Gintaras Beresnevičius

(Germanai – 13 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

GERMANAI

Trumpa istorinė apžvalga

Įprasta manyti, kad germanai Europoje pasirodė žalvario amžiaus pradžioje, čia atsikrausčius indoeuropiečiams. Tačiau šiuo metu kartais teigiama, kad jie galėjo atsirasti ir anksčiau, t. y. germanai galėtų būti laikomi Europos autochtonais. Bent jau kai kurie žmonių palaikų radiniai Skandinavijoje rodytų, kad 8000-5000 m. pr. Kr. ten gyvenę žmonės turėjo germanams būdingų antropologinių bruožų.

Vargu ar germanai sudarė etninį monolitą; tai vardas, apimantis daugelį kartais ne visai aiškios etninės priklausomybės genčių. Germanų istorija prasidėjo plačiame Šiaurės ir Vidurio Europos areale; daugelio genčių lokalizacija keitėsi. Germanų istorijos bei etnikos problemas komplikuoja ir tai, kad germanai (ypač gotai) buvo bene stipriausias tautų kraustymosi epochos katalizatorius. Ankstyvaisiais Viduramžiais germanai sukūrė kelis neilgalaikius valstybinius junginius, tačiau istorijos požiūriu reikšminga tik Merovingų sukurta Frankų valstybė, vėliau išsirutuliojusi į Karolio Didžiojo bei Šventąją Romos imperiją. Savitai skleidžiasi Skandinavijos germanų istorija; „žemyniniai” germanai krikščionybę priėmė maždaug nuo III iki VI a., o Skandinaviją krikščionybė pasiekia maždaug IX a., todėl iš Skandinavijos mus pasiekia daugiausia senosios germanų religijos ir mitologijos šaltinių.

Šaltiniai

I a. po Kr. Tacitas pamini kai kuriuos germanų dievus – dvilytį dievą Tvistą, autoriaus gretinamą su Kastoru ir Poluksu (Germania, XLIII), augmenijos deivę Nertus (XL); taip pat, pasak Tacito, germanai garbina Merkurijų, Marsą, Heraklį, Izidę (IX); šiuo metu manoma, kad šie romėniškai paaiškinti dievai atitinka Vodaną, Tiu, Donarą ir Frėją. Iš dalies mus dominantys šaltiniai būtų ir pirmieji germanų gentinės teisės užrašymai – Salijų teisė, Lex Salica (VI a. pr.), Bavarų teisė, Lex Baiuwariorum (VIII a.). Svarbus religinis tekstas – vadinamieji Merseburgo užkeikimai, apie X a. užrašyti senąja frankų kalba.

Tačiau svarbiausieji šaltiniai – poetiniai kūriniai, kuriuose apdainuojami dievų žygiai. Tai XIII a. susiformavęs giesmių rinkinys, kurio vaizdiniai vis dėlto šaknytųsi VI-VII a. Tradiciškai jis vadinamas Vyresniąja Eda. Snoris Sturlusonas apie 1220 m. sudarė kitą giesmių rinkinį, vadinamą Jaunesniąja Eda – tai skaldų meno vadovėlis, apimantis ir mitologinius vaizdinius. Taipogi paminėtinos islandų sagos – istoriniai literatūriniai kūriniai, visų pirma mūsų minėto Snorio Sturlusono Heimskringla, „Žemės rutulys”, sudarytas apie 1230 m. Paminėtini Skandinavijoje, ypač Gotlande išlikę runų įrašai akmenyse arba akmeniniuose paminkluose; kartais jie pateikia ir mitologinės informacijos. XII-XIII a. sankirtoje Saksas Gramatikas surašė „Danų darbus” – istorinę knygą, kurioje istorinių veikėjų žygiai bei charakteristikos neretai pinasi su mitologiniais vaizdiniais.

Yra ir svetimšalių užrašytų šaltinių. Dažnai minimas ir nagrinėjamas arabų autoriaus Ibn Fadlano pateiktas (apie 920 m.) kažkokio vado laidojimo prie Volgos aprašymas; jame minima ir žmogaus auka. Šį šaltinį skandinavų mokslininkai pasitelkia kaip „švedų vado” laidojimo aprašymą; teisybės dėlei reikia pažymėti, kad rusų tyrinėtojai šį šaltinį laiko rytų slavų apeigų nupasakojimu. Apie 1070 m. Adomas Bremenietis „Hamburgo vyskupų istorijoje” aprašė ir skandinavų šventyklą Senojoje Upsaloje.

