Sigmund Freud

(25 paskaita iš knygos „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos”)

DVIDEŠIMT PENKTA PASKAITA

Baimė

Ponios ir ponai! Tikriausiai paskutinę paskaitą apie bendrą nervingumą palaikėte neišsamiausiu ir nepakankamiausiu mano pranešimu. Žinau tai ir manau, kad niekas negalėjo jūsų nustebinti labiau, nei tai, jog visiškai neužsiminiau apie baimę, kuria skundžiasi daugelis nervų ligonių, laikydami ją baisiausia kančia, galinčia tapti be galo intensyvia ir sukelti beprotiškiausius veiksmus. Tačiau norėjau bent šiuo klausimu nebūti santūrus; priešingai, nusprendžiau itin pabrėžti nervų ligonių baimės problemą ir ją išsamiai išdėstyti.

Kas yra baimė, nereikia pasakoti; kiekvienas jūsų kažkada esate patyrę šį pojūtį arba, tiksliau kalbant, šią afektyvią būseną. Bet manau, nė vienas nesate pakankamai rimtai savęs paklausęs, kodėl kaip tik nervų ligoniai jaučia kur kas didesnę baimę negu kiti žmonės. Galbūt tai atrodo savaime suprantama; juk paprastai žodžiai „nervingas” ir „baikštus” [ängstlich] naudojami kaip sinonimai, tarsi jie reikštų tą patį. Bet tam neturime jokios teisės; esama baikščių žmonių, kurie anaiptol nėra nervingi, ir, antra vertus, esama ligonių, kuriuos kamuoja daugybė simptomų, bet tarp tų simptomų neaptiksime polinkio baimei.

Kad ir kaip būtų, neabejotina, kad baimės problema yra pagrindinis taškas, kuriame susipina įvairiausi svarbiausi klausimai; tai mįslė, kurią atspėjus gerokai paaiškėtų mūsų psichikos gyvenimas. Neimsiu tvirtinti galįs pateikti galutinį šios problemos sprendimą, bet žinau, kad tikitės, jog ir šią temą psichoanalizė nagrinėja visiškai kitaip nei mokyklinė medicina. Ten, regis, pirmiausia domimasi anatominėmis baimės būsenos atsiradimo priežastimis. Žodžiu, sakoma, kad dirginamos medulla oblongata*; ligonis sužino, jog serga klajoklio nervo neuroze. Medulla oblongata yra labai svarbus ir gražus objektas. Puikiai prisimenu, kiek laiko ir pastangų kadaise skyriau jo studijoms. Bet šiandien turiu pasakyti, kad nežinau nieko, kas galėtų mažiau praversti siekiant psichologiškai suprasti baimę, kaip nervų kelio, kuriuo sklinda jos impulsai, žinojimas.

————————

*Pailgosios smegenys (lot.). – Vert.

————————

Apie baimę galima ilgai samprotauti visiškai neminint nervingumo. Iš karto mane suprasite, jei tokią baimę pavadinsiu realia, supriešinęs ją su neurozine baime. Reali baimė mums atrodo visiškai racionalus ir suprantamas reiškinys. Sakome, kad šitaip reaguojama suvokus išorinį pavojų, t. y. numatomą grėsmę, kad ši baimė susijusi su bėgimo refleksu ir kad ją galime laikyti savisaugos instinkto raiška. Aišku, jog tai, kokiomis aplinkybėmis atsiranda baimė, t.y. kokie objektai ir kokios situacijos ją sukelia, labiausiai priklausys nuo mūsų žinių ir mūsų galios išorinio pasaulio atžvilgiu suvokimo. Visiškai suprantama, kad laukinis baiminasi patrankos ir išsigąsta saulės užtemimo, o baltasis, įvaldęs aną ginklą ir sugebantis iš anksto numatyti šį įvykį, tomis pačiomis aplinkybėmis baimės nejaučia. Tačiau kartais baimę sukels kaip tik išsamesnės žinios, padedančios iš anksto įžvelgti pavojų. Antai laukinis išsigąs pamatęs miške pėdsakus, kurie neišmanėliui nieko nereiškia, o jį įspėja apie netoliese esantį žvėrį, arba patyręs jūreivis su siaubu žiūrės į debesėlį danguje, kuris keleiviui atrodo nereikšmingas, o jam pranašauja artėjantį uraganą.

Kiek pamąsčius tenka pripažinti, kad reikia iš pagrindų peržiūrėti nuomonę, jog reali baimė yra racionali ir tikslinga. Teisingai elgtis gresiant pavojui – tai blaiviai įvertinti savo jėgas, palyginti jas su grėsmės dydžiu, o paskui nuspręsti, kas teikia daugiau vilčių: bėgimas ar gynyba, o galbūt net puolimas. Bet tokiu atveju baimei apskritai nelieka vietos; viskas, kas vyksta, tikriausiai vyktų taip pat ar net geriau, jeigu baimė nebūtų kilusi. Taip pat žinote, kad itin didelė baimė apskritai yra netikslinga, ji paraližuoja bet kokį veiksmą, taip pat ir bėgimą. Dažniausiai reaguojant į pavojų susipina baimės afektas ir gynybos veiksmas. Išgąsdintas gyvūnas bijo ir bėga, bet tikslingas čia yra bėgimas, o ne baimė.

