Jelena SIMONOVA

Nuo simbolių interpretacijos iki žmogaus egzistencijos

PRANEŠIMAS

(Skaitytas LHPA konferencijoje “Žodis ir pauzė”, vykusioje Kaune, VDU, 2007 m. Balandžio 14 dieną)

Ieškodama tiltelio, kuris nuvestų nuo simbolių interpretacijos iki žmogaus egzistencijos ištakų, atradau, kad tai nėra tiltelis, – tai ilgas, painus ir tuo pačiu nepaprastai patrauklus kelias, kuriame neišvengiamai susiduriama su simbolinių išraiškų daugialypumu, neaprėpiamumu ir įsišaknijimu įvairiose kultūrose bei tradicijose. Simbolių šifravimo metodikų ir interpretacinių sistemų įvairovė ir jų formuluojamų išvadų prieštaringumas tiesiog verste vertė suabejoti tokio pobūdžio tyrimo perspektyvumu. Ir vis dėlto tam tikra prasme simbolinių išraiškų tyrinėjimai yra perspektyvūs, mat viskas, kas liko anapus mokslinio objektyvumo, – visi klausimai, kurie nerado atsakymų tik patvirtino tai, kad Aš ir tos realijos, kuriose jis save atranda yra pernelyg slėpiningi, taigi visada lieka iki galo nepažinūs. Tyrinėdama ryšį tarp simbolių ir žmogaus egzistencijos visų pirma remiuosi šiuolaikinio filosofo P. Ricoeuro veikalais – ypatingai tais tyrinėjimais, kurie skirti simbolinių išraiškų analizei ir taip pat interpretacijos teorijų konflikto bei jo pagrindimo problematikai.

