Aleksandras Alekseičikas

GYDOMOSIOS ISTORIJOS, PASAKOJIMAI, ANEKDOTAI PSICHOTERAPIJOJE

(10 skyrius iš knygos „Gydyti gyvenimu”)

Tai istorijos, apimančios „žodžius”, „sakinius”, tai „paveikslai”, kurie „tvarko”, formuoja pasakojimą, padeda rastis mikro- ir makroistorijoms, kurie įkvepia gyvybės, sudvasina ir pojūčius, ir jausmus, ir instinktus, ir atmintį, ir protą, ir asmenybę, ir tolimesnę, ir artimesnę visuomenę, ir vidinį, ir išorinį pasaulį, mažas istorijas paverčia didelėmis, dideles – mažomis, pusiau gyvas – gyvastingomis. Keičia ir vidinį, ir išorinį pasaulį. Bendrybė persmelkia atskirybę. Amžinybė reiškiasi per šią akimirką. Didinga – per tai, kas maža. Maža – per tai, kas didinga. Istorija priimama, užuot tik patekus į ją. Įvadas į istoriją. Dalyvavimas istorijoje. Istorijos kūrimas. Šiuolaikinės, kartu kuriamos ir išgyvenamos istorijos. Mano mėgstamos istorijos. Išpažintys. Anekdotai. Beprotiškos istorijos. Istorijos su beprotybės grūdu.
Apie tokias „psichoterapinės kalbos dalis”, kaip žodžiai, sakiniai,

jau pasakojau pakankamai daug. Norėčiau taip pat apibūdinti pačią kalbą, pasakojimą, pranešimą – istorijas, trumpesnes ar ilgesnes, nes pasižyminčias gilesniu turiniu, papasakotas ir išgirstas, priimtas ir suvoktas istorijas, keičiančias tiek mūsų pacientų, tiek ir mūsų su jais bendrą gyvenimą, ligą ir jos istoriją, gyvenimą ir jo istoriją.

Tai istorijos, pasakojamos vos kelias minutes, tačiau paverčiančios pokalbį, samprotavimą, svarstymą, patarimą, nurodymą istoriniu įvykiu; tai atsispindi ir paciento ligos istorijoje, ir jo gyvenimo istorijoje, jo šeimos, bendradarbių, o gal ir visuomeninio gyvenimo istorijoje.

Žodžiai ir sakiniai – neįkainojama dovana. Tačiau žodžiai patys savaime, nesujungti į sakinius, duoda gerokai mažiau. Sakiniai, ribojami žodžių, konkretumo, bendrumo, patirties, neperžengiantys vienos ar dviejų asmenybių erdvės, neturi reikiamos laisvės. Tai kalbos dalys.

Kalba – tai, kas jungia ir kalbos dalis, ir žodžiais, sakiniais išreikštus sielos procesus į asmenybę. Atskirus žmogaus gyvenimo periodus, laikotarpius – į istoriją… Tad, pavyzdžiui, suaugęs žmogus – tai ir kūdikis, ir vaikas, ir jaunuolis, ir vyresnis, pa-gyvenęs žmogus… Jeigu žmogus pakankamai dinamiškas, per valandą jis gali pasielgti kaip jaunuolis pagal savo turimą patirtį ir kaip senolis – pagal būsimą, ateities patirtį, savo tėvo patirtį.

Kalba teikia galimybę žmogui bendrauti ir su pačiu savimi, ir su kitais, nors jie kitokie. Leidžia kalbėti apie tai, kas neapsakoma, neregėta, per palyginimą… Tačiau tam kalba privalo turėti tam tikrą formą, tam tikrą atvirą išbaigtumą. Istorijos pavidalą.

Svarbiausia šio pavidalo esmė – plėtotė, dinamika: nuo pradžios iki galo, nuo pagrindo – iki viršūnės, nuo konkretumo – prie bendrybės, nuo regimybės – prie to, kas neregima, nuo žemės – iki dangaus… Iš ten matyti esmė – žemiška, regima, konkreti, nepajudinama, pradinė, pagrindinė… Ir esmė, ir judėjimo kryptis…

Vienas iš mano mėgstamų ir darbe naudojamų pasakojimų, kur lyginame tai, kas nepalyginama. „Jeigu būtumėt knyga, tai kokia? Pavadinimas? Kas autorius? Kiek puslapių? Kiek dalių? Kiek skyrių? Skyrių pavadinimai? Kas knygoje cituojamas? Kokios iliustracijos? Koks tiražas? Koks įrišimas? Kas tą knygą skaito? Ar bus kitas leidimas? Kokie bus pataisymai? Papildymai? Kokie bus kritiniai atsiliepimai? Kokie giriamieji?..”

Ir toliau, jei reikia… „O jei iš knygos padarytume ne romaną, o apysaką? Kas pasikeistų?.. O jei apsakymą?.. O jei pasaką?.. O jeigu -pasakėčia?.. Anekdotas?.. O kas toje knygoje sakoma apie …? O kas būtų pasakyta, jei tai būtų apsakymas?.. O jei pasaka?..”

