Michel Foucault

 

Seksualumo istorija

Išvados (12 (6)skyrius iš M.Foucault knygos „Seksualumo istorija”)

IŠVADOS

Taigi pripažintų praktikų sferoje (režimo, namų valdymo, „meilinimosi“, skirto jaunuoliams) ir apmąstymuose, kuriais siekė jas išplėtoti, graikai kėlė klausimus apie seksualinį elgesį kaip moralinį lošimą ir bandė apibrėžti šioje srityje reikalaujamą nuosaikumo formą.

Tuo nenorima pasakyti, kad graikai apskritai seksualiniais malonumais domėjosi tik tais trim požiūriais. Literatūroje būtų galima rasti patvirtinimų, jog buvo kitų temų ir kitų rūpesčių. Tačiau jeigu bus apsiribojama, kaip čia aš norėjau daryti, diskursais nurodymais, per kuriuos jie stengėsi apmąstyti ir reguliuoti savo seksualinį elgesį, šios trys problemos dėl daug ko atrodo pačios svarbiausios. Jomis remdamiesi, graikai išplėtojo meną gyventi, elgtis ir „mėgautis malonumais“ pagal reiklius ir griežtus principus.

Iš pirmo žvilgsnio galima susidaryti įspūdį, kad šios skirtingos apmąstymų formos labai priartėjo prie griežtumo formų, kurios vėliau bus sutinkamos krikščioniškosiose Vakarų visuomenėse. Šiaip ar taip, būtų galima bandyti koreguoti dar gana plačiai priimamą opoziciją tarp pagoniškosios minties, „toleruojančios seksualinę laisvę“, ir vėliau atsiradusių liūdnų bei ribotų moralių. Iš tiesų reikia pažymėti, kad griežto ir kruopščiai taikomo lytinio nuosaikumo principas yra priesakas, kuris, savaime aišku, prasideda ne su krikščionybe, ne su vėlyvąja antika ir netgi ne rigoristinių judėjimų laikais, kurie, pavyzdžiui, helenistinėje ir romėnų epochoje susiję su stoikais. Nuo IV amžiaus randama labai aiškiai suformuluota idėja, kad seksualinė veikla yra pakankamai pragaištinga ir brangiai kainuojanti, pakankamai stipriai susijusi su gyvybiškosios substancijos netekimu, todėl pedantiška ekonomija turėtų ją apriboti tiek, kiek būtina; taip pat matomas santuokinių ryšių modelis, kuris iš abiejų sutuoktinių reikalavo vienodo susilaikymo nuo visų „nesantuokinių“ malonumų. Taip pat randama vyro atsisakymo fizinio ryšio su berniuku tema. Bendrasis nuosaikumo principas, įtarimas, kad seksualinis malonumas gali būti blogis, griežtos monogamiškos ištikimybės schema, skrupulingas skaistybės idealas: akivaizdu, jog graikai gyveno ne pagal šį modelį; tačiau argi jų aplinkoje susiformavusi filosofinė, moralinė ir medicininė mintis nesuformulavo kelių fundamentalių principų, kuriuos, atrodo, tik perimti beliko vėlesnio laikotarpio moralėms – būtent toms, kurias buvo galima rasti krikščioniškosiose visuomenėse? Tačiau čia negalima sustoti; taisyklės iš tiesų gali būti formaliai panašios, bet tai galiausiai įrodo tik draudimų skurdumą ir monotoniją. Būdai, kuriais buvo vykdoma, atpažįstama ir kaip moralinės varžybos organizuojama seksualinė veikla, nėra tapatūs vien dėl to, kad identiška tai, kas leidžiama ar draudžiama, rekomenduojama arba nepatariama.

