Gintaras Beresnevičius

 (Hetitai – 4 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys”)

HETITAI

Trumpa istorinė apžvalga

 

Į Mažąją Aziją indoeuropiečių gentys atsikraustė per vakarinę jos dalį; tai įvyko III tūkstantmečio pr. Kr. pirmoje pusėje. XVII a. pr. Kr. viduryje iškilo senoji hetitų karalystė, kurios sostinė – Hatušo miestas. Klasikinis šios valstybės laikotarpis apima maždaug 1460-1200 m. pr. Kr. Ji daugmaž sėkmingai kovojo su Egiptu, savo įtaką plėtė į pietus bei vakarus, kur sugebėjo nugalėti Mitanijos karalystę. Hetitai buvo indoeuropiečiai (kartais jie vadinami hetais); savo valstybę jie sukūrė seniau čia gyvenusių hatų teritorijoje; hatai ne indoeuropiečiai, apie II tūkstantmečio pr. Kr. vidurį jų kalba išnyko, tačiau hetitai perėmė daug hatų mitinių įvaizdžių. Hetitų teritorijoje gyveno ir nežinomos kilmės huritai, irgi padarę įtaką hetitų kultūrai bei religiniams įvaizdžiams. Tad hetitų valstybėje egzistavo kelios religinės tradicijos.

Vėlyvosios hetitų valstybėlės Šiaurės Sirijoje gyvavo maždaug nuo 1200 iki 700 m. pr. Kr.

Šaltiniai

Mūsų amžiaus pradžioje dabartinėje Turkijoje, Bohazkioji (Bogazkoy) vietovėje (čia stovėjo Hatušo miestas) buvo atrastas didžiulis dantiraštinis archyvas, kuriame daug ir mums rūpimos medžiagos. Skirtingų tautų dievų būdavo šaukiamasi tų tautų kalbomis, todėl religiniai tekstai įvairiakalbiai – surašyti hetitų, hatų, luvių, asirų, huritų kalbomis; nuo maždaug 1500 m. pr. Kr. tekstai luvių (irgi indoeuropiečių) kalba užrašomi tam tikrais hieroglifais, kurie buvo perskaityti palyginti visai neseniai. Reikšmingi šaltiniai yra 1925 m. Kiultepėje (Kūltepe) atrasti dantiraštiniai tekstai. II tūkstantmečio pr. Kr. pirmoje pusėje čia gyvavo asirų prekybinė kolonija, Kanes arba Kaneša. Nors Kiultepės archyvas labiau ekonominio pobūdžio, jame yra ir to meto dvasinį gyvenimą atspindinčių fragmentų; įrašuose minimi ir indoeuropietiškos kilmės asmenvardžiai.

Vis dėlto šaltiniuose daugiausia pasakojama apie daugiatautės hetitų karalystės klestėjimo laikus ir apie valstybinę, oficialiąją hetitų religiją, įėmusią daugelio tautų religinius įvaizdžius bei kultus. Šiame poskyryje irgi daugiau bus kalbama apie „klasikinį” hetitų karalystės laikotarpį.

Dievai ir didvyriai

Hetitų karalystės nevienalytiškumas atsispindi ir panteone-tekstuose kalbama apie „tūkstantį hetitų karalystės dievų”, ir vargiai tikėtina, kad tai perdėjimas. Be to, tie dievai įvairios kilmės ir į panteoną įtraukiami be didesnių skrupulų, nesistengiant jų derinti: viename valstybinės sutarties tekste išvardijami ir aukštieji hetitų dievai, ir Ninevijos Ištar, ir Anus bei Enlilis, ir kalnai, šaltiniai, upės, jūra, dangus bei žemė.

Nors aiškaus panteono nėra, galima išskirti svarbiausius dievus. Tai Saulės dievas – „dangiškasis Saulės dievas, šalių karalius, žmonijos piemuo”, Saulės deivė – „Saulės deivė iš Arinos, šalių karalienė”, ir Vėjo dievas, turintis daugybę apraiškų ir hipostazių. Saulės dievas, luvių kalba Tivat, gali būti suprantamas ir kaip dangaus dievas. Panteone svarbiausias Vėjo dievas, „dangaus karalius, hetitų šalies karalius”. Hatų kalba jis vadinamas Taru, hetitiškai Tarhu, huritiškai Tešubas. Tai lietaus ir audros dievas, vaizduojamas tarp dviejų jaučių, lydimas kalnų dievybių. Viename uoloje iškaltame reljefe Vėjo dievas važiuoja dviejų jaučių traukiamomis vežėčiomis. Ryšys su jaučiu – būdingas ir Artimųjų Rytų, ir indoeuropietiškų griausmavaldžių bruožas. Vėjo dievo sutuoktinė-Arinos Saulės deivė, kurios huritiškas atitikmuo – Hebat. Tai valstybinė hetitų karalystės deivė, „Hetitų šalies karalienė”, „visų šalių valdovė”. Jos kultas buvo gana stiprus ir paplitęs. Saulės deivė taip pat dalyvaudavo mūšiuose, traukdama į juos greta savo vyro.

