Abraham H. Maslow

AR DESTRUKTYVUMAS INSTINKTOIDIŠKAS?

(9 skyrius iš Maslow knygos „Motyvacija ir asmenybė”)

Atrodytų, kad pamatiniai poreikiai (motyvai, impulsai, potraukiai) nėra blogi ar nuodėmingi. Juk savaime nėra bloga tai, kad norime valgyti ir mums reikia maisto, saugumo, priklausymo ir meilės, visuomenės pritarimo ir pritarimo sau patiems, savęs aktualizavimo. Priešingai, daugumoje kultūrų vienokia ar kitokia lokalia forma dauguma žmonių šiuos troškimus laikys sveikintinais ir pagirtinais. O mokslininkui vertinti pridera kuo atsargiausiai, tačiau vis tiek jam teks sutikti, kad šie poreikiai bent jau neutralūs, o ne blogi. Panašiai turbūt reikėtų vertinti ir daugumą ar net visus žmogaus rūšiai būdingus gebėjimus (tokius kaip gebėjimas abstrahuoti, kalbėti gramatine kalba, kurti filosofijas ir t.t.) bei konstitucinius skirtumus (aktyvumas ar pasyvumas, mezomorfizmas ar ektomorfizmas, didelė ar maža energija ir t.t.). O dėl tokių metaporeikių kaip tobulumas, tiesa, grožis, dėsningumas, paprastumas ir t.t. (314), tai nei mūsų kultūra, nei kitos mums žinomos kultūros nepavadintųjų savaime blogais, piktais ar nuodėmingais.

Tad ta neapdorota žmogiškumo ir žmogaus rūšiškumo žaliava pati savaime nepaaiškina, kodėl mūsų pasaulyje, žmonijos istorijoje, mūsų individualiuose charakteriuose tiek daug blogio. Tiesa, mes jau išmokome didelę dalį to, ką vadiname blogiu, priskirti mūsų kūno ir asmenybės negaliai, neišmanymui ir kvailumui, nebrandumui, netikusioms visuomeninėms ir institucinėms sąlygoms. Bet negalėtume sakyti, kad žinome, kiek blogio paaiškina minėti faktoriai. Žinome, kad blogį gali sumažinti sveikata ir terapija, pažinimas ir išmintis, amžiaus ir psichologinė branda, palankios politinės, ekonominės bei kitos socialinės institucijos ir sistemos. Tačiau kiek blogio jos įveikia? Ar visomis šiomis priemonėmis įstengtume kada nors visai su-naikinti blogį? Šiandien jau visiškai įsitikinę galime pasakyti, kad mūsų pažinimo pakanka paneigti teiginį, kad žmogaus prigimtis iš esmės, pirmiausia, biologiškai, fundamentaliai yra bloga, nuodėminga, pikta, nuožmi, žiauri ar žudikiška. Tačiau nedrįstame teigti, kad visai nėra instinktoidiškų polinkių blogai elgtis. Aišku tik tai, kad šitaip teigti mums dar trūksta žinių, be to, bent jau kai kurie įrodymai tam prieštarauja. Šiaip ar taip, paaiškėjo ir tai, kad tokių žinių apie neigiamus žmogaus prigimties polinkius įmanoma gauti ir kad šiuos klausimus galima atiduoti tinkamai išplėtoto mokslo apie žmogų jurisdikcijon (292, 376).

Šiame skyriuje iliustruojamas empirinis požiūris į vieną lemiamą klausimą iš vadinamosios gėrio ir blogio srities. Nesitikiu, kad galiu pasiūlyti, kaip spręsti šią problemą, tačiau vis tiek norėčiau priminti, kad destruktyvumo pažinimas, nors dar ir nedavė galutinių atsakymų, gerokai pasistūmėjo į priekį.

GYVŪNŲ STEBĖJIMO DUOMENYS

Pirmiausia reikia pasakyti, kad kai kurių rūšių gyvūnams būdingas elgesys, primenantis pirminį agresyvumą, ne visiems, net ne daugeliui, tačiau kai kuriems – taip. Aiškiai matome, jog kai kurie gyvūnai žudo, kad žudytų, ir jog yra agresyvūs be jokių pastebimų išorinių priežasčių. Įsigavusi į vištidę, lapė išpjaus daugiau vištų negu įstengia suėsti, o katės žaidimai su pele jau tapo priežodžiu. Elniai ir kiti kanopiniai gyvūnai rujos metu ieško, su kuo susikauti, kartais dėl kautynių pameta savo pateles. Daugelis gyvūnų, net aukštesniųjų, sendami tampa aršesni dėl akivaizdžiai konstitucinių priežasčių, anksčiau buvę švelnūs gyvūnai gali užpulti net neerzinami. Nemažai rūšių žudo toli gražu ne vien dėl maisto.

Gerai žinomi laboratorinių žiurkių tyrimai parodė, kad žvėriškumą, agresyvumą, nuožmumą galima suformuoti taip, kaip suformuojamos anatominės charakteristikos. Polinkis į nuožmumą, bent jau žiurkių, o galbūt ir kitų rūšių gyvūnų, pirmiausia gali būti paveldėta elgesio determinantė. Tuo dar labiau įtikina ir bendri tyrinėjimų duomenys, rodantys, kad laukinių ir agresyvių žiurkių adrenalino liaukos yra daug didesnės negu nuosaikesnio temperamento prijaukintų žiurkių. Kitas rūšis genetikai, žinoma, gali išvesti visiškai priešingas, tokias, kad gyvūnai būtų švelnesni, labiau prijaukinami, ne tokie aršūs. Šie konkretūs pavyzdžiai ir stebėjimai leidžia mums siūlyti ir pripažinti paprasčiausią iš įmanomų paaiškinimų: tokį elgesį lemia ad hoc motyvacija, paveldimas potraukis elgtis būtent šitaip.