Didžioji autentiškų šaltinių dalis yra Norvegijoje ir Islandijoje. Akivaizdu, kad vien dėl šios priežasties „germanų religijos” rekonstravimas yra ganėtinai keblus dalykas. Iš dalies jį galima įgyvendinti gretinant ankstyvąsias žinias apie pietinių germanų mitologiją su skandinaviškais šaltiniais. Tokiu atveju tariama, kad pagrindiniai vaizdiniai bei praktikos nuo senųjų laikų iki istorinės epochos pernelyg nesikeitė.

Dievai ir didvyriai

Tacito liudijimu, germanai garbino Merkurijų, Marsą, Heraklį ir Izidę. Šiuo metu religijų istorikai laiko Merkurijų Vodano ar skandinaviškojo Odino atitikmeniu; tai patvirtintų ir Tacito žinia, jog germanai Merkurijui aukoję žmones -tai atitiktų Vodano kultą. Marsą turėtų atitikti pietų germanų Tiu, Tiuras, Tivazas, savo ruožtu – indoeuropiečių Dangaus Dievo atitikmuo (Djaus, plg. Deus, Dievas, Dzeusas). Heraklis reikštų germanų griausmavaldį Donarą, skandinavų Torą, turintį karžygio bei kultūrinio herojaus bruožų. Tad Donaras-Toras atitiktų indų Indrą, lietuvių Perkūną, keltų Taranį. Remiantis trifunkcine indoeuropiečių mitologijos sandara, manoma, jog kadaise Tiu-Tivazas atitiko dangiškąjį sutarčių suvereną, Donaras – karo dievą, o Vodanas buvo chtoniška, gal su vyrų karinių sąjungų ritualais susijusi dievybė (drauge reikėtų pripažinti, kad trinarėje sistemoje šitaip suprastas Vodanas netelpa – jis nėra jokios funkcijos suverenas). Tačiau vėliau Vodanas išstūmė Tiu iš hierarchiškai svarbiausios vietos, pats tapdamas svarbiausiu dievu. Taigi šitokia painiava rodytų, jog Tacito medžiagos aiškinimas ne itin vykęs. Trečiosios, ekonominės, sferos suverene būtų Tacito Izidė, arba Frėja, vaisingumo globėja.

Toliau Tacitas pateikia deivės Nerthus vardą; ji yra Žemė Motina, Terra mater. Pasak jo, ši deivė kultiniame vežime būdavo gabenama prie ežero, kur jos stabą mazgodavo belaisvės; po to jos būdavo nužudomos.

Merseburgo užkeikimuose minimi Vuoden, Friia – Vodanas ir Frėja; be šių vardų, yra ir ne visai aiškių: Sinhgtunt, Sunna, Volla, Phol – jie dar ne iki galo išaiškinti, nors Sunna kartais siejama su Saulės dievybe. Žemyno germanų bei anglosaksų įrašuose randame Toro ir Vodano vardus. Anglosaksų savaitės dienų pavadinimai Tiwesdaeg, Wodnesdaeg, Punresdaeg ir Frigesdaeg nurodo į svarbiausiųjų dievų vardus: Tivazą, Vodaną, Punorą, Frigę. Anglosaksuose randama ir aušros deivė Eostra, kuri lyginama su indų Ušas (dar geresnė analogija būtų lietuvių Aušrinė), iš kurios kildinamas Velykų pavadinimas – Easter, Ostern.

Šiaurės germanų mitologijoje (apie ją dabar ir kalbėsime) svarbiausiąją vietą užėmė Odinas. Jis dievų karalius, taigi ir karalių dievas, visa ko tėvas, pasaulio ir žmonių valdovas, valdantis vėjus ir jūrą; jam priklauso ir Valhala, kritusių karių pomirtinė buveinė. Jis gali dalyvauti mūšyje, taipogi „sukelti nelaimes”. Odinas – išminties ir magijos dievas: idant įgautų išminties, jis paaukojo akį ir liko vienaakis. Jis išrado runas, poeziją, midų, globoja pranašystes. Slaptus dalykus sužinoti jam padeda jo turima milžino Mimiro galva, su kuria jis dažnai tariasi. Odinas – gana komplikuotas dievas: jis giminingas indų Varūnai, lietuvių Velniui, tačiau jo giminaičiai religijų istorijoje palengva nueina nuo scenos, jų reikšmė menksta, o Odino istorija susiklosto atvirkščiai – iš gana specifinio dievo jis tampa svarbiausiuoju, išstumdamas tokius stiprius konkurentus kaip Tivazas ir Toras. Dėl Odino užimamos vietos germanų panteone šis įgyja ypatingą reikšmę tarp kitų indoeuropiečių mitologijų; analogų nėra.

Nors Odinas yra svarbiausias dievas, populiariausias, be abejonės, buvo Toras – tai rodo ir įrašai, ir labai paplitę su Toru siejami vietovardžiai.

