Žinios iš Jaltos (10 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Žinios iš Jaltos (10 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

Michailas Bulgakovas

Meistras ir Margarita

(10 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

X skyrius

ŽINIOS IŠ JALTOS

Tuo metu, kai Nikanorą Ivanovičių ištiko nelaimė, netoli nuo namo Nr. 302 bis, toje pačioje Sodų gatvėje, Varjetė finansų direktoriaus Rimskio kabinete buvo du žmonės: pats Rimskis ir Varjetė administratorius Varenucha.

Antrame teatro aukšte esančio didelio kabineto du langai žiūrėjo į Sodų gatvę, o vienas, kaip tik už nugaros finansų direktoriui, sėdinčiam prie rašomojo stalo, – į Varjetė vasaros sodą, kur buvo gaiviųjų gėrimų bufetai, tiras ir atvira estrada. Kabinete, be rašomojo stalo, buvo pluoštas senų afišų, kabančių ant sienų, mažas stalelis su grafinu vandens, keturi krėslai ir dar stalelis kampe, ant kurio karksojo apdulkėjęs kažkokio spektaklio maketas. Na ir, savaime aišku, kabinete dar, Rimskiui iš kairės, šalia rašomojo stalo, buvo nedidelių gabaritų aptriušusi, nuzulinta nedegama spinta.

Už stalo sėdintis Rimskis nuo pat ryto buvo prastos nuotaikos, o Varenucha, atvirkščiai, itin guvus, apimtas kažkokio nervingo veiklumo, o energijos nebuvo kur išlieti.

Dabar Varenucha slėpėsi finansų direktoriaus kabinete nuo kontramarkių medžiotojų, kurie nuodijo jo gyvenimą, ypač tomis dienomis, kai keitėsi programa. O šiandien kaip tik buvo tokia diena.

Vos suskambus telefonui, Varenucha pakeldavo ragelį ir meluodavo:

– Ko ieškot? Varenuchos? Jo nėra. Išėjo.

– Būk geras, paskambink dar kartą Lichodejevui, – suirzusiu balsu tarė Rimskis.

– Taigi jo nėra namie. Aš net Karpovą buvau nusiuntęs. Bute nieko nėra.

– Velniai žino, kas dedasi, – sušnypštė Rimskis, taukšėdamas skaitytuvais.

Durys atsivėrė, ir kapeldineris įnešė sunkų glėbį ką tik atspausdintų papildomų afišų.

Žaliuose lakštuose didelėmis raudonomis raidėmis buvo išspausdinta:

ŠIANDIEN IR KASDIEN VARJETĖ TEATRE VIRŠ PROGRAMOS:

PROFESORIUS VOLANDAS JUODOSIOS MAGIJOS SEANSAI SU VISIŠKU JOS DEMASKAVIMU

Varenucha, paklojęs afišą ant maketo ir atsitraukęs atatupstas, pasigrožėjo ja ir liepė kapeldineriui nedelsiant atiduoti visus egzempliorius išklijuoti.

– Gerai, trumpai ir taikliai, – tarstelėjo Varenucha, kapeldineriui išėjus.

– O man baisiai nepatinka ši užmačia, – pro akinius piktai dėbčiodamas į afišą, burbtelėjo Rimskis, – ir apskritai stebiuosi, kaip jam leido tokį dalyką.

– Be reikalo, be reikalo, Grigorijau Danilovičiau, tai labai subtilus žingsnis. Visa esmė – demaskavimas.

– Kažin, kažin, jokios esmės aš čia nematau, jis vis ką nors prasimano! Nors būtų parodęs tą magą! Ar bent tu jį matei? Kur jis jį iškasė, velniai žino!

Paaiškėjo, kad Varenucha, kaip ir Rimskis, mago nematė. Vakar Stiopa („kaip pamišęs“, pasak Rimskio) įlėkė pas finansų direktorių su gatavu sutarties juodraščiu, liepė tuoj pat ją perrašyt i ir išmokėti pinigus. Ir tasai magas išgaravo, ir niekas jo nematė, išskyrus patį Stiopą.

Rimskis išsitraukė laikrodį, pamatė, kad jau penkios po dviejų, ir visiškai pasiuto. Iš tikrųjų! Lichodejevas skambino maždaug vienuoliktą, žadėjo ateiti po pusvalandžio, ir ne tik neatėjo, bet dingo iš namų!

