Aleksandras Alekseičikas

MANO – PSICHIATRO IR PSICHOTERAPEUTO – CREDO

(11 skyrius iš knygos „Gydyti gyvenimu”

• Dvasingi žmonės sielos ligomis neserga.
• Sielos žmonės serga tik už kitus.
• Imunitetas psichiatrijoje – tai bendra kančia ir bendri išgyvenimai.
• Gyvenant drąsiai ir iš visų jėgų, galima išgyventi bet kokią psichinę ligą (gyvenant intensyviai, gyvenant su amžinybe).
• Psichinė liga – tai ne silpnaprotystė, ne beprotybė, o silpnadvasiškumas, besieliškumas, bedvasiškumas. Ne iš-protėjimas, o nudvasėjimas. Dvasios, sielos, sąmonės, atminties užtemimas…
• Psichoterapija – tai sudvasinimas, atgaivinimas, apvalymas nuo nereikalingų apnašų, ligonio ir gydytojo bendradarbiavimas, bendrystė, bendrija, bendrabūvis, psichoterapeuto pastangos atkurti ryšius tarp į atskirybes suskilusios ir vieningos, vientisos asmenybės, paveikslo ir tapatybės liudijimas.
• Tikrasis psichoterapeutas – tai tas gydytojas, su kuriuo ligoniui sirgti sunku, tačiau gera, naudinga.
• Dievas ne itin mėgsta daugelį psichiatrijos vaistų ir metodų; bent ne tiek, kad pats juos gamintų.
• Dievas gali viską, tačiau nori, kad jo Vaikai viską darytų patys, savarankiškai, drauge, bendrai, laiku. Tuomet jis visuomet greta, visuomet dalyvauja…

Psichoterapijos esmė

Tai ne tik sielos psichoterapija. Kad galėtume tai daryti, per daug menkai pažįstame žmogaus sielą apskritai ir niekada neturime pakankamai „darbo” laiko, kad pažintume konkretaus žmogaus sielą.

Tai ne tik gydymas siela. Kad galėtų tai daryti, daugumai psichiatrų, psichoterapeutų stinga savos sielos, juk jos reikia daugybei pacientų, juk ją reikia ne vien „dalyti”, bet ir „dalytis”, tad taip dažnai atsisakome sielos įvairių „psicho-” – psichofarmakologijos, psichoterapinių technikų ir t.t. – naudai…

Psichoterapija greičiau jau yra siekis atgaivinti kuo daugiau sielos psichosomatiškai ir somatopsichiškai sergančiame kūne ir kuo labiau sudvasinti sergančią sielą.

Aiškinant teologiškai, psichoterapija – tai kuo didesnė pagalba, parama, kad žmogus grįžtų prie savojo maksimaliai įmanomo žmogiškumo, prie kuo pilnesnio paveikslo ir tapatybės, pagal kurią buvo sumanytas ir sutvertas; kad ligonis grįžtų prie tikrųjų, pradinių santykių su savimi, pasauliu, Dievu, kurie buvo būdingi pirmiesiems žmonėms – vaiko, sūnaus, pasitikėjimo kupinų santykių.

Psichoterapijos kelias

Suvokiu, kad psichoterapijoje, kaip ir visur kitur, kelių labai daug. Tačiau svarbiausieji psichoterapijos keliai visų pirma prasideda:

• grąžinant paciento ir terapeuto žodžiams jų pirmykštę dieviškąją esmę. Tai nereiškia, kad dauguma gali tapti tokie, bet svarbu nors keli, pagrindiniai;
• grąžinant ligonio ir gydytojo mintims, sakiniams jų pirmykštį vaizdumą ir tapatumą.

Sunku ištverti nepriminus, kad pradinius žodžius žmonės gavo iš Dievo Tėvo, o klusnesnes, laisvas mintis, sakinius – iš Dievo Sūnaus. Kristus kalbėjo nedaug, tačiau visi Jo žodžiai lėmė amžinas pasekmes, istoriją. Įvykiams psichoterapija grąžina jų „istorinę” dievišką dinamiką.

Pavyzdys – tai paveikslas, kai mūsų su ligoniu psichoterapijoje -sielos gydyme iškyla, įgauna pavidalą svarbiausioji esmė, mūsų kelias ir bendri žingsniai tuo keliu.