Jau matėme: seksualinis elgesys graikų filosofijoje moralinės praktikos sritimi tapo turėdamas aphrodisia  formą, malonumų aktams randantis agonistiškame sunkiai suvaldomų jėgų lauke; kad strateginis žaidimas įgautų racionaliai ir moraliai priimtino elgesio formą, šie aktai ragina į jį įtraukti saiką ir laiką, kiekį ir galimybę. O tuo siekiama visiško savęs valdymo, kai subjektas yra „stipresnis“ už save patį, ir valdžios, kurią jis turi kitiems, parodymo sau. Tačiau griežtumas, kurio reikalauja subjekto tapimas savęs valdovu, nėra taikomas kaip universalus įstatymas, kuriam kiekvienas ir visi turėtų paklusti. Jis veikiau kaip elgesio stilizavimo principas taikomas tiems, kurie nori suteikti savo egzistencijai gražiausią ir tobuliausią formą. Norint nustatyti prigimtį šių kelių svarbių temų, kurios suteikė formą mūsų seksualinei moralei (malonumo priklausymas pavojingai blogio sričiai, šeimyninės ištikimybės reikalavimas, tos pačios lyties partnerių eliminavimas), ne tik nereikia jų priskirti šiai fikcijai, vadinamai „judėjų ir krikščionių“ morale, bet ir jokiu būdu nereikia čia ieškoti nesibaigiančios draudimo funkcijos arba nuolatinės įstatymo formos. Ankstyvasis seksualinis griežtumas, kurio reikalavo graikai, netampa nuolatiniu įstatymu, kuris paeiliui įgautų istoriškai skirtingas represijos formas: jis kyla iš istorijos, kuri, bandant suprasti moralinės patirties transformacijas, lemia daugiau negu kodekso moralė. Individui seksualinio elgesio subjektu leidžia tapti „etikos“ istorija, suprantama kaip santykio su savimi formos išplėtojimas.

Be to, kiekvienas iš trijų svarbių elgesio menų, kiekviena iš trijų svarbių graikų filosofijoje išsivysčiusių savęs pažinimo technikų – dietetika, ekonomika ir erotika – pasiūlė jeigu ne savitą seksualinę moralę, tai bent jau savitą seksualinio elgesio moduliaciją. Parengdami šiuos griežtumo reikalavimus, graikai ne tik nesistengė apibrėžti visiems privalomo elgesio kodekso, bet ir nesistengė seksualinio elgesio padaryti sritimi, kurios visi aspektai kiltų iš tos pačios principų visumos.

Dietetikoje randamą nuosaikumo formą apibrėžia saikingas ir tinkamas mėgavimasis aphrodisia ; šio nuosaikumo laikymasis daugiausia dėmesio skyrė „laiko“ ir koreliacijos tarp skirtingų kūno būsenų ir sezonų kaitos klausimams; ir šio rūpinimosi esmė buvo prievartos baimė, baimė nusilpti ir dvigubas rūpestis dėl individo išgyvenimo ir giminės išlikimo. Ekonomikoje randama nuosaikumo forma, kurią apibrėžia ne tiek abipusė sutuoktinių ištikimybė, kiek tam tikros privilegijos, kurias vyras išlaiko savo teisėtos žmonos, kuriai jis turi valdžią, atžvilgiu; ten laikinis tikslas yra ne tinkamo momento pasirinkimas, o tam tikros hierarchinės struktūros, būdingos šeimynos valdymui, išlaikymas per visą gyvenimą. Norėdamas garantuoti tą pastovumą, vyras turi vengti kiekvieno perdėjimo ir, valdydamas kitus, valdyti ir save patį. Pagaliau erotika reikalauja dar kitokio tipo susilaikymo: net jei ji nereikalauja grynos ir visiškos seksualinės abstinencijos, vis dėlto galima pastebėti, kad ji skatina atsisakyti fizinio ryšio su berniukais ir laiko tai idealu. Ši erotika yra susijusi su visai kitokiu laiko suvokimu, palyginti su tuo, kuris matomas kalbant apie kūną arba apie vedybas: tai greitai prabėgančio laiko, kuris fatališkai veda prie greitos baigties, patirtis. Kalbant apie joje iškeliamą rūpestį, paminėtina pagarba, kurią reikia jausti berniuko vyriškumui ir jo būsimam laisvo vyro statusui: jau kalbama ne tik apie tai, kad vyras turi būti savo malonumo valdovas, bet ir apie mokėjimą suteikti vietos kito laisvei sau turimoje valdžioje ir tikroje jam jaučiamoje meilėje. Galiausiai, būtent apmąstydama meilę berniukams, platoniškoji erotika pateikė klausimą apie sudėtingus meilės, malonumų atsisakymo ir tiesos pažinimo santykius.

