Sigmund Freud

(15 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

PENKIOLIKTA PASKAITA

Abejonės ir kritika

Ponios ir ponai! Negalime atsisveikinti su sapnais neaptarę tų dažniausiai pasitaikančių abejonių ir svyravimų, kuriuos sukelia mūsų naujosios pažiūros. Atidžiausi iš jūsų tikriausiai jau ir patys sukaupė nemažai tokios medžiagos.

1. Tikriausiai jums susidarė įspūdis, kad net ir stropiai laikantis technikos sapnų aiškinimo rezultatai būna tokie neapibrėžti, jog išreikštojo sapno neįmanoma tiksliai pakeisti slaptosiomis sapno mintimis. Šį įspūdį jūs grindžiate tuo, kad, pirma, niekada nežinai, ar tam tikrą sapno elementą reikia suvokti tiesiogine prasme ar kaip simbolį, nes daiktai, kuriuos naudojame kaip simbolius, dėl to anaiptol nenustoja buvę savimi. Bet jei nėra jokio objektyvaus pagrindo, padedančio išspręsti šią problemą, tai sapno aiškinimas priklauso nuo aiškintojo savivalės. Negana to, kadangi sapno darbas sutapatina priešingybes, kaskart atsiranda ir šis neapibrėžtumas: ar tam tikrą sapno elementą reikia sieti su pozityvia ar negatyvia jo reikšme, suvokti tiesiogine ar priešinga prasme. Tai dar viena galimybė pasireikšti aiškintojo savivalei. Trečia, dėl taip dažnai sapne pasitaikančių inversijų aiškintojas irgi gali bet kurioje sapno vietoje padaryti inversiją. Galiausiai prisiminsite mano žodžius, kad retai gali būti tikras, jog atrastasis sapno aiškinimas yra vienintelis galimas. Visada gresia pavojus nepastebėti kito visiškai priimtino sapno aiškinimo. Tad nuspręsite: tokiomis aplinkybėmis aiškintojo savivalei paliekama tiek erdvės, kad ne-panašu, jog galėtume tikėtis objektyviai tikslių rezultatų. Antra vertus, galite tarti, kad sapnas čia niekuo dėtas, kad jo aiškinimo trūkumai sąlygojami mūsų klaidingų pažiūrų ir prielaidų.

Jūsų pateikiama medžiaga, be abejo, yra nepriekaištinga, bet manau, kad ja negalima grįsti abiejų jūsų padarytų išvadų: kad mūsų atliekamas sapno aiškinimas yra gryna savivalė ir kad rezultatų trūkumai verčia abejoti mūsų metodo teisėtumu. Jei aiškintojo savivale laikysite jo išradingumą, patirtį, supratingumą, tai sutinku su jumis. Tikrai negalime atsisakyti tokių asmeninių savybių, ypač spręsdami sunkias sapnų aiškinimo užduotis. Bet juk ir kitose mokslo srityse yra ne kitaip. Neįmanoma sutrukdyti, kad kas nors įvaldytų tam tikrą techniką ne blogiau arba naudotųsi ja geriau už kitą. Tariamos savivalės, kuri atsiranda, pvz., aiškinant simbolius, galiausiai nebelieka, nes paprastai sapno minčių tarpusavio ryšis, sapno sąsajos su sapnuojančiojo gyvenimu bei bendros psichinės aplinkybės, kuriomis buvo susapnuotas sapnas, leidžia pasirinkti vieną iš galimų aiškinimų, o kitus atmesti kaip netinkamus. Dėl sapno aiškinimo trūkumų galime padaryti išvadą, kad mūsų požiūris neteisingas, bet šią išvadą paneigsime pastebėję, jog sapno daugiareikšmiškumas arba neapibrėžtumas yra būtina jo savybė, visiškai atitinkanti mūsų lūkesčius.

Prisiminkime teiginį, kad sapno darbas išverčia slaptąsias sapno mintis į primityvią kalbą, analogišką paveikslėlių raštui.