Tikiuosi, jau galima įsivaizduoti, kas yra istorija. Kuo ji skiriasi nuo sakinio, frazės, nurodymo, šūkio…

Jei tai ne biblioterapija, dažniausiai naudoju pačias trumpiausias istorijų formas – anekdotus ir paraboles. Jas lengviau parinkti jau pakankamai tinkamas naudoti, lengviau taikyti, jos dinamiškos, atviros ir išbaigtos, suprantamos, lakoniškos, išraiškingos, metaforiškos, turinčios perkeltinę prasmę, amžinos ir šiuolaikiškos… Ir turbūt svarbiausia – gyvybingos. Kai kurie anekdotai ir parabolės gyvuoja tūkstantmečiais… Ir beveik nekinta, nes tokia pastovi ir žmogaus prigimtis. Arba atvirkščiai – labai lengvai prisitaiko: „Svyruoja kartu su partijos generaline linija”. Esu tikras, kad dauguma skaitytojų šyptels, nors linija seniai nulūžusi…

Psichoterapines istorijas, kad būtų patogiau, skirstau į tris rūšis:

1. Dvasinės istorijos gydo, jungia, vienija žmogų, kaip ir Dvasią, su išoriniu pasauliu, su Dievu, su kitais žmonėmis, su vidiniu pasauliu, su siela, su kūnu. Jos suvienija žmoguje amžinybės ir laikinumo pradą. Jungia kartų istoriją su šeimos, asmenine istorija. Sutaiko. Ramina. Teikia nuolankumo.

Jos egzistuoja tūkstantmečius. Gyvena per amžius. Išmėgintos. Įvertintos. Saugomos kaip dvasinės vertybės. Kaip paveikslai. Šventieji paveikslai. Jos neprimestos kaip kulto pareigos, kaip mokyklų programos. Jos galbūt nepastebimos ir vis dėlto tokios pat būtinos kaip oras, vanduo, saulė, šiluma, šaltis, gerumas, džiaugsmas…

Savo universalumu, bendrumu jos atgaivina diagnostiką, konsultaciją, korekciją, gydymą, terapeuto ir paciento santykius…

Vos kelios net pradedančio psichoterapeuto ar „pradedančio paciento” praktiškai naudojamos istorijos daug ką gali suaktyvinti, pakeisti gijimo linkme.

Dirbdamas ne tiek aš pats renkuosi šias istorijas, labiau jos „renkasi” mane ir mano pacientus. Savaime suprantama, dažniausios – Evangelijų istorijos. Jas ne tiek pasakoju, labiau jos „pasakojasi”. Pačios. Atitikdamos esmę. Laiką ir vietą. Pateiksiu kelias tokias istorijas.

Kristus ir nusidėjėlė
Žinoma, kad pagal Senąjį testamentą įstatymas buvo vykdomas dažniausiai griežtai ir žiauriai. įstatymo nebuvo galima pažeisti, jį reikėjo vykdyti. Ir štai kartą įstatymo žinovai, fariziejai atvedė Kristui įstatymo pažeidėją, nepajėgusią atsispirti nuodėmei, tad ją turėjo užmėtyti akmenimis… Tikinčiųjų, norinčių įvykdyti įstatymą, buvo daug, galimybės išsigelbėti vargšelė neturėjo. Ir Kristus, regis, neturėjo jokių galimybių parodyti savo gailestingumo ir meilės. Jis atėjo į šį pasaulį ne pažeisti įstatymą, o jį vykdyti… Ir įvykdė, pripildęs, papildęs jį nauju turiniu. Jis pasakė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį!” Ir minia po vieną išsivaikščiojo. Toje minioje negalėjo būti pirmojo… Nenuodėmingo… Bent jau dėl to, kad čionai juos atvedė ne įstatymo meilė, juo labiau ne Dievo meilė…

Kaip kadaise Kristaus laiku ištarti žodžiai, taip ir dabar ši istorija gali labai daug kuo pakeisti mus, mūsų pacientus. Tai, ką girdime, regime, mūsų jausmus, norus, atmintį, patirtį, mąstymą, supratimą, elgesį, sielą, dvasią… Požiūrį į svetimas ir savas nuodėmes, kaltes, santykį su įstatymu, jo aiškintojais ir vykdytojais…

Ši istorija įtraukia mus į bendrą būtį, paverčia liudininkais, kartu reginčiais, kartu kenčiančiais, kartu veikiančiais, dalyvaujančiais, „istoriškais” žmonėmis, priimančiais naują istoriją, naują erą po Kris¬taus gimimo… Tampame šventosios istorijos dalyviais… Kaip ir po šios istorijos iš Evangelijos.

Žmogus ir įstatymas

Kristų apkaltino, kad jis pažeidžia įstatymą, gydydamas ligonius šeštadienį, tą dieną, kai pats Dievas ilsisi, dieną, kuri pašvęsta Dievui, apmąstymams apie Dievą, maldai… Kristus paklausė: „Šeštadienis žmogui ar žmogus šeštadieniui?”

Mūsų laikais šis klausimas tebeskamba taip pat aktualiai ir esmingai: įstatymas žmogui ar žmogus įstatymui? Įstatymas – pagalba žmogui, kad jis lengviau orientuotųsi, kad tobulėtų santykiai, kad gyvenimas būtų organizuotas… Ar žmogus kaip sraigtelis įstatymo mašinoje, sraigtelis valstybėje, ir ne tik nacionalsocialistinėje ar komunistinėje.

Pojūčiai, jausmai, poreikiai, idėjos, idealai… žmogui ar žmogus -pojūčiams, jausmams, aistroms?.. Ir klausimas, ir atsakymas keičia pojūčius, jausmus, potraukius…
Ir dar pora istorijų iš šventųjų tėvų gyvenimo.

Apie santykį su pasauliu

Vienas jaunas vienuolis paklausė seno: „Tėve, ar dabar turiu visiškai atsižadėti pasaulio?” „Nesijaudink, – atsakė senas vienuolis, – jei gyvensi iš tiesų krikščioniškai, pasaulis nedelsdamas pats tavęs atsižadės.”

Apie gyvenime

Tėvas Joanas sakė: „Ne tuo mes mintame, ką valgome, bet tuo, ką suvirškiname. Ne tai mus turtina, ką uždirbame, bet tai, ką išdalijame. Šventais mus daro ne tas tikėjimas, kurio laikomės, bet tas, kurį įkūnijame gyvenime.”