Tačiau daugelis kitų gyvūnų pirminio žiaurumo atvejų, atidžiau paanalizavus, pasirodo esantys visai ne tai. Gyvūnų, kaip ir žmonių, agresyvumą galima išprovokuoti daugeliu būdų, įvairiose situacijose. Pavyzdžiui, paukščiams, sukantiems lizdus ant žemės, būdinga elgesio determinantė vadinama teritoriškumu (14). Paaiškėjo, kad rinkdamiesi vietą, kur perėti jauniklius, paukščiai puola kitus, įskridusius į tą teritoriją, kurią prisiskyrė sau susisukusieji lizdus. Tačiau paukščiai puola tik įsibrovėlius. Jie nepuola bet ko, jie puola tik įsibrovėlius. Yra rūšių, kurios puls bet kokį kitą gyvūną, net tos pačios rūšies, jei jis neturės jų konkrečios grupės ar klano išvaizdos bei kvapo. Pavyzdžiui, beždžionės staugūnai sudaro savotišką uždarą korporaciją. Bet kokią kitą beždžionę staugūną, mėginančią prisidėti prie grupės, jos nuvys šalin triukšmingai puldamos. Bet jei naujokė iškęs grupės puldinėjimus pa-kankamai ilgai, ji pagaliau taps grupės nare, kuri pati puldinės bet kurį prisiartinusį svetimąjį.

Tyrinėdami aukštesniuosius gyvūnus, matome, kad toks puolimas vis labiau susijęs su dominavimu. Šie tyrimai per daug sudėtingi, kad juos būtų galima detaliai cituoti, tačiau galima sakyti, kad toks dominavimas ir kartais iš jo kyląs agresyvumas gyvūnui turi funkcinę vertę arba padeda išlikti. Gyvūno vieta dominavimo hierarchijoje iš dalies nulemta ir to, ar jis sugeba būti agresyvus, o jo vieta hierarchijoje savo ruožtu lemia, kiek jam teks maisto, ar jis turės porą, ar ne, taip pat – kiek bus patenkinti kiti biologiniai jo poreikiai. Praktiškai visą savo žiaurumą šie gyvūnai parodo tik tada, kai reikia patvirtinti dominavimo statusą arba pakeisti savo statusą dominavimo struktūroje. Kiek tai tinka kitoms rūšims, nežinau. Bet įtariu, jog šis teritoriškumo reiškinys, svetimųjų puldinėjimas, pavydus patelių saugojimas, silpnų ar sergančių puldinėjimas bei kiti reiškiniai, kurie dažnai aiškinami instinktyviu agresyvumu ar žiaurumu, itin dažnai paaiškėja esantys motyvuoti būtinumo dominuoti, o ne paskatinti konkretaus motyvo būti agresyviems savaime, kitaip sakant, šis agresyvumas dažnai gali būti elgesys kaip priemonė, o ne elgesys kaip savaiminis tikslas.

Tyrinėdami žmogbeždžionių agresyvumą, atskleidžiame, kad vis mažiau susiduriame su pirminiu agresyvumu ir vis daugiau – su išvestine, atsakomąja, vis daugiau funkcine, vis protingesne paaiškinama reakcija į motyvų, socialinių jėgų bei tiesioginių situacinių determinančių visumą. Kai pasiekiame šimpanzes, tą žmogui artimiausią gyvūnų gyvūną, iš viso nepastebime tokio elgesio, kuris bent iš tolo primintų agresiją vien dėl agresijos. Šie gyvūnai, ypač jauni, yra tokie mieli, linkę bendradarbiauti ir draugiški, kad kai kuriose jų grupėse iš viso neįmanoma rasti dėl kokios nors priežasties kylančios jokios žiaurios agresijos. Kažką panašaus galėtume pasakyti ir apie gorilas.

Tačiau čia norėčiau įspėti, kad visus bandymus pritaikyti šiuos gyvūnų pasaulyje gautus įrodymus žmonėms reikėtų vertinti įtariai. Vis dėlto jei šiais argumentais vis tiek remsimės vien todėl, kad tai argumentai, ir spręsime pagal artimiausius žmogui gyvūnus, tai išvysime, kad jų turimi įrodymai beveik priešingi tam, kuo paprastai tikima. Jei žmogus yra ką paveldėjęs iš gyvūnų pasaulio, šis paveldas veikiausiai perimtas iš aukštesniųjų primatų, o žmogbeždžionės daugiau draugiškos negu agresyvios.