Vėjo dievo sūnus – jaunas dievas Telipinas (Telipinu). Tai vaisingumo dievas; kai jis pradingsta, žemėje įsiviešpatauja sausra ir badas (mitas apie dingusį dievą). Atrodo, kad Telipino kultas iki mūsų laikų išliko Kaukazo kalniečių tautelėse – ten jis vadintas Telipja.

Indoeuropietiškos kilmės dievų labai nedaug. XVIII a. pr. Kr. minimas dievas Siu Summis (kitur rašomas Šiušmi) -„Mūsų dievas”, artimas graikų Dzeusui. Vėlesniuose šaltiniuose jo nėra. Indoeuropietiškos kilmės būtų ir dievas raitelis Pirva, artimas lietuvių Perkūnui, slavų Perunui. Tai ir viskas – gal tik luviškas Saulės dievo variantas, Tivat, rodytų indoeuropietišką jo prigimtį. Hatų, huritų, semitų dievai gana anksti užgožė indoeuropietiškąjį panteoną, pakeisdami hetitų protėvių atsineštuosius. Tačiau mitologijoje išliko daugiau indoeuropietiškų elementų.

Žinomas Mėnulio dievas Kasku, įvairūs požemio, karo ir maro dievai, Karaliaus Sosto dievas (Dievas Sostas) ir pan. Be to, įvairiuose miestuose galėjo būti garbinamos skirtingos tos pačios dievybės hipostazės, pvz., Vėjo dievas iš Neriko, Vėjo dievas iš Zipalandos, Vėjo dievas iš Halapos, taip pat Karo stovyklos Vėjo dievas – matyt, šį vardą ar pavidalą įgydavo didysis Vėjo dievas karo žygių metu. Tiesa, galima būtų manyti, kad šie dievai šiek tiek skyrėsi arba įgydavo tam tikrų kultinių skirtumų.

Mitologija

Seniausieji yra hatų mitai; tarp jų įsidėmėtinas mitas apie dingusį dievą, Vėjo ir audros dievų sūnų Telipiną.

Jis prasideda gana ekspresyviai: Telipinas „Dešinįjį batą apsiavė ant kairės kojos, kairįjį batą apsiavė ant dešinės kojos, pasisuko ir nuėjo šalin”. Šitoks „atvirkščio” apsiavimo motyvas tikriausiai iliustruoja Telipino pyktį, tačiau nežinome kodėl jis įniršo. Pasekmės liūdnos. Gyvuliai ir net dievai dūsta, o Telipinas „šalin nuėjo, ir su savimi jis pasiėmė grūdus, Laukų deivę, augalų augimą, jų žydėjimą ir sultingumą. Telipinas išėjo į laukus, į pievas ir į pelkes. Jis pasiliko miško pelkėje. Ten jį apsivijo vandens lelijos”. O tuo metu žemę alina negandos. Nebeauga javai, o karvės, avys ir žmonės nebesusilaukia palikuonių. Prasideda sausra, nudžiūva medžiai, išdžiūva ganyklos, šaltiniai. Šalyje siaučia badas, iš bado miršta ir žmonės, ir dievai. Didysis Saulės dievas iškelia puotą ir pakviečia į ją tūkstantį didžiųjų ir menkesniųjų dievų. Dievai valgo, bet nepasisotina, geria, bet negali numalšinti troškulio.

Tada Audros dievas prisimena savo sūnų Telipiną ir pastebi, kad jo čia nėra. Visas gėrybes Telipinas pasiėmė su savimi. Dievai ieško Telipino ir jo neranda. Veltui jo ieško erelis, pats Audros dievas. Deivė Hanahana pasiunčia bitę – po ilgų klajonių ši atranda Telipiną miško laukymėje ir įgelia jam į rankas ir kojas. Telipinas pašoka, tačiau dar labiau įširsta, ir žemę užgriūva dar didesnės negandos: išdžiūva upės, Telipinas naikina miestus, namus, jaučius, avis, žmones.

Siautėjantį Telipiną sutramdo deivė Kamrusepa, „paimdama” jo pyktį. Jis vaišinamas, garbstomas, jam aukojama; Telipinas rimsta, grįžta į savo namus ir vėl ima rūpintis savo šalimi, karaliumi ir karaliene.

Tikriausiai tai rūstaujančios dievybės mitas, kuris būdavo rituališkai atkartojamas tam tikrais laikotarpiais arba tada, kai dievai užsirūstindavo – užgriuvus katastrofoms, sausroms, badui, ligoms, epidemijoms. Vietoj Telipino kituose šio mito variantuose minimas Vėjo dievas, Saulės dievas, Inara – Vėjo dievo duktė; galimas daiktas, viena ar kita versija būdavo pasitelkiama priklausomai nuo aplinkybių. Telipino pradingimo mitą kartais mėginama lyginti su mirštančių ir prisikeliančių dievų mitais, tačiau šiame mite Telipinas nemiršta, jis tik „slepiasi”.

