Viktor E. Frankl

(Ketvirtas skyrius iš Viktor E. Frankl knygos „Nesąmoningas Dievas“)

4. Egzistencinis-analitinis sapnų aiškinimas

Prisiminus viską, ką iki šiol aptarėme, tampa akivaizdu, kad iš principo sunku atskleisti kaip tik dvasinio nesąmoningumo sritį; vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad esama kelio, kuriuo nesąmoningumo sritis – taigi, ir dvasinė jos dalis – tarsi pati išeina mūsų pasitikti: omeny turime sapnus. Klasikinis, laisvųjų asociacijų metodu grįstas sapnų aiškinimas, kurį į mokslą įvedė Freudas, leidžia pasinaudoti šia galimybe.

Mes irgi naudosimės šiuo metodu, žinoma, tam, kad jo padedami pakeltume į sąmoningą (ir atsakingą) lygmenį ne tik nesąmoningą instinktyvumą, bet ir nesąmoningą dvasingumą. Visa, ką kalbėjome, leidžia tikėtis, kad ir sapnus, šiuos nesąmoningumo srities produktus, sudaro ne tik instinktyvaus, bet ir dvasinio nesąmoningumo elementai. Tiesa, jei mėgindami suvokti pastaruosius pasitelkiame tą patį metodą, kurį Freudas taikė tik instinktyviajai nesąmoningumo srities daliai, vis dėlto siekiame kitų tikslų, būtent atskleisti dvasinio nesąmoningumo sritį, todėl galime paprieštarauti psichoanalizei ir tarti: nors mes žengiame drauge, bet kaunamės atskirai.

Beje, pasirodo, kad ir sapnų aiškinimo atveju tinkamiausias modelis, leidžiantis pademonstruoti, kaip veikia dvasinio nesąmoningumo sritis, yra sąžinė. Imkime, pavyzdžiui, tokį sapną:

Pacientė sapnuoja, kad ji nuneša į skalbyklą ir atiduoda kartu su nešvariais skalbiniais purviną katę, kurią paskui randa tarp grąžintų švarių skalbinių nebegyvą. Jos asociacijos: apie „katę” ligonė pasako, kad kates ji mylinti „labiausiai”; beje, „labiausiai” ji mylinti ir dukrą, vienintelį vaiką. Taigi „katė” čia reiškia dukrą. Kodėl katė „purvina”? Tai paaiškėja, kai iš pacientės sužinome, kad pastaruoju metu aplinkiniai nuolat liežuvauja apie jos dukters seksualinį gyvenimą, taigi išties „plaunami nešvarūs skalbiniai”. Kaip tik todėl pacientė nuolat seka ir prižiūri savo dukrą. Ką gi sako sapno visuma? Sapnas įspėja pacientę nepersistengti reikalaujant iš dukters dorovinės „švaros” (!), antraip ji ją mirtinai nukamuosianti. Žodžiu, sapne skamba įspėjantis pačios ligonės sąžinės balsas.

Visiškai neaišku, kodėl negalėtume šitaip paprastai paaiškinti sapną ir visus jo elementus, užuot kėlę išankstinę prielaidą, kad tie elementai būtinai privalo maskuoti dar ir infantilų seksualinį turinį. Priešingai, mes neišsižadėsime didžiosios psichoanalizės dorybės, objektyvumo, ir tada, kai tirsime empirinius dvasinio nesąmoningumo faktus. Tačiau objektyvumo reikalausime ir iš analizuojamojo, ir iš analitiko: mums svarbus ne tik besąlygiškas tiriamo objekto sąžiningumas (pateikiant asociacijas), bet ir absoliutus subjekto nešališkumas, neleidžiantis užsimerkti susidūrus su nesąmoningo dvasingumo faktais.

Dabar kito paciento sapnas. Ligonis pasakoja, kad šis sapnas gana dažnai kartojasi, kartais išnyra kelissyk tą pačią naktį kaip grandininio sapno dalis. Tada jis sapnuoja esąs viename užsienio mieste ir mėginąs – kaskart nesėkmingai – paskambinti telefonu pažįstamai damai. Paskambinti nepavyksta pirmiausia todėl, kad telefono diskas pernelyg didelis, jame apie šimtą padalų, tad pacientas negali surinkti numerio. Nubusdamas jis pastebi, kad numeris, kurį rinko, tik panašus į anos damos telefono numerį, iš tikrųjų tai įstaigos, kurioje jis dabar sėkmingai dirba, numeris.