Tiuras – juridinės funkcijos dievas, sutarčių suverenas. Senasis germaniškas jo vardas Tivaz liudija, kad kadaise jis atitiko indoeuropietiškąjį Dangaus Dievą. Tiuro pavidalas gan blankus. Jis vienarankis – antrą ranką jam nukando baisingasis vilkas Fenriras. Tiurui priskiriamos karinės bei medžioklės globėjo funkcijos; jis vaizduojamas su lanku ir strėlėmis.

Toras – svarbus ir reljefiškas karo ir audros dievas. Islandai jį vadino Porr, senovės vokiečių aukštaičių kalba jo vardas Ponar; kadaise šis vardas turėjęs skambėti Pundrar (plg. indų Indrą, lietuvių Perkūną). Torui skirtas ketvirtadienis, vidurinioji savaitės diena; išties, bent jau vikingų epochoje, jis užėmė centrinę vietą, populiarumu jo niekas nepranoko. Toras įsivaizduotas ginkluotas stebuklingu kūju Mjolniru, kuris sviestas nuolat sugrįžta, jis keliauja ožių traukiamomis vežėčiomis (kaip ir Perkūnas). Indra mėgsta somą, o Toras – midų. Toras kovoja su Chaoso jėgomis, pabaisomis, slibinais, gina savuosius. Norvegijoje jis vadintas Fulltru, t. y. „Patikimuoju”, numanant, jog Toro jėga ir užtarimu galima patikimai remtis.

Išvardytieji trys dievai priklauso asų giminei – karingų, sutartis ir karus globojančių dievų grupei. Be jos, yra ir vanų giminė, iš jos svarbiausi panteono nariai – Njordas ir jo vaikai Freiras bei Frėja. Freiras – vaisingumo dievas, lytinės galios globėjas; pasak Adomo Bremeniečio, Freiro stabas Upsaloje turėjo „didžiulį penį”. Jo gyvūnas buvo kiaulė, matyt, irgi kaip nuoroda į vaisingumo funkcijas. Freiro sesuo Frėja, matyt, drauge buvo ir jo sutuoktinė. Aišku, kad vanų giminės dievai yra trečiosios, ekonominės, funkcijos atstovai.

Asų ir vanų santykiai painoki. Dvi dievų grupes ar gimines aptarėme kalbėdami apie Irano ir Indijos arijus. Tačiau germanuose šios dvi dievų kiltys susipina. Odino vadovaujami asai gyvena dangiškajame Asgarde; „Jaunesniojoje Edoje” jų išskaičiuojama 12: Odinas, Toras, Njordas, Tiuras, Bragis, Heimdalis, Hiodas, Vidaras, Alis, Ulis, Forsetis, Lokis. Matome, kad tarp asų minimi Njordas ir Freiras, t. y. vanai, kita vertus, tarp asų trūksta Hioniro. Atrodo, šitokia padėtis atsirado po mitinio asų ir vanų karo, kuriam pasibaigus abi kovojusios pusės pasikeitė įkaitais – Njordas ir Freiras tapo asų įkaitais Asgarde (ir, beje, vėliau mitologiškai veikė kaip vieni iš asų), o Hioniras tapo asų įkaitu vanų pusėje, Vanaheime. Šioje dievų kovoje bei susitaikyme mėginama įžvelgti arba dangiškuosius dievus išpažinusių atsikraustėlių karų su chtonines religijas išpažinusiais vietiniais gyventojais atspindžius, arba tiesiog dviejų mitologiškai ilgą laiką skirtingų dangiškųjų ir chtoniškųjų panteonų jungimąsi, t. y. natūralų mitologinį procesą, būdingą visiems indoeuropiečiams. Šiaip ar taip, asai įtraukia vanus ir juos asimiliuoja.

Ypač įstabus personažas Lokis (Loki). Jis dievų tarnas, turįs ir juokdariškų triksterio bruožų, sykiu piktadarys ir dievų priešininkas. Jis pasirodo greta Odino bei Toro, dovanoja jiems dovanas, bet jis sukūrė mirties deive Hel, Midgardo slibiną ir baisingąjį vilką Fenrirą. Laikų pabaigoje Lokis vadovaus tamsybių galioms ir kausis dvikovoje su Heimdaliu.

Heimdalis žinomas tik Skandinavijoje ir kartais pasirodo kaip žmonių kūrėjas. Jis dievų sargas, viską mato ir girdi; būtent jis, pūsdamas savo ragą, paskelbs laikų pabaigą.

Baldras – menkai tepaliudytas dievas, jaunas asų giminės atstovas. Jis tepaminimas mite apie jo paties žūtį: Lokis klastingai nužudo Baldrą ir už tai sukaustomas, tačiau laikų pa-baigoje jis ištrūks.

