Nikolajus Berdiajevas

(Iš N.Berdiajevo knygos „Erosas ir asmenybė”)

APMĄSTYMAI APIE EROSĄ

Aš nesirengiu rašyti apie erotinę savo gyvenimo pusę. Man nepriimtini jokie prisipažinimai šia tema. Aš apskritai nenoriu rašyti apie savo intymų gyvenimą, intymius santykius su žmonėmis, o mažiausiai noriu rašyti apie savo artimus žmones, kuriems jaučiuosi itin skolingas. Visai ne toks šios knygos pobūdis. Mane, tarkim, priskiria prie erotinių filosofų, tačiau etinės aistros (aistros, o ne normos) manyje stipresnės už erotines. Ir galbūt labiausiai negaliu atsispirti atsisakymo laisvei ir grožiui. Bet aš priklausau tai žmonių padermei ir galbūt tai rusų kartai, kuri šeimoje ir vaikų gimime įžvelgė buitį, o meilėje regėjo būtį. Norėčiau čia pateikti kai kuriuos apmąstymus, pagrįstus patirtimi, stebėjimu ir nuojautomis. Aš daug mąsčiau apie santykius, kurie egzistuoja tarp įvairaus tipo meilės, pirmiausia tarp meilės-atjautos ir meilės-eroso, tarp karitatyvinės meilės ir meilės-įsimylėjimo. Lytis anaiptol nėra viena iš žmogaus organizmo funkcijų, lytis priklauso visumai. Tai pripažįsta šiuolaikinis mokslas. Ir lytis liudija žmogaus nuopuolį. Žmogus jaučia lytį kaip kažką, kas yra gėdinga ir žemina žmogaus orumą. Žmogus čia visada kažką slepia. Jis niekad neslepia meilės-atjautos, bet esti linkęs slėpti seksualinę meilę. Mane visada priblokšdavo šis lyties slėpimas. Pačiame seksualiniame akte yra kažkokio negražumo. Anot Leonardo da Vinčio, lyties organas toks negražus, kad žmonių giminė nebesitęstų, jei žmonės nepuldinėtų į pamišėlišką būseną (tiksliai nepamenu formulavimo, bet prasmė tokia). Seksualiniame gyvenime yra kažkokio žeminančio žmogų atspalvio. Tik mūsų epocha leido apnuoginti intymų gyvenimą. Ir žmogus pasirodė tarsi suskilęs į dalis. Toksai Froidas ir psichoanalizė, toks yra šiuolaikinis romanas. Čia – šiuolaikinės epochos begėdiškumas, bet kartu ir didžiulis žinių apie žmogų lobis. Aš įsitikinęs, kad reikia skirti erosą ir seksą, meilę-erosą ir fiziologinę lyčių plotmę. Šios sferos persipina, bet jos ir skiriasi. Lyčių plotmė – beveidė, skirta gimdyti. Čia žmogus – giminės stichijos žaislelis. Pačiame seksualiniame akte nėra nieko, kas būtų individualu, asmeniška, jis jungia žmogų su visu gyvūnijos pasauliu. Seksualinis potraukis pats savaime ne tik neįtvirtina asmenybės, bet ją gniuždo. Lytiškumas aklas, jis nemato asmens. Lyčių plotmė esti negailestinga žmogui, nes tarsi verčia atsisakyti žmogiškos esmės. O lytinio potraukio individualizavimas yra lyčių valdžios apribojimas. Meilė – asmeniška, individuali, nukreipta į vienintelį, nepakartojamą, nepakeičiamą asmenį. O lytinis potraukis lengvai sutinka ir su pakaitalu, ir toks pakeitimas iš tikrųjų įmanomas. Stipri meilė, įsimylėjimas gali net ne padidinti, o susilpninti lytinį potraukį. Įsimylėjęs mažiau priklauso nuo lytinio potraukio, gali lengviau susilaikyti, gali pasidaryti net asketu. Meilė visada siejasi su sąvoka „vienatinis”, o ne su sąvoka „bendras”. Erotinė meilė slypi lytiškume, be lyties jos nebūna. Bet ji įveikia lytį, ji suteikia jai kitą pradą ir tarsi ją atperka. Erosas būna ir kitokios kilmės, jis kyla iš kito pasaulio. Meilės-eroso prigimtis labai sudėtinga ir prieštaringa, ji žmogaus gyvenime sukelia nesuskaičiuojamus konfliktus, gimdo žmogiškas dramas. Ir savyje pastebėdavau prieštaringumą. Meilė-erosas mane viliodavo, bet dar labiau, dar