Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

(27 Skyrius iš M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita”)

XXVII skyrius

BUTO NR. 50 GALAS

Kai Margarita perskaitė paskutiniuosius romano žodžius „…Taip sutiko nisano penkioliktosios aušrą penktasis Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas“, – atėjo rytas.

Buvo girdėti, kaip kiemelyje liepos ir gluosnio šakose linksmai šnekučiavo smagūs žvirbliai.

Margarita pakilo iš krėslo, pasirąžė ir tik dabar pajuto, kaip maudžia jos kūnas, kaip lenkia ją miegas. Įdomu pabrėžti, kad Margaritos siela buvo nėmaž nesutrikdyta. Jos mintys neiškriko, jos nė kiek nestulbino tai, kad naktį ji praleido antgamtinėje aplinkoje.

Jos nejaudino prisiminimai apie pokylį pas šėtoną, nejaudino tai, kad kažkokiu stebuklingu būdu jai sugrąžintas meistras, kad iš pelenų atgimė romanas, kad vėl viskas buvo kaip buvę senajam Arbato rūsy, iš kurio buvo išvytas skundikas Aloizijus Mogaryčius. Žodžiu, pažintis su Volandu nė truputėlio nesužalojo jos psichikos. Viskas buvo, tarsi taip ir turėtų būti.

Ji nuėjo į gretimą kambarį, įsitikino, kad meistras kietai ir ramiai miega, užgesino be reikalo degantį stalinį šviestuvą ir pati išsitiesė ant sena suplyšusią paklode užtiestos sofutės, stovinčios priešingame pasienyje. Po minutės ji miegojo ir tą rytą nieko nesapnavo. Tyloje skendėjo pusrūsio kambariai, tyloje skendėjo visas mažas namelis, ramu buvo nuošaliame skersgatvėlyje.

Tačiau tuo metu, auštant šeštadienio rytui, nemiegojo visas aukštas vienoje Maskvos įstaigoje, ir jo langai, atgręžti į didelę asfaltuotą aikštę, kurią valė šepečiais specialios mašinos, triukšmingai važinėjančios skersai išilgai, švietė ryškia šviesa, užgožusia tekančios saulės šviesą.

Visas tas aukštas tyrė Volando bylą, ir dešimtyje kabinetų visą naktį degė šviesa.

Tiesą sakant, byla pasidarė aiški jau vakar, penktadienį, kai, dingus visai administracijai ir nutikus visokioms kiaulystėms per garsųjį juodosios magijos seansą, teko uždaryti Varjetė teatrą. Tačiau darbas nenutrūko todėl, kad į nemiegantį aukštą be paliovos plaukė vis nauji ir nauji pranešimai.

Dabar tardytojams, narpliojantiems šią keistą bylą, atsiduodančią aiškių aiškiausia velniava, ir dar su kažkokiomis hipnozės, fokusų ir neabejotino kriminalo priemaišomis, reikėjo visus tuos įvairiausius ir painius įvykius, nutikusius skirtingose Maskvos vietose, sulipdyti daiktan.

Pirmasis žmogus, kuriam teko pabuvoti šiame elektros nutviekstame nemiegančiame aukšte, buvo Arkadijus Apolonovičius Semplejarovas, Akustinės komisijos pirmininkas.

Penktadienio popietę jo bute, kuris buvo name greta Mūro tilto, sučirškė skambutis, ir vyriškas balsas paprašė pakviesti prie telefono Arkadijų Apolonovičių. Prie aparato priėjusi Arkadijaus Apolonovičiaus žmona niūriai pasakė, kad Arkadijus Apolonovičius negaluoja, prigulė pailsėt i ir prieit i prie aparato negali. Tačiau Arkadijui Apolonovičiui vis dėlto teko prieiti prie aparato. Į klausimą, kokiai įstaigai prireikė Arkadijaus Apolonovičiaus, balsas ragelyje trumpai aiškiai atsakė kokiai.

– Sekundę… tučtuojau… minutėlę, – sulemeno paprastai be galo išdidi Akustinės komisijos pirmininko žmona ir kaip strėlė nušvilpė į miegamąjį kelti Arkadijaus Apolonovičiaus iš lovos, kurioje šis gulėjo, kankinamas pragariškų prisiminimų apie vakarykštį seansą ir naktinį skandalą, kilusį žmonai išvijus iš buto jo saratoviškę dukterėčią.

Tiesa, ne po sekundės, bet ir ne po minutės, o po ketvirčio minutės Arkadijus Apolonovičius viena šlepete ir vienais apatiniais jau stovėjo prie aparato ir vebleno:

– Taip, aš… Klausau, klausau…

Jo žmona, šią akimirką pamiršusi taip šlykščiai sulaužytą ištikimybę ir visus nelaimingojo Arkadijaus Apolonovičiaus nusikaltimus, kišo išgąsdintą veidą pro tarpdurį, mosavo antra šlepete ir šnibždėjo:

– Šlepetę apsiauk, šlepetę… Kojas nušalsi.

Arkadijus Apolonovičius gynėsi nuo žmonos basa koja, šnairavo į ją it žvėris ir murmėjo į ragelį:

– Taip, taip, taip, kaipgi, suprantu… Tučtuojau važiuoju.

