Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Osmanas Bėjus (19 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

19

OSMANAS BĖJUS

1897 metų balandžio 11 dienos vakaras

Brangusis abate, vargstu stengdamasis atkurti savo praeitį, o jūs be paliovos mane pertraukiat it koks pedantiškas auklėtojas, kiekviename žingsnyje baksnojantis į rašybos klaidas… Blaškote mane. Ir trikdote. Na, tebūnie, nužudžiau Žoli, bet turėjau tikslą, pateisinantį tas menkas priemones, kuriomis esu priverstas pasinaudoti. Imkite pavyzdį iš tėvo Bergamaskio politinio apdairumo bei šaltakraujiškumo ir tramdykite savo liguistą irzlumą…

Nebepersekiojamas nei Žoli, nei Gėdšės galėjau imtis naujųjų „Prahos protokolų’ (taip juos pavadinau). Turėjau sumanyti ką nors nauja, nes senoji Prahos kapinių scena tapo kone knygine banalybe. Praėjo keleri metai, kai buvo paskelbtas mano senelio laiškas ir Contemporain  išspausdino rabino kalbą, pateiktą kaip tikrą anglų diplomato, tokio sero Džono Rydklifo, reportažą. Kadangi Gėdšė romaną pasirašė sero Džono Retklifo slapyvardžiu, buvo akivaizdu, iš kur tas tekstas. Paskui lioviausi skaičiuoti, kiek kartų įvairūs autoriai pakartojo kapinių sceną. Dabar rašydamas tarsi atsimenu, kad neseniai toks Buranas išleido Les juifs nos contemporains  64 irgi perrašęs rabino kalbą, tik Džonas Rydklifas jau buvo paties rabino vardas. Dievaži, kaip gyventi klastotojų pasaulyje?

Todėl savo protokolams ieškojau naujienų ir nesibodėjau jų imti iš knygų įsitikinęs, kad, išskyrus nelemtąjį abatą Dala Pikolą, mano potencialūs klientai nepanašūs į dienas bibliotekose leidžiančius žmones.

Vieną dieną tėvas Bergamaskis man tarė:

– Rusų kalba pasirodė tokio Lutostanskio knyga apie Talmudą ir žydus. Pasistengsiu ją gauti, o broliai išvers. Manau, vertėtų suartėti su dar vienu asmeniu. Ar teko girdėti apie Osmaną Bėjų?

– Turkas?

– Gal serbas, bet rašo vokiškai. Jo knygelė apie tai, kaip žydai užkariaus pasaulį, jau išversta į daugelį kalbų, ir, regis, jis ieško naujos informacijos, nes minta iš kovos su žydais. Kalbama, rusų ochranka jam sumokėjusi keturis šimtus rublių, kad atvažiuotų į Paryžių ir nuodugniai patyrinėtų Pasaulinę izraelitų sąjungą, o tu, jei gerai atmenu, iš savo draugo Brafmano esi gavęs apie ją šiokių tokių žinių.

– Tiesą pasakius, labai skurdžių.

– Tai prikurk, duosi ką nors tam Bėjui, mainais iš jo irgi šį tą gausi.

– Kaip man jį rasti?

– Jis pats tave ras.

Hebuternui beveik nebedirbau, bet kartais su juo susisiekdavau. Susitikome prie pagrindinio Dievo Motinos katedros portalo, ir aš paklausiau apie Osmaną Bėjų. Panašu, kad apie jį žinojo pusės pasaulio policija.

– Panašu, kad žydų kilmės, kaip Brafmanas ir kiti aršūs savo tautos priešai. Jo istorija ilga. Buvo pasivadinęs Milingeriu ar Milingenu, paskui Kibridli Zade, o visai neseniai apsimetinėjo albanu. Išvarytas iš daugelio šalių dėl neaiškių darbelių, dažniausiai suktybių, kitur po kelis mėnesius praleido kalėjime. Ėmėsi žydų pamatęs, kad tas reikalas pelningas. Jau nežinau, kokia proga Milane viešai išsižadėjo visko, ką buvo paskelbęs apie žydus, paskui Šveicarijoje išspausdino naujų brošiūrų prieš žydus ir pardavinėjo jas Egipte, vaikštinėdamas iš namo į namą. Bet tikros sėkmės sulaukė Rusijoje, aprašęs kelias neva žydų įvykdytas krikščionių vaikų žmogžudystes. Dabar ėmėsi Izraelitų sąjungos, todėl ir norime laikyti jį atstu nuo Prancūzijos. Ne kartą jums esu minėjęs, kad nenorime pyktis su žydais, mums tai neparanku, bent kol kas.