Ši klaida – pavyzdys bendros pseudomokslinės nuostatos, kurią galėtume apibūdinti kaip pagrindo neturintį zoocentrizmą. Procedūra, kuri beveik garantuos, kad bus padaryta tokia klaida, pirmiausia reikalauja sukonstruoti teoriją arba suformuluoti prietarą, paskui iš viso evoliucinio diapazono pasirinkti vieną gyvūną, kuris geriausiai iliustruotų šią teoriją. Antra, tenka sąmoningai ignoruoti elgesį visų kitų gyvūnų, kurie neatitinka mūsų teorijos. Norint įrodyti, kad destruktyvumas instinktyvus, teks pasirinkti vilką ir užmiršti triušį. Trečia, teks užmiršti, kad gyvūnų pasaulio raidos tendencijos išryškėja analizuojant visas filogenetines pakopas nuo žemesniųjų gyvūnų iki aukštesnių, o ne pasirenkant mums labiau patinkančias rūšis. Pavyzdžiui, kylant gyvūnų rūšių laiptais, vis svarbesnis darosi apetitas ir ne toks svarbus darosi alkis (302). Be to, vis didėja įvairovė, ilgėja laikotarpis nuo apvaisinimo iki brandos; ir turbūt svarbiausia, kad refleksai, hormonai, instinktai kaip elgesio determinantės darosi vis mažiau svarbūs, juos vis labiau keičia intelektas, mokymasis bei socialinis determinuotumas.

Duomenis apie gyvūnus galima apibendrinti dar kartą primenant, pirma, kad įrodymų perkėlimas iš gyvūnų srities į žmonių sritį – subtili užduotis ir atlikti ją reikėtų kuo atsargiausiai, antra, kad pirminis ir paveldėtas polinkis į destruktyvumą ar žiaurią agresiją būdingas kai kurioms gyvūnų rūšims, bet juo pasižymi turbūt mažiau gyvūnų rūšių, negu žmonės dažnai linkę manyti. Kai kurioms gyvūnų rūšims agresyvumas visai nebūdingas. Trečia, konkretūs gyvūnų agresyvaus elgesio atvejai, juos atidžiau išanalizavus, paaiškėja esą antrinės, išvestinės reakcijos į įvairias determinantės, o ne savaiminio agresyvumo instinkto apraiškos. Ketvirta, filogenetiniais laiptais kildami prie žmogaus, aiškiai matome, kad pirminiu laikomas agresyvumo instinktas silpnėja, o pasiekus žmogbeždžiones, jis, atrodo, visai išnyksta. Penkta, tyrinėdami žmogbeždžiones, artimiausius žmogaus giminaičius iš gyvūnų pasaulio, jų prigimtinio pirminio piktavališko agresyvumo įrodymų randame nedaug, jei iš viso randame, tačiau jų draugiškumo, bendradarbiavimo, net altruizmo įrodymų gausu. Lemiama akimirka ateina tada, kai mums norisi kalbėti apie motyvus, tačiau turime tik elgesio faktus. Dabar gyvūnų elgesio tyrinėtojai jau dažniausiai sutinka, kad dauguma mėsėdžių žudo tik dėl maisto, o ne iš sadizmo, panašiai kaip mes pasitiekiame didkepsnį tam, kad pasimėgautume, o ne apimti aistros žudyti. Visi šie svarstymai kaip tik ir reiškia, kad nuo šiol visokius evoliucijos šalininkų argumentus, jog žmogaus gyvūniška prigimtis skatina savaiminį jo agresyvumą ar destruktyvumą, turėtume išklausyti įtariai arba atmesti.

VAIKŲ PSICHOLOGIJOS DUOMENYS

Vaikų stebėjimai ir eksperimentai su jais, taip pat šių stebėjimų bei eksperimentų analizė kartais, atrodo, primena projekcinį metodą, Rorschacho rašalo dėmes, į kurias savo agresyvumą gali projektuoti suaugusieji. Nemažai girdime apie įgimtą vaikų savanaudiškumą ir destruktyvumą; tokių darbų faktiškai kur kas daugiau nei tų, kurie analizuoja polinkį bendradarbiauti, nuoširdumą, gebėjimą užjausti ir pan. Negana to, kad tokių tyrimų yra nedaug, paprastai jie dar ir ignoruojami. Psichologai ir psichoanalitikai neretai vaizduodavosi kūdikį kaip kipšą, atsinešantį į šį pasaulį gimtąją nuodėmę ir neapykantą širdyje. Be abejo, toks sutirštintas paveikslas klaidingas. Tenka pripažinti, kad šioje srityje sukaupta apgailėtinai nedaug mokslinės medžiagos. Mano vertinimas grindžiamas keliais puikiais tyrimais, ypač Loiso Murphy’io veikalu apie vaikų gebėjimą užjausti (352), asmenine patirtimi, įgyta bendraujant su vaikais, ir pagaliau kai kuriais teoriniais samprotavimais (301). Tačiau man atrodo, jog net šių negausių įrodymų pakanka, kad sudvejotum dėl išvados, jog vaikai iš prigimties destruktyvūs, agresyvūs, priešiški gyvuliukai, kuriems drausme ir bausmėmis tenka įdiegti bent menkus gerumo pradus.

Atrodo, kad faktai, eksperimentų bei stebėjimų duomenys patvirtina, jog normalūs vaikai tikrai dažnai būna taip primityviai priešiški, destruktyvūs, savanaudiški, kaip tik ką minėjome. Tačiau gal nė kiek ne rečiau jie taip pat primityviai pasirodo esantys dosnūs, linkę bendradarbiauti ir nesavanaudiški. Pagrindinis principas, lemiantis, kuris iš šių elgesio tipų pasireikš dažniau, yra toks: vaikas, kuris yra nesaugus, visiškai nuviltas ar jaučia grėsmę, kurio saugumo, meilės, priklausomybės, savigarbos poreikiai nepatenkinti, parodys daugiau savanaudiškumo, neapykantos, agresyvumo ir destruktyvumo. Vaikai, kuriuos jų tėvai myli ir gerbia, turėtų parodyti mažiau destruktyvumo, ir, mano nuomone, jau egzistuojantys įrodymai faktiškai patvirtina, kad jie mažiau destruktyvūs. Tai reiškia, kad priešiškumą reikėtų interpretuoti kaip reaktyvų, instrumentinį arba gynybinį atsaką, ne kaip instinktoidišką polinkį.