Apie tobulybę

Tėvas Serapijonas pasakojo broliams istoriją apie tai, kaip vienas atsiskyrėlis iš Nitrijos dykumos atvyko į rojų ir labai nustebo, išvydęs visus besirengiančius iškilmingoms sutiktuvėms.

– Nesu vertas tokio sutikimo, – tarė jis šventajam Petrui.
– Tiesą sakant, – atsakė šventasis Petras, – šis sutikimas skirtas ne tau. Mes rengiamės pasitikti vieną vyskupą.
– Suprantu, – atsakė senas vienuolis, – tai dėl hierarchijos…
– Tai dėl retumo! – paprieštaravo šventasis Petras. – Vienuolių čia tūkstančiai, o štai vyskupai patenka ypač retai…

Šią istoriją neretai pasakoju įvairiai modernizuodamas, adaptuodamas, pavyzdžiui: „Atvyksta į rojų po ilgos psichinės ligos…” „Atvyksta į rojų po ilgo kankinančio psichofarmakologinio gydymo…” „Atvyksta į rojų po ilgo psichoanalitinio…, psichoterapinio… gydymo ligonis…” Šventasis Petras atsako: „Pasitikti vieną… psichoterapeutą…”

Ir atitinkamai pagal būseną ar apžiūros, konsultavimo, korekcijos, terapijos tikslus užduodu klausimų:

– Už ką jūs pateksite į rojų?
– Kokie jūsų nuopelnai gyvenime?
– Kokie nuopelnai sergant?
– Ar liga – būtinybė, kad gautumėte reikiamos patirties, „taškų” patekti į rojų?
– Kaip jus ten pasitiks?
– Kiek ten vienam ligoniui tenka „reto puikumo” psichoterapeutų?
– Keliems psichiatrams, psichoterapeutams, su kuriais susipažinote susirgęs, jūs parašytumėte rekomendaciją į rojų?
– Už kokius asmeniškus nuopelnus jums ar jums žinomiems ligoniams?
– Kokia jų nuodėmė kaip šaukštas deguto medaus statinėje neleistų jums parašyti rekomendacijos?
– Kodėl su jumis psichoterapeutas buvo nevykęs, „nuodėmingas”?
– Kuo jam „padėjote” „daryti nuodėmę”?
– Ar norėtumėt pats būti „vyskupu”, psichoterapeutu?..
– Kodėl geriau būti paprastu vienuoliu negu vyskupu?

Tikiuosi, nesunku įsivaizduoti, kaip nevienodai, esant įvairioms būsenoms, esant skirtingai savijautai, santykiui su savo liga, savo sunkumais, su pasauliu, suvokiamos šios istorijos. Drauge su jomis kylantys klausimai ir atsakymai atskirumą keičia susijungimu, vieningumu, vienove, vientisumu, dvasingumu… Kaip pacientas iš gydymo objekto tampa subjektu, visateisiu vientisu gydymo dalyviu, bendra-darbiu. Dalyvauja ir kūnu, ir siela, ir dvasia, ir savo laiku, ir savo amžinybe, asmeniška istorija, šeimos istorija, savo nepasitikėjimo ir tikėjimo istorija. Kaip jis susitaiko. Kaip nurimsta. Kaip pagyvėja.

2. Sielos istorijos daugiausia aprėpia, vienija žmogaus vidinį pasaulį, jo sielą ir jos ryšius su kūnu, su šiuolaikiniu pasauliu. Todėl jos apibrėžtesnės, konkretesnės, nors gali tas ribas ir peržengti: žmogus yra platus. Savo konkretumu jos daugeliui žmonių, jų sielos procesams tampa realesnės, paveikesnės, asmeniškesnės, giliau jaučiamos.

Ir pacientui, ir terapeutui jas lengviau tikslingai pritaikyti konkrečiai būsenai, asmenybei, procesui. Žinome, kad individualių kelių į viršūnę gali būti labai daug, tad reikia turėti didesnę gydomųjų sielos istorijų atsargą. Savaime suprantama, čia galiu pateikti tik keletą iš dažniausiai naudojamų istorijų.
Pirmoji tebūnie viena iš amžinųjų ir pačių universaliausių.

Apie asmenybės vertę ir unikalumą

Kai didysis Antonijus stovėjo prie mirties slenksčio, jis nugirdo, kaip vienas iš brolių pasakė apie jį:

– Jis buvo toks pat didis kaip Mozė! Tada Antonijus pramerkė vieną akį ir tarė:
– Broli, kaip toli esi nuo tiesos! Juk Dievas aname pasaulyje neklaus manęs: „Kodėl tu nebuvai kaip Mozė?” bet paklaus: „Kodėl tu nebuvai Antonijus?”
Antroji istorija taip pat išbandyta per daugelį amžių.

Gydanti siela

Tėvas Gerazijus sutiko kartą per metus ateiti į Antiochiją sakyti pamokslą. Jo paklausyti susirinkdavo didžiausia minia žmonių. Vienas iš brolių kartą jo paklausė:
– Tėve, ar negundo tavęs tuščia pasaulietiška šlovė matant aplink save tokią minią?

– Ne, broli, – atsakė Gerazijus, – manau, kad jei man vykdytų mirties bausmę, žmonių susirinktų dar daugiau…
Kita istorija labiau šiuolaikiška, nors ir amžina.

Apie sielos šviesą

Kartą pas ispanų dailininką El Grecą į namus atvyko draugas. Diena buvo labai graži, pavasariška, tačiau dailininkas sėdėjo kambaryje, o langus dengė aklinai užtrauktos užuolaidos.
– Eime saulėkaiton, – pasiūlė draugas.
– Ne dabar, – atsakė EI Grecas. – Saulė trukdys švytėjimui, kurio esu pilnas iš vidaus.