„Mokau” ligonį, kartu su juo suvokdamas, jausdamas, užjausdamas, išgyvendamas poreikius, prisimindamas, suprasdamas, priimdamas, kartu veikdamas…

„Gyventi dėka…” Dėkojant, jaučiant dėkingumą, palaimingą pareigą žodžiui, kalbai, kuri gauta iš protėvių, iš giminės; dėkojant, jaučiant dėkingumą ir reiškiant savąją padėką tėvams, kurie padėjo suvokti šio žodžio esmingąją gelmę… Vaikų dėka dar giliau prasiskverbiame į to žodžio esmę, kai juos mokome jo, mokome dėkingumo ir mokomės vaikų betarpiško dėkingumo… Jų dėka… Dėka savo sunkumų… Dėkojant gyvenimui, Dievui už sunkumus… Jaučiant palaimą… Ir patiriant gailestingumą… Gaunant gyvenimą ne nuo gimimo iki mirties, o gyvenimą nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo, ir be daugybės smulkių žeminančių baimių, baugulių, būgštavimų, nes „dėka…”

PRIEDAS Dorybės

Toliau pateiksiu pačių perspektyviausių, dažniausiai psichoterapijoje „vartojamų” dorybių sąrašą.

Žinoma, pradedant su kolegomis (ir pacientais) kalbą apie dorybes, kyla didelė pagunda pradėti nuo teologijos ir ten pasilikti apmąstant šventųjų tėvų tikėjimo, sakmių lobius. Ar bent jau pasinerti į švento filosofo empiriko, didžiojo šventuolio šv. Izaoko iš Sirijos filosofiją. Be abejo, tai nukreiptų mus į šalį nuo gydymo praktikos prie žmogaus ir Dievo pažinimo, neturinčio pabaigos. Pavyzdžiui, šventasis Izaokas sako, kad kiekviena dorybė – kitos dorybės motina… Viena gimsta iš kitos… Dorybės įsisavinamos viena po kitos, natūraliai: viena įsisavina kitą, viena priklauso nuo kitos…

Dorybės dėstosi ne tik ontogenetine, bet ir chronologine eile. Pirmoji – Tikėjimas. Toliau Malda. Meilė. Nuolanki išmintis. (Sveikas protas.) Laisvė ir Malonė (žmogus reiškia valią, o Dievas – malonę). Švarios mintys. Pažinimas. Kontempliacija.

Tvarka, nuoseklumas – puikus, esminis bruožas, bet iš esmės duok, Dieve, mums turėti galimybę konkrečiai sustiprinti pacientui ir sau bent vieną dorybę, atitinkančią sutrikimą, ligą. Pasirinkti bus lengviau, jei pagal abėcėlę išvardysiu pačias „darbingiausias”, labiausiai gydančias, „svarbiausias”, daugumai mūsų pacientų priimtiniausias dorybes. „Kaip vaistinėje”. Nors, aišku, jų paveikumas ir suvokiamumas nepriklauso nuo tarpusavio išsidėstymo. Paveikumą, suvokiamumą labiau lemia ligonio būsena, lygis, kuriuo materialusis pradas viršija dvasinį, tos viršenybės pobūdis, vienų ar kitų procesų pakenkimo pobūdis, vienų ar kitų dorybių patirtis – iš jų gali gimti tos dorybės, kurios bus ypač reikalingos esamiems sutrikimams, būsenoms…

Taigi kas yra dorybė? Galima rasti daug puikių apibrėžimų. Daug todėl, kad dorybės labai įvairios, tačiau ir todėl, kad jos dvasiškos, vadinasi, „fiziškai” jų nejuntame, negalime pažinti… Nors sieloje jos palieka ramybės, aiškumo, laisvės, džiaugsmo, šilumos pojūtį… Vienas iš labiausiai paplitusių dorybės apibrėžimų – nuodėmės, aistros priešingybė… Pirmosios mirtinos nuodėmės – puikybės – priešingybė yra nuolankumas.

Kitas dorybės apibūdinimas – tai vaistas, ilgainiui pašalinantis skausmą, ligą, iškraipymus iš sielos „organų” (pojūčių, jausmų, potraukių, atminties, mąstymo, valios…), iš sielos kaip visumos.

Tačiau tokie apibūdinimai teikia nepakankamą pagrindą darbui, nepakankamai skatina konkretų pacientą imtis konkretaus veiksmo, peržengti „ribas”, išeiti už „apibrėžtumo”.

Pamėginsime rasti tokį įvaizdį, pasiremdami gaivinančiu ir sudvasinančiu žodžiu. Dorybė. Geri darbai. Geradarys. Gėrio darymas. Gėrio kūrimas. Palaimą, gėrį teikianti kūryba. Kurdami gėrį, darydami gera, padedame ne tiek tam, kuriam „darome” gera, kiek pirmiausia sau patiems.

