Aušra Pundzevičienė

„Greitasis ir lėtasis laikas“

(LHPA konferencija „Laikas ir laikinumas“, 2005 m. lapkričio 5 d.)

“Greitasis ir lėtasis laikas” – šie žodžiai ant knygos viršelio atkreipė mano dėmesį. Savo pranešime daugiausiai ir remsiuosi neseniai perskaityta Thomas Hylland Eriksen knyga “Akimirkos tironija. Greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje.” Nors autorius yra socialinės antropologijos profesorius, man knyga buvo labai susijusi su psichologija. Tad ir noriu pasidalinti tuo, ką šioje knygoje pavyko atrasti.

Knygos autorius nagrinėja fenomeną, kaip laiką taupančios technologijos, pradedant faksais, el. paštu ir mob. telefonais, tampa vis didesnio laiko trūkumo priežastimi, suteikia gyvenimui didelį pagreitį, pripildo jį daugybe dalykų, iš kurių tampa vis sunkiau atsirinkti reikalingus. Turime gausybes darbų, užsiėmimų, nuolat skubame – gyvename greitajame laike, tad lėtasis laikas tampa vis didesne prabanga. Taigi, kartu su knygos autoriumi noriu pažvelgti į greitąjį ir lėtąjį laiką, pasvarstyti kurgi dingsta mūsų laikas (arba kur mes jį praleidžiame?). Ką į gyvenimą įneša greitis?

Vienas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį – tai visko daugėjimas. Daugėja prekių, informacijos – ir darosi sunku ne tik pasirinkti ko norime, bet ir atpažinti tuos dalykus, kurie mums nereikalingi. Informacinės technologijos, reklama kovoja dėl kiekvienos laisvo laiko sekundės, ir man atrodo, dažniausiai jiems tai pavyksta. Vien nuėjus į parduotuvę akį traukia gausybė reklamos, plakatų, įvairių loterijų ir pan. Žinoma, jei tik į tai atkreipiame dėmesį, sugaištame laiko. Iš pradžių aiškinamės taisykles, po to užpildome loterijos lapelius, ieškome žaidimų dėžių (ir tai atliekame ne po vieną kartą). Jei pasiseka, laimime žiebtuvėlį… Įdomu, kokia kaina įvertintume tam sugaištą laiką (ir kaip jį galėtume “nusipirkti”)?

Daugėja ir mūsų pačių veiklų: tai ne tik darbas (ir dažnai ne vienas), mokslai, namai, šeima, bet ir pasilinksminimai, pabuvimai su draugais, pramogos, o kur dar neperskaitytos knygos, nepažiūrėti spektakliai, filmai – viskas laukia savo eilės, savo laiko (beje, nepaisant to, perkame naujas knygas, kurias vėl padedame į lentynas). Pasiūla didelė, ir sunku kažko atsisakyti, norisi visur suspėti, viską sužinoti (nors kiekvienas suprantam, kad tai neįmanoma). Reikalai kraunasi, o laiko nedaugėja. Dirbame vienus darbus, jau laukia kiti. “Ateinanti akimirka užgožia dabartinę” (31 psl.) ir ji “ateina taip staiga, jog sunku įvertinti esamą” (13 psl.). Iškyla grėsmė buvimui “čia ir dabar”.

Tokiose situacijose kiekvienas ieškome išeičių. Daugelis renkasi vieną iš dviejų: a) kiekvienam dalykui skiria vis mažiau laiko arba b) daro keletą dalykų tuo pačiu metu (162 psl.) – ir tokiu būdu suspėja padaryti daugiau. Kas atsitinka?

Pirmuoju atveju kiekvienai veiklai lieka vis mažiau laiko. Pavyzdžių informacinėse technologijose galima pastebėti daug: trumposios žinios, trumpieji muzikinių ar literatūros kūrinių variantai ir pan. Atrodo patraukliai, nes trunka neilgai, bet jei norime kokybės ir gilumo – ieškosime pilnesnio varianto.