Nemažai germanų dievų veikia tik mituose, atrodo, daugelis jų neturėjo specialaus kulto, reti ir vietovardžiai su jų vardais. Būta ir žemesniosios mitologijos personažų – neindividualizuotų elfų, nykštukų, valkirijų ir pan.

Mitologija

Kaip praneša žiniuonė pirmojoje „Vyresniosios Edos” giesmėje, iš pradžių pasaulyje „nebuvo nieko”:

Senų senovėje, Ymirui tebegyvenant, Nebuvo nei smėlio, nei jūros, bei bangų sūriųjų, Nei žemės nebuvo, neigi dangaus skliauto, Žiojėjo bedugnė visur, niekur nebuvo žolės.

(Voluspa, 3)

Ymiras turbūt suprastinąs kaip mitinis pirmažmogis, primenantis indų Purušą. Būtent iš Ymiro sukuriamas pasaulis, tiesa, kas konkrečiai kuria, neaišku; veikiausiai – svarbiaušieji asų giminės dievai (kurie bus įvardyti eilutėse apie žmonių sukūrimą):

Iš Ymiro kūno buvo sukurta žemė,

Iš prakaito – jūros,

Iš kaulų – kalnai, medžiai gi iš plaukų,

Iš kaukolės – dangus.

Iš antakių gerieji asai Midgardą sukūrė žmonių sūnums;

Iš jo smegenų pritvinkę Buvo sukurti debesys.

(Grimnismal, 40-41)

Žiniuonės giesmėje toliau kalbama apie kažkokių kosminių galių veiklą; jos vadinamos Biorso sūnumis, kartais tyrinėtojai jas tapatina su kitur pasirodančiais Odinu ir jo sūnumis, Vili ir Ve. Toliau dievai tardamiesi kuria dangaus šviesulius ir „suteikia vardus” nakčiai, jaunam Mėnuliui, rytui, vidurdieniui, popietei, vakarui, šitaip sutvarkydami laiką. „Vardų suteikimą” turėtume suprasti kaip vieną Chaoso pavertimo Kosmosu tarpsnių. Paskui dievai sukuria žmogų; įstabi šio epizodo pradžia. Trys gerieji asai, eidami iš dievų susirinkimo, „pakrantėje” randa bejėgiškai gulinčius du pirmuosius žmones, Aską ir Emblą. Tačiau jie dar

Neturėjo sielos, ir pojūčių dar neturėjo, Nei kraujo, nei judesio, neigi veido raudonio. Sielą suteikė Odinas, Hioniras davė pojūčius, Loduras kraują ir veido raudonį.

(Voluspa, 18)

Taip dievai įkvepia pirmiesiems žmonėms gyvybę. Tačiau pačių pirmųjų žmonių atsiradimas taip ir lieka neaiškus, jie tiesiog „aptinkami pakrantėje”. Panašią antropogonijos detalę pastebėsime lietuviškoje žmogaus sukūrimo versijoje.

Šią kūrimo ir pirmapradės santarvės būklę, savotišką aukso amžių suardo karas tarp asų ir vanų. Prasideda kovos tarp dievų ir milžinų, pabaisos sukaustomos ir uždaromos požemiuose. Bet ši sąlyginės ramybės būklė laikina. Krenta žmonių dorovė, broliai kaunasi ir žudosi tarpusavyje, laužomos santuokos, ateina „Vėjų laikas, Vilko laikas”, truksiąs iki greitai stosiančios pasaulio pabaigos. Ją ženklins viena po kitos be tarpų seksiančios trys žiemos. Ateitin įžvelgiantis Odinas, žinodamas, kad laikų pabaigoje kils didžiulės kovos, jau dabar renkasi sau kariauną iš narsiai kovojusių ir žuvusių karių, einherijų. Sulig Baldro nužudymu pasaulyje prasidės chaosas. Lokis išves tamsybių jėgas, iš Hel išplauks miruolių laivas, milžinai ir pabaisos kausis paskutinėje kovoje su dievais. Šį klaikų chaosą užbaigs pasaulio gaisras:

Juoda taps Saulė, žemė panirs į jūrą,

Giedriosios žvaigždės išnyks nuo dangaus.

Karščio verpetai apsups visa maitinantį Pasaulio medį,

Kaitri liepsna laižys dangų.

(Voluspa, 56)

Šis eschatologinis pasaulio gaisras vadinamas Ragnariok, „dievų lemtimi”, arba Ragnariokkr, „dievų sutemomis”. Į jį krypsta visi dievų ir žmonių pasaulių įvykiai, ir viskas išsispręs naikinančioje ugnyje, žus ir dievai, ir žmonės.