– Mano darbai nejuda iš vietos! – jau urgzte urzgė Rimskis, pirštu baksnodamas į nepasirašytų popierių krūvą.

– Ar tik jis nepalindo kaip tas Berliozas po tramvajum? – kalbėjo Varenucha, prispaudęs prie ausies ragelį, kuriame girdėjosi aiškūs, ilgi ir visai beviltiški signalai.

– Neblogai būtų… – patyliukais pro dantis iškošė Rimskis.

Tą akimirką į kabinetą įžengė moteris, apsivilkusi uniformine striuke, su kepure, juodu sijonu ir lengvais bateliais. Iš mažo krepšelio, prisegto prie diržo, moteris ištraukė baltą kvadratinį popierėlį ir sąsiuvinį ir pasiteiravo:

– Kur čia Varjetė? Jums žaibo telegrama. Pasirašykite.

Varenucha sukeverzojo kažkokį hieroglifą moters sąsiuvinyje ir, vos tik paskui ją užsitrenkė durys, atplėšė užklijuotą kvadratėlį.

– Perskaitęs telegramą, jis sumirksėjo ir padavė kvadratėlį Rimskiui.

Telegramoje buvo išspausdintas toks tekstas: „Jaltos Maskva Varjetė Šiandien pusę dvylikos milicijon atvyko šatenas naktiniais baltiniais kelnėmis be batų psichinis pasivadino Lichodejevu Varjetė direktorium Skubiai telegrafuokite Jaltos milicijai kur direktorius Lichodejevas“.

– Še tau! – sušuko Rimskis ir pridūrė: – Dar vienas siurprizas!

– Dmitrijus apsišaukėlis, – tarė Varenucha ir prašneko į telefono ragelį: – Telegrafas?

Varjetė sąskaiton. Priimkite žaibo telegramą… girdite?.. „Jalta, milicija… Direktorius Lichodejevas Maskvoje Finansų direktorius Rimskis“…

Nekreipdamas dėmesio į Jaltos apsišaukėlį, Varenucha vėl puolė kur įmanydamas ieškoti telefonu Stiopos ir, suprantama, niekur jo nerado.

Kaip sykis tuo metu, kai Varenucha su rageliu rankoje galvojo, kur dar paskambinus, įėjo ta pati moteris, kuri atnešė pirmąją telegramą, ir įteikė Varenuchai naują vokelį.

Skubiai jį atplėšęs, Varenucha perskaitė, kas parašyta, ir švilptelėjo.

– Kas dar? – nervingai krūptelėjęs, paklausė Rimskis.

Varenucha tylomis ištiesė jam telegramą, ir finansų direktorius išvydo tokius žodžius:

„Maldauju tikėti nublokštas Jalton Volando hipnozės skubiai telegrafuokite milicijai asmens tapatumą Lichodejevas“.

Suglaudę galvas, Rimskis ir Varenucha kelis kartus perskaitė telegramą, o perskaitę be garso įsistebeilijo vienas į kitą.

– Piliečiai! – ūmai užpyko moteris. – Pirma pasirašykit, o paskui galėsit tylėti, kiek patinka! Aš juk žaibus nešioju.

Nenuleisdamas akių nuo telegramos, Varenucha įstrižai pasirašė sąsiuvinyje, ir moteris dingo.

– Juk tu po vienuolikos kalbėjai su juo telefonu? – nieko nebenutuokdamas prašneko administratorius.

– Net šnekėti juokinga! – šaižiu balsu suriko Rimskis. – Nesvarbu, ar kalbėjau, ar nekalbėjau, bet jis negali būti Jaltoje! Juokinga!

– Jis girtas… – tarė Varenucha.

– Kas girtas? – paklausė Rimskis, ir abu vėl įsistebeilijo vienas į kitą. Nebuvo jokios abejonės, kad iš Jaltos telegrafavo kažkoks apsišaukėlis ar pamišėlis.

Tačiau štai kas keista: iš kur tasai Jaltos mistifikatorius pažįsta Volandą, tik vakar atvykusį į Maskvą? Iš kur jis žino apie Lichodejevo ryšius su Volandu?