Stebėdami sveiką, mylimą ir prižiūrėtą kūdikį, tarkime, iki metų amžiaus ar ir vyresnį, beveik visai nematome nieko, ką galėtume pavadinti blogiu, gimtąja nuodėme, sadizmu, piktavališkumu, malonumu kelti skausmą, destruktyvumu, priešiškumu dėl paties priešiškumo ar sąmoningu žiaurumu. Priešingai, kruopštūs ilgalaikiai stebėjimai rodo ką kita. Praktiškai tokie kūdikiai pasižymi beveik visomis asmenybinėmis charakteristikomis, būdingomis save aktualizavusiems asmenims, na, išskyrus pažinimą, patirtį ir išmintį. Kaip tik viena iš priežasčių, kodėl visi taip myli kūdikius ir jų trokšta, ir yra tai, kad pirmuosius dvejus gyvenimo metus iš viso nematyti jų blogio, neapykantos ar piktavališkumo.

O dėl destruktyvumo, tai aš abejoju, ar normaliems vaikams jis apskritai būdingas kaip tiesioginė pirminė destruktyvumo potraukio išraiška. Tariamo destruktyvumo pavyzdžius vieną po kito galima nuginčyti, jei pažvelgtume į juos dinamiškai ir giliau paanalizuotume. Vaikas, kuris išardo laikrodį, nuo-širdžiai įsitikinęs, kad jis ne laužo, bet tyrinėja. Jei šiuo atveju reikėtų nurodyti pirminį potraukį, kur kas paprasčiau būtų kalbėti apie smalsumą, o ne destruktyvumą. Daugelis kitų poelgių, kurie atrodo destruktyvūs kantrybės netekusiai motinai, paaiškėja esą ne tik smalsumas, bet ir aktyvumas, žaidimas, pastangos pritaikyti didėjančius sugebėjimus ir įgūdžius, o kartais net tikra kūryba, kai, sakykim, vaikas sukarpo tvarkingai atspausdintus tėvo užrašus į mažulytes dailias formas. Aš abejoju, ar jauni vaikai sąmoningai būna destruktyvūs tik tam, kad patirtų piktybišką malonumą griauti. Galimos išimtys būtų patologiniai atvejai, asmenys, sergantys epilepsija ir persirgę encefalitu, tačiau iki šiol nenustatyta, ar net ir šiuo atveju jų destruktyvumas nėra reakcija į kokią nors grėsmę.

Išimtis, kuri kartais stulbina, yra vaiko pavydas šeimoje atsiradusiam jaunėliui. Dvejų metų vaikas gali parodyti pavojingą agresyvumą naujagimiui broliui. Kartais tokius priešiškus ketinimus vaikas išreiškia ypač naiviai ir tiesmukiškai. Jo agresyvumą galėtume paaiškinti tuo, jog dvejų metų mažylis tiesiog nesuvokia, kad motina gali mylėti du vaikus. Jis skriaudžia mažylį ne tam, kad skriaustų, bet kad išsaugotų motinos meilę.

Kitas ypatingas atvejis yra psichopatinė asmenybė, kurios agresyvumas atrodo nemotyvuotas, t.y. tikslas sau. Manau, kad čia būtina pasitelkti principą, kurį pirmąsyk išgirdau suformuluotą Ruthos Benedict (40), kai ji mėgino paaiškinti, kodėl saugios visuomenės kartais pradeda kariauti. Ji aiškino, kad saugūs, sveiki žmonės nejaučia priešiškumo ar agresijos tiems žmonėms, kurie plačiąja prasme yra jų broliai, tiems, su kuriais jie gali tapatintis. Tačiau tuos, kurių nelaikome žmonėmis, galime ir gana lengvai sutraiškyti, tai pajėgia daryti net geraširdžiai, mylintys sveiki žmonės visai nejausdami kaltės, kaip kad nejaučiame kaltės nutrėkšdami įkyrų vabzdį ar paskersdami gyvulį maistui.

Aš įsitikinau, kad psichopatus lengviau suprasti remiantis prielaida, kad jie, ko gero, nesitapatina su kitais žmonėmis juos mylėdami, todėl juos gali skriausti, netyčia net užmušti nejausdami neapykantos, nejausdami nė malonumo, kaip kad užmušame žalą darančius gyvūnus. Kai kurias vaiko reakcijas, kurios mums atrodo žiaurios, tikriausiai irgi galėtume paaiškinti tokio tapatinimosi nebuvimu, kuris trunka tol, kol vaikas tampa toks brandus, kad užmegztų tarpasmeninius santykius.

Pagaliau man atrodo, kad čia reikėtų atsižvelgti ir į tam tikrus semantinius niuansus. Kalbant kuo trumpiau, agresyvumas, priešiškumas, destruktyvumas – suaugusiųjų žodžiai. Suaugusiems jie reiškia tam tikrus dalykus, kurių jie nereiškia vaikams, tad šnekant apie vaikus, jų nereikėtų taikyti nemodifikavus ar iš naujo neapibrėžus.

