Irano arijai (6 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

Irano arijai (6 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

Gintaras Beresnevičius

 

(Irano arijai – 6 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

 

IRANO ARIJAI

 

Trumpa istorinė apžvalga

 

Iki III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos pietinės Rusijos stepėse ir aplink Aralo jūrą egzistavo kultūros požiūriu vieninga arijų protautė. Apie 2000 m. pr. Kr. dalis šios protautės pajudėjo; karingos gentys su žirgais ir, galbūt, kovos vežimais traukė į pietus; paskui jas sekė dar viena, galvijus genanti banga. Arijai pasiekė Pendžabą, arba Penkupį, dabartinio Pakistano ir šiaurės vakarų Indijos teritorijoje ir čia apsistojo. Iš esmės jie apsistojo Indo upės baseine; pagal upės vardą (iran. Hindu) jie pavadinami hindava; iš čia kilęs ir indų vardas. Šioje teritorijoje maždaug iki 1000 m. pr. Kr. sukuriama Rigveda, čia gyvuoja savita kultūra.

Likusi protautės dalis pajuda vėliau ir, keliaudama į rytus, per Iraną pasiekia Mesopotamiją. Kažin, ar Babiloniją 1600-1170 m. pr. Kr. valdžiusi kasitų dinastija buvo iraniškos kilmės, tačiau jos dievų ir karalių vardai turi indoeuropietiškų elementų. Antai dievas Šuriašas primena indų saulės dievą Surją; žodis bugaš atitinka iraniečių baga – „dievas”. Apie 1500 m. pr. Kr. įkuriama Mitanijos karalystė. Ir kasitų, ir mitaniečių kalbos priklausytų arijų kalbų grupei; arijai ir šiaurinėje Mesopotamijoje, ir Indo baseine tuo metu kalba bemaž ta pačia kalba, o jų religiniai įvaizdžiai panašūs. Mitanijos karalystės valstybinėse sutartyse minimi Mitra, Varūna, Indra, Nasatjai (1380 m. pr. Kr.) – šie dievai dažni ir tuo metu kuriamoje Rigvedoje. Vis dėlto arijų prokalbė palengva skyla į dvi dalis, indų ir iraniečių, nors Rigvedos kalba dar artima seniausioms Irano arijų kalbos formoms. Ir Avestoje, ir Rigvedoje jie save vadina arya. Šalis, kurioje apsistoja vakariniai arijai, pavadinama Aryanam (dgs. kilm. nuo arya), iš čia sen. pers. eran ir nauj. pers. Iran – Iranas.

Apie IX a. pr. Kr. iraniečiai priartėja prie Asirijos sienų.

620 m. pr. Kr. Kiaksaras įkuria Medijos valstybę, sudaręs sąjungą su Babilonija, 612 m. pr. Kr. užkariauja ir sugriauna Nineviją. Tačiau ši valstybė trumpaamžė. Persų kilmės Kiras 557 m. pr. Kr. nugali medus ir įkuria Achemenidų dinastiją. 539 m. pr. Kr. paimamas Babilonas. Persijos įtaka siekia graikų polius, užimamas Egiptas, rengiami žygiai į Skitiją. 331 m. pr. Kr. persų valstybę nukariauja Aleksandras Makedonietis.

| istorinę areną Persiją grąžina Aršakidų dinastija (250 m. pr. Kr. – 226 m. po Kr.). Aršakidai priklausė partų genčiai iš Irano rytų; jiems valdant ilgai ir dažnai gan sėkmingai kovota su Roma. 226-650 m. valdo Sasanidų dinastija; valstybė žlunga nuo arabų antpuolio, o Iranas patenka islamo sferon.

 

Šaltiniai

 

Šiek tiek žinių yra Antikos šaltiniuose. Herodotas pasakoja apie persų magus, fragmentiškų žinių teikia Plutarchas („Apie Izidę ir Ozyrį”), Strabonas; truputį žinių apie vėlyvąją iraniečių religiją rasime sirų ir armėnų šaltiniuose. Dar vienas šaltinis – Achemenidų ir Sasanidų įrašai, turintys ir religinių elementų.