Aptariant sapną su pacientu, profesionaliu kompozitoriumi, aiškėja, kad gyvendamas tame užsienio mieste jis kūrė muziką, kuri jį visiškai patenkino. Tai buvusi religinio turinio muzika. Dabar jis, kaip minėta, sėkmingai, bet nejausdamas vidinio pasitenkinimo, kuria džiazo muziką filmams. Ligonis tvirtai pareiškia, jog negali būti jokios kalbos apie tai, kad jis ilgėtųsi ano užsienio miesto, nes ten praleisti metai buvo nemalonūs visais atžvilgiais, išskyrus darbą; antra vertus, negali būti jokios kalbos ir apie tai, kad jis ilgėtųsi anos damos, nes jo nesiejo su ja nė menkiausias erotinis ryšys. Pacientas staiga spontaniškai paaiškina, kad sapno epizodas su milžinišku telefono disku atspindi jo rezignaciją, nes šiandien jam labai sunku pasirinkti. Paklausiame, kokį pasirinkimą jis turįs omeny?
Atsakymas ateina tarsi savaime: profesinį pasirinkimą tarp pasaulietinės ir nepasaulietinės muzikos, kurią kurti ir jaučiasi pašauktas mūsų pacientas. Dabar išsyk aiškėja ir pagrindinio sapno elemento reikšmė: pacientas nesėkmingai ieško „pakartotinio ryšio”. Tereikia „pakartotinį ryšį” pervardyti „atgaliniu ryšiu”, paskui išversti šį žodį, ir tada jis skamba taip: religio.

Vadinasi, šis sapnas ne įspėja sapnuojantįjį kaip ankstesnis, o yra priekaištas sau pačiam. Tačiau abiem atvejais sapno ištakos yra sąžinė, taigi dvasinio nesąmoningumo sritis; antrajame sapne aiškiai prabyla ne tik etinė, bet ir meninė sąžinė. Žinoma, asmeninė religinė problematika, kuri šiame sapne atsiskleidė kaip konkretus nesąmoningo dvasingumo objektas, kituose sapnuose gali išnirti mažiau užsimaskavusi, t. y. kaip akivaizdi, ne latentinė religinė problematika. Štai pavyzdys:

Pacientas sapnuoja, kad tėvas „perduoda” jam sachariną, bet jis atsisako, išdidžiai paaiškindamas, kad verčiau gers nesaldintą kavą ir arbatą, nei vartos kažin kokius pakaitalus. Žodis „perduoda” sukelia pacientui tokias asociacijas: „Perdava pažodžiui reiškia tradiciją; tradicija, kurią tėvas man perduoda, yra religinė konfesija”. Tolesnės asociacijos pateikia praėjusios dienos įvykių nuobiras: vakare prieš miegą pacientas skaitė straipsnį žurnale; tai buvo filosofo egzistencialisto ir teologo pokalbis. Filosofo argumentacija jam pasirodė labai įtikinama, ypač imponavo, kad šis filosofas atmetė egzistenciškai netikrą religingumą; pacientui labai patiko ta dialogo vieta, kur filosofas atsisako „bėgti į tikėjimo ar sapnų karalystę” ir sušunka: „Argi pakanka noro būti laimingiems? Mes norime realybės”. Vadinasi, ir būdraujant buvo atsisakyta netikrų dalykų. Klausykime toliau. Tą patį vakarą per radiją ligonis išklausė pamokslą, kurį jis apibūdino kaip pigią paguodą ir pavadino „saldoku”. Prisiminę, kad vienoje cituoto straipsnio vietoje irgi klausiama: „O kas tada, kai pasaulis netenka (!) skonio?”, suprasime, kokie asociatyvūs ryšiai susiejo su skonio sfera tai, kas (egzistenciškai) netikra (religingumo arba tradicinės konfesijos srityje), ir kodėl netikras saldėsis, sacharinas, turįs pakeisti tikrą cukrų, buvo pasirinktas kaip neapsakomai vaizdinga alegorija. Šio simbolio pasirinkimas galutinai paaiškės, kai sužinosime dar vieną faktą: mūsų pacientas visada nešiojasi kaip talismaną tam tikrą religinį simbolį, atitinkantį jo „tradicinę” konfesiją; nuo nepašvęstųjų žvilgsnių jis slepiamas mažoje medinėje dėžutėje, kuri kadaise buvo sacharino pakuotė.