Visą vakarą Arkadijus Apolonovičius praleido minėtame aukšte, kur vyko tardymas.

Pokalbis buvo sunkus, didžiai nemalonus, nes teko visai atvirai pasakoti ne tik apie šlykštųjį seansą ir peštynes ložėje, bet kartu reikėjo iškloti viską ir apie Milicą Andrejevną Pokobatko iš Jelochovo gatvės, ir apie dukterėčią iš Saratovo, ir dar daug apie ką, ir visa tai pasakodamas Arkadijus Apolonovičius kentė neapsakomas kančias.

Savaime aišku, kad Arkadijus Apolonovičius, inteligentiškas ir kultūringas žmogus, supratingas ir kvalifikuotas bjauraus seanso liudininkas, puikiai nupiešęs ir paslaptingąjį kaukėtą magą, ir du niekšelius, jo padėjėjus, liudininkas, puikiai įsiminęs, kad mago pavardė tikrai Volandas, savo parodymais stumtelėjo tardytojus gerokai į priekį. O sugretinus Arkadijaus Apolonovičiaus parodymus su parodymais kitų žmonių, tarp kurių buvo ir kai kurios po seanso nukentėjusios damos (toji su violetiniais marškiniais, sugluminusi Rimskį, ir, deja, dar daugybė kitų), ir kurjeris Karpovas, siųstas į butą Nr. 50 Sodų gatvėje, – tiesą sakant, išsyk paaiškėjo, kur reikia ieškoti visų šių nuotykių kaltininko.

Žmonės iš minėto aukšto pabuvojo bute Nr. 50, ir pabuvojo ne sykį, jie ne tik kruopščiai jį apžiūrėjo, bet ir išstukseno visas sienas, apžiūrėjo dūmtraukius, ieškojo slėptuvių. Tačiau visos šios priemonės jokių rezultatų nedavė, ir nė karto bute nepavyko ko nors užtikti, nors buvo visai aišku, kad tame bute kažkas yra. Beje, visi atsakingieji asmenys, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su atvykstančiais į Maskvą užsienio artistais, kategoriškai tvirtino, kad jokio juodojo mago Maskvoje nėra ir negali būti.

Atvykęs jis ničniekur neprisiregistravo, niekam nepateikė savo paso ar kokių nors kitų dokumentų, kontraktų ir sutarčių, ir niekas nieko apie jį nebuvo girdėjęs! Vaidybinių renginių komisijos programų skyriaus vedėjas Kitaicevas dievažijosi, kad pražuvėlis Stiopa Lichodejevas nebuvo atsiuntęs tvirtinti jokios jokio Volando pasirodymo programos ir nieko nepranešė telefonu Kitaicevui apie to Volando atvykimą. Tad jis, Kitaicevas, negalįs suprasti, kaip Stiopa galėjo leisti toki seansą Varjetė teatre. Kai jam buvo sakoma, kad Arkadijus Apolonovičius savo akimis matė tą magą per seansą, Kitaicevas skėsčiojo rankomis ir kėlė akis į dangų. Ir vien pažvelgus į tas Kitaicevo akis, matei ir drąsiai galėjai tvirtinti, kad jis tyras kaip krištolas.

Jau pažįstamas Prochoras Petrovičius, Vyriausiosios vaidybinių renginių komisijos pirmininkas…

Beje: pašėlusiam Anos Ričardovnos džiaugsmui ir veltui sutrukdytos milicijos didžiai nuostabai jis išsyk grįžo į savo kostiumą, kai tik milicija įžengė į jo kabinetą. Ir dar, beje, sugrįžęs į savo pilką dryžuotą kostiumą, Prochoras Petravičius patvirtino visas rezoliucijas, kurias buvo parašęs tuščias kostiumas jam nesant.

…taigi, jau pažįstamas Prochoras Petravičius absoliučiai nieko nežinojo apie jokį Volandą.

Sakykit, ką norit, tačiau išėjo kažkokia klaiki nesąmonė: tūkstančiai žiūrovų, Varjetė tarnautojai, pagaliau Arkadijus Apolonovičius Semplejarovas, didžiai kultūringas žmogus, matė tą magą, matė jo prakeiktus asistentus, o surasti jo niekaip neįmanoma.

Nejau, leiskite paklausti, jis prasmego skradžiai žemės išsyk po savo šlykštaus seanso? O gal, anot kai kurių žmonių, jis apskritai nebuvo pasirodęs Maskvoje? Tačiau pirmuoju atveju reikėtų tarti, kad, prasmegdamas skradžiai žemės, jis drauge nusitempė ir visą Varjetė administracijos viršūnę, o antruoju atveju išeitų, kad nelemto teatro administracija, iškrėtusi kažkokią šunybę (prisiminkite išmuštą kabineto langą ir Būgnų Tūzo elgesį!), pati paspruko iš Maskvos.

Vertas pagarbos buvo žmogus, vadovavęs tardymui. Pražuvėlis Rimskis buvo surastas stulbinamai greitai. Pakako atkreipti dėmesį į Būgnų Tūzo elgesį taksomotorų stotelėje prie kino teatro, prisiminti, kada baigėsi seansas ir kada galėjo dingti Rimskis, ir nedelsiant buvo išsiųsta telegrama į Leningradą. Po valandos (penktadienio vakare) atėjo atsakymas, kad Rimskis aptiktas „Astorijos“ viešbučio keturi šimtai dvyliktame kambaryje, ketvirtame aukšte, greta kambario, kuriame buvo apsistojęs vieno Maskvos teatro, tuo metu gastroliavusio Leningrade, repertuaro vedėjas, – tame pačiame kambaryje, kuris, kaip žinoma, garsus paauksuotais pilkai melsvais baldais ir puikia vonia.