Visos primityvios raiškos sistemos pasižymi neapibrėžtumais ir dviprasmybėmis, bet dėl to anaiptol neturime teisės abejoti tų sistemų tinkamumu. Žinote, kad sapno darbo atliekamas dviprasmybių sutapatinimas yra vadinamosios „priešingos pirminių žodžių prasmės” senosiose kalbose analogija. Kalbininkas K. Abelis (1884), kuriam turime būti dėkingi už šį atradimą, pabrėžia, kad pranešimas, kurį vienas žmogus perduodavo kitam tokiais ambivalentiškais žodžiais, toli gražu nebūdavo dviprasmiškas. Tonas ir žodį lydintis gestas aiškiai parodydavo, kurią iš dviejų priešingybių turi omeny kalbantysis. Rašant vietoj gesto pridėdavo tam tikrą netariamą ženklą, pvz., stačią arba atsainiai sėdintį žmogeliuką priklausomai nuo to, ar hieroglifas ken turėdavo reikšti „stiprus” ar „silpnas”. Šitaip, nepaisant garsų ir ženklų daugiareikšmiškumo, nesusipratimų būdavo išvengiama.

Pasidomėję senosiomis raiškos sistemomis, pvz., seniausių kalbų rašto sistemomis, atrasime tokių dviprasmybių, kokių tikrai nepakęstume šiais laikais. Pvz., kai kuriose semitų kalbose rašant žymimi tik priebalsiai. Praleistus balsius skaitytojas turi įstatyti pats, remdamasis savo žiniomis ir kontekstu. Ne visai toks, bet gana panašus yra hieroglifų rašto principas, todėl ir nežinome, kaip skambėjo senovės egiptiečių kalba. Šventasis Egipto raštas pasižymi ir kitomis ypatybėmis. Rašantysis savo nuožiūra gali dėlioti paveikslėlius iš dešinės į kairę arba iš kairės į dešinę. Kad galėtum skaityti, turi laikytis tokios taisyklės: skaityti ta kryptimi, į kurią žvelgia figūros, paukščiai ir pan. Be to, rašantysis galėjo išdėstyti paveikslėlius ir vertikaliai, o rašydamas ant mažesnių objektų sukeisti ženklų seką dėl patrauklumo ar erdvės užpildymo motyvų. Bet labiausiai hieroglifų rašto skaitymą sunkina tai, kad čia neskiriami žodžiai. Paveikslėliai išdėstomi eilutėje vienodais atstumais, ir nežinai, ar ženklas priklauso ankstesniam žodžiui, ar yra naujo žodžio pradžia. Persų dantiraštyje, priešingai, įkypas pleištas skiria vieną žodį nuo kito.

Dar ir šiandien 400 milijonų žmonių naudojasi itin sena kinų kalba ir raštu. Nemanykite, kad juos išmanau; kiek pasidomėjau jais tikėdamasis aptikti analogijų su sapno neapibrėžtumu. Mano lūkesčiai pasitvirtino. Kinų kalba kupina neapibrėžtumų, kurie mums įvarytų tikrą siaubą. Žinia, ją sudaro aibė skiemeninių garsų, kurie tariami pavieniai arba jungiami poromis. Vienas pagrindinių dialektų turi apie 400 tokių garsų. Kadangi šio dialekto žodyną sudaro apie 4000 žodžių, kiekvienas garsas gali įgyti apie dešimt skirtingų reikšmių, vieni garsai jų įgyja mažiau, kiti, savo ruožtu, daugiau. Yra ištisa aibė priemonių, padedančių išvengti daugiaprasmiškumo, nes vien iš konteksto neįmanoma nustatyti, kurią iš dešimties skiemeninio garso reikšmių kalbantysis nori pateikti klausančiajam. Tarp jų – dviejų garsų jungimas į sudėtinį žodį ir keturių skirtingų „tonų” naudojimas, tariant skiemenis. Jeigu šią kalbą lyginame su sapnais, tai dar įdomiau, kad ji beveik neturi gramatikos. Negalime pasakyti, ar kuris nors iš vienskiemenių žodžių yra daiktavardis, veiksmažodis ar būdvardis, negana to, šie žodžiai nekaitomi, tad neįmanoma kaip kitose kalbose pagal žodžio kaitymą nustatyti jo giminę, skaičių, galūnę, laiką ar veikslą. Kalbą sudaro, taip sakant, gryna žaliava; panašiai ir sapno darbas paverčia mūsų mąstymo kalbą žaliava, pašalindamas visus minčių sąryšius. Neapibrėžtumą kinų kalboje turi panaikinti pats klausytojas, remdamasis bendru kontekstu. Užsirašiau kinų patarlės pavyzdį, jos pažodinis vertimas skamba taip:

Mažai kas matyti daug kas nuostabu.

Patarlę nesunku suprasti. Ji gali reikšti: kuo mažiau esi matęs, tuo dažniau nustembi. Arba: daug kas stebina tą, kuris mažai matė. Aišku, kad nedaroma skirtumo tarp šių tik gramatiškai skirtingų vertimų. Teigiama, kad nepaisant šių neapibrėžtumų kinų kalba yra puiki priemonė mintims reikšti. Vadinasi, neapibrėžtumas nebūtinai reiškia daugiareikšmiškumą.

Bet turime pripažinti, kad sapno raiškos sistemoje viskas vyksta kur kas sudėtingiau nei aptartose kalbose ir raštuose. Juk vis dėlto pastaraisiais iš esmės siekiama kažką pranešti, t. y. kad ir kokiais būdais ir pagalbinėmis priemonėmis naudotųsi, jie skirti tam, kad būtų suprasti. Kaip tik šitai nebūdinga sapnui. Sapnas niekam nieko nenori pasakyti, jis nėra pranešimo priemonė, priešingai, jis siekia likti nesuprastas. Todėl neturėtume nustebti ir suglumti, kad nepavyko paaiškinti kai kurių sapno neapibrėžtumų ir daugiaprasmybių. Neabejotinas mūsų palyginimo rezultatas tėra tik įsitikinimas, kad neapibrėžtumai, dėl kurių mėginama abejoti sapnų aiškinimo įtikimumu, yra būdingi visoms primityvioms raiškos sistemoms.

Tik praktika ir patirtis gali parodyti, ar iš tikrųjų įmanoma suprasti sapną. Aš manau, kad įmanoma, o rezultatai, kuriuos pateikia teisingai išmokyti psichoanalitikai, patvirtina mano požiūrį. Diletantai apskritai, kaip ir mokslo diletantai, mėgaujasi skeptiškumu susidūrę su mokslinio darbo sunkumais ir dvejonėmis. Manau, visai be reikalo. Gal ne visi žinote, kad panašios aplinkybės susiklostė šifruojant babiloniečių-asirų įrašus. Buvo metas, kai viešoji nuomonė laikė dantiraščio šifruotojus fantazuotojais, o jų tyrinėjimus – apgavyste. Bet 1857 m. Karališkoji Azijos draugija [Royal Asiatic Society] atliko lemiamą eksperimentą. Ji pasiūlė keturiems žymiausiems dantiraščio tyrinėtojams – Rawlinsonui, Hincksui, Foxui Talbotui ir Oppertui – užantspauduotuose vokuose atsiųsti nepriklausomus vieno neseniai rasto įrašo vertimus; palyginusi šiuos keturis vertimus draugija paskelbė, jog jie pakankamai panašūs, kad galima būtų pasitikėti šifravimo laimėjimais ir tikėtis tolesnės jo pažangos. Mokslininkų-dile-tantų pašaipa pamažu blėso, o pasitikėjimas skaitant dantiraščio dokumentus vis didėjo.

