Gintaras Beresnevičius

(Vakarų semitai – 5 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

VAKARŲ SEMITAI

Trumpa istorinė apžvalga

Vakarų semitų religijos priklausomai nuo konteksto, regiono ar tiriamojo laikotarpio gali būti vadinamos kanaaniečių, Finikijos arba Sirijos religijomis.

Vakarų semitų apgyventos teritorijos priklauso vadinamojo „derlingojo pusmėnulio” regionui; žmonės čia gyveno nuo paleolito laikų, šioje zonoje įsikūrė pirmieji mums žinomi miestai, labai anksti atsirado žemdirbystė. Istoriniais laikais tarp Viduržemio jūros pakrantės ir Sirijos dykumos apsigyveno semitų gentys. Skiriamos dvi jų šakos: finikiečiai-kanaaniečiai, kurių protėviai Palestinos ir Sirijos teritorijoje gyveno jau IV tūkstantmetyje pr. Kr., ir amoritai, pasirodę II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje (vėliau juos matome kaip aramėjus). Amoritai įkūrė Mario miestą ir valstybę aukštutinio Eufrato teritorijoje, Babilonijos valdovas Hamurapis buvo kilęs iš amoritų. Nors priklausė vienai vakarų semitų kalbų šeimai, amoritų ir kanaaniečių kalbos skyrėsi. Pakrantėje gyvenusių kanaaniečių kultūrinė raida juos nutolino nuo aukštumų gyventojų amoritų; ypač tai akivaizdu Finikijoje.

Kanaano vardas sutinkamas egiptiečių, akadų, hetitų šaltiniuose. Matyt, jis kilęs iš pakrantėje gamintų purpurinių dažų pavadinimo (akadiškai kinahhu). Finikijos vardas kilo arba iš graikiško purpurinės spalvos pavadinimo, arba iš datulinės palmės, kurios vaisiai, graikiškai phoinix, buvo viena pagrindinių iš šių kraštų eksportuojamų prekių.

Finikiečiai vieningos valstybės nesukūrė; tai buvo jūrininkų ir pirklių tauta, kurios svarbiausi miestai – Tiras, Sidonas, Biblas; finikiečiai įsteigė daug kolonijų Viduržemio jūros pakrantėse, žinomiausia jų yra Kartagina Šiaurės Afrikoje, savo ruožtu sukūrusi savitą kultūrą ir išpažinusi iš dalies skirtingą religiją.

Aramėjai apie 1000 m. pr. Kr. sukūrė kelias valstybėles, besiburiančias apie centrinį jų miestą – Damaską; Izraelio karalius Dovydas kuriam laikui buvo jas užėmęs, tačiau ilgesnį laiką Izraelis jų neišlaikė. Vėliau šios teritorijos perėjo Persijos valdžion; aramėjų kalba vakarinėse achemenidų valstybės provincijose tapo administracine kalba, ja tremtyje kalbėjo žydai, aramėjų kalba buvo paplitusi ir helenistinėse valstybėse, ir rytinėse Romos imperijos provincijose.

Šaltiniai

Nuo pat pradžių tai buvo Biblijoje aptinkamos žinios, tačiau, labai priešiškai žiūrėdamas į vietinius kultus bei su jais polemizuodamas, Senasis Testamentas visai netraktuotinas kaip objektyvus religijų istorijos šaltinis. ST medžiagą reikia koreguoti pagal kitus šaltinius, iš kurių pirmiausia minėtini Antikos autoriai. Apie 100 m. po Kr. rašęs Filonas iš Biblo savo Finikijos istorijoje panaudojo neišlikusį finikiečių žynio Sanchuniatono veikalą, tik kartais tą medžiagą pernelyg laisvai interpretavo. Įdomus II a. po Kr. gyvenusio, Aukštutinio Eufrato apylinkėse esančiame Samosatos mieste gimusio graikų rašytojo Lukiano veikalas „Apie Sirijos deivę” (De dea Syria), kuriame rašoma apie Astartės kultą. Mums rūpimos medžiagos galima rasti Plutarcho veikale „Apie Izidę ir Ozyrį” (De hide et Osiride). Užuominų apie pūnų, t. y. kartaginiečių religiją esama romėniškoje literatūroje.

Šaltinių ėmė gausėti pradėjus archeologinius kasinėjimus. Jau 1860 m. Ernesto Renano iniciatyva buvo kasinėjama Bible, Arvade, Tire bei Sidone, nuo 1871 m. sistemingai kasinėjo britų Palestinos tyrinėjimų fondas. 1887-1888 m. rasti dantiraščio tekstai iš El-Amarnos Aukštutiniame Egipte irgi praplėtė žinias apie XV-XIV a. pr. Kr. Kanaaną: tai buvo Kanaano kunigaikštukų laiškai jų siuzerenui – Egipto faraonui; tiesa, tai daugiau istorinio pobūdžio šaltinis, specifinių religinių žinių juose maža. XVIII-XVI a. pr. Kr. egiptiečių šaltiniuose, vadinamuosiuose eksekraciniuose tekstuose (skirtuose magiškai paveikti priešą) minimi kai kurie teoforiniai kanaaniečių vardai, truputį papildantys žinias apie jų panteoną.

Tačiau visi tie šaltiniai buvo fragmentiški. Tad 1929 atradimai Ras-Šamroje (Sirijos pakrantėje, buvusio Ugarito teritorijoje) sukėlė tikrą revoliuciją vakarų semitų religijos tyrimuose. XIV-XIII a. pr. Kr. priklausantys radiniai – tai per dvidešimt tūkstančių molinių lentelių, tarp kurių yra ir Ugarito religiją nušviečiančių dalykų – mitų, aukų sąrašų ir pan.

Kasinėjimai tęsiami toliau, Viduržemio jūros pakrantėje dirbo ir dirba daugelio šalių archeologai, pastaruoju metu intensyviai darbuojasi amerikiečių ir Izraelio archeologų ekspedicijos. Vis dėlto, kaip ir daugelio senųjų religijų atveju, skurdūs rašytiniai šaltiniai ir atsitiktinė archeologinė medžiaga dar neleidžia sukurti bendro vakarų semitų religijos vaizdo.