Surastas „Astorijos“ viešbučio keturi šimtai dvylikto kambario rūbų spintoje, Rimskis buvo nedelsiant suimtas ir iškvostas dar Leningrade. Tada į Maskvą atėjo telegrama, kad Varjetė finansų direktorius yra nepakaltinamos būklės, kad nepajėgia arba nenori žmoniškai atsakinėti į klausimus ir prašosi paslepiamas šarvuotoje kameroje, kurią saugotų ginkluoti sargybiniai. Iš Maskvos telegrama buvo įsakyta Rimskį su sargyba atgabenti į Maskvą. Taip ir buvo padaryta, – penktadienį, lydimas sargybinių, jis vakariniu traukiniu išvyko į Maskvą.

Penktadienio vakare buvo aptikti ir Lichodejevo pėdsakai. Į visus miestus išsiuntinėjus telegramas, skelbiančias Lichodejevo paiešką, iš Jaltos buvo gautas atsakymas, kad Lichodejevas buvo Jaltoje, tačiau išskrido lėktuvu į Maskvą.

Nepavyko aptikti tik vieno žmogaus pėdsakų – Varenuchos. Visoje Maskvoje pagarsėjęs teatro administratorius dingo kaip į vandenį.

Sykiu teko aiškintis ir įvykius, nutikusius kitose Maskvos vietose, už Varjetė ribų. Teko narplioti neįprastą atsitikimą su tarnautojais, dainavusiais „Šniokščia Baikalas“ (beje, profesoriui Stravinskiui per dvi valandas pavyko juos nutildyti, panaudojus kažkokias poodines injekcijas), teko plūktis su asmenimis, kurie kitiems asmenims arba įstaigoms vietoj pinigų kaišiojo velniai žino kokius popiergalius, taip pat ir su asmenimis, kurie nuo to nukentėjo.

Savaime aišku, pati nemaloniausia, skandalingiausia ir kebliausia iš visų tų istorijų buvo istorija su žuvusio literato Berliozo galva, kuri vidury dienos buvo pavogta Gribojedovo salėje tiesiai iš karsto.

Dvylika žmonių tyrė šią pamėklišką bylą, lyg ant virbalo verdami po visą Maskvą išsklidusias jos akis. Vienas tardytojas atvyko į profesoriaus Stravinskio kliniką ir pirmiausiai paprašė sąrašo tų asmenų, kurie pateko į kliniką per pastarąsias tris dienas. Taip buvo surasti Nikanoras Ivanovičius Bosojus ir vargšas konferansjė, kuriam per seansą Varjetė buvo nusukta galva. Beje, jais tardytojai nelabai domėjosi. Dabar jau nesunku buvo nustatyti, kad jiedu tapo tos pačios paslaptingojo mago vadovaujamos šutvės aukomis. Tačiau Ivanas Nikolajevičius Benamis tardytoją nepaprastai sudomino.

Penktadienio pavakarę atsidarė Ivanuškos kambario Nr. 117 durys, ir vidun įžengė jaunas, apskritaveidis, ramus, santūrių manierų žmogus, nėmaž nepanašus į tardytoją. Ir vis dėlto tai buvo vienas geriausių Maskvos tardytojų. Jis išvydo lovoje gulintį išblyškusį ir sulysusį jaunuolį, kurio akyse buvo matyti abejingumas viskam, kas dėjosi aplink, ir kurios žvelgė čia į kažkokią neužmatomą tolybę, čia į paties jaunuolio vidų.

Tardytojas mandagiai prisistatė ir pasakė, kad užėjo pas Ivaną Nikolajevičių pasišnekėti apie užvakarykščius įvykius prie Patriarcho tvenkinių.

Ak, kaip būtų džiūgavęs Ivanas, jeigu tardytojas būtų jį aplankęs anksčiau, tarkim, kad ir ketvirtadienio naktį, kai Ivanas siautėjo ir blaškėsi, reikalaudamas išklausyti jo pasakojimą apie Patriarcho tvenkinius. Dabar jo svajonė išsipildė, jis galėjo padėti gaudyti konsultantą, jam nebereikėjo niekur bėgti, pas jį patį atėjo pareigūnas, norintis išgirsti jo pasakojimą apie tai, kas įvyko trečiadienio vakarą.

Deja, per tas kelias dienas, praėjusias nuo Berliozo mirties, Ivanuška smarkiai pasikeitė.

Jis noriai ir mandagiai atsakinėjo į visus tardytojo klausimus, tačiau ir Ivano žvilgsnis, ir jo kalbos tonas buvo kuo abejingiausi. Poeto nebejaudino Berliozo likimas.

