Gintaras Beresnevičius

(Graikai – 8 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

GRAIKAI

Trumpa istorinė apžvalga

Kadaise greta indų ir iraniečių pirmtakų gyvenę graikų protėviai, tikriausiai, išėję iš Pietų Rusijos stepių, maždaug II tūkstm. pr Kr. pradžioje įžengė į Balkanų pusiasalį. Pasak tradicijos, pirmieji atvykėliai buvo jonėnų gentys, vėliau, maždaug II tūkstm. pr. Kr. viduryje, pasirodė achajai, o XII a. pr. Kr. pradžioje – dorėnai. Tačiau ano meto etninę situaciją sunku atkurti, ir nieko keista, jog kartais teigiama, kad į šias genčių grupes graikai susiskirstė jau Graikijoje.

Atsikraustę graikai susidūrė su stipriais, nuo seno gyvuojančiais vietinės civilizacijos centrais, vadinamąja Egėjo kultūra; joje skiriama Mino, arba Kretos, kultūra, gyvavusi apie 2600-1200 m. pr. Kr., Heladės, arba pačioje Graikijoje gyvavusi vietinė kultūra, kurios centrai – Tirintas, Pilas ir Mikėnai, bei Kikladžių kultūra Egėjo jūros salose.

Autochtonų religijos pobūdis padarė nemažą įtaką pačių atvykėlių religijai, kaip, beje, ir Šiaurės Balkanų bei Vidurio Europos religinė tradicija, su kuria graikai susidūrė keliaudami į būsimąją tėvynę. Šiuo metu manoma, kad graikai, kaip ir kiti indoeuropiečiai, išpažino klajokliams būdingą dangiškąją, arba „uraniškąją”, religiją, o vietinių religijų centras buvo chtoniškieji kultai, kuriuose nemenką vaidmenį vaidino ir moteriškos dievybės. Graikų religija – šių dviejų principų sinkretizacija, taip glaudžiai sujungusi abi religines sistemas, kad mums dažnai labai sunku įžvelgti, kurie kultai bei religiniai pavidalai priklauso senosioms autochtonų religijoms, kurie -atvykėliams. Drauge reikia pažymėti, jog pati graikų religija specifinių indoeuropietiškų bruožų turi palyginti nedaug. Gal dėl tokios prigimties graikų religijai, kultūrai ir vėliau pavykdavo sujungti labai prieštaringas ar tolimas religijas bei kultūras.

Gyvenimas Graikijoje iš esmės sukosi apie vieną kurį polį; įsivyraujant tai vieniems, tai kitiems miestams ar jų sąjungoms bei sritims, vieningos valstybės sukurti nepavyko. Tai padarė Aleksandras Makedonietis 323 m. pr. Kr., jo žygių dėka graikų kultūrinė ir religinė įtaka pasiekė atkampiausias to meto oikumenės sritis. Tačiau ir pati graikų kultūra įėmė daugybę orientalinių elementų, sukurdama eklektišką helenistinę civilizaciją.

Pastebėtina, kad dėl šitokių istorinių aplinkybių kalbėti apie „graikų religiją” daug sunkiau, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Akivaizdu, kad helenistines religijas ar graikiškuosius religinius inkliuzus Romos imperijoje reikia skirti nuo „graikų religijos”, tačiau nelengva apibūdinti ir klasikinio laikotarpio Graikijos religijas, nes šiuo atveju keblumų kelia šaltinių pobūdis.

Šaltiniai

Gausūs Antikos archeologijos radiniai padeda įsivaizduoti seniausiųjų epochų religinius įvaizdžius, vėlesnieji – atkurti religinius „vaizdus”. Tačiau archeologija ne kažin ką išgali pasakyti, nors, pavyzdžiui, jos dėka sužinome, kad senosiose autochtonų religijose tam tikrą vaidmenį vaidino moterys (žynės ar deivės), kultinė reikšmė buvo skiriama kai kurioms oloms (bruožas, vėliau pasireiškęs ir pačiuose graikuose), būdavo statomos šventyklos.

Rašytiniai šaltiniai – Homero ir Hesiodo kūriniai – tai ankstyviausi ir pilniausi mus pasiekę senovės Graikijos religiją bei pasaulėžiūrą atspindintys tekstai. Žinia, yra ir daugybė vėlesnių kūrinių; antai Pausanijo „Graikijos aprašyme” aprašomos graikų šventyklos, bet daugelis vėlesniųjų tekstų jau persunkti filosofine dvasia – neužmirškime, kad Graikija yra vakarietiškosios filosofijos tėvynė ir kad užgimstanti filosofija su didele kritikos ar bent jau interpretacijos jėga kibo į mitinius įvaizdžius. Graikų dievai bei mitai pasirodo ir literatūros kūriniuose, tačiau ir į šiuos šaltinius turime žiūrėti labai atsargiai, nes juose slypi daug poetinės išmonės. Deja, jos nemažai „Iliadoje”, „Odisėjoje”, „Darbuose ir dienose”. Nei Homeru, nei Hesiodu, kaip graikų religijos šaltiniais, visiškai pasitikėti negalima, nes jų pranešamą turinį yra paveikusi ir pačių kūrinių forma (juk tai literatūros veikalai), ir poetų kūrybiškumas, neretai vedęs į kompiliacijas bei išmonę. Sykiu netenka abejoti šių veikalų populiarumu graikų pasaulyje ir jų poveikiu graikų religingumui – tai suvokė ir patys graikai, teigdami, jog Homeras ir Hesiodas graikams sukūrė jų religiją: šis teiginys ne absoliuti tiesa, bet ir ne tušti žodžiai.

Deja, kanoninių šventraščių ir šventraščių apskritai graikai neturėjo, tad tenka naudotis mūsų turima medžiaga, žinant, kad jos objektyvumą nuolat reikia kvestionuoti.

Dievai ir didvyriai

Kalbėti apie graikų dievus tradiciškai pradedame nuo dvylikos Olimpo dievų ir nuo jų vyriausiojo – Dzeuso, nors tai gan vėlai susiformavęs panteonas. Įtikėtina, kad ir Dzeusas turėjo pirmtaką, Uraną (plg. Ouranos – Varūna, Ahura), tačiau netenka abejoti, kad vėliau jis užėmė centrinę vietą.

