Irvin D. Yalom

(Dvyliktass skyrius iš Irvino Yalomo romano „Melagis ant kušetės”)

DVYLIKTAS SKYRIUS

KETVIRTADIENIO RYTĄ KELIOS minutės prieš devynias Šelis nusivilko savo jojiko švarką ir ėmė nekantriai trypinėti Maršalo Streiderio laukiamajame. Pabaigus reikalus su daktaru Streideriu jo laukė smagi diena. Iš pradžių tenisas su Viliu ir jo vaikais, kurie grįžo namo velykinių atostogų. Dabar Vilio vaikai žaidė taip gerai, kad tai panėšėjo į dvejeto varžybas nei į treniruotę. Paskui pietūs Vilio klube: tie su sviestu ir anyžiais kepti langustai, o gal krabų minkštais kiautais sušis. O tada šeštosios žirgų lenktynės Įlankos pievose. Tingalingas, Vilio ir Arnio žirgas, prieš Santa Klarą. (Tingalingas – mėgstamiausias Šelio pokerio lošimas, kai žaidžiama penkiomis aukštomis ir žemomis kortomis, o šeštąją pabaigoje galima nusipirkti už pustrečio šimto dolerių.)

Šelis nevertino psichoterapeutų, tačiau Streideriui jautė prielankumą. Nors juodu dar nebuvo susitikę, Streideris jam jau pagelbėjo. Tą vakarą, gavusi jo faksogramą, Norma, – kuri, nepaisydama visko, karštai jį mylėjo, – grįžo namo. Ji taip džiaugėsi, kad nereiks nutraukti santuokos, jog puolė Šeliui į glėbį ir nusitempė jį į vonią. Juodu vėl prisiekė vienas kitam: Šelis – kad padedamas psichoterapeutų bandys įveikti savo įprotį lošti, o Norma – kad kartais leis jam vieną dieną pailsėti nuo jos nepasotinamo geismo.

Dabar, galvojo Šelis, man tereikia atlikti prievolę su šituo daktaru Streideriu, ir būsiu laisvas. Bet gal iš to išpešiu kokios nors naudos? Juk turi būti ir kas nors gera. Kol stumsiu laiką – veikiausiai keletą valandų, kad įtikčiau Normai ir terapeutui, — galbūt galėsiu iš tikrųjų pasinaudoti tuo vyruku.

Atsidarė durys. Maršalas prisistatė, paspaudė Sėliui ranką ir pakvietė vidun. Šelis užmetė ant savo jojiko švarko laikraštį, įėjo į kabinetą ir ėmė apžiūrinėti daiktus.

-Tai bent stiklo kolekcija, daktare! – Šelis mostelėjo į Maslerio kūrinius. – Man patinka tas didelis oranžinis daiktas. Neprieštarausite, jei paliesiu?

Šelis jau stovėjo prie skulptūrėlės ir, išvydęs pritariantį Maršalo gestą, perbraukė pirštais „Auksinę laiko spiralę”.

-Jėga. Kaip ramina. Lažinuosi, kai kurie pacientai mielai parsineštų ją namo. O ta rantyta briauna – žinote, ji panaši į Manheteno kontūrus. O taurės! Senos, ką?

-Labai senos, pone Merimanai. Joms maždaug pustrečio šimto metų. Patinka?

-Na, man patinka senas vynas. Apie senas taures nieko nenutuokiu. Vertingos, ar ne?

-Sunku pasakyti. Niekas nepardavinėja senovinių chereso taurių. Taigi, pone Merimanai… – Maršalas nutaisė oficialų balsą, tinkantį konsultacijos pradžioje. – Prašau sėstis ir pradėsime.

Šelis paskutinį kartą paglostė oranžinį rutulį ir atsisėdo.

-Apie jus žinau tik tiek, kad kadaise buvote daktaro Pandės pacientas ir instituto sekretorei sakėte, kad norite tuoj pat susitikti.

-Na, ne kasdien perskaitai laikraštyje, kad tavo psichoterapeutas – mėšlo krūva. Kuo jis kaltinamas? Ką jis man padarė?

Maršalas tvirčiau suėmė konsultaciją į rankas.

-Kodėl jums pradžioje nepapasakojus šiek tiek apie save ir dėl ko nuėjote gydytis pas daktarą Pandę?

-Oho, daktare. Man reikia susikaupti. General Motors neskelbia, kad jūsų automobilio būklė pavojinga, o paskui neprašo, kad savininkai spėliotų, kas nutiko, tiesa? Jie pareiškia: kažkas blogai degimo sistemoje arba sugesti gali degalų siurblys, arba automatinė pavarų dėžė. Tai gal ir jūs iš pradžių pasakykite, kokių trūkumų turėjo daktaro Pandės psichoterapija?

Maršalas akimirką sutriko, bet greitai atgavo pusiausvyrą. Tai paprastas pacientas, tarė jis sau. Tai eksperimentas – pirmoji atitaisomoji psichoterapija istorijoje. Jei reikės lankstumo, jis bus lankstus. Dar žaisdamas puolėju jis didžiavosi gebėjimu perprasti priešininką. Reikia gerbti pono Merimano norą žinoti, nusprendė jis. Suteik jam tai… ir nieko daugiau.