Prieš pasirodant tardytojui, Ivanuška snūduriavo gulėdamas, ir jam prieš akis šmėkščiojo tam tikri reginiai. Jis matė keistą, nesuprantamą, neegzistuojantį miestą su marmuro luitais, įkaitusiomis kolonadomis, su saule tviskančiais stogais, su juodu, niūriu ir nuožmiu Antonijaus bokštu, su beveik ligi stogų nugrimzdusiais į tropikų sodo žalumą rūmais ant vakarinės kalvos, su bronzinėmis, saulėlydžio gaisuose švytinčiomis statulomis tame sode, jis matė senovės miesto gatvėmis traukiančias šarvuotas romėnų kenturijas.

Prieš snūduriuojančio Ivano akis išnirdavo krėsle sustingęs žmogus skustu geltonu ir nervingu veidu, žmogus, vilkįs balta mantija raudonu pamušalu, su neapykanta žvelgiąs į vešlų svetimą sodą. Matė Ivanas ir plyną geltoną kalvą, kurioje stūksojo tušti stulpai su skersiniais.

O tai, kas atsitiko prie Patriarcho tvenkinių, poeto Ivano Benamio nebedomino.

– Sakykit, Ivanai Nikolajevičiau, ar jūs pats toli buvote nuo turniketo, kai Berliozas griuvo po tramvajumi?

Vos pastebima abejinga šypsenėlė kažkodėl nuslydo Ivano lūpomis, ir jis atsakė:

– Aš buvau toli.

– O tasai languotašvarkis buvo prie pat turniketo?

– Ne, jis netoliese sėdėjo ant suolelio.

– Ar jūs aiškiai prisimenate, kad jis nebuvo priėjęs prie turniketo tą akimirką, kai Berliozas pargriuvo?

– Prisimenu. Nebuvo priėjęs. Jis sėdėjo išsidrėbęs.

Šie tardytojo klausimai buvo paskutiniai. Išgirdęs atsakymus, jis pakilo, padavė Ivanuškai ranką, palinkėjo greičiau sveikti ir pareiškė viltį, kad netrukus vėl skaitys jo eilėraščius. – Ne, – tyliai atsakė Ivanas, – eilėraščių aš neberašysiu. Tardytojas mandagiai šyptelėjo, pareiškė esąs įsitikinęs, kad poetas šiuo metu tik apimtas tam tikros depresijos, tačiau viskas greitai praeisią.

– Ne, – atsiliepė Ivanas, žvelgdamas ne į tardytoją, o į gęstantį tolybėje dangaus skliautą, – tai niekuomet nepraeis. Eilėraščiai, kuriuos aš rašiau, – prasti. Dabar aš tai supratau.

Tardytojas paliko Ivanušką, gavęs itin svarbių žinių. Einant nuo siūlo galo prie jo pradžios, pagaliau pavyko nusigauti iki to šaltinio, nuo kurio ir pasklido į šalis visi įvykiai. Tardytojas neabejojo, kad tie įvykiai prasidėjo nuo žmogžudystės prie Patriarcho tvenkinių. Žinia, nei Ivanuška, nei tasai languotašvarkis nestūmė po tramvajumi nelaimingojo MASSOLIT’o pirmininko, niekas, taip sakant, nepavartojo fizinės jėgos.

Tačiau tardytojas buvo įsitikinęs, kad Berliozas puolė po tramvajumi (arba griuvo po juo) paveiktas hipnozės.

Taigi medžiagos susikaupė apsčiai, paaiškėjo, ką ir kur reikia gaudyti. Tačiau blogiausia, kad pagauti buvo neįmanoma. Reikia pakartoti: triskart prakeiktame bute Nr. 50, be abejonės, kažkas buvo. Retkarčiais butas atsiliepdavo į telefono skambučius čia blerbiančiu, čia sniaukrojančių balsu, tarpais bute atsidarydavo langas, dar daugiau, iš buto sklisdavo patefono muzika. Tačiau kiekvienąsyk jame apsilankius ničnieko nepavykdavo rasti. O aplankytas jis buvo ne kartą, įvairiausiu paros metu. Ir tai dar ne viskas: per kambarius buvo traukiamas tinklas, neaplenkiant nė vieno kampo. Butas jau seniai kėlė įtarimą. Sekliai saugojo ne tik tarpuvartę ir kiemą, bet ir atsarginį išėjimą.

Sargybiniai lūkuriavo ir ant stogo palei kaminus. Taip, butas Nr. 50 krėtė pokštus, bet nieko nebuvo galima padaryti.

Taip viskas truko iki pusiaunakčio iš penktadienio į šeštadienį, kai vakariniu kostiumu ir lakuotais batais pasipuošęs baronas Maigelis iškilmingai nužingsniavo į butą Nr. 50.

Buvo girdėti, kaip baronas įėjo vidun. Lygiai po dešimties minučių be jokių skambučių bute apsilankė ieškotojai, tačiau ne tik šeimininkų nerado, bet – tai buvo jau visai nesuprantama – neaptiko nė jokių barono Maigelio pėdsakų.

Taigi, kaip jau sakyta, taip viskas truko ligi šeštadienio ryto. Tuomet byla pasipildė naujais įdomiais duomenimis. Maskvos aerodrome nusileido šešiavietis keleivinis lėktuvas, atskridęs iš Krymo. Drauge su kitais keleiviais iš jo išlipo vienas keistas pilietis.