Dievai ir didvyriai

Daugiausia žinių apie panteoną mums teikia Ugarito tekstai: juose išvardijama apie 70 dievų; tačiau vienas dievas kartais gali turėti kelis vardus, todėl juos dažnai sunku identifikuoti. Šiaip ar taip, maždaug 35 dievybės sutinkamos dažniausiai, jos veikia ir mituose. Apskritai vakarų semitų dievai nuolat kovoja dėl valdžios, nevengdami žudynių ir prievartos, kiekvienas iš jų yra pats sau valdovas – matyt, tai realių socialinių aplinkybių projekcija į dievų pasaulį: vakarų semitai dažniausiai gyvendavo nedidelėse besivaidijančiose kunigaikštystėse.

„Dievą” reiškia šaknis el, vėliau virtusi ir aukščiausios dievybės vardu. Ji galėtų reikšti „stiprus, galingas” arba „pirmasis”. Biblijos Elohim irgi kilęs iš šaknies El. Dievo epitetas – kadoš, „šventas”, t. y. pakilęs virš žmogiškumo, „visiškai kitoks”; vis dėlto anksčiau aptartos Artimųjų Rytų religijos savo dievus įsivaizdavo labiau „sužmogintus”, artimesnius, nors ir gaubiamus nepaprastos galios ir amžinybės aureolės.

El yra pirmasis ir svarbiausias dievas, visų dievų Dievas, „kūrinių kūrėjas”. Jis amžinas, teisingas ir išmintingas, niekas negali įvykti be jo įsakymo. Dievai jo įsakymus gauna tiesiogiai, išrinktieji žmonės – sapnuose. Jis viešpatauja dievų pasaulyje, ten, iš kur išteka visos upės (galbūt ten, kur susitinka dangaus ir žemės vandenys). El yra „Dievo sūnų tėvas”, tačiau taip pat ir „žmonių tėvas”, „senasis”, „Metų tėvas” („Laiko tėvas”) – t. y. jam priskiriamas dievų bei žmonių, Kosmoso sukūrimas. Dažnai El taikomas „jaučio” epitetas – tai Artimuosiuose Rytuose gana paplitęs dievybės apibūdinimas, liudijantis jo galią arba vaisingumą, o gal ir viena, ir kita. Stela iš Ras-Samros vaizduoja soste sėdintį barzdotą dievą su rago simboliu, – matyt, tai ir būtų El.

Be kitų ypatybių, El būdingas geraširdiškumas, todėl jo širdį suminkštinti mėginta aukomis, ko gero, ir žmonių. Apskritai El skiriamos kulto apeigos, aukojimai. Nors jis toli, nors jis reziduoja savo aukštybėse, vis dėlto jis nebėra tas deus otiosus, kurį matėme kitose Artimųjų Rytų religijose. Pirmasis dievas vakarų semitų religijoje yra veiklus, ir jam skiriamas nemenkas kultinis dėmesys.

Filonas iš Biblo dievą Elos mini tarp kitų Finikijos dievų tapatindamas jį su graikų Kronu – tai rodytų ir vėlyvaisiais laikais išlikusią El, kaip pirmapradžio dievo, reikšmę. Ugarito tekstuose vardas El minimas daugybę kartų, tačiau ne visada aišku, ar juose kalbama apie didįjį dievą El, ar apie kitus dievus, vadinamus ir šiuo vardu. Žodis „dievas” El atveju tapo aukščiausiojo Dievo asmenvardžiu (taip atsitiko ir lietuvių atveju, plg. dievai, dievas – Dievas, Dangaus Dievas).

Vis dėlto El turi ir deus otiosus bruožų – jų pakanka, kad El ištiktų kitų aukščiausiųjų dievybių lemtis – iš panteono priešakio jį išstumia Baalas, reljefiškas, stiprus ir energingas audros dievas; El gyvena „už tūkstančio lygumų ir tūkstančio laukų”, nominaliai tebelikdamas panteono vadovu, tačiau realią valdžią jis užleidžia Baalui.

Baalas yra Dagano, rečiau – El sūnus. Daganas mituose nepasirodo ir apskritai retai minimas; jo vardas galėtų būti siejamas su šaknimis, reiškiančiomis „žuvį” (Finikijos monetose kartais vaizduojamas dievas žuvies uodega), „lietų” (arabiškai dagn), „javus” (hebr. dagan), tačiau tai veikiau prielaidos; Dagano reikšmė ir funkcijos neaiškios. Baalo vardas reiškia „viešpats”, „valdovas”. Senajame Testamente kalbama ir apie „baalus”; išties, šis žodis vartojamas ir nusakant vietines dievybes, kai prie Baalo vardo pridedamas vietovardis, pvz., Baal Lebanon, Baal Sidon – Libano Baalas, Sidono Baalas. Kartais tokie valdovai turi apibrėžtesnes funkcijas: Baal Markod – „Šokių viešpats”. Šitokie žodžių junginiai tikriausiai reiškia, kad tai vietinės dievybės, o ir pats Baalas, matyt, atsirado iš vienos tokios dievybės; kita vertus, tai gali reikšti, kad aukštoji dievybė globoja tam tikrą vietovę. Biblijoje minimas kanaaniečių dievas Baalzebubas, Beelzebubas, atsirado sąmoningai ironizuojant. Kanaaniečių kalba Baalzebul reiškė „Dievų kunigaikštį”; Biblijoje, apgalvotai pakeitus vieną raidę, jis tapo Beel- arba Baalzebubu, t. y. „Musių valdovu” – šitaip stengtasi sumenkinti svarbiausią vietinių Kanaano gyventojų dievybę.