Dar vienas reikšmingas mitas – Vėjo ir audros dievo kova su slibinu, Illujanka.

„Slibinas nugalėjo Audros dievą ir paėmė jo širdį ir akis.

Ir Audros dievas prarado savo pavidalą.

Tada Audros dievas paėmė į žmonas mirtingojo (vardu) Vargšas dukterį. Ir ji pagimdė nuo jo sūnų. Sūnus užaugo ir į žmonas paėmė Slibino dukrą.

Audros dievas liepia sūnui: „Kai įeisi į namą pas savo žmoną, paprašyk širdies ir akių”.

Kai šis nuėjo pas juos, paprašė, kad jie duotų širdį, ir jie jam davė. Po to jis jų paprašė akių, ir jie jam davė. Ir širdį, ir akis jis atidavė Audros dievui, savo tėvui. Audros dievas atgavo savo širdį ir akis.

Susigrąžinęs savo ankstesnį pavidalą, jis nuėjo prie jūros susikauti. Ir kovėsi jis su Slibinu. Ir štai jis ima viršų prieš Slibiną, o su Slibinu buvo Audros dievo sūnus. Ir tas sušuko savo tėvui:

„Tu smok! Negailėk manęs!” Ir Audros dievas užmušė Slibiną ir savo sūnų drauge su juo”.

Kita versija tokia. Slibinas nugali Audros dievą. Tas prašo dievų pagalbos. Deivė Inara iškelia didelę puotą ir į sąjungininkus pasikviečia mirtingąjį Hupasijasą. Šis sutinka su sąlyga, kad deivė įsileis jį į savo guolį. Deivė sutinka. Hupasijasą pavertusi nematomu, ji į puotą pakviečia Slibiną su vaikais. Apsvaigusį Slibiną Hupasijasas suriša virve. Čia ateina Audros dievas ir nužudo Slibiną bei jo vaikus. Deivė gyvena su mirtinguoju, tačiau draudžia jam pažvelgti pro langą – tai padaręs, jis pamatys savo žmoną ir vaikus. Tačiau žmogus neištveria ir išvysta savo šeimą. Tada jis ima prašyti deivės, kad ši jį išleistų namo. Šioje vietoje tekstas nutrūksta.

Abiejose versijose matome Griausmavaldžio kovą su chtoniškuoju jo priešininku, kurioje jam tenka ir pralaimėti, tačiau klasta ar gudrumu Audros dievas, mirtingųjų padedamas, galiausiai laimi. Antroji versija panaši į babilonietišką pasakojimą (Ištar ir Gilgamešas) ir, matyt, kaip ir pirmoji, rodo, kad iš mirtingojo ir deivės draugystės nieko gero negali išeiti. Pirmoji versija galėjo turėti kultinę reikšmę, antroji greičiau primintų suliteratūrintą ir babilonietiškų įtakų paveiktą siužetą.

Dar viename išties archajiškame tekste pasakojama apie Mėnulį, nukritusį iš dangaus. Mėnulio dievas nukrenta iš dan-gaus į žemę, „į turgaus aikštę”. Niekas nebemato Mėnulio danguje. Nukritusį Mėnulį pamato Audros dievas; jis išsigąsta; jis žemėn pasiunčia lietų. Galiausiai deivė Cifuri-Kamrusepa perkalba Audros dievą, ir šis, nors ir baimindamasis, grąžina Mėnulio dievą atgal į dangų. Nepaisant to, Audros dievas „pagimdė jį iš naujo”. Mėnulis vėl apšviečia žemę. Vis dėlto šį archajišką siužetą labai sunku aiškinti. Senieji Anatolijos gyventojai išpažino Mėnulio kultą, tačiau religinė šio teksto reikšmė neaiški. Deivė Kamrusepa galėtų būti Saulės duktė.

Nei hatų, nei hetitų kosmogonija mums nežinoma (esti nuomonių, jog hetitai tikėjo, kad pasaulis amžinas, kaip ir patys dievai). Tačiau žinomos įdomios huritiškos teogonijos versijos, kurios vėlesniais laikais tapo ir hetitų savastimi. Tai visų pirma Kumarbio ciklo mitai, ar, greičiau, pasakojimai (apie jų religinę funkciją šiuo metu dar negalima spręsti).

Poemoje apie kovą dėl valdžios danguje teigiama, jog pirmuoju dangaus valdovu buvo Alalu. Jis devynis amžius „sėdėjo soste” ir net galingasis Anus lenkdavosi jam ir laikydavo jo taurę. Stojus „dešimtam amžiui”, Anus susikauna su Alalu, ir šiam tenka slėptis „tolimoje tamsiojoje žemėje”. Danguje įsiviešpatauja Anus, ir net galingasis Kumarbis jam lenkiasi ir paduoda į stalą valgį.