2. Tolesnės abejonės glaudžiai siejasi su kitu įspūdžiu, kuris galbūt susidarė ir jums: kartais esame priversti pateikti tokius sapnų aiškinimo variantus, kurie atrodo nenatūralūs, dirbtiniai, pritempti, t. y. priverstiniai ar net komiški, tarsi nevykęs pokštas. Su tokiais apibūdinimais susiduriame taip dažnai, kad daug negalvodamas paimsiu paskutinį man žinomą pavyzdį. Klausykite: neseniai vienas seminarijos direktorius laisvojoje Šveicarijoje neteko tarnybos už tai, kad užsiiminėjo psichoanalize. Jis pareiškė protestą, ir vienas Berno laikraštis viešai paskelbė, kaip tą direktorių charakterizuoja mokyklos vadovybė. Pateiksiu kelis šio dokumento sakinius, kurie susiję su psichoanalize: „stulbina tai, kokie dirbtini ir įmantrūs yra daugelis pavyzdžių, pateikiamų ir minėtoje Dr. Pfisterio iš Ciuricho knygoje… Iš tikrųjų keista, kad seminarijos direktorius be jokios kritikos priima visus tuos teiginius ir tariamus įrodymus”. Šie sakiniai pateikiami kaip „nešališko teisėjo” nuosprendis. Manau, kad tikrai „dirbtinis” yra kaip tik šis nešališkumas. Išgirdę tokius pareiškimus prisiminkime, kad ir nešališkam stebėtojui nepakenktų truputį pagalvoti ir šiek tiek išmanyti tai, apie ką jis kalba.

Iš tiesų malonu matyti, kai kas nors remdamasis pirmaisiais įspūdžiais greitai ir neklysdamas susigaudo ir sprendžia opiausius giluminės psichologijos klausimus. Sapnų aiškinimai tokiam žmogui atrodo dirbtiniai ir pritempti, jie nepatinka jam, todėl yra neteisingi, ir apskritai visa tai – niekų darbas; jam neateina į galvą mintis, kad dėl tam tikrų priežasčių tie aiškinimai turi atrodyti dirbtiniai; kokios yra šios priežastys, – tai jau kitas klausimas.

Minėtasis faktas esmingai susijęs su perstūmimo, kuris yra stipriausia cenzūros priemonė, rezultatais. Pasitelkusi perstūmimą cenzūra sukuria tikrojo sapno turinio pakaitalus, tam tikras užuominas. Bet tai tokios užuominos, kurias savaime nelengva atpažinti, nelengva nuo jų atgaliniu keliu pasiekti tikrąjį turinį, su kuriuo jos susijusios keisčiausiomis, neįprastomis, paviršutiniškomis asociacijomis. Tačiau kaskart kalbama apie dalykus, kurie turi būti slepiami, kurie skirti nuslėpti; juk kaip tik to siekia sapno cenzūra. Nereikia tikėtis, kad tai, kas slepiama, atrasime įprastoje vietoje. Šiandien veikiančios pasienio tarnybos šiuo požiūriu kur kas gudresnės už šveicarų mokyklos vadovybę. Ieškodamos dokumentų ir užrašų jos nesitenkina portfeliais ir piniginėmis, bet atsižvelgia ir į tai, kad šnipai ir kontrabandininkai draudžiamus daiktus gali slėpti įvairiausiose savo drabužių vietose, tarkim, tarp dvigubų aulinių batų puspadžių. Jei daiktai randami ten, tai jų, be abejo, ne tik labai ieškojo, bet ir surado.