Antrojo pasirinkimo – vienu metu darymo daugelio veiklų – pavyzdžių taip pat gausu. Kad ir TV – bežiūrėdami filmą galime ekrane paskaityti trumpąsias žinutes, sužinoti orus, valiutų kursus, TV programas ir kt. Kartais tuo pačiu metu dar su kažkuo kalbamės, valgome, lyginame skalbinius ar skaitome laikraštį… Kiekvienai veiklai skiriame tik nedidelę dalį savo dėmesio, nedidelę dalį savęs – vėlgi nukenčia kokybė. Ir jei aš vienu metu žiūriu TV ir žaidžiu su vaiku, tai abu dalykus darau jei ne nevykusiai, tai bent jau nepilnai.

Be to, kad visko daugėja, yra ir dar vienas svarbus dalykas – pagreitis. Mėgindami suspėti padaryti viską, ką norime (ar dažniau tai, ką reikia), turime būti greitesni. Greičiau nuvažiuoti (lėtas transportas mums netiks), greičiau atsakyti į el. laiškus (dėl laiko trūkumo daugelis net nebetikrina ką parašė), greičiau sureaguoti – nes kitaip nebūsi pirmas, greičiau greičiau… Kaip nekantru laukti, kai ilgai kraunasi tinklalapis ar neatvažiuoja liftas… Greitis užkrečiamas, vienur pripratus prie greitojo laiko, poreikis persikelia ir į kitas sritis. Jei vienoje gyvenimo srityje skubame, kitur taip pat jausime poreikį judėti greičiau. Greitis atsiranda ir prekyboje: atrodo, jog svarbiausia yra per trumpą laiką pagaminti daug ir pigių prekių – nesvarbu kiek jos bus patvarios. Tad pagrindinių prekių bei drabužių gyvavimo laikas vis trumpėja (160 psl.).

Esant greičiui, atsiradusios pauzės sukelia nemalonumo pojūtį. Erzina kai reikia palaukti, kai kažkas vėluoja. Ir ne todėl, kad tas atsiradęs laikas reikalingas sau – ne, dar laukia krūva reikalų, sekančios atlekiančios akimirkos. Visus atsiradusius tarpus siekiama užpildyti (pavyzdžiui, bevažiuojant autobusu ar traukiniu galima pažiūrėti TV, paskaityti laikraštį, kartais net padirbti…).

Nauji kinofilmai kuriami taip, kad juose būtų kuo daugiau veiksmo, įtampos, intrigos, kamera kas kelias sekundes filmuoja vis kitu rakursu. Vaizdas (ir laikas) suskaidomas į mažus gabalėlius. Ir galiausiai laikas nustoja egzistavęs. Tai reiškia, kad jis “nustoja egzistavęs kaip trukmė <…>, bet toliau egzistuoja kaip akimirka, kurią veja kita akimirka” (146 psl.). Esant tokiam laiko suskaidymui, dingsta tęstinumas. Visiškai kitoks yra linijinis laikas – laikas, kuris turi pradžią ir tęsiasi. Skirtumą galima pajusti muzikoje: klasikinė (arba linijinė), kuri turi siužetą, vyksmą, ir šiuolaikinė (fragmentiška) muzika, kur viskas kartojasi ir kartojasi – ir iš esmės niekas nevyksta.

Būtent ši akimirkos tironija ir kelia rūpestį. Kai darosi sunku sustoti ir atsikvėpti, apsidairyti; kai gyvenimas susideda iš daugybės atskirų pašėlusiai lekiančių akimirkų, besivejančių viena kitą – pasidaro sunku susigaudyti tame, kas vyksta čia ir dabar, pajusti gyvenimą tokį, koks jis yra. Kai viskas daroma paskubomis ir paviršutiniškai, neįdedant širdies – tokia grėsmė iškyla ir pačiam gyvenimui – tapti nugyventu paskubomis ir paviršutiniškai. Ar mes to norime – tai jau kitas klausimas.