– „Hipnozės…“ – pakartojo Varenucha žodį iš telegramos. – Iš kur jis žino apie Volandą? – jis sumirksėjo ir ūmai ryžtingai šūktelėjo: – Ne, nesąmonė, nesąmonė, nesąmonė!

– Kur jis apsigyveno, tas Volandas, velniai jį griebtų? – paklausė Rimskis.

Varenucha kaipmat susisiekė su inturistų biuru ir didžiausiai Rimskio nuostabai pranešė, kad Volandas apsigyveno Lichodejevo bute. Paskui, surinkęs Lichodejevo buto numerį, Varenucha ilgai klausėsi sodraus pypsėjimo ragelyje. Pro tą pypsėjimą kažkur iš toli atsklido niūrus duslus balsas, dainuojantis: „…uolos, mano prieglobstis…“ – ir Varenucha nusprendė, kad į telefono tinklą kažkaip įsibrovė balsas iš radijo teatro.

– Butas neatsako, – tarė Varenucha, padėdamas ragelį ant svirtelės, – gal dar kartą pabandyti…

Jis nebaigė sakinio. Tarpduryje pasirodė ta pati moteris, ir Rimskis su Varenucha drauge pakilo jos pasitikti, o jinai išėmė iš krepšelio jau ne baltą, o kažkokį tamsų lapelį.

– Darosi įdomu, – prakošė pro dantis Varenucha, žvilgsniu lydėdamas skubiai išeinančią moterį. Pirmasis lapelį pagriebė Rimskis.

Tamsiame fotografinio popieriaus fone ryškiai buvo matyti ranka rašytos juodos eilutės:

„Įrodymui mano braižas mano parašas skubiai telegrafuokite patvirtinimą būtina slaptai sekti Volandą Lichodejevas“.

Dvidešimt metų išdirbęs teatruose, Varenucha buvo visko regėjęs, tačiau šįsyk pajuto, kad jo protą kloja lyg kokia marška, ir nesugebėjo pasakyti nieko gudresnio už kasdienišką ir visai nevykusią frazę:

– Negali būti!

Rimskis pasielgė kitaip. Jis atsistojo, pravėrė duris, suriaumojo sėdinčiai ant taburetės kurjerei:

– Nieko neįleiskite, išskyrus laiškanešius! – ir užrakino kabinetą iš vidaus. Paskui jis išsitraukė iš rašomojo stalo stalčiaus šūsnį popierių ir ėmėsi nuodugniai lyginti riebias, pakrypusias į kairę fotogramos raides su raidėmis Stiopos rezoliucijose ir parašuose, užsibaigiančiuose susiraičiusią gyvatuke. Užsikvempęs ant stalo, Varenucha pūtė karštą kvapą Rimskiui į skruostą.

– Jo parašas, – pagaliau tvirtai pasakė finansų direktorius, o Varenucha atsiliepė kaip aidas:

– Jo.

Įsižiūrėjęs į Rimskio veidą, administratorius nustebo, kaip smarkiai tas veidas pasikeitė.

Ir šiaip jau liesas finansų direktorius, rodės, dar labiau sulyso ir net paseno, o jo akys už raginių akinių prarado įprastą dygumą, jose pasirodė ne tik nerimas, bet sakytumei net liūdesys.

Varenucha padarė viską, kas dera žmogui apstulbimo akimirką. Jis ir po kabinetą pabėgiojo, ir rankomis porą sykių skėstelėjo kaip nukryžiuotas, ir pilną stiklinę geltono vandens iš grafino išmaukė, ir šūkavo:

– Nesuprantu! Ne–su–pran–tu! O Rimskis žvelgė pro langą ir susikaupęs kažką galvojo. Finansų direktoriaus padėtis buvo labai kebli. Reikėjo čia pat, šią akimirką, sugalvoti paprastą nepaprastų reiškinių paaiškinimą.

Prisimerkęs finansų direktorius įsivaizdavo Stiopą naktiniais baltiniais ir be batų, šįryt maždaug pusę dvylikos lipantį į kažkokį neregėtą supergreitą lėktuvą, o paskui – vėl tą patį Stiopą ir vėl pusę dvylikos stovintį vienomis kojinėmis Jaltos aerodrome… Klaiki velniava!

O gal ne Stiopa šiandien kalbėjo telefonu iš savo nuosavo buto? Ne, kalbėjo Stiopa!

