LHPA

Audrius Beinorius

 

Modernioji Vakarų psichologija ir Indija

 

(9 skyrius iš A.Beinoriaus knygos „Indija ir Vakarai”)

Jeigu žemiau teksto nesimato, tai šį puslapį atsidarykite ir žiūrėkite kitame brauzeryje (naršyklėje)

 

 

Daugiau Daugiau

Audrius Beinorius

 

Misticizmo samprata tarpkultūrinio dialogo perspektyvoje

 

(4 skyrius iš A.Beinoriaus knygos „Indija ir Vakarai”)

Jeigu žemiau teksto nesimato, tai šį puslapį atsidarykite ir žiūrėkite kitame brauzeryje (naršyklėje)

 

Daugiau Daugiau

Audrius Beinorius

 

Budizmas Vakarų vaizduotėje

 

(1 skyrius iš A.Beinoriaus knygos „Indija ir Vakarai”)

Jeigu žemiau teksto nesimato, tai šį puslapį atsidarykite ir žiūrėkite kitame brauzeryje (naršyklėje)

 

 

Daugiau Daugiau

Dr. Audrius Beinorius,
(Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas)

” Dialogo su kitomis kultūromis atsisakius ar jį ignoruojant, Vakarų kultūrai grėstų pavojus nupulti į sterilų provincializmą. Hermeneutika yra Vakarų žmogaus atsakas – vienintelis įmanomas išmintingas atsakas į šiuolaikinės istorijos reikalavimus ir tą faktą, jog Vakarai yra priversti susitikti ir konfrontuoti su ‘kitokiomis’ kultūrinėmis vertybėmis. […] Svarbiausia yra tai, jog ši konfrontacija su ‘kitoniškumu’ padės Vakarų žmogui geriau suprasti save patį.”
(Mircea Eliade) 1

Romantikams Rytai visada yra įkvėpimo šaltinis, senosios išminties šaltinis, gerokai Vakarus pranokstanti unikalių kultūrinių turtų civilizacija, kuri padeda įžvelgti savosios kultūros trūkumus. Kita vertus, pozityvistui Rytai, – tai svetima, baugulį kelianti neįveikiamų slėpinių šalis, ilgam užsnūdusi praeities stingulyje, kol jos skausmingai nepažadino modernistinis Vakarų poveikis. Toks santykio su Rytais ambivalentiškumas atspindi platų stereotipinių vertinimų spektrą, suformavusį gana sudėtingą kultūrų sąveiką istorijos eigoje. Azijos kultūras tyrinėjantys mokslininkai pastaraisiais metais vis labiau suvokia, kad Vakarų diskursai apie Azijos kultūras esmiškai atspindi jėgos santykį tarp Vakarų ir Azijos visuomenių. Postkolonijinėje eroje tampa privalu į šį santykį atsižvelgti su kritišku budrumu. Akivaizdu, kad institucinio orientalizmo atsiradimas, bent jau Anglijoje ir Prancūzijoje, tiesiogiai susijęs su sparčiu kolonializmo plitimu ir kitomis jo dominavimo Azijoje ir Afrikoje formomis. Sistemiškai susipažįstant su tų regionų žmonėmis ir jų kalbomis, buvo siekiama ne tik juos kontroliuoti; kitų civilizacijų pažinimas, kultūrų įvertinimas ir kategorizavimas laidavo, kad patys gyventojai savo civilizacijas pažins vadovaudamiesi Europos mokslo principais. Šitai sudarė puikias galimybes pririšti intelektualinį tų kolonijų elitą prie metropolijų ir XX amžiaus viduryje, žlugus tiesioginiam kolonializmui, padėjo ilgam išsaugoti kultūrinę Europos hegemoniją.

Daugiau Daugiau

Dr. Audrius Beinorius,
(Vilniaus universiteto Orientalistikos Centras)

sabbadānaĒ dhammadānaĒ jināti
sabbaĒ rasaĒ dhammaraso jināti
sabbaĒ ratiĒ dhammaratī jināti

Omne donum religionis donum vincit,
Omnem dulcedinem religionis dulcedo vincit
Omne gaudium religionis gaudium vincit
(Dhammapada 354)