Ir beveik šiuolaikiška istorija.

Siela ir įsitikinimas

Kartą pas Gandį atėjo moteris ir paprašė, kad jis įtikintų jos per daug apkūnų sūnų liautis valgius cukrų.
– Ponia, – tarė jis, – ateikite po trijų savaičių.
Po trijų savaičių Gandis pažiūrėjo į berniuką ir pasakė:
– Liaukis valgęs cukrų.
Išeidama motina paklausė Gandžio, kodėl jis šito nepasakė prieš tris savaites. Jis atsakė:
– Prieš tris savaites aš dar pats valgiau cukrų.

3. Psichologinės istorijos. Skatina susikaupti, jungia, vienija, aktyvina daugiausia atskirus psichinius procesus: suvokimą, jausmus, potraukius, prisiminimus, mąstymą, dėmesį, valią, pasitikėjimą savimi… Tačiau ir jų tarpusavio atitikimas, atitikimas asmenybės, būsenų, įvykių keičia procesus, būsenas, įvykius, asmenybes, santykius tarp procesų, asmenybių, jų subjektyvumo ir tikrovės, tarp nuomonės, tariamybės ir tikrumos, realybės…

Psichologinės teorijos turi daug privalumų. Jas galima naudoti tiksliau, tarsi „į patį tašką”, pagal sąlygas, laiką, vietą, pritaikant konkrečiam dvasiniam procesui, būklei, įvykiui, kaip tik tą konkretybę keičiant ir transformuojant. Tačiau jos turi ir daug trūkumų. Pats svarbiausias pradedančiam psichoterapeutui yra tai, kad „psichoterapinėje vaistinėlėje” tokių istorijų reikia turėti labai daug – atsižvelgiant į sielos procesų, būsenų, sutrikimų, poveikio krypčių, paciento asmenybės ypatybių gausą…

Be to, pageidautina, kad šias istorijas pats psichoterapeutas būtų suvokęs, išgyvenęs. „Duoti, dovanoti galima tik tai, kas sava.” Norint „valdyti” psichologines istorijas, reikia pragyventi ne tik savą, bet ir daug kitų gyvenimų… „Reikia daug savaičių pačiam nevalgyti cukraus…”

Savo praktikoje naudoju šimtus tokių istorijų. Jau ne tiek atrenku ir taikau, greičiau šios istorijos, anekdotai „išsirenka” procesus, įvykius, būsenas, kur jos iškyla, reiškiasi, pripildydamos savimi, sudarkytą pavidalą harmonizuodamos, teikdamos darnos ir savitumo…

Jeigu dabar rašyčiau ne skyrių, o „Gydomųjų istorijų” knygą, turėčiau pateikti jų kelis šimtus, jas sisteminti, aprašyti naudojimo algoritmus, lyginti juos… Labai džiaugiuosi, kad nereikia to daryti. Tikiuosi, džiaugiasi ir mano kolegos. Tikiuosi, kad ir jie, kaip kadaise aš, ims prisiminti, rinkti savo pacientų istorijas, savas, asmeniškai ir drauge išgyventas istorijas ir anekdotus, gaivindami jomis savo darbą, o vėliau ir gyvenimą… Nesigręžiodami į „tikrą”, „patikrintą”, „autoritetingą” sistemą, vieniems pojūčiams, jausmams parinkdami vienas istorijas, kitiems – kitas… Ar štai šiems įvykiams… Šioms ligoms… Šiems santykiams… Ar tokioms nesėkmėms… Esant tokiems poreikiams… Mėgstamos dvasios ligonių istorijos… Mėgstamos psichiatrų istorijos… Mėgstamos psichoterapeutų istorijos… Pamišusios istorijos… Istorijos su beprotybės grūdu…

Nors pagunda, žinoma, didelė…

Tegu sulaikys mane aforizmas: „Juo daugiau gyveni svetimu protu, juo greičiau prarandi savąjį”… Juo daugiau gyveni svetima patirtimi, juo sunkiau įgyji savo…

Apsiribosiu keliomis mėgstamiausiomis istorijomis iš įvairių sričių. Mėgstu jas ne tik todėl, kad paveikios, patikrintos… Tiesiog su jomis gyvenu ilgai ir laimingai…

Iš pojūčius keičiančių istorijų

Klausa.

Yra žinoma, kad Sokratas Atėnuose turėjo iškalbos ir filosofijos mokyklą… Regis, visai nebrangią. Tačiau kartą, priimdamas mokinį, pareikalavo mokėti trigubai.
– Kodėl? – nustebo mokinys.
– Todėl, – atsakė filosofas, – kad man teks mokyti tave ne tik kalbėti, bet ir tylėti, o svarbiausia – klausyti.

Regėjimas

Vienas iš Rytų valdovų nutarė išmėginti savo dvaro išminčių. Ant žemės nubrėžė liniją ir liepė ją sutrumpinti neprisiliečiant… Išminčius greta valdovo linijos nubrėžė savą, ilgesnę liniją… Pirmoji linija pasirodė trumpesnė…

Skausmas

Pas gydytoją atėjo mama su vienuolikos metų berniuku. Abu labai sunerimę. Berniukui dažnai skaudėjo visą kūną… Gydytojas rūpestingai apžiūrėjo vaiką. Kaip dažnai pasitaiko medicinoje, „nieko ypatingo” jis nerado. Tačiau gydytojas buvo senas ir patyręs, tad nepasakė, esą „nieko jam nėra”, „nieko nerandu”, „jam tik taip atrodo”… Juo labiau nepasiuntė pas psichiatrą… Jis pasakė, kad jaučiami skausmai – intensyvesnio nei įprasta augimo pasekmė… Mama nurimo, berniukas apsidžiaugė, jis tikėjosi iki 14-15 metų dar paaugti. Ir liovėsi kreipti dėmesį į tuos skausmus.