Dar vienas tradiciškai pastebimas graikiškojo (šiuo atveju – homeriškojo) panteono bruožas, kuriuo pradedama apibūdinti graikų dievus – jų „antropomorfiškumas”, žmogiškumas: jie aistringi, goslūs, nevengia nei sukčiauti, nei apgaudinėti, nei išduoti. Juose nesunku įžvelgti „herojiškojo” laikmečio karių, karvedžių, karaliukų charakterio bruožų. Nuo Renesanso įprasta gėrėtis graikų dievų „žmogiškumu”, tiesa, paprastai „pamirštant”, kad tai greičiau į dievų pasaulį perkeltos žmogiškosios ydos, žmogiškosiomis silpnybėmis „apkaišyti” dievai. Tačiau abejotina, ar tai autentiškas archajiškosios religijos bruožas – jį galėjo suteikti ir Homeras. Kita vertus, ir su šitokiomis charakterio silpnybėmis jie daug pranoksta žmones, yra amžini ir didūs.

Mūsų regimoje graikų religijos atkarpoje viršiausiasis dievas yra Dzeusas, dangaus ir atmosferos valdovas, kadaise, tikriausiai, buvęs artimas indoeuropiečių Dangaus Dievui (plg. Dzeuso gen. Sg. dios – lietuvių Dievas, latvių Dievs, indų Djaus, lotynų Deus, iraniečių deva) ir tapatintas su dangaus skliautu. Vis dėlto Dzeusas buvo apgyvendintas ne danguje, bet Olimpo kalne, esančiame Tesalijoje; kalnas – apskritai indoeuropiečių Griausmavaldžio dievo buveinė, „ant kalno” gyvena ir lietuvių Perkūnas. Dzeuso įvaizdyje Griausmavaldžio ir Dangaus Dievo bruožai susilieję arba dar neišsiskyrę. Dzeuso funkcijos – daugialypės; jis vadinamas Zeus Ombrios („Lietinguoju Dzeusu”), Zeus Ourios („Vėjus siunčiančiu Dzeusu”), Zeus Astrapios („Žaibuojančiuoju Dzeusu”), Zeus Bronton („Griaudžiančiuoju”), netgi Zeus Chtonios („Požeminiu Dzeusu); pastarojoje hipostazėje jis vaizduojamas žalčiu. Čia galėtume prisiminti ne tik žalčių ir dievų ryšį lietuvių tradicijoje, bet ir lietuvių pasakas, kuriose minimas Perkūno „požeminis dvaras”. Beje, žodis theos, „dievas”, graikuose drauge reiškė ir Dzeusą; veikiausiai ir senojoje lietuvių religijoje Dangaus Dievas buvo tiesiog „Dievas”.

Dzeusas valdė Graikiją – jis buvo ir Zeus Hellenios, jis globojo kiekvieną arimą. Jis atliko ir vaisingumo globėjo funkcijas – ne tik dėl to, kad valdė atmosferos reiškinius: jis buvo vedęs Herą, kadaise simbolizavusią žemę, specialiuose Dzeuso ir vaisingumo deivės Demetros šventųjų jungtuvių ritualuose būdavo atkuriama apvaisinimo bei grūdų vegetacijos simbolika. Apskritai Dzeusas pasižymėjo daugybe meilės nuotykių ir turėjo gausų palikuonių būrį. Kartais manoma, jog šitaip, „mitinėmis vedybomis” autochtoninės religijos deivės būdavo įvesdinamos į bendrąjį graikišką panteoną – todėl Dzeusas būdavo priverstas taip stengtis. Tačiau, galimas daiktas, Dzeuso oficialioji sutuoktinė Hera, moterų ir santuokos deivė, ir pati kilusi iš ikigraikiškosios religijos. Apie šį ikigraikiškąjį sluoksnį mums dar teks daug kalbėti.

Dzeusas buvo labai svarbus dievas, tačiau iš tikrųjų kulte jis neturėjo tokios reikšmės, kurią būtų atitikusi jo didybė: ir kasdieniame kulte, ir ypatingais atvejais, bėdai prispaudus, daugiausia kreiptasi į kitus, konkrečiai „specializuotus” dievus. Šiuo aspektu ir Dzeusą ištiko – bent jau iš dalies – kitų dangiškųjų dievų lemtis, nes deus otiosus „genas” jų asmenyse pasireiškia labai dažnai. Matyt, į tolybes, į „anapus” Dzeusas nepasitraukė todėl, kad jo pavidale išryškėjo ir indoeuropiečiuose visada labai reljefiško Griausmavaldžio bruožai.

Atėnė – karo ir išminties deivė, Atėnų miesto globėja (atrodo, iš jos bus kilęs miesto vardas, o ne atvirkščiai), ginkluota ietimi ir skydu, skaisti deivė. Ji gimusi iš Dzeuso galvos, bet greičiausiai Atėnė irgi ikigraikiškos kilmės, o pasakojimu apie jos gimimą ji tiesiog buvo „sugraikinta”. Ji globojo ir mergeles, audimą, gerą iškalbą, teikdavo gerus patarimus, pagelbėdavo mūšyje. Jos paukštis buvo pelėda.

Apolonas irgi negraikiškos kilmės, kadaise jis buvo Saulės dievas, tačiau laikui bėgant jo pavidalas tapo gan sudėtingas. Jis ir giesmių, gydymo bei sveikatos dievas (šias funkcijas vėliau perėmė jo sūnus Asklepijas), globoja muziką bei menus. Kita vertus, jis ir mirties bei naikinimo dievas, globojantis pranašystes. Svarbiausioji jo šventykla stovėjo Delfuose. Manyta, kad dalį metų Apolonas praleidžia Šiaurėje, hiperborėjų krašte, iš kur grįžta, idant užmuštų slibiną Pitoną. Tai vienas populiariausių graikų dievų.

Jo sesuo – Artemidė, skaisti medžioklės deivė; ją nuolat supa nimfos. Ji globojo ir naminius galvijus, gimdymus, mergeles. Kita vertus, ji ir Mėnulio deivė, susijusi su tamsiuoju paros metu. Šitoks jos dvilypumas kartais ją leidžia tapatinti su romėniškąja medžioklės deive Diana ir joje įžiūrėti indoeuropietišką medžioklės deivę, drauge ji galėtų priklausyti ir ikigraikiškai religijai, kaip deivės Mėnulio ir Žvėrių Viešpatės funkcijų paveldėtoja.