Tad kyla pagunda teigti, kad baimės atsiradimas apskritai yra netikslingas. Galbūt geriau baimę suprasime, kiek atidžiau ištyrę baimės situaciją. Pirmoji jos dalis – tai pasirengimas pavojui, kai didėja sensorinis dėmesys ir motorinė įtampa. Šitokią lūkestingą parengtį neabejotinai turime laikyti naudinga, o jos nebuvimas gali turėti rimtų padarinių. Iš jos kyla motorinis veiksmas, pradžioje bėgimas, vėliau galbūt veiksminga gynyba, ir, antra vertus, tai, ką jaučiame kaip baimės būseną. Kuo labiau baimės vystymasis apsiriboja tik pirmaisiais požymiais, tik signalu, tuo lengviau pasirengimas baimei virsta veiksmu, tuo tikslingiau vyksta visas procesas. Todėl tikslingoji reiškinio, kurį vadiname baime, dalis, man regis, yra pasirengimas baimei [Angstbereitschaft], o netikslingoji – baimės vystymasis [Angstentwicklung].

Vengiu gilintis į klausimą, ar mūsų kalba žodžiais „baimė”, „būgštavimas”, „išgąstis” nusakomi tie patys, ar skirtingi reiškiniai. Manau tik, kad baimė [Angst] labiau susijusi su būsena, ne itin paiso objekto, o būgštavimas [Furcht] kaip tik nukreiptas į objektą. Atrodo, kad „išgąstis” [Schreck], priešingai, turi ypatingą prasmę, būtent pabrėžia pavojaus efektą, kai nebuvo pasirengimo baimei. Žodžiu, galime sakyti, kad baimė gelbsti žmogų nuo išgąsčio.

Tikriausiai neliksite nepastebėję tam tikro daugiareikšmiškumo ir neapibrėžtumo, kuriuo pasižymi žodžio „baimė” vartosena. Dažniausia baime laikoma subjektyvi būsena, atsirandanti dėl „baimės vystymosi” ir vadinama afektu. Kas yra afektas dinaminiu požiūriu? Šiaip ar taip, tai kažkas labai sudėtinga. Afektas apima, pirma, tam tikras motorines inervacijas arba energijos iškrovas, antra, tam tikrus pojūčius, kurie yra dvejopi: tai atliktų motorinių veiksmų suvokimas ir tiesioginiai malonumo bei nemalonumo pojūčiai, kurie, kaip sakoma, suteikia afektui pagrindinį toną. Bet nemanau, kad tai, ką išvardijau, nors kiek paliestų afekto esmę. Kai kurių afektų atveju, matyt, galima pažvelgti giliau ir sužinoti, kad branduolys, kuris jungia minėtąjį ansamblį, yra tam tikro reikšmingo išgyvenimo pakartojimas. Šis išgyvenimas tegalėtų būti tik labai ankstyvas gana bendro pobūdžio įspūdis, kurį reikia priskirti ne individo, bet rūšies priešistorei. Kad geriau mane suprastumėte, pasakysiu, jog afekto būsena savo sąranga primena isterijos priepuolį: kaip ir šis ji yra kažkokio prisiminimo nuosėdos. Tad isterijos priepuolis yra tarsi naujai atsiradęs individualus afektas, o normalus afektas -tai bendros, paveldima tapusios isterijos raiška.

Nemanykite, kad tai, ką čia pasakiau apie afektus, yra pripažintas įprastos psichologijos turtas. Priešingai, tai pažiūros, kurias subrandino psichoanalizė ir kurias tik ji ir pripažįsta. Mes, psichoanalitikai, nesuprantame, ką apie afektus teigia psichologija, pvz., Jameso-Lange’o teorija, ir apie tai nediskutuojame. Bet nesame labai tikri ir dėl savojo afektų supratimo; tai tėra pirmasis bandymas kiek susiorientuoti šioje neaiškioje srityje. Bet tęsiu toliau: mes tikimės žiną, kokį ankstyvą įspūdį pakartoja baimės afektas. Teigiame, kad tai yra gimimo aktas, per kurį siekis atsikratyti įtampos, nemalonumo jausmas bei somatiniai pojūčiai sudaro junginį, kuris tampa mirtino pavojaus veikimo pirmavaizdžiu ir nuo tol nuolat kartojasi kaip baimės būsena. Tada baimės išgyvenimą sukėlė kraujo atsinaujinimo (vidinio kvėpavimo) pertrūkis, žodžiu, pirmoji baimė buvo toksinės kilmės. Pavadinimas „baimė” [Angst] – angustiae, ankštuma [Enge] – pabrėžia kvėpavimo suvaržymą, kuris buvo realios gimimo situacijos padarinys ir kurį dabar nuolat atkuria afektas. Reikšmingu laikysime ir tą faktą, kad pirmoji baimės būsena susijusi su atskyrimu nuo motinos. Aišku, esame įsitikinę, kad per nesuskaičiuojamas kartas polinkis kartoti pirmąją baimės būseną tapo tokia neatskiriama organizmo savybe, kad nė vienas individas negali išvengti baimės afekto, net jei jis kaip legendinis Macduffas būtų „išpjautas iš savo motinos kūno”, taigi nepatyręs gimimo akto. Nieko negalime pasakyti apie nežinduolių baimės būsenos pirmavaizdį. Taip pat nežinome, koks šių padarų pojūčių kompleksas ekvivalentiškas mūsiškei baimei.