Skonis. Uoslė

Vienas mizantropas buvo pakviestas į svečius… Kai grįžo namo, jo paklausė – kokios buvo vaišės? Šis atsakė: „Visų pirma šlamštas. Antra, mažai!”

Iš jausmus gydančių istorijų

Jausmų, aišku, daugiau negu pojūčių. Tad ir istorijų daugiau. Patirtis padeda man dėstyti trumpai: dažniausiai tenka turėti reikalų su „negatyviais jausmais”: nerimu, baime, pykčiu, depresija, nevisavertiškumo jausmu, kvailumo jausmu („Nežinau, ką pasakyti”), hipomanija (emociniu pakilumu, perdėtu vertinimu)…

Nerimas

Pas kunigą išpažinties atėjo dvi moterys. Viena prisipažino padariusi, jos akimis, vieną labai sunkią nuodėmę, kurios Dievas tikriausiai negalėsiąs atleisti. Kita nenorėjo gaišinti kunigo laiko, nes nuodėmių turėjo daug, bet visos smulkios, daugelį jai net buvo sunku prisiminti… Kunigas paprašė ir vienos, ir kitos „parodyti” jam savo nuodėmes… Pirmoji moteris atvilko labai sunkų akmenį, kurį vos galėjo pakelti… Antra sterblėje atsinešė daug mažų akmenėlių. Pažvelgęs į jas, kunigas liepė padėti akmenis atgal į tas pačias vietas. Pirmajai moteriai tai pasirodė labai lengva… Antroji ilgai vaikštinėjo, ieškodama vietų, iš kur paėmė akmenis, ir daugelio taip ir nesugebėjo surasti… Taip kunigas raiškiai parodė, kad sunkią nuodėmę būna lengviau ištaisyti negu daug lengvų…

Vienas didelis nusidėjėlis atėjo į vienuolyną numirti… Ten nenorėjo jo priimti. Tačiau jis sakė esąs įsitikinęs, kad Dievas jam atleis…
– Kodėl esi toks tikras? – paklausė jo.
– Todėl, kad tai – Jo profesija!.. O jūsų – man padėti… Jaučiu, kad jis mane čionai pasiuntė…

Pasakojant tokias istorijas, tinka pagalbiniai klausimai:

– Kokia pati didžiausia jūsų nerimo priežastis?.. Mėginkite spėti…
– Kur jus siunčia jausmas, intuicija, siela, Dievas, kai apima nerimas?..

Baimė

Didį XVII amžiaus rusų karvedį, grąžinusį Austrijai Italiją, tačiau paliktą be paramos Šveicarijoje, kur rusų kariuomenė vos nežuvo be ginklų ir maisto atsargų, austrai apdovanojo medaliu, kurio vienoje pusėje buvo užrašas „Dievas su mumis!” rusų kalba, o kitoje – vokiečių. Suvorovas apžiūrėjo medalį ir tarė:– Rusiškai viskas parašyta teisingai… O štai vokiškai reikėtų užrašyti: „Ir Dievas su jais!”

Po šios istorijos klausimai-užuominos galėtų būti tokie:

– Kodėl Dievas su mumis?
– Kodėl mes galime sakyti: „Dievas su jais” tiems, dėl kurių nerimaujame, kurie nepadeda mums įveikti mūsų vargų ir nerimo?..
– Dievas su manim? Dievas su mumis? Su mumis – tai su kuo? Kas dar su manimi, ir tada – su mumis Dievas?

Vienas senas vienuolis nuolat skųsdavosi, kad geri laikai jau praeityje. Tėvas Sirachilas jam tarė: „Laikai visada geri, kai nueina į praeitį.”

Pyktis

Viena iš labiausiai „nusipelniusių” istorijų, kurias jau 30 metų, dar nuo komunistų valdžios laikų, naudoju pykčiui išreikšti, apibrėžti, apriboti, suvaldyti.

1949 metai. Demonstracija Maskvoje, Raudonojoje aikštėje Spalio revoliucijos metinių proga. Kolona eina pro mauzoliejų, ant kurio stovi vadai. Kolonoje žingsniuojantis pagyvenęs žmogus entuziastingai šaukia: „Ugningi sveikinimai!.. Ugningi sveikinimai!..”
Žmona kumšteli jam į šoną: „Ar išprotėjai… Jie atėmė iš mūsų namą, parduotuvėlę, dirbtuvę, pasodino tave penkiolikai metų… O dabar tu jiems šauki „Ugningi sveikinimai!” Vyras jai atsako: „O tu ką? Norėtum, kad šaukčiau jiems: „Kad jūs sudegtumėt!?..”

Aš ir pats iki šiol su kai kuo sveikinuosi: „Ugningi sveikinimai!..”

Po šios istorijos galėtų būti tokios užuominos:

– Kiek yra žmonių, kuriems norėtumėte pasakyti: „Kad jūs kur sudegtumėt!”?
– Keliems žmonėms galite taip pasakyti?
– Keliems galite tarti „Ugningi sveikinimai!” nepapasakojęs šios istorijos?
– Papasakojęs šią istoriją?..
– Kas paskui atsitiks su jūsų pykčiu?..
– Kaip pasikeis jūsų požiūris į juos?..

– Jų požiūris į jus?

Dar viena istorija pykčiui suvaldyti.

Vienas pacientas kamavosi, neturėdamas galimybės ir drąsos pasiųsti „po velnių” keletą jam svarbių artimų žmonių. Jis turėjo nuolat laikyti „suėmęs save į rankas” ir jautė didelę įtampą… Jam gerokai palengvėjo, kai psichoterapeutas patarė: „Atleiskite! O gal ir mums su jumis paėjėti iki velnių… Ką jie mums patartų?..”