Reikia pripažinti, kad simboliai nėra Ricoeuro filosofinio mąstymo atskaitos taškas. Siekdamas suprasti žmogaus būtį, Ricoeuras, visų pirma, ieškojo metodo, kuris leistų aprašyti žmogiškąją patirtį. Taigi link patrauklios, ir tuo pačiu labai sudėtingos simbolių analizės buvo einama ilgu keliu, kuriame susidūrimai su vieno ar kito metodo ribotumais vertė ieškoti naujų būdų tikrąjai žmogaus egzistencijai atskleisti. Nagrinėdamas valios eidetiką, Ricoeuras atrado, jo manymu, esminį fenomenologijos trūkumą: fenomenologija nagrinėja abstrakčias sąmonės galimybes, kurių žmogiškoji būtis ir egzistencinė situacija žmogui nesuteikė. Be to, tos sąmonės struktūros, kurias atskleidžia fenomenologinė analizė, suskliausdama išorinį pasaulį, įskaitant ir žmogaus klaidas, neįgalina tiesioginės blogio patirties aprašymo – fenomenologinis metodas, pasak Ricoeuro, nepajėgia atskleisti tikrosios konkrečios žmogaus egzistencijos. Tai, jog klydimo patirties neįmanoma nagrinėti valios eidetikos aprašymo pagrindu nulėmė perėjimą nuo abstrakčių sąmonės galimybių prie aktualių, kurios turėjo atskleisti žmogaus gebėjimo klysti arba klaidingo pasirinkimo pasekmes žmogaus savimonei. Ricoeuras čia remiasi prielaida, kad “žmogus yra iš prigimties trapus ir linkęs klysti” . Taigi klystamumas, kaip neginčijamas žmogaus prigimties bruožas, atskleidžia pačios žmogiškosios egzistencijos ribotumą. Šiuo atveju blogos valios problema tampa pagrindine Ricoeuro nagrinėjama tema, o egzistenciniam aprašymui priskiriama funkcija – panaikinti skliaustus, į kuriuos buvo „patalpinta“ klaida. Ricoeuro atlikta fenomenologinio metodo korekcija tam tikra prasme rezonuoja su M.Heideggerio ėjimu nuo fenomenologijos link faktiškumo hermeneutikos. Abu autoriai neigia neginčijamo, jokių prielaidų nereikalaujančio mąstymo išeities taško galimybę, mat aiškinimas niekada nebūna ko nors mums iš anksto duoto suvokimas be prielaidų . Tačiau tolimesni tyrimai atskleidė, kad egzistencinė analizė, nagrinėjanti gebėjimą klysti, kaip tam tikrą žmogaus egzistencijos galimybę, taipogi neapima žmogaus situacijos pasaulyje pilnai, – ji „nepagauna“ konkretaus žmogaus blogo veiksmo, mat vyksta sąmonės refleksijos lygmenyje. Ricoeuras pastebi, kad einant heidegerišku “trumpuoju keliu” iš karto pereinama į baigtinės būtybės ontologinę plotmę, kurioje supratimas traktuojamas ne kaip pažinimo, bet kaip žmogaus buvimo pasaulyje būdas. Kitaip tariant, Heideggerio pasiūlyta supratimo ontologija nekvestionuoja paties metodo. Čia klausimas apie subjekto pažinimo sąlygas užleidžia vietą kitam klausimui: kokia toji būtybė, kurios būtį sudaro supratimas? Pasak Ricoeuro, “hermeneutinė problema tampa šios būtybės, Dasein, kuri egzistuoja kaip suprantanti, analitikos dalimi” . Taigi “trumpąjį kelią” Ricoeuras laiko nepakankamu dėl keleto svarbių priežasčių. Visų pirma, Heideggerio supratimo ontologijoje supratimas traktuojamas kaip Dasein “projekto” ir “atverties” būčiai aspektas. Čia “tiesos klausimas yra nebe metodo klausimas, bet būties raiškos buviniui, kuris egzistuoja suprasdamas būtį, klausimas” . Ir vis dėlto, manau, būtų klaidinga teigti, kad Ricoeuras, siūlydamas eiti “ilguoju keliu”, kitaip tariant, aplinkkeliu, radikaliai atmeta “trumpąjį kelią”. Pripažindamas šio kelio nuopelnus jis netgi atlieka tą patį veiksmą – perkelia refleksiją į ontologijos lygmenį, tik, priešingai nei Heideggeris, šį perkėlimą atlieka laipsniškai. Ricoeuro kritika heidegeriško “trumpojo kelio” metodo atžvilgiu, ko gero, turi būti traktuojama kaip abejonė tuo, kad galima sukurti tiesioginę ontologiją “iš karto atmetančią bet kokius metodologinius reikalavimus ir todėl esančią už ribų interpretacijos rato, kurio teoriją ji sudaro” . Heideggeris, iškeldamas klausimą apie sąmonės būtį ir šios būties, atsiveriančios kasdieninėje patirtyje ontologinius pagrindus, transformavo Husserlio aprašytą transcendentalinį Ego į gyvenantį Ego ir, tokiu būdu, iš esmės pakeitė filosofinės analizės perspektyvą. Tačiau, pasak Ricoeuro, šis radikalus perspektyvos pakeitimas toli gražu nepadeda išspręsti tarpusavyje konkuruojančių hermeneutikų konflikto, kuris, kaip pamatysime, yra gana aštrus. Tai yra kita “trumpojo kelio” atsisakymo priežastis. Juk ši problema pamatinės hermeneutikos lygmenyje apskritai net neliečiama kaip ir tos konkrečios problemos, su kuriomis susiduria vieno ar kito Dasein supratimas. Ir pagaliau, kaip pastebi Ricoeuras, Heideggeris siekė, kad pajungtume istorinį pažinimą ontologiniam supratimui, laikydamas pirmąjį išvestine antrojo forma. Tačiau tuo remdamiesi mes niekaip negalėsime parodyti, kokia prasme istorinis supratimas iš tikro yra kilęs iš šio pradinio supratimo. Dar daugiau: heidegeriškasis epistemologinio supratimo problemos transformavimas į suprantančios būties problemą suponuoja tiesioginio Dasein būties konstitucijos aprašymo be išankstinių epistemologinių pastangų galimybę ir, atitinkamai, supratimo, kaip vieno iš Dasein supratimo būdų, išskyrimą. Tačiau, verta pastebėti, kad šis perėjimas nuo vienos supratimo rūšies prie kitos nėra savaiminis, priešingai – jis yra gana problemiškas, mat, kaip teigia Ricoeuras, “supratimas, kuris yra Dasein analitikos rezultatas, yra tas pats supratimas, su kurio pagalba ir kuriame ši būtis supranta save kaip būtį” . Būtent šios išvados paskatino Ricoeurą pasirinkti “ilgąjį kelią”, kitaip tariant, pereiti prie mitų tyrinėjimų ir, galiausiai, prie simbolinių išraiškų interpretacijų galimybių.