Darbas. Net pats menkiausias darbas jungia į visumą mūsų pojūčius, jausmus, norus, atmintį, mąstymą, valią. Ypač geras darbas… Jie tarnauja darbui, užuot pajungę žmogų sau. Geras darbas gaivina, įkvepia sielą, žadina dvasią, jos kūrybą. Atliekant gerą darbą dalyvauja ir kūnas, ir siela, ir Dievo paveikslas žmoguje, o mūsų viduje atsiveria Dievo karalystė. Pavyzdžiui, fizinė rega pakyla iki sielos praregėjimo ir dvasinės kontempliacijos. Žmogus tada pajėgia suvokti save kaip savo geriausiųjų galimybių įsikūnijimą, aprėpti savo sielos dieviškąją prigimtį. Pasak Izaoko Siriečio, „kas nusipelno regėti patį save, yra geresnis nei nusipelniusieji regėti angelus”. Ir įžvelgia Dievo mintį savyje ir kituose. Ir patiria žmogui skirtą Dievo rūpestį.

Arkivyskupas Joanas iš San Francisko kalba taip: mirtingas kūnas ir nemirtinga siela; mirtingos, praeinančios pagalbos priemonės: duona, drabužiai, stogas virš galvos, pinigai… Ir nemirtingas gėris to žmogaus, kuris šitai aukoja… Palyginti nemirtingas atmintyje ir neišmatuojamai nemirtingas sieloje… Iš esmės nemirtingas…

Ir vėl norėčiau pasidalyti asmeniniu patyrimu. Žinoma, labai paprastu. Pamenu, lietingą rudenišką dieną pašėriau gatvėje šlubą valkataujantį katiną… Specialiai užėjau į parduotuvę ir nupirkau jam dešrelę… Amžiams išliko ir katinas, ir ruduo, ir parduotuvė, ir aš – nesuabejojęs, kad katinas manęs lauks, kol išeisiu iš parduotuvės. Valkataujantis šuo Vitebske… Atidaviau jam turėtą atsargai kietai virtą kiaušinį. Ir tikriausiai niekada nepamiršiu to šuns, geležinkelio stoties aikštės Vitebske, paties Vitebsko… Kaip šuo gūžėsi tarpuvartėje… O paskui vis žiūrėjo į akis… Regis, paprasta. Anaiptol… Skauda sielą, kad nepadariau daugiau… Tai geras darbas, bet toli gražu ne dorybė…

Tapti dorybingam – kaip mokytis rašto, tapti raštingam, tapti raštininku, rašto žinovu, rašytoju… Tapti turtingam gėriu. Tapti dėkingam už gėrį. Pajusti, kad duodi ne tik nuo savęs, bet ir nuo Dievo. Kad duodi tai, ką anksčiau tau davė Dievas… „Ką jiems darai, Dievui darai.” Kad darydamas gerus darbus žmogus valdo darbą. Darant piktus darbus dažnai darbas valdo žmogų. Tačiau ir šitai nėra taip sudėtinga. Neatsitiktinai aplink mus plyti sunkumų jūra. Greta mūsų visada yra žmonių, kuriems sunku. Aplink juos – tie, kam neretai dar sunkiau… Sunkumų audeklas.

Nors pasaulis moko mus šypsotis ir sakyti – viskas gerai. Savo pacientus mokau ne tik prisipažinti, kad jiems sunku, bet ir prašyti pagalbos… Padėdami jums, žmonės padeda sau. Daryti gera kitiems lengviau negu sau. „Geriausias būdas pataisyti nuotaiką sau – pataisyti nuotaiką kitam.” Tačiau kaip tik prašyti pagalbos, o ne pageidauti, kad padarytų už jus. „Prašyti ne šimto litų, o vieno, kurio trūksta iki šimto.” Paskutinės pastangos, kaip toje pasakoje, kur senelis ropę rovė… Trūksta tik pelytės… Ir tai – jau gero darbo pradžia, gerų darbų, jų audeklo pradžia…

Nėra taip sunku ar sudėtinga, jeigu prašome ne sau. Ne tik sau. Jei prašome nedaug. Jei pradedame nuo „mažo gėrio”, nuo mažų gerų darbų. Nuo būtiniausių. Konkrečių. Ir dorybės būna tokios konkrečios.