Poseidonas – jau graikiškos kilmės dievas, kurio vardas reiškia „žemės viešpatį” ar „vyrą” – kadaise jis galėjo būti Žemės deivės partneris, bet istoriniais laikais jį matome kaip jūrų ir upių valdovą; kadaise jo simbolis buvo skeptras, vėliau pakeistas trišakiu (galbūt pastarąjį jis įgavo tapęs žvejų globėju, šie žūklaudavo ir trišakiais). Jo kulto centras buvo Istmo sąsmaukoje, kur jo garbei nuo 657 m. pr. Kr. vykdavo Istmo žaidynės.

Arėjas buvo karo, mūšio ir prievartos dievas – greit įsikarščiuojantis, jis skyrėsi nuo šaltos ir blaivios Atėnės, pats dalyvaudavo susirėmimuose, kur jam padėdavo jo vaikai -Baimė (Phobos), Siaubas (Deimos), ir Ginčas (Eris).

Hefaistas – tai dievas kalvis, ugnies ir metalurgijos dievas, kalantis ginklus dievams ir didvyriams. Hefaistas buvo kalvių globėjas, jo garbei Atėnuose buvo švenčiama speciali kalvių šventė, Chalkėjos. Pažymėtinas Hefaisto bruožas -šlubumas – leistų jį gretinti su lietuviškuoju kalvystės išradėju Velniu. Jo sutuoktinė – Afroditė.

Afroditė – meilės ir grožio deivė, taip pat žydinčios gamtos globėja, siejama ir su jūra (nes, pasak legendos, gimė iš „jūrų putų”). Kadangi tai įvyko Kipro pakrantėse, ten buvo jos kulto centras; be to, ji buvo specialiai garbinama jai skirtose šventvietėse Kiteros saloje, Pafe ir kt. Korinte buvusioje Afroditės šventovėje jos kulto dalis buvo ir sakralinė prostitucija, tai primena atitinkamus ritualus Artimųjų Rytų religijose. Todėl, taip pat ir dėl savo karingumo bei vieno iš vardų – Ourania, „Dangiškoji”, ji siejama su Ištar-Aštarte, ir kartais laikoma, kad Afroditė ir jos kultas atėjo iš Rytų.

Nors visada minima paskutinioji iš Olimpo dievų, Demetra turėjo nepalyginamai didesnę reikšmę. Tai deivė motina ir vaisingumo deivė, javų globėja, tačiau ji labai paslaptinga. Nors Homero epuose ji nevaidina jokio vaidmens (tai gal neturėtų stebinti, turint omenyje karingą, „herojinį” jo kūrinių pobūdį), ji pagrindžia ypač svarbias Eleusino misterijas, turėjusias didžiulę reikšmę ne vien Graikijai, bet ir visam Antikos pasauliui, iš esmės – visam Viduržemio jūros baseinui. Tai buvo slaptas kultas, už kurio paslapčių išdavimą grėsdavo mirtis, bet sykiu didesnių prasikaltimų nepadarę žmonės, nepaisant jų luomo, prie jo būdavo prileidžiami. Žinoma tik tiek, kad jos misterijose būdavo atkartojamas Demetros dukters Persefonės pagrobimo mitas: požemių dievas Hadas pagrobia Persefonę; Demetra ilgai jos ieško, kol galiausiai apie dukters lemtį jai praneša Helijas, Saulės dievas; įpykusi Demetra sukelia žemėje sausrą; galiausiai, Dzeusui tarpininkaujant, sutariama, kad Demetros duktė du metų trečdalius praleis žemės paviršiuje, o trečiąją metų dalį gyvens požemiuose drauge su Hadu, savo sutuoktiniu, ir drauge su juo valdys mirusiųjų karalystę. Šiuo požiūriu tam tikrų atitikmenų rastume hetitų mite apie dingusį dievą bei Artimųjų Rytų mirštančių ir vėl atgyjančių dievų kultuose.

Hadas – mirusiųjų pasaulio valdovas. Valdydamas požemius ir mirusiųjų šešėlius, jis nepateko į olimpiečių gretas. Niūraus ir tamsaus mirusiųjų pasaulio valdovas, jis buvo ne-permaldaujamas, todėl neturėjo kulto. Vis dėlto kaip ištiso žemutinio pasaulio suverenas, nominaliai jis prilygo olimpiečiams, nors ir negalėjo drauge su jais reziduoti šviesiajame Olimpe. Hadas dažnai būdavo tapatinamas su Plutonu, požemių lobių ir žemiškojo turto globėju – šiuo požiūriu vėl matome sąsajas su lietuvių Velnio funkcijomis.

Hestija – namų židinio deivė, garbinta kiekvienuose namuose. Ji gimininga Rigvedos Agni, lietuvių Gabijai, latvių Uguns mate ir kt. Jos „žmogiškasis” pavidalas labai blankus, dažniausiai ji tapatinama su namų židinio ugnimi.

Hermis – dar vienas paslaptingas ir ambivalentiškas graikų dievas. Jis nuolat figūruoja olimpiečių dvyliktuke, tačiau jam teskiriamas dievų pasiuntinio vaidmuo. Šitai liudija ir sparnuoti sandalai, su kuriais jis paprastai vaizduojamas. Hermis lydi į Hadą keliaujančias mirusiųjų vėles, todėl vadinamas psychopompos. Rankose jis laiko pasiuntinio lazdą, kerikeiją (kerykeion), kurią apsiviję du žalčiai (plg. lietuvišką kreipimąsi į žaltį kaip „dievų siuntinėlį”, t. y. pasiuntinį). Be pasiuntinio funkcijų, jis atlieka ir daugybę kitų. Hermis – vagių, sukčių, apgavikų dievas, jis globoja pirklius, iškalbos meną, keliones, taip pat galvijų bandas. Vėlesniais laikais, jau helenistiniu laikotarpiu, jis tampa slaptosios išminties dievu; šiandien išpopuliarėjęs žodis „hermeneutika” irgi kilęs iš Hermio vardo. Hermis globoja Arkadiją – čia, ant Kilėnės kalno, stovėjo svarbiausioji jo šventykla.