stipriau atstumdavo. Kai man kas pasakodavo istorijas apie pažįstamų žmonių romanus, aš visada gyniau jų teisę mylėti, niekad jų nesmerkiau, bet dažniausiai tokios istorijos mane instinktyviai atstumdavo ir manydavau, kad geriau būtų nieko apie tai nežinoti. Aš visada gyniau meilės laisvę ir gyniau aistringai, piktindamasis tais, kurie neigė tokią laisvę. Šioje srityje nepakenčiau moralizmo ir teisėtvarkos ir nesitverdavau savyje, kai dorybingieji imdavo pamokslauti. Bet kartais man atrodė, kad aš mylėjau ne tiek meilę, kiek laisvę. Tikra meilė – retas žiedelis. Mane žavėjo meilės auka vardan laisvės, kaip žavėjo ir pačios meilės laisvė. Paaukota ir vardan laisvės arba atjautos užgniaužta meilė pasiekia gelmę ir įgyja ypatingos prasmės. Man buvo atkarūs žmonės, pasidavę absoliučiai meilės valdžiai. Daug meilės reiškinių stulbindavo. Bet dionisiškoji meilės stichija iš tiesų pakylėja virš įstatymų. Aš aštriai jaučiau meilės-eroso ir meilės-atjautos konfliktą, taip pat kaip meilės ir laisvės konfliktą. Nevalia atsisakyti meilės, meilės teisės ir laisvės vardan pareigos, įstatymo, dėl visuomeninės nuomonės ir jos normų, bet galima atsisakyti vardan atjautos ir laisvės. Puolusio žmogaus gyvenime meilė taip iškreipta, profanuota ir suvulgarinta, kad tapo nebeįmanoma ištarti įprastinių meilės žodžių, reikia rasti naujų. Tikra meilė gimsta, kai susitinkama neatsitiktinai, kai įvyksta pažadėtojo ir pažadėtosios susitikimas. Bet nesuskaičiuosime atvejų, kai susitinkama atsitiktinai, ir aplinkybėms kitaip susiklosčius žmogus galėtų sutikti jam labiau tinkantį žmogų. Todėl toks grėsmingas nevykusių santuokų skaičius.

Aš visada piktindavausi, kai visuomenė kišdavosi į erotinį asmenybės gyvenimą. Socialiniai meilės teisių apribojimai many sukeldavo audringą protestą, o pokalbiai šia tema kartais net įsiūtį. Meilė yra intymiai asmeniška gyvenimo sfera, į kurią visuomenė nedrįsta kištis. Aš apskritai nemėgstu „visuomenės”. Esu žmogus, sukilęs prieš visuomenę. „Kai du šneka apie meilę, tai bet kuris trečias nereikalingas”, – rašiau knygoje „Apie žmogaus paskirtį”. Kai man kas pasakodavo apie nelegalią meilę, tai visada sakydavau, kad tai ne mūsų reikalas, nei mano, nei to, kas pasakoja, ypač ne jo. Meilė visada nelegali. Legali meilė yra mirusi meilė. Legalumas egzistuoja tik kasdienybėje, o meilė peržengia kasdienybę. Pasaulis neturėtų žinoti, kad dvi būtybės myli viena kitą. Santuokos institute begėdiškai visuomenei apnuoginama tai, kas turėtų būti slapta, sergima nuo pašalinių žvilgsnių. Aš visada nejaukiai jausdavausi, kai žvelgdavau į vyrą ir žmoną, tarsi žvilgčiočiau į kažką, ko man nedera žinoti. Lyčių ir meilės socializacija – vienas iš nemaloniausių žmonijos istorijos procesų, ji luošina žmonių gyvenimą ir teikia begalę kančių. Šeima yra neišvengiamas socialinis institutas, pavaldus tokiems pat įstatymams kaip valstybė, ūkis ir kt. Šeima labai siejasi su ūkine organizacija ir mažai ką bendra turi su meile, tiksliau – turi ryšio su karitatyvine meile ir tik netiesiogiai su lytimi. Šeimoje visada buvo ir tebėra stiprūs vergovės elementai ir jie išliko iki dabar. Šeima yra hierarchiška įstaiga, pagrįsta viešpatavimu ir pavaldumu. Meilės socializacija tokioje šeimoje reiškia meilės sugniuždymą. Santuoka, pagrindžianti šeimą, yra labai abejotinas slėpinys. Krikščionybė santuokai nesuteikė savo slėpinio, ji tik patvirtino