Pasitaiko tokių sapnų, kuriuose dvasinio nesąmoningumo sritis reiškiasi atspindėdama asmeninę religinę problematiką, susijusią ne tik su konfesija, kaip ankstesniame sapne, bet ir (jau apsiribojus konkrečia konfesija) su bažnyčia kaip institucija. Empirinis tokios galimybės pavyzdys galėtų būti šis vienos ligonės sapnas.

Ji sapnavo: einu į Alserio bažnyčią. Atitinkamos asociacijos: eidama pas psichoterapeutą praeinu pro Alserio bažnyčią ir vis pagalvoju, kad esu pakeliui pas Dievą, bet ne per bažnyčią, o per psichoterapinį gydymą; mano kelias pas Dievą eina, taip sakant, per gydytoją. Grįždama iš gydytojo, vėl praeinu pro Alserio bažnyčią; taigi mano kelias pas gydytoją yra lankstas einant į bažnyčią. Toliau sapnuojama: bažnyčia atrodo apleista. Aiškinimas: bažnyčia „yra” apleista reiškia, kad pacientė apleido bažnyčią, ji atsuko bažnyčiai nugarą. Bažnyčia visiškai subombarduota: stogas įgriuvęs, tik altorius stovi sveikas. Aiškinimas: vidiniai sukrėtimai, kuriuos pacientė patyrė per karą, ne tik sujaukė jos psichiką, bet ir atvėrė jai religijos esmę (altorius!). Prasišviečia žydras dangus. Oras tyras. Aiškinimas: anie sukrėtimai atvėrė jos žvilgsniui antgamtinius dalykus. Bet virš manęs tebėra stogo liekanos, sijos, kurios gali nukristi, – ir aš bijau. Aiškinimas: ligonė bijo atkritimų, bijo vėl būti užversta. Bėgu laukan truputį nusivylusi. Aiškinimas: jos religinį – konfesinį, juolab bažnytinį-institucinį apsisprendimą šiuo metu temdo daugybė mažų nusivylimų: visiškai išpažinti savo religiją jai trukdo atsitiktiniai įspūdžiai, susiję su tariamu pavienių kunigų ir teologų smulkmeniškumu ir kietaširdiškumu.

Mus nustos stebinti tai, kad religinė – konfesinė problematika šiai pacientei įgavo bažnytinį – institucinį pavidalą, kai sužinosime apie jos ypatingą polinkį į mistiškus, ekstaziškus išgyvenimus. Tad būtų įdomu patyrinėti ir šį religinės problematikos aspektą, kitaip tariant, sužinoti, ar ir šis nesąmoningo mūsų pacientės dvasingumo aspektas atsispindi sapnuose. Tai liudija toks ligonės sapnas:

Esu Šv. Stepono aikštėje. Aiškinimas: katalikiškos Vienos centre. Stoviu prieš užmūrytą Šv. Stepono bažnyčios portalą. Aiškinimas: kelias į krikščionybę jai dar uždarytas. Katedroje tamsu, bet žinau: ten Dievas. Asociacija: Tu esi slėpiningas Dievas. Ieškau įėjimo. Aiškinimas: dabar ji ieško kelio į krikščionybę. Netrukus dvylikta. Aiškinimas: pats laikas. Kunigas N. N. sako pamokslą. (Kunigas N. N. mūsų pacientei yra krikščionybės atstovas.) Pro plyšį matau jo galvą. Aiškinimas: jo asmuo tėra dalis to, kam jis atstovauja. Aš noriu vidun. Aiškinimas: Ji nori nuo asmens atsigręžti į esmę. Bėgu siaurais koridoriais. Aiškinimas: siauri koridoriai reiškia baimę: mūsų pacientė baimingai nekantraudama ieško savo tikslo. Turiu ledinukų dėžutę. Ant jos užrašas: Dievas šaukia. Aiškinimas: jos pašaukimas religiniam gyvenimui, tam tikslui, kurio ji taip nekantriai siekia, žodžiu, pats kelias į tikslą susijęs su mistiško, ekstaziško išgyvenimo saldybe. Išimu ledinuką iš dėžutės ir kramtau, nors žinau, kad galiu susirgti. Asociacija: ligonė vėl pakartoja, kad per savo mistines ekstazes ji visai sąmoningai rizikuoja „nugrimzti į beprotybę”, taigi susirgti. Bijau, kad kas neperskaitytų užrašo ant dėžutės; droviuosi jo ir mėginu ištrinti. Asociacija: pacientė žinojo, kad jos „atvejis” bus publikuojamas, todėl padarė viską, kad tam sukliudytų.