Bene jis Stiopos balso nepažįsta! Na, tegul šiandien ir ne Stiopa kalbėjo, tačiau juk ne kažkuomet, o vakar pavakare Stiopa iš savo kabineto atbėgo į šį kabinetą su ta kvaila sutartimi, tokiu lengvabūdišku elgesiu labai suerzindamas finansų direktorių. Kaip jis galėjo išvažiuoti ar išskristi, neperspėjęs nė vieno žmogaus teatre? Ir net jeigu būtų išskridęs vakar vakare, šiandien ligi pusiaudienio nebūtų nusigavęs. O gal būtų?

– Kiek kilometrų iki Jaltos? – paklausė Rimskis.

Varenucha nustojo lakstęs ir subliuvo:

– Galvojau! Jau galvojau! Iki Sevastopolio geležinkeliu maždaug pusantro tūkstančio kilometrų. Dar pridėkim aštuoniasdešimt kilometrų iki Jaltos. Oro keliu, suprantama, arčiau.

Hm… Taigi… Apie jokius traukinius nė kalbos negali būti. Kas tada? Naikintuvas? Kas ir į kokį naikintuvą įsileis Stiopą be batų? Kuriam galui? Gal jis nusiavė batus, atskridęs į Jaltą? Bet vėl: kuriam galui? Ir su batais niekas jo į naikintuvą neįsileis! Ir naikintuvas čia niekuo dėtas. Juk parašyta, kad į miliciją jis prisistatė pusę dvylikos, o telefonu iš Maskvos kalbėjo… pala, pala… Čia Rimskio akyse šmėstelėjo laikrodžio ciferblatas… Jis stengėsi prisiminti, kur buvo rodyklės. O siaubas! Jiedu kalbėjosi dvidešimt minučių po vienuolikos. Kaip čia dabar išeina? Jeigu įsivaizduosim, kad Stiopa išsyk po pokalbio galvotrūkčiais puolė į aerodromą ir pasiekė jį, tarkim, per penkias minutes, kas, beje, taip pat neįmanoma, vadinasi, lėktuvas, beregint šovęs aukštyn, per penkias minutes sukorė daugiau nei tūkstantį kilometrų? Taigi to lėktuvo greitis – dvylika tūkstančių kilometrų per valandą! Tai neįmanoma, vadinasi, Jaltoje jo nėra.

O kas tada? Hipnozė? Tačiau nėra pasaulyje tokios hipnozės, kuri nublokštų žmogų už tūkstančio kilometrų! Vadinasi, jam vaidenasi, kad jis Jaltoje! Jam, galimas daiktas, tikrai vaidenasi, o Jaltos milicijai – taip pat vaidenasi?! Na jau ne, atleiskite, bet tokių dalykų nebūna!.. Tačiau telegramos juk siunčiamos iš tenai? Finansų direktoriaus veidas atrodė tiesiog baisus. Tuo metu kažkas timpčiojo ir klebeno durų rankeną, buvo girdėti, kaip kurjerė anapus durų rėkia lyg skerdžiama:

– Negalima! Neleisiu! Nors užmuškit! Posėdis!

Rimskis, sutelkęs paskutines jėgas, susitvardė, pakėlė telefono ragelį ir prašneko į jį:

– Prašom skubų pasikalbėjimą su Jalta.

„Protingai sumanyta!“ – mintyse šūktelėjo Varenucha.

Bet pasikalbėjimas su Jalta neįvyko. Rimskis padėjo ragelį ir pasakė:

– Lyg tyčia sugedusi linija.

Galėjai matyti, kad sugedusi linija jį kažkodėl nepaprastai nuliūdino ir net privertė susimąstyt i. Valandėlę pagalvojęs jis vėl viena ranka čiupo ragelį, o kita ėmė užrašinėti tai, ką kalbėjo telefonu:

– Priimkite žaibą. Varjetė. Taip. Milicija. Taip. „Šiandien maždaug pusę dvylikos Lichodejevas skambino man telefonu Maskvos, taškas. Vėliau į tarnybą neatvyko ir surast i telefonu jo negalime, taškas. Braižą patvirtinu, taškas. Imuosi priemonių sekti minėtą artistą. Finansų direktorius Rimskis.“ – „Labai protingai sumanyta!“ – buvo begalvojąs Varenucha, tačiau, nespėjus taip pagalvoti, jo mintyse praskriejo žodžiai: „Kvailystė! Jis negali būti Jaltoje!“ O Rimskis tuo metu šit ką padarė: tvarkingai sudėjo krūvelėn visas gautas telegramas ir savosios kopiją, viską sukišo į voką, užklijavo jį, viršuje užrašė keletą žodžių ir įteikė jį Varenuchai, sakydamas:

– Ivanai Saveljevičiau, tučtuojau pats nuvežk. Tegul tenai aiškinasi.