stabmeldystės ir judaizmo santuoką. Šiame natūraliame slėpinyje įvyksta socializacija, kuri iš esmės esti nesuvokiama visuomenei, nesuvokiama ir bažnyčiai kaip išorinei religinei bendrijai. Bet tikru slėpiniu turėtų būti pripažinta tikra meilė. Šio slėpinio neįmanoma išreikšti socialiai, visai neįmanoma racionalizuoti. Tai meilės tragizmas visuomenės gyvenime. Visuomenė atstumia meilę. Mylintysis kilniausia to žodžio prasme yra visuomenės priešas. Pasaulinė literatūra gynė meilės teisę ir orumą, būtent nesocializuotos meilės. Pirmieji buvo Provanso trubadūrai. Kalbu apie rimtą literatūrą ir atmetu kiaurai seksualią. Legalioji teologija, legalioji moralė, legalioji visuomenės nuomonė šiuo klausimu visada šiaušdavosi prieš literatūrą ir vargiai ją pakentė. Beje, kad ir labai mėgdamas L.N. Tolstojų, aš neigiamai ir priešiškai žvelgiau į idėją, pagrindžiančią „Aną Kareniną”. Aš visada laikiau nusikaltimu ne Anos ir Vronskio meilę, bet santuokinius Anos ir Karenino santykius. Man atrodė, kad skyrybų tema šioje knygoje yra gvildenamas paviršutiniškai ir išoriškai. Juk tikra esmė – ne teisė skirtis, kuri, aišku, turi būti pripažinta, o būtinybė skirtis užgesus meilei. Santuokos tąsa, kai nebėra meilės, amorali, tik meilė viską pateisina, meilė-erosas ir meilė-atjauta. Vaikų problema – visai kita problema ir, aišku, labai svarbi. Bet kai tėvai nemyli vienas kito, ta nemeilė labai neigiamai veikia vaikus. Aš žinau, kad mano požiūris bus pripažintas asocialiu ir pavojingu. Bet aš tuo džiaugiuosi. Jei pageidautina ir teisinga socializuoti ūkį, tai žmogaus socializacija, kuri vyko visais amžiais, yra vergovės pradžia ir dvasiškai reakcingas dalykas. O svarbiausia, aš nesutinku su pavojaus kategorija. Pavojus visiškai neblogas daiktas, žmogus privalo žengti per pavojus.

Černyševskio „Ką daryti?” meniškai netalentingas veikalas, pagrįstas labai niekinga ir apgailėtina filosofija. Bet socialiai ir etiškai visiškai sutinku su Černyševskiu ir labai jį gerbiu. Černyševskis šventai teisus ir žmoniškas, kai išpažįsta jausmų laisvę ir kai kovoja prieš pavydą. Kartu jo knyga, taip apšmeižta dešiniųjų, yra stipri asketizmu ir tyrumu, {domu, kad patį Černyševskį, vieną puikiausių rusų žmonių, su žmona sieja jaudinanti, nepaprasta meilė. Jo laiškai iš katorgos žmonai tarsi meilės dokumentai, retai pasitaikantys žmogaus gyvenime. Černyševskis jautė žmonai laisvą meilę ir laisvą ištikimybę. Šis nihilistas ir utilitaristas puoselėjo tikrą amžino moteriškumo kultą, ne abstraktų, o konkretų, skirtą konkrečiai moteriai. Jis išdrįso sukilti prieš pavydą, itin besisiejantį su erotine meile. Aš visada pavydą laikiau šlykščiausiu jausmu, vergišku, pavergiančiu. Pavydas niekuo nesisieja su žmogaus laisve. Pavydas yra žeminanti nuosavybės ir viešpatavimo instinkto forma. Reikia pripažinti meilės teisę ir neigti pavydo teisę, nustojus ją idealizuoti. Tai ir atliko Černyševskis tiesmukiška ir supaprastinta forma, čia neįžvelgęs jokios subtilios psichologijos. Pavydas yra žmogaus tironija. Ypač pasibjaurėtinas esti moteriškas pavydas, paverčiantis moterį furija. Moteriška meilė kartais gali pavirsti demoniška stichija. Egzistuoja ir demoniškos moterys. Jos kartais rašydavo man laiškus, jos linkę į astralinius romanus. Tai labai slegiantis reiškinys. Egzistuoja neatitikimas tarp moteriškos ir vyriškos meilės, reikalavimų ir lūkesčių neatitikimas. Vyriška