Ugarito tekstuose Baalas vadinamas „stipriuoju, galinguoju”, „jojančiuoju debesimis”. Jis vaizduojamas audros ir žaibų, lietaus dievu, kartais tapatinamas su Hadadu, audros dievu, plg. akadų Adadą. Matyt, kanaaniečiams Baalas yra tas pats dievas, kurį aramėjai ir Mesopotamijos gyventojai žinojo kaip Adadą.

Baalas gyvena ant Sapono kalno, stūksančio į šiaurę nuo Ugarito. Čia vyksta ir dievų susirinkimai (panašiai kaip graikų Olimpe). Baalą supa septyni žaibai, jis turi du ragus, o jo galva „juda debesyse”. Kitame atvaizde Baalą matome su smaila barzda, ragais papuoštu šalmu; vienoje rankoje jis laiko vėzdą, kitoje ietį. Ragai galėtų reikšti, kad Baalas sietinas su jaučiu; beje, raguotumas ar sąsajos su raguotu gyvūnu (ožiu, jaučiu) – labai dažnas Griausmavaldžio atributas ir Artimųjų Rytų, ir indoeuropiečių religijose. Viename mite kalbama apie Baalo meilę telyčaitei, kitur sakoma: „Jautis gimė Baalui, jautukas jojančiajam debesimis”.

Ir sąsajos su ne tik jėgą, bet ir vaisingumą įkūnijančiu jaučiu, ir Baalo kaip audros ir lietaus valdovo funkcijos leidžia jį laikyti ir vaisingumo dievu; Kanaano žemdirbiai buvo labai priklausomi nuo lietaus. Kaip matysime, ši Baalo funkcija išryškėja mituose.

Vaisingumo dievams priklausytų ir Ešmunas, daugiausia garbintas Sidone bei Kartaginoje. Trikalbis įrašas, rastas Sardinijoje, jį mini kaip Asklepiją, t. y. gydymo dievą; vėlyvame šaltinyje pasakojamas mitas apie tai, kaip dievų motina Astronoja (gal Astartė) jį prikelia iš mirusiųjų – tai gali būti koks nors vegetacijos mitas.

Dievas Rešefas, tapatintas su Apolonu arba Mesopotamijos dievu Nergaliu, yra nelaimių, maro dievas. Jo vardas reiškia „ugnį” arba „marą”. Kita vertus, jis atlieka ir visiškai priešingą – gydymo funkciją, ir minimas tarp Saulės palydovų. Egipte rasti Rešefo atvaizdai rodo jį kovojantį, ginkluotą skydu, ietimi ir kirviu; jo galvą puošia karūna su gazelės galvos atvaizdu.

Gerai žinomas Melkartas (Milkkartas, t. y. „Miesto karalius”), buvęs Tiro miesto dievu, vėliau sėkmingai įsitvirtino persikėlėlių iš Tiro įkurtoje Kartaginoje. Jis minimas jau Asarhadono sutartyje su Tiro karaliumi. Melkartas globoja jūras ir keliones jūromis, monetose jis vaizduojamas jojantis ant jūros arkliuko. Galimas daiktas, jis įgavo Saulės dievo funkcijas. Jis garbintas uolų viršūnėse. Gibraltaro sąsiaurį kartaginiečiai vadino Melkarto stulpais; šiame pavadinime susiliejo Melkarto „jūrinės” ir „saulinės” funkcijos – už Melkarto stulpų leidžiasi Saulė. Antikos laikais Melkartą imta sieti su Herakliu.

Vis dėlto Kartaginoje aukščiausia dievybė buvo Baal Hamonas, matyt, El atitikmuo; svarbi buvo ir jo sutuoktinė Tanit.

Žemdirbių religijoje, o tokia buvo kanaaniečių religija, didelę reikšmę turėjo deivės. Archeologai randa daug moterų statulėlių su pabrėžtais lytiniais požymiais; jeigu jos ir vaizduoja deives, jų vardai mums nežinomi. Ugarito tekstuose aukščiausia tarp deivių yra Aširat, arba Ašera – El sutuoktinė; aukojimų sąrašuose jiedu minimi drauge. Ji vadinama „dievų sukūrėja”, „dievų gimdytoja”, o dievai – „Aširat sūnumis”. Jos simbolis buvo liūtas.

Tarp didžiųjų finikiečių deivių tekstuose minima Anat, Baalo sutuoktinė arba sesuo, vadinta „mergele Anat”. Ji gyvenimo ir vaisingumo, medžioklės deivė. Jos kultas buvo paplitęs ir hiksų Egipte nuo XVII a. pr. Kr. – čia ji garbinta Anta vardu. Vienoje egiptiečių steloje ji vadinama „Dangaus karaliene, dievų valdove”. Ugarito tekstuose, pabrėžiant jos skaistybę, ji vadinama „mergele”; sykiu akcentuojama ir gyvybinė Anat galia; jai irgi tenka vaisingumo funkcijos, nesvetimos jai ir seksualinės aspiracijos; vienoje giesmėje ji apdainuoja savo meilę Baalui. Kanaaniečių religijoje dievai neretai atlieka prieštaringas ar ambivalentiškas funkcijas – ir mergelė Anat drauge yra karinga, ji vaizduojama besikaunanti su priešais, Baalo mituose ji atkeršija Mutui, Baalo žudikui, ji ginkluota lanku, kirviu, ietimi, mūvi šalmą.

Astartė (Aštarat, Aštart) Ugarito tekstuose pasirodo tik kulto formulėse, tačiau Antikos autoriai ją mini daug dažniau. Filonas iš Biblo ją tapatina su Afrodite. Kita vertus, Astartę, matyt, paveikė asirų-babiloniečių Ištar; kaip ir pastaroji, Astartė turi ir meilės bei vaisingumo, ir karo deivės bruožų. Egiptiečių šaltiniuose ji minima kaip „žirgų ir vežėčių valdovė”, „mūšių valdovė” ir pan. Astartės, kaip meilės deivės, kultas dažni praktikuotas orgiastinėmis formomis; prie Astartės šventyklų būta hierodulių, šventųjų kekšių.