Toliau pateikiu dorybių sąrašą abėcėlės tvarka su minimaliais komentarais. Norėčiau, kad skaitytojai atkreiptų dėmesį, kaip skiriasi ta pati esmė, aukščiau pateikta žodžio pavidalu, ir dabar, pateikta kaip dorybė. Pavyzdžiui, žinojimas, meilė, malda, vyriškumas…

Apibrėžtumas. Poreikis turėti jausmų, norų, galimybių, planų ribas…

Atgaila. Gebėjimas, poreikis pripažinti savo silpnumą, netobulumą, savas nuodėmes, atsisakyti jų ir joms priešintis.

Atjauta. Poreikis dalytis su žmogumi triūsą, sunkumus, vargus.

Beaistriškumas – ramybė, taikūs, be aistros pojūčiai, jausmai, norai, atmintis, mąstymas…, gyvenimas. Gebėdamas iš pat pradžių riboti aistras, žmogus galės pasiekti tokią būseną, kai sieloje ir pasaulyje viskas jam tarnauja ir niekas nelaiko pavergęs.

Dėkingumas. Gebėjimas suvokti ir pripažinti, kad nesi pagrindinis gėrio šaltinis net ir savyje, ir deramai gerbti savo geradarius… Teologijoje tai laikoma viena iš universaliausių priemonių atsikratyti didžiumos nuodėmių: puikybės, tinginystės, godumo, nusivylimo…

Gydymo praktikoje taip pat naudojama plačiai įvairiu mastu ir įvairioms būsenoms, santykiams… Dėkingas žvilgsnis, balsas, prisilietimas, specifinis dėkingumo žodis, išsaugantis vertę tam tikrą laiką ar amžinai, pažadas, mokestis pinigais, užmokestis, atlygis, skolos pripažinimas (lieku skolingas), pagalba, pasidalijimas sunkiais jausmais.. . Ir šitaip daug kartų per visą užsiėmimą, visą dieną. Ir dalimis, o ne susumuojant, „iš viso”.

Dorybingumas. Poreikis remtis vientisa išmintimi, be proto ir sielos prieštaravimų, be prieštaravimų tarp sielos ir pasaulio, tarp proto ir tikėjimo.

Dosnumas. Poreikis atiduoti daugiau, padaryti daugiau, negu tavęs prašo.

Drąsa. Gali būti pavyzdys dorybių visumos – apima pasiaukojimą, nesavanaudiškumą, meilę žmogui, sąžiningumą, nuolankumą, laisvės meilę (meilę, pagarbą savai ir svetimai laisvei)… Kokia priešingybė drąsos regimybei – įžūlumui, puikavimuisi…

Dvasios skurdas. Poreikis ir gebėjimas laikyti visa, kas sava (gebėjimus, pasiekimus, sveikatą, turtą…), dovanomis, kurias Dievas suteikė laikinai naudotis ir už kurias reikės atsiskaityti.

Gailestis. Gebėjimas ir poreikis dalytis kančia, sielvartu.

Garbingumas. Poreikis saugoti savo garbę, šeimos garbę, būti garbingam žmogui, išlaikyti savąjį pavidalą ir tapatybę.

Išmintis. Gebėjimas mąstyti be aistrų, kantriai, vaizdžiai, su tikėjimu, meile, siela, įkvėpimu. Tai mąstymas, nepasiduodantis, nevergaujantis ryškiems pojūčiams, įspūdžiams, emocijoms, potraukiams… Sunku įsivaizduoti išminčių, apimtą be galo vertingų idėjų, remiantį kokią nors ideologiją, „partietį”. Teologą lengva įsivaizduoti išminčium.

Įkvėpimas. Gebėjimas, poreikis daugelį dalykų daryti iš širdies, su siela. Ir tada tai, kas sunku, tampa arba lengva, arba malonu.

Malda. Įprasta į maldą žvelgti kaip į Dievui skirtą prašymą. Geriau, jeigu žiūrime kaip į pokalbį su Dievu. Malda kaip dorybė – tikėjimo kalba. Daugumai nesuvokiama, „svetima” kalba. Tačiau jeigu supranti šią kalbą, įgyji visas kitas dorybes. Malda atrenka svarbiausius, gilius, iš sielos, dvasios kylančius žodžius. Atsisako atsitiktinių, tuščių žodžių, netikro „tariamo”, egoistiško žinojimo.