Galima priminti, kad K. J. Doveris neseniai rašė: „Graikai nepaveldėjo iš tikėjimo idėjos, kad dieviškoji galybė nustatė žmonijai seksualinį elgesį reguliuojančių įstatymų kodeksą, ir patys tuo nesirūpino. Juo labiau jie neturėjo institucijos, kuri būtų turėjusi galią priversti gerbti seksualinius draudimus. Susidurdami su senesnėmis, turtingesnėmis ir labiau už jų išsivysčiusiomis kultūromis, graikai jaučiasi laisvi pasirinkti, pritaikyti, išplėtoti ir ypač įtraukti kažką naujo“ 493. Apmąstymai apie seksualinį elgesį kaip moralės sritį jiems nebuvo būdas ją žeminti, teisinti arba sukurti bendrus visiems taikomus draudimus; tai veikiau buvo būdas sukurti egzistencinę estetiką, apgalvotą laisvės, suprantamos kaip galių žaidimas, meną mažiausiajai gyventojų daliai, susidedančiai iš vyriškos lyties laisvų individų. Seksualinė etika, glūdinti mūsų prigimtyje, rėmėsi labai griežta nelygybių ir prieštaravimų sistema (ypač dėl to, kas susiję su moterimis ir vergais); tačiau filosofijoje ji buvo problematizuota kaip laisvo vyro matomas ryšys tarp jo laisvės, galios formų ir tiesos pažinimo.

Ilgą laikotarpį, laikantis įžūlaus ir labai schemiško požiūrio į šios etikos ir jos transformacijų istoriją, pirmiausia galima pabrėžti akcentų kaitą. Klasikinėje graikų filosofijoje aišku, kad delikačiausias klausimas ir aktyviausias apmąstymų, be to, jų plėtojimo židinys yra santykis su berniukais, ir būtent čia problematizacija sukelia subtiliausias rigorizmo formas. Per visą labai lėtą evoliuciją galima matyti, kaip kinta objektas: po truputėlį problemos susitelkia apie moterį. Tuo nenorima pasakyti, kad berniukų meilė daugiau nebus praktikuojama, kad ji nustos būti pastebima ar apie ją daugiau nebus keliama klausimų. Tačiau didžiuosius moralinių apmąstymų apie seksualinius malonumus laikus pažymės moteris ir požiūris į moterį: ar būtų kalbama apie nekaltybę, ar apie elgesio santuokoje įgautą svarbą, ar apie abiejų sutuoktinių simetriškiems ir abipusiškiems santykiams suteiktą vertę. Vėliau galima pamatyti naują problematizavimo židinio pasislinkimą (šį kartą nuo moters kūno link), kai XVII ir XVIII amžiuje buvo reiškiamas susidomėjimas vaiko seksualumu ir santykiais tarp seksualinio elgesio, normos ir sveikatos apskritai.

Tačiau kartu su šia kaita atsiras tam tikras elementų, kurie pasiskirstę po įvairius mėgavimosi malonumais „menus“, susivienijimas. Tai buvo doktrininė unifikacija – vienas iš jos koordinatorių buvo šventasis Augustinas, – kuri leido vienoje teorinėje visumoje apmąstyti mirties ir nemirtingumo žaismą, vedybų instituciją ir tiesos pažinimą. Buvo ir kita unifikacija, kurią būtų galima pavadinti „praktiškąja“ – ji sutelkė skirtingus gyvenimo menus apie savęs iššifravimą, apsivalymo procedūras ir kovą su gašlumu. Staiga seksualinio elgesio problematizavimo esme pasidarė nebe malonumas ir mėgavimosi juo estetika, o geismas ir jo apvalomoji hermeneutika.

Šis pasikeitimas lėmė daugelį transformacijų. Apie šias transformacijas nuo pat jų atsiradimo – pirmaisiais dviem mūsų eros amžiais, dar prieš krikščionybę, – liudija moralistų, filosofų ir gydytojų apmąstymai.

—————————–

Išnašos:

  493 K. J. Dover.  Graikų homoseksualumas, p. 247.

—————————–