Su Astartės vardu ir pavidalu siejasi ir jos lyties klausimas. Ugarito tekstuose minimas vyriškos giminės dievas Aštar; pietinėje Arabijoje garbintas Athtaras; Ugarito lentelėse yra asmenvardžių, kuriuose Aštar gali reikšti ir „tėvą”, ir „motiną”; taip pat vėlesniais laikais kartais pasirodo „barzdota Aštartė”. Galimas daiktas, kadaise Aštartė buvo dvilytė dievybė, o gal tai tiesiog tam tikroms dievybėms būdingo ambivalentiškumo išraiška, dar sustiprėjusi apskritai prieštarų pilnoje kanaaniečių religijoje. Vėlesniuoju laikotarpiu, jungiantis Astartei ir Anat, atsirado Atargatė, Hadado palydovė.

Vardydamas deives, Filonas iš Biblo jas vadino Rėja, Dione ir Afrodite; kadangi Afroditė būtų Astartės įvardijimas, tai Rėja atitiktų Ašerą, o Diana – Anat. Nebūtų nieko keista, jei ši deivių triada išreikštų tiesiog tris vienos deivės aspektus (panašus vienovę sudarančių deivių trejetas, kaip matysime vėliau, būdingas ir keltams), tačiau šiuo metu tokios prielaidos dar negalima patvirtinti.

Mitologija

Antikos autoriai pateikia gana helenizuotą ar netgi gnostiškai nuspalvintą kosmogoniją. Pagal Filoną, pradžioje tebuvo tamsus, vėjuotas oras ir tamsus, dumblėtas chaosas. Vėjas „pamilsta savo paties pradžią” ir kaip Pothos, „geismas”, išskiria būtybę, vardu Mut (tikriausiai ji nėra tapati Mutui, vėlesniam Baalo priešininkui). Iš šios būtybės atsirado visa likusi kūrinija, tik dar turinti kiaušinio pavidalą; šis kiaušinis švietė drauge su Saule, Mėnuliu, žvaigždėmis. Tuo pat metu atsirado ir protingos būtybės, Zofesamin, arba „Dangaus liūtis”. Po to, kai oras pasidarė šviesus bei šiltas, „per jūros ir žemės karštį” atsirado debesys ir lietus, audros ir žaibai. Protingosios būtybės išsigando ir, tapusios vyriškomis bei moteriškomis, ėmė kristi į žemę ir jūrą.

Filosofas Damaskijas (Damaskios) siūlo dvi pasaulio sukūrimo versijas. Pasak pirmosios, pradžioje buvo Kronas, Pothos (minėtasis „geismas”), ir Omikhle, „tamsa”. Iš šių dviejų vėliau atsirado Aer, „oras”, „priemaišų neturintis dvasiškumas”, ir Aura, „atvaizdas, kurį išjudino dvasiškumas”. Šiedu vėliau pagimdė Otos, arba dvasinį pagrindą. Pagal kitą versiją, pradžioje buvo eteris ir oras, po to atsirado Ulomus, tikriausiai „amžinybė”, ir Chusor, amatų dievas (žinomas ir iš Ugarito tekstų, ir iš Filono); Chusor pasirodo kaip kiaušinis, kuris sudūžta, – taip atsiranda dangus ir žemė.

Nors „kiaušinis” pasaulio pradžioje semitams šiaip jau nežinomas, kiti elementai patvirtintų bent jau principinį šių kosmogonijų patikimumą: tai semitiški vardai bei paralelės bibliniame ir asirų-babiloniečių pasakojime.

Ugarito lentelėse aptinkamas ištisas Baalo mitų ciklas. Svarbus mitas apie Baalo kovą su Jam, t. y. jūra – matyt, simbolizuojančia chaoso jėgas, kurį atitiktų Marduko kova su Tiamat bei Senajame Testamente minima Jahvės kova su jūrų pabaisa. Jam nutaria užpulti Baalą ir siunčia pasiuntinius į dievų susirinkimą, reikalaudamas išduoti Baalą. Dievai išsigąsta; El leidžia išduoti Baalą. Šis nesutrinka, griebiasi stebuklingų ginklų, iš pradžių sučiumpa pačius pasiuntinius, vėliau ir patį Jam. Atrodo, kad Baalas užmuša Jam ir tampa dievų „karaliumi”; kitose versijose Jam nugalimas ir paskui turi tenkintis tik savo sritimi, t. y. jūra.

Apie Baalo įsigalėjimą dievų pasaulyje pasakoja ir mitas apie „Baalo namų” statybą. Nors ir nugalėjęs Jam, Baalas „neturi namų” (matyt, čia turima omenyje šventykla) ir negali pradėti valdyti. Todėl deivė Anat kreipiasi į El, paskui pas amatų dievą Kušaru-Chasisu nusiunčiami pasiuntiniai; čia ir taip fragmentiškas tekstas nutrūksta. Kitoje lentelėje pasakojimas prasideda Baalo skundu, jog jis „neturi namų”. Todėl drauge su Anat jis kreipiasi į deivę Aširat skųsdamasis, kad negauna deramai valgyti (t. y. negauna aukų: kol nėra „namų”, arba šventyklos, nėra nei prideramo kulto, nei aukų). Aširat, lydima Baalo sesers ar draugės Anat, kreipiasi į savo sutuoktinį El, ir šis nutaria, jog Baalui, kaip ir kitiems dievams, turi būti pastatytas namas. Aširat priduria, jog už tai Baalas turėsiąs teikti gausų lietų. Pas amatų dievą pasiunčiamas pasiuntinys; šis atvyksta ir griebiasi darbo; septintą dieną namas baigtas. Baalas iškelia puotą dievams ir pašventina savo namus.

Kušaru-Chasisu statant namą, Baalas sakė nenorįs, kad jo namas turėtų langus – tai buvo klasta. Baalas užėmė daugybę miestų bei kaimų, sakydamas, kad jo namuose jam reikia langų. Tada nugriaudėja kalnus sudrebinantis Baalo griaustinis, Baalo priešai slepiasi giriose ir kalnuose. Baalas pasiskelbia karaliumi.