Po devynių amžių situacija pasikartoja: Anaus sūnus Kumarbis jį užpuola priversdamas bėgti. Anus mėgina pasprukti į dangų, tačiau Kumarbis jį sučiumpa už kojų ir nutempia žemyn. Nukandęs Anaus lytinius organus, Kumarbis juos praryja, šie it „lydyta bronza” įstringa Kumarbio viduje. Prarijęs vyriškąją Anaus galią, Kumarbis „džiaugsmingai nusikvatoja”, tačiau Anus jį perspėja tardamas, kad dabar tasai nėščias

Audros dievu, Arancacho upe ir dievu Tasmisu. Anus iškeliauja į dangų, o persigandęs Kumarbis ima spjaudyti tai, ko dar nespėjo praryti – taip atsiranda didysis Kancuro kalnas – Dievų kalnas. Kumarbis labai įsiunta ir nukeliauja pas Enlilį, kuris skaičiuoja iki gimdymo likusius mėnesius. Tuo metu Kumarbyje esančius dievus Anus paragino išeiti iš Kumarbio; šie samprotauja, pro kur geriausia išeiti; galiausiai dievai prasiveržia pro Kumarbio kaukolę.

Dievų kartų kaita šioje hetitiškoje huritų teogonijos versijoje primena Hesiodo teogoniją, kur Uranas priverčiamas užleisti vietą Kronui, o šis – Dzeusui; ir šioje kaitoje neišsiverčiama be kastracijos motyvo (nukenčia Kronas).

Tolesnius įvykius nupasakoja giesmė apie Ulikumį (Ullikummi). Kumarbis, įširdęs ant Audros dievo, nori atkeršyti. Jis susijungia su didžiule uola palikdamas joje savo sėklą; taip iš uolos gimsta Ulikumis, kuriam Kumarbis nuskyrė nugalėti Audros dievą. Mažąjį berniuką Kumarbis paslepia požemiuose. Berniukas sparčiai auga, per mėnesį ūgtelėdamas po ketvirtį mylios. Be to, jis sėdi ant dangų remiančio milžino pečių. Iš jūros kyšantį akmeninį milžiną pirmasis pastebi Saulės dievas; jis perspėja Audros dievą apie gresiantį pavojų. Audros dievas su savo broliais, Ištar lydimas, nuskuba prie jūros ir, pamatęs Ulikumį, sutrinka. Ištar mėgina apkerėti milžiną savo dainomis, tačiau paaiškėja, kad jis kurčias. Ilgai ruošęsi, dievai puola Ulikumį, tačiau nieko nelaimi. Devynių tūkstančių mylių aukščio ir tokio pat pločio Ulikumis jau siekia dievų gyvenvietes. Dievai kreipiasi pagalbos į Ea. Tasai kreipiasi į milžiną Ypelurį, ant kurio pečių įsitaisęs Ulikumis, perspėdamas, kad ant šio peties tūno pikta sumaniusio Kumarbio įrankis. Ea paliepia atnešti rėžtuką, kuriuo dievai kadaise atskyrė dangų ir žemę. Juo Ulikumis atskiriamas nuo milžino. Toliau esantis tekstas pažeistas, matome tik kovon besiveržiantį Audros dievą; atrodo, jam turi pasisekti.

Tačiau Kumarbis nenurimsta. Vienoje giesmių apie Kumarbį matome dievų sueigą, kurioje išmintingasis Ea kreipiasi į Kumarbį ir kitus dievus, perspėdamas juos dėl jų sumanymo sunaikinti žmonių giminę. Kaip ir kitose Artimųjų Rytų religijose, šiuo atveju matome, jog dievai grynai praktiniais sumetimais suinteresuoti žmonių egzistavimu.

Ea taria:

Kodėl sunaikinti žmones jūs norit?

Dievams apeigų neatliks jie ir kedrų į aukurą neįmes!

Ir jeigu jūs žmones sunaikinsit,

Tai šventųjų iškilmių nebebus,

Niekas duonos neatneš mums nei saldžių apeiginių gėrimų,

Teks Audradieviui, tam, kuris Kumijoj valdo,

Pačiam plūgo griebtis,

Teks tada, o Ištar ir Chebat,

Grūdus jums abiem malt, girnapuses susiradus!

(Vertė Sigitas Geda)

Kitoje versijoje Kumarbis, susijungęs su Okeano dukra Sertapšuruhi, susilaukia dar vienos pabaisos – Hedamu. Šis irgi auga jūroje, ir jį pastebi Ištar. Ištar perspėja dievus, tačiau šie, atrodo, tik apsiverkia. Tada pati Ištar pamėgina sugundyti Hedamu, kuris tuo metu be saiko plėsdamasis naikina ištisas šalis. Šįsyk jai pasiseka, matyt, jai pavyksta išvilioti Hedamu į sausumą ir sustabdyti Hedamu plėtimąsi.