Turbūt bus įdomu išgirsti, kaip apskritai gali kilti tokia mintis, kad gimimo aktas yra baimės afekto šaltinis ir pirmavaizdis. Abstraktūs samprotavimai čia mažai kuo dėti; šią idėją perėmiau veikiau iš naivaus liaudies mąstymo. Prieš daugelį metų mes, jauni ligoninės gydytojai, sėdėjome prie pietų stalo restorane; vienas akušerinės klinikos asistentas papasakojo linksmą istoriją apie paskutinį akušerių egzaminą. Viena kandidatė, paklausta, ką reiškia, jei gimdymo metu vaisiaus vandenyse atsirado mekonium (kūdikio išmatos, ekskrementai), tuoj pat atsakė, kad vaikas bijo. Ji buvo išjuokta ir pravyta. Bet aš nebyliai pritariau jai ir pradėjau nutuokti, kad vargšė kaimo moteriškė neklysdama apčiuopė labai svarbų ryšį.

Pereikime dabar prie neurozinės baimės; su kokiomis naujomis raiškos formomis ir aplinkybėmis susiduriame, tirdami nervų ligonių baimę? Čia galima daug ką pasakyti. Pirmiausia aptinkame bendrą baimingumą, taip sakant, išsklidžią baimę, pasiruošusią griebtis bet kokio daugmaž tinkamo vaizdinio, veikiančią sprendimus, sąlygojančią lūkesčius, tykančią bet kokios ją pateisinančios progos. Šią būseną vadiname „laukimo baime” [Erwartungsangst] arba „baimingu laukimu” [ängstliche Erwartung]. Iš visų galimybių tokios baimės kamuojami individai visada numato baisiausią, kiekvieną atsitiktinumą jie laiko nelaimės pranašu, pasinaudoja neigiamu kiekvieno neapibrėžtumo aspektu. Šis charakterio bruožas – polinkis nelaimės lūkesčiams – būdingas daugeliui žmonių, kurių šiaip negalime vadinti ligoniais, juos laikome tiesiog pernelyg baikščiais arba pesimistais; tačiau vienas nervų susirgimas, kurį pavadinau „baimės neuroze” ir priskyriau prie aktualiųjų neurozių, visada susijęs su nepaprastai didele laukimo baime.

Antroji baimės forma, priešingai aptartajai, labiau psichiškai suvaržyta: ji lydi tam tikrus objektus ir situacijas. Tai baimė, susijusi su labai įvairiomis ir dažnai itin keistomis „fobijomis”. Žymus amerikiečių psichologas Stanley Hallas neseniai pateikė visas šias fobijas, pavadintas prašmatniais graikiškais vardais. Tai primena dešimties egiptietiškų negandų išvardijimą, tik fobijų kur kas daugiau nei dešimt. Paklausykite, kas gali tapti fobijos objektu arba turiniu: tai tamsa, tuščia erdvė, atviros aikštės, katės, vorai, vikšrai, gyvatės, pelės, perkūnija, aštrūs daiktai, kraujas, uždaros patalpos, žmonių spūstis, vienatvė, ėjimas tiltu, kelionės jūra arba traukiniu ir t.t. Pabandę susiorientuoti šiame knibždėlyne pirmiausia galime išskirti tris grupes. Kai kurie baimę keliantys objektai ir situacijos kraupoki ir mums, normaliems, jie susiję su pavojumi, tad šios fobijos atrodo suprantamos, nors ir kiek perdėtos. Antai daugumai iš mūsų koktu susidurti su gyvate. Galima sakyti, kad gyvačių fobija yra bendražmogiškas reiškinys; Ch. Darwinas labai įspūdingai aprašė, kaip gyvatės puolamas jis negalėjo atsispirti baimei, nors ir žinojo, kad nuo gyvatės jį skiria stora stiklo siena. Antrai grupei priskiriame tuos atvejus, kurie irgi susiję su pavojumi, bet šio pavojaus įpratome nepaisyti ir pernelyg nesureikšminti. Šiai grupei priklauso daugelis situacinių fobijų. Žinome, kad nelaimingo atsitikimo tikimybė važiuojant geležinkeliu didesnė negu sėdint namie, nes pasitaiko traukiniams susidurti, taip pat žinome, kad laivas gali nugrimzti į dugną, o tokiu atveju dažniausiai nuskęsta ir keleiviai, bet negalvojame apie šiuos pavojus ir be baimės keliaujame geležinkeliu bei jūra. Negali neigti, kad įkrisi į upę, jei tiltas sugrius tą akimirką, kai juo eisi, bet tai atsitinka taip retai, kad nelaikoma pavojumi. Ir vienatvė savaip pavojinga, todėl tam tikromis aplinkybėmis jos vengiame; bet tai anaiptol nereiškia, kad negalėtume jos ištverti nė akimirksnio. Tą patį galime pasakyti ir apie žmonių spūstį, uždaras patalpas, perkūniją ir pan. Stebina ne šių neurotikų fobijų turinys, bet intensyvumas. Fobijos baimė yra tiesiog nenusakoma! Kartais susidaro įspūdis, kad neurotikai baiminasi visai ne tų dalykų ir situacijų, kurie ir mums kartais gali kelti baimę ir kuriuos jie kaip ir mes vadina tais pačiais vardais.