Be abejo, svarbiausias šaltinis yra šventųjų tekstų rinkinys Avesta. Tai ne monolitinis šventraštis; jis apima ne visus religinius tekstus. Pati Avesta penkių dalių; pasak legendos, kadaise ją sudarė 21 knyga, tačiau jas įsakęs sudeginti Aleksandras Makedonietis. Tai tik legenda, tačiau iš tiesų kadaise šventųjų tekstų buvo daug daugiau; kaip įprasta indoeuropiečių tradicijoje, šventieji tekstai būdavo perduodami žodžiu. Avesta imta užrašinėti Sasanidų laikais. Tuo metu Pehlevi mieste į ją įterpti net graikiški bei indiški tekstai, išversti į iraniečių kalbą – tai vėlyvieji, „pehleviškieji” šaltiniai. Seniausieji Avestos elementai gali būti kilę iš XIVa. pr. Kr.; yra ir daug vėlesnių, tačiau ir pastarieji dažnai remiasi archajiška tradicija. Pats žodis „Avesta” reiškia „pagrindą” arba „pagrindinį tekstą”. Avesta vartojama liturgijoje, ją atmintinai kartoja žynys. Iki dabar išlikusią Avestą sudaro šios dalys:

1.Jasna, „auka” – šiuos tekstus žynys rečituoja, kai atliekamas to paties pavadinimo ritualas, pagrindinės zaratustrizmo apeigos. Jasna reiškia ir „dievybės garbinimą”, „šlovinimą”, „maldą”. Tarp 72 Jasnos himnų yra vadinamosios Gatos (giesmės), kurių autoriumi laikomas pats Irano arijų religijos reformatorius Zaratustra. Jam priskiriami 28-34, 43-51, 53 Jasnos skyriai.

2.Visprad, arba Visparad – pats žodis reiškia „visas (dieviškąsias) ginančias galias”, vispe ratavo. Šiais tekstais šaukiamasi tam tikrų galių globos, jie kartojami po Jasnos tekstų, ypač atliekant šventinius ritualus.

3.Vendidad – nuo avest. vidaevo data, „prieš demonus duotas įstatymas”; skirstomas į 22 dalis. Vendidad apima atgailos, apsišvarinimo, susilietus su netyrais ar su mirtimi susijusiais dalykais, ritualus. Daug dėmesio skiriama Ahura Mazdos ir Angra Mainju prieštarai.

4.Jaštos – nuo avest. yašti – „auka”, „malda”. Tai ritualiniai himnai, kuriais kreipiamasi į dievus – ne tik į Ahura Mazda, Mitrą, bet ir į Saulę, Mėnulį, lietų teikiančią žvaigždę Tištrya (Sirijus), vandenis, žemę, augalus, haomą – augalą, iš kurio bus pagamintas nemirtingumo gėrimas.

5.Khorde Avesta, arba „Mažoji Avesta” – trumpų religinių tekstų rinkinukas, skirtas pasauliečiams, tam tikras maldynėlis.

Šie tekstai ir sudaro Avestą. Religijų istorijos požiūriu įdomūs ir vėlesni pehleviškieji tekstai, sudaryti IX-X a. po Kr., tačiau įėmę ir ankstesnių epochų įvaizdžius, kartais net archajiškesnius negu pačioje Avestoje esantys. Štai svarbiausieji pehleviškųjų tekstų rinkiniai:

1.Bundahišn, „įkūrimas” – aptariamas pasaulio sukūrimas bei jo sandara.

2.Menok-i-chrat, „išminties dvasia” – atsakymai į 62 klausimus, liečiančius zaratustrizmo esmę.

3.Denkrat, Denkart, „religinis veikalas”, kuriame aptariami įvairūs religinės doktrinos klausimai, be to, trumpai atpasakojamas 21 Avestos skyriaus turinys.

