LHPA

III skyrius

SEPTINTASIS ĮRODYMAS

– Taip, buvo maždaug dešimta valanda ryto, gerbiamasis Ivanai Nikolajevičiau, – tarė profesorius.

Poetas persibraukė ranka per veidą, tarytum ką tik nubudęs iš miego, ir išvydo, kad prie Patriarcho tvenkinių vakaras.

Vanduo tvenkinyje pajuodo, ir jo paviršiumi jau slydo lengva valtelė, ir girdėjosi irklų plekšėjimas ir kažkokios pilietės kikenimas valtelėje. Alėjose ant suolelių atsirado publikos, bet ir vėl tik kitose trijose kvadrato kraštinėse, o ne čia, kur sėdėjo mūsų pašnekovai.

Maskvos padangė tarsi išbluko, aukštybėje visai aiškiai buvo matyti mėnulio pilnatis, tiktai kol kas dar ne auksinė, o balta.

Kvėpuoti pasidarė kur kas lengviau, ir balsai po liepomis dabar skambėjo švelniau, kaip visada vakarais.

„Kas čia dabar atsitiko, aš nė nepastebėjau, kaip jis spėjo suregzti ištisą istoriją, – nustebęs pagalvojo Benamis, – štai tau ir vakaras! O gal ne jis čia pasakojo, gal aš paprasčiausiai užsnūdau ir viską susapnavau?“ Bet tenka manyti, kad vis dėlto pasakojo profesorius, antraip reikėtų įtarti, kad lygiai tą patį sapnavo ir Berliozas, nes šis, įdėmiai žvelgdamas profesoriui į veidą, pasakė:

– Jūsų pasakojimas, profesoriau, be galo įdomus, nors jis anaiptol nesutampa su Evangelijos pasakojimais. – Atleiskite, – atlaidžiai šyptelėjęs, atsiliepė profesorius, – jau kas kas, o jus turėtumėt žinoti, kad ničnieko, kas aprašyta Evangelijose, iš tikrųjų niekuomet nėra buvę, ir jeigu mes imsime remtis Evangelijomis kaip istorijos šaltiniu… – jis dar sykį šyptelėjo, ir Berliozas nuščiuvo, nes lygiai tą patį pats kalbėjo Benamiui, kai jiedu ėjo Bronaja gatve link Patriarcho tvenkinių.

– Teisybė, – tarė Berliozas, – tačiau bijau, kad niekas negalėtų patvirtinti, kad visa tai, ką jūs mums pasakojote, vyko iš tikrųjų.

– O ne! Kai kas galėtų patvirtint i! – ūmai prašnekęs laužyta kalba, nepaprastai tvirtai atsakė profesorius ir staiga paslaptingai pasimojo abu bičiulius arčiau savęs.

Šie palinko prie jo iš abiejų pusių, ir profesorius, jau be jokio akcento, kuris velniai žino kodėl čia pradingdavo, čia vėl atsirasdavo, tarė:

– Noriu pranešti… – jis išgąstingai apsižvalgė ir prašneko pašnibždomis, – kad aš pats visuose tuose įvykiuose dalyvavau. Ir balkone buvau šalia Poncijaus Piloto, ir sode, kai jis tarėsi su Kaipa, ir ant pakylos, tiktai slapta, taip sakant, inkognito, todėl prašau jus – niekam nė žodžio, absoliuti paslaptis!.. Tss!

Daugiau Daugiau

II skyrius

PONCIJUS PILOTAS

Užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, šiūruojančia kavaleristo eisena ankstų pavasario mėnesio nisano keturioliktos dienos rytą į dengtą kolonadą, jungiančią Erodo Didžiojo rūmų sparnus, išėjo Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas.

Užvis labiausiai pasaulyje prokuratorius nekentė rožių aliejaus kvapo, ir viskas dabar pranašavo bjaurią dieną, nes tasai kvapas persekiojo prokuratorių nuo pat saulėtekio.