Tai buvo jaunas, tačiau siaubingai apšepęs, maždaug tris dienas nesiprausęs pilietis paraudusiomis, pilnomis išgąsčio akimis, be jokio bagažo, keistokai apsirengęs. Pilietis buvo su papacha, ant naktinių baltinių užsimetęs burką, o kojas įsispyręs į ką tik pirktas naujutėlaites melsvas kambarines šlepetes. Vos jis kopėtėlėmis nusileido iš lėktuvo kabinos, prie jo priėjo keli vyrai. Šis pilietis jau buvo laukiamas, ir netrukus neužmirštamasis Varjetė direktorius Stepanas Bogdanovičius Lichodejevas stojo prieš tardytojus. Jis pažėrė naujų duomenų. Dabar paaiškėjo, kad Volandas įsigavo į Varjetė, apsimetęs artistu ir užhipnotizavęs Stiopą Lichodejevą, o vėliau kažkaip sugebėjo švystelti tą patį Stiopą iš Maskvos už dievai žino kiek kilometrų. Tad duomenų pagausėjo, tačiau lengviau nuo to nepasidarė, ko gero, pasidarė net truputį sunkiau, nes neliko abejonės, kad asmenį, krečiantį pokštus, panašius į tą, nuo kurio nukentėjo Stepanas Bogdanovičius, suimti bus nelengva. Beje, Lichodejevas jam pačiam prašant, buvo uždarytas į saugią kamerą, o prieš tardytojus stojo Varenucha, ką tik suimtas savo bute, į kurį sugrįžo beveik po dviejų parų. Nepaisydamas Azazelui duoto pažado daugiau nemeluoti, administratorius pradėjo kaip tik nuo melo. Tiesą sakant, griežtai smerkti jo nereikėtų. Juk Azazelas jam uždraudė meluoti ir plūstis telefonu, o šiuo atveju administratorius tuo aparatu nesinaudojo.

Klydinėdamas akimis į šalis, Ivanas Saveljevičius pareiškė, kad ketvirtadienį jis vienut vienas pasigėrė savo kabinete, paskui kažkur išėjo, o kur – neprisimena, kažkur dar išgėrė starkos, o kur – neprisimena, kažkur voliojosi patvoryje, o kur – taip pat neprisimena. Tik tada, kai administratorius buvo įspėtas, kad tokiu kvailu ir beprasmišku elgesiu jis trukdo tardymui tirti svarbią bylą ir už tai jam, suprantama, teks atsakyti, Varenucha pravirko ir, dairydamasis į visas puses, ėmė virpančiu balsu šnibždėti, kad jis meluoja tik iš baimės, saugodamasis Volando šutvės keršto, kad šios šutvės naguose jis jau pabuvojo ir todėl prašosi, stačiai maldauja būti uždarytas šarvuotoje kameroje.

– Velniai griebtų! Ko jie visi užsimanė į tą šarvuotą kamerą, – burbtelėjo vienas tardytojų.

– Tie niekšai juos smarkiai išgąsdino, – pasakė tasai, kuris lankėsi pas Ivanušką.

Tardytojai kaip mokėdami nuramino Varenuchą, pasakė, kad jis bus apsaugotas ir be jokios kameros, ir beregint paaiškėjo, kad jokios starkos jis negėrė, kad jį mušė dviese, vienas su iltimi, rusvaplaukis, o antras storulis…

– Aha, panašus į katiną?

– Taip, taip, taip, – apspangęs iš baimės, be paliovos šnairuodamas į šalis, šnibždėjo administratorius ir išklojo tolimesnes smulkmenas, papasakojo, kaip dvi dienas, paverstas vampyru, gyveno bute Nr. 50 ir vos netapo finansų direktoriaus Rimskio mirties kaltininku…

Tuo metu buvo įvestas Rimskis, atvežtas iš Leningrado. Tačiau šis tirtantis iš baimės, pakrikusios psichikos žilaplaukis senis, visai nepanašus į ankstesnį finansų direktorių, nieku gyvu nenorėjo sakyt i tiesos ir buvo itin užsispyręs. Rimskis tvirtino, kad jokios Helos ir jokio Varenuchos savo kabinete naktį jis nematęs, kad jam paprasčiausiai pasidarę bloga ir jis, netekęs nuovokos, išvažiavęs į Leningradą. Nereikia nė sakyti, kad savo parodymus paliegęs finansų direktorius užbaigė prašymu uždaryti jį šarvuotoje kameroje.

Anuška buvo suimta tuo metu, kai Arbato universalinėje parduotuvėje mėgino įbrukti kasininkei dešimties dolerių banknotą. Įdėmiai buvo išklausytas Anuškos pasakojimas apie žmones, išskridusius pro Sodų gatvės namo langą, ir apie pasagėlę, kurią, pasak Anuškos, ji paėmusi tik tam, kad pristatytų ją į miliciją.

– Ar pasagėlė tikrai buvo auksinė, su deimantais? – pasidomėjo tardytojai.

– Ar aš jau deimantų nesu mačiusi, – atsakė Anuška.

– Tačiau jūs sakėte, kad gavote iš jo červoncų?

– Ar aš jau červoncų nesu mačiusi, – atsakė Anuška.

– Tai kada jie pavirto doleriais?