Malda veda į „švento nežinojimo” sritį, kuri aukštesnė už įprastą žinojimą. Kasdienės žinios žmogų neretai dirgina, slegia, „varo iš proto”. Su šventuoju nežinojimu žmogus nežino ir yra ramus. Jis per maldą regi, jaučia, per maldą mąsto, gyvena…

Mąslumas, kontempliacija. Poreikis ir gebėjimas žvelgti į gyvenimą, save, pasaulį „iš amžinybės”, o ne tik iš laiko taško; iš savos dieviškosios tapatybės. Tai vienoks ar kitoks atitrūkimas nuo konkretybės, nuo „tikslios”, „taško” būties – konkrečių pojūčių, jausmų, instinktų, atminties, mąstymo; tuomet „rega” virsta apmąstymu. Apmąstoma mumyse slypinti Dievo karalystė. Apmąstoma tai, kas glūdi po paviršiumi. Kaip vandens paviršius fiziškai atspindi šviesą, laužia jos spindulius, kuria atšvaitus ir šešėlius… Apmąstant net protas tampa visybiškesnis ir vietos, ir laiko prasme, aprėpdamas ir laiko dinamiką: kaip esama kilo iš to, kas buvo, ir kaip pereina į tai, kas bus… Atsiranda vienoks ar kitoks įžvalgumo ir pranašiškumo lygis… Pasaulis regimas su jo pirmapradžiu švarumu ir grožiu, ir esme… Besidžiaugiant su visais ir už visus… Tačiau taikiai ir nuolankiai kenčiant drauge… Tai tokia kančia, kurios mąstantysis nekeis į džiaugsmus…

Meilė. Kaip dorybė tai toli gražu ne jausmas, ne potraukis. Tai galimas vienybės lygis su dieviškuoju pradu, su Dievu savyje, kitame žmoguje. „Dievas yra meilė.” Dievas neturi ribų, todėl meilė beribė. Todėl ji vienija, gydo žmogų ir iš vidaus, ir iš išorės, jungia su pasauliu, sutaiko su juo. Turbūt konkrečiausiai daugumai žmonių tai matoma mylint vaikus: juo labiau myli vieną vaiką, juo labiau myli ir kitus vaikus, ir jų motiną, tėvą… O per Dievą myli visus. Numato, nujaučia ir savo, ir kitų, ir pasaulio harmoniją. Todėl galima mylėti ir priešus… Mylėdamas žmogus neretai tarsi atrodo menkesnis, bet iš tiesų yra išaukštinamas, iš tiesų melsdamas išaukština ir save, ir kitus… Ir tai vienas iš meilės veikimo, meilės kupino veiksmo, meilės įsikūnijimo kelių…
Nuolankumas. Poreikis žvelgti į gyvenimą taikiai, gyventi su taika sieloje, be priešiškumo sau, kitiems… Tačiau ne jų nuodėmių, ne blogio juose atžvilgiu. Jaučiant gailestį priešams, bet nesigailint blogio.

Nuosaikumas. Saiko, saikingumo poreikis, nors siela ir dvasia neturi ribų.

Orumas. Gebėjimas vertinti save ne pagal dalis, ne pagal atskiras savybes (daugelio jų atžvilgiu žmogus negali nebūti silpnas, nepajėgus – „mano jėga iš negalios kyla”), bet pagal visumą, pagal paveikslą ir tapatybę („Dievas nebūna papūga”).

Pagarbumas. Poreikis pripažinti kiekvienos asmenybės reikšmingumą, vertę, jos nepakartojamumą, jos nepakartojamą dievišką pavidalą ir tapatybę.

Paprastumas. Poreikis, gebėjimas gyventi dėl svarbiausių, esminių dalykų, be pertekliaus, be įmantrybių.

Rimtumas. Poreikis giliai žvelgti į gyvenimą.

Romumas. Savo poreikių sutramdymas, savų laimėjimų palyginimas su galimybėmis, jeigu to būtume pasiekę su Dievo pagalba.

Rūpestingumas. Triūsas dėl kitų.

Savikritiškumas. Poreikis nesėkmių priežasčių ieškoti savyje, o ne išorėje.

Susilaikymas. Gebėjimas, poreikis apriboti savo norus, ypač atsitiktinius, paviršutiniškus, tuščius, siaurai asmeniškus, materialius.

Teisingumas.

Tikėjimas. Kaip dorybė, kaip darbas tikėjimas nėra gyvenimo dalis, kažkas laikina; tai kaip tik vienovė, vientisumas, pastovumas, amžinybė… Tai konkretus vientisumas, vienovė, pastovumas… Konkretus tikėjimas: nuo pasitikėjimo savimi (ne tik savo atmintimi, protu, valia, tegu ir nepakankama) iki tikėjimo Dievu (jo planais mano paties, mano artimųjų, mano tautos atžvilgiu…).