Yra žinoma, kad kai laiko tarpas užpildytas įvykiais, jis atrodo trumpesnis, pralekia greičiau nei tuomet kai nieko nevyksta. Ir atrodo paradoksalu, kad įvairiais būdais mėgindami pratęsti (pailginti) gyvenimą, tuo pačiu metu mes užpildome jį gausybe (dažniausiai nereikalingų) įvykių, kurie tokiu būdu jį sutrumpina (pagreitina)…

Iki šiol aptarti procesai daugiau būdingi informacinėms visuomenėms. Šiek tiek kitaip viskas vyksta tradicinėse visuomenėse, kur vadovaujamasi ne laikrodžiu, o veiksmo laiku. Laiką valdo įvykiai, o ne atvirkščiai. Pradedama tada, kai viskas paruošiama, o ne pagal tikslų laiką. Mes tą galime pajusti tuomet, kai leidžiame sau tiesiog būti, gyventi laike, nekreipdami dėmesio į laikrodžius: valgyti tuomet kai norisi (o ne t.t. valandą), miegoti kai suima miegas ir pan. Ir tikrai neblogas eksperimentas yra padovanoti sau nors keletą dienų (ar bent savaitgalį) be laikrodžio – kai patys galime nuspręsti ko norisi, o ne tikrintis pagal laikrodį… Tada įmanoma gyventi šia akimirka, labiau priartėti prie veiksmo laiko, kuris yra valdomas ne iš išorės, bet iš vidaus, paties vyksmo (184 psl.).

Gyvenime yra dalykų, kuriuos reikia greitai atlikti, tačiau kai kurie gali vystytis tik esant linijiniam ir lėtam laikui. Kad ir šeimyninis gyvenimas, kaip ir romanas, ar mokslinis darbas: jie pereina įvairias fazes, iš kurių kiekviena remiasi ankstesniąja. Čia netinka “trumpai ir greitai”. Norint gerai išmokti sudėtingą medžiagą, reikia ilgo, nepertraukiamo laiko, susikaupimo, pilno (o ne dalinio) dėmesio. Lėtasis laikas nėra tas pats kaip daug laiko. Kad perskaitytum ir suprastum vidutinio ilgumo ir sudėtingumo eilėraštį, pakanka kelių minučių, bet tai reikia daryti lėtai. Greitai skaityti puikiai tinka, pavyzdžiui, tada, kai norime peržiūrėti medžiagą, atsirinkti ką skaitysime. Svarbu išsaugoti lėtumą ten, kur jis būtinas.

Susidūrus greitajam ir lėtajam laikui, paprastai laimi greitasis. Gyvenime dažnai lėtuosius išstumia greitieji. Informacinėse technologijose eterio laikas ir įtaka atitenka žmonėms, kurie kalba kulkosvaidžio greičiu, pastorintu šriftu ir didžiosiomis raidėmis – ne mąsliems lėtūnams (136 psl.). Tačiau kai kurias mintis įmanoma vystyti tik iš lėto, o kai kurie samprotavimai gali būti pateikiami tik rišliai, nepertraukiant įžūliam laidos vedėjui (137 psl.). Tas pats nutinka ir susidūrus darbo bei laisvalaikio laikams: greitasis darbo laikas suėda lėtąjį asmeninio gyvenimo laiką. Šeimyninis gyvenimas ypač reikalauja tokios rūšies laiko, kurio dažniausiai trūksta. Panašūs dalykai vyksta ir psichoterapijų taikyme: gydymo įstaigose dažnai norima, kad terapija būtų greita, trumpa, efektyvi. Ir smalsu sužinoti, kuris žmogus norėtų, kad psichoterapeutas su juo dirbtų paskubomis ir paviršutiniškai?..