– Apie jokius dolerius nieko nežinau, regėt neregėjau jokių dolerių, – ėmė spygauti Anuška, – mūsų valia! Gaunam radybų, perkam kartūną… – ir pasileido tauzyti visokius niekus, kad ji neatsakanti už namų valdybą, įsileidusią į penktą aukštą piktąją dvasią, nuo kurios nebėra gyvenimo.

Tardytojas ėmė mosuoti Anuškos pusėn plunksnakočiu, nes ji visiems gerokai įgriso, ir parašė jai ant žalio popierėlio leidimą nešdintis lauk, ir tada Anuška visų džiaugsmui dingo iš įstaigos. Paskui žmonės ėmė plaukti virtine, o tarp jų buvo ir Nikolajus Ivanovičius, ką tik suimtas tiktai per kvailumą pavydžios žmonos, kuri paryčiais pranešė milicijai, kad dingo jos vyras. Nikolajus Ivanovičius pernelyg neapstulbino tardytojų, paklojęs ant stalo smagią pažymą apie tai, kad jis praleido naktį pokylyje pas šėtoną. Pasakodamas, kaip jis lakino oru nuogą Margaritos Nikolajevnos namų darbininkę kažkur po velnių maudytis į upę ir kaip dar anksčiau lange buvo pasirodžiusi nuoga Margarita Nikolajevna, Nikolajus Ivanovičius mažumėlę nukrypo nuo tiesos. Pavyzdžiui, jis nesiteikė užsimint i apie tai, kad pats nuskubėjo į miegamąjį nešinas numestais marškiniais ir kad vadino Natašą Venera. Pasak jo žodžių, išėjo, kad Nataša išskrido pro langą, apsižergė jį ir išsivarė iš Maskvos.

– Turėjau paklusti prievartai, – pasakojo Nikolajus Ivanovičius ir savo pasakaitę baigė prašymu nė žodžio apie tai neprasitarti jo žmonai. Jam buvo pažadėta.

Nikolajaus Ivanovičiaus parodymai leido nustatyti, kad Margarita Nikolajevna, kaip ir jos namų darbininkė Nataša, dingo be pėdsakų. Buvo imtasi priemonių joms suieškoti.

Taigi bylos tyrimas nė sekundės nenutrūko ir ligi pat šeštadienio ryto. Po miestą tuo metu pasklido neįtikėtini gandai, kuriuose mažytė teisybės dalelė buvo pagražinta nuostabiausiu melu. Žmonės kalbėjo, kad po seanso Varjetė teatre du tūkstančiai žiūrovų išlėkė į gatvę nuogut nuogutėliai, kad Sodų gatvėje aptikta netikrų stebuklingųjų pinigų spaustuvėlė, kad kažkokia gauja pagrobė penkis pramoginių įstaigų viršininkus, tačiau milicija juos visus bemat surado, ir dar daug visokių niekų, kurių nė kartoti nesinori.

Artėjo pietų metas, kai tenai, kur dirbo tardytojai, suskambo telefonas. Iš Sodų gatvės buvo pranešta, kad prakeiktajam bute vėl pasirodė gyvybės ženklai. Kažkas atidarinėjo langus, iš vidaus sklido pianino muzika ir dainavimas, ant palangės buvo pastebėtas juodas katinas, kuris tupėjo ir šildėsi saulutėje.

Maždaug ketvirtą tos karštos dienos valandą didelis civilių drabužiais apsirengusių vyrų būrys išlipo iš trijų mašinų, sustojusių truputį atokiau nuo Sodų gatvės namo Nr. 302 bis.

Atvykęs būrys pasidalijo į du mažesnius būrelius, kurių vienas per vartus ir kiemą nuėjo tiesiai į šeštąją laiptinę, o antrasis atlupo užkaltas mažas atsarginio išėjimo dureles. Tada abi grupės skirtingais laiptais ėmė kopti į butą Nr. 50.

Tuo metu Korovjovas ir Azazelas, beje, Korovjovas apsirengęs kasdieniškai, be išeiginio frako, sėdėjo svetainėje ir baigė pusryčiauti. Volandas savo įpratimu buvo miegamajame, o ką veikė katinas – nežinia. Tačiau, sprendžiant iš puodų žvangėjimo virtuvėje, galima manyti, kad Begemotas buvo tenai ir savo įpratimu kvailiojo iš dyko buvimo.

– O kas čia per žingsniai laiptuose? – paklausė Korovjovas, makaluodamas šaukšteliu po puodelį su juoda kava.

– Ateina mūsų suimti, – atsiliepė Azazelas ir išlenkė taurelę konjako.

– Aha, teisybė, teisybė, – pasakė Korovjovas.

Paradiniais laiptais kopiantys vyrai tuo metu jau buvo trečiojo aukšto aikštelėje. Ten du vandentiekio meistrai kuitėsi palei centrinio šildymo armoniką. Vyrai reikšmingai susižvalgė su meistrais.

– Visi namuose, – šnibžtelėjo vienas darbininkas, stuksendamas plaktuku į vamzdį.

Tada priekyje ėjęs vyras nesislapstydamas išsitraukė iš palto užančio juodą mauzerį, o kitas greta jo – visrakčius. Apskritai grupė, ėjusi į butą Nr. 50, buvo viskuo apsirūpinusi.