Ne išsyk į Olimpą prasiskverbia ir Dionisas, vyno, vynuogienojų, aistringo, orginio šėlsmo dievas. Graikijon jo kultas patenka iš Trakijos maždaug VI a. pr. Kr., atkeliavęs iš tolimesnių kraštų – Frygijos, Lydijos; „barbariška” kilme paaiškinamas ir pašėlęs jo būdas, ir dionisinių misterijų pobūdis. Vėliau šių kiek paklaikusių misterijų pobūdį sušvelnino orfikai. Paties Dioniso, kai kada vadinamo Bakchu, palydą sudarė satyrai, silenai, nimfos – pusiau žmogiškos, pusiau demoniškos būtybės; pasak legendų, jų lydimas, jis keliaudavo iš šalies į šalį, nukariaudamas jas geruoju ar piktuoju ir platindamas vynuoges bei vyndarystės meną. Dioniso kultuose paprastai dalyvaudavo moterys – mainadės, bakchantės, – kurios, šventojo šėlsmo apimtos, giedodamos ir šokdamos, naktimis bėgiodavo laukais ir slėniais, o radusios kokį nors žvėrį, jį laikydavo dievybės įsikūnijimu, todėl jį sudraskydavo ir surydavo. Mainadžių būrys buvo ganėtinai pavojingas, antai vienas toks perpus perplėšė Orfėją. Visa ši dionisinė tradicija -duoklė archajiniams, ekstatiniams kultams, atrodo, panašiems į tuos, kuriuos pasmerkė ir su kuriais kovojo Zaratustra; graikuose šios tendencijos nebuvo specialiai pasmerktos, tačiau tokie orgiastiniai elementai religijoje buvo „kanalizuoti” į ypatingus kultus, tad pagrindinės religijos srovės jie nepalietė; kitas dalykas, kad šitokie kultai būdavo gana paplitę.

Be dvylikos olimpiečių ir kelių „dvarui artimų” dievybių, graikai turėjo daugybę dievų, pusdievių, didvyrių (herojų).

Populiari dievybė buvo Panas – raguota, barzdota būtybė su uodega ir ožio kojomis, Hermio ir nimfos sūnus, gyvenęs Arkadijoje, „klasikiniame” piemenų krašte, beje, globojamame paties paslaptingojo Hermio. Čia jis globoja bandas ir ganyklas, bendrauja su nimfomis, pusiaudienį mėgsta nusnūsti. Tuos, kurie per žioplumą jam sutrukdydavo pokaitį, jis pergąsdindavo klaikiu balsu, ir žioplių plaukai stodavosi piestu. Iš čia ir pasakymas „paniška baimė”. Pasak Plutarcho (tiesa, tai jau labai vėlyvas laikas), Panas – tai vienintelis dievas, kuris numirė, bent jau prieš minėto autoriaus gyvenamąjį metą. Vienam laivininkui, Tamusui, plaukusiam palei Pakso salą Italijos linkui, dieviškas balsas pranešė, jog „didysis dievas Panas mirė” – šią žinią Tamusas ir perdavė krante.

Helijas – viską matantis (kaip ir Mitra) Saulės dievas, kuriam priklauso Rodo sala (joje ir buvo pastatytas garsusis Rodo kolosas – Helijo stovyla, priskiriama prie septynių pasaulio stebuklų). Savo vežėčiomis jis kasdien keliauja dangaus skliautu.

Eos, arba ryto aušra, – lietuvių Aušrinės ir indų Ušas atitikmuo. Ji titano Hiperijono ir titanidės Tėjos dukra. Rytuose ji keliasi iš savo guolio, sėda į vežėčias ir skuba į Olimpą, kur praneša, jog artėja jos brolis, Helijas. Tapusi Hemera (Diena), ji lydi Heliją jo kelionės metu, galiausiai, virtusi Hespera (Vakaru), praneša, jog Helijas ir ji pati sėkmingai atvyko prie vakarinių Okeano krantų.

Be kitų dievų, žinoma ir ištisa didvyrių, arba herojų, plejada – tai pusdieviai arba žmonės, nusipelnę ypatingos dievų malonės ir po mirties padedantys žmonėms; dažnai tokiems herojams būdavo skiriamos specialios kulto vietos, kuriose jie pranašaudavo, jų garbei švęstos šventės. Garsiausias herojus – Heraklis, savo šlovę pradėjęs pelnytis dar lopšyje ir atlikęs dvylika nepaprastų žygių. Didvyriui Tesėjui pavyko užmušti baisųjį Kretos Minotaurą, Orfėjas išgarsėjo dėl savo poetinio ir muzikinio talento, ir t. t.

Tačiau ir dievai, ir didvyriai nėra visiškai laisvi ar „suverenūs” – virš jų poelgių ir sumanymų iškyla lemtis, kurios pažeisti ar nuo kurios išsisukti negali pats Dzeusas. Taigi ir žmogaus veiklą pančioja, kreipia moira, arba aisa: žmogui vos tik gimus nuskirtas likimas, nuo kurio jis negali pabėgti. Žodis moira veikiausiai kilęs iš „dalyti”, kaip ir gana sinonimiškai vartojamas terminas aisa – „lygiai dalijanti”, „sulyginančioji” – akivaizdu, kad čia matome lietuvių Laimės (Laimos) bei Dalios atitikmenis. Moiros yra trys – Lachesė, Kloto ir Atropė, jos verpiažmonių gyvenimo siūlą: Lachesė mesdama burtą išmatuoja jo ilgį, Kloto verpia, o Atropė -nukerpa. Tiesa, vėlesnioje mitologijoje likimo universalumu imama abejoti, antai Apolonas, norėdamas išgelbėti nuo mirties savo draugą Admetą, moiras nugirdo. Vis dėlto tai išimtys. Moirą kaip absoliutų principą būtų galima kildinti iš bendrų indoeuropiečiams vaizdinių – prisiminkime Irano arijų asą, Indijos ritą.

Mitologija

„Antikos mitologija” ilgą laiką buvo kone „mitologijos” sinonimas. Išties, graikai žinojo daugybę pasakojimų apie dievus – iki nesenų laikų jie buvo laikomi pačia graikų religijos kvintesencija. Tačiau didžioji šių pasakojimų dalis nėra mitai tikrąja žodžio prasme – tai literatūros kūriniai, paskalos, anekdotai. Tikras mitas turi būti susijęs su atitinkamu ritualu ir turėti kultinę reikšmę, o graikų pasakojimai, nuo seno vadinti „mitais”, yra veikiau savitas literatūros žanras.

Kita vertus, jie veikė graikų pasaulėvaizdį, bent jau kaip bendro išsilavinimo dalis. Dėl tam tikro šių mitų „profaniškumo” graikų intelektualai nuo jų nusigręžė, palinko į filosofiją ar „filosofinį religingumą”, į ateizuojančias ar kritines tendencijas, o mistiniai kultai buvo nepaprastai populiarūs.