4.Artak Viraz Namak – kelionės į dangų ir į pragarą atpasakojimas.

5.Brahman Jašt – apokalipsė.

 

Irano arijų religija iki Zaratustros

 

Senųjų Irano arijų gyvensena turėjo būti panaši į Rigvedos epochos Indijos arijų gyvenimo būdą. Irano arijai vertėsi gyvulininkyste, iš dalies žemdirbyste. Miestų nebuvo, kelios giminės sudarydavo gentį. Tam tikrame uždaresniame krašte gyvenanti gentis gali sudaryti didesnį socialinį vienetą, dahyu – „žemę”, „kraštą”. Tokie socialiniai vienetai turi vadovus ir gali būti traktuojami kaip karalysčių užuomazga, ypač Indijoje. Visiems arijams būdingas susiskirstymas į tris luomus – žynių, karių, žemdirbių bei gyvulių augintojų. Šias funkcijas matome ir dievų pasaulyje. 1380 m. pr. Kr. sudarytoje Mitanijos karalystės sutartyje su hetitais (Mitanijoje anuomet gyveno iraniečių gentys) išvardijami mitaniečių dievai, visiškai atitinkantys indiškuosius: Mitra ir Varūna – aukščiausi dievai, sutarčių, priesaikų globėjai, atitinkantys valdovų ir žynių luomus; Indra – karo dievas. Nasatjai (Nasatyas) – jauni dvyniai, Indijoje žinomi kaip Ašvinai – tai dievai gydytojai, padedantys kiekvienoje nelaimėje, turintys ryšį su žemės dievybėmis ir besirūpinantys trečiojo luomo klestėjimu.

Pirmoji pora, Mitra ir Varūna, Irano arijų tikėjime dar iki Zaratustros iš dalies pakito. Mitra – tai šviesos, sutarčių dievas (žodis mithra reiškia „sutartį”). Jaštos himnuose, turinčiuose nemaža archajiškų bruožų, Mitra tiesia kelius, globoja laisvą judėjimą tais keliais, rūpinasi galvijų kaimenėmis, neša gyvybę ir šviesą. Dar indoiraniškuoju laikotarpiu jis garbintas kaip „šlovintinas”, „nuostabus”, „budrus”. Visais Irano religijos gyvavimo laikais Mitra buvo garbinamas ir šlovinamas, o vėliau, Romos imperijoje, netgi tapo pagrindiniu atskiros religijos asmeniu (žr. „Mitraizmas”). Varūna – „tamsusis” šios poros dėmuo, siejamas su požemiais, vandenimis, tai susiejantis ir kaustantis dievas, išlaisvinančio ir gaivinančio Mitros priešybė. Tas, kuris nusikalsta Varūnai ir jo saugomai tvarkai, yra baudžiamas: Varūna jo kūne sulaiko vandenis, ir žmogus suserga.

Irane Varūną ima keisti tipologinis jo atitikmuo Ahura (ahura reiškia „Viešpats”). Ir Mitra, ir Varūna yra asurai. Asura – nuo indoeuropiečių prokalbės žodžio ansura – yra kito indoeuropietiško dievybės vardo, deivos, atitikmuo. Indijoje dievai buvo vadinami deva, o demonai – asura. Priešingai, Irane asura reiškė dievą, o daeva – demoną. Atitinkamai dievai Indra ar Nahaitja (vienas iš dvynių Nasatjų) tampa demonais – „demonas Indra”, „demonas Nahatja” (Videvdat 19, 43).

Senoji indoarijų pora Mitra-Varuna Jasnoje ir Jaštose tampa Mitros ir Ahuros pora. Avestoje Ahura iki Zaratustros turėjo būti siejamas su dangumi (dienos ir nakties), jis įsivaizduojamas kaip išminties šaltinis, visažinis (Avestoje Ahura Mazda reiškia

Komentarai išjungti.