Du vyrai kišenėse nešėsi lengvai išskleidžiamus šilkinius tinklus. Dar vienas – kilpavirvę, ketvirtasis – marlines kaukes ir ampules su chloroformu. Per sekundę buvo atrakintos paradinės buto Nr. 50 durys, ir visi ateiviai atsidūrė prieškambaryje, o tuo pat metu, trinktelėjus durim virtuvėje, tapo aišku, kad antroji grupė taip pat laiku įžengė pro atsargines duris.

Šįsyk jei ir ne visiška, tai bent dalinė sėkmė buvo akivaizdi. Akimirksniu po visus kambarius pasklido žmonės, niekur nieko nerado, užtat valgomajame jie aptiko, matyt, ką tik valgytų pusryčių likučius, o svetainėje ant židinio atbrailos šalia krištolinio ąsočio tupėjo didžiulis juodas katinas. Letenose jis laikė primusą.

Svetainėje sustoję vyrai visiškoje tyloje gana ilgai stebėjo tą katiną.

– Hm… tikrai šaunu, – šnibžtelėjo vienas atėjusių.

– Nedūkstu, nieko neliečiu, taisau primusą, – nedraugiškai pasišiaušęs, prašneko katinas, – be to, laikau savo pareiga perspėti, kad katinas yra senovinis ir neliečiamas gyvūnas.

– Nuostabus triukas, – sukuždėjo vienas atėjusių, o kitas garsiai ir aiškiai tarė:

– Na, neliečiamasai katine pilvakalby, prašome čionai.

Išsiskleidė ir suplazdėjo šilkinis tinklas, tačiau vyras, švystelėjęs jį, visų nuostabai prametė pro šalį, tinklas užkliudė tik ąsotį, kuris skimbtelėjęs nukrito ir sudužo:

– Remizas, – suriko katinas. – Valio! – ir, padėjęs į šalį primusą, išsitraukė iš už nugaros brauningą. Jis akimoju nusitaikė į arčiausiai stovintį gaudytoją, tačiau, katinui nespėjus iššauti, ano rankoje tvykstelėjo ugnis, ir sulig mauzerio šūviu katinas plumptelėjo žemyn galva nuo židinio atbrailos ant grindų, išmetė brauningą ir paleido primusą.

– Viskas baigta, – silpnu balseliu tarė katinas ir tingiai išsitiesė kraujo klane, – pasitraukite nuo manęs bent sekundę, leiskite atsisveikinti su žeme. O mano drauguži Azazelai! – sudejavo plūsdamas krauju katinas: – Kur tu? – katinas atgręžė gęstančias akis į valgomojo duris. – Tu neatskubėjai man į pagalbą, nepadėjai nelygioje kovoje. Tu palikai vargšą Begemotą, iškeitęs jį į stiklinę – tiesa, puikaus – konjako! Na ką gi, tegul mano mirtis prislegia tavo sąžinę, o aš palieku tau savąjį brauningą…

– Tinklą, tinklą, tinklą, – neramiai ėmė kuždėtis vyrai, apsupę katiną. Tačiau, velniai žino kodėl, tinklas įstrigo kažkieno kišenėje ir nesidavė ištraukiamas.

– Mirtinai sužeistą katiną gali išgelbėti, – prašneko katinas, – tik gurkšnis benzino… – ir jis, pasinaudojęs sąmyšiu, prigludo prie apskritos primuso skylutės ir atsigėrė benzino.

Tučtuojau nustojo tekėjęs kraujas iš jo kairės viršutinės letenos. Atgijęs katinas žvaliai pašoko, pasikišo po pažastim primusą ir liuoktelėjo atgal ant židinio, o iš ten, draskydamas apmušalus, ėmė kabarotis siena aukštyn ir po sekundės tupėjo virš gaudytojų galvų ant metalinio karnizo.

Akimoju kelios rankos sugriebė užuolaidą ir nutraukė ją kartu su karnizu, ir saulė plūstelėjo į pritemdytą kambarį. Bet nei pasveikęs klastūnas katinas, nei jo primusas nenukrito. Nešinas primusu, katinas nuskriejo palube ir atsidūrė ant sietyno, kabančio vidury kambario.

– Kopėčias! – šūktelėjo kažkas apačioje.

– Kviečiu į dvikovą! – suriko katinas, supdamasis virš galvų ant sietyno, ir jo letenose vėl atsirado brauningas, o primusą jis pastatė tarp sietyno šakų. Katinas nusitaikė ir, siūbuodamas lyg švytuoklė virš atvykėlių galvų, ėmė į juos pyškinti. Griausmas sudrebino butą. Ant grindų pažiro krištolinės sietyno šukės, zigzagais suskilinėjo veidrodis virš židinio, pabiro tinkas, į grindis čeksėjo šovinių tūtelės, suskilo langų stiklai, iš peršauto primuso švirkštė benzinas. Dabar jau nebuvo ko nė svajoti, kad katiną pavyks paimti gyvą, ir vyrai, atsakydami į jo šūvius, ėmė pasiutusiai šaudyti iš mauzerių, taikydamiesi jam į galvą, į pilvą, į krūtinę ir nugarą. Šaudymas sukėlė paniką asfaltuotame kieme.