Kultas

Seniausiais laikais hetitai nežinojo arba nenaudojo dievybės atvaizdų. Dievybę simbolizavo akmeninė stela, hetitiškai vadinama huvaši akmeniu. Toks akmuo dažnai galėdavo stovėti ir atvirame ore, giraitėje, palei šaltinį ar ant kalno. Huvaši panašus į semitų maseba, o hetitų ištananaš sietųsi su semitų ašera, tačiau pastaroji semituose reiškė medinį stulpą ar kartį, o ištananaš buvo akmeninis altorius arba kultinio atvaizdo postamentas.

Seniausieji dievų atvaizdai, matyt, nebuvo antropomorfiniai. Ir vėlesniais laikais dievybės atvaizdą kulto apeigose galėjo atstoti statinė, amfora ar koks kitas indas. Dievybę galėjo simbolizuoti varinis arba auksinis diskas. Audros dievo stabą atstodavo jaučio atvaizdas. Galimas daiktas, stabai buvo karalių įvesta naujovė, tikėtina, kad ji atsirado dėl kitų Artimųjų Rytų religijų įtakos. Kai kuriose šventyklose stabas galėjo būti didumo sulig žmogumi, tačiau dažniausiai jis siekdavo maždaug metrą. Stabas būdavo gaminamas iš medžio arba vario ir padengiamas auksu ar sidabru. Jis puoštas ir brangiaisiais akmenimis.

Šventykla buvo suprantama kaip dievo gyvenamoji vieta. Šventyklą supo mūras, į „šventorių” būdavo patenkama pro didelius vartus. Per tam tikrą prieangį būdavo galima prieiti prie dievybės stabo: švenčiausioje šventyklos vietoje būta langų, todėl, kitaip negu Artimųjų Rytų šventyklose, hetitų dievai stovėdavo šviesoje. Netoliese būdavo dievo miegamasis, stovėdavo kultiniams tikslams naudojami sostas ir keturkampis židinys. Vienoje sienoje būdavo matyti trys stulpai, irgi turėję tam tikrą kultinę reikšmę.

Netoli Hatušo buvo hista arba hesti – šventykla, kurioje garbintos požemio dievybės. Joms kartais aukotos kruvinos aukos, paprastai kaip kruvinos kaltės išpirka. Kruvina auka aukota sudarant sutartis, antai, būdavo užmušama ožka, paskui sutartį sudarantys asmenys paragaudavo kepenų ir kraujo (matyt, žalių), po to drauge valgydavo aukos kepenis, širdį ir mėsą. Hetitai retai aukodavo žmones; žmogus aukotas ypatingais atvejais, pvz., priešų sumušto hetitų karių junginio apsivalymo apeigose. Perpus perpjovus žmogų, ožką, šuniuką ar paršelį, viena kūno dalis būdavo padedama vienoje pusėje, kita – kitoje; tarp jų pražygiuodavo kariai, upėje jie dar būdavo aptėškiami vandeniu. Apskritai tokios apsivalymo ir sutarčių aukos, kai aukojamas gyvūnas perpjaunamas pusiau ir pereinama tarp jo dalių, žinomos ir Biblijoje, ir daugelyje kitų tautų, taip pat ir lietuvių.

Kulto apeigos vykdavo ir karaliaus rūmuose; tokie rūmai stovėjo ne tik valstybės sostinėje, bet ir provincijų centruose. Atskiros rūmų patalpos būdavo įrengiamos pagal šventyklos pavyzdį su keturkampiu židiniu, kultiniu sostu ir pan. Apskritai karalius buvo atsakingas už savo šalies ir tautos gerovę; atitinkamų švenčių metu būtent jis aukodavo svarbiausias aukas dievams ir dalyvaudavo procesijose; vienoje iš metinių švenčių jis pagerbdavo provincijų dievybes. Karalius kasmet turėdavo atsiskaityti dievams už savo valdymą. Jis buvo tik dieviškųjų reikalų tvarkytojas; kultinė pagarba jam gyvam esant nebuvo rodoma – jo statula garbinta tik jam „tapus dievu”, t. y. numirus.

Karalius nominaliai buvo vyriausiasis žynys ir šią savo funkciją įgyvendindavo didžiųjų švenčių metu. Šiaip visus kulto reikalus tvarkė žyniai, susiskirstę pagal atliekamas pareigas. Kiekvienoje šventykloje buvo žynys, atliekantis nustatytas kulto apeigas. Be jo, šventykloje būdavo ir pranašautojas, tyręs paaukotų gyvūnų vidurius ir pagal juos spėdavęs ateitį. Šventyklų personalą sudarė ir giedotojai, virėjai, amatininkai ir t. t., turėję laikytis griežtų kultinės ir fizinės švaros taisyklių. Patys žyniai negalėjo turėti kokių nors fizinių trūkumų. Jie galėdavo vesti ir turėti šeimas, tačiau jų šeimos į šventyklos teritoriją nebūdavo įleidžiamos. Dieną žynys praleisdavo šventykloje, atlikdamas kultines apeigas, vakare galėdavo aplankyti šeimą, tačiau nakčiai privalėdavo grįžti į šventyklą. Šventyklos vartai naktį būdavo uždaryti, prie jų budėdavo sargybiniai, viduje – specialiai paskirti budėtojai. Mažose kaimo šventyklėlėse prieš vartus miegodavo pats žynys.