Trečiosios grupės fobijų apskritai neįstengiame suvokti. Jei stiprus suaugęs vyriškis bijo eiti gerai pažįstamo gimtojo miesto gatve ar aikšte, jei sveiką, gerai sudėtą moterį apima akla baimė, vos tik katė paliečia jos suknelės kraštą ar per kambarį šmurkšteli pelytė, tai ar įmanoma čia įžvelgti kokį nors ryšį su pavojumi, kurį vis dėlto akivaizdžiai jaučia šie fobijų kamuojami žmonės? Šiai grupei priklausančios gyvūnų fobijos anaiptol nėra tik perdėtos bendražmogiškos antipatijos išraiška, nes esama daugybės žmonių, kurie, tarsi demonstruodami visišką priešingybę, nepraeis nė pro vieną katę jos nepamasinę ir nepaglostę. Pelytė, kurios taip bijo moterys, kartu yra švelniausias malonybinis pavadinimas; ne viena mergina, mielai leidžianti mylimajam ją taip vadinti, pasibaisėjusi suklinka pamačiusi šį dailų gyvūnėlį. Apie vyrą, bijantį gatvių ir aikščių, tegalime pasakyti vien tai, kad jis elgiasi kaip mažas vaikas. Vaikas mokomas vengti tokių situacijų kaip pavojingų, ir išties agorafobijos kamuojamas vyriškis nejaučia baimės, jei kas nors jį lydi per aikštę.

Abi aprašytosios baimės formos – išsklidi laukimo baimė ir baimė, susijusi su fobijomis, – nėra tarpusavy priklausomos. Nė viena jų nėra aukštesnė kitos pakopa, abi kartu jos pasitaiko tik retsykiais ir tarsi atsitiktinai. Net ir stipriausias bendras baimingumas nebūtinai reiškiasi fobija; individai, kurių gyvenimas itin suvaržytas dėl agorafobijos, gali visiškai nejausti pesimistinės laukimo baimės. Pasirodo, kai kurios fobijos, pvz., aikščių, geležinkelių baimė, atsiranda vėlesniais metais, o kitos, kaip antai tamsos, griaustinio, gyvūnų baimė, patiriamos nuo pat pradžių. Pirmosios priskiriamos prie sunkių ligų, antrosios – veikiau prie keistenybių, kaprizų. Numanome, kad kurios nors pastarųjų kamuojamas žmogus paprastai jaučia ir kitas, panašias fobijas. Pridursiu, kad visas šias fobijas laikome baimės isterija, labai gimininga žinomai konversinei isterijai.

Trečioji neurozinės baimės forma yra tikras galvosūkis, nes čia visiškai neaiškus ryšys tarp baimės ir gresiančio pavojaus. Pvz., isterijos atveju tokia baimė lydi isterijos simptomus; be to, ji gali kilti susijaudinus, tačiau tokiomis aplinkybėmis, kai galėtume tikėtis kokių nors kitų afektų, tik ne baimės, arba reikštis kaip visiškai atviras, nuo aplinkybių nepriklausomas baimės priepuolis, vienodai nesuprantamas ir mums, ir ligoniui. Čia negali būti jokios kalbos apie pavojų ar kokią nors iki pavojaus išpūstą dingstį. Tokie spontaniški priepuoliai liudija, kad kompleksas, kurį apibūdiname kaip baimės būseną, gali skilti į dalis.

Priepuolio visumą gali pakeisti atskiras labai intensyvus simptomas – drebulys, svaigulys, širdies plakimas, dusulys, – o įprasto jausmo, pagal kurį pažįstame baimę, gali visai arba beveik nebūti. Bet ir klinikiniu, ir etiologiniu požiūriu visos šios būsenos, kurias vadiname „baimės ekvivalentais”, prilygsta baimei.

Dabar kyla du klausimai. Ar neurozinę baimę, atsirandančią, kai pavojus negresia arba yra labai menkas, galima susieti su realia baime, kuri visada yra reakcija į gresiantį pavojų? Kaip reikėtų suprasti neurozinę baimę? Kol kas laikysimės tokios prielaidos: jei yra baimė, turi būti ir tai, ko bijomasi.

Remdamasis klinikiniais stebėjimais galiu pateikti jums keletą nuorodų, padedančių suprasti neurozinę baimę, ir atskleisti jų reikšmę.

1. a) Nesunku nustatyti, kad laukimo baimė, arba bendras baimingumas, glaudžiai siejasi su tam tikrais seksualinio gyvenimo procesais, tarkim, su savotišku libido panaudojimu. Paprasčiausias ir labiausiai pamokomas tokio pobūdžio pavyzdys yra kai kurių individų patiriamas vadinamasis nuviliantis susijaudinimas; šiuo atveju stiprus seksualinis susijaudinimas nepakankamai atslūgsta, nepasiekia patenkinamos baigmės. Taip atsitinka, pvz., susižadėjusiems vyrams arba tokioms moterims, kurių vyrai dėl nepakankamos potencijos arba iš atsargumo sutrumpina ar nutraukia lytinį aktą. Tada libido susijaudinimą pakeičia baimė; tai gali būti laukimo baimė arba baimės priepuoliai bei tų priepuolių ekvivalentai. Toks seksualinis režimas, kai lytinis aktas nutraukiamas dėl atsargumo motyvų, taip dažnai sukelia baimės neurozę vyrams ir ypač moterims, kad gydytojui tokiais atvejais pirmiausia rekomenduojama pasidomėti šia etiologija. Kartu galima begalę kartų įsitikinti, kad atsisakius seksualinių nukrypimų baimės neurozė išnyksta.