Pripažindami, kad slaptasis sapno elementas ir jo pakaitalas išreikštajame sapne susiję tarp savęs tolimiausiais, keisčiausiais, kartais komiškais, kartais sąmojingais ryšiais, remiamės gausiais pavyzdžiais, kuriuos paprastai ne mes paaiškinome. Dažniausiai to tiesiog negalime padaryti: protingiausias žmogus negalėtų atspėti esamo ryšio. Sapnavusysis arba pats akimoju išverčia sapno elementą pirma į galvą atėjusia mintimi – jis tai gali, nes tai jo sapne atsirado šis pakaitalas, – arba pateikia mums tiek daug medžiagos, kad aiškinimas jau nereikalauja didelės išmonės, tiesiog peršasi pats. Jei sapnavusysis nepadeda mums vienu šių būdų, atitinkamas išreikštojo sapno elementas amžiams lieka nesuprastas. Leiskite papasakoti dar vieną neseną pavyzdį. Viena mano pacientė gydymo metu neteko tėvo. Nuo tol ji kiekviena proga stengiasi prikelti jį sapne. Viename jos sapnų tėvas pasirodo tam tikromis nelabai reikšmingomis aplinkybėmis ir sako: dabar ketvirtis dvyliktos, pusė dvylikos, be penkiolikos pirma. Aiškinantis šią keistenybę, jai atėjo į galvą tik tai, kad tėvui patikdavo, kai suaugę vaikai laiku susirinkdavo prie bendro stalo. Aišku, kad tai siejosi su sapno elementu, bet dar negalėjome padaryti jokios išvados apie jo kilmę. Remiantis bendra gydymo situacija kilo įtarimas, kad sapne atsispindi ir stropiai slopinamas pasipriešinimas mylimam ir gerbiamam tėvui. Paskesnės pacientės mintys atrodo visai nutolusios nuo sapno; ji pasakoja, kad vakar jai girdint daug kalbėta apie psichologiją, ir vienas giminaitis pasakęs: kiekviename iš mūsų tebegyvena pirmykštis žmogus [Urmensch]. Dabar viskas aišku. Tai buvo puiki dingstis dar kartą prikelti mirusį tėvą. Sapne ji pavertė jį „laikrodžio žmogumi” [Uhrmensch], priversdama per pietus skelbti valandų ketvirčius.

Negalime nepastebėti, kad šis pavyzdys panašus į pokštą, ir tikrai dažnai nutinka, kad sapnavusiojo pokštas palaikomas aiškintojo sąmojingumu. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai nelengva nuspręsti, ar kalbama apie pokštą, ar apie sapną. Bet prisiminkite, kad panašiai abejoti vertė tam tikri kalbos riktai. Vienas vyriškis pasakoja sapnavęs, kad jo dėdė pabučiavo jį jiems sėdint jo automobilyje [Auto]. Tuoj pat jis pats paaiškina: tai reiškia autoerotizmą (mokymo apie libido terminas, reiškiantis pasitenkinimą be pašalinio objekto). Ar nepasišaipė šis vyriškis iš mūsų, pateikdamas jam patikusį pokštą kaip sapną? Nemanau; jis tikrai tai sapnavo. Bet iš kur šis stulbinamas panašumas į pokštą? Dėl šio klausimo kitados kiek išklydau iš kelio pajutęs būtinybę nuodugniau ištirti pokštą. Paaiškėjo, kad pokštas atsiranda, kai ikisąmoningos [vorbewusst] mintys nesąmoningai apdorojamos ir paskui išnyra kaip pokštas. Jos patiria nesąmoningumo srityje veikiančių mechanizmų – sutirštinimo ir perstūmimo – poveikį, tų pačių mechanizmų, kurie prisideda formuojant sapną, ir kaip tik todėl sapnas kartais panašus į pokštą. Bet netyčinis „sapno pokštas” mūsų anaiptol nepralinksmina. Patyrinėję pokštą galite sužinoti kodėl. „Sapno pokštas” mums atrodo nevykęs pokštas, jis nesukelia juoko, palieka mus abejingus.

