Gintaras Beresnevičius

(Irano arijai – 6 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

IRANO ARIJAI

Trumpa istorinė apžvalga

Iki III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos pietinės Rusijos stepėse ir aplink Aralo jūrą egzistavo kultūros požiūriu vieninga arijų protautė. Apie 2000 m. pr. Kr. dalis šios protautės pajudėjo; karingos gentys su žirgais ir, galbūt, kovos vežimais traukė į pietus; paskui jas sekė dar viena, galvijus genanti banga. Arijai pasiekė Pendžabą, arba Penkupį, dabartinio Pakistano ir šiaurės vakarų Indijos teritorijoje ir čia apsistojo. Iš esmės jie apsistojo Indo upės baseine; pagal upės vardą (iran. Hindu) jie pavadinami hindava; iš čia kilęs ir indų vardas. Šioje teritorijoje maždaug iki 1000 m. pr. Kr. sukuriama Rigveda, čia gyvuoja savita kultūra.

Likusi protautės dalis pajuda vėliau ir, keliaudama į rytus, per Iraną pasiekia Mesopotamiją. Kažin, ar Babiloniją 1600-1170 m. pr. Kr. valdžiusi kasitų dinastija buvo iraniškos kilmės, tačiau jos dievų ir karalių vardai turi indoeuropietiškų elementų. Antai dievas Šuriašas primena indų saulės dievą Surją; žodis bugaš atitinka iraniečių baga – „dievas”. Apie 1500 m. pr. Kr. įkuriama Mitanijos karalystė. Ir kasitų, ir mitaniečių kalbos priklausytų arijų kalbų grupei; arijai ir šiaurinėje Mesopotamijoje, ir Indo baseine tuo metu kalba bemaž ta pačia kalba, o jų religiniai įvaizdžiai panašūs. Mitanijos karalystės valstybinėse sutartyse minimi Mitra, Varūna, Indra, Nasatjai (1380 m. pr. Kr.) – šie dievai dažni ir tuo metu kuriamoje Rigvedoje. Vis dėlto arijų prokalbė palengva skyla į dvi dalis, indų ir iraniečių, nors Rigvedos kalba dar artima seniausioms Irano arijų kalbos formoms. Ir Avestoje, ir Rigvedoje jie save vadina arya. Šalis, kurioje apsistoja vakariniai arijai, pavadinama Aryanam (dgs. kilm. nuo arya), iš čia sen. pers. eran ir nauj. pers. Iran – Iranas.

Apie IX a. pr. Kr. iraniečiai priartėja prie Asirijos sienų.

620 m. pr. Kr. Kiaksaras įkuria Medijos valstybę, sudaręs sąjungą su Babilonija, 612 m. pr. Kr. užkariauja ir sugriauna Nineviją. Tačiau ši valstybė trumpaamžė. Persų kilmės Kiras 557 m. pr. Kr. nugali medus ir įkuria Achemenidų dinastiją. 539 m. pr. Kr. paimamas Babilonas. Persijos įtaka siekia graikų polius, užimamas Egiptas, rengiami žygiai į Skitiją. 331 m. pr. Kr. persų valstybę nukariauja Aleksandras Makedonietis.

| istorinę areną Persiją grąžina Aršakidų dinastija (250 m. pr. Kr. – 226 m. po Kr.). Aršakidai priklausė partų genčiai iš Irano rytų; jiems valdant ilgai ir dažnai gan sėkmingai kovota su Roma. 226-650 m. valdo Sasanidų dinastija; valstybė žlunga nuo arabų antpuolio, o Iranas patenka islamo sferon.

Šaltiniai

Šiek tiek žinių yra Antikos šaltiniuose. Herodotas pasakoja apie persų magus, fragmentiškų žinių teikia Plutarchas („Apie Izidę ir Ozyrį”), Strabonas; truputį žinių apie vėlyvąją iraniečių religiją rasime sirų ir armėnų šaltiniuose. Dar vienas šaltinis – Achemenidų ir Sasanidų įrašai, turintys ir religinių elementų.

Be abejo, svarbiausias šaltinis yra šventųjų tekstų rinkinys Avesta. Tai ne monolitinis šventraštis; jis apima ne visus religinius tekstus. Pati Avesta penkių dalių; pasak legendos, kadaise ją sudarė 21 knyga, tačiau jas įsakęs sudeginti Aleksandras Makedonietis. Tai tik legenda, tačiau iš tiesų kadaise šventųjų tekstų buvo daug daugiau; kaip įprasta indoeuropiečių tradicijoje, šventieji tekstai būdavo perduodami žodžiu. Avesta imta užrašinėti Sasanidų laikais. Tuo metu Pehlevi mieste į ją įterpti net graikiški bei indiški tekstai, išversti į iraniečių kalbą – tai vėlyvieji, „pehleviškieji” šaltiniai. Seniausieji Avestos elementai gali būti kilę iš XIVa. pr. Kr.; yra ir daug vėlesnių, tačiau ir pastarieji dažnai remiasi archajiška tradicija. Pats žodis „Avesta” reiškia „pagrindą” arba „pagrindinį tekstą”. Avesta vartojama liturgijoje, ją atmintinai kartoja žynys. Iki dabar išlikusią Avestą sudaro šios dalys:

1.Jasna, „auka” – šiuos tekstus žynys rečituoja, kai atliekamas to paties pavadinimo ritualas, pagrindinės zaratustrizmo apeigos. Jasna reiškia ir „dievybės garbinimą”, „šlovinimą”, „maldą”. Tarp 72 Jasnos himnų yra vadinamosios Gatos (giesmės), kurių autoriumi laikomas pats Irano arijų religijos reformatorius Zaratustra. Jam priskiriami 28-34, 43-51, 53 Jasnos skyriai.

2.Visprad, arba Visparad – pats žodis reiškia „visas (dieviškąsias) ginančias galias”, vispe ratavo. Šiais tekstais šaukiamasi tam tikrų galių globos, jie kartojami po Jasnos tekstų, ypač atliekant šventinius ritualus.

3.Vendidad – nuo avest. vidaevo data, „prieš demonus duotas įstatymas”; skirstomas į 22 dalis. Vendidad apima atgailos, apsišvarinimo, susilietus su netyrais ar su mirtimi susijusiais dalykais, ritualus. Daug dėmesio skiriama Ahura Mazdos ir Angra Mainju prieštarai.

4.Jaštos – nuo avest. yašti – „auka”, „malda”. Tai ritualiniai himnai, kuriais kreipiamasi į dievus – ne tik į Ahura Mazda, Mitrą, bet ir į Saulę, Mėnulį, lietų teikiančią žvaigždę Tištrya (Sirijus), vandenis, žemę, augalus, haomą – augalą, iš kurio bus pagamintas nemirtingumo gėrimas.

5.Khorde Avesta, arba „Mažoji Avesta” – trumpų religinių tekstų rinkinukas, skirtas pasauliečiams, tam tikras maldynėlis.

Šie tekstai ir sudaro Avestą. Religijų istorijos požiūriu įdomūs ir vėlesni pehleviškieji tekstai, sudaryti IX-X a. po Kr., tačiau įėmę ir ankstesnių epochų įvaizdžius, kartais net archajiškesnius negu pačioje Avestoje esantys. Štai svarbiausieji pehleviškųjų tekstų rinkiniai:

1.Bundahišn, „įkūrimas” – aptariamas pasaulio sukūrimas bei jo sandara.

2.Menok-i-chrat, „išminties dvasia” – atsakymai į 62 klausimus, liečiančius zaratustrizmo esmę.

3.Denkrat, Denkart, „religinis veikalas”, kuriame aptariami įvairūs religinės doktrinos klausimai, be to, trumpai atpasakojamas 21 Avestos skyriaus turinys.

4.Artak Viraz Namak – kelionės į dangų ir į pragarą atpasakojimas.

5.Brahman Jašt – apokalipsė.

Irano arijų religija iki Zaratustros

Senųjų Irano arijų gyvensena turėjo būti panaši į Rigvedos epochos Indijos arijų gyvenimo būdą. Irano arijai vertėsi gyvulininkyste, iš dalies žemdirbyste. Miestų nebuvo, kelios giminės sudarydavo gentį. Tam tikrame uždaresniame krašte gyvenanti gentis gali sudaryti didesnį socialinį vienetą, dahyu – „žemę”, „kraštą”. Tokie socialiniai vienetai turi vadovus ir gali būti traktuojami kaip karalysčių užuomazga, ypač Indijoje. Visiems arijams būdingas susiskirstymas į tris luomus – žynių, karių, žemdirbių bei gyvulių augintojų. Šias funkcijas matome ir dievų pasaulyje. 1380 m. pr. Kr. sudarytoje Mitanijos karalystės sutartyje su hetitais (Mitanijoje anuomet gyveno iraniečių gentys) išvardijami mitaniečių dievai, visiškai atitinkantys indiškuosius: Mitra ir Varūna – aukščiausi dievai, sutarčių, priesaikų globėjai, atitinkantys valdovų ir žynių luomus; Indra – karo dievas. Nasatjai (Nasatyas) – jauni dvyniai, Indijoje žinomi kaip Ašvinai – tai dievai gydytojai, padedantys kiekvienoje nelaimėje, turintys ryšį su žemės dievybėmis ir besirūpinantys trečiojo luomo klestėjimu.