Daugialypėse žmogaus egzistencijos slėpiniuose, įvairiuose žmogiškosios patirties kloduose – įvairių tautų mitologijose, folklore, sapnuose, meninėje kūryboje, kultūriniuose bei religiniuose objektuose – visur vėl ir vėl susiduriame su įvairių prigimčių simbolinėmis išraiškomis. Nepaisant to, kad jų turtingiausių reikšminių lobynų šifravimo bei interpretacijos rezultatas niekada nepasiekia mokslinio objektyvumo, taigi moksliniu požiūriu yra gana abejotinas, vis dėlto jis yra nepaprastai svarbus, nes būtent simbolinės išraiškos yra arčiausiai tų gelmių, kuriose šaknijasi pirminės archainės žmogaus patirtys, glaudžiai susijusios su numinotiniais pirmykščių bendruomenių išgyvenimais bei bet kokiomis šventybės apraiškomis gamtinėje žmogaus realybėje. Pasak Ricoeuro, “simbolis prabyla į mus kaip nuoroda į žmogaus situaciją būties ertmėje, kurioje žmogus juda ir egzistuoja” ; tai reiškia, kad būtent simbolinis turinys gali paaiškinti šiuos, ko gero, pačius egzistenciškiausius žmogaus realybės reiškinius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bet kuri simbolių šifravimo metodika įgyvendina tai, ką Ricoeuras savo tyrinėjimuose vadina aplinkkeliu. Ricoeuras, paneigdamas tiesioginės savirefleksijos galimybę, kitaip tariant, supriešindamas reflektyviąją filosofiją bet kokiai betarpiškos sąmonės filosofijai, visų pirma kvestiuonuoja Apšvietos epochos ir, atitinkamai, Naujųjų Laikų pueselėjamą Aš saviduotybės sampratą. Ricoeuro iškeliama refelektyvioji filosofija, formuluodama sau uždavinį “sučiuopti Ego jo pastangoje egzistuoti, jo geisme būti” , traktuoja pastangą ir geismą kaip neginčijamos, Descartes’o Metafiziniuose apmąstymuose postuluojamos tiesos Aš egzistuoju dvi puses . Tačiau pastanga egzistuoti ir geismas būti, kurie neatsiejami nuo žmogaus prigimties, sučiuopiami ne ypatingame kartezietiškajame mąstymo akte, bet nesibaigiančiuose simbolinių išraiškų reikšmės kloduose; tai reiškia, kad simbolių supratimas visada suponuoja priėjimą prie žmogaus egzistencijos gelmių ir, atitinkamai, prie savojo Aš supratimo. Manau, Ricoeuro tyrinėjimų perspektyvoje aplinkkelis iš esmės būtų neįmanomas be dekartiškojo Cogito ir huserliškojo transcendentalinio Ego atmetimo. Interpretuojantis Aš jokiu būdu nėra kartezietiškas Cogito, jis, visų pirma, yra egzistuojantysis, kuris siekia atskleisti savo būties slėpinius. Iš to seka, kad šiame pasaulyje nėra būties, kuri nebūtų interpretuota būtis. Tokiu būdu hermeneutinei disciplinai keliamas iš tiesų nelengvas uždavinys – atskleisti šios interpretuotos būties egzistavimo pasaulyje būdą.