„O šįsyk išties protingai sumanyta!“ – pagalvojo Varenucha ir įsimetė voką į portfelį.

Paskui dėl visa ko dar sykį surinko telefonu Stiopos buto numerį, įsiklausė ir ėmė džiugiai ir paslaptingai mirksėti ir vaipytis. Rimskis ištempė kaklą.

– Gal pakviestumėt artistą Volandą? – saldžiu balsu paprašė Varenucha.

– Jo malonybė užsiėmęs, – blerbiančiu balsu atsiliepė ragelis, – o kas prašo?

– Varjetė administratorius Varenucha.

– Ivanas Saveljevičius? – džiugiai sukrykštė ragelis. – Be galo smagu girdėti jūsų balsą!

Kaip sveikatėlė?

– Mersi, – nustebintas atsakė Varenucha, – o su kuo aš kalbu?

– Padėjėjas, jo padėjėjas ir vertėjas Korovjovas, – čiauškėjo ragelis, – jūsų paslaugoms, mielasis Ivanai Saveljevičiau! Kuo galiu būti naudingas? Pasakykit!

– Atleiskite, o Stepano Bogdanovičiaus Lichodejevo šiuo metu nėra namie?

– Deja, nėra! Nėra! – rėkė ragelis. – Išvyko.

– O kur?

– Į užmiestį pasivažinėti mašina.

– K… ką? Pa… pasivažinėti?.. O kada jis grįš?

– Ogi sakė kvėptelėsiąs tyro oro ir grįšiąs!

– Šit kaip… – sumišęs tarė Varenucha. – Mersi. Malonėkit pranešti mosje Volandui, kad jo pasirodymas šiandien trečioje dalyje.

– Klausau. Be abejo. Žinoma. Nedelsiant. Būtinų būtiniausiai. Pranešiu, – trūkčiodamas išpyškino ragelis.

– Viso gero, – stebėdamasis pasakė Varenucha.

– Prašom priimti, – kalbėjo ragelis, – mano karščiausius sveikinimus ir linkėjimus! Geros kloties! Sėkmės. Visokeriopos laimės. Viso!

– Na, žinoma. Ar aš nesakiau? – sušuko įsikarščiavęs administratorius. – Visai ne į Jaltą, į užmiestį išvažiavo!

– Na jeigu taip, – blykšdamas iš pykčio prašneko finansų direktorius, – tai čia tokia kiaulystė, jog ir apsakyt neįmanoma.

Ūmai administratorius stryktelėjo aukštyn ir taip suklykė, kad Rimskis net krūptelėjo:

– Prisiminiau! Prisiminiau! Puškine atsidarė čeburekinė „Jalta“! Viskas aišku!

Nuvažiavo tenai, prisigėrė ir siunčia dabar iš ten telegramas!

– Na, čia tai jau per daug, – atsiliepė Rimskis, jo skruostas ėmė trūkčioti, o akyse žybtelėjo t ikrų tikriausias įtūžis, – ką gi, brangiai kainuos jam šitas pasivažinėjimas… – čia jis ūmai užsikirto ir neryžtingai pridūrė: – O kaip gi milicija…

– Niekai! Jo paties išdaigos! – pertarė jį ekspansyvusis administratorius ir paklausė: – Tai vežti paketą?

– Būtinai, – atsakė Rimskis. Ir vėl atsidarė durys, ir įėjo ta pati… „Ji!“ – kažkodėl sielvartingai pagalvojo Rimskis. Ir abu pakilo pasitikti laiškininkės.

Šį kartą telegramoje buvo rašoma:

„Ačiū patvirtinimą skubiai penkis šimtus miliciją man rytoj išskrendu Maskvą Lichodejevas“.

