Gintaras Beresnevičius

Dieviškosios hierofanijos ir aukojimas „visiems dievams”
(Esė)

Hierofanija čia bus suprantama pagal M. Eliadės terminologiją – tai šventybės apsireiškimas gamtos objektuose, daiktuose, asmenyse. Tai reikštų, kad hierofanija yra maždaug šventybės įsidaiktinimas, įsidabartinimas. Objektai gali būti labai skirtingi, tačiau juos sieja pačios šventybės apsireiškimas.

Žinoma, mes iš karto galime tarti, kad hierofanijos – tai kultui skirtos arba šventosios giraitės, kurios baltų teritorijose žinomos nuo seniausių laikų, šventoji ugnis, kalvos, atmosferiniai reiškiniai etc. Vis dėlto kiek tos hierofanijos siekia; kiek, sakykime, gali „nusileisti”? Kaip minėta, hierofanijos gali būti ir daiktai, ir gamtos objektai, jos gali slypėti ir įvaizdžiuose, mituose, ritualuose ir t. t., ir pan. Siūlyčiau atlikti labai nedidelę judesių apyskaitą, būtent lietuvių ir iš dalies prūsų aukojimo ritualų judesių fenomenologiją. Taigi mūsų dėmesys kryps į smulkiausius ritualo elementus, aukotojo judesius, aukojamo objekto dislokavimą ar deformacijos būdus ir į paties aukotojo laikyseną.

Taigi mūsų objektas – dievų įsiterpimas į pasaulį per aukotojo judesius ir dievų įsidabartinimas judesių hierofanijose.

Sakraliniai judesiai

Šiuo atveju apsiribosime M. Strijkovskio „Kronikos” medžiaga. Šiaip ir joje ne viską pavyks apimti. M. Strijkovskis remiasi „prūsiškais” šaltiniais, „Sūduvių knygele”, J. Maleckiu ir kt. šaltiniais, kur ši aukojimo hierofanija aprašyta gana smulkiai.

Vardydamas lietuvių ir žemaičių dievus, jis pirmuoju mini Prokorimą, kuriam buvo aukojami balti romyti gaidžiai, bet nepjaunami, o pagaliu užmušami, dalį tų gaidžių valgydavo patys, kitą dalį žyniai, o trečią dalį sudegindavo [BRMŠ II 546]. Daugeliui kitų dievų aukojamų naminių paukščių užmušimo būdo M. Strijkovskis nepatikslina, bet, tarkime, Šeimos dievui įvairių spalvų gaidžius bei vištas mušdavo. Taigi vienas iš sakralinių judesių – mušimas pagaliu. Matyt, taip siekiama pabrėžti ypatingą aukojimą, kuris skiriasi nuo „profaniško” gyvulio papjovimo, paskerdimo. Kita vertus, šis aukojimas atliekamas „nepraliejant kraujo”, su tuo siejama ir kita ritualo dalis, o būtent – šiam dievui aukojamus gaidžius ar vištas mesdavo į krosnį, kol aukos visiškai sudegdavo. Taigi per visą ritualą aukojant kraujas nepraliejamas – galbūt dėl to, kad Šeimos dievas turėjo užtikrinti, kad šeimyna laikytųsi, tai yra kad joje nebūtų kivirčų, išsibėgiojimų ir ligų, o kraujas, pralietas Šeimos dievui, galėjo turėti rituališkai neigiamų pasekmių. Gana smulkiai M. Strijkovskis aprašo, kaip užmušami gyvuliai, aukojami dievui Žemininkui per derliaus šventę: pirmasis ima pagalį žynys, „sukalbėjęs maldas, pagal įprastinį jų ritualą, po to visi aplinkui stovintieji muša pagaliais tą gyvulį per galvą, per pilvą, per nugarą, per sprandą ir per kojas” [BRMŠ II 548].

Krūminei būdavo užmušamos vištos su žema skiautere ir jų mėsa būdavo kapojama į smulkiausius gabaliukus, idant rugiai augtų tankūs, varpingi, į šiaudus neišeitų [BRMŠ II 546]. Taigi matome ir dar vieną judesį – ritualinį kapojimą. Jo prasmė paaiškinta – aukos pateikimas ar aukos destrukcijos būdas nurodo dievui, kokių konkrečiai paslaugų iš jo tikimasi. Jei Šeimos dievui aukojant siekiama, kad šeima būtų vieninga ir gyventų darniai, jam skirta auka nepatiria fizinės destrukcijos iki pat ją atiduodant ugniai. O iš Krūminės prašant gausos ir tankumo, jai skirta višta sukapojama kuo smulkiausiai.

Dar vienas judesys, kuris turėtų būti susijęs su aukojimu dangaus dievams – tai aukojamo objekto iškėlimas į viršų, pasak M. Strijkovskio, taip per pavasario šventę, skirtą dievui Pergubriui, viršaitis, kaip vadinamas žynys, ima puodą alaus, pakelia jį viršun ir malda kreipiasi į dievą Pergubrį, duodantį žiemą ir vasarą – toliau aukojama ir visiems kitiems dievams, kurių išskaičiuojama 15 [BRMŠ 549]. Kadangi pavasario šventė gali būti siejama tiek su pačiu Pergubriu, tiek su visais svarbiaisiais dievais, pakeliant puodą į viršų atliekama reprezentacinė funkcija – iškilmingas pasveikinimas. Tai dar nėra paaukojimas, o tik pašventimas, dievų pakvietimas, aukos iškėlimas.