Pavyzdžiui, antraisiais savo gyvenimo metais vaikai sugeba žaisti vienas šalia kito iš tikrųjų vienas su kitu nebendraudami (73). Kai tarp vaikų užsimezga savanaudiškas ar agresyvus bendravimas, jis būna visai kitoks nei tarpasmeninis santykis, koks užsimegztų tarp dešimtmečių. Dvimečiai taip bendraudami gali nesuvokti vienas kito. Jei vienas iš jų jėga plėšia žaislą kitam iš rankų, tai gali būti panašu į žaislo traukimą iš kietai prigrūstos žaislų dėžės, o ne į savanaudišką suaugusiojo agresiją.

Tą patį galime pasakyti ir apie energingą kūdikį, kuris piktai paleidžia gerklę, kai jam nuo burnos atitraukiamas spenelis, apie trimetį, kuris trenkia atgal jį nubaudusiai motinai, apie penkiametį, kuris sušunka: „Kad tu kristum negyva!”, ar dvimetį, kuris nesiliauja skriaudęs savo naujagimio brolio. Nė vienu iš šių atvejų neturėtume vertinti vaiko kaip suaugusiojo, jo reakcijų irgi negalima interpretuoti taip, tarsi jos būtų suaugusiojo reakcijos.

Daugumą minėtų poelgių, kuriuos būtina suprasti dinamiškai, paties vaiko atskaitos sistemos požiūriu veikiausiai turėtume vertinti kaip reakcijas. Tai reiškia, kad jas veikiausiai sukelia nusivylimas, atstumtis, vienišumas, baimė prarasti pagarbą, baimė netekti saugumo, kitaip sakant, tos reakcijos, ko gero, nulemtos nepatenkintų pamatinių poreikių arba grėsmės, kad šie poreikiai nebus patenkinti, o ne įgimto troškimo nekęsti ar skriausti. Ar toks aptariamų poelgių kaip reakcijų aiškinimas paaiškina visą destruktyvų elgesį, o ne tik daugumą jo atvejų, mūsų žinios – ar veikiau jų trūkumas – tiesiog neleidžia mums pasakyti.

ANTROPOLOGINIAI DUOMENYS

Lyginamųjų duomenų aptarimą gerokai praturtintume žvilgtelėję į etnologiją. Iškart galiu pasakyti, kad net paviršutiniška jau sukauptos medžiagos apžvalga kiekvienam besidominčiam skaitytojui parodytų, jog dar egzistuojančiose primityviose kultūrose priešiškumo, agresyvumo ar destruktyvumo lygis nėra vienodas, jog jis svyruoja tarp kraštutinumų – beveik nuo nulio iki beveik šimto procentų. Yra tokių tautų, pavyzdžiui, arapešų gentis, kurios tokio švelnaus būdo, draugiškos, tokios neagresyvios, kad joms tenka griebtis radikalių priemonių, kai prireikia rasti asmenį, kuris savo valią pareikštų tiek, kad galėtų organizuoti jų apeigas. Visiška priešingybė šiai genčiai yra čiukčių ar dobu tautelės, kurios sklidinos tokios neapykantos, kad stebėtina, kaip jos apskritai neišsiskerdžia. Žinia, čia aprašome išoriškai stebimo elgesio pavyzdžius. Belieka spėlioti, kokie nesąmoningi impulsai slypi po šiais regimais poelgiais, o jie gali smarkiai skirtis nuo to, kas matoma.

Man teko tiesiogiai susipažinti1 tik su viena indėnų grupe – Šiaurės Juodosios pėdos indėnų gentimi, tačiau ši pažintis, nors ir nepakankamai nuodugni, mane tiesiogiai įtikino pamatiniu faktu, kad destruktyvumo ir agresijos lygį daugiausia determinuoja kultūra. Aš susidūriau su grupe, kurios nuolatinis narių skaičius buvo maždaug 800 žmonių, pavyko sužinoti tik apie penkis kumštynių atvejus, kurios grupėje įvyko per pastaruosius penkiolika metų. Vidinis socialinis priešiškumas, kurio apraiškų ieškojau visomis mano turimomis antropologinėmis ir psichiatrinėmis priemonėmis, šioje grupėje, palyginti su mūsų didesne visuomene, buvo minimalus2. Jų humoras būdavo draugiškas, o ne piktai pašiepiantis, apkalbos atstojo laikraščius, o ne šmeižtą, magija, burtai, religija – beveik viskas buvo skirta veikiau garantuoti visos grupės gerovę arba gydymui, o ne destruktyvumui, agresijai, kerštui reikšti. Per visą laiką, kol buvau kartu su grupe, nė karto nepatyriau savo atžvilgiu kokios nors reakcijos, kurią galėčiau pavadinti žiaurumu ar priešiškumu. Vai-kus retai bausdavo fizinėmis bausmėmis, o baltuosius žmones niekino už tai, kad jie žiauriai elgdavosi su savo vaikais ir artimaisiais. Net alkoholis beveik neapnuogindavo jokių agresyvių impulsų. Išgėrę senesni Juodosios pėdos genties indėnai pamiršdavo karingumą ir draugiškai atsilapodavo visiems kitiems nariams. Išimtys buvo tikrąja šio žodžio prasme išimtys. Ši gentis toli gražu nebuvo silpni žmonės. Šiaurės Juodosios pėdos genties nariai buvo išdidūs, stiprūs, garbingi, savigarbos kupini indėnai. Paprasčiausiai agresyvumą jie visi laikė neteisingu, apgailėtinu ar beprotišku dalyku.
——————————————
1 Noriu padėkoti Socialinių mokslų tyrimų tarybai (Sočiai Science Research Council), kuri paskyrė stipendiją šiai kelionei ir tyrinėjimams finansuoti.
2 Šie teiginiai pirmiausia taikytini senesniems, menkesnį kultūros poveikį patyrusiems individams, kurie stebėti 1939 metais. Kultūrinė aplinka nuo to laiko drastiškai pasikeitė.
——————————————
Įsitikinau, kad net ta nedidelė dozė agresyvumo ar destruktyvumo, kokia būdinga eiliniam amerikiečių visuomenės nariui, o ką jau kalbėti apie kitų pasaulio dalių atstovus, nebūtinai yra įgimta. Antropologiniai įrodymai, atrodo, yra neišsenkamas šaltinis argumentų, kad žmogaus destruktyvumas, piktavališkumas, žiaurumas, ko gero, yra antrinis, reaktyvus atsakas į pamatinių poreikių nuslopinimą ar jiems iškilusią grėsmę.