Pirmoji pora, Mitra ir Varūna, Irano arijų tikėjime dar iki Zaratustros iš dalies pakito. Mitra – tai šviesos, sutarčių dievas (žodis mithra reiškia „sutartį”). Jaštos himnuose, turinčiuose nemaža archajiškų bruožų, Mitra tiesia kelius, globoja laisvą judėjimą tais keliais, rūpinasi galvijų kaimenėmis, neša gyvybę ir šviesą. Dar indoiraniškuoju laikotarpiu jis garbintas kaip „šlovintinas”, „nuostabus”, „budrus”. Visais Irano religijos gyvavimo laikais Mitra buvo garbinamas ir šlovinamas, o vėliau, Romos imperijoje, netgi tapo pagrindiniu atskiros religijos asmeniu (žr. „Mitraizmas”). Varūna – „tamsusis” šios poros dėmuo, siejamas su požemiais, vandenimis, tai susiejantis ir kaustantis dievas, išlaisvinančio ir gaivinančio Mitros priešybė. Tas, kuris nusikalsta Varūnai ir jo saugomai tvarkai, yra baudžiamas: Varūna jo kūne sulaiko vandenis, ir žmogus suserga.

Irane Varūną ima keisti tipologinis jo atitikmuo Ahura (ahura reiškia „Viešpats”). Ir Mitra, ir Varūna yra asurai. Asura – nuo indoeuropiečių prokalbės žodžio ansura – yra kito indoeuropietiško dievybės vardo, deivos, atitikmuo. Indijoje dievai buvo vadinami deva, o demonai – asura. Priešingai, Irane asura reiškė dievą, o daeva – demoną. Atitinkamai dievai Indra ar Nahaitja (vienas iš dvynių Nasatjų) tampa demonais – „demonas Indra”, „demonas Nahatja” (Videvdat 19, 43).

Senoji indoarijų pora Mitra-Varuna Jasnoje ir Jaštose tampa Mitros ir Ahuros pora. Avestoje Ahura iki Zaratustros turėjo būti siejamas su dangumi (dienos ir nakties), jis įsivaizduojamas kaip išminties šaltinis, visažinis (Avestoje Ahura Mazda reiški „Išmintingąjį Viešpatį”). Neaišku, ar jam buvo priskiriamas pasaulio sukūrimas. Tikriausiai senaisiais laikais kultinių jo atvaizdų nebuvo, apskritai senuoju Irano arijų laikotarpiu dievai nebuvo vaizduojami, bent jau kol kas jų atvaizdų nerasta.

Dievai galėjo reikštis per gamtos galias, arba jų galia galėjo reikštis gamtoje. Arijams buvo žinomas vėjo dievas, Vaju (Vayu) ar Vata. Vaju neramus, dvilypis dievas, jis gyvybės ir mirties valdovas. Vėlesni šaltiniai rodo, kad dieve Vaju garbinta tai, kas jame neša palaimą, o tamsiosios pusės stengtasi neliesti. Jis gali būti ir Veretragnos (Verethragna), pergalės dievo, įsikūnijimas. Arijams Vaju buvo ir pučiantis vėjas, audros vėjas, ir visų gyvų būtybių gyvybinė galia ar dvasia; kosmose jis reiškėsi kaip paties gyvenimo dvasia. Paskutinysis mirštančiojo atodūsis – taipogi Vaju. Kelias į pomirtinį pasaulį vadinamas keliu, kurį valdo pasigailėjimo nežinantis Vaju – šiame kelyje jis pražudo nevertuosius.

Būdamas dvilypis, Vaju suskilo į du dievus, į Vay i veh, „Gerąjį Vaju”, ir Vay i vadtar, „Piktąjį Vaju”. Gerasis Vaju veda dorą mirusįjį per Činvat tiltą, piktasis – trukdo nevertiesiems. Vaju perima ir karių dievo funkcijas. Indijoje jis suartėja su Indra, Irane – su pergalės dievu Veretragna. Galimas daiktas, Irane jo kultą išpažino tam tikros vyrų bendrijos, akcentavusios anaiptol ne švelniąsias Vaju puses.

Kosminės galios funkcija būdinga ir ugniai, Indijoje – Agni, Irane – Atar. Vėjas viską apima, sieja, o ugnis slypi visame, kas gyva. Ugnis slypi visame, kas gyva, visų gyvų būtybių šilumoje ir kraujyje. Sperma ir sėkla irgi yra ugnis. Ugnis slypi augaluose – iš medžio ją galima išskelti trinant du medžio gabalus. Ugnis yra ir vandenyje, ir akmenyse. Kosminė ugnis apsireiškia dangaus kūnų ir Saulės spindesyje. Kaip dievas, keliaujantis tarp dangaus ir žemės, ugnis yra dievų pasiuntinys. Žemėje ji – žmonių draugas, nešantis namams visokeriopą sėkmę ir klestėjimą, ji naikina visa, kas bloga. Indų Agni – kultinė ugnis, ji nuneša dievams auką. Iraniečių Atar, kaip aukos ugnis, gauna aukojamojo gyvūno taukus arba mėsą. Kaip matome, Irano arijai dviem „elementariais” pradais sugeba susieti visas kosmines ir gyvybines galias, savotiškai pajusti visa ko vienovę. Iš ugnies kulto atsiranda deivė Anahita, vaisingumo deivė, paradoksaliai siejama su vandenimis, – ji vadinama Ardvi Sura Anahita – „Drėgnoji, Stiprioji, Skaisčioji” ir įsivaizduojama kaip nepaprasto grožio, stambaus sudėjimo moteris, dėvinti apdarą iš bebro kailių (bebras buvo Anahitos šventasis gyvūnas); vis dėlto istoriniais laikais jos kultas neabejotinai buvo susijęs su ugnies kultu.

Jau dabar galima pastebėti, kad vėliau Zaratustros skelbiamas dualistinis mokymas krito į palankią dirvą. Iraniečių dievai išties dvilypiai – „vandeningoji” deivė garbinama ugnies šventyklose (būtent taip ji pasirodo Artakserkso II laikais), Vaju būdingi gerasis ir piktasis aspektai, taip stipriai išreikšti, kad vėlesnė mitologija jau nebeįstengia atlaikyti šitokio krūvio ir tarsi „perplėšia” jį pusiau, Ahura yra ir dienos, ir nakties dangaus dievas, jis siunčia ir laimę, ir nelaimę, ir pan.

Apie ikizaratustrinę mitologiją galime pasakyti nedaug. Pagal kai kurias Zaratustros atmestos tradicijos liekanas bei indoeuropeistikos duomenis galima būtų atkurti pirmažmogio aukos mitą, panašų į Indijoje žinomą Purušos mitą. Turėję būti du broliai dvyniai, pirmieji žmonės, žynys Manus ir karalius Jima. Manus paaukoja savo brolį, galbūt, drauge su pirmaisiais galvijais, ir taip sukuriamas pasaulis.

Kulto pastatų senieji indoarijai neturėjo; kultinės apeigos būdavo atliekamos po atviru dangumi. Kiekvienas gyvulio skerdimas kartu būdavo ir auka dievams; ją atlikdavo šeimos galva. Šventoji ugnis rodydavo, jog dievai dalyvauja aukoje. Svarbią reikšmę kulto apeigose turėjo haoma (Irane) ir soma (Indijoje) – kažkoks gėrimas iš šiuo metu nebežinomo augalo, skiestas vandeniu arba maišytas su pienu ir, be abejo, svaiginantis. Aukojant būdavo geriama daug somos, taigi aukojimą lydėdavo orgiastinis kvaitulys.

Indijoje taip gerai žinomas Indra Irano arijuose tampa demonų valdovu. Piemenų gentys be ypatingos meilės žvelgė į karingus, naikinančius dievus, jiems svarbesni buvo vaisingumo ir apsisaugojimo nuo priešų antpuolių reikalai. Žmonės kreipdavosi į ahurus, iš kurių tikėjosi apsaugos ir kosminės tvarkos, Aša, išlaikymo (Indijoje ši tvarka vadinama rita).

Zaratustra ir jo mokymas

Garsiojo pranašo vardas jo gimtąja kalba skambėjo Zaratustra ir tikriausiai reiškė „Tą, kuris turi geltonų kupranugarių”. Graikai jo vardą perkeitė į Zoroastrą, Zoroaster, iš kurio vėliau atsirado populiari šio vardo forma.

Zaratustros gyvenamasis laikotarpis būdavo datuojamas gan įvairiai, paprastai – siekiant jį nukelti į kuo tolesnę praeitį. Dar ne taip seniai Europa jį regėjo kaip „Babelio bokšto” amžininką. Tikslių nuorodų apie jo gyvenamąjį laikotarpį nėra; sprendžiama iš Gatose esančių užuominų: šiuo metu sutariama, kad Zaratustra gyveno maždaug VII a. pr. Kr., nors kartais jis nukeliamas į X-IX a. pr. Kr. Remiantis Gatų kalba, jose atsispindinčia geografine aplinka ir gyvenimo būdu, patikimai nustatyta, jog pranašas gyveno Rytų arba Šiaurės Rytų Irane. Jo terpė – sėslūs gyvulių augintojai, besiverčiantys ir žemdirbyste, gyvenantys kalnuotame krašte.

Žinome, kad Zaratustra priklausė kilmingai Spitamos giminei; jo tėvo vardas buvo Purušaspa, motinos – Dugdhova; pranašas buvo vedęs kilmingojo Frašaoštros dukrą, turėjo vaikų. Jis buvo zaotar – žynys, kurio pareiga buvo šventųjų himnų posmavimas ir atlikimas, – iš čia ir prakilni Gatų kalba.

Zaratustrai nerimą kėlė kažkoks jo gentyje plintantis kultas, susijęs su orgiastinėmis gyvulių aukomis ir besaikiu haomos vartojimu – gal jį skleidė atsikraustantys klajokliai, gal jis plito „iš vidaus”, dėl kokių nors slaptų vyrų religinių sąjungų veiklos. Šiaip ar taip, kartą, aukojimo metu, Zaratustra patyrė ypatingą regėjimą: jam apsireiškė Ahura Mazda, didysis ir vienintelis Viešpats; regėjimo ir jo tiesos sukrėstas Zaratustra apsisprendė visą gyvenimą skirti šios tiesos skelbimui. Deja, pranašas savųjų liko nesuprastas, jam buvo labai griežtai pasipriešinta, ir Zaratustrai teko bėgti; jam padėjo žynys Vištaspa, kurio padedamas Zaratustra ėmė kurti savo bendruomenę.