Ilguose ir nepaprastai intriguojančiuose tyrinėjimuose Ricoeuras vėl ir vėl atranda tradicinių mokslinių metodologijų trūkumus – jo teigimu, jos, akcentuodamos Aš saviduotybę, atskleidžia tik iliuzinį narciziškojo Aš paveikslą, kuris nieko negali pasakyti apie jam pačiam rūpimas realijas. Manau, kad kaltinimas išties rimtas, mat Ricoeuro kritikuojamas epistemologinis idealas aktualus ne tik Descartes‘o amžininkams ir Naujųjų Laikų mokslininkams, – jo nustatytais mokslinio teisingumo kriterijais didžia dalimi vadovaujasi ir mūsų dienų mokslas. Ir vis dėlto, atsiribodama nuo šio autoriaus radikalios nuostatos Naujųjų Laikų epistemologinio idealo atžvilgiu ir taip pat nuo gana pretenzingo tikslo – simbolių analizės pagalba “sukonstruoti” filosofinės disciplinos pamatą, mėginsiu aplinkkelį pateikti kaip vieną mąstymo perspektyvų, kurioje, palaipsniui, galima priartėti prie to, kas sudaro žmogiškojo Aš pagrindą. Manau, galima teigti, kad tiek tradicinis metodas, tiek Ricoeuro pasiūlytasis – abu savaip prisideda prie žmogaus pažinimo (galbūt ). Ricoeuras visų pirma išryškina interpretacijos svarbą savęs pažinimo procese, taigi interpretacija, kitaip tariant, gyvenimą objektyvuojančių vaizdinių ir simbolių šifravimas gali būti traktuojamas kaip vienas galimų kelių vedančių Aš supratimo link. Šiuo atveju sąmoningai atsiriboju nuo bet kokių simbolių tyrinėjimų struktūriniu požiūriu, mat šio pranešimo ribose gali būti aktualu tik viena – semantinė simbolio plotmė, kurios dėka simbolis giminingas kalbinėms struktūroms, yra glaudžiai susijusi su ikikalbinėmis žmogaus patirtimis. Ikikalbinės žmogaus simbolinės patirties daugialypumas savo ruožtu atveria kelią interpretacinių sistemų įvairovei ir tuo pačiu išryškina šių sistemų tarpusavio santykių problematiką. Kadangi šiame pranešime dėmesio centre lieka tik religiniai Aš išgyvenimai ir, atitinkamai, religiniai simboliai, aptarsiu dvi interpretacines sistemas – S.Freudo psichoanalizę ir M.Eliade‘s atstovaujamą religijos fenomenologiją, kurių požiūriai į religiją bei religinius reiškinius iš esmės skiriasi.

Religijos fenomenologijai, siekiančiai aprašyti žmogaus egzistenciją persmelkiančius religinius reiškinius, rūpi intencinis objektas, “ ‘kažkas’, ko ieško ritualiniai veiksmai, mitų kalba, mitiniai jausmai” . Tas “kažkas”, kurį siekiama sučiuopti religiniame elgesyje ir numinotinių jausmų intencijose įvardijamas “šventybe”. Freudas, kalbėdamas apie religinius reiškinius, priešingai nei religijos fenomenologai, juos apibrėžia “remiantis jų [religinių reiškinių J.S.] ekonominėmis funkcijomis, o ne jų intenciniu objektu” . Pastebėtina ir tai, kad religijos fenomenologijos iškeliamai neginčijamai simbolių “tiesos” idėjai Freudo psichoanalizė, postuluodama “iliuzijos” idėją, duoda stiprų atkirtį. Juk, kaip žinia, remiantis simbolio motyvuotumo principu, kurį akcentavo Saussure’as Bendrosios lingvistikos kurse , religiniai simboliai visada funkcionuoja tam tikroje pilnatvėje. Nekyla abejonių, kad kosminė simbolika, kurią aprašo Eliade, funkcionuoja remiantis šiuo motyvuotu ryšiu. Juo susieti dangaus vaizdas – akivaizdybė ir akiai nematoma tobula santvarka, dangaus kūnų ritmai ir dėsningumai, kuriuos ji išreiškia. Būtent šią simbolių pilnatvę, kuri religijos fenomenologijos požiūriu yra neabejotina, Freudo psichoanalizė laiko iliuzija, kurios atsiradimą nulėmė tam tikros žmogaus prigimties ypatybės.