KELI TEORINIAI PASVARSTYMAI

Kaip matėme, plačiai pritariama požiūriui, kad destruktyvumas ar skriaudos darymas yra antrinis arba išvestinis elgesys, o ne pirminė motyvacija. Norima pasakyti, jog tikimės praktiškai visada paaiškėsiant, kad priešišką ar destruktyvų žmogaus elgesį sukėlė kokia nors nustatoma priežastis, kad jis yra reakcija

į pasikeitusią situaciją, kad jis yra produktas, o ne pirminis šaltinis. Toks įsitikinimas tiesiogiai prieštarauja požiūriui, kad destruktyvumas, visas ar jo dalis, yra kokio nors destruktyvumo instinkto tiesioginis ir pirminis produktas.
Visų panašių diskusijų atveju svarbiausia atskirti motyvaciją ir elgesį. El¬gesį determinuoja daugelis jėgų, o vidinė motyvacija tėra viena iš jų. Labai trumpai galėčiau pasakyti, kad elgesio determinavimo teorija turėtų aprėpti bent šių determinančių analizę: (1) charakterio struktūros, (2) kultūros spaudimo, (3) tiesioginės situacijos ar srities. Kitaip sakant, vidinė motyvacija tėra viena dalis tų trijų svarbių sričių, į kurias gilintis reikia analizuojant bet kurią iš pagrindinių elgesio determinančių. Tai turėdamas galvoje, galėčiau iš naujo suformuluoti savo klausimą taip: kaip determinuojamas destruktyvus elgesys? Antra, ar vienintelė destruktyvaus elgesio determinantė yra paveldėta, iš anksto determinuota, ad hoc motyvacija? Į visus šiuos klausimus iš karto, žinia, tegalima atsakyti a priori pagrindu. Visos įmanomos motyvacijos kartu, o ką jau kalbėti apie kokį konkretų instinktą, pačios savaime dar nedeterminuoja agresyvumo ar destruktyvumo pasireiškimo. Būtina atsižvelgti ir į kultūrinę situaciją, ir į tiesioginę situaciją bei kontekstą, kuriame skleidžiasi elgesys.

Problemą formuluoti galima ir kitaip. Tikrai galima įrodyti žmogaus destruktyvų elgesį kylant iš tokios daugybės įvairių šaltinių, kad darosi juokinga kalbėti apie kokį nors vieną destruktyvumo impulsą. Tai galima pailiustruoti keliais pavyzdžiais.

Destruktyvumas gali pasireikšti visai atsitiktinai, kai, verždamasis į tikslą, žmogus nušluoja visus kitus jam pakeliui pasipainiojusius asmenis. Vaikas, kuris plūkiasi bandydamas pasiekti jam per toli užkištą žaislą, nepastebės, kad priėjo verždamasis jis trypia kitus žaislus (233).

Destruktyvumas gali pasireikšti kaip viena iš reakcijų į pamatinę grėsmę. Tad kiekviena grėsmė, kad bus sutrukdyta patenkinti pamatinius poreikius, kiekviena grėsmė gynybinei ar kliūčių įveikimo sistemai, kiekviena grėsmė gyvenimo būdui apskritai, ko gero, sukels nerimo ir priešiškumo reakciją. Tai reiškia, kad tokia reakcija veikiausiai labai dažnai pasireikš kaip priešiškas, agresyvus ar destruktyvus elgesys. Šis elgesys yra iš esmės gynybinis, tai ne puolimas vardan puolimo, o veikiau kontrpuolimas.

Bet kokia žala organizmui, bet koks organinio irimo suvokimas veikiausiai sukels nesaugiam asmeniui panašius grėsmės jausmus, todėl galima tikėtis, kad jis elgsis destruktyviai, kaip kad būna daugeliu smegenų pažeidimų atvejų, kai pacientas paniškai stengiasi išsaugoti susvyravusią savo savigarbą griebdamasis pačių įvairiausių nevilties padiktuotų priemonių.