Prokuratoriui atrodė, kad rožių kvapą skleidžia kiparisai ir palmės sode, kad prakeiktas rožių dvelksmas sumišęs su odos ir sargybinių kvapu. Nuo rūmų gilumoje esančių flygelių, kur įsikūrė kartu su prokuratoriumi atžygiavusi į Jeršalaimą Dvyliktojo Žaibasvaidžio legiono pirmoji kohorta, trenkė dūmeliu, atplaukusiu į kolonadą per aukštutinę sodo aikštelę, ir su kartokais dūmais, liudijančiais, kad kenturijų virėjai jau užkaitė pietus, buvo sumišęs vis tas pats tirštas rožių kvapas. „O dievai, dievai, už ką mane baudžiate?.. Taip, nėra abejonės! Tai ji, vėl ji, nenugalima, baisi liga hemikranija, dėl kurios skauda pusė galvos… nuo jos nėra vaistų, nėra išsigelbėjimo… mėginsiu nejudinti galvos.“ Ant mozaikinių grindų šalia fontano jau buvo paruoštas krėslas, ir prokuratorius, į nieką nežiūrėdamas, atsisėdo ir ištiesė ranką į šoną. Sekretorius pagarbiai į tą ranką įdėjo pergamento skiautę. Nepajėgdamas nuslėpti skausmingos grimasos, prokuratorius šnairomis greitai peržvelgė raštą, grąžino pergamentą sekretoriui ir vos ne vos pratarė:

– Tardomasis iš Galilėjos? Tetrarchui bylą siuntėte?

– Taip, prokuratoriau, – atsakė sekretorius.

– O ką jis?

– Jis atsisakė spręsti šią bylą ir Sinedriono mirties nuosprendį persiuntė jums tvirtinti, – paaiškino sekretorius.

Prokuratoriaus skruostas trūktelėjo, jis tyliai pasakė:

– Atveskite kaltinamąjį.

Ir beregint iš sodo aikštelės į balkoną po kolonomis du legionieriai atvedė ir pastatė prieš prokuratoriaus krėslą maždaug dvidešimt septynerių metų žmogų. Tas žmogus buvo apsivilkęs senučiu ir sudriskusiu melsvu chitonu. Galva pridengta baltu gobtuvu su dirželiu per kaktą, o rankos surištos už nugaros. Po kaire akimi buvo didelė mėlynė, lūpų kampas pradrėkstas ir apkrešėjęs krauju. Atvestasis nerimastingai ir smalsiai pažvelgė į prokuratorių.

Daugiau Daugiau

I skyrius

NIEKADA NEKALBĖKITE SU NEPAŽĮSTAMAIS

Karštą pavasario pavakarę prie Patriarcho tvenkinių pasirodė du piliečiai. Pirmasis, – maždaug keturiasdešimtmetis, apsivilkęs pilka vasarine eilute, – buvo mažo ūgio, juodbruvas, gerai įmitęs, praplikęs, savo dailią laiveliu suplotą skrybėlę nešėsi rankoje, o jo švariai nuskustą veidą dengė neapsakomai dideli akiniai juodais rago rėmais. Antrasis – pečiuitas, rusvaplaukis jaunas garbanius nusmaukta ant pakaušio languota kepurike – vilkėjo margais marškiniais, baltomis suglamžytomis kelnėmis, avėjo juodais bateliais.

Pirmasis buvo ne kas kitas, kaip Michailas Aleksandrovičius Berliozas, storo literatūros žurnalo redaktorius ir vienos iš stambiausių Maskvos literatūrinių asociacijų, sutrumpintai vadinamos MASSOLIT’u, valdybos pirmininkas, o jaunasis jo palydovas – poetas Ivanas Nikolajevičius Ponyrevas, pasirašinėjantis Benamio slapyvardžiu.

Pasiekę vos sužaliavusių liepų pavėsį, rašytojai pirmiausia puolė prie margai dažytos būdelės su užrašu „Alus ir vanduo“.

Taigi reikia paminėti pirmą šio baisaus gegužės vakaro keistenybę. Ne tik palei būdelę, bet ir visoje alėjoje, nusidriekusioje lygiagrečiai su Malaja Bronaja gatve, nebuvo nė vieno žmogaus. Tuo metu, kai, rodės, nebėr kuo nė kvėpuoti, kai saulė, įkaitinusi Maskvą, smigo pro sausas miglas kažkur už Sodų žiedo – niekas nesiglaudė po liepomis, niekas nesėdėjo ant suolelių, alėja buvo tuščia.

Daugiau Daugiau