Visiems dievams žynio viršaičio pašventintas ir dievams paskirtas ožys ar jautis prieš aukojimą vedamas į klojimą ir ten pakeliamas į viršų, o kol vyrai laiko jį iškėlę, žynys dar kartą kreipiasi į visus dievus [BRMŠ 550]. Kadangi šie kreipimaisi į visus dievus kartojasi, matyt, galėtume pagrįstai teigti, kad aukojant visiems dievams, nesvarbu per kokią šventę, aukojamas objektas iškeliamas į viršų. Paskui jį žynys paskerdžia, bet taip, kad kraujas nenutekėtų ant žemės, o į geldą. Tada „semdamas kaušeliu arba puodeliu, viršaitis šlaksto žmones, o liekaną išsidalija puodeliukais ir kiekvienas savo namuose šlaksto gyvulius taip, kaip mūsų įprasta šlakstyti švęstu vandeniu”. Šlakstymas irgi gali būti priskiriamas prie ritualinių veiksmų, ir nebūtinai jis turi būti pasiskolintas iš bažnytinių veiksmų, kaip ir smilkymas per mirusiųjų atminų ritualą, kai „vyriausias šeimininkas, kai visi jau turi pradėti valgyti, paima į samtį visokių grūdų, druskos ir kitko, be to, smilkalų ir užsmilkęs sako „A za wissumos priatelos musu!” ir t. t., o po to senųjų protėvių giesmes giedodami valgo ir geria, kol ant kojų nebepastovi” [BRMŠ II 551].

Per daugelį švenčių, ypač derliaus ar šermenų metu, minimas metimas, t. y. numetimas ant žemės, kreipiantis tiek į Žemynėlę, Žemininką, tiek į konkretų mirusįjį ar į visus mirusiuosius – nuliejama alaus po stalu, ant žemės metama kiekvieno patiekalo gabalėlis [BRMŠ II 548, 551 ir kt.]. Taigi prie aukojimo būdų priskirtinas ir numetimas ant žemės, Žemynos ar derliaus švenčių atveju visiškai suprantamas, mirusiųjų atveju, matyt, per žemę yra pasveikinami ir maitinami po žeme gulintys mirusieji, kurie, kad ir būdami vėlėmis, kažkaip tas aukas gauna, gal per žemėje gulintį kūną, gal dalyvaudami puotoje nematomais vėlių kūnais.

Dar vienas sakralinis judesys, skirtinas nuo numetimo ir turintis visai kitą prasmę, – tai svaidymas, svaidymasis. Per Pergubrio šventę kreipiamasi tiek į patį Pergubrį, tiek – programiškai – į visus kitus dievus. Viršaitis kreipiasi iš eilės į Pergubrį, Perkūną, Svaikstiką, Pilvytį ir kitus – iš viso į 15 dievų. Viršaitis arba šioms apeigoms vadovaujantis žynys, įsikandęs pilną kaušelį alaus, geria jį, vien tik laikydamas dantimis, neliesdamas rankomis paties kaušelio, paskui sviedžia jį per galvą atgal, irgi vien galvos judesiu, o užpakalyje stovintis tijūnas ar valsčiaus vyresnysis sugriebia jį rankomis ir vėl stato ant stalo prieš žynį, kuris tą patį kartoja kito dievo garbei. Čia kaip tik kartojasi viršaus, oro, dangaus sferos imitacija – būtent šiose apeigose žynys ir kelia puodą į viršų ir aukoja dievams. Remiantis analogijomis reikėtų spręsti, kad čia aukotojai geria alų ritualiniu būdu, t. y. neimdami jo į rankas, dėl kelių priežasčių. Pirma, šitoks, nebuitinis, alaus gėrimas jau yra hierofanija. Antra, svaidymas daugiau pabrėžia aukos susilietimą su viršumi, nei su apačia. Beje, šiose apeigose neminima, kad kas nors mėtytų kąsnelius ant žemės (žinoma, nereiškia, kad to negalėjo būti). Tai yra ir sakralizuotas pasveikinimas, pašlovinimas, greičiausiai ne tiek dangiškos, kiek kitoniškos „visų dievų” sampratos apraiška. Dievai visi yra kitokie, kitoniški, ir kada kalbame apie jų visumą, ant žemės aukos nemetamos, priešingai – aukojimo rituale vengiama susidurti, kontaktuoti su žeme. Tai ir simboliškas dvasinės, kitoniškos dievų prigimties pripažinimas. Drauge ir nurodymas, kad posakis „visi dievai” yra suvokiamas ne kaip abstraktus pasakymas, o kaip konkrečios visumos suvokimas. Būtent tai konkrečiai visumai ir skiriami „oro”, svaidymo sferai artimi ritualai. Kada kalbama apie „visumą”, ožio aukojimo šventėje, kur aukojamas ožys ir jautis (beje, gyvulys ar galvijas paskerdžiamas, tik stengiamasi surinkti kraują ir jo neišlaistyti), vėl aptinkame svaidymą. Čia galvijas prieš aukojant pakeliamas į viršų, per tolesnes apeigas vyrai sėdi aplink ugnį. „Moterys jiems atneša dar nekeptų papločių, vyrai ima juos kiekvienas po vieną ir svaido kits kitam per liepsną, kol iškepa. Tada valgo, geria dainuoja ir groja ilgais trimitais per kiaurą naktį” [BRMŠ II ]. Apie kąsnelių mėtymą ant žemės neužsimenama, nors gal tai pavaduoja paskutinė užbaiga – ryte ritualinės puotos likučiai užkasami, gerai paslepiami po kauburiu. Čia norint galima matyti auką žemei, norint – tiesiog šventos puotos maisto sakralizaciją, kuri neleidžia likučių išmesti, jie turi būti atsakingai užkasami. Šiose apeigose, kur matėme ir svaidymą, ir aukojamo gyvulio kėlimą viršun ir žinome, kad ši šventė skirta „visiems dievams”, įdomu ir tai, kad prieš aukodamas viršaitis tris kartus ratu apeina apie aukoti skirtą gyvulį [BRMŠ]. Apskritimas yra visų pirma dangiškas ženklas, tradiciškai dangaus dievų šventovės apskritos. Tad dar vienas argumentas, galintis paliudyti, kad visų dievų hierofanija siejasi su aukštuma, dangumi, oru.