Ahura Mazda ne dievavardis, dievavardžiu jis tapo vėliau; Zaratustra šiais žodžiais įvardijo Dievo savybes; Ahura neturi jokių mitologinių bruožų, jis – pasaulio pagrindas, jis jį sukūrė ir palaiko. Ahura Mazda sukūrė Saulės ir žvaigždžių kelius. Jo dėka Mėnulis auga ir vėl nyksta. Jis palaiko žemę ir dangų, kad šieji nenukristų, jis palaiko vandenis ir augalus. Jis suteikė greitį vėjui ir debesims. Jis sukūrė šviesą ir tamsą, budėjimą ir miegą, ir t. t. (Jasna 44, 3 ir t.). Jis sukūrė visas gyvas būtybes, gaetha, ir jų dvasinius pradus, daena. Nėra kitų dievų, tik jis, visi kiti dievai yra daeva, demonai, skleidžiantys melą ir apgaulę.

Tačiau Zaratustros mokyme greta Ahura Mazdos yra ir iš jo paties kylančios bei jam priklausančios dieviškosios galios. Tai gana sudėtinga teologinė konstrukcija. Zaratustra mini šešias tokias galias:

Vohu mana – „Geras mąstymas”, „Geriausias mąstymas”; Aša arba Urta – „Teisingumas”, „Teisinga pasaulio tvarka”; Kšatra – „Viešpatavimas”, „Karalystė”, „Galia”; Armaiti – „Saikingumas”, „Nuolankumas”; Ameretat (Amurtatat) – „Gyvenimas”, „Nemirtingumas”; Haurvatat – „Sveikata”.

Vėliau šios galios papildomos, prisideda Aši arba Urti, „Atpildas”, Srauša (Sraoša) – „Paklusnumas”. Tai ne dievai, ne dvasios, netgi ne angelai, nors kai kada mėginama įžiūrėti šių galių „angeliškumą”. Jos nei asmeniškos, nei visai beasmenės, greičiau jas reikėtų suprasti kaip Ahura Mazdos hipostazes, sudaiktavardintas savybes. Šis Zaratustros skelbimo elementas sunkiai suvokiamas ir painokas; vėlesniais laikais kai kurios galios tampa savarankiškomis dievybėmis, kai kurios susijungia su Mitros įvaizdžiu.

Šios galios susijusios su „žemiškaisiais” elementais. Vohu maną atitinka galvijai, Ašą – ugnis, Kšatrą – metalai, Armaiti – žemė, Ameretat – augalai, Haurvatat – vanduo. Vargu ar čia įžiūrėtinos Ahura Mazdos „emanacijos”, tai tiesiog galių atitikmenys.

Dualizmas

Yra dvi pirmapradės, iš esmės skirtingos dvasios. Tai gerasis, arba teisingas, mąstymas, Spenta Mainju, ir blogasis mąstymas, Angra Mainju. Gerasis mąstymas Avestoje bemaž sutampa

su rojaus būsena – taip teisieji anapus gyvensią „Gerojo mąstymo gerojoje buveinėje” arba „Gerojo mąstymo namuose”. Tai tarsi palaimos būklė, kurion įeiti galima jau šiame gyvenime, pasirenkant „gerąjį mąstymą”. Angra Mainju, berods, artimas piktosios dvasios įvaizdžiui ir bent jau vėlesniuose Avestos tekstuose su ja sutampa. Spenta Mainju atitinka Ahura Mazda, tai tarsi jo „dvasia”. Šios dvi dvasios egzistavo nuo pat pradžios, tai dvasios dvynės. Tačiau viena dvasia pasirinko gėrį, kita – blogį; jų keliai išsiskyrė, ir nuo tol šių dviejų dvasių pasirinkimas tapo kiekvieno žmogaus pasirinkimo provaizdžiu.

Tai dvi pirmosios dvasios, kurios kaip dvyniai susipažino sapne; mąstyme, kalboje ir veikloje būtent jos yra gėris ir blogis. Tarp šių dviejų teisingai pasirenka tie, kurie gerai, o ne blogai veikia.

(Jasna 30, 3)

Tarp šių dviejų dvasių melo dvasia pasirinko daromą blogį, Tačiau Ašą (pasirinko) išganingoji dvasia, kuri remiasi į tvirtesnius pamatus. Ir (taip daro ir) tie, kurie, teisingai elgdamiesi, su džiaugsmu nori patikti Ahura Mazdai.

(Jasna 30, 5)

Pasak Zaratustros, šios dvasios tarpusavyje nedera, ir jos tai puikiai suvokia: šventesnioji tarė piktajai: nesutampa nei mūsų mintys, nei mokymai, nei ketinimai, nei įsitikinimai, nei veikla, nei asmenybės, nei sielos.

(Jasna 45, 2)

Tai visiškai priešingos dvasios, ir visos protingos tarp jų pasirinkusios būtybės sudaro tarsi du, gėrio ir blogio, pasaulius; šiedu pasauliai nesutampa, į juos įeinama pasirinkimu, nuolatiniu valios kreipimu į gėrį ar blogį – „vidurio kelio” nėra. Tai griežtas dualizmas, persmelkiantis visą pasaulėdarą ir kiekvieno asmens gyvenimą. Žmogus nėra „įspaustas” tarp šių dviejų galių – jis gali rinktis, ir jo laisva valia prisiimtas apsisprendimas padaro jį gėrio arba blogio tarnu. Niekur kitur religijų istorijoje nematėme tokio griežto dualizmo ir niekur kitur iki Zaratustros laisvai žmogaus valiai nesuteikiama tiek reikšmės.

Jau pastebėjome, kad ikizaratustrinėje Irano arijų religijoje būta dvipoliškumo, daugelis dievybių taip pat ambivalentiškos, reiškiasi esmiškai skirtingais aspektais. Taip pat ir abi pirmapradės dvasios – dvasios dvynės. Žinia, jos prieštaringos, tačiau šiuo prieštaringumu jos tarsi papildo viena kitą. Zaratustra pabrėžia jų pirmapradiškumą, tačiau ir pastarasis neatima galimybės joms būti Ahura Mazdos palikuonėmis, taigi jos „genetiškai” vieningos. Zaratustra iškelia Spenta Mainju, tačiau ji vienalaikė su melo dvasia. Tai tas pats Mitros-Varūnos dvilypumas: nežinia, ar Zaratustra nesugebėjo nuo jo atitrūkti, ar juo pasinaudojo kurdamas naują teologiją.

Kultas

Dievas turi būti garbinamas šlovinimo giesmėmis, jam turi būti lenkiamasi, aukojama (taip pat ir gyvuliai). Šventyklų ir dievų stabų Zaratustros religijoje nėra, visa tai atsirado vėliau, dėl Mesopotamijos religijų įtakos; tikėtina, kad šias inovacijas atneša magai (žr. žemiau). Vis dėlto egzistuoja tam tikri religiniai centrai ar šventvietės, kurių svarbiausia vieta – specialioje urnoje liepsnojanti ugnis. Žyniai privalėdavo ją nuolat kurstyti. Prie ugnies reikėdavo artintis ypač pagarbiai, užsidengus veidą, idant žmogus savo alsavimu jos nesuterštų. Šventvietėse stovėję statiniai turėjo tik stogą ir buvo atviri į visas keturias puses.

Maldos būdavo skaitomos iš Jasnos, jos „it greiti žirgai” skriedavo į dangų, o su jomis sugrįždavo dieviškosios galios žmonėms padėti. Malda – tai ritualinė ištarmė; ji negali būti „bet kokia”, žyniai ją gali tik kartoti. Po Zaratustros reformos kultinių improvizacijų neturi būti.

Aukotojas, zaotar, atitinka Vedų hotar, „Tą, kuris išlieja”, t. y. asmenį, išliejantį auką į ugnį. Tai darant dar būdavo kartojami sakraliniai tekstai, todėl žodis įgavo ir „kartojančiojo” reikšmę ir imtas sieti nebe su hu – „lieti”, o su hū – „šauktis”. Recituojami tekstai galėdavo būti gan ilgi.

Zaratustra atsisakė orgiastinių, galbūt naktinių gyvulių skerdimo ritualų, kuriuos lydėdavo besaikis haomos vartojimas. Nuo Zaratustros šventasis gėrimas ruošiamas kiek kitaip, jis jau nėra stiprus svaigalas. Gyvulių aukų neatsisakoma, tačiau galvijo auką stengiamasi padaryti kuo neskausmingesnę pačiam gyvūnui, berods, prieš paskerdžiant jis apsvaiginamas medine kuoka. Be to atskiriami haomos gėrimo ir galvijų aukojimo ritualai – taip stengiamasi panaikinti kruvinas ekstatines apeigas. Šios kulto permainos buvo atsargios ir išmintingos – senoji kulto apeigų dalis buvo modifikuota, o ne radikaliai panaikinta. Vis dėlto ir šis švelninimas ne visada išeidavo į gera – patį Zaratustra nužudė vilkais persirengę slaptos vyrų religinės sąjungos nariai.