Liūdesys

Tėvas Ilarionas kartą tarė: „Būti liūdnam – vadinasi, visą laiką galvoti apie save”.
Dar kažkuris iš šventųjų tėvų pasakė: „Depresija – tai liūdesys be naudos.”
Didysis Antonijus kalbėjo taip: „Sumažindamas save dešimčia centimetrų, išaugi visu šimtu.”

Užuominos, nukreipiantys klausimai:

– Ar ne per daug mąstote apie save?
– Apie ką reikia galvoti, kad nebūtum liūdnas?
– Koks liūdesys gali būti naudingas?
– Kur, kaip galima save sumažinti, kad taptum aukštesnis?

Nevisavertiškumo jausmas

Pacientė kreipėsi į psichoterapeutą skųsdamasi, kad su daugeliu žmonių, daugelyje situacijų ji jaučiasi esanti kvailė. Po apžiūros psichoterapeutas pasakė, kad pacientei tikrai stinga žinių, mokėjimo jomis naudotis… Tapti protingesnei reikia laiko.
Pacientė paprieštaravo: „Aš nenoriu būti protinga! Nenoriu jaustis kvaile!”

Kita istorija – tarsi šios istorijos tąsa ir atsakas jai. Michailo Prišvino kartą paklausė, kas toks yra tikrasis Ponas?.. Prišvinas atsakė:
– Tai tas, šalia kurio žmonės jaučiasi esą ponai… O jei nors vienas greta esantis žmogus taip nesijaučia – tai ne ponas…

Nepagrįstai gera nuotaika, savęs vertinimas

Vienas žmogus tarė didžiajam Antonijui:
– Tu didis vienuolis, didžiausias visuose Rytuose!
– Nelabasis man tai jau sakė, – atsiliepė Antonijus.

Čia padėti gali tokie klausimai:
– Šalia ko jaučiatės esąs ponas?..
– Kas ir kokius žodžius jums sako taip, kad nelabajam su jumis kalbėti jau ir nebereikia?..

Iš istorijų apie potraukius ir poreikius

Žinoma, ir čia neįmanoma net išvardyti tų šimtų žmogaus patiriamų potraukių, poreikių. Juo labiau – šimtų istorijų. Priminsiu tik pagrindines potraukių, poreikių grupes.

Saugumo, savisaugos poreikis

Vienas vienuolis, rinkdavęsis sau sunkius įžadus, rūsčias gyvenimo sąlygas ir su džiaugsmu jas kęsdavęs, kalbėjo, kad jį džiugina sunkumai ir net Dievo bausmės.
– Jei Dievas mane baudžia, vadinasi, dar manęs nepamiršo… Ačiū Dievui!

Winstonas Cburchillis jau vėlyvame amžiuje, po apopleksijos priepuolio, sakydavo: „Esu pasirengęs susitikti su Tvėrėju… Bet štai klausimas – ar jis pasirengęs susitikti su manimi?..”

Į vienuolyną priėmė naujoką. Jis klausia pagyvenusio vienuolio, ar bus sunku… Šis atsako, kad tik per pirmuosius penkerius metus.
– O paskui?
– Paskui priprasi…

Pažinimo poreikis

Žymus XIX amžiaus rusų publicistas Konstantinas Skalkovskis sakė: „Kad ir kiek keliautume, niekada nesužinosime daugiau, negu vaikystėje mums papasakojo auklė… Ir kodėl mes keliaujame?.. -Kad prisimintume.

Vienas senas vienuolis kartą ištarė tokią tiesą: „Kiek daug žmonių žino viską, bet nieko nesupranta! Ir atvirkščiai, kiek nedaug tokių, kurie nieko nežino, bet supranta viską!”

Tėvas Pambo kalbėjo: „Už menką trupinį to, ką žinau, esu dėkingas savo neišmanymui.”

Tėvas Isaja gyveno be galo skurdžiai. Po jo mirties vienas iš brolių paklausė išminčiaus:
– Nuo ko jis mirė? Tas atsakė:
– Nežinau, nuo ko jis mirė, net nežinau, nuo ko gyveno.

Šias istorijas pasakoju pacientams, kurie išgyvena „begalinį” pažinimo poreikį, nepasitikintiems savimi žmonėms, negalintiems ar nenorintiems nuo samprotavimų pereiti prie veiksmo… Su komentaru: dauguma žmonių jau turi pakankamai patirties, svarbu ne tikslios žinios, o protas, supratimas. Daugelio reiškinių atžvilgiu žmonėms gana dėmesio, supratingumo. Nežinojimas kartais yra svarbiau negu perteklinės, protą užgriozdinančios žinios…

Savęs įtvirtinimo poreikis

Kartais lengvai pasiekiamas per susitapatinimą. Čia labai tinka mano viena mėgstamiausių istorijų. 1947 metais Norvegijoje vyko pasaulinio garso norvegų rašytojo, Nobelio premijos laureato Knuto Hamsuno teismas. Jį teisė už provokiškas pažiūras ir publicistiką. 1945 metų gegužės 3 d., sužinojęs apie Hitlerio mirtį, jis parašė straipsnį, kurį pradėjo žodžiais: „Europa prarado didį žmogų!..” Jam buvo apie 90 metų. Girdėjo prastai. Buvo patyręs insultą… Negalėjo pakankamai gerai orientuotis, kas iš tiesų vyksta pasaulyje. Jį nuteisė. Konfiskavo didžiąją turto dalį… Tardamas paskutinį žodį, Hamsunas pasakė:
– Ponai teisėjai! Aš gerbiu jūsų nuomonę… Tačiau savąją – dar labiau!

Papasakojęs šią istoriją, mėgstu paklausti:
– Jums ne 90 metų… Jūs ne kurčias… Prieš jus – ne valstybės Aukščiausiasis teismas… Kas jums kliudo gerbti savo nuomonę?..