Įdomu, kad žiniuonės pranašystėje vis dėlto kalbama ir apie naujo pasaulio užgimimą; tai bus geresnis pasaulis, skaistus išniręs iš vandens:

Regiu aš antrąsyk išnyrančią Žemę iš vandenų,

vėl ji žaliuoja.

Teka upės,

virš jų plevena aras,

Uolų viršūnėse tykąs žuvies.

(Voluspa, 57)

Vėl atsiras žmonės,

jie gyvens geresniame pasaulyje,

į kurį sugrįš kai kurie dievai:

Ir neapsėta dirva atneš derlių,

Pasitaisys blogybės,

sugrįš Baldras.

(Voluspa, 60)

Ragnarioko ir po jo seksiančio naujo pasaulio aprašymai gana migloti, jie truputį skirtingai interpretuojami. Vis dėlto galima pastebėti, kad šitokie įvaizdžiai pagrįsti bendra indoeuropietiška laikų ciklų koncepcija, kuri skirtingose religijose įgavo skirtingus pavidalus, tačiau iš esmės ją įmanoma atsekti.

Kultas

Pasak Tacito, pietiniai germanai šventyklų neturėjo; kulto apeigos būdavo atliekamos šventosiose giraitėse. Atrodo, panašiai buvo ir Skandinavijoje, šventyklos imtos statyti vėlesniais laikais. Islandiškai jos vadintos hof; tokie hofai būdavo dviejų dalių: vienoje, mažesnėje, stovėdavo dievų stabai, antroje, didesnėje, būdavo keliamos kultinės puotos.

Svarbiausioji skandinavų šventykla stovėjo Senojoje Upsaloje; palei ją augo žiemą vasarą žaliuojantis šventasis medis, pačią šventyklą juosė aukso grandinė. Šventykloje stovėjo Odino, Toro ir Freiro stabai. Odinas globojo karo reikalus – Adomas Bremenietis jį lygina su Marsu. Freiras vaizduotas su priapine simbolika, jam aukota rengiantis vestuvėms. Svarbiausiasis dievas buvo Toras, kurio stabas stovėjo viduryje; Adomas Bremenietis Torą lygina su Jupiteriu ir sako, kad Toras buvo galingiausias iš šių trijų dievų, viešpatavo ore, valdė žaibus ir griaustinį, rūpinosi visokeriopu klestėjimu. Šioje šventykloje kas devyneri metai vykdavo ypač svarbios apeigos, į kurias žmonės rinkdavosi iš visos Švedijos. Ir karaliai, ir paprasti žmonės čia siųsdavo savo dovanas.

Upsaloje buvo aukojami ir žmonės – jų kūnai būdavo pakabinami palei šventyklą augančioje giraitėje. Toji laikyta tokia šventa, kad už jos pažeidimą grėsė mirties bausmė. Giraitės, „žiemą vasarą žaliuojančio” šventojo medžio ir šventyklos derinys liudytų, kad skandinavų kulto vietos būdavo įrengiamos tebederinant senąją aukojimų giraitėse tradiciją su naujesne šventyklos idėja.

Aukas dievams germanai aukojo įvairiais būdais – pakabindami auką ant medžio, augančio šventojoje giraitėje, užkąsdami, skandindami šaltiniuose, degindami. Vikingų epochoje viešosios aukos, blot, paprastai būdavo kruvinos; aukota šventyklose. Aukojamų gyvulių kraujas, matyt, būdavo geriamas, juo iš vidaus ir iš išorės šlakstytos šventyklos sienos, aukojimo altorius. Blot apėmė ir iškilmingą puotą, išreiškiančią aukojančių žmonių ir dievų bendrystę. Šio aukojimo metu būdavo ir buriama – pagal burtų lazdelių išsidėstymą, iš paukščių skrydžio. „Vyresniosios Edos” trečiojoje Gudrunos giesmėje minimas tam tikras „dieviškojo teismo” atvejis, „katilo išmėginimas” – norėdama įrodyti, kad jai metami kaltinimai nepagrįsti, Gudruna panardina rankas į verdantį „šventąjį katilą” ir iš dugno ištraukia „žaliuosius akmenis”; jos rankos lieka sveikutėlės; kai tokiam pat išmėginimui ryžtasi kaltasis Herkis, jis nusitvilko rankas.