– Bet jis vyksta į Paryžių, o gal jau atvyko.

– Matau, žinot daugiau už mane. Ką gi, jei imsitės jį stebėti, būsime dėkingi, kaip visada.

Tad turėjau dvi svarias priežastis susitikti su Osmanu Bėjumi, viena vertus, kad parduočiau jam tai, ką turėjau apie žydus, kita vertus, kad informuočiau Hebuterną apie jo veiksmus. Po savaitės Osmanas Bėjus atėjo pats ir paliko po mano krautuvės durimis raštelį su užeigos Marė rajone adresu.

Pamaniau, kad gal jis mėgsta pavalgyti, ir nutariau jį pakviesti į Grand Vėfour , kur galėtų pasimėgauti fricassėe de poulet Marengo ir les mayonnaises de volaille  65. Parašiau jam laiškelį, bet jis kvietimo atsisakė ir panoro susitikti tą patį vakarą Mobero aikštės ir Mokytojo Alberto gatvės kampe. Ten turėjo stabtelėti fiakras, o aš turėjau prieiti ir prisistatyti.

Fiakrui sustojus aikštės kampe išvydau veidą, kurio nenorėčiau pamatyti savo kvartalo skersgatviuose naktį: ilgi susivėlę plaukai, kumpa nosis, plėšrus žvilgsnis, blyški oda, jis buvo liesas kaip akrobatas, kairė akis trūkčiojo.

– Labas vakaras, kapitone Simonini, – pasakė jis man ir pridūrė: – Kaip sakoma, Paryžiuje ir sienos turi ausis. Tad vienintelis būdas ramiai pasikalbėti – tai važinėti po miestą. Vežikas negali mūsų girdėti, o jei ir galėtų, yra kurčias kaip kelmas.

Taip vyko mūsų pirmasis pokalbis, ant miesto gulant vakaro sutemoms ir smulkiam lietui sunkiantis iš rūko dangos, kuri lėtai leidosi kone užklodama gatvių grindinį. Vežikas, regis, buvo gavęs nurodymą važiuoti pačiais nykiausiais kvartalais ir mažiausiai apšviestomis gatvėmis. Būtume galėję ramiai pasikalbėti ir Kapucinų bulvare, bet Osmanas Bėjus akivaizdžiai mėgo mizanscenas.

– Paryžius atrodo ištuštėjęs, tik pažiūrėkite į praeivius, – kalbėjo Osmanas Bėjus, o šypsena apšvietė jo veidą taip, kaip žvakė apšviečia kaukolę (to vyro sudarkytu veidu dantys išties nuostabūs). – Juda it šmėklos. Gal su pirmaisiais aušros spinduliais jie bent paskubės grįžti į savo kapus.

Suirzau.

– Vertinu stilių, primena geriausius Ponsono diu Terajo kūrinius, bet gal galėtume pasikalbėti konkrečiau. Tarkim, ką pasakytumėt apie tokį Ipolitą Lutostanskį?

– Sukčius ir šnipas. Buvo katalikų kunigas, tačiau neteko dvasininko šventinimų už, sakykim, ne itin padorius santykius su berniukais, o tai prasta šlovė, dievaži, juk žinome, kad žmogus silpnas, bet jei jau esi dvasininkas, turi išlaikyti bent kiek padorumo. O jis tik perbėgo pas stačiatikius ir tapo vienuoliu. Gana gerai pažįstu Šventąją Rusią ir galiu pasakyti, kad nuo viso pasaulio atskirtuose jos vienuolynuose senuosius vienuolius ir novicijus sieja abipusis… kaip jį pavadinti? Broliškas jausmas. Bet nesu intrigantas ir kitų reikalai man nerūpi. Tik žinau, kad tas jūsų Lutostanskis iš rusų vyriausybės gavo krūvą pinigų už pasakojimus, kaip žydai aukoja žmones. Lyg pats su vaikais būtų elgęsis geriau. Dar kalbama, kad susisiekė su tam tikrais žydų sluoksniais ir pasakė už suderėtą sumą išsižadėsiąs visko, ką prirašė. Turbūt numanote, ar žydai išleis bent skatiką. Ne, nepatikimas veikėjas, – ir pridūrė: – Tiesa, užmiršau. Jis sifilitikas.