– Iš proto išsikraustė… – vos vos pratarė Varenucha.

O Rimskis žvangtelėjo raktu, išėmė iš nedegamos spintos pinigus, atskaičiavo penkis šimtus rublių, paskambino, atidavė pinigus kurjeriui ir pasiuntė jį į telegrafą.

– Atleisk, Grigorijau Danilovičiau, – netikėdamas savo akimis sumurmėjo Varenucha, – man regis, pinigus be reikalo siunti.

– Pinigai grįš, – tyliu balsu atsakė Rimskis, – o štai jam tasai piknikėlis smarkiai atsirūgs, – ir pridūrė, rodydamas į Varenuchos portfelį: – Važiuok, Ivanai Saveljevičiau, nedelsk.

Ir Varenucha, nešinas portfeliu, išbėgo iš kabineto.

Jis nusileido žemyn, išvydo ilgiausią eilę prie kasos, sužinojo iš kasininkės, kad ši po valandos laukia anšlago, nes publika, vos išvydusi papildomą afišą, pradėjo plūste plūsti, liepė kasininkei palaikyti ir neparduoti trisdešimt bilietų į geriausias vietas ložėse ir parteryje, išdūmė iš kasos, pakeliui atsikratė įkyrių kontramarkių medžiotojų ir smuko į savo kabinetėlį pasiimti kepurės. Tuo metu sučirškė telefonas.

– Klausau! – riktelėjo Varenucha.

– Ivanas Saveljevičius? – pasiteiravo be galo šlykštus sniaukrojantis balsas ragelyje.

– Jo nėra teatre! – buvo bešaukiąs Varenucha, bet balsas jį išsyk nutraukė.

– Nekvailiokit, Ivanai Saveljevičiau, o klausykit. Šitų telegramų niekur neneškit ir niekam nerodykit.

– Kas čia kalba? – sugriaudėjo Varenucha. – Baikite, pilieti, tuos pokštus! Tuoj pat būsite susektas! Jūsų numeris?

– Varenucha, – atsiliepė tas pats šlykštus balsas, – ar supranti rusiškai? Niekur nenešk telegramų.

– Šit kaip, jūs vis tiek nesiliaujat? – suriko įdūkęs administratorius. – Na palaukit! Jums atsirūgs, – jis dar šūktelėjo kažkokį grasinimą, bet čia pat nutilo, pajutęs, kad ragelyje niekas nebesiklauso.

Ūmai kabinetėlyje kažkaip sparčiai pradėjo temt i. Trenkęs durimis, Varenucha iššoko lauk ir pro šonines duris išsmuko į vasaros sodą.

Administratorius buvo įsikarščiavęs ir kupinas energijos. Po įžūlaus skambučio jis neabejojo, kad kažkokia chuliganų gauja krečia bjaurius pokštus ir kad tie pokštai susiję su Lichodejevo dingimu. Administratorius net duso nuo troškimo demaskuoti piktadarius, ir, kad ir kaip keista, jo krūtinėje sutvinksėjo kažkokio malonumo nuojauta. Taip būna, kai žmogus siekia atsidurti dėmesio centre, pagarsinti kokią nors sensacingą žinią.

Sode vėjas pūstelėjo administratoriui į veidą ir pribėrė į akis smėlio, tarsi pastodamas kelią, tarsi įspėdamas. Antrame aukšte taip trinktelėjo lango rėmas, kad vos nepažiro stiklai, o klevų ir liepų viršūnėmis nuošė neramus gūsis. Sutemo ir pasidarė vėsu.

Administratorius pasitrynė akis ir išvydo, kad virš Maskvos pažemėliais slenka gelsvapilvis audros debesis. Tolumoje dusliai sudundėjo.

Nors Varenucha labai skubėjo, nenugalimas noras privertė jį užbėgti į lauko tualetą ir patikrinti, ar monteris aptaisė elektros lemputę apsauginiu tinkleliu. Prašokęs pro tirą, Varenucha atsidūrė tankiuose alyvų sąžalynuose, kurių vidury stovėjo melsvas tualeto namelis. Monteris pasirodė esąs tvarkingas žmogus, vyrų pusės palubėje lemputė buvojau aptaisyta vielos tinkleliu, tačiau administratorių įskaudino tai, kad net užslinkus tokiai prieblandai galima buvo įžiūrėti, jog sienos jau aprašinėtos anglim ir pieštuku.