Galimas daiktas, Baalo šventyklos statyba (t. y. tai, kad jis, ne taip kaip kiti dievai, iš pradžių neturėjo šventyklos) reikštų jo naujumą panteone arba vėlyvą Baalo iškilimą. Kita vertus, tai gali būti tiesiog mitai apie šventyklos statybą, visiškai natūraliai įsiterpiantys į tam tikrus metinius ritualus. Šiaip ar taip, šiuose mituose Baalą regime kaip griausmo, žaibų, lietaus, taigi ir vaisingumo dievą. Mitas apie Baalo kovą su jūra rodytų jį esant ir pasaulio tvarkytoju, nustatančiu jūroms (chaosui) jų ribas.

Svarbiausiais Baalo ciklo mitais laikomi mitai apie Baalo mirtį ir prisikėlimą; paprastai manoma, jog čia tikriausiai pabrėžiamos specifinės Baalo, kaip vaisingumo dievo, funkcijos.

Požemių dievas Mutas grasina Baalui atkeršyti už Lothan (plg. biblinį Leviataną) nugalėjimą. Ši jūrų gyvatė arba slibinas, matyt, reikštų tą patį Jam. Mutas kviečia Baalą nusileisti į požemius, idant Baalą ištiktų požemių gyventojų likimas. Mutui darsyk pakvietus, Baalas pasvyravęs nusileidžia ir miršta. Apie tai patyręs, El nužengia nuo savo sosto, voliojasi dulkėse, persiplėšia drabužius, drasko krūtinę ir šaukia:

Baalas mirė.

Kas liks iš Dagano sūnaus tautos? Kas liks iš daugelio?

Paskui Baalą aš noriu nužengti po žemėmis.

Deivė Anat irgi atlieka gedulo ritualus. Saulės deivė at-gabena Baalo lavoną. Anat jį palaidoja šiaurėje. El ir Aširat vietoj Baalo karaliumi paskelbia Aštarą Arizą, „Siaubingąjį”. Tačiau jam nepavyksta deramai pakeisti Baalo. Augmenija vysta, nyksta vaisingumas. Deivė Anat, ilgėdamasi Baalo, nužengia į požemius, čia įniršta ir nugali Mutą:

Puola dievą Mutą, Kalaviju jį kerta, Sijoja jį per rėtį, Ugnimi jį degina, Tarp akmenų jį trina, Lauke pasėja palaikus. Paukščiai jo likučius randa, Žvirbliai gabalėlius sulesa.

Čia tekstas nutrūksta. Vėliau matome El sapnuojantį, jog lyja lietūs, Baalas gyvas. Deja, tai tik sapnas. Tolesniame nuolat trūkinėjančiame tekste matome Baalo žengimą sostan, jo kovą su Mutu, matyt, pasibaigiančią Muto pražūtimi.

Čia tikriausiai matome ritualinį gamtos ciklų kaitos įpras-minimą – vaisingą, lietingą metų laiką ir sausrą. Šie tekstai galėjo iliustruoti tam tikrus metų kaitos ritualus. Vis dėlto tai nepaverčia Baalo vien tik ar „iš esmės” vaisingumo dievu, o tai neretai teigiama; tai tik viena iš jo funkcijų. Jau matėme, kad Artimųjų Rytų religijose dievybės gan dažnai nužengia į požemius, žūva ir vėl grįžta į gyvenimą, tačiau tai ne visada „vaisingumo” ar „metų laikų kaitos” motyvai. Tikriausiai dievybės mirtis ir prisikėlimas galėjo būti ne tik „vaisingumo”, bet ir paties gyvybės ir mirties klausimo sprendimas arba išraiška: gyvybės pergalė prieš mirtį gali realizuotis daugelyje sričių; dievo pražūtis ir atgijimas galėjo būti elgesio modeliu, padedančiu atsigauti patyrus pralaimėjimą, užgriuvus asmeninėms nesėkmėms, prislėgus ūkio ar politikos sunkumams ir t. t. Baalas išties atlieka vaisingumo dievo funkcijas, tačiau būtų klaidinga jį laikyti vaisingumo sferos atstovu. Baalas veikiau dievų reikalų tvarkytojas, įgyvendinantis El valią, jo funkcijas lemia ir konkreti situacija. Jau matėme mituose, kad Baalas prireikus gali griebtis ginklų, bet dėl to jis netampa specifiniu karo dievu; kita vertus, vien tai leidžia iš jo tikėtis pagalbos karo reikaluose. Apskritai aukštųjų dievų funkcijų nustatymas – labai rizikingas dalykas, nes jie retai tenkinasi viena apibrėžta funkcija, juolab kanaaniečių religijoje, kur dievai turi dažnai prieštaringas reikšmes – nugalėtasis Mutas yra ir požemio, ir sausros, ir javų dievas (kaip matėme, Anat elgiasi su Mutu kaip su javų pėdu).

Žinomas mitinis pasakojimas (bet ne mitas tikrąja žodžio prasme) apie Akhatą (Aqhat). Jame minimas Daniėlis, turbūt, tas pats, kaip ir Senajame Testamente (Ez 14, 14). Daniėlis – teisingas teisėjas, besirūpinantis našlėmis ir našlaičiais. Tačiau jis neturi sūnaus ir kreipiasi į El. Sapne jam pranešama, kad jis susilauks sūnaus; sūnui duodamas Akhato vardas. Kartą, kai Daniėlis „sėdi prie vartų ir teisia”, pro šalį eina Kušaru-Chasisu, kurį teisėjas pakviečia pietų. Atsidėkodamas amatų dievas padovanoja Akhatui nuostabų lanką. Deivė Anat sutinka bemedžiojantį Akhatą ir užsigeidžia jo lanko. Už lanką deivė siūlo turtus ir net nemirtingumą, tačiau Akhatas atsisako, tardamas, jog nori mirti kaip ir visi kiti žmonės. Įsiutusi Anat gauna El leidimą atkeršyti ir paverčia vieną savo tarnų ereliu. Erelis užmuša Akhatą. Tačiau Akhatui žuvus ima vysti augalai, išdžiūva šaltiniai. Jį apraudodama jo sesuo Pagatė ruošiasi atkeršyti ereliui. Teksto pabaiga dingusi, tačiau atrodo, kad jai pavyko atkeršyti, ir kad Daniėlis susilaukė kito sūnaus.