Kaipgi suspėti tame lekiančiame pasaulyje? Ko gero, pirmiausia nebijoti pauzių. Kai nelieka laiko atokvėpiams ir pertraukoms, žmogus netenka galimybės atsiriboti nuo savo darbų ir pamatyti visumą. Paskęstama detalėse ir pametamas bendras vaizdas (73 psl.). Trumpos lėtojo laiko akimirkos gali paskatinti giliau susimąstyti apie tai, kam gi mes skiriame savo laiką. Pasaulis nesustoja netgi tada, kai skaitai knygą arba šnekučiuoji su kolega, užuot be perstojo sėdėjęs prie telefono ar kompiuterio. Žinoma, norisi apžioti viską, bet tokiu atveju “kiekvienam dalykui neišvengiamai lieka vis mažiau laiko. Prarandamas gilumas ir sąsajos” (185 psl.). Daugelio dalykų žinoti nereikia, daugelis nėra verti mūsų laiko. Įdomu, jei surašytume kiek kam skiriame laiko (tikrojo, lėtojo laiko, pilno dėmesio), ar sąraše būtų tie dalykai, kuriuos laikome svarbiausiais savo gyvenime? Jei ne – tai kodėl nesirūpiname tuo, kas mums iš tikrųjų svarbu?

Tuo ir užbaigsiu trumpą knygos apžvalgą, nors daug svarbių dalykų liko nepaminėti. Siūlau knygą perskaityti patiems, ir ne paskubomis, o iš lėto. Dar norisi atkreipti dėmesį į patį buvimą laike, arba buvimą tame, kas vyksta. Kai skiriame kažkam laiko, svarbu ir tai, kaip būname tame laike. Tarkim, išėjau pasivaikščioti. Ir ką aš iš tikrųjų veikiu? Ar negalvoju apie kažką, kas jau buvo (kas nutiko šiandien ar seniau)? Gal svarstau apie ateitį, planuoju? Gal dar apie kažką kitą galvoju? Nes tokiu atveju mintimis esu kažkur kitur, kažkur ne čia ir ne dabar. Bet tenai praeityje ar ateityje manęs taip pat nėra, nes šiuo metu vaikščioju po parką. Tai kur aš ir ką veikiu? Tik tuomet, kai pavyksta veikti tai, ką veikiu, – tuomet esu dabartyje, galiu ją pajusti ir išgyventi. Tada vaikščiodama po parką galiu pastebėti medžius, lapus, žmones ir save pačią, t.y. atiduoti save pasivaikščiojimui (ir negalvoti, pavyzdžiui, apie vaikus), o būdama su vaikais – atiduoti save vaikams (ir negalvoti apie kitus reikalus).

Aišku, svarbu ir tai, ką veikiame laisvu laiku. Ar tai netampa tiesiog dar vienu laiko užpildymu (pavyzdžiui, paskutiniu metu tampa populiaru laisvalaikiu eiti apsipirkti), o ne atokvėpiu ir pamąstymu? Čia iškyla vertės klausimas: kiek tie dalykai, kuriais užsiimu, man atrodo verti mano laiko? Ir būtent laikinumas sudaro sąlygas atskirti tai, kas gyvenime vertinga, o kas ne. Ne be reikalo konferencijos pavadinimas yra “laikas ir laikinumas” – man šie žodžiai atrodo labai susiję. Ir noriu tik pasidžiaugti, kad žmogaus gyvenimas yra laikinas. Juk būtent tuomet, kai iš tikrųjų tą suvokiam aiškiai ir skaudžiai, galim permąstyt, kas yra tikra, o kas ne. Kurie užsiėmimai verti mūsų laiko ir gyvenimo, kam norėčiau jį skirti. Ir pasakymas “neturiu laiko” nėra tikslus. Laiko visuomet yra, tiesiog tuo metu jo nėra vieniems, bet yra kitiems dalykams. Todėl ir svarbu atsirinkti kas man svarbu. Ką galiu padaryti greitai, o kam reikia lėtojo laiko?
Baigdama noriu palinkėti gero lėtojo laiko ir gyventi tame, kas yra.