Bet tas šaudymas truko labai neilgai ir ėmė savaime tilt i. Mat nei katinui, nei atvykėliams jis nepadarė jokios žalos. Niekas nebuvo ne tik užmuštas, bet net sužeistas: visi, tarp jų ir katinas, liko sveikutėliai. Kažkuris gaudytojas, norėdamas galutinai pasitikrinti, paleido iš eilės penketą šūvių šitam velnio gyvuliui į galvą, o katinas atsakė, ištuštindamas visą apkabą. Rezultatas buvo tas pats – šūviai niekam nieko blogo nepadarė. Katinas, kažkodėl vis pūsčiodamas į vamzdį ir spjaudydamasis leteną, suposi ant sietyno, kuris siūbavo vis lėčiau. Stovintys apačioje tylėjo, jų veidai atrodė visiškai suglumę. Tai buvo vienintelis atvejis, kai šaudymas nedavė jokios naudos. Žinoma, galima buvo tarti, kad katino brauningas koks nors žaislinis, bet apie gaudytojų mauzerius šito nieku gyvu nebūtum pasakęs. Be abejonės, ir pirmoji katino žaizda, ir benzino gėrimas buvo grynas triukas, kiauliška apgavystė.

Vyrai dar sykį pamėgino sugauti katiną. Metė kilpavirvę, ji apsisuko apie vieną žvakę, sietynas nukrito žemėn. Atrodė, kad smūgis sudrebino visą pastatą, tačiau ir tai nieko nepadėjo. Ant gaudytojų galvų pasipylė šukės, o katinas liuoktelėjo ir atsitūpė pačioje palubėje ant veidrodžio paauksuotais rėmais, kabojusio viršum židinio. Jis nesirengė sprukti, net priešingai, palyginti saugiai įsitaisęs, drožė dar vieną kalbą.

– Visai nesuprantu, – kalbėjo jis palubėje, – kodėl su manimi taip žiauriai elgiamasi…

Bet čia vos pradėtą jo kalbą pertraukė nežinia iš kur pasigirdęs duslus žemas balsas:

– Kas čia darosi? Man trukdote dirbti.

Kitas balsas, nemalonus ir sniaukrojantis, atsakė:

– Na, aišku, Begemotas dūksta, velniai jį griebtų!

Trečiasis, blerbiantis, balsas tarė:

– Mesire! Šeštadienis. Saulė leidžiasi. Mums metas.

– Atleiskite, nebegaliu ilgiau šnekučiuotis, – pasakė katinas ant veidrodžio, – mums metas.

Jis švystelėjo savo brauningą ir išdaužė abu lango stiklus. Tada šliūkštelėjo žemėn benzino, ir tas benzinas savaime užsidegė, liepsna pliūptelėjo ligi pat lubų.

Butas užsiliepsnojo nepaprastai greitai ir smarkiai, taip nebūna net užsidegus benzinui.

Tučtuojau pradėjo rūkti apmušalai, ant grindų užsidegė nuplėšta užuolaida, ėmė rusenti išdaužytų langų rėmai. Katinas susirietė į kamuoliuką, sukniaukė, šoko nuo veidrodžio ant palangės ir dingo su visu savo primusu. Lauke pasigirdo šūviai. Žmogus, įsitaisęs ant geležinių priešgaisrinių kopėčių juvelyro našlės langų aukštyje, apšaudė katiną, kai šis liuoksėjo nuo palangės ant palangės link vandens laštako pačiame namo kampe. Tuo vamzdžiu katinas užsiropštė ant stogo. Tenai jį apšaudė, deja, vėl nesėkmingai, sargybiniai, saugantys kaminus, ir katinas pradingo miestą užliejusio saulėlydžio gaisuose.

Tuo metu po atvykėlių kojomis suliepsnojo parketas, ir toje vietoje, kur voliojosi apsimetėlis katinas, ugnyje pasirodė vis tamsėjantis buvusio barono Maigelio lavonas su aukštyn užverstu smakru ir stiklinėm akim. Ištraukti jį iš ugnies jau nebuvo įmanoma.

Šokinėdami degančiomis parketo lentelėmis, plekšnodami sau per rusenančius pečius ir krūtines, vyrai iš svetainės traukėsi į kabinetą ir prieškambarį. Tie, kurie laukė valgomajame ir miegamajame, išpuolė į koridorių. Atbėgo ir likusieji iš virtuvės, šoko į prieškambarį. Svetainė jau skendėjo ugnyje ir dūmuose. Kažkas paskubomis spėjo surinkti gaisrininkų dalinio numerį ir šūktelėti į ragelį:

– Sodų trys šimtai du bis!

Nebuvo kada gaišti. Liepsna išsiveržė į prieškambarį. Pasidarė sunku alsuoti.

Vos tik pro išdaužtus užburto buto langus išvirto pirmieji dūmų tumulai, kieme pasigirdo išgąstingi žmonių riksmai.

– Gaisras, gaisras, degam!

Žmonės visuose butuose ėmė klykti į ragelius:

– Sodų! Sodų, trys šimtai du bis!

Kai Sodų gatvėje pasigirdo širdį veriantys iš visų miesto pakraščių lekiančių ilgų raudonų mašinų varpai, kieme besiblaškantys žmonės regėjo, kaip pro penktojo aukšto langus drauge su dūmais išskrido trys tamsūs berods vyrų siluetai ir vienas nuogos moters siluetas.