Mano žiniomis, net ir psichoanalizei tolimi gydytojai jau neneigia, kad seksualinis susilaikymas ir baimės būsena yra susiję. Bet nemanau, kad nebus mėginimų apversti šį santykį teigiant, kad čia susiduriame su individais, kurie dėl savo išankstinio polinkio baimei linkę susilaikyti ir seksualiniuose dalykuose. Bet šiam teiginiui prieštarauja elgesys moterų, kurių seksualinė veikla iš esmės yra pasyvios prigimties, t. y. sąlygojama vyro. Kuo temperamentingesnė moteris, kuo labiau ji linkusi seksualiniams santykiams ir sugeba pasiekti pasitenkinimą, tuo greičiau į vyro impotenciją arba coitus interruptus* ji reaguos baimės požymiais; seksualiniu požiūriu šaltoms arba menko libido moterims tokie nukrypimai kur kas mažiau reikšmingi.

————————-

* Nutrauktą lytinį aktą (lot.). – Vert.

————————-

Žinoma, seksualinė abstinencija, kurią dabar taip rekomenduoja gydytojai, tampa baimės būsenos priežastimi tik tada, kai patenkinamos iškrovos nepatiriantis libido gana stiprus ir kai didesnė jo dalis nėra sublimuota. Ligos atsiradimą visada lemia kiekybiniai veiksniai. Net ir tada, kai kalbame apie charakterį, o ne apie ligą, nesunku pastebėti, kad seksualiniai ribojimai glaudžiai susiję su tam tikru baimingumu ir svyravimu, o bebaimiškumą ir drąsą lydi ir laisvas seksualinių poreikių patenkinimas. Kad ir kaip keistų ir komplikuotų šiuos santykius įvairios kultūrinės įtakos, daugumai žmonių baimė susijusi su seksualiniais ribojimais.

Pateikiau jums anaiptol ne visus faktus, patvirtinančius minėtąjį genetinį libido ir baimės ryšį. Pvz., reikėtų paminėti tai, kaip baimės negalavimai siejasi su tam tikrais gyvenimo etapais, tarkim, lytinio brendimo ar menopauzės metais, kurie pasižymi ryškiu libido produkcijos padidėjimu. Stebėdami kai kurias susijaudinimo būsenas tiesiogiai matome, kaip libido pinasi su baime ir kaip galiausiai jis virsta baime. Visi šie faktai daro dvejopą įspūdį: pirma, kad kalbama apie tam tikrą libido, kurio neleidžiama normaliai panaudoti, sankaupą, ir, antra, kad atsidūrėme išimtinai somatinių procesų srityje. Pradžioje neaišku, kaip iš libido randasi baimė; konstatuojame tik tai, kad libido išnyksta ir jį pakeičia baimė.

1. b) Antrąją nuorodą gauname analizuodami psichoneurozes, ypač isteriją. Girdėjome, kad šios ligos simptomus dažnai lydi baimės – taip pat ir nekonkrečios – priepuolis arba ilgalaikė būsena. Ligoniai negali pasakyti, ko jie baiminasi, ir atlikę akivaizdų antrinį apdorojimą savo baimę susieja su tinkamiausiomis fobijomis, kaip antai mirties, pamišimo ar apopleksijos fobija. Analizuodami situaciją, kuri sukėlė baimę arba ją lydintį simptomą, dažniausiai galime įvardyti tą normalią psichinio proceso baigmę, kuri nebuvo pasiekta ir kurią pakeitė baimė. Kitaip tariant, konstruojame nesąmoningą procesą taip, tarsi jis nebūtų patyręs išstūmimo ir būtų be jokių kliūčių perėjęs į sąmonę. Šį procesą irgi būtų lydėjęs tam tikras afektas; mūsų nuostabai sužinome, kad, jei šis normalų procesą lydintis afektas išstumiamas, nepriklausomai nuo afekto kokybės jį bet kuriuo atveju pakeičia baimė. Žodžiu, susidūrę su isterinės baimės būsena sužinome, kad nesąmoningas jos koreliatas gali būti panašaus pobūdžio emocija, t. y. baimė, gėda, sumišimas, antra vertus, ir pozityvus libido sujaudinimas, – arba priešiškai agresyvus, taigi pyktis ir pagieža. Vadinasi, baimė yra universali moneta, į kurią mainomi arba gali būti išmainyti visi afektai, jeigu turi būti išstumtas juos atitinkančių vaizdinių turinys.

1. c) Trečiasis faktas susijęs su įkyriuosius veiksmus atliekančiais ligoniais, kurių, regis, pasigailėjo baimė. Tačiau jei pabandysime sukliudyti jiems atlikti kokį nors įkyrųjį veiksmą arba jei jie patys išdrįs ir pamėgins jo atsisakyti, tai siaubinga baimė galiausiai vis tiek privers juos paklusti. Tad suprantame: įkyriuoju veiksmu tebuvo dangstoma baimė, jis buvo atliekamas tik tam, kad būtų išvengta baimės. Vadinasi, įkyriųjų būsenų neurozės atveju baimės atsiradimą keičia simptomų susidarymas, ir visiškai analogišką santykį aptiksime tirdami isteriją: dėl išstūmimo proceso išsivystys arba gryna, arba simptomų lydima baimė, arba apskritai susidarys simptomai be baimės. Tad, abstrakčiai kalbant, tikriausiai teisinga tai, kad simptomai formuojasi vien siekiant išvengti antraip neišvengiamos baimės. Jei baimę suvokiame šitaip, ji tampa pagrindinė problema toliau tiriant neurozes.