Mitinė painiava bei neaiškumai kėlė keblumų dar VIII a. pr. Kr., nekalbant apie vėlesnius laikus; sisteminimo poreikį iš dalies atitiko Hesiodo „Teogonijoje” sutelkti mitai apie pasaulio atsiradimą, dievų ir žmonių kilmę bei kartas. Tai paties Hesiodo kūrinys, kuriame, be autentiškų elementų, esama ir spekuliatyvių samprotavimų, ir kompiliacijų. Tai nėra autentiškos graikų religijos sąvadas, tačiau graikų sąmonėje Hesiodo versija buvo įsitvirtinusi, todėl prie jos trumpai apsistosime.

Pradžioje buvo tik Tamsa, iš jos atsirado Chaosas. Iš Tamsos ir Chaoso jungties gimė Naktis, Diena, Erebas, Oras. Iš Nakties ir Erebo atsirado Lemtis, Senatvė, Mirtis, Žmogžudystės, Gašlumas, Miegas, Sapnai ir t. t. Iš Oro ir Dienos sąjungos gimė Gaja (Žemė), Dangus ir Jūra. Iš Oro ir Gajos atsirado Baimė, Varginantis darbas, Įniršis ir t. t., taip pat Okeanas, Tartaras ir titanai. Iš Gajos ir Tartaro atsirado gigantai. Gaja pagimdo ir Uraną, vėliau iš jųdviejų gimsta kalnai, nimfos, Ponto jūra, titanai, kiklopai, šimtarankiai ir būsimasis dievų valdovas Kronas. Savo palikuonis Uranas slepia Gajos įsčiose, ši įkalba septynis savo sūnus titanus užpulti miegantį Uraną, jaunėlis titanas Kronas pačiupęs pjautuvą iškastruoja Uraną. Iš Urano kraujo lašų, nukritusių ant žemės, Gajos, gimsta trys erinijos, nimfos, gigantai, iš į Okeaną nusviestų Urano genitalijų, iš „jūros putų” gimsta meilės deivė Afroditė.

Dievų valdovu tapęs Kronas veda titane Rėją, iš kurios susilaukia palikuonių, tarp jų ir Dzeuso, kuris užaugęs nuverčia Kroną ir įsiviešpatauja Olimpe.

Šiame pasakojime šalia filosofinių abstrakcijų matome kiklopų ir dievų: viskas dauginasi geometrine progresija. Be abejonės, bendra idėja apie Dangaus ir Žemės sąjungą yra autentiška, bet kastracijos mitas labai primena hetitų-huritų mitą apie Anų ir Kumarbį, tad visai tikėtina, kad jis skolinys. Akivaizdu ir tai, kad Hesiodas jam pačiam neaiškias vietas užpildo filosofinėmis spekuliacijomis bei „tuokdamas” dievus.

„Darbuose ir dienose” Hesiodas pateikia penkių žmonijos amžių koncepciją, kuri irgi galėtų būti indoeuropietiškos kilmės (prisiminkime atitinkamus įvaizdžius Indijoje bei Irane, o keltai, kaip matysime vėliau, irgi žinojo apie viena kitą keičiančias žmonių kartas).

Pirmieji žmonės gyveno Krono laikais, ir tai buvo aukso amžius – jie maitinosi pienu ir medumi, nesendavo, nuolat šokdavo ir linksmindavosi, o mirtis jiems nebuvo baisesnė už sapną; jų vėlės tapo geraisiais demonais. Vėliau atėjo sidabro amžius, jame žmonės gyvendavo iki šimto metų, mito duona ir visame kame klausydavo savo motinų. Dievų jie negarbino, buvo irzlūs ir netašyti, tačiau tarpusavyje nekariavo. Juos sunaikino Dzeusas. Dabar stojo vario amžius -variniais ginklais ginkluoti žmonės, jie mėgo kariauti, buvo žiaurūs ir grubūs, mito duona ir mėsa. Juos ištiko „juodoji mirtis”. Ketvirtasis amžius irgi „varinis”, bet šie žmonės skyrėsi nuo savo pirmtakų kilnumu ir gerumu, nes buvo kilę iš dievų ir mirtingų motinų. Tai herojų laikai – žygio į Tėbus, argonautų, Trojos karo epocha. Mirę jie pateko į Laimingųjų Salas. Penktoji karta – dabartinė, geležies amžiaus karta. Tai nuosmukio laikas, žmonės pikti ir neteisingi.

Šis pasakojimas apie žmonių kartas, sakytume, remiasi tam tikru istoriniu pagrindu, jame tarsi įžiūrėtume „Senosios Europos” matricentrinę visuomenę (sidabro amžius), „vario žmonės” būtų dar gana barbariški graikų protėviai, nuolatiniuose karuose slenkantys vis tolyn, ir pan.

Kultas

Autochtoninės Egėjo jūros kultūros turėjo šventyklas; jau seniausiųjų Kretos rūmų archeologiniai kasinėjimai rodo, kad juose būdavo speciali patalpa, kurioje saugoti kulto reikmenys. Pirmosios šventyklos galėjo būti įrengtos olose. Tačiau dievų stabų ar apskritai atvaizdų, regis, nebūta. Dažnai reprodukuojamos moterų apnuogintomis krūtimis figūrėlės iš Kretos greičiau vaizdavo ne „deives”, o šokėjas, ko gero, šokančias ritualinius ar kultinius šokius. Viena seniausių kulto formų

Kretoje, kaip ir kai kuriose Artimųjų Rytų religijose, turėjo būti šventųjų akmenų kultas. Be akmenų, kultinę reikšmę turėdavo akmeniniai stulpai, kolonos. Viena archajiškesnių kulto formų pačioje Graikijoje buvo hermos – pakelėse stovintys akmeniniai stulpai su Hermio galva bei falu. Anksčiau šią funkciją atlikdavo tiesiog akmenų krūva, herma, o joje gyvenantis dievas atitinkamai tapo Hermiu.

Tikriausiai graikai, kaip ir daugelis indoeuropiečių, iš pradžių šventyklų neturėjo – dar Homeras jas mini labai retai. Vėliau, matyt, dėl vietinių religijų bei Artimųjų Rytų religijų įtakos imta statyti gana sudėtingas šventyklas su šventoriais, altoriais, dievų stovylomis, šventosiomis patalpomis, į kurias galėdavo įeiti tik žyniai. Šventykla būdavo ne pamaldų, o dievo gyvenamoji vieta, pačios kulto apeigos paprastai vykdavo priešais šventyklą, atvirame ore, kur specialioje aikštėje būdavo įrengti altoriai. Svarbios – bent jau kasdieniame gyvenime – būdavo vietinės šventvietės, kuriose stovėdavo akmuo, kolona, augdavo šventasis medis.