Viena agresyvaus elgesio priežastis, kurią įprasta praleisti pro akis, o jei ne, tai netiksliai suformuluoti, yra autoritarinis požiūris į gyvenimą (303). Jei asmeniui iš tikrųjų reikėtų gyventi džiunglėse, kur visi kiti gyvūnai būtų susiskirstę į dvi klases, tuos, kurie gali suėsti jį, ir tuos, kuriuos gali suėsti jis, agresyvumas taptų protingu ir logišku elgesiu. Žmonės, kuriuos apibūdiname kaip autoritariškas asmenybes, dažnai turbūt nesąmoningai įsivaizduoja pasaulį kaip tokias džiungles. Vadovaudamiesi principu, kad geriausia gynyba yra geras puolimas, tokie žmonės pasirengę pulti, kirsti, naikinti be jokios akivaizdžios priežasties, o visa reakcija atrodo esanti beprasmiška, kol paaiškėja, kad taip buvo tiesiog laukiama numatomo kito asmens puolimo. Yra ir daugiau kitų gerai žinomų gynybinio priešiškumo formų.

Sadistinių-mazochistinių reakcijų dinamika šiuo metu pakankamai gerai išanalizuota ir jau visi supranta, kad, atrodytų, paprastos agresijos varomosios jėgos faktiškai gali būti itin sudėtingos. Dėl šių varomųjų jėgų apeliuoti į kokį nors menamą priešiškumo instinktą atrodo pernelyg paprasta. Tai pasakytina ir kalbant apie viską nustelbiantį troškimą valdyti kitus žmones. Horney bei kitų atlikta analizė parodė, kad šią sritį aiškinti instinktais yra nebūtina (198, 448). Antrasis pasaulinis karas išmokė, kad plėšiko užpuolimas ir teisėta pasipiktinusiojo gynyba psichologiškai nėra tapatūs dalykai.

Šį sąrašą lengvai galėčiau tęsti. Šiuos kelis pavyzdžius pateikiu iliustruodamas savo mintį, kad destruktyvus elgesys labai dažnai tėra simptomas, toks elgesys, kurį neretai sukelia daug faktorių. Jei norime tikrai paisyti dinamikos, turėtume išmokti budriai reaguoti į faktą, jog minėti poelgiai gali pasirodyti panašūs, ir nesvarbu, kad jie kilę iš skirtingų šaltinių. Dinaminės psichologijos atstovas nėra fotoaparatas ar įrašymo mechanizmas. Jam įdomu išsiaiškinti ne tik kas vyksta, bet ir kodėl vyksta.

KLINIKINIAI DUOMENYS

Psichoterapijos literatūroje sukaupti įprasti duomenys rodo, kad smurtas, pyktis, neapykanta, destruktyvūs troškimai, impulsai keršyti bei daug kitų į šiuos panašių impulsų būdingi praktiškai kiekvienam žmogui, nors jie gal ir neakivaizdūs. Patyręs psichoterapeutas rimtai netraktuos paciento teiginio, kad šis niekada nėra jautęs neapykantos. Jis paprasčiausiai padarys prielaidą, kad šis asmuo ją nuslopino arba išstūmė iš sąmonės. Neapykantą jis tikisi rasti kiekviename.

Tačiau bendroji psichoterapijos patirtis parodė ir tai, kad kai, užuot tenkinę agresyvius impulsus, nesivaržydami juos aptariame, nuo jų tarsi apsivalome, jie prasiveržia rečiau, pašaliname jų neurotiškus, nerealistiškus komponentus. Sėkmingos terapijos (arba sėkmingo augimo ir brendimo) bendras rezultatas labiausiai primins tuos reiškinius, kuriuos įkūnija save aktualizavę asmenys: 1) priešiškumą, neapykantą, smurtą, piktumą, destruktyvią agresiją jie patiria kur kas rečiau negu vidutiniai žmonės; 2) jie nepraranda pykčio ar agresijos, bet jų kokybė pasikeičia, pyktis ir agresija transformuojasi į pasipiktinimą, savęs teigimą, pasipriešinimą išnaudojimui, pyktį dėl neteisingumo, nesveika agresija darosi sveika; 3) sveikesni žmonės, atrodo, daug mažiau bijo savo pačių pykčio ir agresijos, tad įstengia išreikšti juos nuoširdžiau tada, kai šiuos impulsus apskritai reiškia. Smurtas turi dvi priešybes, ne vieną. Smurto priešybė gali būti mažiau smurto arba savo smurto suvaldymas, arba pastangos nebūti smurtingam. Arba tai gali būti sveiko ir nesveiko smurto priešingybė.

Tačiau šie „duomenys” neišsprendžia smurto problemos, tad pravartu žinoti, kad Freudas ir jo ištikimi sekėjai smurtą laiko instinktyviu, o Frommas, Horney ir kiti neofroidininkai prieina prie išvados, kad smurtas visai nėra instinktyvus.