Pasirėmę baimės neurozių stebėjimais padarėme išvadą, kad baimę sukeliantys nukrypimai nenormaliai naudojant libido atsiranda somatinių procesų pagrindu. Isterijos ir įkyriųjų būsenų neurozės analizė parodė, kad analogiškas nukrypimas ir jo sąlygotas analogiškas rezultatas gali atsirasti dėl psichinių instancijų nepritarimo. Tad tiek žinome apie neurozinės baimės atsiradimą; viskas dar gana neapibrėžta. Bet kol kas nematau, kokiu keliu galėtume eiti toliau. Atrodo, kad dar sunkiau seksis spręsti antrąją mūsų užduotį, t. y. nustatyti ryšį tarp neurozinės baimės, kaip nenormaliai panaudoto libido, ir realios baimės, kuri atitinka reakciją į pavojų. Norėtųsi tikėti, kad tai visiškai skirtingi dalykai, bet neturime jokių priemonių, kurios leistų pajusti skirtumą tarp realios ir neurozinės baimės.

Ieškomas ryšys galiausiai atsiskleis, jei priimsime prielaidą apie dažnai minėtą Ego ir libido priešingybę. Žinia, baimė randasi kaip Ego reakcija į pavojų ir yra signalas, jog reikia pradėti bėgti; todėl gali būti, kad ir neurozinės baimės atveju Ego bando bėgti, tiesa, šįsyk nuo savo libido pretenzijų, kad dabar vidinį pavojų jis vertina taip, tarsi šis būtų išorinis. Tai pateisintų mūsų lūkesčius, kad ten, kur atsiranda baimė, yra ir tai, ko bijomasi. Bet analogiją galime tęsti. Jei mėginimą bėgti nuo išorinių pavojų ilgainiui pakeičia atkaklumas ir tikslingos gynybos priemonės, tai galbūt neurozinės baimės vystymąsi keičia simptomų susidarymas, kuris sukausto baimę.

Dabar kyla nauji suvokimo sunkumai. Juk baimė, kuri reiškia Ego bėgimą nuo savo libido, irgi turėtų kilti iš libido. Tai nelabai aišku; kartu tai įspėjimas nepamiršti, kad individo libido iš esmės priklauso jam ir negali būti su juo supriešintas tarsi kažkoks išorinis dalykas. Kalbame apie mums kol kas neaiškią topinę baimės vystymosi dinamiką; nežinia, kokios ir kokių psichinių sistemų energijos čia eikvojamos. Ir į šiuos klausimus nepažadu atsakysiąs, bet nepraleiskime progos paėjėti dviem kitais keliais, kaip ir anksčiau mūsų abstrakčius samprotavimus grįsdami tiesioginiais stebėjimais ir analitiniu tyrimu. Pasidomėkime, kaip atsiranda vaiko baimė ir kokia yra neurozinės baimės, kurią siejame su fobijomis, kilmė.

Vaikų baikštumas yra gana įprastas reiškinys, ir turbūt tikrai sunku atskirti, ar tai neurozinė, ar reali baimė. Be to, vaikų elgesys verčia abejoti, ar toks skyrimas apskritai prasmingas. Mat pirmiausia mes visai nesistebime, jei vaikas baiminasi nepažįstamų žmonių, naujų situacijų ir daiktų, lengvai paaiškindami tokią vaiko reakciją jo silpnumu ir neišmanymu. Žodžiu, manome, kad vaikas turi stiprų polinkį realiai baimei, ir laikytume visiškai tikslingu reiškiniu, jei toks baikštumas būtų pa-veldimas. Vaikas elgtųsi tiesiog kaip pirmykštis žmogus arba šių dienų laukinis, dėl savo neišmanymo ir bejėgiškumo bijantis visų naujovių ir daugelio tų dalykų, kurie mums jau žinomi ir nekelia baimės. Mūsų lūkesčiai visiškai pasiteisintų, jei paaiškėtų, kad vaiko fobijos bent iš dalies sutampa su tomis fobijomis, kurių buvimo galime tikėtis anais pirmykščiais žmonijos raidos laikais.

Antra vertus, negalime nepastebėti, kad ne visi vaikai vienodai baikštūs ir kad kaip tik tie, kurie ypač baiminasi įvairiausių objektų ir situacijų, vėliau tampa nervų ligoniais. Vadinasi, akivaizdus polinkis realiai baimei irgi liudija neurozinę dispoziciją, baikštumas atrodo esąs svarbiausias dalykas, ir daroma išvada, kad vaikas, o vėliau ir paauglys baiminasi libido intensyvumo, nes jis baiminasi apskritai visko. Taip tarsi paneigiama, kad baimė randasi iš libido, ir atrodo, kad patyrinėję realios baimės atsiradimo aplinkybes, nuosekliai prieitume išvadą, jog galutinė neurozės priežastis yra savo silpnumo ir bejėgiškumo – nevisavertiškumo, anot A. Adlerio terminologijos – suvokimas, jeigu toks suvokimas būdingas ir brandesniems gyvenimo metams, neapsiriboja tik vaikyste.