meilė dalinė, ji neapima visos būtybės. Moters meilė labiau visybinė. Moterį meilė tiesiog užvaldo. Čia ir slypi mirtinas moters meilės pavojus. Moters meilėje slypi magija, bet ji despotiška. Ir visada ji neatitinka idealaus moteriškumo paveikslo. Moters grožio paveikslas dažnai būna apgaulingas. Moterims melas labiau įgimtas nei vyrams, melas joms yra savigyna, susiklosčiusi nuo pat patriarchato pergalės prieš matriarchatą – nuo istorinių moterų beteisiškumo laikų. Bet moters meilė gali pakilti iki neapsakomų aukštumų. Toks Ibseno Solveigos, Žuando Veronikos paveikslas. Tai meilė, išgelbstinti amžiams savo ištikimybę. Man visada atrodė, kad labiausiai slegia ir kankina ne meilė be atsako, kaip paprastai manoma, bet meilė, kurios negalima pasidalinti. O daugeliu atvejų meilės negalima pasidalinti. Čia dar esti įpintas kaltės jausmas. Aš turėjau daugiau draugiškų ir artimų ryšių su moterimis negu su vyrais. Moterys nepaprastai gabiai kuria iliuzijas, būna ne tokios, kokios jos iš tiesų yra. Jausti moterišką žavesį aš gebėjau. Bet nejaučiau to, kas vadinama amžino moteriškumo kultu ir apie ką mėgta kalbėti XX a. pradžioje, remiantis Nuostabiosios Damos kultu, Dante, Gėte. Kartais net manydavau, kad nemėgstu moteriškos stichijos, nors ir esu jai neabejingas. Beje, supratau ir vertinau Provanso trubadūrus, kurie pirmąsyk kultūros istorijoje pademonstravo idealią meilę – įsimylėjimą. Bet man buvo svetimas moteriškojo ir erotinio prado įterpimas į religinį gyvenimą, į ryšį su Dievu. Man buvo artimesnė J. Biomės androgino idėja kaip nugalėti lytiškumą. Vienu metu aš jaučiau stiprią reakciją prieš moteriško prado kultą. V. Solovjovo erotikos tipas mane veikė nemaloniai. Tačiau labai vertinau ir vertinu V. Solovjovo straipsnį „Meilės prasmė”, tai galbūt geriausia iš visko, kas parašyta apie meilę. Bet matau didelį prieštaravimą tarp įstabių šio straipsnio minčių ir jo mąstymų apie Sofiją. Teisinga, kad moteriška stichija yra kosminė stichija, kūrybos pagrindas, tik moteriškumo dėka žmogus priartėja prie kosmoso. Žmogus savo pilnatvėj yra kosmosas ir asmenybė.

Lytis priklauso giminės sampratai. O meilė priklauso asmenybei. Kiek gyvas menu, kad gyvenimas dėl giminės pratęsimo man labiausiai buvo atgrasus. Šį atgrasumo pojūtį manyje pažadino nėščios moterys. Tai man suteikė kartėlio ir atrodė kvaila. Jaučiau keistą baimę ir dar keistesnį kaltės jausmą. Negalėčiau pasakyti, kad nemylėjau vaikų, greičiau mylėjau. Aš labai rūpinausi savo giminaičiais. Bet vaikų gimdymas man visada atrodė svetimas, ardantis asmenybę. Panašiai kaip Kierkegoras aš jaučiau gimimo nuodėmę ir blogį. Giminės nemirtingumo ir asmeniško nemirtingumo perspektyvos priešingos. Čia aš ir sutinku su V. Solovjovu, ir pats taip visada maniau, dar prieš skaitydamas V. Solovjovą, ne tik maniau, bet ir jaučiau. Gyvenimas dėl giminės pratęsimo gali sukelti atjautos jausmą, bet negali pažadinti meilės-eroso. Idealus įsimylėjimas nesutampa su giminiškumu, nes jis yra asmenybės pergalė prieš beveidę giminės stichiją, šia prasme – prieš lytiškumą. Erosas nugali lytį. Stipri meilės emocija esti begalybės gelmė. Bet lytys gali nesiintegruoti į suminį pakeistą gyvenimą, gali būti tarsi izoliuota nuopuolio sfera. Šiame izoliuotume nuo asmenybės vientisumo ir glūdi lyčių siaubas. Todėl jos taip lengvai gali virsti irimo priežastimi. Negalima puoselėti lyčių autonomijos. Jau