– Už jūsų pečių – jūsų šeimos tradicijos, nemaža gyvenimiška patirtis.. . Kas jums trukdo gerbti visa tai?

Poreikis būti priimtam kitų žmonių

Mūsų pacientai labai dažnai kenčia, kad jų nepriima, nes nesijaučia esą lygūs sveikiems, gražesniems, sulaukiantiems daugiau sėkmės… Čia gerai veikia Šv. Nikolajaus Serbskio pasakojimas.

Lygybė. Dievas yra meilė, tačiau Dievas nėra lygybė. Lygybė išguitų ir teisingumą, ir meilę, išguitų ir lygybę.
Ar vyras myli žmoną už lygybę?
O motina ar myli savo vaiką už lygybę?
Argi draugai myli vienas kitą už lygybę?
Nelygybė – teisingumo pagrindas ir meilės skatintojas.
Kol gyvuoja meilė, niekas neprisimena lygybės.
Kol viešpatauja teisingumas, niekas neprisimena lygybės.
Kai meilė pasitraukia, žmonės kalba apie teisingumą ir galvoja apie lygybę.
Kai paskui meilę išeina ir teisingumas, imama kalbėti apie lygybę… Ant meilės kapo išauga teisingumas, ant teisingumo kapo auga lygybė.

Dažnai klausiu:

– Kam jums lygybė, jei pakankamai mylite?.. Ir jus myli?..

Lyties poreikiai. Puikus Ivano Iljino vaizdinys: vaikšto vienišas jaunuolis ir metų metais aplinkui regi vyrus ir moteris… Vyrus ir moteris… Pagaliau jis randa sau porą… Po kurio laiko jis apsidairo ir mato, kad aplinkui tiesiog žmonės… Tik žmonės.

Gydomosios istorijos apie kitus svarbiausius psichinius procesus

Atmintis. Žinios. Patirtis. Faktai. Mūsų laikais jie nepaprastai pervertinami ir nepagrįstai smarkiai veikia žmones.

Jie atrodo esą patikimumo garantai, pamatas, pati tikrovė. Jais remiasi žinios, patirtis… „Faktai – atspari medžiaga.” „Aš gerai atsimenu.” „Patirtis – ir Afrikoje patirtis.” Tačiau, pasirodo, šiuolaikinis žmogus turi per daug atsiminimų, žinių, faktų… Daugelis jų ir mūsų atmintyje, ir išorėje – netikri, dirbtiniai, parinkti pagal mūsų norus, įsivaizdavimus…

Jaunas vienuolis, žvelgdamas į daugybę knygų seno vienuolio celėje, klausia:
– Ar sunku jas skaityti?
– Skaityti lengva, – atsako senasis. – Pamiršti sunku. Prisiminkim: „Kiek daug žmonių žino viską, bet nesupranta nieko…”

W. Churchillis sakė: „Faktas – tarsi drugelis: blyksi, virpa, nutupia, tarkim, išskėtęs sparnus į saulę… Ir staiga gali suglausti sparnus ir išnykti šešėlyje…”

Tik faktai gali perteikti paskalas. Atmintis, faktai, žinios gali ne tik sutrikdyti, varyti iš proto…
Sveikas žmogus žino, kad 2+2=4, kad 2×2=4. Žmogus, apimtas psichozės, mano, kad labai pasistengus 2×2 gali būti 8… Neurotikas puikiai prisimena, kad 2×2=4, tačiau yra tuo labai nepatenkintas…

Šitaip mes sklandžiai ateiname prie istorijų apie mąstymą.

Mąstymas mūsų laikais daug kam atrodo kaip viso dvasinio gyvenimo pagrindas, vadovas, kontrolierius…

Mūsų pacientai labai dažnai prasitaria: „Manau, kad girdėjau…, mačiau…, prisiminiau… Manau, kad jaučiu… Manau, kad noriu… Kad ji norėjo… Manau, kad myliu… Manau, kad tikiu..

O juk mąstymas – vienas pačių judriausių, todėl lengviausiai iškreipiamų sielos procesų. Nuo mąstymo prie supratimo, juo labiau prie proto, juo labiau prie išminties – šis kelias tolimas.

Viena iš mano mėgstamų istorijų mąstymo tema.

Kartą parlamente socialistas koneveikė W. Churchillį įžeidžiais žodžiais… Jam baigus, Churchillis atsistojo ir pasakė: „Jeigu gerbiamojo džentelmeno nuomonę vertinčiau bent per nago juodymą, tikriausiai įsižeisčiau.”

Pasakodamas šią istoriją pacientams, neretai pabrėžiu – beveik neabejoju, kad Churchillis gerbia parlamento narį, kuris juk neatsitiktinai buvo išrinktas… Kad tikriausiai laiko jį džentelmenu, nors jis ir socialistas… Tačiau tai nereiškia, kad jis lygiai taip pat žiūri į jo „nuomonę”, „tariamybes”, „mintis”… Žmogus ir jo mintys kartais nedera tarpusavyje… Taip pat ir mano gerbiamojo paciento mintys…

Didesnę pagarbą jaučiu bet kurio žmogaus tikėjimui. Tačiau kaip dažnai pasitaiko lengvatikystė, prietarai… Tikėjimui reikia išmėginimo, net ne vieno.

Viena iš istorijų apie tikėjimą.

Per tikėjimo pamoką kunigas klausia mokinio, ar šis tikįs, kad Jėzus pamaitino penkis tūkstančius žmonių dviem kepalais duonos ir penkiomis žuvimis.
– Kad pamaitino, tikiu, – sako mokinys. – Kad prisivalgė, ne.