Kulto apeigas atlikdavo žyniai, nors klasikiniu laikotarpiu žynių luomas taip ir nesusiformavo. Žyniai būdavo laikomi valstybės pareigūnais ir savo pareigas atlikdavo tam tikrą laiką; jie privalėjo turėti savo pragyvenimo šaltinį. Tiesa, kai kuriose šeimose žynių pareigos būdavo perduodamos iš kartos į kartą. Kulto apeigos būdavo atliekamos ne tik šventyklose, bet ir namuose – aukota Dzeusui, globojančiam namus, aukota pasėlius globojančiai deivei, būdavo atliekamos specialios apeigos kam gimus ar numirus, ir t. t. Senesniais laikais oficialias aukas aukodavo visa giminė.

Aukotos kruvinos ir nekruvinos aukos; aukotojas drauge su dievu turėdavo suvalgyti atitinkamą aukos dalį, šiuo požiūriu egzistavo specialius nuostatai, ir dievai ne visada gaudavo geriausią aukos dalį; paskiros aukojamo gyvūno dalys atitekdavo žyniui. Aukotos nuliejamosios aukos – medus, pienas, vynas.

Būta ir maldų, tačiau dažniausiai tai prašomosios maldos – iš dievų melsta sėkmės žemės ūkio darbuose, šeimyniniame gyvenime, karuose ir pan.

Apskritai apie dievų kultą žinome ne tiek jau daug, ne-palyginamai mažiau negu apie jų legendinius nuotykius. Kasdienės ar vietinių kultų apeigos galėjo skirtis nuo „olimpietiškos” religijos ritualų; sprendžiant iš užuominų, jose, kaip ir daugelyje žemdirbių kultų, vyraudavo vaisingumo bei falinė simbolika, nelikdavo pamirštas ir žalčio kultas. Vietinėms apeigoms ženklią įtaką turėjo daryti autochtoniniai kultai.

Nuo olimpiečių kulto skyrėsi ir aukos požemio, arba chtoniškiesiems, dievams. Jiems būdavo statomas žemesnis altorius, aukojama olose arba nakties metu, be to, jiems dažniau būdavo skiriamos kruvinos aukos. Prie chtoninių dievybių priskirtini ir herojų kultai: herojai būdavo ne tik garbinami -iš jų būdavo tikimasi pranašysčių, egzistavo specialūs herojų orakulai, kaip, beje, ir Olimpo dievų, ypač Dzeuso bei Apolono. Apskritai orakulai graikų, o vėliau ir visame Antikos pasaulyje vaidino labai didelę reikšmę, todėl juos aptarsime atskirame skirsnelyje.

Orakulai

Seniausias Graikijos orakulas buvo Dodonės Dzeuso orakulas Šiaurės Vakarų Graikijoje, Epyre, pačių graikų požiūriu -pusiau barbariškame krašte. Kaip ir daugelis kitų orakulų Graikijoje, Dodonės orakulas kadaise priklausė deivei Dionei, kurią vėliau pakeitė Dzeuso sutuoktinė Hera, nors dar anksčiau jis, kaip ir dauguma kitų, tikriausiai priklausė kuriai nors autochtoninei Graikijos deivei.

Pasak legendos, kadaise iš Egipto Tėbų išskriejo dvi jaunos balandėlės, kurių viena nuskrido link Libijos Amono orakulo, kita nusileido Dodonėje; beje, abi balandėlės nutūpė ant ąžuolų, taip paskelbdamos, kad tai – pranašingi Dzeuso ąžuolai. Dodonėje Dzeuso žynės įsiklausydavo į šventųjų ąžuolų šlamesį ir iš jo bei ant ąžuolų pakabintų žalvarinių indų skambėjimo pranašaudavo. Atrodo, nuo seniausių laikų šį spėjimą papildydavo ir inkubacija: pranašaujantys žyniai guldavosi ant žemės ir miegodavo; jų sapnai būdavo pranašingi (tai liudytų apie senąsias Žemės deivės tradicijas Dodonėje). Dodonėje nuo seniausių laikų gyveno selų gentis; vėliau joje pagal tos genties vardą pranašaujantys žyniai buvo vadinami selais, tačiau jie tvarkė tik administracinius ir galbūt kai kuriuos kultinius reikalus, o pranašaudavo trys senos žynės, vadintos Pelejadėmis, t. y. balandėlėmis. Pranašaujant būdavo vadovaujamasi joms vienoms težinomais ženklais bei žalvarinių indų skambesiu, Dzeuso ąžuolų šnarėjimu. 219 m. pr. Kr. šį orakulą sugriovė aitoliečiai; netrukus jis buvo atstatytas, tačiau senosios šlovės nebesusilaukė: o juk „geraisiais laikais” į jį kreipėsi Kroisas, Atėnai ir Sparta.

Jei Dodonės orakulas buvo seniausias, tai Delfų – svarbiausias ir garsiausias graikų orakulas; jis buvo Fokidėje, pačiame žemyninių graikų centre, tad buvo gana lengvai pa-siekiamas, vis dėlto jo šlovė sklido ne tik dėl geografinių priežasčių.

Delfų orakulas gyvavo Parnaso kalno šlaite, maždaug pusiaukelėje į viršūnę (2400 m.). Čia būta vietos, kur uolos su-darė tarytum amfiteatrą, o gili ola vedė į kalno vidų. Iš kalno gelmių kildavo kažkokie garai, kurių įkvėpusi, žynė pranašautoja, arba Pitija, patekdavo į transą ir hegzametru atsakydavo klausiantiesiems. Delfų orakulas gyvavo iki V amžiaus po Kr., t. y. iki krikščionybės įsigalėjimo; pasak legendos, imperatorius Julijonas Atskalūnas, mėginęs restauruoti senąją religiją, dar siuntė pasiuntinius pas Delfų orakulą, tačiau jam buvo atsakyta, kad dievai jau užvėrė savo vartus, ir pranašystės baigėsi.