ENDOKRINOLOGIJOS, GENETIKOS IR KITŲ SRIČIŲ DUOMENYS

Norint surinkti į krūvą visa, kas žinoma apie smurto šaltinius, tektų pasirausti ir po tuos duomenis, kuriuos sukaupė endokrinologai. Situacija ir vėl palyginti paprasta, kai kalbama apie žemesniuosius gyvūnus. Beveik nėra abejonių, kad lytiniai hormonai ir adrenalinas bei hipofizės hormonai lemia agresiją, dominavimą, pasyvumą, laukinišką elgesį. Bet kadangi visos endokrininės liaukos daro įtaką elgesiui vienu metu, kai kurie iš šių duomenų ypač sudėtingi, tad reikia specialių žinių. Kalbant apie žmonių rūšį, šie duomenys dar sudėtingesni. Tačiau jų ignoruoti nevalia. Yra įrodymų, kad vyriški hormonai susiję su savęs teigimu, pasiryžimu ir sugebėjimu kautis, etc. Yra įrodymų, kad įvairūs individai išskiria įvairias adrenalino ir noradrenalino dozes ir kad šios cheminės medžiagos susijusios su individo polinkiu kautis, o ne sprukti bei kitomis savybėmis. Naujas tarpdisciplininis psichoendokrinologijos mokslas, aišku, pasakys mums šiuo klausimu kur kas daugiau.

Žinoma, genetikos duomenys apie pačias chromosomas ir genus, akivaizdu, bus ypač svarbūs. Pavyzdžiui, visai neseniai padarytas atradimas, kad vyrai su dviguba vyriška chromosoma (dviguba paveldimo vyriškumo doze) paprastai būna nesuvaldomai linkę smurtauti, atima galimybę tikėti, jog elgesys nulemtas vien aplinkos. Pačiose taikiausiose visuomenėse su tobuliausiomis socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis kai kurie asmenys bus linkę smurtauti vien dėl savo psichologinės konstitucijos. Žinoma, šis atradimas vėl iškelia plačiai svarstytą, tačiau taip ir neišspręstą klausimą: gal vyrui, ypač paaugliui, reikia šiek tiek smurto, gal jam reikia ko nors, su kuo jis galėtų kovoti, konfliktuoti? Yra įrodymų, kad, ko gero, to reikia ne tik suaugusiems žmonėms, bet ir kūdikiams, taip pat beždžionių mažyliams. Kokiu mastu toks karingumas įgimtas, kiek jis determinuotas kitų faktorių, dar reikės nustatyti būsimiems tyrinėtojams.

Galėčiau paminėti duomenis tokių sričių kaip istorija, sociologija, vadyba, semantika, įvairių rūšių medicininė patologija, politika, mitologija, psichofarmakologija bei kitos. Tačiau nereikia daugiau, kad galėtume tikrai pasakyti, jog klausimai, kuriuos suformulavau šio skyriaus pradžioje, yra empiriniai, todėl galime neabejoti, kad į juos pajėgs atsakyti tolesni tyrinėjimai. Suprantama, įvairių sričių duomenų integravimas skatina svarstyti, ar reikėtų sudaryti tyrinėtojų grupę, ar tai net būtina. Tačiau net ir taip atsitiktinai parinktų duomenų turėtų pakakti, kad išmoktume atsisakyti kraštutinės juoda-balta poliarizacijos, skirstymo: arba viskas yra instinktas, paveldimumas, biologinė lemtis, arba viskas yra aplinkos poveikis, socialinės jėgos, išmokimas. Senoji polemika – paveldimumas ar aplinkos poveikis – dar tebegyva, nors jau seniai turėtų būti atgyvenusi. Aišku, kad destruktyvumo determinančių yra daugybė. Iš jų turėtume paminėti kultūrą, mokymąsi, aplinką. Gal ne taip akivaizdu, tačiau vis dėlto tikėtina, kad lemtingą vaidmenį vaidina ir biologinės determinantės, nors ir nesame iki galo tikri, koks tas vaidmuo. Tačiau tenka pripažinti bent tiek, jog smurtas neišvengiamai yra žmogaus esmės dalis jau vien todėl, kad esminiai poreikiai kartais neišvengiamai būna pasmerkti likti nepatenkinti, o žinome, kad žmogaus kaip rūšies psichologinė konstitucija lemia tai, jog į nepatenkintus poreikius neretai reaguojame smurtu, įniršiu, piktu kerštu.

Galiausiai nėra taip būtina rinktis tarp visagalių instinktų ir visagalės kultūros. Šiame skyriuje pasiūlytas požiūris įveikia tokią dichotomiją ir padaro ją nebūtiną. Paveldimumas ar kitoks biologinis determinuotumas nereiškia visko arba nieko, tai – masto, didesnio ar mažesnio determinuotumo klausimas. Kalbant apie žmogų, netrūksta įrodymų, kad biologinės ir paveldimumo determinantės veikia, tačiau daugeliui individų jų poveikis menkas, jį lengvai nustelbia mokymosi procesas, kultūrinės aplinkos faktorių veikimas. Šios determinantės ne tik silpnos, jos pasireiškia tik fragmentiškai, ne kaip žemesniųjų gyvūnų tvirtas ir patikimas instinktas, bet veikiau kaip jo likučiai. Žmogus neturi instinktų, bet atrodo, kad jis turi instinktų liekanų, „instinktoidinius” poreikius, įgimtus gebėjimus bei potencijas. Negana to, klinikinė ir konkrečių asmenų stebėjimo patirtis dažnai patvirtina, kad šios silpnos instinktoidinės tendencijos yra geros, pageidautinos ir sveikos, o ne piktos ar ydingos, kad įmanoma ir verta labai stengtis apsaugoti jas nuo išnykimo ir kad tai yra pagrindinė funkcija visų kultūrų, kurias galėtume pavadinti palankiomis žmogui.