Blot turėjo sustiprinti dievybę, kuri savo ruožtu atsidėkodavo žmonėms. Viena skaldo giesmė šlovina jarlą Hakoną Sigurdsoną, nes jis sugrąžino pagoniškąsias šventyklas, kurias išgriovė jo pirmtakas, pirmasis krikščionybės skelbėjas Norvegijoje karalius Hakonas Gerasis. Sigurdsono sėkmė karuose ir gausūs derliai šalyje čia suprantami kaip dėkingų dievų atpildas už jiems sugrąžintas aukas. Taigi viešojo kulto apeigos stiprindavo dievus, kurie už tai atsidėkodavo šalies ar krašto klestėjimu.

Svarbiausias aukas dėdavo karalius, kiti vadai jas galėdavo aukoti karaliaus pavesti. Ypatingos nelaimės atveju galėdavo būti paaukotas ir pats karalius. Apskritai germanai praktikavo žmonių aukas, jos laikytos pačiomis veiksmingiausiomis. Tiesa, atrodo, kad paprastai aukota karo žygių metu, bent jau Tacitas liudija, jog žmonių aukos skirtos tik Merkurijui-Vodanui. Galima spėti, kad tai buvo karinės aukos, dažniausiai aukoti karo belaisviai.

Žynių luomas, bent jau ankstyvuoju germanų religijos laikotarpiu, nesusiformavo. Tačiau vėliau Islandijoje, kur karalių taip ir neatsirado, pasirodė autoritetai, savo rankose telkę religines ir pasaulietines funkcijas. Islandų tautos susirinkimams (tingams) vadovavę asmenys, atrodo, buvo žyniai. Tikėtina, kad ir kitose Skandinavijos vietose, ypač vėlyvuoju pagonybės laikotarpiu, atsirado profesionalų žynių. Galimas daiktas, kai kurie asmenys specializavosi būrimuose ir pranašystėse.

Viešajam kultui priklausytų ir religinės procesijos, apie kurias kalba jau Tacitas; archeologinė medžiaga teikia nemažai tokių procesijų atvaizdų. Dievybės stovyla, lydima daugybės žmonių, vežėčiose būdavo iškilmingai gabenama iš vienos vietos į kitą. Tikėtina, kad buvo šokami apeiginiai šokiai, kartais su žvėrių kaukėmis. Atrodo, sakralinę reikšmę turėjo žirgų lenktynės.

Aukota ir namuose, visų pirma – alfams, greičiausiai -protėviams, plg. lotynų larus. Ypač svarbią reikšmę jų kultas įgydavo metų pabaigoje, lapkričio ir gruodžio mėn. Tai primintų lietuvių kalendorinį ciklą nuo Vėlinių iki Kūčių, kurio metu irgi prisimenami protėviai.

Žmogus dievų akivaizdoje

Įstabus germanų religijos bruožas: Asgardo įvykiai niekaip neatsispindi Midgarde. Dievai kaunasi ir taikosi, puotauja ir ieško išminties, tačiau dievų pasaulis mitologiškai užsiskliaudęs savyje ir dievai žmonėmis nesidomi, ne taip, kaip graikuose, kurių dievai įdėmiai sekė įvykius žemėje, karus, „sirgdami” už vieną ar kitą kovojančią pusę, polį, asmenį; nors neretai graikų dievai žmones panaudodavo kaip instrumentus savo galiai įtvirtinti, nekyla abejonių, kad jie abejingi žmonėms. Germanų dievai ne tik nesidomi žmonėmis -jie tiesiog nepaiso paties žmonių buvimo fakto. Tiesa, Odinas Valhaloje telkia žuvusius karius, bet tik miruolius, gyvieji jo nedomina; be to, Odinas einherijus išves į eschatologinę kovą, tačiau nėra mitų, kuriuose Odinas padėtų šiapusinėse kovose, taip kaip Indra, Ogmios, Mitra. Taip esti tik literatūrinio žanro kūriniuose, skaldų eiliavimuose. Akivaizdu, kad santykiai su dievais buvo palaikomi kulte, bet šiuo atveju jų negrindė mitai, liudijantys, pavyzdžiui, dievų dėmesį žmonėms. Viešasis kultas, blot, buvo gana šalti abipusių paslaugų mainai. Išimtis tebūtų vėlyvas Toro iškilimas ir su juo besimezgantis emocinis santykis – ne veltui krikščionybės platinimo metu Kristaus priešininku tapo Toras, o ne Odinas, hierarchiškai svarbiausias dievas.

Daugelis dievų, ir asų, ir vanų, pasirodydavo tik viename ar kitame mitiniame epizode ir neturėjo jokio kulto; jų vardai buvo žinomi, tačiau „nebūtini”, santykio su jais nebūta. Šitoks šaltukas perbėgo ir per santykį su kitais dievais.