Berods, tai dar viena Baalo mito versija, tačiau mūsų pa-sakojime daugiau veikia mirtingieji; jis galėtų būti tam tikras Baalo mito „pasaulietinis” atspaudas, kuriuo į vaisingumo ritualus įjungiami karaliai.

Apie karalius kalbama Kerėto cikle. Karalius Kerėtas netenka visos savo šeimos. Sapne jam apsireiškia El ir liepia, sudėjus jam auką, išsirengti karo žygin į Udumo šalį ir vesti tenykščio karaliaus dukterį Hurai. Kerėtas taip ir padaro. Hurai karaliui pagimdo aštuonis sūnus, aštuntąjį, Jasibą, žindo deivės Aširat ir Anat, jis įgauna tokią pat galią, kokią turėjo jo tėvas, ir netgi jį pranoksta. Tačiau Kerėtas suserga; jis negali valdyti; karalius kreipiasi į El, ir, atrodo, pagyja. Jasibui apreiškiama, kad jis turįs užimti savo tėvo vietą; Jasibas ima priekaištauti tėvui, kad šis apleidęs savo pareigas – negynė našlių ir našlaičių, nepadėjo engiamiesiems ir t.t. Jis liepia tėvui apleisti sostą. Kerėtas palinki, kad dievai nubaustų maištininką sūnų – tačiau šioje vietoje tekstas nutrūksta ir atomazga bei reikšmė lieka neaiškios. Matyt, čia kalbama apie sakralinę karaliaus valdžią bei galią – valdovai gauna apreiškimus, su jais kalbasi dievai. Ir karo žygiai, ir engiamųjų globa – tai dievų valioje vykdomi dalykai, karalius turi „tik” įgyvendinti dievų valią.

Kultas

Iš mito apie Baalo „namų” statybą matome, jog šventykla buvo dievo gyvenamoji vieta ar vieta, iš kurios jis valdė. Tačiau ankstyvaisiais laikais Kanaano žemėje šventyklų nebuvo. Jas atstojo šventvietės, paprastai esančios aukštumose, kalvelėse, „po žaliuojančiais medžiais”; tokios aukoms ir kulto apeigoms skirtos aukštumėlės vadintos bama, lietuviškas tikslus jų atitikmuo būtų alkai. Tokiose aukštumėlėse stovėdavo akmeninės stelos, maseba, vaizduojančios vyrišką dievą, dažniausiai Baalą. Moteriškas dievybes simbolizavo mediniai stulpai ar kartys – ašera. Kanaaniečių alkuose būdavo ir aukojimui skirtas altorius.

Kanaane ėmus statyti šventyklas, alkai neišnyko, šventyklos ir šventvietės papildė vienos kitas. Šventyklą juosė aptvaras, kuriame stovėjo altorius, akmeninė kolona ir pati šventykla. Šventykloje buvo vieta, kurioje stovėjo kultinis atvaizdas, į šią vietą galėdavo įžengti tik vyriausiasis žynys – ir tik per svarbiausias metų šventes. Dažniausiai kulto apeigos būdavo atliekamos ne pačiame šventyklos pastate, o „šventoriuje”, kur ir stovėjo altorius. Kai kuriose šventyklose prie įėjimo stovėjo dvi kolonos: jų reikšmė ne visai aiški. Kartais čia įžiūrima falinė, kartais augmenijos simbolika.

Baalo šventykloje Ugarite greta šventyklos rasti žyniams skirti gyvenamieji pastatai; juose aptikta biblioteka su religiniais tekstais.

Lukianas knygoje „Apie Sirijos deivę” smulkiai aprašo Atargatės šventyklą. Ši stovėjo ant aukštumos, apsupta dvigubo mūro. Ją sudarė visiems prieinama „didžioji šventykla” ir vidinė, į kurią galėdavo įeiti tik išrinktieji žyniai. Čia ir stovėjo Hadado ir Atargatės stabai. Toje pačioje šventykloje stovėjo ir kitų dievybių atvaizdai; buvo ir sostas Saulės dievui, tačiau jis stovėjo tuščias, nes Saulė ir Mėnulis nebūdavo vaizduojami.

Apskritai, be nežymių babiloniškų įtakų, Kanaano šventyklų stilių daugiau veikė Egipto šventyklų pavyzdys.

Žynystė būdavo paveldima. Žyniai vadinti khnm – matyt, kohanim; jų vyriausias hierarchas vadinosi rb khnm. Ugarito tekstuose minimos ir kitos žynių kategorijos, qdšm – „šventieji” ar „pašvęstieji” – kurių funkcijos neaiškios. Gal juos būtų galima lyginti su Senajame Testamente minimais qdešim – vyriškais sakralinės prostitucijos atstovais ir qdešot – sakralinėmis kekšėmis, bet nežinia, ar ir Ugarite šie žodžiai reiškė tą patį. Apie sakralinę prostituciją kalba ne tik ją smerkiantys Senojo Testamento pranašai; ją mini Antikos autoriai nuo Herodoto iki Strabono ir Lukiano. Matyt, ypatingoje, sakralioje vietoje atliekami lytiniai santykiai turėdavę sužadinti krašto vaisingumo bei gyvybines galias. Iš Ugarito žinomos ir kitos žynių grupės: šrm „giedotojai” ir rbm „įžengiantieji” – pastariesiems, matyt, buvo leidžiama įžengti į šventyklą ar tam tikrą jos dalį. Minimi ir „regėtojai” – apilu: jie tikriausiai pranašaudavo.