Šis momentas labai svarbus atliekant tolesnius tyrinėjimus: išties dažnai pacientai drovisi savo religingumo. Smarkiai apsiriktume šį drovumą tapatindami su neurotišku varžymusi. Drovumas yra visiškai natūrali būsena; dažnai tai anaiptol ne neurotiškas trikdys. Šiai temai skirtame veikale Maxas Scheleris parodė, kad ir meilės atveju drovumas atlieka grynai apsauginę funkciją. Jo užduotis yra apsaugoti, kad kas nors netaptų tiesiog objektu, žiūrovų objektu. Galime sakyti, kad meilė baiminasi būti pamatyta. Todėl ji vengia bet kokios viešumos; viešumoje žmogus būgštauja, kad nebūtų išniekinta tai, kas jam šventa. Šitoks išniekinimas įvyksta kaskart, kai prarandamas atsidavimo betarpiškumas, kai atsidavimas virsta objektu, – nebūtinai svetimo žvilgsnio, net ir savistabos objektu. Abiem atvejais kyla grėsmė, kad išnyks tiesioginis, pirmapradis, tikras išgyvenimas, kad egzistenciškumas virs būsenos, kurią stebi kitas žmogus arba stebi pats, faktiškumu. Žodžiu, stebint meilę gožiamo Ego sąskaita auga Id.

Regis, panaši lemtis ištinka ir kitą ne mažiau šventą, netgi didžiausią žmogaus šventybę – religingumą. Nepamirškime, kad religingumas ne mažiau nei meilė reiškia tikrą intymumą. Religingumas intymus dvejopa prasme: jis yra „vidujausias”, antra vertus, kaip ir meilę, jį saugo drovumas. Tikrasis religingumas vengia bet kokios viešumos kaip tik dėl savojo tikrumo; jis slepiasi idant neišduotų savęs. Mūsų pacientai baiminasi „išduoti” savo „intymų” religinį išgyvenimą; jų baimė yra dvejopa -jie baiminasi ir „išplepėjimo”, ir „išdavystės”. Bijodami „išdavystės”, jie nenori savo intymių išgyvenimų pateikti tokiam klausytojui, kuris jų nesupras, galbūt nepripažins, kad tie išgyvenimai tikri, nelaikys jų tuo, kuo jie yra, bandys įrodinėti jų netikrumą: tarkim, tokie pacientai bijo, kad gydytojas, kuriam jie atskleidžia savo išgyvenimus, užsimanys demaskuoti jų religingumą kaip libido sublimavimą; antra vertus, gal jis panorės juos demaskuoti kaip neasmeniškus, kaip susijusius ne su Ego, o su Id („archajiškas” arba „kolektyvinis nesąmoningumas”)1.

Tik taip galime suprasti, kodėl minėtoji pacientė baiminosi, kad vienądien ji bus aprašyta kaip „atvejis”, kartu pažeminant jos religinius jausmus iki objekto. Panašiai baiminamasi ne tik publikacijų, ne tik „išviešinimo”; pacientai baiminasi ir būti demonstruojami „publikai”. Omeny turime tai, ką nesyk pastebėjome per psichoterapijos paskaitas.