Šis tikėjimas ne tik konkretus, jis veiklus: padeda man kaip visumai, manajam „Aš” atsispirti savo sielos „ne-Aš” dalims: pojūčiams, jausmams, norams, kurie arčiau mano vidinio ir išorinio pasaulio materialiosios pusės. Atsispirti dėl mano sielos (neretai ir dėl kūno) kaip visumos, atsispirti laikinumui dėl pastovumo, amžinumo, dvasingumo.
Tikėdamas žmogus surenka save į visumą, suvienija save, susijungia su kitais, o paskui ir su Dievu. Galima teigti, kad tikėjimas – tai nuolatinis veržimasis į Dievą. Judėjimas. Tikėjimo žygdarbis. Ir vėl konkretumas visur. Veržimasis prie to, kas svarbiausia, ne tik „bendrai”, bet ir atskirais sielos procesais. Pasak Izaoko Siriečio, tikėjimas yra proto šviesa, išsklaidanti aistrų tamsą, ir jėga, iš sielos išvaranti negalią. Kaip teigia tėvas Justinas, tikėjimas apima ne tik savo pradžią ir esmę, bet ir visų dieviškųjų, viena iš kitos kylančių žmogaus dorybių pradžias ir esmes…

Tvirtumas. Atsparumas, ištikus išmėginimams. Patikimumas.

Uolumas. Poreikis tarnauti iš visos širdies.

Užuojauta.

Viltis. Poreikis, gebėjimas, pasirengimas jausti dvasinę paramą, Dievo gailestingumą.

Vyriškumas. Poreikis ginti silpnus siela ir kūnu. Atsakingumas. Sunkiausių darbų atlikimas.

Žinojimas. Žinojimas kaip dorybė – tai išmintingas, nuolankus žinojimas, o ne pasipūtęs, kategoriškas. Žinojimas, suvokiantis ne tik gyvenimo dėsnius, bet ir jo laisvę, paslaptis. Tai ne atmintimi grįstas, „kompiuterinis” žinojimas, kurio dabar tiek daug aplinkui, ne „anketinis” žinojimas, bet sielos žinojimas, sielos vaisius. Kartais jį vadina nuolankiu protu, nuolankia išmintimi ar sveiku protu. Arba mąstymu per tikėjimą. Toks žinojimas gali būti tikėjimo laiptelis, nuo kurio žmogus kyla į tikėjimo aukštumas; ją pasiekus, nebereikia įprasto žinojimo… Jis „sužino” teisybę, tiesą, nepritrūkdamas papildomų duomenų, įrodymų. Tai tobulesnis, dorybingas žinojimas. Palyginkime su vadinamuoju „nuogu žinojimu”, „kūnišku žinojimu”, kuris gaunamas tik per pojūčius, gatavas žinias iš knyginės ar savos atminties, o ne per patirtį, išgyvenimą, įsitikinimą, pasitikėjimą.

Nors dorybės labai įvairios, „taikyti” jas gali būti labai paprasta. Tai tarsi „pratimai” tos dorybės, kurios žmogus turi daugiausia, ir ši dorybė duos pradžią ištisai grandinei kitų dorybių, tarp jų ir tai, kuri būtiniausia šiam žmogui išgyti. Pradėti galima nuo pačių universaliausių: romumo, dėkingumo, maldos…

Dorybių pratimų sistemą galima perimti ir iš teologų. Pavyzdžiui, iš arkivyskupo Joano iš San Francisko:

1. Nedelsiant išpažinti nors kiek pastebimą blogį.
2. Atleisti žmogui (bet ne jo blogį).
3. Atmesti blogį, išpirkti jį.
4. Atsiliepti į prašymą.
5. Pratintis matyti, ko ir kam aplinkui reikia.
6. Padėti tam, kuriam reikia pagalbos, bet nedaryti už prašantįjį.
7. Blogiui priešinti gėrį. Pavyzdžiui: „Esu kaltas. Jau penkias minutes ant jūsų pykstu. Kuo galėčiau išpirkti šias penkias minutes? Kuo galėčiau pasitarnauti penkias, galbūt dešimt minučių? Penkiomis minutėmis teisybės?”
8. Jausti dėkingumą Dievui už viską.
9. Ieškoti gėrio vienas kitam, vienas kitame.