Metimas žemėn, svaidymas, šlakstymas, smilkymas, trenkimas, daužymas, – visa tai turi savo reikšmes ir bemaž viskas atliepia dieviškąją erdvę. Žmonės, atlikdami šiuos judesius, išeina iš buitinių judesių ir pereina į kitokią judesių sferą, kurią būtų galima įvardyti kaip sakralią. O pats judesys – konkrečios dievybės raiškos laukui priklausanti hierofanija, viena iš daugelio, kada aukodamas žmogus susiduria su dievybe.

Galima tarti, kad labai apytiksliai „visų dievų” įvaizdis vis dėlto labiau siejasi su dangumi, viršumi. Kai aukojama derliaus šventėse, mirusiųjų šventėse, aukos, skirtos mirusiesiems ir dievams atskirai, t. y. maisto kąsneliai, metami ant žemės, kuri čia ir adresatas, ir tarpininkas.

Aukotojo fizinė padėtis

Kęstučio aukos aprašyme ir tarp mūsų jau minėtų laikysenų matėme žynio padėties orientaciją į viršų arba vyrų į viršų keliamą aukojamą gyvulį, taigi padėtis, kai veidas atkreiptas į viršų ar į dangų, yra ir žinoma, ir savaime suprantama. Tačiau yra ir kitokių aukotojo laikysenos būdu. Tarkime, M. Strijkovskis aprašydamas aukojimą žirgų karo dievui Chaurirari teigia, kad, „užpečky ant balnų sėdėdami, jam meldėsi ir aukas aukojo” [BRMŠ II 546] . Sėdėjimas ant balno tarsi reiškia ir į karą jojimo situaciją, bet tai yra ritualinis sėdėjimas aukojimo metu. Ir ne vien sėdėjimas. Toliau Strijkovskis pasakoja apie aukojimą Bubilui, medaus ir bičių dievui, kurį „garbindavo užpečky tupėdami” [BRMŠ 546]. Taigi savitą religinę aukotojo laikyseną papildo ne ką mažiau savitas žynio elgesys. Žynys „laikydavo rankoj didelį naują gorčių, pilną medaus, ir, sukalbėjęs reikiamas maldas, su didžiu riksmu trenkdavo jį į pečių, kad net šukės išlakstydavo, prašydamas dievą Bubilą, kad bitės gausiai spiestų” [BRMŠ II 546]. Šukių skaičius, trenksmas, riksmas, matyt, reiškia Bubilo / Babilo triukšmingumą, kaip yra pažymėjęs A. J. Greimas, tačiau mes čia turime situaciją, kai vienas aukotojas užkrosnyje tupi, kitas – stovi, meldžiasi ir trenkia auką į krosnį.

Aukojimas visiems dievams – iškeliant auką į viršų; be to, jau galime išskirti du aukojimo tipus – kruviną ir bekrauję auką. Bekraujė auka – tada, kai gyvulys rituališkai užmušamas pagaliais. Tupėjimas, sėdėjimas – padėtis, artimiausia dievybės globojamai sferai, objektams.
Ką galime pasakyti apie dievų charakteristikas? Aukotojas ir fiziniais judesiais įeina į sakralybės lauką, jo judesius reguliuoja jo taisyklės, kurios sutampa su hierofanijų prasiveržimo per judesius modusu. Judesys rituale – tai atsakymas į dievybės lauką, hierofanija, kurioje ir tegali susitikti žmogus ir jo dievas.

„Šiaurės Atėnai”