Kažkas yra pasakęs, kad didžiųjų rašytojų veikėjų prototipai visada yra jie patys.

Paskui Osmanas Bėjus kantriai išklausė to, ką stengiausi jam papasakoti, supratingai nusišypsojo, išgirdęs vaizdingą Prahos kapinių aprašymą, ir pertraukė:

– Kapitone Simonini, štai kur tikra literatūra, tokia pati, kokią mėginote man priskirti. Aš tik siekiu įrodyti Izraelitų sąjungos ir masonų ryšius ir gal dar – nesikapstydamas praeityje, bet žvelgdamas į ateitį – Prancūzijos ir Prūsijos žydų ryšius. Izraelitų sąjunga – jėga, visą pasaulį apraizgiusi aukso tinklu, kad valdytų visus ir viską, štai ką reikia įrodyti ir paviešinti. Tokios jėgos kaip Sąjunga egzistuoja ištisus šimtmečius, jos senesnės ir už Romos imperiją. Todėl ir veiksmingos, nes gyvuoja tris tūkstančius metų. Neužmirškit, per tokį žydą kaip Tjeras jos valdė ir Prancūziją.

– Tjeras – žydas?

– O kaipgi? Jie visur aplinkui, vis už nugarų, kontroliuoja mūsų santaupas, vadovauja kariuomenėms, daro įtaką Bažnyčiai ir vyriausybėms. Sąjungoje papirkau vieną darbuotoją (visi prancūzai paperkami) ir gavau kopijas laiškų, išsiųstų į įvairius žydų komitetus su Rusija besiribojančiose šalyse. Komitetai veikė palei visą jos pasienio ribą, o kol policija stebėjo pagrindinius kelius, jų pasiuntiniai ėjo laukais, pelkėmis ir vandens keliais. Vientisas voratinklis. Pranešiau apie šį sąmokslą carui ir išgelbėjau Šventąją Rusią. Pats vienas. Myliu taiką, norėčiau, kad pasaulyje vyrautų ramybė ir niekas nebesuprastų žodžio smurtas  reikšmės. Jei pasaulyje išnyktų visi žydai, pinigais remiantys patrankų prekeivius, stotų šimtas laimės metų.

– Tai ką daryti?

– Reikia galų gale imtis vienintelio protingo, galutinio sprendimo sunaikinti visus žydus. Vaikus? Ir vaikus. Taip, žinau, primena Erodo mintis, bet jei piktžolės išveša, negana augalą nupjauti, jį reikia išraut su šaknimis. Jei nenori uodų, naikink lervas. Kova su Izraelitų sąjunga tik laikinas dalykas. Sąjunga bus sutriuškinta tik sunaikinus visą jų giminę.

Baigiantis mūsų pašėlusiam pasivažinėjimui po tuščią Paryžių, Osmanas Bėjus pateikė savo siūlymą.

– Kapitone, to, ką man pasiūlėte, – maža. Juk nesitikit, kad už tokius menkniekius teiksiu jums įdomią informaciją apie Sąjungą, apie kurią netrukus sužinosiu viską iki mažiausių smulkmenų. Tačiau siūlau štai kaip susitarti. Galiu stebėti Sąjungos žydus, bet ne masonus. Atvykęs iš mistinės ir ortodoksinės Rusijos, neturėdamas artimų pažinčių šio miesto intelektualiniuose ir ekonominiuose sluoksniuose, negaliu prieiti prie masonų. Jie priima tokius kaip jūs – su laikrodžiu liemenės kišenėje. Jums tikriausiai nebus sunku įsiskverbti į jų aplinką. Girdėjau, didžiuojatės dalyvavęs Garibaldžio žygyje, kas jau kas, o jis buvo tikras masonas. Tad jūs man pasakosit apie masonus, o aš jums pasakosiu apie Sąjungą.

– Pakaks susitarti žodžiu?

– Džentelmenams nereikia rašytinių sutarčių.

————————–

Išnašos:

64  Mūsų amžininkai žydai (pranc.).

65  Marengo vištienos frikasė ir vištiena su majonezu (pranc.).

—————————-