Viktor Frankl

 

(Trečias skyrius iš Viktor E. Frankl knygos „Nesąmoningas Dievas“)

3. Egzistencinė sąžinės analizė

Dabar pamėginsime išsamiau paaiškinti tai, ką pavadinome „dvasiniu nesąmoningumu” ir kartu griežtai supriešinome su instinktyviu nesąmoningumu; tam pasitelksime sąžinės fenomeną. Jei atsakingą būtį apibūdinome kaip pirmapradį fenomeną, turime pripažinti, kad sąžinė neatskiriama nuo žmogaus būties kaip „nusprendžiančios būties”. Visa, ką iki šiol mėginome išvesti remdamiesi dedukcija, dabar, pasitelkus sąžinės fenomeną, turėtų atsiskleisti induktyviai arba, tiksliau pasakius, fenomenologiškai. Juk tai, ką vadiname sąžine, siekia nesąmoningą gelmę, šaknijasi nesąmoningoje dirvoje; kaip tik didžiuosius, tikruosius – egzistenciškai tikrus -sprendimus žmogus atlieka visiškai nereflektuodamas, taigi nesąmoningai; sąžinės ištakos glūdi nesąmoningumo srityje.

Šia prasme sąžinę galime pavadinti ir iracionalia; ji yra alogiška arba, dar tiksliau, ikilogiška. Juk esama iki-mokslinio ar net už jį ontologiškai pirmesnio ikiloginio būties suvokimo; panašiai esama ir ikimoralinio vertybės suvokimo, esmingai pirmesnio už bet kokią eksplicitinę moralę. Tai ir yra sąžinė.

Sąžinė iracionali, nes bent jau betarpiškoje atlikties tikrovėje ji niekada nėra visiškai racionalizuojama; ji atsiskleidžia tik vėliau, tik per „antrinę racionalizaciją”: vadinamasis sąžinės tyrinėjimas visada taip pat tegali būti tik antrinis, ir net sąžinės sprendimo galiausiai neįmanoma ištirti.

Paklausę, kodėl sąžinės veikla neišvengiamai iracionali, turėtume apmąstyti tokį faktą: sąmonei atsiveria esamybė [Seiendes], o sąžinei, priešingai, atsiveria ne esamybė, o tai, ko nėra, kas privalo būti. Privalomybė [Seinsollen] nėra tikrovė, ją dar reikia įtikrovinti; tai ne tikrovė, tai tik galimybė (antra vertus, ši gryna galimybė aukštesniame lygmenyje savo ruožtu nusako būtinybę). Jei tai, ką mums atskleidžia sąžinė, dar tik privalu įtikrovinti, privalu realizuoti, išsyk kyla klausimas: ar įmanoma tai realizuoti, pirma neatlikus dvasinės anticipacijos? Ši anticipacija, šis dvasinis numatymas įvyksta per tai, ką vadiname intuicija: dvasinis numatymas įvyksta regėjimo aktu.

Žodžiu, sąžinė pasireiškia kaip esmingai intuityvi funkcija: kad anticipuotų, ką privalu įgyvendinti, ji pirma turi tai nujausti [intuieren]; šia prasme sąžinė, ethos, tikrai yra iracionali ir tik vėliau gali būti racionalizuojama. Bet ar nežinome analogo, argi eros nėra taip pat iracionalus, taip pat intuityvus? Taip, ir meilė nujaučia, ir ji įžvelgia tai, ko dar nėra. Bet, priešingai sąžinei, ji įžvelgia ne tai, kas privalo būti, o tai, ko nėra, bet gali būti. Meilė įžvelgia ir atskleidžia mylimo Tu vertybių galimybes. Ir ji kažką numato dvasine rega: neįgyvendintas asmenines galimybes, slypinčias konkrečiame mylimame žmoguje.

Bet sąžinė ir meilė panašios ne tik tuo, kad abi susijusios su galimybėmis, o ne su tikrove; tai ne vienintelė priežastis, dėl kurios ir viena, ir kita akivaizdžiai gali veikti tik intuityviai. Antroji priežastis, lemianti tokią esmingai – nes neišvengiamai – intuityvią, iracionalią, niekad visiškai neracionalizuojamą veikseną: ir sąžinė, ir meilė susijusios su absoliučiai individualia būtimi.

Sąžinės užduotis yra atskleisti žmogui „tai, kas privalu”. Bet „tai, kas privalu” kaskart yra vienatinybė. Omeny turime tą vienkartinę ir unikalią galimybę – konkrečios asmenybės konkrečiomis aplinkybėmis, – kurią Maxas Scheleris mėgino nusakyti „situacinės vertybės” sąvoka. Žodžiu, tai kažkas visiškai individualaus, individuali privalomybė, kurios neužčiuopia joks universalus, apibendrintas „moralinis dėsnis” (kantiškojo imperatyvo prasme); tai privalomybė, diktuojama „individualaus dėsnio” (Georg Simmel), racionaliai nepažini, intuityviai tesuvokiama privalomybė. Štai šį intuityvų suvokimą atlieka sąžinė.