Žmogus Ahura Mazdos akivaizdoje

Zaratustros reforma akivaizdžiai krypo į monoteistinę religiją. Pranašas neneigė kitų dievų egzistavimo, bent jau „specialiai” to nedarė. Tačiau šie kiti dievai buvo daeva, piktieji demonai. Toks reikšmingas Indijoje Indra Irane teliko demonų pulkų vadu. Bet ir visi kiti ahurų giminės dievai pačiam Zaratustrai buvo nesvarbūs. Gatose jis nuolat kalba apie Išmintingąjį Viešpatį, Ahura Mazda, jam lenkiasi ir jį šlovina neminėdamas kitų dievų; norėdamas išaukštinti Ahura Mazda, jis realiai eliminavo visus kitus dievus arba jų nepaisė.

Greta Ahura Mazdos yra dvi dvasios – Spenta Mainju ir Angra Mainju, be to, šešios Ahura Mazdos galios, tačiau viskas, net, atrodytų, prieštaringieji dvyniai, kyla iš paties Išmintingojo Viešpaties, bet netampa dievais. Nematome nei mitologijos lig šiol įprasta šio žodžio prasme, nei panteono: Zaratustros reforma išties yra nepaprastai ryškus posūkis monoteizmo link, atmetantis tokius klampius senosioms religijoms „pačius būtiniausius” elementus, kaip dievų prigimtis, jų gyvenimas bei nuotykiai. Zaratustros nedomina net kosmogonija – svarbiausiu dalyku jis laiko žmonių pasirinkimą tarp gėrio ir blogio, ir būtent tai jis nori jiems parodyti gesindamas nereikšmingą smalsumą. Žmonės gali rinktis ir šlovinti Ahura Mazda, greta kurio lig šiol įprasti dievai tėra vargani šešėliai, tokie blyškūs, kad žmogus gali ir turi jų nepaisyti.

Zaratustra kreipiasi į žmogaus vidų, į jo sielą ir valią: štai čia, o ne kur nors kitur, „už žmogaus”, vyksta svarbioji ir lemiama drama – jo apsisprendimas gėriui arba blogiui. Žmogus privalo teisingai pasirinkti. Pasak Zaratustros, tik Ahura Mazda žino, kas baustina, o kas atleistina. Tačiau kas yra melas, Drug, kiekvienas žino jau dabar. Žmonės pasirenka Aša, pasaulio tvarką, arba Drug, melą; Ahura Mazda nuo pat pradžių žino atpildą ir bausmę abiem pusėms. Prieš blogį galiausiai bus laimėta, bet ir dabar blogiui reikia priešintis ginklu, klausyti išmanančiųjų ir paties Zaratustros. Laikų pabaigoje geri ir blogi darbai, pvz., priesaikų laužymas arba jų nevykdymas, bus patikrinti. Tas, kuris laikosi teisingumo, bus nemirtingas. Zaratustra daugsyk kalba apie Kšatrą, „Karalystę”, kurią valdys pamaldus valdovas, ir tai bus nuostabi šalis su daugybe pievų. Matyt, Zaratustra čia turi omenyje ne tiek ar ne tik karalystę „laikų pabaigoje”, kiek realią, čia ir dabar įgyvendinamą karalystę, kurioje viešpataus Zaratustros skelbiami principai: gėris turi būti įgyvendinamas ne „anapus” ar „laikų pabaigoje”, jis turi ir gali įsikūnyti šioje žemėje.

Todėl Zaratustra nemažą reikšmę teikia valdovui – jo religijos išpažinėjai turi gyventi globojami tauraus ir pamaldaus valdovo. Zaratustros skelbimas atitinka sėslių gyvulių augintojų bei žemdirbių psichologiją: labiausiai jie trokšta ramybės, apginti save ir savo galvijų bandas nuo klajoklių antpuolių; to ir tikimasi iš gero ir teisingo valdovo. Kita vertus, prieš blogį reikia kovoti ginklu – tikriausiai iš pradžių tai reiškė gynimąsi nuo klajoklių ar orgiastinius kultus išpažįstančių Zaratustros bendruomenės priešų antpuolių. Tačiau vėlesnieji, tiesa, modifikuotos Zaratustros įsteigtos religijos išpažinėjai taikumu toli gražu nepasižymėjo; paminėtina vėlesniems šaltiniams priskiriama legenda apie persų karalių Dariją, išsirengusį į žygį prieš graikus todėl, kad jis norėjęs sunaikinti pasibjaurėtiną graikų daugiadievystę. Kažin, ar ši legenda patikima, tačiau simptomiškas pats ginkluotos kovos už religinius idealus principas.

Zaratustros laikais Irano arijai buvo susiskirstę į tris sluoksnius. Kar buvo kariai, kilmingieji; šiam sluoksniui priklausė ir kavi – kunigaikščiai. Antrasis sluoksnis buvo žyniai, vadinami zaotar, karapan, usig. Trečiasis – vastar ar vastrya -piemenys bei vastrya-fšujant, arba piemenys, besiverčiantys ir žemdirbyste. Tačiau pats Zaratustra buvo kilmingasis, o veikė kaip zaotar, žynys. Jo reforma atskleidė judėjimo tarp socialinių sluoksnių galimybę, tad Irane, kitaip negu Indijoje, neišliko tokios uždarų kastų sistemos. Juolab, kad būta ir horizontalaus dalijimo – vieni kunigaikščiai, kavi, palaikė Gerosios dvasios pusę, o kiti kartais pasirinkdavo Melo dvasią. Žyniai zaotar palaikė ahurus, o karapan bei usig – daevus. Taigi Zaratustros reforma suardė ir nusistovėjusią socialinę sąrangą, padarė ją gyvybingesnę ir mobilesnę.

Apie Zaratustros laikų arijų maldingumo ir religingumo pobūdį galime pasakyti nedaug – Gatose atsispindi paties Zaratustros religiniai išgyvenimai, kurių horizonte nuolat iškyla didysis Ahura Mazda. Nežinia, ar šitokia vienadievystė buvo priimtina „paprastiems” žmonėms – įtarimą kelia tai, kad po Zaratustros mirties vėlesnėse Avestos knygose vėl minima daug dievų, tiksliau – ahurų, ir nutolstama nuo pranašo skelbtojo monoteizmo. Tačiau aišku, kad Zaratustros mokymą išpažinę asmenys privalėjo ir lemtingai apsispręsti, stodami Ahura Mazdos ir jo Spenta Mainju pusėn.

Pomirtinio gyvenimo vaizdinys

Zaratustra mokė, jog Ahura Mazda puikiai žino kiekvieno žmogaus nuodėmes bei nuopelnus. Žemiškieji žmogaus darbai – neatimama jo nuosavybė, tokie jie lieka ir po jo mirties. Išmintingojo žmogaus teisūs darbai saugomi Ahura Mazdos priemenėje. Jų dėka teisusis patenka pas Ahura Mazda. Zaratustra prašo Viešpaties:

O išmintingasai, savo namų prieglobstin priimk gerą teisiojo mąstymą ir jo sielas, ir jų nuopelnus, iš kurių kyla paklusnumas ir šlovė.

(Jasna 49, 10)

Ahura Mazda žino ne tik žmogaus darbus, bet ir tai, kurie prasižengimai dar atleistini, o už kuriuos jis bus neišvengiamai nubaustas:

Kurie atviri ir kurie užslėpti dalykai yra baustini, Viešpatie, ir kam už mažą prasižengimą bus visiškai atleista, tu aiškiai matai savo akyje…

(Jasna 31, 13)

Geras žmogus yra tas, kuriame persveria gėris, blogas -kuriame persveria blogis. Kiekvienas žmogus savo darbais suformuoja daena – pirmapradę žmogaus esmę, esančią danguje. Tai ir jo amžinoji siela, su kuria po mirties susilieja jo vėlė. Ji pasitinka žmogų, keliaujantį į anapus, ir drauge su juo dalijasi pomirtine palaima arba pasmerkimu. Abi sielos turi pereiti Činvat tiltą, vedantį virš bedugnės – teisieji pereina lengvai, blogieji krinta žemyn, į pragarus. Po teisiųjų kojomis tiltas pasisuka plokštuma, ir šie lengvai pereina devynių iečių pločio taku, tačiau po blogaisiais tiltas pasisuka briauna, aštria it kalavijo ašmenys, ir šie krinta žemyn. Yra ir tokių žmonių, kuriuose gėris ir blogis sumišę maždaug po lygiai, tačiau Ahura Mazda žino ir jų likimą (vėliau jiems skiriama savotiška skaistykla, „Mišriųjų buveinė”, Hamestaganas).

Be šios individualios eschatologijos, yra ir visuotinė. Pasak pranašo, ateis galutinio išmėginimo metas (atrodo, pats Zaratustra manė, kad jis nebetoli), kai Ahura Mazdos šalininkai bus atskirti nuo blogį pasirinkusiųjų. Šis atskyrimas įvyks žemėje ir istorijoje. Lydyta geležimi bus patikrintas šis pasirinkimas – teisieji jos kaitrą tepajus kaip „šiltą karvės pieną”, o blogį pasirinkusieji joje pražus. Šie įvykiai susiję su Išgelbėtojo, Saošyanto, atėjimu ir naujo, tobulo pasaulio žemėje atsiradimu. Galimas daiktas, kad šis mokymas apie „laikų pabaigą” ir naują amžių padarė įtaką judaizmo, krikščionybės bei islamo eschatologijoms, tačiau dėl šitokios galimybės tebesiginčijama.

Zaratustrizmas

Vėlesnioji Avesta, o ypač Pehlevi tekstai gerokai skiriasi nuo pirmapradžio Zaratustros skelbimo, nors ir toliau remiasi pranašo – tiesa, nesyk sumitinto – autoritetu. Ši vėlesnioji Irane gyvavusios religijos forma vadinama zaratustrizmu, kartais – zoroastrizmu. Taip pat Irano religija apibūdinama kaip mazdaizmas – šitaip nusakomos persiškos šios religijos formos, Achemenidų religija, nors dažnai mazdaizmu vadinamos Irano arijų religijos plačiąja prasme (mazdaizmas kilęs nuo Ahura Mazdos vardo). Jau pati įvardijimų painiava rodo, jog pozaratustriniai religiniai procesai Irane labai sudėtingi, ir neabejotina.