– Kad juos kur!.. – prasižiojo administratorius, tačiau staiga už nugaros išgirdo murkiant:

– Ar čia jūs, Ivanai Saveljevičiau?

Varenucha krūptelėjo, atsisuko ir išvydo priešais save kažkokį neaukštą storulį, sakytumei su katino fizionomija.

– Na, aš, – nemeiliai atšovė Varenucha.

– Labai, labai malonu, – laibu balseliu atsiliepė į katiną panašus storulis ir ūmai atsivedėjęs taip žiebė Varenuchai į ausį, kad kepurė nulėkė administratoriui nuo galvos ir visiems laikams dingo tupyklos skylėje.

Nuo storulio smūgio visa išvietė akimirką sušvito plazdančia šviesa, o danguje atsiliepė perkūnijos trenksmas. Paskui dar kartą tvykstelėjo žaibas, ir priešais administratorių išdygo antrasis – mažutis, tačiau plačių atleto pečių. Tasai antrasis, matyt, kairiarankis, pylė administratoriui į kitą ausį. Įkandin vėl sugriaudėjo perkūnija, ir į medinį išvietės stogą subarbeno lašai.

– Ką jūs, drau… – suvebleno apdujęs administratorius, bet tučtuojau suprato, kad žodis „draugai“ visai nedera banditams, užpuolusiems žmogų viešame tualete, sušvokštė: – pilie… – sumetė, kad ir tokio kreipinio jie nenusipelnė, ir gavo trečią baisingą antausį nežinia nuo kurio, gavo taip, kad kraujas kliūstelėjo iš nosies ant tolstojiškos palaidinės.

– Ką nešies portfelyje, parazite? – šaižiai suklykė panašusis į katiną. – Telegramas? O ar tavęs neperspėjo telefonu, kad niekur jų neneštum? Ar perspėjo tave, klausiu?

– Perspi… spėjo… spijo… – dusdamas atsakė administratorius.

– O tu vis tiek jas velki? Duokš portfelį, šunsnuki! – tuo pačiu sniaukrojančiu balsu, girdėtu ragelyje, sušuko antrasis ir išplėšė portfelį iš tirtančių Varenuchos rankų.

Ir abudu čiupo administratorių už parankių, išvilko jį iš sodelio ir pasileido Sodų gatve.

Audra siautėjo iš visos sveikatos, vanduo kunkuliuodamas ir šniokšdamas plūdo į kanalizacijos šulinius, aplink sproginėjo oro burbulai, kilo bangos, nuo stogų žliaugiantis vanduo netilpo į laštakus, iš tarpuvarčių kliokė putoti srautai. Sodų gatvėje neliko nė gyvos dvasios, ir gelbėti Ivano Saveljevičiaus nebuvo kam. Žaibų šviesoje liuoksėdami per ištvinusius vandenis, banditai per sekundę atitempė leisgyvį administratorių iki namo Nr. 302 bis ir nėrė su juo į tarpuvartę, kur palei sieną glaudėsi dvi basos moterys su bateliais ir kojinėmis rankose. Paskui puolė į šeštąją laiptinę, ir kone visai pamišęs Varenucha buvo užskraidintas į penktą aukštą ir nutėkštas ant grindų gerai jam pažįstamame apytamsiame Stiopos Lichodejevo buto prieškambaryje.

Abu plėšikai dingo, o vietoj jų prieškambaryje pasirodė nuogut nuogutėlė mergina – rudaplaukė, degančiomis fosforinėmis akimis.

Varenucha suprato, kad čia jau pats baisiausias iš visų jo patirtų dalykų, ir suvaitojęs atsišliejo į sieną. O mergina prisiartino prie pat administratoriaus ir padėjo delnus jam ant pečių. Varenuchos plaukai atsistojo piestu, nes ir per šaltą permirkusį marškinių audinį jis pajuto, kad jos delnai dar šaltesni, kad jie stingdo lediniu šalčiu.

– Eikš, aš tave pabučiuosiu, – švelniai tarė mergina, ir prie pat jo akių tvykstelėjo švytinčios akys. Tada Varenucha prarado sąmonę ir bučinio nepajuto.

Komentarai išjungti.