Ir šis orakulas iš pradžių priklausė Gajai, Motinai Žemei. Tik vėliau jį „užgrobė” Apolonas – tam tikra prasme Delfų orakulas tapo ir jo kulto centru. Šis jo poelgis siejamas su Pitono nugalėjimu; nugalėjęs slibiną Pitoną, – chtoninės būtybės esti daugiažinės, – Apolonas galėjo naudotis ir jo visažinyste. Delfų orakulo ištarmės Antikos pasaulyje turėdavo labai didelį autoritetą, jomis pasitikėta, pagal jas savo politiką tvarkydavo net ištisos valstybės. Tiesa, orakulo ištarmės neretai būdavo daugiareikšmės ar dviprasmės – pasak Herodoto, Lydijos karalius Kroisas įsitikino Delfų orakulo teisumu, užduodamas jam visiškai buitišką klausimą. Norėdamas išmėginti orakulus, Kroisas pasiuntė pasiuntinius į įvairias pranašavimo vietas ir liepė, praėjus šimtui dienų nuo jų išvykimo, paklausti, ką dabar veikia lydų karalius. Pats Kroisas be liudininkų pasislėpęs užmušė vėžlį bei ėriukus ir virė jų mėsą variniame dengtame puode: Delfų orakulas įspėjo, ką tuo metu veikia karalius Sarduose. „Išmėginęs” orakulus, Kroisas pareiškė, jog tai, ką jis veikė, atspėjo tik Delfai. Tada jis ir paklausė lemtingąjį klausimą: ar jam verta eiti prieš persus; Delfų orakulas pranešė, jog Kroisas, pradėjęs karą su persais, sunaikins didžią valstybę; apsidžiaugęs Kroisas išsirengė į karą, bet, kaip žinia, buvo sutriuškintas: nelaimingas ir nustebęs jis darsyk pasiteiravo Delfuose, kodėl realybė taip prasilenkė su orakulo ištarme. Atsakas buvo paprastas: Kroisui reikėję pasiklausti, kokią valstybę jis sunaikinsiąs pradėjęs karą, – savąją ar persų. Tokiais atvejais dievai mokėdavo ir pajuokauti, bet jų ištarmės, šiaip ar taip, anksčiau ar vėliau išsipildydavo.

Iš dviprasmiško atsako galima spręsti, jog Delfų Apolonas nė neketino tapti Kroiso politiniu konsultantu: parodęs savo galią absoliučiai beprasmiame spėjime, jis atsakydamas į esminį klausimą leido sau pajuokauti ne tik karaliaus, bet ir visos valstybės likimu. Regis, šitokie „išmėginimai” orakulus įžeisdavo, ir įžūlėliams tekdavo išgirsti juos sutriuškinančią -beje, teisingą – dviprasmybę. Pasak Herodoto, kitų orakulų, iš-skyrus dar vieno, Amfiarajo orakulo ištarmę, atsakymai Kroiso nepatenkino. Apie pastarosios turinį nekalbama, tačiau ir šis pasitikėjimą keliantis orakulas buvo labai gerai žinomas.

Herojaus Amfiarajo orakulas stovėjo Bojotijoje, Oropo mieste. Jis buvo laikomas vieno iš argonautų, kartais – paties Apolono sūnumi. Palei Tėbus jį pasiėmė pats Dzeusas, nutrenkęs Amfiarają žaibu, nors pagal kitą versiją, herojų prarijo atsivėrusi žemė. Jo ištarmės būdavo gaunamos atlikus sudėtingas apeigas. Norintysis gauti pranašystę turėdavo pasninkauti, atlikti apsivalymo ritualą, vėliau paaukoti Amfiarajui aviną ir miegoti ant jo kailio. Pranašystę jis gaudavo sapne.

Garsi buvo herojaus Trofonijo šventykla Bojotijoje, Lebadėjos gyvenvietėje. Laukdamas ištarmės žmogus kelias dienas turėdavo praleisti gerajam demonui ir gerajai Lemties deivei skirtoje šventykloje, maitindamasis aukojamų žvėrių mėsa, maudydamasis – Herkinos upėje, aukodamas Trofonijui, Apolonui, Dzeusui, Kronui, Demetrai ir t.t. Kiekvienos aukos metu dalyvaudavęs žynys stebėdavo aukojamojo žvėries vidurius ir pagal juos spręsdavo, ar Trofonijas šį žmogų priims palankiai. Paskutinį sykį būdavo aukojamas avinas; jei paaukojus šią auką ženklai būdavo palankūs, klausiantysis galėdavo leistis į požemį, kur, kaip manoma, ir gyveno herojus. Iš pradžių jį lydėdavo du trylikamečiai berniukai, vadinani hermiais, vėliau – žyniai; žmogus turėdavo atsigerti iš dviejų šaltinių – Užmaršties ir Atminties, idant užmirštų visa, kas žemiška, ir atmintų, kas jam bus pranešta požemiuose. Pasimeldęs prieš Trofonijo statulą, persirengęs specialiais apeiginiais drabužiais, žmogus leisdavosi į paties orakulo vietą. Požemyje nedidelė anga vesdavo į žemės gelmes; abiejose rankose laikydamas po paplotėlį su medumi, žmogus atsisėsdavo taip, kad jo kojos iki kelių įlįstų ton angon. Netrukus kažkokia jėga, sugriebusi žmogų už kojų, jį įtraukdavo į požemius. Ten, pas Trofoniją, kiekvienas klausiantysis išvysdavo ir išgirsdavo vis kitokius vaizdus – deja, mes nežinome, kokius būtent. Išeiti iš šio paslaptingojo požemio būdavo galima tik per tą pačią angą, kojomis į priekį. Iš Trofonijo grįžtančio žmogaus jau laukdavę žyniai jį sodindavo į vadinamąjį Atminties krėslą ir klausinėdavo, ką jis matęs ir girdėjęs. Sužinoję siųsdavo jį atgal į gerojo Daimono ir gerosios Lemties deivės šventyklą, kur juo būdavo rūpinamasi tol, kol jis atsipeikėjęs pradės atpažinti žmones. Pas Trofoniją pabuvoję žmonės ant lentelės turėdavę užrašyti, kas jiems ten nutiko -deja, tokių liudijimų mes nežinome.

Trofonijo orakulas egzistavo iki pat krikščionybės laikų, jį dar III a. po Kr. mini Tertulijonas.