Šių hermeneutinių sistemų konflikto aptarimas nebus pakankamas, jei nepaminėsiu dar vieno, ko gero, aštriausio jų nesutarimo taško. Religijos fenomenologija, kalbėdama apie supratimą, neišvengiamai pateikia ontologinę supratimo sampratą, mat čia visada numanomas išankstinis būties supratimas. Kadangi archainių bendruomenių žmogus suvokia save kaip mitinių įvykių rezultatą, jam nepaprastai svarbus mitų žinojimas, kuris leidžia ne tik „prisiliesti“ prie daiktų ir reiškinių atsiradimo paslapties, bet visų pirma – rituališkai tapti gigantiškiausios dievų kūrybos – kosmogonijos amžininku. Juk kosmosas – „tai gyvas pasaulis apgyvendintas būtybių iš kūno ir kraujo, paklūstančių tapsmo, senėjimo ir mirties dėsniams. Todėl jis reikalauja periodiško atkūrimo ir atsinaujinimo“ Taigi kiekvienais metais laikas prasideda iš pradžių, pasaulis atgauna savo pirmapradį šventumą, kuriuo pasižymėjo „išriedėdamas iš Kūrėjo rankų“ Laiko pradžioje. Kiekvieno ritualo ir bet kokio veiksmo atlikimas homo religiosus pasaulyje grindžiamas žinojimu, kaip ir kodėl jie buvo atlikti pirmą kartą Laiko pradžioje dievų ir herojų kultūrintojų. Visa tai, ką pasakoja mitai apie jų kūrybą ir veiklą, žvelgiant iš religingo žmogaus perspektyvos, priklauso šventybės sričiai ir yra būties pagrindas, mat dievai ir herojai kultūrintojai mitinėj praeity ne tik įdiegė bet kokios veiklos archetipinius modelius, bet ir suteikė žmogaus egzistencijai aukštesnę, gamtinę plotmę pranokstančią prasmę. Sąmoningas šių archetipinių veiksmų kartojimas pasižymi tam tikra ontologija: „gamtos daiktas ir žmogaus rankų dirbinys įgyja savo realybę, savo tapatybę tik todėl, kad jis yra transcendentinės realybės dalis“ . Būtent todėl religingas žmogus ilgesingai dairosi į Didįjį viso ko pradžios Laiką. Amžinas sugrįžimas į mitinę praeitį ir kiekvieną šventę lydintis kosmogonijos pakartojimas archainių bendruomenių žmogaus religiniame gyvenime turi didžiulę reikšmę: rituališkai įsiliedamas į mitinį laiką, jis tampa dievų amžininku. Taigi bet kokio simbolinio šventybės prasiveržimo pasaulyje interpretacija religijos fenomenologijos požiūriu visuomet siejama su prisiminimo judesiu. Psichoanalizė, kaip žinia, taipogi kalba apie prisiminimą, tik, kaip pastebi Ricoeuras, čia “jis [prisiminimas] atsiranda kaip religinė ‚iliuzija‘, paremta simboliais ir fantazmais, įkūnijusiais pirmykščių žmonių ir vaikų pirminius konfliktus” . Akivaizdu, kad šventybės prisiminimas simbolių ontologijos prasme ir grįžimas to, kas išstumta yra du radikaliai priešingi požiūriai į tą patį religinį reiškinį, kuris savo daugialypumu neišvengiamai dalina interpretacinį lauką į du įtampos polius.

Šioje vietoje verta aptarti ir ontologijos problematiką. Ricoeuras pripažįsta, kad einant link žmogaus egzistencijos laipsniškai – aplinkkeliu bet kokie pamąstymai apie savarankišką ar vieningą ontologiją yra tušti – ji yra iš principo neįmanoma. Pasak jo, kiekviena interpretacinė sistema atskleidžia tam tikrą egzistencijos aspektą, kuris savo ruožtu ją pagrindžia kaip metodą. Tačiau suskaidytos ontologijos “gabalai”, kuriuos aptinkame konkuruojančių interpretacinių sistemų įvairovėje, jokiu būdu negali būti nuvertinti kaip nepakankami ar nevertingi. Juk kiekviena iš jų, teikdama žinių apie žmogų savo kompetencijos ribose, tam tikra prasme prisideda prie ontologijos. Reikia pripažinti, kad suskaidyta ontologija patvirtina tai, kad žmogus ir jo egzistencija visada lieka be galo slėpiningi, jie pasižymi daugialypumu, kurio negali aprėpti ir pilnai atskleisti kuri nors viena mokslinė disciplina.