-Jūsų noras teisėtas, pone Merimanai. Psichoanalizės institutas išsiaiškino, kad daktaras Pandė dažnai pateikdavo keistas ir nepagrįstas interpretacijas.

-Pakartokite.

-Atsiprašau, norėjau pasakyti, kad savo neapgalvotais paciento elgesio aiškinimais jis dažnai galėdavo sukelti nerimą.

-Vis dar nieko nesusigaudau. Kokiais aiškinimais? Duokite pavyzdį.

-Pavyzdžiui, kad visi vyrai siekia tam tikros homoseksualinės vienybės su tėvu.

-Ką?

-Na, galbūt jie trokšta įlįsti į tėvo kūną ir su juo susilieti.

-Taip? Į tėvo kūną? Kas dar?

-Ir tas troškimas gali kirstis su bičiuliškais jausmais kitiems vyrams. Ar tai jums ką nors primena iš darbo su daktaru Pande?

-Taip. Taip. Primena. Kai kas sugrįžta. Tai buvo prieš daug metų, viską užmiršau. Bet ar tiesa, kad mes viską prisimename? Kad viskas saugoma palėpėje, viskas, kas kada nors mums nutiko?

-Tikra tiesa, – Maršalas linktelėjo. – Tai vadinama pasąmone. Dabar pasakykite, ką prisimenate iš psichoterapijos.

-Tik tiek – tuos dalykus su tėvu.

-O kokie jūsų santykiai su kitais vyrais? Ar kyla bėdų?

-Didžiulių bėdų. – Šelis vis dar vaikščiojo apgraibomis, bet pamažu pradėjo susigaudyti. – Didžiulių didžiulių bėdų! Pavyzdžiui, nuo tada, kai prieš kelis mėnesius mano kompanija subankrutavo, vis dar ieškau darbo ir kaskart, kai nueinu į pokalbį – beveik visada su vyrais, vienaip ar kitaip susimaunu.

-Kas nutinka per pokalbį?

-Viską sugadinu. Susijaudinu. Manau, tai dėl tų pasąmonės dalykų su tėvu.

-Kaip susijaudinate?

-Baisiai susijaudinu. Kaip tai pavadinti? Suprantate – panikuoju. Pradedu tankiai kvėpuoti ir visa kita.

Šelis stebėjo, kaip Maršalas kažką užsirašo, ir nusprendė aptikęs turtingą gyslą.

-Taip, panikuoju – tiksliau negalėčiau pasakyti. Negaliu atgauti kvapo. Prakaituoju kaip velnias. Darbdavys žiūri į mane kaip į beprotį ir galvoja: „Kaip šitas žmogelis pardavinės mūsų gaminius?”

Maršalas ir tai užsirašė.

-Taigi man labai greitai parodo duris. Taip nervinuosi, kad ir jie susinervina. Todėl jau seniai neturiu darbo. Ir dar kai kas, daktare, aš losiu pokerį – su keliais vaikinais, jau penkiolika metų. Draugiškai lošiame, bet statome nemažas sumas, todėl pralošiu krūvas pinigų… Tai konfidencialu, ar ne? Turiu galvoje, jei kada nors susitiktumėte su mano žmona, tai liktų tarp mūsų, tiesa? Jūs prisiekėte saugoti paslaptį?

-Žinoma. Viskas, ką sakote, lieka tarp mūsų. Šie užrašai tik man pačiam.

-Tai gerai. Nenorėčiau, kad žmona sužinotų, kiek pinigų pralošiu – mano santuoka jau ir taip pašlijusi. Aš iš tikrųjų daug pralošiau, ir kai dabar galvoju, prisimenu, kad tai prasidėjo maždaug tada, kai nuėjau pas daktarą Pandę. Kai ėmiau lankyti pas jį psichoterapiją, praradau savo gebėjimus – pradėjau bijoti vyrų, visai taip, kaip kalbėjome. Žinote, prieš psichoterapiją puikiai lošiau – geriau nei vidutiniškai, o po jos viskas užsiraukė: pasidariau įsitempęs, išsiduodavau… visą laiką pralošdavau. Žaidžiate pokerį, daktare? Maršalas papurtė galvą.

-Mums reikia daug ką aptarti. Gal truputį pasikalbėtume apie jūsų pirmąjį apsilankymą pas daktarą Pandę?

-Tuoj tuoj. Leiskite pirma užbaigti, daktare. Norėjau pasakyti, kad per pokerį svarbiausia ne sėkmė – žaidžiant pokerį svarbiausia nervai. Septyniasdešimt penki procentai lošimo – psichologija: kaip valdyti emocijas, kaip blefuoti, kaip reaguoti į blefą, žinoti, kokius signalus siunti, kad ir netyčia, kai gauni geras arba blogas kortas.

-Taip, suprantu, ką norite pasakyti, pone Merimanai. Jei su žaidimo bičiuliais jaučiatės nejaukiai, negalite sėkmingai lošti.

-Nesėkmė mums lošiant man reiškia galą. Daugybę pinigų.