Kulto apeigų dalis buvo nusilenkimas bei proskinezė – kritimas priešais stabą kniūbsčiomis; atrodo, būdavo ir smilkoma. Svarbiausios apeigos vykdavo švenčių metu, tada būdavo ir daugiausia aukojama. Kasdienėmis apeigomis, kaip ir kitose Artimųjų Rytų religijose, dievybė būdavo žadinama, prausiama, maitinama, guldoma į lovą. Dievybei būdavo aukojami įvairūs maisto produktai, gėrimai, gyvūnai. Paukščiai aukoti tik požemio dievybėms. Aukojami gyvūnai būdavo už-mušami ypatingu būdu, smogus į sprandą. Atskiros gyvūno dalys (pvz., širdis, krūtinė) būdavo skiriamos pačiai dievybei, kitas suvalgydavo aukojimo dalyviai šventykloje vykstančių iškilmingų kultinių pietų metu. Aukojamų gyvūnų mėsa būdavo kepama arba verdama.

Hetitų šventės susijusios su žemdirbystės ir metų laikų kaitos ciklais. Svarbiausia šventė buvo pavasario šventė, įrašuose vadinama AN. TAH. SUM. Jos metu rengiamose procesijose dalyvaudavo karalius ir karalienė, būdavo aukojama visoms didžiosioms dievybėms. Šventė vaizduojama šitaip:

Metų pradžioje Vėjo dievas šventė didžiąją žemės ir dangaus švente. Susirinko visi dievai ir įžengė į Vėjo dievo namus… Dabar valgykite šioje šventėje, gerkite! Pasisotinkite ir numalšinkite troškulį. Ištarkite karaliaus ir karalienės gyvenimą! Dangaus ir žemės gyvenimą ištarkite! Javų gyvenimą ištarkite!

Čia matyt, čia turimas omenyje prasidedančio ciklo akimirką labai svarbus ir bemaž „magiškai” įsigaliojantis lėmimas; jei sukviesti dievai gerai vaišinami ir garbstomi, jei jiems deramai aukojama, jie gali „ištarti” gerą likimą šaliai, jos valdovams, žmonėms, ūkiui.

Švenčių metu būdavo iškilmingos procesijos. Ryte prie šventyklos durų laukdavo išpuoštos vežėčios; į jas būdavo įkeliamas iš šventyklos išneštas dievo stabas. Procesijos priešakyje eidavo moterys, šokėjai ir šventyklos kekšės; jie nešdavo liepsnojančius deglus. Dievo stabas būdavo išgabenamas už miesto ribų, į mišką. Atrodo, švenčių metu dievybės stabas būdavo iškilmingai prausiamas – tokią apeigą, lavatio, žinojo ir romėnai – ji turėdavo paskatinti pirmąjį lietų.

Įdomus, kitų Artimųjų Rytų religijų terpėje atitikmens neturintis ritualas, vadinamasis meteorologinis ritualas, kurį atlikdavo ir karalius, ir, matyt, „privatūs” asmenys. Sugriaudėjus pirmajai perkūnijai, karalius su karaliene sėsdavo į kultinį sostą, nusilenkdavo prieš langą, o karalius iš geležinio indo nuliedavo geriamąją auką. Tuo metu vienas ritualo dalyvių ypatingu būdu šaukdavo, o giesmininkai giedodavo. Ritualas būdavo baigiamas karaliui perlaužus duonos kepalą. Yra ir kitų šio ritualo variantų, nusakančių karaliaus elgesį tada, kai pirmoji perkūnija valdovą užklumpa, pavyzdžiui, važiuojant vežėčiomis ir pan. Matyt, šitokios pirmosios perkūnijos sveikinimo apeigos siejosi su tikėjimu, kad būtent pirmajam griaustiniui nugriaudėjus prasideda vegetacijos ciklas – šitaip iki nesenų laikų manė ir lietuviai, – žolė ima želti Perkūnui pirmąsyk „sudrebinus žemę”.

Lietuvių bei Irano arijų ritualuose atitikmenų turi ir šventosios kovos ritualas, kurį hetitai atlikdavo per rudens šventes:

Atėjus Vėjo dievo rudens šventei, jie prausiasi, žynys atneša dievą prie huvaši akmens ir jį ištrina. Jie pastato dievą priešais huvaši akmenį. Žynys aukoja avį septyniems dievams. Jie papjauna ją ant huvaši. Prieš kultinį atvaizdą jie padeda mėsą, duoną ir alų. Jie laužo duoną ir pripildo ritonus. Jie valgo, jie geria… Jie padalija jaunuolius į dvi grupes ir duoda joms vardus; vieną grupę jie pavadina „Hati vyrais”, antrą – „Masa vyrais”. Hati vyrai turi bronzinius ginklus, Masa vyrai nendrinius ginklus. Jie kovoja, ir Hati vyrai nugali. Jie paima karo belaisvį ir paaukoja jį dievams. Tada jie paima dievą ir gabena jį atgal į šventyklą.