Plisdamas Irane, Zaratustros mokslas susidūrė su vietinėmis ikizaratustrinės religijos formomis ir su jomis sumišo. Vėl grįžo Zaratustros eliminuoti dievai, visų pirma – reljefiškas ir prakilnus Mitra. Ahura Mazda tapo nebe monoteizmo link krypstančiu dievu, o tiesiog vyriausiuoju dievu, kurio viršenybė būdavo pripažįstama, tačiau realiai daugiau kreipiamasi į Mitrą ar Zervaną. Šis grįžimas įgavo pagreitį: paradoksalu, bet vėliausieji zaratustrizmo šaltiniai, Pehlevi užrašyti tekstai, perteikia ir pačias ankstyviausias, archajiškiausias Irano arijų religijos formas, gyvavusias dar prieš patį Zaratustra.

Zaratustros reformuota religija pasistūmėjo į rytus; kurį laiką jos centru tapo Rados miestas netoli dabartinio Teherano. Čia jai padarė įtaką vietiniai kultai. Zaratustrizmas paveikė Achemenidų religiją (gal per Mediją ir magus). Persijoje buvo garbinamas Ahura Mazda, tačiau greta jo buvo ir kiti dievai – Mitra bei Anahita. Persijoje buvo įvestas zaratustrinis kalendorius. Tačiau Darijo ar Kserkso religija skyrėsi nuo Zaratustros religijos, joje išliko kruvinos gyvūnų aukos, senieji laidojimo papročiai. Partų karalystėje buvo stiprus Mitros kultas (tik prisiminkime karaliaus Mitridato vardą). Pagal pehleviškąją vardo formą Ahura Mazda imtas vadinti Ormuzdu, jo priešininkas – Arimanu. Garbintas ir laiko dievas Zervanas. Išliko ir net sustiprėjo dualizmas, galiausiai radikaliai įgyvendintas manichėjizme. Sasanidų valstybėje zaratustrizmas tapo valstybine religija, o kitų religijų išpažinėjai, taip pat ir krikščionys, buvo persekiojami. Šiuo laikotarpiu buvo kodifikuota Avesta.

Tačiau „zaratustrizmas” skirtingais laikais ir skirtingose vietose nebūtinai reiškė tą pačią religiją. Vėlyvoji Avesta labai plati, ją galima labai įvairiai interpretuoti – šalia paties Zaratustros parašytų bemaž monoteistinių tekstų, Gatų, kitose Avestos dalyse kalbama apie ištisus dievų pulkus, slibinus ir demonus. Zaratustrizmo pokyčius lėmė ir kitų religijų bei kultūrų įtakos. Achemenidų laikais tai buvo babiloniečių bei egiptiečių įtaka, Seleukidų laikais – graikų; Partų karalystėje zaratustrizmą paveikė naujos iraniškos doktrinos. Sasandų laikais jį veikė Bizantijos krikščionybė, o vėlesnieji Pehlevi šaltiniai patyrė net hinduizmo-bei islamo poveikį.

Dar vienas pokyčių šaltinis – teologinės magų spekuliacijos. Kadaise magais buvo vadinami Zaratustros mokiniai, tačiau pagal kitą teoriją magai buvo medų kilmės, t. y. kilę iš Rytų Irano (kur ir veikė Zaratustra, taigi tikėtina, kad jie bent iš dalies buvo susiję su Zaratustros aplinka). Tai galėjo būti net gentis, kurioje žynių funkcijos buvo paveldimos. Achemenidų laikais magai perėmė zaratustrizmo žynių funkcijas ir gerokai pakeitė religiją. Šiaip ar taip, Achemenidų laikais Persijoje magai vaidino labai didelį vaidmenį; vėliau jie veikė ir helenistinėse valstybėse, ir Romoje. Galimas daiktas, magai iš pradžių buvo zervanistai (zaratustrizmą jie priėmė Rados laikais), o į zaratustrizmą įjungė plačias laiko, pasaulinių ciklų koncepcijas.

Dievas ir dievai

Ahura Mazda išlieka vyriausiuoju dievu. Į jį savo įrašuose kreipiasi Darijas, vadindamas jį Auramazda (persiška vardo rašyba). Už savo pergales karalius dėkoja Ahura Mazdai, jo valiai ir malonei. Darijas vadina Ahura Mazda „didžiausiuoju tarp dievų” (dievai čia vadinami bhaga, nukrypstant nuo avestinio termino ahura). Karalius jį šlovina tokiais žodžiais:

Didis dievas yra Ahura Mazda, kuris sukūrė šį pasaulį, kuris sukūrė šitą dangų, kuris sukūrė žmogų, kuris žmonėms sukūrė palaimos pilnatvę.

Toks kreipimasis iš esmės sutaptų su vėlesniais Avestos tekstais. Greta Ahura Mazdos juose minima ir Išmintingoji Dvasia Spenta Mainju, kuri jau tapatinama su Ahura Mazda. Jaštose pasaulio kūrėju tampa Spenta Mainju, – tai jis sukūrė dangų, vandenį, žemę, galvijus, augalus. Vėlesniuose tekstuose iškyla ne Spenta Mainju ir Angra Mainju priešybė, o veikiau Ormuzdo ir Arimano prieštara. Visa ko kūrėjas Ormuzdas savo pusėje turi jazatus, gerąsias dieviškas esybes, ir amešaspentas – gerąsias dvasias. Arimano pusėje kaunasi daeva – piktieji dievai bei galios, vadovaujami Indros ir Nahaitjos.

Ormuzdas ir Arimanas – tai nuolat kovojančios tarpusavyje šviesa ir tamsa. Vis dėlto nugalės Ormuzdas, tai įvyks laikų pabaigoje. Tai ne vien dviejų dvasių kova – į ją įsijungs visa kūrinija. Apskritai zaratustrizme dualizmas vis stiprėja.

Jaštose Mitra vėl greta Ahura Mazdos, anksčiau jis buvo greta Varūnos. Mitra priklauso dievų ahurų grupei, todėl jo įtraukimas į panteoną neprieštaravo – bent formaliai – Zaratustros mokslui. Be Mitros, zaratustrizme vėl išnyra Vaju ir Veretragna.

Zaratustrizme dievas apsireiškia ištisuose istoriniuose perioduose, turinčiuose pradžią ir pabaigą. Tokio proceso trukmė – 12000 metų. Ciklų skaičiavimas gali būti kilęs iš bendro indoariško šaltinio, tačiau zaratustrizmo aplinkoje jis koncentruojasi zervanistiniame mokyme. Ne visai aišku, ar tai zaratustrizmo raidos rezultatas, ar tam tikra zaratustrizmo sekta, o gal erezija.

Zervanizmas teigia, jog kadaise buvo dievas Zervanas, „Neribotas laikas”, kuris pagimdė du sūnus, dvi priešiškas dvasias – Ormuzdą ir Arimaną. Zervanas šitaip padaromas vieninteliu dievu; jo sūnūs – „dvasios”. Beje, jis dvilytis, ir gimdymui jam nereikia moteriškos poros. Taip Ormuzdas netenka savo „ahuramazdiškojo” pagrindo, tapdamas viena iš dviejų dvasių. Pasirinkimas tebelieka, tačiau jį švelnina Zervano asmuo. Jame gėris ir blogis tarsi ištirpdamas jungiasi. Arimano pasirinkimą lemia pats Zervanas. Tad ir zaratustrinis dorovinio apsisprendimo principas čia labai susilpnėja. Todėl zaratustrizmas nesusijungė su zervanizmu, nors vėlyvojoje Avestoje ir minimas „Begalinis laikas”, kuris garbinamas greta kitų dvasinių esybių. Kita vertus, jau Gatose būta eilučių

(apie brolius dvynius), primenančių kai kuriuos zervanizmo elementus. Tad zervanizmą būtų galima priskirti prie ikizaratustrinių Irano religijos elementų, vėliau savitai atgijusių zaratustrizmo aplinkoje.

Mitologijos teologizavimas

Vargu ar galima kalbėti apie zaratustrizmo mitologiją; vis dėlto teologinėse vėlyvosios Avestos konstrukcijose neretai panaudojami senųjų ikizaratustrinių mitų fragmentai.

Jau užsiminėme, kad zaratustrizmas kalba apie 12000 metų periodą. Šis laikotarpis padalytas į keturias dalis. Per pirmuosius 3000 metų buvo sukurtas dvasinis pasaulis, per antrąjį tritūkstantmetį – fizinis. Tačiau gėrio ir blogio pasauliai tebebuvo atskirti; periodo viduryje į gerąją kūriniją įsiveržė Arimanas. Šitaip abu pasauliai susimaišė, prasidėjo kova tarp Ormuzdo ir Arimano sekėjų. Niekam neįgijus pakankamai persvaros, kova vyko 3000 metų, o apie 9000-ius metus pasaulin įžengė Zaratustra, atnešęs mokslą apie Ahura Mazda. Šio mokslo dėka gėrio jėgos stiprėja ir, baigiantis paskutiniam periodui, nugalės.

Vėlyvosios Avestos knygose Bundahišna ir Vendidad teigiama, jog pirmoje periodo pusėje sukuriamas pirmasis žmogus Gayomardas ir pirmasis galvijas. Įsiveržęs Arimanas nužudo Gayomardą ir galviją. Tačiau iš mirusio pirmažmogio sėklos išauga pirmoji žmonių pora. Šiuo trečiuoju periodu valdo karalius Jima (Indijos arijų Jamos atitikmuo), jo karaliavimas -aukso amžius – trunka tūkstantmetį. Antrą tūkstantmetį valdo baisusis karalius Dahaka; jo valdymas tampa priešprieša palaimingam Jimos karaliavimui. Trečiąjį tūkstantmetį valdo daugiau valdovų, jam baigiantis ateina Zaratustra.