Germanų dievai nebuvo nei dorovės provaizdžiai, nei teisės garantai. Prisiekdami germanai prisiekdavo „laivo bortu”, „baltaisiais akmenimis”; tik vėliau, gana netolygiai formuojantis priesaikos institutui, imta šauktis dievų bausmės už sulaužytą priesaiką. Prisiekiama būdavo iškilmingai, tingo metu; prisiekiant naudoti sakralinę reikšmę turintys žiedai.

Nuotolis tarp mite besirodančių dievų ir žmonių vis dėlto išliko visą germanų religijos gyvavimo laiką. Jį šiek tiek švelnino karaliaus institutas; vadovas buvo ir vyriausiasis žynys, ir dievų atstovas. Germanų gentims konsoliduojantis, jų pradininkai imti kildinti iš dievų ar paversti dievais. Sykiu stiprintas karaliaus – dievų atstovo arba paveldėtojo – institutas. Pasak Tacito, germanų gentys kildino save iš mitinių pusdievių; pastarųjų vardai – Ingaevones, Herminiones, Istaevones drauge reiškė ir genčių pavadinimus. Vėliau tokių protėvių vardais imti laikyti ir iš kitų, „modernesnių” germanų tautų pavadinimų atsiradę vediniai, antai gotų protėviu tapo Gautas, danų – Danas, anglų – Angulas, vandalų – Vandilas, ir pan. Kartais genčių vadai, kaip liudija Jordanas ir Adomas Bremenietis įgaudavo tam tikrus pusdievių bruožus. Iš dalies tai liudijo ir pasitikėjimo dievais krizę.

Tolimų dievų vietą užimdavo ir likimo galios. Kiekvienas žmogus paklūsta nornų sprendimui – tai demoniškos būtybės ar deivės, lemiančios žmonių likimus, verpiančios ir nukerpančios jų gyvenimo siūlą. Kiekvienas žmogus turi savo hamingja, „laimę”, nuo kurios priklauso jo paties likimas. Yra ir fylgja, kiekvieno žmogaus dvasia-palydovė, gyvūno pavidalu keliaujanti drauge su juo; nors pastarasis tikėjimas greičiau primintų šamanistinius dvasios-globėjos įvaizdžius, vis dėlto likimą lemiančios deivės turėtų būti atitinkamų bendrų indoeuropietiškų tikėjimų sekmuo, taip pat, matyt, ir valkirijos – sparnuotos mergelės, nešančios į Asgardą žuvusių karių vėles. Likimo galios lemdavo ne tik atskiro žmogaus, bet ir giminės ar karalystės likimus. Nors karžygiams jų lemtis iš anksto buvo žinoma, jie nesistengdavo nuo jos pabėgti ar jos išsilenkti – tikras karžygys narsiai žengdavo pasitikti savo lemties, kad ir kokia ji būtų – lygiai kaip dievai, laukiantys Ragnarioko, paskutiniojo mūšio, atnešiančio pražūtį jiems visiems, tačiau laukiamo kaip paskutiniosios galimybės darsyk parodyti savo narsą ir šlovingai žūti.

Kaip minėjome, tik šitokius dorovės ir apskritai elgesio modelius germanams teikė jų dievai. Jie negrindė teisės nei teisėtumo, gėrio ir blogio principų, į kuriuos žmonės galėtų orientuotis. Germanų etika rūpinosi garbės išsaugojimu, ir jos apoteozė – pomirtinė karžygio šlovė, gyvuojanti palikuonių atmintyje. Garbė buvo verta daugiau negu gyvybė, tad vogti yra blogiau negu žudyti, o kiekvienas įžeidimas turi būti nuplautas krauju.

Nemažą reikšmę germanų kasdienybėje turėjo įvairios pa-baisos, demonai, troliai, milžinai, „trolių mylimoji” Lusse, vadovaujanti ilgiausią metų naktį vykstančiai „laukinei medžioklei”. Nuo jų poveikio apsiginti būdavo galima laikantis tam tikrų draudimų, prietarų arba pasitelkiant užkeikimus, turinčius atbaidyti piktąsias jėgas. Ši žemoji mitologija išliko ir po germanų tautų krikšto; Lusse susiliejo su šv. Liucijos įvaizdžiu, troliai bei elfai ir toliau gyvavo valstiečių tikėjimuose.