Tai skamba taip paprastai ir patraukliai, kad tikrai verta suklusti. Tiesa, taip tik perstumtume nervingumo mįslę į kitą sritį. Juk nevisavertiškumo jausmas – ir kartu baimės atsiradimo bei simptomų susidarymo sąlygos – išlieka ir vėliau; tai toks neabejotinas faktas, kad veikiau reikėtų paaiškinti, kodėl kartais kaip išimtis pasitaiko tai, ką vadiname sveikata. Tačiau ką sužinome atidžiai stebėdami vaikų baikštumą? Mažas vaikas pirmiausia baiminasi svetimų žmonių; situacijos jam tampa reikšmingos tik tada, kai jose dalyvauja žmonės, į daiktus jis ima kreipti dėmesį vėliau. Bet svetimųjų vaikas baiminasi ne todėl, kad priskirtų jiems piktus kėslus ir lygintų savo silpnumą su jų jėga, t. y. laikytų juos pavojingais savo egzistencijai, saugumui, skausmo nebuvimui. Toks nepatiklus, visuotinio polinkio į agresiją išgąsdintas vaikas tėra išties nevykusi teorinė konstrukcija. Vaikas išsigąsta svetimo žmogaus, nes yra nusiteikęs pamatyti pažįstamą ir mylimą asmenį, dažniausiai motiną. Baime virsta jo nusivylimas ir ilgesys, žodžiu, nepanaudotas libido, kuris dabar negali likti laisvas ir virsta baime. Kažin ar galime laikyti atsitiktiniu tą faktą, kad ši tipiška vaiko baimės situacija kartoja aplinkybes, kai kilo pirmoji baimės būsena per gimimo aktą, būtent atskyrimą nuo motinos.

Pirmosios situacinės vaikų fobijos – tai tamsos ir vienatvės fobijos; pirmoji dažnai išlieka visą gyvenimą, ir abiem atvejais stinga mylimo, vaiką prižiūrinčio asmens, taigi motinos. Girdėjau, kaip tamsos bijojęs vaikas šaukė į gretimą kambarį: „Teta, pakalbėk su manim, aš bijau”. „Bet kam tau to reikia? Tu juk manęs nematai”. Vaikas atsakė: „Šviesiau, kai kas nors kalba”. Žodžiu, tamsoje ilgesys virsta tamsos baime. Anaiptol nemanome, kad neurozinė baimė tėra antrinis ir ypatingas realios baimės atvejis, veikiau matome, kad tai, kas reiškiasi kaip reali mažo vaiko baimė, turi esminį bendrą bruožą su neurozine baime: kyla dėl nepanaudoto libido. Atrodo, kad vaikas ne itin paveldi realią baimę. Visos situacijos, kurios vėliau gali tapti fobijų atsiradimo sąlygomis, – aukštis, siauri tilteliai virš vandens, kelionės geležinkeliu ir jūra, – nekelia vaikui baimės, ir tuo labiau, kuo mažiau jis išmano. Būtų labai pageidautina, jei jis paveldėtų daugiau gyvybę saugančių instinktų; tai labai palengvintų jo priežiūrą, kuria siekiama išvengti tai vieno, tai kito jam gresiančio pavojaus. Bet pradžioje vaikas tikrai pervertina savo jėgas ir nejaučia baimės, nes nepažįsta pavojų. Jis bėgioja vandens telkinio krantu, lipa ant palangės, žaidžia su aštriais daiktais ir ugnimi, žodžiu, daro viską, kas gali jam pakenkti ir sukelti auklių nuogąstavimus. Jei galiausiai nubunda reali baimė, tai ji yra grynai auklėjimo išdava, nes negalima leisti, kad vaikas viską išmoktų iš savo patirties.

Jeigu pasitaiko vaikų, kiek labiau pažengiančių šiuo baimės ugdymo keliu ir paskui surandančių tokių pavojų, dėl kurių jie nebuvo įspėti, tai šį reiškinį puikiai paaiškina tai, kad jų konstitucijai iš prigimties būdingas didesnis libidinis poreikis arba kad jie išpaikinti pirmalaikio libidinio patenkinimo. Nenuostabu, kad tarp šių vaikų yra ir būsimieji nervų ligoniai; juk žinome, kad nesugebėjimas ilgiau ištverti didesnį libido sąstovį labiausiai prisideda prie neurozės atsiradimo. Atkreipkite dėmesį į tai, kad čia savo teises atgauna ir konstitucinis veiksnys, nors, tiesą sakant, mes jų niekada neginčijome. Mes prieštaraujame tik tada, kai dėl jų nepaisoma visų kitų ir konstitucinis veiksnys įvedamas netgi ten, kur pagal bendrus stebėjimų ir analizės duomenis jam iš viso nėra vietos – arba galima skirti nebent paskutinę vietą.

Leiskite apibendrinti vaikų baikštumo stebėjimus: infantili baimė mažai turi bendro su realia baime, priešingai, ji labai gimininga neurozinei suaugusiųjų baimei. Kaip ir pastaroji, ji atsiranda dėl neišnaudoto libido ir pakeičia trūkstamą meilės objektą išoriniu daiktu arba situacija.