Bet ir šiuo požiūriu esame antikinių sapnų aiškintojų sekėjai; jie paliko mums ir visiškai beverčių, ir tokių puikių pavyzdžių, kurių neįstengtume geriau paaiškinti. Papasakosiu jums istoriškai reikšmingą Aleksandro Didžiojo sapną, kurį daugmaž panašiai pateikia Plutarchas ir Artemidoras iš Daldi. Kartą, kai karaliaus kariuomenė buvo apsiautusi Tyro miestą (322 m. pr. Kr.), jis susapnavo šokantį satyrą. Kariuomenę lydėjęs sapnų aiškintojas Aristandras paaiškino šj sapną, išskaidęs žodį „satyras” į dvi dalis – σα τυςοσ (tavo yra Tyras), – ir išpranašavo karaliui pergalę. Išgirdęs tokį aiškinimą, Aleksandras įsakė tęsti apsiaustį ir galiausiai užėmė Tyrą. Gana dirbtiniu atrodąs aiškinimas pasirodė esąs teisingas.

3. Įsivaizduoju, kad ypatingą įspūdį jums padarys žinia, jog mūsiškę sapnų sampratą kritikavo ir tokie žmonės, kurie ilgą laiką kaip psichoanalitikai aiškino sapnus. Būtų pernelyg keista, jei nebūtų išnaudota tokia puiki dingstis pridaryti naujų klaidų; todėl supainioję sąvokas ir šį tą neteisėtai apibendrinę jie paskelbė teiginių, savo klaidingumu ne ką nusileidžiančių medicinos požiūriui į sapną. Vieną tokį teiginį jau žinote. Sakoma, kad sapnas bando prisitaikyti prie dabarties ir mėgina spręsti ateities uždavinius, žodžiu, jam būdinga „prospektyvi tendencija” (A. Maeder). Jau minėjome, kad šitaip teigiant sapnas sutapatinamas su slaptosiomis jo mintimis, t. y. neatsižvelgiama į sapno darbą. Jei šis teiginys apibūdina nesąmoningą psichinę veiklą, kuri apima ir slaptąsias sapno mintis, tai jis nenaujas ir, antra vertus, neišsamus, nes nesąmoninga psichinė veikla yra ne tik pasirengimas ateičiai, bet dar ir daugybė kitų dalykų. Kur kas didesnė painiava, regis, lydi kitą teiginį, skelbiantį, kad anapus kiekvieno sapno galima atrasti „mirties klauzulę” [Todesklausel]. Nežinau, ką iš tikrųjų ši formulė reiškia, bet spėju, kad ji atsirado supainiojus sapną su sapnuojančiojo asmenybe.

Keli puikūs pavyzdžiai nepagrįstai apibendrinami ir teigiama, kad kiekvieną sapną galima aiškinti dvejopai: taip, kaip aiškinome mes, psichoanalitiškai, ir, antra vertus, vadinamuoju anagoginiu būdu, kai instinktyvių potroškių nepaisoma, o siekiama pavaizduoti aukštesnius psichikos procesus (H. Silberer). Tokių sapnų tikrai esama, bet veltui stengtumėtės pritaikyti šį požiūrį bent jau daugumai sapnų. Išklausius visa, apie ką kalbėjome, nesuvokiamas turėtų atrodyti teiginys, esą visus sapnus reikia aiškinti biseksualiai, kaip susidūrimą dviejų srautų, kuriuos galime vadinti vyrišku ir moterišku (A. Adler). Žinoma, yra ir tokių sapnų, vėliau sužinosite, kad savo sąranga jie primena tam tikrus isterijos simptomus. Pateikiu šias naujas, tariamai visiems sapnams būdingas ypatybes, kad įspėčiau jus ar bent aiškiai parodyčiau, ką apie tai galvoju.