Psichoanalizės refleksija, kritikuodama sąmonę kaip absoliučią duotybę, akivaizdžiai taiko į ontologiją. Iš tiesų jos siūlomų simbolinių išraiškų, aptinkamų sapnuose ir mituose, analizė eilinį kartą parodo, kad sąmonė yra ne duotybė, bet siekiamybė – užduotis, kuri gali būti įvykdyta tik interpretacijos dėka. Pasak Freudo, „tai, kas po analizės atsiduria vietoj sapno turinio kaip tikroji sapno prasmė (…) pasireiškia kaip neišsipildžiusių troškimų išsipildymas“ Taigi Freudo siūlomos interpretacijos procese demaskuojamos visos troškimo apgaulės; to pasekoje atsiskleidžia už Cogito slypinti subjekto archeologija, o dešifravimo veiksme išryškėja gilūs, egzistencniai reiškiniai. Svarbu pabrėžti, kad šis ypatingas dešifravimo veiksmas vienija visas hermeneutikas, nepriklausomai nuo to, kur kiekviena iš jų lokalizuoja prasmės šaltinį. Nemenką įnašą į ontologiją padarė ir religijos fenomenologija, kurios pagrindą, be jokių abejonių, sudaro subjekto eschatologija. Tyrinėdama religingo žmogaus elgesį šventybės akivaizdoje ir bet kokių šventybės pasireiškimų simboliką, ji taipogi artėja prie žmogaus egzistencijos ištakų, nors ir savitu būdu. Religiniai simboliai, pasak Eliade‘s, „pažadina individualią patirtį ir paverčia ją dvasiniu aktu, metafizine pasaulėvoka“ . Cogito demaskavimo judesys šioje interpretacinėje sistemoje, ko gero, ryškiausias, juk, kaip pastebi Ricoeuras, “suvokdamas save prieš šventybės ženklus, žmogus atsižada savęs taip radikaliai, kaip tik įmanoma įsivaizduoti” . Dar daugiau: kosmoso gyvenimo ritmų tvarka ir dėsningumai atskleidžia religingam žmogui, kad jo ribotą egzistenciją pranoksta anapusybė, kuri savo didybe vėl ir vėl parodo, kad tai ji disponuoja jo egzistencija, kurią ji be išlygų steigia kaip pastangą ir geismą būti.

Manau, galima pagrįstai teigti, kad konfliktas interpretacinių sistemų pasaulyje yra ne tik būtinas, bet ir pagrindžiamas neginčijamu pačios žmogaus egzistencijos daugialypumu bei prieštaringumu. Dar daugiau: būtent šios priešingos hermeneutikos padeda įgyvendinti aplinkkelį, mat iš esmės išpildo visus jo keliamus reikalavimus. Juk refleksija, siekdama išsiaiškinti dvejopą žmogaus priklausomybę nuo instancijų, išsidėsčiusių priešingomis kryptymis, visų pirma, turi nuleisti sąmonę nuo kartezietiško pjedestalo ir imtis ją interpretruoti per simbolines išraiškas, kurios gali atsirasti tiek iš gelmių, tiek iš viršaus. Abi interpretacinės sistemos – klasikinė psichoanalizė ir religijos fenomenologija, nukeldamos prasmės centrą priešingomis kryptimis, atlieka šį destrukcinį veiksmą Aš atžvilgiu. Tačiau, svarbu pabrėžti, šis veiksmas nėra savaiminis tikslas, – jis yra būtinybė, mat tik po destrukcinio judesio, interpretacijos procese palaipsniui atsiskleidžia vientisas Aš. Klasikinė psichoanalizė savo disponuojamomis priemonėmis iškelia pasąmonės turinį į sąmonės šviesą, demaskuoja visas troškimo apgaules ir tokiu būdu atstato šį vientisumą. Religijos fenomenologijos atveju religingas žmogus, suvokęs savo baigtinumą ir ribotumą šventybės akivaizdoje atlieka radikalų savęs išsižadėjimo judesį, tačiau ir vėl save atranda priklausantį ne tik gamtinei, bet ir aukštesnei plotmei. Juk šventybė įgalina jį ištrūkti iš ribotos egzistencijos, pasiekti dvasinį matmenį ir religinių simbolių dėka atsiverti tam, kas visuotina.

Taigi kiekviena interpretacinė sistema atskleidžia Aš priklausomybę nuo įvairių jo daugialypės egzistencijos atmainų. Žmogus priklausomas nuo šventybės, nuo pasąmonės lygmenyje vykstančių procesų ir nuo kitų reiškinių, kurie liko anapus šių tyrinėjimų. Be aptartų “viršaus” ir “apačios” įtakų žmogaus egzistencija yra tiesiog neįsivaizduojama. Drįstu teigti, kad prieštaringiausių simbolinių išraiškų šifravimo metodikų bendras tikslas – žmogaus supratimas pagrindžia konkuruojančių interpretacinių sistemų, taigi įvairių mokslinių disciplinų koegzistavimo būtinumą ir, galbūt, išsprendžia problemą iš esmės.