Būdavo aukojamos ir reguliariosios aukos (Lukianas pa-sakoja apie aukojimą du kartus per dieną), ir ypatingosios, dedamos tam tikrais atvejais ar progomis. „Aukoti”, šqrb, pažodžiui reiškė „leisti pakilti”, „priartinti”. Aukota galvijai, avys, ožiukai, vynas, medus; Kartaginos įrašuose minimos ir tam tikros paukščių rūšys, kepiniai, pienas. Aukota ir žmonės; šis paprotys išliko labai ilgai. Dažniausiai aukoti kūdikiai: nužudyto vaiko kūnas patalpinamas amforoje ir įmūrijamas į statinio pamatus – tai vadinamoji statybinė auka, kuri aukojama pradedant statyti įtvirtinimus, šventyklą, namą. Žinomos ir degintinės aukos, molk, kai būdavo deginami gyvi vaikai. Senajame Testamente, kalbant apie žydų atkritimą, nesyk sakoma, jog žydai kanaaniečių pavyzdžiu savo vaikus degindavo Molochui (Molek). Tai galima sieti su Diodoro Siciliečio (Diodorus Siculus) žinia, jog Kartaginoje stovėjusi bronzinė dievo statula; ant ištiestų jos rankų sodinti vaikai, kurie neišsilaikę slysdavo žemyn, tiesiai į stabo papėdėje liepsnojančią ugnį. Neabejotina, kad būdavo aukojami žmonės, tai patvirtina ir archeologiniai duomenys, tačiau šiuo metu abejojama dievo Molocho ar Moloko egzistavimu – greičiau tai iš molk, degintinės vaiko aukos padarytas žodis. Vėliau vaiko ar suaugusio žmogaus auką pakeitė ožiuko ar kurio kito gyvūno auka; vis dėlto Kanaane ir Finikijoje ši tradicija buvo gaji ir ilgai nenyko.

Kerėto cikle pasakojama apie karaliaus aukojimą El ir Baalui. Aukojamo gyvūno krauju išsitepęs rankas, karalius įeidavo į šventvietę ir stodavo prieš dievų atvaizdus. Vėliau, nešinas aukomis ir auksine, medaus pilna taure, jis išeidavo į šventyklos terasą, kur, iškėlęs rankas į dangų, aukodavo degiminę auką. Po to visiems aukojimo dalyviams būdavo iškeliama puota.

Žinotos kelios aukų rūšys. Be degiminių aukų, praktikuotos ir atperkamosios aukos už nuodėmes, ašam, padėkos aukos, todah, ir aukos, dėtos patvirtinant sudarytą sutartį.

Specialūs aukojimai bei ritualai būdavo atliekami švenčių metu. Mums jau pažįstami mitai apie Baalo mirtį ir prisikėlimą, matyt, būdavo rituališkai atkartojami per didžiąsias metines šventes. Tikėtina, kad šių ritualų svarbiausias asmuo, kaip ir Babilonijoje, buvo karalius, simbolizuojantis Baalą.

Įdomus semitų religijos bruožas – dievų apsireiškimai sapnuose. Apie Baalo sugrįžimą pirmiausia patiriama sapne. Miegančiam Keretui pasirodęs El jį pamoko, ką karalius turi nuveikti, idant susilauktų palikuonių. Legendoje apie Akhatą Daniėlis naktį praleidžia šventykloje ir gauna, atrodo, pa-guodžiantį dievų pažadą. Prisiminkime ir kai kurias Senojo Testamento vietas – antai inkubaciją, t. y. sakralinį miegą šventykloje, laukiant dieviškosios ištarmės, matytume 1 Sam 21, 8: vyriausiasis žynys Doegas miega šventykloje; Saliamonui sapne pasirodo Dievas, suteikdamas jam išminties dovaną (1 Kar 3, 4); pasakojime apie Samuelio pašaukimą Samuelis turi gultis miegoti ir, Dievui jį pašaukus, atsiliepti (1 Sam 3, 1 ir t.).

Apie minėtą žynių-pranašautojų luomą ar bent tokią žynių funkciją bylotų ir neseniai atrasti moliniai kepenų ir plaučių modeliai su įrašais, liudijančiais, kad pastarieji naudoti buriant iš paaukotų gyvūnų vidaus organų. Veikiausiai šiuo ir kitais panašiais magines praktikas liudijančiais atvejais susiduriame su Babilonijos įtaka.

Žmogus dievų akivaizdoje

Iš esmės žmonių ir dievų ryšys įmanomas, tačiau ir sapnuose dievai pasirodo tik karaliams. Galbūt tam tikro ryšio su dievybe siekiama, suteikiant dievams teoforinius vardus, antai Abibaal – „Mano tėvas Baalas”, Achibaal – „Mano brolis Baalas”, Ammibaal – „Mano giminaitis Baalas”, ir pan. Teoforinis vardas tiesiog priglaudžia žmogų prie dievybės, leidžia žmogui ja kliautis, kita vertus, neretai teoforiniai vardai „veikia” vien dėl to, kad dažnai kartojami pačių dievų vardai, taigi ir dievo vardą turintis asmuo šitaip „pasinaudoja” iš dalies magine vardo dažno vartojimo palaima. Šiuo metu negalime pasakyti, ką teoforiniai vardai turėjo reikšti semitams.

Kai kurie įrašai rodytų, jog dievai gali duoti ilgą gyvenimą, bent jau jų to prašoma. Pasak vieno finikiečių įrašo, žmogus buvo išplėštas arba „nupjautas” ne savo metu – gal čia turimas omenyje, pvz., akadams žinomas pasakymas, jog žmogus mirė ne jam likimo skirtą dieną, t. y. per anksti.