Dhammapados žavesio paslaptis, matyt, yra ta, kad kiekvienas skaitytojas joje atranda būtent jam artimas ir tarsi kažkur kitur jau girdėtas, skaitytas mintis. Taip yra todėl, kad šiame indų literatūros šedevre iškeliama daug amžinų, visų tikėjimų, tautų ir rasių žmonėms svarbių klausimų, atitinkami atsakymai į kuriuos kartu yra neatsiejami nuo budizmo vertybių pasaulio. Neatsitiktinai – juoba nūdienos mokslininkams rimtai kalbant apie galimą budizmo įtaką ankstyvajai krikščionybei – dažniausiai pabrėžiami Dhammapados etiniai principai ir sąsajos su Naujojo testamento idėjomis. O vienas pirmųjų vakariečių, tyrinėjusių senąją pali literatūrą, danų mokslininkas Victoras Fausböll’as buvo taip susižavėjęs Dhammapados posmais, jog visą tekstą netgi išvertė į lotynų kalbą, taip tarsi pabrėždamas sakralų šio kūrinio svorį ir religinę jo reikšmę.

Kūrinio pavadinimą sudaro du daugiareikšmiai žodžiai. Apie termino dhamma (skr. dharma) reikšmę parašytas ne vienas tomas, kas liudija ypatingą jo svarbą tarp budizmo kategorijų. Destis konkretus kontekstas, jis gali įgyti reikšmes ‘įstatymas’, ‘mokymas’, ‘tiesa’, ‘religija’, ‘dora’, ‘darna’, ‘dėsnis’, ‘doktrina’, ‘reiškinys’, ‘objektas’, ‘požymis’ ir kt. Antras kūrinio pavadinimo dėmuo pada, kaip terminas, irgi gali reikšti ‘posmas’, ‘takas’, ‘vieta’, ‘pėda’, ‘pėdsakas’, ‘pagrindas’, ‘žodis’, ‘priemonė’ ir pan. Todėl esama daug galimų ir, sakytume, netgi lygiaverčių vertimo variantų: „Teisingumo kelias”, „Tiesos žodis”, „Posmai apie Dhammą”, „Mokymo pėdsakai”, „Doros pagrindai” arba, tarkime, netgi – kone išsaugant skambesį – „Darnos pėdos”. Vienintelę teisingą pavadinimo prasmę įšvis vargu ar įmanoma nustatyti.

Daugiau Daugiau

Dr. Audrius Beinorius,
(Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas)

Dievo galios ar malonės samprata vienu ar kitu pavidalu egzistuoja visose didžiosiose pasaulio religijose. Nors krikščioniškoji teologija malonės sampratos pagrindu bando supriešinti abraomiškasias religijas su Rytų tradicijomis, ne išimtis yra ir Indija, turinti be galo turtingą religinių tradicijų lobyną. Nors klasikinės ortodoksalios daršanos neakcentuoja malonės sampratos, tačiau daugumas indų religinių tradicijų, šaivų, vaišnavų, šaktų, ypač kurios remiasi agamais ir tantromis, pripžįsta, kad dieviškos malonės (anugraha) nužengimas yra esminė tikslo realizavimo sąlyga.

Aiškiausią tekstinį śaktipāta prigimties pagrindimą randame tantrinėje Šaiva tradicijoje, o brandžiausią teologinę jos ekspoziciją – dešimto amžiaus Kašmyro jogo, poeto, mistiko, esteto Abhinavaguptos traktatuose. Jais remdamasis ir pabandysiu glaustai lokalizuoti Dievo galios ar malonės sampratą bei jos raiškos būdus konceptualioje soteriologinėje sādhanos struktūroje. Tai svarbu dar ir dėl tos priežasties, jog teorinė śaktipāta funkcionavimo struktūra padeda geriau pažinti joginės-tantrinės praktikos fenomenologiją bei patyrimines transformacijas.

Sąvoka śaktipāta minima jau nuo 6-7 amžių literatūroje. Tačiau bendrai žvelgiant, brahmaniškoje terpėje ši sąvoka niekad nebuvo plačiai sutinkama. Teologinėje šaivizmo tradicijoje antropomorfinis Šivos pavidalas simbolizuoja beribę, beformę ir niekuo nesąlygotą sąmonę, o daugybę vardų turintis jo moteriškasis aspektas, Devī ar Śakti, simbolizuoja dinaminę, kūrybinę šios absoliučios sąmonės galią. Ikonografiškai Šivos ir Šakti santykis vaizuojamas androgyniška dievybe Ardhanarišvara, o veidrodis (darpaöa) yra idealus vienybės įvairovėje (bhedābheda) simbolis.

Daugiau Daugiau