Tačiau dievai išėjo greitai. Įstabus pasakojimas apie Toro atsisveikinimą siejamas su Norvegiją pakrikštijusiu karaliumi Olafu Trygvasonu (995-1000). Sykį karalius išplaukdamas į laivą priėmė nepažįstamą vyrą (kaip paaiškėjo – patį Torą) ir liepė jam papasakoti apie senus laikus. Tasai prabilo:

Pradėsiu nuo to, valdove, kad šiame krašte, palei kurį dabar plaukiame, senaisiais laikais gyveno milžinai. Tačiau milžinus ištiko ūmi mirtis, taigi jie mirė bemaž vienu metu, teliko dvi moterys. Tada čia apsigyveno žmonės iš rytinių kraštų, tačiau didžiosios moterys juos sunkiai engė, sunkino jų gyvenimą prievarta ir spaudė, kol galiausiai čia apsigyvenę žmonės nutarė pagalbon pasikviesti šią raudonąją barzdą. Tuoj pat čiupau savo kūjį ir jas abi užmušiau, ir šios šalies žmonės, patekę bėdon, prašydavo manęs paramos, o tu, karaliau, sunaikinai visus mano draugus, už ką tikrai būtum vertas keršto!

Sulig šiais žodžiais Toras pažvelgė į karalių, karčiai nusišypsojo ir, peršokęs per bortą, it strėlė prasmego jūroje. Niekas jo daugiau nebematė.

Pomirtinio gyvenimo vaizdinys

 

Žuvusius karžygius einherijus Odinas suburia Valhaloje (valholl senąja islandų k. reiškia „Nužudytųjų buveinę”). Čia jie puotauja, žaidžia karinius žaidimus. Valhalą apšviečia spindintys kalavijai – nors ji įsivaizduojama esanti danguje, kito šviesos šaltinio ten, regis, nėra. Matyt, taip yra todėl, kad Valhala pa-lyginti vėlai atsiskyrė nuo požeminės mirusiųjų buveinės Hel.

Pastaroji neatrodo buvusi ypač maloni vieta. Joje atsidurdavo mirę savo mirtimi, „paprasti žmonės”. Kita vertus, į Hel pateko ir Baldras.

Kai kurie didvyriai, regis, atgimdavo. Apie tai užsimenama „Vyresniojoje Edoje”, tiesa, nelabai tvirtai tikint (Helgakvidha Hjorvardhssonar, 43). Sakoma, jog „senovėje tikėta, esą didvyriai atgimdavo vėlei; tačiau dabar tai laikoma senų bobų plepalais” (Helgakvidha Hundigsbana, II, 50). Tikėtina, kad reinkarnuodavosi tik ypač pasižymėję didvyriai; beje, jie visi išvardijami, jų nedaug; tai tikriausiai buvo labai specifinis ir bent istoriniais laikais ne visuotinis likimas.

——————————-

Šaltiniai. „Eda” išversta į daugelį šiuolaikinių kalbų; labiausiai rekomenduotinas F. Genzmerio vertimas: Die Edda. Übertragen von F. Grenzmer. – Düsseldorf, 1981. Lietuvoje labiau prieinamas K. Simrocko vertimas: Die Edda. Göttersagen, Heldensagen und Spruchweisheiten der Germanen. In der Übertragung von K. Simrock. – Berlin, 1988. 2. Aufl. Vis dėlto šis vertimas pažodiškumo labui kiek nukrypsta nuo tradicinių interpretacijų; be to, jame beveik nėra komentarų arba jie labai paviršutiniški. Gana patikimas vertimas į rusų к.: Старшая Эдда I Перевод А. И. Корсун. Под редакцией и с комментариями М. И. Стеблин-Каменского. – Москва-Ленинград, 1963; Младшая Эдда/Перевод О. А. Смирницкой. Под редакцией М. И. Стеблин-Каменского. – Ленинград, 1970. Taip pat ix. Schröder F. R. Die Germanen. Religionsgeschichtliches Lesebuch. – Tübingen, 1929.

Literatūra. Grimm J. Deutsche Mythologie. – Berlin, 1875. 4 Aufl.; perspaudas išėjęs 1953 m. Darmstadte; Meyer E. H. Mythologie der Germanen. – Strassburg, 1903; Helm К Altgermanische Religionsgeschichte. Bd. 1-2. – Heidelberg, 1913-1953; Mogk E. Germanische Mythologie. – Berlin, 1927. 3. Aufl.; Baetke W. Das Heilige im Germanischen. -Tübingen, 1942; Grönbech V. Kultur und Religion der Germanen. Bd. 1-2. – Stuttgart, 1954. 5. Aufl.; Dumézil G. Les Dieux des Germains. -Paris, 1959; Vries J. de. Altgermanische Religionsgeschichte. Bd. 1-2. -Berlin, 1970. 3. Aufl.; Ake V. Ström. Biezais H. Germanische und Baltische Religion. – Stuttgart, 1975; Schj0dt J. P. Senoji skandinavų religija II Naujasis Židinys. – 1994. – N. 6. – P. 30-38; Мелетинский E. M. „Эдда” и ранние формы эпоса. – Москва, 1968.