Arimano įsiveržimas į pasaulį periodo viduryje – kritinis taškas, o drauge ir mūsų pasaulio pradžia. Iš nužudymo metu ištryškusios pirmažmogio ir pirmojo galvijo sėklos atsiranda žmonės ir galvijai. Sėkla, nukritusi ant žemės, išdygsta augalu, kuriame atsiranda pirmųjų žmonių pora. Arimanas nerimsta. Jis kovoja su visais gerais žemiškais kūriniais – su vandeniu, žeme, augalais. Jis sukelia sausrą, o dieviškieji lietūs trukdo jai plėstis. Pirmąjį galviją nužudęs Arimanas jį sukapoja į gabalus – iš jų atsiranda augalai. Iš pirmojo galvijo sėklos, prieš tai nuskaidrintos Mėnulyje, atsiranda pirmoji galvijų pora ir kiti žvėrys. Šie siužetai primena ikizaratustrinės religijos įvaizdžius, nes pats Zaratustra kovojo su žvėrių ir galvijų aukomis; dabar, bent jau mitologijoje, jos paverčiamos palaimą nešančiais kultiniais aktais. Pasakojimai apie iš augalų atsirandančius žmones – tai tipiški žemdirbių kultūrų mitai. Taigi vėlyvosios fazės zaratustrizmas gerokai nutolsta nuo pirmapradžio Zaratustros mokslo.

Kultas

Kaip matėme, zaratustrizmas nėra vienalytis reiškinys, o Avesta, pagal kurią galėjo būti kodifikuojamas kultas, aprėpė gan prieštaringus dalykus. Vėlyvuoju tarpsniu labai sustiprėjo zervanistiniai elementai, manichėjiniai principai, gnostinių srovių įtaka. Zaratustrizmo branduolį ilgą laiką saugojo magai – gana uždaras žynių luomas. Magai taip vengė „svetimųjų” įsibrovimo į savo gretas, kad praktikavo incestą, idant paslaptys liktų „viduje”. Kurį laiką galėjo egzistuoti tam tikra magų ir herbadų – ugnies žynių kastos – opozicija; sustiprėję ir galėdami veikti religiją bei politiką, magai sugebėjo paversti herbadus antraeile, kultą aptarnaujančio personalo grupe, o patys perėmė ugnies kulto priežiūrą.

Zaratustrizme ugniai visą laiką buvo teikiama didžiulė reikšmė. Visame Irane, vėliau Sasanidų valdomoje teritorijoje buvo išdėstytos ugnies šventyklos; kalnuotoje vietovėje šventyklų ugnys naktį mirgėdavo nuo vieno horizonto krašto iki kito. Vienos šventyklos būdavo svarbesnės, hierarchiškai aukštesnės už kitas. Teologijos požiūriu ugnis buvo susieta su Aša. Ugnis priklausė Ahura Mazdos sferai ir būdavo su juo lyginama. Iš tikrųjų ugnis ne visada išlaikydavo tarpininkės ar „palyginimo” pobūdį. Jos kultas sąlygojo ir šviesos bei Saulės garbinimą, Saulė tapo „Aukščiausiąja tarp aukštųjų” (Jasna 36, 6). Zaratustrai Saulė buvo paprastas dangaus kūnas, o dabar ji virto dangiškuoju Ahura Mazdos pavidalu. Persepolio reljefe Saulė vaizduojama sparnuota, iš jos kyla žmogaus liemuo ir galva. Sulig Egipto užkariavimu persiškuose Saulės atvaizduose atsiranda egiptietiškos ikonografijos bruožų.

Kulto apeigas stengtasi išlaikyti nepakeistas, tačiau jų interpretacija, aiškinimai labai prasiplėtė, podraug su kintančia ir vietinės religijos elementais pasipildančia Avesta.

Žmogus dievų akivaizdoje

Apdirbta žemė – Ahura Mazdos nuosavybė, tačiau dykrose sukinėjasi piktosios dvasios. Ten, kur apsigyvena, žmogus pirmiausia turi dirbti žemę. Vendidad knygoje Ahura Mazda šlovina žemės dirbimą kaip religinį veiksmą:

Kaip auga mazdaizmas? Kai stropiai auginami javai. Kas augina javus, tas augina ir tikrąją būtį.

(Vend. 3, 30)

Žemiškoji veikla veikia dvasinį pasaulį. Žmogus, savo gerais darbais veikdamas šį gyvenimą, sykiu veikia gėrio jėgų pusėje ir dalyvauja didžiojoje pirmapradžių dvasių kovoje. Tas, kuris plėšia ar vagia, taipogi gyvena šioje kovoje, tik jau priklausydamas melo jėgoms.

Tad žemiškasis gyvenimas prasmingas ir reikšmingas, žemiški dalykai – dangiškų atspindys. Žemiškasis gyvenimas -su visu rimtumu atliktina pareiga. Per „paprastą” savo gyvenimą žmogus įeina į kosminius ir dvasinius pasaulio vyksmus. Jis turi padėti pavargėliams, elgtis dorai, naikinti blogį – beje ir piktžoles bei kenksmingus gyvius. Tačiau gerųjų gyvūnų žudymas – tarp jų šunų bei gyvačių – sunkus nusižengimas.

Dualizmas mums gali atrodyti kaip rigoristinis, griežtas, rūstus gyvenimo tvarkymas, tačiau, kaip matome, realiai tai labai intensyvus doro gyvenimo įprasminimas, ne speciali asketinė pastanga „būti doram”, o natūraliai doro žmogaus gyvenimo pašventinimas, pratęsiantis jį anapus.

Pomirtinio gyvenimo vaizdinys

Pomirtinio gyvenimo vaizdinys zaratustrizme irgi išsiskleidžia; jis palyginti nuodugniai ir sistemingai nupasakotas. Tokios plačios pomirtinio gyvenimo sampratos religijų istorijoje retos, todėl ties zaratustriniu vaizdiniu derėtų apsistoti.

Po mirties siela dar tris naktis praleidžia prie mirusio kūno. Vėlesniais laikais šį įsitikinimą papildo ko gero labai sena mintis, jog šiuo metu siela dar viliasi grįšianti į kūną. Pamaldaus žmogaus siela šiuo metu meldžiasi, bedievio -aimanuoja, nujausdama, kas jos laukia. Siela dar kartą išvysta savo gyvenimą. Visa tai zaratustrizme galima aiškinti keleriopai. Vienas aiškinimas toks: pamaldžiojo siela šias tris naktis džiaugiasi savo žemiškojo gyvenimo geromis mintimis, žodžiais ir darbais, o nusidėjėlio siela darsyk išgyvena visas savo blogybes ir nerimauja. Pagal kitą požiūrį, kuris labiau abejoja žmogui įmanomo teisumo lygiu, ir pamaldžiojo žmogaus siela šiuo metu išgyvena savo blogas mintis, žodžius bei darbus – ji sunerimsta ir susirūpina, kad jos laukia teismas. Tai jai bausmė už jos nedideles nuodėmes. Tuo metu bedievio siela regi savo negausius gerus darbus, ir džiūgaudama tikisi palankaus būsimojo teismo sprendimo – juo kartesnis bus jos laukiantis nusivylimas.

Tai ironiški aiškinimai. Zaratustrizmo išpažinėjas dar tris naktis po mirties nėra tikras dėl jo laukiančios lemties. Prieš akis regėdamas slenkant savo gerus darbus, jis sykiu nerimauja, kad tai pasmerkimo ženklas! Blogybių išgyvenimas irgi galėjo turėti dvigubą reikšmę.

Po žmogaus mirties, tik nežinia, ar tų „trijų naktų” laiko-tarpiu, gerosios ir blogosios galios kaunasi dėl jo sielos. Mirusiojo artimieji šiuo metu gali šauktis gerųjų galių ir savo maldomis paremti jų kovą. Tai ne visai sutinka su zaratustrizmo idėja, jog tik pats žmogus, ir niekas kitas, lemia savo pomirtinį likimą. Kita vertus, čia esti ir tam tikrų teologinių niuansų. Pakviesta prie pamaldaus mirusiojo, geroji galia jam padės ir šiaip sėkmingame jo kelyje, o bedievio negalės išgelbėti. Be to, tik Ahura Mazda žino, kas yra baustina, taigi geroji galia gali padėti ir tam, kurį aplinkiniai laikė blogu, nes gal jo gyvenime būta teisių dalykų – ne žmonėms spręsti.

Geroji galia, padedanti mirusiajam, – tai Srauša (Srausha) („Paklusnumas”, gal net „Išgirdimas”, t. y. Dievo išgirdimas). Drauge „paklusnumas” nurodo į priesakų besilaikantį, Ahura Mazdai paklusnų žmogaus gyvenimą, kuris pats savaime gali atvesti į palaimingą pomirtinę būklę – šis „paklusnumas” vėliau galėjo tapti asmeniu. Žinia, tai nereiškia, jog anksčiau, iki Zaratustros, nebuvo tokio kovos motyvo, gerosios ir blogosios galios. Piktoji galia – Vizarša. Šis vardas reiškia „Kuris nuvelka šalin”. Jis turi kilpą, kuria mėgina sugauti sielas ir jas supančioti. Su Vizarša (kitur – Vizareša) mes dar susitiksime.

Baigiantis trečiajai nakčiai po mirties, sulig ryto aušra, priartėja lemiamas metas.