Prašomi dievai suteikia savo malonių – sveikatos, turtų, išgirsta žmogaus prašymus. Tačiau nusidėjęs žmogus negali tikėtis dievų malonės, jo maldos liks bergždžios, o dievai ant jo išlies savo rūstį. Nuodėmės prišaukia priešų antpuolius, tad šiuo požiūriu ypač svarbu, kaip elgiasi karalius. Atrodo, jog kanaaniečių nuodėmės samprata buvo gana panaši į senatestamentinę, ypač pabrėžiant nuodėmę kaip puikybę.

Kanaaniečių religija apskritai buvo gana artima hebrajų pasaulėjautai – tai galima pastebėti iš žydų polinkio retkarčiais atkristi nuo jahvizmo į vietines religijos formas. Kartais manoma, jog kanaaniečių religija, ypač ankstesnėse studijose, primityvoka, „gamtinė”, kad ji nesudarė ryškaus struktūruoto panteono nei kosmogonijos, kad jos dėmesys daugiau krypo į reljefišką audros dievą Baalą ir jo kovos su pabaisa mitą. Tačiau „primityvumo” įspūdis iš dalies kyla dėl natūralaus jos lyginimo su žydų religija bei neigiamo senatestamentinio požiūrio; be to, kitos Artimųjų Rytų religijos, jų įspūdingi tekstai ir įvaizdžiai ją šiek tiek užgožia, o „primityvumą” liudytų ir žmonių aukos. Vis dėlto kanaaniečių religija buvo tipiška archajiška žemdirbių religija, praktikavusi ir žmonių aukas, o tai būdinga tokioms religijoms, tačiau žmonių aukos iš dalies dėsningos. Pereinant nuo medžioklės į žemdirbystę, žmogus ypač pajunta, kokios svarbios jo gyvenimui ir išlikimui konkrečios aplinkos sąlygos. Vėluojantis lietus, sausra, liūtys gali pakirsti jo egzistavimo pagrindą; nors žemdirbystė teikia daugiau produkcijos negu medžioklė, vis dėlto žmonių skaičius irgi išaugęs, be to, žemdirbystė yra rizikinga veikla (reikia turėti omenyje ano meto žemdirbystės technologijas, neleidusias sukaupti gausesnių atsargų). Šių pavojų senieji žemdirbiai stengdavosi išvengti, aukodami pačias brangiausias – žmonių aukas. Be religinio pagrindo, kūdikių aukojimas galėjo turėti ir tam tikrą ekonominę prasmę -taip būdavo mažinamas potencialių valgytojų skaičius.

Ar tai „primityvumo” išraiška, ar ne, tačiau kanaaniečių religijoje deus otiosus pasirodo kaip tebeveikiantis dievas, jam skirti ne tik mitai, bet ir kultinis dėmesys.

Pomirtinio gyvenimo vaizdinys

Daugumoje Artimųjų Rytų religijų, taigi ir semitų, pomirtinio gyvenimo vaizdiniai gana neaiškūs ir tamsūs, religinis žvilgsnis krypsta į dievus ir žmonių gyvenimą, menkai tepaliesdamas „aną pusę”, ne kažin ką ten įžiūrėdamas ar stengdamasis įžiūrėti. Matyt, vakarų semitų pomirtinio gyvenimo įvaizdis primintų izraelitų šeol – tamsią požeminę mirusiųjų buveinę. Panašūs ir gedėjimo papročiai: gedulo ženklan EI apsibars-to dulkėmis galvą, persiplėšia drabužius, garsiai rauda ir drasko sau veidą, krūtinę, rankas.

Mirusiesiems aukojamos aukos, kuriomis jie minta; karaliai, atrodo, valgo drauge su dievais. Deramai atliktas laidojimas mirusiajam užtikrindavo pomirtinę egzistenciją; mirusiųjų vėlės kaip šešėliai toliau gyvendavo požemiuose, gal kokios nors išimtys ar lengvatos būdavo taikomos karaliams.

—————————-

Šaltiniai iš Ras-Šamros (senojo Ugarito) skelbti: Donner H., Röllig W. (Hrsg.) Kanaanäische und aramäische Inschriften. 1 Aufl. – Wiesbaden, 1962-1969; specialiai parinkti tekstai yra Beyerlin W. Religionsgeschichtliches Textbuch zum Alten Testament. – Göttingen, 1975; Pritchard J. B. Ancient Near Eastern Texts Relating to the Old Testament. – Princeton, N. J., 1969. Mitologiniai ir religiniai tekstai talpinami: Aistleitner J. Die mythologischen und kultischen Texte aus Ras Schamra. – Budapest, 1 Aufl. 1959, 2. Aufl. 1964; Driver G. R. Canaanite myths and legends. – Oxford, 1956.

Literatūra rekomenduotina ta, kuri pasirodė po 1925 m., po atradimų Ras-Šamroje; iki to laiko buvusias žinias sumuoja: Jeremias F. Kanaanäer, Syrer und Phönizier II Chantepie de la Saussaye P. D. Lehrbuch der Religionsgeschichte. Bd. 1. 4. Aufl. – Tübingen, 1925. Iš vėlesnių darbų: Eissfeldt O. Ras Schamra und Sanchunjaton. – Halle, 1959; tas pats: El im ugaritischen Pantheon. – Berlin, 1951; Gray J. The Canaan-ites. – London, 1964, tas pats; The Legacy of Canaan. – Leiden, 1965; Harden D. B. The Phoenicians. – London, 1962; Gese H., Höfner M., Rudolph K. Die Religionen Altsyriens, Altarabiens und der Mandäer. -Stuttgart, 1970.

Lenkų k. pasirodę neblogi verstiniai darbai nesunkiai prieinami: Moscati S. Kultūra starožytna ludöw semickich. – Warszawa, 1963; Albright W. F. Archeologia Palestyny. – Warszawa, 1964.

Pastaba: kadangi vakarų semitų rašyboje vartojami tik priebalsiai, skirtingose monografijose vardai gali būti užrašyti kiek skirtingai, pvz., Mutas – Motas, ir pan.