Žmogus dievų akivaizdoje

Apie graikų religingumo pobūdį kalbėti gana sunku, nes ne visai aišku, ką turėtume vadinti „graikų religija”. Apie senąsias religijos formas galime spėti tik iš šykščių archeologinių duomenų bei prielaidų, jog atsikraustančių graikų religija neturėjo pernelyg skirtis nuo kitų indoeuropiečių religijos formų maždaug II tūkstm. pr. Kr. Aiškesnės koncepcijos mus pasiekia nuo VIII a. pr. Kr.; jos dėstomos Homero ir Hesiodo veikaluose, tačiau nevalia užmiršti, jog pastarieji yra literatūros kūriniai, tam tikra prasme – „privačios teologijos”. Po pusantro ar dviejų šimtmečių Graikijoje pražysta įvairiausių filosofijų darželis; tradicinės religijos atžvilgiu labai kritiškai nusiteikę filosofai savo ruožtu kuria privačias religingumo formas ar išvis kvestionuoja dievus – bent jau tokius, kokius juos regi Homeras. Jau Parmenidui dievybė – tobula sfera, rutulys. Dar pirmieji filosofai pareiškia, kad tradicinis dievų įsivaizdavimas – ribotas: jei arkliai turėtų dievus, juos įsivaizduotų kaip žirgus. Taigi Graikijoje, kaip ir Indijoje (Brahmanose bei Upanišadose) senoji tradicija maždaug tuo pačiu laiku labai intensyviai permąstoma; perleidus per filosofijos filtrus, iš jos ne kažin kas belieka. Maždaug nuo minėtojo VIII a. pr. Kr. graikuose ima plisti rytietiškos kilmės mistiniai kultai; vis didesniuose regionuose juos praktikuoja vis daugiau žmonių. Visiška religinė sumaištis būdinga helenizmo bei vėlesnės epochos Romos imperijos sudėtin patekusiai Graikijai. Be to, nepamirškime, kad mes labai mažai žinome apie vietinius, valstietiškus kultus, kuriuose, atrodo, labai stipri buvo senosios, autochtonų Graikijos įtaka.

Tad nepaisant itin gausios žinijos, žinome labai mažai. Negalime net daugmaž tvirtai nuspręsti, kuri epocha turi būti laikoma tikrosios graikų religijos raiškos metu.

Tam tikros bendrybės vis dėlto tradiciškai pastebimos, dažniausiai remiantis Homeru ir vėlesniais laikais jo pasaulėvaizdį patvirtinančiais fragmentais. Tiesa, tokiais atvejais stengiamasi nepastebėti, jog greta šių „homeriškumų” gyvuoja ir rimtai su jais prasilenkiantys dalykai.

Šitaip netobulai ir nepilnai apibendrinant, reikia pažymėti: nors ir labai „žmogiški”, graikų dievai vis dėlto lieka dievais, nemirtingomis, savo aukštybėse reziduojančiomis būtybėmis. Žmogus jiems nėra artimas, netgi pusdieviai ar didvyriai privalo paklusti dievams. Didžiausia žmogaus pražanga – puikybė, noras prilygti dievams ar nepaisyti jų interesų. Žmogus negali įveikti savo ribotumo. Jo gyvenimas bėga žemėje, visa, ką jis gali pasiekti – tai žemiškieji laimėjimai. Žemiškasis žmogaus gyvenimas netranscenduojamas. Dangus jam užvertas, o po mirties jo laukia niūri tamsiojo Hado lemtis. Žmogui nebelieka nieko kita, tik su tam tikru stoicizmu įgyvendinti savo paskirtį žemėje gerbiant dievus ir, kiek įmanoma, vadovaujantis didvyrių idealais. Žmogus gali pasiekti pomirtinę šlovę, kaip, pavyzdžiui, Homero didvyriai, ir toliau gyventi palikuonių atmintyje. Žinia, tai ne kiekvieno lemtis; todėl, manytume, graikų pasaulėvaizdis nebuvo optimistinis, geriausiu atveju jame galėtume įžvelgti tam tikrą tragiškumo estetiką.

Pomirtinio gyvenimo vaizdinys

Žmonės būdavo laidojami molinėse statinėse – pituose, arba moliniuose sarkofaguose – larnakose. Tarp neretai gan gausių įkapių (maisto, ginklų, papuošalų) būdavo ir aliejinė lempelė, turinti nušviesti mirusiajam kelią tamsiuose požemiuose.

Dar gerokai iki Homero mirusieji būdavo deginami, ir Homeras kitokio laidojimo būdo nemini. Vėliau imta laidoti dviem būdais, taip pat ir nesudegintus mirusiuosius. Kapinės būdavo įrengiamos greta gyvenviečių, mirusiųjų vėlėms būdavo aukojama per specialias metines šventes.

Mirusiųjų karalystė yra požemiuose. Hadas – tamsi, niūri vieta, esanti ten, kur baigiasi vanduo. Achilo vėlė praneša Odisėjui, kad ji verčiau žemėje tarnautų paskutiniam vargšui, negu viešpatautų Hade. Praradusios atmintį, vėlės it šešėliai klaidžioja niūriuose požemiuose, ir tik kraujo auka joms leidžia trumpam atgauti atmintį. Po Hadu slypi dar baisesnė vieta – Tartaras, kur baudžiami piktieji. Tik labai mažai žmonių po mirties patenka į Eliziejų ar Eliziejaus laukus, kur, amžino pavasario šalyje, gyvena išrinktieji, didvyriai, ypač nusipelnę dievams ar su jais susigiminiavę.

Niūrusis požemis primintų kai kurias Artimųjų Rytų religijas; galimas daiktas, tai autochtoninės religijos paveldas; nes, apskritai paėmus, indoeuropiečiai pomirtinį pasaulį įsivaizduodavo šviesesnėmis spalvomis.

Visai kitokį pomirtinį likimą žadėdavo misterijos, bet tai jau kita tema.

————————-

Literatūra nepaprastai gausi, tad jos išvardijimas užimtų pernelyg daug vietos. Pasitenkinsime keliomis pastabomis.

Žymiausiu autoriumi laikomas M. P. Nilsson, parašęs daugelį monografijų. Rekomenduotinos K. Kerenyi, W. F. Otto gausios monografijos. Lengvai prieinamas R. Graves, „Graikų mituose” paskelbęs didžiulį senosios medžiagos kiekį ir labai išmoningai ją perteikęs; minėtas veikalas išverstas ir į rusų kalbą (rusiškai autoriaus pavardė rašoma Грейвс). Tai rekomenduotinas veikalas, tačiau labai rezervuotai reikėtų vertinti autoriaus komentarus – jie pernelyg sociologizuoti bei privatūs. Lietuvių kalba, be Homero veikalų, yra kelios verstinės knygos – K. Trenčenio-Valdapfelio, B. Kuno ir kt. Vis dėlto tai greičiau iliustratyvi medžiaga, daugiau dėmesio skirianti gausiai mitologijai, kuri dėstoma pernelyg populiariai.