Teisiojo siela pasijunta esanti sode, tarp medžių, supama balzamu dvelkiančių žiedų. Pasirodo baltais drabužiais vilkinti ir papuošalais pasidabinusi nepaprasto grožio ir kilnios išvaizdos mergaitė. Prisiartinusi prie jos, siela nustebusi klausia: „Kas tu esi, nuostabiausioji?” Puikioji mergelė atsako: „O žmogau, mąstęs geras mintis, taręs gerus žodžius ir daręs gerus darbus, aš esu tavo daena (dvasinė esmė)”. Pamaldžioji siela klausinėja toliau: ji domisi, kodėl mergelė tokia graži. Daena atsako, jog tai jis pats savo gerom mintim, žodžiais ir darbais ją tokią padarė: „Aš buvau mylima, tu mane padarei dar mylimesnę, aš buvau graži, tu mane padarei dar gražesnę, aš buvau gerbiama, tu mane padarei dar gerbiamesnę – nes tu nedalyvavai bloguosiuose bedievystės darbuose, o buvai pamaldus”. Kas kita, jei iškeliauja nusidėjėlio siela. Ji atsiduria ledynuose arba dykumoje, ją apsupa šlykštus dvokas. Prieš jį pasirodo bjauri, nevalyva sena boba, jos kūnas atstumiantis ir begėdiškai apnuogintas. Senė sako: „O blogų minčių, blogų žodžių ir blogų darbų žmogau, manyje tu matai savo blogus darbus, ir aš esu tavo dvasinė esmė. Aš buvau tokia bloga, tu mane padarei dar blogesnę, aš buvau tokia baisi, tu mane padarei dar baisesnę, aš buvau tokia paniekinta, tu mane padarei dar labiau paniekintą, nes tu nedalyvavai aukoje ir maldoje, o darei blogus darbus”.

Toliau kalbama apie teismą. Sielų teisėjai yra Mitra, Srauša ir Rašnu, tačiau du pirmieji teisme beveik nedalyvauja. Rašnu rankose laiko auksines svarstykles, į kurių lėkšteles sudeda gerus ir blogus žmogaus darbus. Jos tikslios ir sveria plaukelio tikslumu, o pačiam Rašnu nesvarbu, kas prieš jį – karalius ar paprastas žmogus. Šis teismas vyksta Cinvat tilto pradžioje arba viduryje. Tiltas siekia nuo žemės iki dangaus, kartais jis siejamas su Elburso (Elburz) kalnais. Po teisiojo kojomis jis gula plokštuma, po nusidėjėlio – pasisuka aštriais it kalavijo ašmenimis. Būtent per šį tiltą gražioji mergelė veda pamaldžiojo sielą nulydėdama ją iki pat dangaus karalystės. Nusidėjėlio siela bijosi tilto, tačiau Vizarša jį surišusi nutempia prie ašmenimis pasisukusio tilto. Piktojo daena jam liepia žengti tiesiai ant ašmenų. Nuo čia jis, kartais dar ir Vizaršos pastumtas, nukrenta žemyn. Apačioje žiojėja pragaro nasrai. Drauge su piktadariu į juos nukrenta ir jo daena. Tai tiesiogiai nepasakoma, bet teigiama, jog mirusiojo blogi darbai jį nulydi ir į pragarą.

Vėlyvojoje versijoje (Bundahišna 99, 5-9) pasakojama apie trumpesnę kelionę. Po trijų naktų siela (dar nesusitikusi su savo daena) žengia ant Cinvat tilto. Jei tai teisiojo siela, sulig pirmuoju žingsniu ją pasitinka nuostabūs kvapai. Nuostabioji mergelė laukia ties tilto viduriu – tai geri šio žmogaus darbai. Trumpai pasikalbėjus, mergelė apglėbia sielą ir abi džiaugsmingai žingsniuoja į rojų. Piktojo sielą pasitinka at-stumiantis kvapas ir šlykšti baidyklė. Kaip avis nuo vilko siela mėgina nuo šios pasprukti, nes joje atpažįsta savo blogus dar-bus. Bet baidyklė apkabina nedorojo sielą, nutempdama nuo tilto drauge su savimi.

Be Vizaršos, sielai jos kelyje graso dar kitos piktosios galios – mirties demonas Astovidatu, žudymo dvasia Aišma bei piktasis vėjo dievas Vaju. Be Sraušos sielai padeda Vurthragna (Veretragna) ir gerasis vėjo dievas, gerasis Vaju. Kelionėje pasirodo ir šunys. Kartais gražioji mergelė ateina lydima dviejų šunų. Piktojo sielos šiedu sargybiniai nepraleidžia per tiltą.

Nuo tilto vidurio, kur viskas sprendžiasi, teisiojo siela keturiais žingsniais žengia į pomirtinę karalystę. „Pamaldžiojo vyro siela žengia pirmą žingsnį ir deda savo pėdą ant gerų minčių, ji žengia antrą žingsnį ir deda pėdą ant gerų žodžių, ji žengia trečią žingsnį ir deda pėdą ant gerų darbų, ji žengia ketvirtą žingsnį ir panardina pėdą begalinėje šviesoje.” Pirmi trys žingsniai reiškia tris dangaus sritis – žvaigždžių, Mėnulio ir Saulės. Beribė šviesos sritis, prieinama žengus ketvirtąjį žingsnį – tai Ahura Mazdos dangus.

Sielai atsidūrus danguje, jos pasitikti išeina anksčiau mirusiųjų sielos; jos sveikina ją, klausinėja apie atsiskyrimą nuo kūno bei kelionę. Nuo auksinio sosto pakyla Vohumanas, arba Amurata Spenta, „Gerasis mąstymas”, ir paėmęs atvykėlę sielą už rankos, veda pas patį Ormuzdą. Tas liepia kitoms sieloms, užuot varginus naujokę klausimais, duoti jai dangiškojo maisto bei gėrimo ir leisti pailsėti, kadangi ji nukeliavo ilgą ir varginantį kelią. Atvykėlis sodinamas į brangakmeniais išpuoštą krėslą drauge su visais dangiškosios šlovės nusipelniusiais.

Blogoji siela kas žingsnis atsiremia į savo blogas mintis, žodžius ir darbus, o žengusi ketvirtąjį, atsiduria neperregimoje tamsoje. Pragare ją pasitinka piktosios dvasios ir tyčiojasi iš jos. Arimanas liepia jai atnešti supuvusio ir dvokiančio maisto. Ji minta nuodais, gyvatėmis, skorpionais ir pūlingu krauju. Kiekvienai nuodėmių rūšiai skirtos atitinkamos kančios. Nors kenčiančios sielos ankštai sukimštos, joms pačioms atrodo, kad kiekviena jų gyvuoja gilioje vienatvėje, ji nemato ir negirdi. Pragaro kančios tokios didelės, kad sakoma, jog naktį praleidusi pragare siela ryte klausia, ar dar nepraėjo jai skirti 6000 metų.

Dangiškasis gyvenimas arba pragaro bausmė neamžini. Danguje arba pragare žmogus praleidžia laiką nuo mirties iki prisikėlimo, įvyksiančio baigiantis anksčiau minėtam periodui, taigi ilgiausia prakeikimo ar palaimos trukmė – apie 6000 metų. Kadangi vėliau atvykusios sielos pragare užtruks trumpiau negu anksčiau atvykusios, joms bausmės padidinamos – būtent tokia siela po nakties ir klausia, ar dar nepraėjo jos tūkstantmečiai.

Dangus arba pragaras laukia žmonių, kuriuose persveria gėris arba blogis. Absoliutaus, tobulo teisumo nereikalaujama. Tačiau būna ir taip, kad žmogus „nei geras, nei blogas”, kad jis nenusipelno nei rojaus palaimos, nei pragaro kančių. Matyt, tokių atvejų anapusiniame teisme pasitaikydavo ne taip mažai, nes tokiems „drungniesiems” laikui bėgant nuskinama speciali vieta. Tai Hamestaganas, „Mišriųjų vieta”. Ji nelygintina su skaistykla, tai „tarpinė karalystė”, joje nėra nei atlygio, nei bausmės. „Vidutinieji” nei pereina Činvat tiltą, nei nuo jo nukrenta, jie lieka ant tilto arba palei jį. Tiltas driekiasi nuo žemės arba nuo jos kalnų iki dangaus, tai erdvė, kurioje viešpatauja Gerasis ir Piktasis Vaju, tad ir vidutinių mirusiųjų sielos gyvena vėjyje. Vienintelis jų malonumas – šiltesnis ar vėsesnis dvelksmas.

Visuotinė eschatologija

Zaratustra mokė apie paskutiniųjų laikų įvykius, po kurių stos naujas pasaulis ir įsivyraus gėris; pats pranašas, atrodo, buvo įsitikinęs, kad jo skelbiama apokalipsė ne itin tolima.

Vėlesniais laikais ji buvo atitolinta, sykiu apipinta įvairiausiomis figūromis bei įvykiais.

Nuo Zaratustros pasirodymo iki pasaulio pabaigos turi praeiti 3000 metų. Kas tūkstantį metų turi pasirodyti po vieną Zaratustros sūnų, atnešantį geresnius laikus. Tris kartus, Zaratustrai priartėjus prie savo sutuoktinės Hvavi, ant žemės nukrito jo sėkla. Dangiškieji genijai išsaugojo sėklą ir patalpino ją pasauliniuose vandenyse arba, kitais duomenimis, Kansavos ežere (dab. Hamuno ežeras Afganistane). Čia ją saugo 99 999 šventieji saugotojai, specialiai tam pasišventusios dvasios. Kaskart, artėjant atitinkamo tūkstantmečio pabaigai, mergelė įžengia į šį ežerą, maudosi ir iš jo geria – taip ji gauna sūnų, kuris ateis kaip žmonijos pagalbininkas.