Vadinasi, sąžinė atskleidžia konkrečias, individualias vertybių galimybes ir atlieka tai intuityviai; tad gali kilti noras pavadinti jos veikseną instinktyvia ir, supriešinus sąžinę su „praktiniu protu”, traktuoti ją kaip etinį instinktą. Bet atidžiau pažvelgę netrukus įsitikintume, kad šis etinis instinktas esmingai skiriasi nuo to, ką paprastai laikome instinktu, – nuo vitalinio instinkto. Gyvūnų instinktas siekia būti visuotinis, apskritai veikia tik „bendrai”, taigi yra iš esmės schematiškas. Instinktų veikiami gyvūnai į aplinkos požymius ir poveikius reaguoja pagal sustabarėjusią schemą, nustatytą kartą visiems laikams visiems individams. Ši instinktyvi schema gali būti veiksminga ar neveiksminga kaip tik todėl, kad ji galioja tik bendrai, tik pagal didžiųjų skaičių dėsnį; atskirais atvejais ji gali būti nenaudinga, o kartais tiesiog pastūmėja pavienį gyvūną elgtis nors ir visiškai instinktyviai, tačiau kaip tik todėl itin netikslingai, „neprotingai”. Tarkim, ta instinktyvi reagavimo schema, kuri palaiko ar gelbsti skruzdėlių daugumą, visą skruzdėlyną, tam tikromis aplinkybėmis gali pražudyti pavienę skruzdėlę. Instinktas taikstosi su tuo: vitalusis instinktas nepaiso individo.

Visiškai kitaip, netgi priešingai veikia etinis instinktas; jo veiksmingumą užtikrina tai, kad jis kaskart siekia ne visuotinumo, o individualumo: jau minėjome, kad čia siekiai visada konkretūs. Jei gyvūną kartkartėmis suklaidina vitalinis instinktas, žmogų, priešingai, kartais gali suklaidinti kaip tik etinis protas, ir tik etinio instinkto, sąžinės, padedamas jis apskritai įstengia įžvelgti tą „vienintelę privalomybę”, kuri anaiptol nėra visuotinė; tik sąžinė pajėgia suderinti „amžiną”, visuotinį „moralinį dėsnį” su konkrečia konkretaus žmogaus situacija. Gyvenimas pagal sąžinę visada yra absoliučiai asmeninis gyvenimas absoliučiai konkrečiomis aplinkybėmis, nusakančiomis mūsų vienkartinę, unikalią štai-būtį: sąžinė visada įskaito mano asmeninės „būties” konkretųjį „štai”. Šie samprotavimai, jei teisingai juos suprasime, anaiptol nenukreipti prieš „moralinį dėsnį”, tik pagerbia sąžinę.

Dabar parodysime, kad ir šiuo požiūriu meilė artima sąžinei, ir ji yra individualiai kryptinga; ne tik sąžinės, bet ir meilės sprendimas susijęs su visiškai individualia galimybe. Sąžinė atskleidžia „kas privalu”, meilė atskleidžia kas įmanoma: ji atskleidžia unikalias mylimo žmogaus galimybes. Taip, meilė – tik meilė – pajėgi įžvelgti žmogaus unikalumą, pamatyti jį kaip absoliučią individualybę. Šia prasme meilei būdinga svarbi kognityvi funkcija. Galbūt kaip tik ši kognityvi meilės savybė buvo suvokta ir įvertinta jau tada, kai meilės ir pažinimo aktai hebrajų kalboje buvo įvardyti tuo pačiu žodžiu.

Tačiau ar turime teisę elgtis taip, kaip ką tik pasielgėme, ir pagal analogiją su sąžinės sprendimu kalbėti apie meilės sprendimą? Argi meilė turi ką bendro su sprendimu? Be abejo: per meilę, ypač per ją, žmogaus būtis tampa „nusprendžiančia būtimi”. Iš tikrųjų, partnerio, mylimojo pasirinkimas yra tikras pasirinkimas tik tada, kai jo nediktuoja instinktai. Kol manąjį meilės pasirinkimą lemia nesąmoningas pavyzdys, Imago, tol negali būti jokios kalbos apie meilę. Ne tik poezijoje, bet ir psichologijoje nedera rimuoti meilės [Liebe] su instinktais [Triebe]. Kol manasis Id gena manąjį Ego prie Tu, tol negalima kalbėti apie meilę: mylint ne Id gena Ego, mylint Ego „apsisprendžia” dėl Tu.