Čia mes sklandžiai priartėjame prie gydomųjų istorijų apie valią ir veiksmą, be kurių visos kitos žmogaus savybės gali likti „tariamos”, praradusios savo vertę, tikrumą.

Vienas jaunuolis norėjo įstoti į Enatono vienuolyną. Vyresnysis ėmė jį klausinėti, norėdamas suprasti, ar rimtai šis apsisprendęs pasitraukti iš pasaulio.
– Jeigu turėtum tris aukso monetas, ar atiduotum jas elgetai?
– Iš visos širdies, tėve!
– O tris sidabro monetas?
– Su džiaugsmu!
– O jei turėtum tris variokus?
– Ne, tėve.
– Kodėl? – nustebo senis.
– Todėl, kad tikrai turiu tris variokus.

Dar viena istorija apie veiksmą, tikrumą kaip jungiamąjį, vienijamąjį, gydomąjį reiškinį.

Eidamas pro statybą, išminčius paklausė dirbančiųjų, ką jie čia veikia.
– Nematai, ar ką? – pasipiktino vienas. – Tašau akmenis.
– Tampau akmenis, – burbtelėjo kitas.
– Užsidirbu pragyvenimui, – pasakė trečias. Ir tik vienas tarė:
– Statau bažnyčią…

Taip artėjame prie asmenybės, kuri savo visuma neaprėpiamai didesnė už atskirų procesų, „dalių” sumą.

Čia remiuosi istorija, tikriausiai tokia pat sena kaip pinigai, tačiau ji man artimiausia nuo tų laikų, kai naudojome „sovietinius pinigus”, ir geltonos penkios kapeikos atrodė kur kas solidžiau negu baltos dešimt kapeikų.

Penkerių šešerių metų vaikų draugijoje vienas berniukas mėgo tyčiotis iš kito. Jis darydavo taip. Siūlydavo anam paimti atliekamą pinigėlį – pasirinkti penkių ar dešimties kapeikų monetą. „Kvailas” berniukas visada imdavo penkias kapeikas.
– Matote, ką reiškia būti kvailam! – džiūgavo „gudruolis”. Kartą vienas suaugęs žmogus paklausė „kvailojo” berniuko, kodėl jis neima didesnio pinigo. Tas atsakė:
– Tuomet Sioma liautųsi ir daugiau nebeduotų man pinigų. Šiaip aš jau surinkau daugiau negu rublį… Ir kitiems smagu…

Kuris iš šių vaikų protingesnis? Ir labiau asmenybė?..

Dar vienas asmenybės paveikslas ir pavyzdys.

Gandis kadaise yra pasakęs, jog padarys viską, kad anglai išeitų iš Indijos… Ir kad išeitų kaip draugai, kurių netekus indams būtų gaila… Regis, ši istorija liudija, kad Gandis buvo ne tik didi asmenybė, bet ir pranašas.

Žinoma, negali būti net kalbos apie tai, kad pateikčiau susistemintą gausybę istorijų apie daugybę psichologinių procesų tokiame mažame skyriuje. Baigdamas išvardysiu keletą knygų, iš kurių tokių istorijų gali pasirinkti ir patys psichoterapeutai, ir pacientai.

Vis dėlto pateiksiu dar kelias istorijas apie tokį sudėtingą psichikos reiškinį kaip žmogaus santykis – transformuojantis, gydantis – su pačiais įvairiausiais procesais.

Kartą Gandis po susitikimo su savo šalininkais sėdo į traukinį ir, stovėdamas ant vagono laiptelio, pametė batą. Traukinys jau judėjo. Batas pamestas. Neilgai mąstęs, Gandis nuspyrė batą ir nuo kitos kojos. .. Kai nustebęs bendrakeleivis paklausė, kam taip padaręs, Gandis atsakė: „Vieno bato man jau tikrai nebereikės. O tas, kas ras abu batus, apsidžiaugs”.

Tai pavyzdys, kaip santykis, požiūris netektį paverčia radiniu.

Ir antra istorija, mano akimis, taip pat kupina viską keičiančios gelmės… Ją renkuosi tikriausiai todėl, kad savo knygoje mažai dėmesio skyriau moteriškumo, vyriškumo, šeimos, grožio esmei.

Kartą Winstono Churchillio paklausė, kuo jis norėtų būti, jeigu nebūtų Churchillis?
– Antruoju ponios Churchill vyru, – atsakė jis…

Didingas ne tik transformacijos, bet ir stabilumo, asmenybės pastovumo paveikslas… Žmogus gali atsitraukti nuo savęs ir likti savimi. Rasti savitumo pagrindą ne tik savyje, bet labiau išorėje, kitoje asmenybėje, kitoje „lytyje”, „kitame vyre”… Bet tos pačios moters.

Ir iš pagarbos tokiam vyrui, nors jo šiek tiek ir nemėgstu, trečia istorija apie santykį.

W. Churchillis sakydavo, kad mėgsta mokytis, bet nemėgsta, kai jį moko…

Knygas vardiju ne abėcėlės tvarka, o pagal tai, kokį poveikį jos turėjo mano kaip psichoterapeuto darbui.

Отцы-пустынники смеются. M.: Изд. францисканцев, 1996.
Св. Николай Сербский. Мысли о добре и зле. М.: Изд. Московского подворья Свято-Троицкой Сергиевой Лавры, 2001.
Э. де Мелло. Молитва Лягушки (и др. книги). Киев: София, 2003.
Дж. С. Юме. Остроумие и мудрость Уинстона Черчилля. М. : «Серебряные нити», 2005.
И. Скрыпюк. ш баек для тренеров. М. -Спб.: «Питер», 2005.
Исцеление души. Кн. 1-4. М.: «АСТ», 2004, 2005.
Н. Оуэн. Магические метафоры. М.: «ЭКСМО-Пресс», 2002.