Šis ritualas turėtų atkartoti kažkokį pirmosios kovos mitą. Apskritai sportinės varžybos dažnai būdavo religinių ritualų dalis, būdavo imamasi ir mėtomi akmenys – tekstuose aiškinama, jog taip elgtasi „dievybei pasmaginti”, tačiau šitokios rungtynės, ypač vykstančios pavasarį, tikriausiai turėjo dar vieną tikslą – lemiamą prasidedančio ciklo akimirką išlaisvinti kuo daugiau galios. Kai kurios ilgalaikės šventės, matyt, vykdavo ne kasmet, o kas kelinti metai, kaip Olimpiados Graikijoje; pavyzdžiui, Telipino iš Kasos šventė vykdavo kas devinti metai. Apskritai jei ne sporto, tai sportinių varžybų genezė neabejotinai religinė.

Magija

Hetitų nuomone, blogio priežastis yra ne demonų veikla, o „netyrumas”, „nešvarumas”. Šiai „nešvarai” pašalinti būdavo skirti maginiai ritualai. Tai galėjo būti ir plovimas, mazgojimas. Ritualiniam prausimui bei prausimuisi naudotas šaltinių, lietaus vanduo, rasa. Kartais toks vanduo prieš vartojimą būdavo supilamas į indą ir užkeliamas ant namo stogo – idant „miegotų po žvaigždėmis” ir šitaip arba išsivalytų, arba įgytų ypatingų savybių. Apeiginis prausimasis reikalingas ir dievams, ir žyniams, ir gydytojui, ir jo pacientui. Nešvarumą iš žmogaus ištraukdavo ir tokia apeiga: išilgai perpus perpjovus šuniuką ar ožką, žmogus pereidavo tarp dviejų kūno dalių; kartais, be viso to, dar būdavo einama pro specialius vartus.

Kai žmogus susirgdavo arba jį ištikdavo nelaimė, jam maginėmis priemonėmis būdavo mėginama rasti pakaitalą, į kurį turėdavo sueiti tą žmogų ištikusi neganda. Kartais ji būdavo perkeliama į gyvūną, bet tai galėdavo būti ir apeiginė figūrėlė. Kai karalius Muršilis prarado kalbos dovaną (išsigandęs ne-paprastai garsiai sugriaudėjusios perkūnijos), jo „pakaitalu” tapo jautis.

Hetitų tekstuose pasakojama, kaip dera elgtis, jei karaliui gresia mirtis, pvz., jei karalius susapnuoja bloga lemiantį sapną arba jei pasirodo mirtį pranašaujantys ženklai. Tokiais atvejais karaliumi perrengiamas karo belaisvis ir iškilmingai, su visomis ceremonijomis „patepamas” ir pasodinamas į sostą. Po ilgų ir sudėtingų apeigų karalių nuduodantis belaisvis išveja valdovą iš rūmų; valdovas išeina, o rūmuose niekas nebemini jo vardo. Karaliumi apsimetęs karo belaisvis atlieka visas karaliaus funkcijas ir dalyvauja visose dvaro ceremonijose. Karalius praneša Saulės dievui, kad „uzurpatorius” paveržė iš jo sostą. Vėliau belaisvis miršta (nepasakoma, kaip), atrodo, tikrasis karalius gali grįžti ir valdyti toliau.

Tokia „apvalomoji” bei „perkėlimo” magija buvo kulto dalis, tačiau burtininkavimas buvo persekiojamas, jo buvo bijoma, jis buvo draudžiamas. Vien ištaręs žodį „burtai” ne-laisvas žmogus būdavo baudžiamas mirtimi, o laisvas žmogus mokėdavo didžiulę baudą. Manyta, kad burtai gali ne tik pražudyti žmogų, bet ir sukelti epidemijas; užburti buvo galima net dievus – tada jie daugiau nebevykdydavo savo funkcijų. Ypač baimintasi „politinių” burtų, neišsiversta be „raganų procesų”.

Antai karalius Telepinas prisakė už burtininkavimą teisti ir karališkosios šeimos narius, karalius Tuthalija kaltino vieną burtininkę, kad ši užkerėjusi jį ir jo žmoną, ir jiems tekę atlikti sudėtingas apsivalymo apeigas; ta burtininkė laikyta tokia galinga, kad net oficialiuose dokumentuose jos vardas rašytas nepilnas – tik pirmasis jo skiemuo. Apskritai bent jau oficialiuose tekstuose karaliai labai griežtai pasisakydavo prieš burtus, to reikalavo jų, kaip dievų atstovų, pareigos.

