Kaip išgyvena ir kuo prisidengia mitai
Krikščionybės ir mitinio mąstymo santykį vargu ar įmanoma pristatyti keliuose puslapiuose. Jau vien dėl to, kad jis iškelia bent keletą savarankiškų problemų. Visų pirma tai dviprasmiška paties termino „mitas” vartosena. Pirmieji krikščionys teologai vartojo šį žodį ta prasme, kuri jau keletą šimtmečių prieš tai buvo įprasta graikų romėnų pasaulyje, t. y. reikšme „pasaka, prasimanymas, melas”. Todėl jie nė už ką nesutiko į Kristų žiūrėti kaip į „mitinę” būtybę ir Mesijo dramoje įžvelgti „mitą”. Pradedant antruoju amžiumi, krikščionių teologams teko ginti Jėzaus istoriškumą tiek nuo doketistų bei gnostikų, tiek nuo pagonių filosofų. Netrukus pažiūrėsime, kokius gi argumentus jie telkėsi savo tezei paremti ir su kokiais sunkumais susidūrė.
Antroji problema tam tikru mastu yra susijusi su pirmąja. Jėzaus istoriškumo ji neneigia, bet kelia klausimą dėl jį liudijančių rašytinių dokumentų patikimumo. Jau Origenas suprato, kaip sunku įrodyti istorinį įvykį remiantis netgi neginčijamais dokumentais. Mūsų laikais, nors ir neabejodamas Jėzaus istoriškumu, mus nieko nežinant apie jo gyvenimą ir būdą teigė Rudolfas Bultmannas. Tokią metodologinę poziciją grindžia nuostata, kad Evangelijos bei kiti pirminiai dokumentai yra pilni „mitologinių elementų” (mitą, žinoma, suprantant kaip „tai, ko negali būti”). Nėra abejonių, kad „mitologinių elementų” Evangelijose gausu. Be to, krikščionybė anksti asimiliavo žydų ir Viduržemio jūros kultūrų simbolius, vaizdinius bei ritualus. Šio dvilypio pirmykštės krikščionybės „judaizacijos” bei „paganizacijos” proceso reikšmę pamatysime vėliau.
Daugiau Daugiau