4. Kartą objektyviu sapnų tyrinėjimo reikšmingumu buvo suabejota pastebėjus, kad analitiškai gydomi pacientai sapnų turinį pritaiko prie teorijų, labiausiai patinkančių jų gydytojams; vieni sapnuoja vien seksualinius potroškius, kiti – valdžios troškimą, treti – net naują gimimą (W. Stekel). Šis faktas nustoja svarbos, jei prisiminsime, kad žmonės sapnavo ir tada, kai nebuvo psichoanalizės, galėjusios turėti įtakos jų sapnams, o dabartiniai pacientai irgi buvo pratę sapnuoti anksčiau, prieš pradėdami gydytis. Netrukus šis atradimas atrodo savaime suprantamas ir visiškai nereikšmingas sapno teorijai. Sapną sukeliančių dienos atgarsių šaltinis yra stiprūs mūsų būdraujančio gyvenimo interesai. Jei pokalbiai su gydytoju ir jo nurodymai pacientui reikšmingi, tai jie virsta dienos atgarsiais, gali tapti psichiniais sapnų sukėlėjais kaip bet kokie kiti emociškai svarbūs neįgyvendinti interesai ir reikštis panašiai kaip somatiniai dirginimai, veikiantys sapnuojantįjį miegant. Gydytojo pažadintos mintys kaip ir kiti sapno sukėlėjai gali pasirodyti išreikštajame sapne arba būti aptiktos tarp slaptųjų sapno minčių. Juk žinome, kad sapnus galima sukelti eksperimentiniu būdu, tiksliau pasakius, dalį sapno medžiagos sapnui galima pateikti. Tad analitikas veikia pacientus panašiai kaip eksperimentuotojas, keičiantis tiriamųjų asmenų galūnių padėtis, tarkim, minėtasis Mourly Voldas.

Dažnai galima įteigti sapnuojančiajam, apie ką turi būti jo sapnas, bet neįmanoma paveikti to, ką jis susapnuos. Sapno darbo mechanizmas ir nesąmoningas sapno noras nepasiduoda svetimoms įtakoms. Jau anksčiau aptardami somatinių dirginimų sukeliamus sapnus sužinojome, kad sapno gyvenimo savitumą ir savarankiškumą liudija reakcija, kuria sapnas atsiliepia į somatinius ir psichinius dirginimus. Tad ir čia teiginys, verčiantis abejoti sapnų tyrinėjimo objektyvumu, atsirado supainiojus sapną su sapno medžiaga.

Ponios ir ponai, tai viskas, ką norėjau papasakoti jums apie sapno problemas. Numanote, kad daug ką praleidau, ir patyrėte, kad beveik visais klausimais nebuvau išsamus. Taip atsitiko todėl, kad sapno fenomenai susiję su neuroziniais simptomais. Sapno studijos mums buvo įvadas į neurozių teoriją, ir toks elgesys, be abejo, yra teisingesnis už priešingą. Bet jei tirdami sapną pasiruošiame geriau suprasti neurozes, tai, antra vertus, tik susipažinę su neuroziniais reiškiniais įstengsime teisingai įvertinti sapną.

Nežinau, ką manote jūs, bet užtikrinu, kad nesigailiu tiek laiko skyręs sapno problemoms ir pareikalavęs tiek jūsų dėmesio. Joks kitas objektas nepadeda taip greitai įsitikinti pagrindinių psichoanalizės teiginių teisingumu. Norėdami parodyti, kad kokio nors neurozinio susirgimo simptomai yra prasmingi, kad jie atspindi kažkokį ketinimą ir yra sąlygoti ligonio gyvenimo aplinkybių, turėtume įtemptai dirbti daug mėnesių ar net metų. Bet kartais gali pakakti kelių valandų, kad visa tai įrodytume paėmę iš pradžių neaiškų sapną, ir šitaip patvirtintume visas psichoanalizės prielaidas: apie psichikos procesų nesąmoningumą, apie ypatingus mechanizmus, kuriems jie paklūsta, apie varomąsias jėgas, kurių išraiška yra tie procesai. Turėdami omeny sapno ir neurozinio simptomo sąrangos analogiją ir, antra vertus, tai, kaip greitai sapnuojantysis virsta budriu, protingu žmogumi, įsitikinsime, kad ir neurozę galima aiškinti tik pakitusia psichikos gyvenimo jėgų sąveika.