buvo sakyta, kad meilė daugumai žmonių yra išeitis iš kasdienybės ir galbūt vienintelė. Bet meilė tokia tik iš pradžių. Vėliau ji lengvai papuola į kasdienybės nagus. Meilė yra begalybė, bet yra ir pabaiga, apribojanti šią begalybę. Meilė yra pralaužą objektyvizuotoje prigimtinėje ir socialinėje tvarkoje. Joje esti prasismelkimas į kito asmens grožį, asmens regėjimas Dieve, pergalė prieš išsigimimą, triumfuojantį puolusiame pasaulyje. Bet šiame pasaulyje meilė nesugeba tobulėti. Ir jei meilė-erosas nesusijungia su meile-atjauta, jos rezultatai būna griaunantys ir skausmingi. Erose jau savaime glūdi žiaurumas, jis turi nurimti atjautoje, carite. Erosas gali jungtis su Agape (dangiškąja meile – vert. past.). Neatjaučianti meilė atkari. Ryšiai tarp erotinės meilės ir karitatyvinės meilės, kylančios meilės, pritraukiančios grožį ir aukštumas, ir žemyn besileidžiančios meilės, pritraukiančios kančias ir sielvartą žemumose, yra didžiulė ir sunki tema. Platoniškasis Erosas pats savaime beasmenis, bet krypstantis į grožį, į dieviškas aukštumas, o ne į konkrečią būtybę. Tačiau krikščioniškame pasaulyje erosas transformuojasi, jį papildo asmenybinis pradas. Lytinis panteizmas, kurį taip žavingai gynė Rozanovas, nėra erosas, tai sugrįžimas į stabmeldišką lytiškumą. Šis polius priešingas V. Solovjovo ir mano mintims. V. Solovjovo personalistiniai mąstymai apie meilę buvo, tačiau jis stipriai teigė platoniškąjį erosą, kuris krypsta į Dievo duotą amžinąjį moteriškumą, o ne į konkrečią moterį. Erosas gimdo gundančias iliuzijas ir jas ne taip lengva atskirti nuo realybės. Žmogui būdinga svajonė apie meilę. Tai nuostabiai aprašė Šatobrianas. Bet erosas turi realų branduolį, vertą amžinybės. Labai kankina užmarštis. Užmaršty glūdi neištikimybė, amžinybė išduodama laiko srautui. Kartais sapnas primena tai, kas pamiršta, ir tada liūdesys suspaudžia sielą. Erotinis gyvenimas, išskyrus atskiras akimirkas, – pati liūdniausia žmogaus gyvenimo pusė. Jei užmarštis išduoda vertybę, tai prisiminimas dažnai atkuria ir tai, kas priešinga vertybei. Šioje gyvenimo sferoje aš niekad nemėgau prisiminimų, niekad apie juos nekalbėjau. Meilei būdingas gilus vidinis tragizmas, neatsitiktinai meilė siejasi su mirtimi. Egzistuoja tragiškas meilės ir kūrybos konfliktas. Šią temą genialiai pavaizdavo Ibsenas. Man visada atrodė keista, kad žmonės šneka apie meilės džiaugsmus. Būtų tikroviškiau, rimtai žvelgiant į gyvenimą, kalbėti apie meilės tragizmą ir meilės liūdesį. Kai aš matau laimingą mylinčiųjų porą, patiriu mirtiną liūdesį. Meilė iš esmės nežino išsipildžiusių vilčių. Kartais būna palyginti laimingas šeimyninis gyvenimas, bet tai tik laiminga kasdienybė. Jei aš ir buvau romantiku, tai romantiku, netekusiu iliuzijų, vilčių ir galios idealizuoti tikrovę, romantiku, per daug realistiškai suvokiančiu tikrovę. Socialinėje meilės plotmėje aš jaučiausi revoliucionieriumi ir šioje srityje reikalavau revoliucijos. Aš demaskavau organizuotos ir despotiškos kasdienybės žemumą. Aš jaučiau aistrą laisvei, taip pat ir meilės laisvei, nors puikiai žinojau, kad meilė gali tapti vergyste. Labiausiai mane graudino karitatyvinė meilė, meilė-atjauta, o egocentriška ir vampyriška meilė atstumdavo. Bet būna, nors nedažnai, nepaprasta meilė, susieta su dvasine gyvenimo prasme.

Pateikta iš:

НА.Бердяев. Самопознание (Опыт философской автобиографии). Париж, 1949. Стр.80-88.