Šių sūnų vardai – Hošedaras, Hošedarmahas ir Sošyansas, kitur – Saušyantas. Laikotarpis po Zaratustros pasirodymo – religijos stiprėjimo ir didėjančio gėrio metas. Tačiau blogis tebėra pasaulyje ir tebekovoja, dažnai – sustiprėjęs ir atnaujintomis jėgomis. Žmoniją persekioja marai, žemės drebėjimai, uraganai, badas, karai, nuodėmės, netikėjimas ir atsimetimas. Ir šito vis daugės, kol tūkstantmečio pabaigoje nepasirodys pirmasis gelbėtojas, Hošedaras, atnaujinsiąs tikėjimą, nugalėsiąs priešus ir atnešiąs geresnius laikus. Tačiau ir šį tūkstantmetį pagadins piktosios galios, jo pabaigoje vėl siautės blogis, kol pasirodys antrasis sūnus, Hošedarmahas, ir atnaujins tikėjimą, laimę bei taiką. Šio tūkstantmečio pabaigoje artėjančią apokalipsę paskelbs dar didesnės nelaimės ir kančios, tarsi paskutiniosiomis akimirkomis blogio jėgos tikėtųsi viską pakreipti sau palankia linkme. Tada pasaulio laikas išsipildys ir ateis tikrasis gelbėtojas – šiuo laiku gyvensiantys žmonės nepažins mirties. Jie dar gyvi būdami įeis į naująjį pasaulį, tik turės būti nepaprastai pasikeitę. Jie galės pasitenkinti vis mažesniu maisto kiekiu, visų pirma nebevalgys mėsos, pereis prie augalinio maisto ir pieno, o galiausiai maitinsis dvasiniu penu.

Šiomis dienomis atgis visi anksčiau mirę žmonės – ir teisieji, ir nusidėjėliai. Kaip šis stebuklas įvyks, neaiškinama. Vėlyvosios knygos tik pasako, kad prikelti mirusiuosius Ahura Mazdai bus lengviau negu sukurti pasaulį. Iš pradžių bus prikelti senųjų laikų herojai, pirmasis žmogus Gayomardas, po jų tuoj pat ateis Zaratustros ir jo karaliaus, religijos gynėjo Vištaspos eilė. Mirusiųjų prikėlimas nebus akimirksnio trukmės įvykis, jis užtruks 57 metus, jame dalyvaus ir Saošyantas, ir kiti prikeltieji. Sielos ir kūnai vėlei susijungs, ir didžiuliame žmonių sambūryje artimieji ir draugai iš naujo susiras vieni kitus. Nusidėjėliai prikaišios savo teisiesiems draugams, kad šie nesugebėjo ar nepasistengė jų pakeisti, ir pamaldieji stovės susigėdę.

Dabar teisuoliai ir nusidėjėliai bus atskirti. Vieni trims dienoms įžengs į dangų, kiti – į pragarą. Šio pasisvečiavimo reikšmė dvejopa. Tie žmonės, kuriems neteko mirti, patirs atpildą arba bausmę danguje ar pragare. Tos sielos, kurios anksčiau kentė dvasines kančias ar dvasinius malonumus, dabar visa tai patirs kūniškai. Be to, čia yra ir tam tikrų subtilybių. Dabar, per šias tris dienas, pragare kenčiančiųjų neviltis bus dar didesnė, nes tuo pat metu jie regės danguje esančius teisuolius. Bet ir pastarieji negalės mėgautis dangaus malonumais visa širdimi, nes matys pragare kenčiančius nusidėjėlius ir patys kankinsis dėl jų likimo. Matydami kenčiančius žmones, savo artimuosius ir draugus, teisieji išlies ašarų upę, kuri susimaišys su pragare išlietų ašarų upe.

Šios trys dienos danguje arba pragare dar nėra galutinis atpildas, tačiau jos leidžia panaikinti nuotolį tarp kaltės ir atgailos. Baisiausi religijos persekiotojai ir priešai bus taip kankinami, kad galiausiai išpirks savo kaltes. Taigi svarbiausia: net didžiausi nusidėjėliai, ganėtinai atkentę ir atgailavę, nusimes savo kaltes.

Nukritus kometai, žemės gelmėse bei kalnuose esančios rūdos ir metalai išsilydys. Paplūs verdančio metalo srautas.

Visi žmonės, praleidę jiems skirtose vietose minėtas tris dienas, vėl susirinks žemėje ir turės pereiti per šį srautą. Tai paskutinis išbandymas ir apvalymas. Pamaldiesiems verdantis metalas tebus lyg maudynė šiltame piene, o dar tobulai nenuskaistėjusieji pajus siaubingą skausmą. Bet lydytas meta-las visiškai nuskaistins visus, taip pat tuos, kurie kentė pragaro kančias. Visas visutėlaitis blogis bus pašalintas, todėl ir teisieji, ir kadainykščiai nusidėjėliai taps vienodai skaistūs.

Vieningu balsu žmonija pašlovins Dievą ir Išgelbėtoją su jo palydovais, sudės auką ir išgers haomos gėrimo, suteiksiančio žmonijai nemirtingumą visiems laikams.

Dabar įvyks paskutinė Ormuzdo ir Arimano kova, visų gėrio ir blogio jėgų kova. Blogis bus sutriuškintas ir sunaikintas, Ormuzdas nugalės galutinai ir visiems laikams.

Ormuzdas nužengia į žemę ir čia kaip vyriausiasis žynys drauge su jam patarnaujančiu Srauša atlieka kultines ceremonijas. Arimanas slepiasi tamsybėse, be jo, dar išsigelbsti gyvatė, matyt, simbolizuojanti kūniškąjį pasaulį. Ji slepiasi pragare, tačiau lydyto metalo srautas ją vis dėlto pasiekia ir gyvatė žūva. Pragarą išdegina įkaitę metalai – jie pasiekia ir pasislėpusį Arimaną, kuris irgi žūva ar „anihiliuojasi” išblokštas į visišką Nieką.

Taigi Arimanas ir jo talkininkai visai sunaikinami, nebėra daugiau tamsos, nebėra blogio. Dualizmas išnyksta. Nuskaidrinti žmonės gyvena tobulais pavidalais, jie nebejaučia alkio nei troškulio. Tie, kurie mirė suaugę, atrodo kaip keturiasdešimtmečiai, vaikai – penkiolikmečiai, t. y. du tobuliausi žmogaus amžiaus tarpsniai tampa amžini.

Tačiau dar ne viskas – vėlyvojoje Avestoje (Bundahišnoje) įžiūrima demoniška kalnų kilmė (nors anksčiau jie būdavo gerbiami). Todėl dabar, kai visas žemiškumas jau nuskaistėjęs ir tapęs tobulas, kalnai panyra žemėn. Taip pat nebėra kalnų, į kuriuos rėmėsi Činvat tiltas. Kadangi nėra ir jo paties, nebėra ir ribos, skyrusios dangų ir žemę: taigi dangus žemėje ir žemė danguje. Ormuzdas į palaimintą žmogaus būklę paima ir žmogaus kūną. Tad zaratustrizmo ir krikščioniškosios eschatologijų paralelės akivaizdžios.

—————————–

Šaltiniai. Avestos vertimai: Geldner K. F. Avesta, die heiligen Bücher der Parsen. 3 Bde. – Stuttgart, 1885-1895; Darmesteter J. Le Zend-Avesta. 3 Vol. – Paris, 1892-1893 (vienintelis pilnas); Bartholomae Chr. Die Gothas des Avesta. – Strassburg, 1905; Wolff F. Avesta. – Strass-burg, 1910.

Naujesni Avestos vertimai: Duchesne-Guillemin J. Zoroastre. Étude critique avec une traduction commentée des Gatha. – Paris, 1948; vertimas į anglų k.: London, 1952; Humbach H. Die Gothas des Zarathustra. 2 Bd. – Heidelberg, 1959; Hinz W. Zarathustra. – Stuttgart, 1961; Lommel H Die Gothas des Zarathustra. – Basel, Stuttgart, 1971.

Vėlyvųjų šaltinių publikacijos ir vertimai: Clemen C Fontes His-toriae Religionis Persicae. – Bonn, 1920 (skelbiami lotyniški bei graikiški tekstai); Zaehner R. C. The Teachings of the Magi. – London, 1956 -pehleviškųjų tekstų vertimai; Widengren G. Iranische Geisteswelt von den Anfängen bis zum Islam. – Baden-Baden, 1961 – vertimai nuo Gatų iki pehleviškųjų tekstų, taip pat iš graikiškų ir armėniškų šaltinių.

Rekomenduojama literatūra. Bartholomae Chr. Zarathustra’s Leben und Lehre. – Heidelberg, 1924; Lommel H. Die Religion Zarathustras nach dem Awesta dargestellt. – Tübingen, 1930; Wesendonk O. G. von. Das Weltbild der tränier. – München, 1933; Nyberg H. S. Die Religionen des alten Iran. – Leipzig, 1938 (perspaudas 1966); Duchesne-Guillemin J. The Western Response to Zoroaster. – Oxford, 1958; tas pats: Symbolik des Parsismus. – Stuttgart, 1961; vienas didžiausių šiuolaikinių autoritetų – tai Geo Widengrenas, žr.: Widengren G. Hochgottglaube im alten Iran. – Uppsala, 1938; tas pats: The Great Vohu Manah and the Apostle of God. – Uppsala, 1945; tas pats: Die Religionen Irans. -Stuttgart, 1965; Zaehner R. C. Zurvan. A Zoroastrian Dilemma. – Oxford, 1955; tas pats: The Dawn and Twilight of Zoroastrianism. – London-New York, 1961.