Tačiau ne tik ethos ir eros, ne tik sąžinė ir meilė šaknijasi ne racionalioje, o emocinėje, intuityvioje dvasinio nesąmoningumo gelmėje: čia ir pathos ištakos. Dvasinio nesąmoningumo srityje greta etinio nesąmoningumo, etinės sąžinės, esama ir, taip sakant, estetinio nesąmoningumo, meninės sąžinės. Šia prasme tiek kurdamas1, tiek atkurdamas menininkas vadovaujasi nesąmoningu dvasingumu. Šiuo atveju iš esmės iracionalią ir todėl niekada visiškai neracionalizuojamą sąžinės intuiciją atitinka įkvėpimas, kurio šaknys irgi glūdi nesąmoningo dvasingumo srityje. Menininkas kuria iš įkvėpimo, todėl jo kūrybos šaltiniai yra ir lieka tamsoje, kurios niekada visiškai neišsklaido sąmonė. Maža to, vis pasitaiko, kad pernelyg didelis sąmoningumas tiesiog trukdo tokiai kūrybai „iš nesąmoningumo srities”; neretai perdėta savistaba, noras sąmoningai „daryti” tai, kas tarsi savaime turėtų įvykti nesąmoningoje gelmėje, sukelia kūrybinę menininko negalią. Bet kokia nereikalinga refleksija čia tegali kenkti.

Kartą susidūrėme su tokiu atveju: vienas smuikininkas visada stengėsi groti kuo sąmoningiau, norėjo sąmoningai „daryti” viską, pradedant smuiko atrėmimu ir baigiant mažiausiomis grojimo technikos smulkmenomis. Aišku, tai tegalėjo sukelti visišką kūrybinę negalią. Pirmutinė terapijos užduotis buvo panaikinti šį polinkį į perdėtą refleksiją, savistabą: reikėjo atlikti tai, ką kitame kontekste tiesiog ir pavadinome derefleksija2. Psichoterapinis gydymas turėjo grąžinti pacientui pasitikėjimą nesąmoningumo sritimi; patarėme jam nuolat turėti omeny, kad jo nesąmoningumo sritis daug „muzikalesnė” už sąmonę. Išties, taip atlikta terapija atpalaidavo nesąmoningumo srities „kūrybines galias”, išlaisvindama iš esmės nesąmoningą (at)kūrimo procesą nuo varžančios perdėto sąmoningumo įtakos.

Kartu aptartasis atvejis atskleidžia esminį momentą, į kurį būtina atsižvelgti keliant kokius nors psichoterapinius tikslus: šiandien jau neleistina manyti, kad psichoterapija bet kokia kaina siekia įsisąmoninimo. Psichoterapeutas turi paversti nesąmoningą reiškinį sąmoningu tik probėgšmais. Nesąmoningumo – taigi ir dvasinio nesąmoningumo – srities reiškinius jis turi paversti sąmoningais tik tam, kad galiausiai leistų jiems vėl tapti nesąmoningais; nesąmoningą potentia jis turi paversti sąmoningu actus, kad suformuotų vėl nesąmoningą habitus. Psichoterapeutas turi siekti, kad nesąmoningi veiksmai vėl taptų savaime suprantami.

Ar tai turėtų reikšti, kad visą meninę kūrybą, o gal net ir visą etinę bei erotinę raišką reikėtų priskirti vadinamojo jausmo sričiai? Mums regis, čia reikėtų būti itin atsargiems. Šiandien jausmo sąvoka tapo labai netiksli. Niekada nežinai, ar šis žodis naudojamas nusakyti dabartinį jausmą, tiesiog jausminę būseną, ar intencionalų jausmą, – prisiminkime svarbų Schelerio pabrėžiamą skirtumą. Jei intencionalius jausmus tikrai galime priskirti dvasinio nesąmoningumo sričiai, tai jausminės būsenos su dvasine – egzistencine, t. y. tikrai žmogiška būtimi siejasi ne labiau nei kokios nors instinktyvios būsenos.

Būtina pabrėžti, kad netiksliu laikome tik žodį „jausmas”, anaiptol ne patį jausmą. Jausmo, ypač tokio, kurį reikėtų vadinti intencionaliu Schelerio prasme, tikrai negalime kaltinti netikslumu. Apskritai jausmas gali būti kur kas jautresnis, nei protas įžvalgus.

Kaip sunku atskleisti iš esmės neištiriamo dvasinio proceso nesąmoningą pagrindą, liudija šis paprastas faktas: visada ir visur buvo ir bus pokštaujama, visada ir visur buvo ir bus juokiamasi iš pokštų, bet iki šiol nepavyko moksliškai paaiškinti pokšto arba juoko fenomeno. Štai kaip menkai mūsų atliekami aktai susiję su refleksyviu žinojimu apie juos ir su jų racionaliu suvokimu.

Norėdami darsyk pabrėžti minėtąsias paraleles pridursime: kai dvasinis Ego panyra į nesąmoningumo sritį kaip į savo pagrindą, galime kalbėti apie sąžinę, meilę ar meną. Ir priešingai, kai psichofizinis Id įsiveržia į sąmonę, kalbame apie neurozę arba psichozę priklausomai nuo to, ar ši patologija yra psichogeninė (neurozės atveju), ar fiziogeninė (psichozės atveju).

Išnašos

1 Plg. mano knygos Dic Psychotherapie in der Praxis. Eine kasuistische Einfuhrungfiir die Arzte, Mūnchen, 1986, priedą „Psychotherapie, Kunst und Religion”.

2 Plg. mano knygą Theorie und Therapie der Neurosen. Einfūhrung in Logotlierapie und Existenzanalyse, Mūnchen, 1956.