Per mūsų paskaitas auditorija nemato pacientų, pokalbis vyksta gretimame kambarėlyje prie mikrofono, tarp keturių akių, ir auditorija girdi jį per garsiakalbį; žodžiu, svarbios tampa ne publikos akys, o jos ausys, tad publika tikrai virsta „auditorija”. Šitaip viskas pateikiama ne „apžiūrai”, o tikrų „klausytojų” ausims. Vis dėlto pacientų kalba yra ir lieka kalba coram publico2: pokalbis transliuojamas į auditoriją jiems sutikus. Mums atrodo, labai svarbus yra toks faktas: tie ligoniai, kurie šiomis optimaliomis aplinkybėmis, išsaugančiomis jų incognito ir kartu maksimaliai mažinančiomis jų varžymąsi, yra pasiruošę, tarkim, aptarti savo seksualinį gyvenimą iki intymiausių, net perversiškų smulkmenų, – tie patys ligoniai sutrinka, kai kalba nukrypsta į jų intymius religinius išgyvenimus. Kartą visiškai improvizuodami paklausėme tame kambarėlyje už auditorijos prie mikrofono pakviestos pacientės, ką ji sapnuojanti, o ji labai nustebusi dėl tokio klausimo papasakojo savo sapną:

Atsidūriau didžiulėje minioje, tarsi metinėje mugėje; visi juda viena kryptimi, o aš stengiuosi eiti priešinga. Aiškinimas: pasaulio mugės sumaištyje dauguma žmonių yra suvienodėję, virtę mase; pacientė tarsi plaukia prieš srovę. Žinau, kokia kryptimi turiu eiti – matau danguje šviesą, paskui kurią einu. Ši šviesa vis ryškėja ir netrukus virsta figūra. Aiškinimas: pradžioje pacientė tik numano kryptį, paskui žino ją vis tiksliau. Dabar paklausiame pacientės, kokia tai buvo figūra. Pacientė pradeda dvejoti ir kiek padelsusi maldaujamu balsu paklausia: „Ar būtinai turiu tai pasakyti?” Tik primygtinai įkalbinėjama ji išduoda savo paslaptį: „Tai buvo Kristus”. Sapne jos sąžinė reikalavo sekti Kristumi, eiti savuoju, krikščionės keliu.

Šis sapnas neatspindi tikros religinės problematikos: religija, pačios pacientės religinis kelias jai akivaizdžiai nekelia abejonių. Anksčiau pateikti kitų ligonių sapnai, priešingai, liudijo itin ryškią religinę problematiką; ji pasirodydavo labiau ar menkiau užsimaskavusi priklausomai nuo to, kokiu mastu sapnavusiųjų religingumas buvo išryškėjęs arba latentinis, taigi priklausomai nuo to, ar žmogus buvo įsisąmoninęs savo religingumą, ar šis liko nesąmoningas, išstumtas. Dabar prisiminę tai, ką anksčiau kalbėjome apie „intymųjį” tikro religingumo pobūdį, jau nesistebėsime, kad apskritai galimas toks religingumo „išstūmimas”, kad galima tokia psichologinė jo paslėptis nuo sąmoningojo Ego. Antra vertus, nenustebsime ir susidūrę su akivaizdžiai religiniais visiškai nereligingų žmonių sapnais; juk žinome, kokios gilios, esmingos priežastys sąlygoja tai, kad esama ne tik nesąmoningo arba išstumto libido, bet ir nesąmoningo arba išstumto religio. Akivaizdi ankstesnių samprotavimų išvada ir, antra vertus, itin svarbi tolesnio tyrimo prielaida yra faktas, kad pirmąjį .priskiriame instinktyvaus, o antrąjį – dvasinio nesąmoningumo sričiai.

Išnašos

1 Viena mano pacientė kartą spontaniškai pasakė: „Kodėl gėdijuosi bet kokių religiniu dalykų, kodėl jie man atrodo nemalonūs ir juokingi? Na, aš gana gerai žinau, kodėl gėdijuosi savo religinių poreikių: esu gydoma nuo 27 metų, ir pagrindinis tonas, kurį nuolat girdėjau (kitose klinikose iš kitų gydytojų) buvo toks: šie poreikiai – tai tiesiog gudragalviškumas, beprasmiškos spekuliacijos; yra tik tai, ką matai ir girdi, o visa kita tėra nesąmonės, kurias sukėlė trauma, arba bėgimas į ligą (siekiant išsisukti nuo gyvenimo). Todėl prakalbusi apie savąjį Dievo poreikį, beveik turėdavau bijoti, kad susilauksiu tramdomųjų marškinių. Visas gydymas iki šiol tebuvo amžinas plepėjimas apie pašalinius dalykus”.

2 Publikos akivaizdoje (lot.).