Dabar nudžiugsite išgirdę, kad fobijų analizė negali mums pateikti daug naujo. Viskas čia vyksta taip pat, kaip ir vaikų baimės atveju; nepanaudotas libido nuolat verčiamas tariamai realia baime ir pasitelkiamas menkiausias išorinis pavojus, maskuojantis libido pretenzijas. Ši atitinkamybė anaiptol nėra keista, nes infantilios fobijos yra ne tik pirmavaizdžiai, bet ir tiesioginės prielaidos bei preliudijos vėlesnių fobijų, kurias priskiriame „baimės isterijoms”. Kiekviena isterinė fobija kyla iš vaikiškos baimės ir yra jos tęsinys, net jei fobijos turinys kitoks ir todėl ją reikia kitaip pavadinti. Skirtingi yra abiejų negalavimų mechanizmai. Jei suaugusiojo libido kaip ilgesys šiuo momentu negali būti panaudotas, tai anaiptol nereiškia, kad jis virs baime. Suaugęs individas seniai išmoko tokį libido išlaikyti laisvą ar kitaip jį panaudoti. Bet jei libido susijęs su psichiniu impulsu, kuris patyrė išstūmimą, susiklosto aplinkybės, primenančios vaiko, neskiriančio sąmoningumo ir nesąmoningumo sričių, situaciją; regresija prie infantilios fobijos tarsi atveria kelią, kuriuo gali patogiai vykti libido virsmas baime. Kaip prisimenate, mes daug kalbėjome apie išstūmimą, bet visada domėjomės tik išstumiamo vaizdinio likimu, kurį, žinoma, buvo lengviau sužinoti ir pavaizduoti. Niekada neatsižvelgdavome į tai, kas nutinka su išstumiamu vaizdiniu susijusiam afektui, ir tik dabar sužinome, kad jo artimiausia lemtis yra virsti baime, kad ir kokios kokybės tas afektas būtų normalaus proceso atveju. Bet šis afekto virsmas yra kur kas svarbesnė išstūmimo proceso dalis. Nėra lengva apie tai kalbėti, nes negalime teigti, jog nesąmoningi afektai egzistuoja ta prasme kaip nesąmoningi vaizdiniai. Koks bebūtų vaizdinys, sąmoningas ar nesąmoningas, jis išlieka beveik toks pats; galime nurodyti, kas atitinka nesąmoningą vaizdinį. Bet afektą, kaip iškrovos procesą [Abfuhrvorgang], reikia vertinti visiškai kitaip nei vaizdinį; negalime pasakyti, kas jį atitinka nesąmoningumo srityje, kol nuodugniau neapmąstėme ir neišsiaiškinome mūsiškių psichinių procesų prielaidų. Šito čia negalime daryti. Bet išsaugokime mūsų patirtą įspūdį, kad baimės vystymasis glaudžiai susijęs su nesąmoningumo sistema.

Sakiau, kad artimiausia išstūmimo veikiamo libido lemtis yra virtimas baime, tiksliau pasakius, baimės pavidalo iškrova. Turiu pridurti: tai ne vienintelė ir ne galutinė lemtis. Neurozių atveju vyksta tokie procesai, kuriais siekiama suvaržyti baimės vystymąsi, ir įvairiausiais būdais tai pasiseka atlikti. Pvz., tirdami fobijas galime aiškiai išskirti dvi neurozinio proceso fazes. Per pirmąją atliekamas išstūmimas ir libido paverčiamas baime, kuri susiejama su išoriniu objektu. Per antrąją sukuriamos atsargumo ir saugumo priemonės, turinčios padėti išvengti sąlyčio su šiuo išoriniu laikomu pavojumi. Išstūmimas atitinka Ego bandymą pabėgti nuo libido, kuris jaučiamas kaip pavojus. Fobiją galime palyginti su apkasais, kasamais siekiant apsisaugoti nuo išorinio pavojaus, kurį šiuo atveju pakeičia baimę keliantis libido. Gynybinės fobijų sistemos silpnybė yra ta, kad išoriškai sustiprinta tvirtovė liko atvira vidiniams antpuoliams. Niekada nepavyksta visiškai suprojektuoti libido keliamo pavojaus į išorę. Todėl kitos neurozės sukuria kitas gynybos sistemas, varžančias baimės vystymosi galimybes. Tai labai įdomi neurozių psichologijos sritis, deja, ji nuvestų mus per toli ir pareikalautų kur kas nuodugnesnių specialių žinių. Noriu pridurti tik viena. Jau kalbėjau jums apie „priešingą įkrovą”, kurią Ego naudoja išstūmimo metu ir kurią jis turi nuolat palaikyti, kad išstūmimas būtų patvarus. Šios priešingos įkrovos užduotis yra po išstūmimo įvairiomis formomis apsisaugoti nuo baimės vystymosi.

Grįžkime prie fobijų. Dabar, ko gero, galiu pasakyti, kad suprantate, jog nepakanka vien mėginimų aiškinti fobijų turinį domintis tik tuo, kaip vienas ar kitas objektas arba kokia nors situacija tampa fobijos objektu. Fobijos turinys fobijai reikšmingas daugmaž tiek pat, kiek išreikštasis sapno fasadas reikšmingas visam sapnui. Turėdami omeny neišvengiamus ribojimus turime pripažinti, kad tarp fobijų objektų pasitaiko tokių, kurie, kaip pažymi Stanley Hallas, gali tapti baimės objektais filogenetinio paveldėjimo pagrindu. Šitai patvirtintų ir tas faktas, kad dažnai įmanoma nustatyti tik simbolinį šių baimės objektų ir pavojaus ryšį.

Tad įsitikinome, kad baimės problema, galima sakyti, yra pagrindinė neurozių psichologijos problema. Didelį įspūdį mums padarė tai, kaip baimės vystymasis siejasi su libido lemtimi ir nesąmoningumo sistema. Tik vienas faktas tarsi niekaip nesiderina su mūsų samprotavimais, jį jaučiame kaip mūsų supratimo spragą: tai sunkiai nuginčijamas faktas, kad realią baimę reikia vertinti kaip Ego savisaugos instinkto raišką.