-Taigi pereikime prie klausimo, kodėl nuėjote pas daktarą Pandę? Taip… kuriais metais tai buvo?

-Na, man atrodo, kad daktaras Pandė su savo klaidingomis interpretacijomis kaltas, kad man nesiseka lošti ir nerandu darbo. Galų gale tai man daug kainavo – krūvų krūvas pinigų!

-Taip, suprantu. Bet sakykite, kodėl nuėjote į konsultaciją pas daktarą Pandę?

Maršalas ėmė vis labiau nerimauti dėl pokalbio linkmės, o Šelis staiga atsipalaidavo. Jis sužinojo, ko norėjo. Ne veltui devynerius metus pragyveno su kieta civilinės teisės advokate. Dabar, nusprendė jis, neturiu ko pralošti – galiu tik laimėti, jei būsiu pavyzdingas pacientas. Jis suprato, kad teisme jo galimybės bus daug didesnės, jei rimtai atsidės tradicinei psichoterapijai. Todėl jis kuo nuoširdžiausiai ir rūpestingiausiai atsakinėjo į visus Maršalo klausimus — žinoma, tik ne apie konsultacijas pas daktarą Pandę, nes apie jas Šelis ničnieko neprisiminė.

Kai Maršalas pasiteiravo apie tėvus, Šelis pasinėrė giliai į praeitį: kaip mama be galo liaupsino jo talentą ir grožį, kaip, priešingai, buvo nuolat nusivylusi jo tėvo planais ir daugybe nesėkmių. Nors ir kaip meilikavo mama, Šelis buvo tikras, kad tėvas suvaidino svarbiausią vaidmenį jo gyvenime.

Taip, kuo daugiau jis apie tai galvojo, tuo labiau jį glumino daktaro Pandės interpretacijos apie tėvą, prisipažino jis Maršalui. Nors tėvas elgėsi neatsakingai, Šelis jautėsi jam labai artimas. Jaunystėje jis tiesiog garbino tėtuką. Jam patiko žiūrėti, kaip jis su draugais lošia pokerį, važinėja į lenktynes – į Monmautą Naujajame Džersyje, į Hajalėjų ir Pimliką, kai jie atostogaudavo Majamio paplūdimyje. Jo tėtis lažindavosi per įvairiausias varžybas: kurtų lenktynėse, futbolo, krepšinio rungtynėse. Ir žaisdavo visokius žaidimus: pokerį, vežimą, durnių, trik trak. Šelis labiausiai mėgdavo prisiminti, kaip žaidžiant durnių sėdėdavo tėčiui ant kelių ir surinkdavo kortas. Į suaugusiųjų pasaulį jis pasijuto priimtas tada, kai tėvas leido jam prisidėti prie žaidimo. Prisiminęs, kaip būdamas šešiolikos jis pirmą kartą išdidžiai pareikalavo pakelti statomą sumą žaidžiant vežimą, Šelis susigūžė.

Taip, Šelis sutinkąs su Maršalu, kad labai stipriai susitapatino su tėvu. Jo balsas kaip tėvo ir jis taip pat dažnai dainuoja Džono Rėjaus dainas. Šelis vartoja tokį patį skutimosi kremą ir tokį patį losjoną kaip tėvas. Dantis irgi valosi valgomąja soda, o kiekvieną rytą nusiprausęs po dušu kelias sekundes apsilieja šaltu vandeniu. Mėgsta skrudintas bulvytes ir, kaip tėvas, restorane dažnai paprašo padavėjo paimti jo bulvytes ir dar labiau paskrudinti!

Kai Maršalas pasiteiravo apie tėvo mirtį, Šelis apsipylė ašaromis. Jis papasakojo, kaip būdamas penkiasdešimt aštuonerių tėvas mirė nuo infarkto. Tądien, apsuptas bičiulių, jis traukė žuvis žvejybiniame kelionių laive prie Kei Vesto krantų. Šelis netgi papasakojo Maršalui, kaip jam buvo gėda, kad per laidotuves vis suko galvą, kokią žuvį tėvas tada paskutinę sugavo. Ar jis ją ištraukė? Kokio dydžio ji buvo? Bičiuliai visuomet surinkdavo nemažą banką didžiausiam laimikiui, tad gal pinigai priklausė jo tėvui? arba įpėdiniui? Galbūt jis daugiau niekada neišvys tėvo žvejybos draugų – ir Šeliui kilo baisi pagunda iškelti šį klausimą per laidotuves. Tik gėda suturėjo.

Po tėvo mirties Šelis vienaip ar kitaip kasdien apie jį pagalvoja. Rytą, rengdamasis ir žvelgdamas į save veidrodyje, mato pūpsančius blauzdų raumenis, įtrauktus sėdmenis. Sulaukęs trisdešimt devynerių jis vis labiau panašėja į tėvą.

Pasibaigus valandai Maršalas su Šeliu sutarė, kad jei jiems tai puikiai sekasi, reikėtų netrukus vėl susitikti. Maršalas turėjo kelias laisvas valandas – dar buvo neužimtas Piterio Makondo laikas, todėl nusprendė kitą savaitę Šelį priimti tris kartus.