį labai jaudino. Traukuliai vis perbėgdavo jo veidu. Akyse šmėsčiojo, blaškėsi baimė ir įniršis. Pasakotojas vis rodė ranka kažkur į mėnulį, kuris seniai pasislėpė už balkono krašto. Tik tuomet, kai koridoriuje nutilo visi garsai, svečias atšlijo nuo Ivano ir prašneko garsiau.

– Taigi sausio viduryje, naktį, apsivilkęs tą patį paltą, tik be sagų, stovėjau, gūždamasis nuo šalčio, savo kiemelyje. Man už nugaros kūpsojo alyvų krūmus slepiančios pusnys, o priešais, apačioje, – menkai apšviesti, užuolaidom uždangstyti mano langučiai.

Pasilenkiau prie vieno iš jų ir įsiklausiau – mano kambariuose grojo patefonas. Tiek ir teišgirdau, bet ničnieko neįstengiau įžiūrėti. Mažumėlę pastoviniavęs, išėjau pro vartelius į skersgatvį. Čia siautė pūga. Mane išgąsdino po kojomis pasipainiojęs šuva, ir aš perbėgau į kitą gatvės pusę. Šalt is ir baimė, tapusi nuolatiniu mano palydovu, varė mane į pamišimą. Neturėjau kur eiti, ir paprasčiausia, žinoma, būtų buvę pulti po tramvajumi gatvėje, į kurią rėmėsi mano skersgatvis. Mačiau iš tolo šitas šviesos sklidinas apledėjusias dėžes ir girdėjau, kaip jos šlykščiai džeržgia speige. Tačiau, brangusis mano kaimyne, bėda buvo ta, kad baimė kaustė kiekvieną mano kūno ląstelę. Ir lygiai taip pat, kaip pirma šuns, aš dabar bijojau tramvajaus. Taip, baisesnės ligos nei manoji šiame pastate, garantuoju, nėra.

– Bet juk galėjote pranešti jai, – tarė Ivanas, užjausdamas vargšą ligonį, – juk, be to, pas ją buvo ir jūsų pinigai! Ir ji juos, žinoma, išsaugojo?

– Galite neabejoti, žinoma, kad išsaugojo. Bet jūs, kaip matau, nesuprantat manęs.

Arba, veikiau, aš nebeturiu ankstesnio sugebėjimo pasakoti. Beje, man jo nelabai gaila, nes jis nebebus reikalingas. Priešais ją, – svečias su didžia pagarba pažvelgė į nakties tamsą, – atsirastų laiškas iš beprotnamio. Argi galima rašyti laiškus iš tokios vietos?

Psichinis ligonis? Juokaujate, drauguži! Ne, padaryti ją nelaimingą? Aš negaliu.

Tylusis Ivanas nesugebėjo paprieštarauti svečiui, jis tik užjautė meistrą, gailėjosi jo. O tasai lingavo atsiminimų išvargintą galvą su juoda kepuraite ir taip kalbėjo:

– Vargšė moteris. Beje, viliuosi, kad ji pamiršo mane.

– Bet jūs galite pasveikti… – nedrąsiai tarė Ivanas.

– Aš nepagydomas, – ramiai atsakė svečias, – kai Stravinskis šneka grąžinsiąs mane į gyvenimą, aš netikiu. Jis humaniškas žmogus ir paprasčiausiai nori mane paguosti. Beje, neneigiu, dabar man kur kas geriau. Aha, tai kur aš sustojau? Speigas, lekiantys tramvajai… Žinojau, kad ši klinika jau atidaryta, ir pėsčias per visą miestą patraukiau į ją.

Beprotybė! Užmiestyje tikriausiai būčiau sušalęs, bet mane išgelbėjo atsitiktinumas.

Sugedo sunkvežimis, aš užkalbinau šoferį, tai atsitiko už kokių keturių kilometrų nuo užkardos, ir, mano nuostabai, jam pagailo manęs. Mašina važiavo čionai. Ir jis mane atvežė. Viskas baigėsi tuo, kad nušalau kairės kojos pirštus. Bet jie pagijo. Ir štai jau ketvirtas mėnuo aš čia. Ir žinote, man atrodo, kad šičia visai neblogai. Patikėkit, nereikia prasimanyti didelių planų, brangusis kaimyne! Štai aš, sakysim, norėjau apkeliauti visą žemės rutulį. Ką darysi, pasirodo, nebuvo lemta. Regiu tik menką to rutulio lopelį.

Manau, kad tai ne pats gražiausias lopelis, tačiau, kartoju, ne toks ir prastas. Štai artėja vasara, balkone, kaip žada Praskovja Fiodorovna, sužaliuos vijokliai. Raktai praplėtė mano galimybes. Naktimis švies mėnulis. Ak, jis pasislėpė! Darosi vėsu. Naktis peržengė per pusiaują. Man metas.

– Sakykit, o kas buvo toliau, kas atsitiko Ješuai ir Pilotui, – paprašė Ivanas, – meldžiu jus, man taip norisi sužinoti.

– Ak ne, ne, – skausmingai krūptelėjęs, atsakė svečias, – negaliu be drebulio prisiminti savo romano. O jūsų pažįstamas iš Patriarcho tvenkinių papasakotų geriau už mane. Ačiū už pokalbį. Iki pasimatymo.

Ir, nespėjus Ivanui nė atsitokėti, tylutėliai dzingtelėjusios užsivėrė grotos, ir svečias dingo.

 

Komentarai išjungti.