Žmogus dievų akivaizdoje

Dievai hetitams buvo tolimi ir galingi; nors dievai mąstė taip kaip žmonės, jie buvo įsivaizduojami neprilygstamai aukštesni už savo garbintojus. Žmogaus pareiga – tarnauti dievams; laikydamasis visų religinių priesakų ir aukodamas žmogus galėjo tikėtis jų pagalbos. Tiesa, malda ne visada išklausoma, bet nuolatinis beldimasis į dievų ausis turėjo duoti vaisių. Kada dievų rūstybė užgriūva kraštą, dievams nevengiama nurodyti tam tikro jų veiksmų nelogiškumo. Pavyzdžiui, „Maldoje maro metu” sakoma:

O dievai, kas gi čia?

Ką jūs padarėte?

Jūs įleidote marą į šalį.

Chati šalis, visa hetitų šalis, miršta.

Ir niekas, ir niekas negali paruošti jiems atnašavimo duonos ir vyno.

Tie artojai, kurie, būdavo, aria dievo laukuos, mirę;

ir niekas nesėja ir nepjauna dievo laukuos.

Tos moterys, kurios, būdavo, mala grūdus atnašavimo duonai,

aukojamai dievams, mirusios;

ir daugiau jos nebekepa atnašavimo duonos.

Tuose tvartuose ir aptvaruose,

kur, būdavo, renka jaučius ir avis atnašavimui,

dabar tuščia, o tų bandų piemenys mirę.

Taip ir atsitiko,

kad nutrūko vyno auka ir duonos bei gyvulių atnašavimas.

O jūs, dievai,

ateinate pas mus atsiimti aukų šiomis dienomis

ir laikote mus kaltais. […]

O dievai,

jeigu jūs regite kokią mūsų nuodėmę,

tai tegul arba pranašautojas tatai paskelbia,

arba žyniai ir spėjikai sužino tatai iš orakulo,

arba tegu žmogus tai pamato per sapną!

O dievai, pasigailėkite Chati!

(Vertė Sigitas Geda)

Toliau dievams sakoma: jeigu juos užrūstino vienas miestas, vienas namas ar vienas žmogus, tegu tik tas vienas ir kenčia, nes šalį ištikęs maras kamuoja ne tik jos gyventojus, bet ir pačius dievus; jau matėme, kad taip argumentavo Ea kreipdamasis į užsirūstinusį Kumarbį, tačiau tokį akivaizdų dalyką dievams reikėdavo nuolat priminti.

Antai vienas žmogus mėgina iškvosti dievų rūstybės priežastį; Kantucilio maldoje žmogus išpasakoja savo teisų gyvenimą: jis laikėsi žodžio, buvo saikingas valgydamas ir gerdamas, doras, aukojo dievams, vis dėlto jis pasiligojo. Kantucilis kreipiasi į dievą, prašydamas atverti savo širdį ir sielą:

Tu man sapne papasakok, dieve,

kuo aš nusidėjau!

Širdį atverk man.

Viską papasakok sapne! […]

Te pasako orakulas apie mano nusidėjimą,

Ar iš kepenų tegu man apie jį išburia! […]

Atskleiski man savo valią!

Pakeisk savo nuosprendį!

Dieve, tavęs nematau!

Pasigailėki manęs!

Ir valstybės, ir žmogaus negalavimų priežastis yra koks nors dievo įžeidimas; jį sužinoti labai svarbu, nes tada galima atlikti atitinkamas permaldavimo ar apsivalymo apeigas; kol nuodėmė neaiški ar neišsakyta, neaiškus ir jos atpirkimo būdas. Kaip matėme, dievų valią galima patirti sapne arba per orakulą.

Dievo pasirodymas sapne hetituose buvo labiausiai paplitęs dieviškosios valios apreiškimo būdas, šiuo atžvilgiu jiems negali prilygti jokia kita Artimųjų Rytų religija, o iš indoeuropiečių – nebent graikai. Deivė Ištar karaliui Muršiliui per sapną praneša pageidaujanti, kad Muršilio sūnus Hatušilis taptų jos žyniu. Vėliau pati Ištar sapnuose padrąsina Hatušilį ir pažada, kad šis laimingai išsisuks iš dvaro intrigų. Palaikydama Hatušilį, retsykiais jį padrąsindama, deivė galiausiai jam padeda tapti hetitų valstybės karaliumi. Prieš lemiamus įvykius ji pasirodo Hatušilio žmonai Puduhepai, pranešdama:

Aš padėsiu tavo vyrui.

Ir tavo vyras ves visą Hati šalį.

Aš jį išaukštinau.

Aš jo nė sykio neatidaviau

nei piktam teismui, nei piktai dievybei.

Dabar aš jį išaukštinsiu.

Aš jį padarysiu Arinos Saulės deivės žyniu.

Panašiai Ištar pasirodo ir Hatušilio sąjungininkams, pranašaudama greitą pergalę, – taigi matome, kad dievų dalyvavimas politikoje yra gana senas reiškinys. Sapne daromi ir įžadai. Tai pačiai Puduhepai pasirodęs dievas pažada, jog karalius ilgai gyvens; karalienė pažada dievui paaukoti alyvos, medaus ir vaisių statines. Sapne pasirodantis dievas kitąsyk pareikalauja šventyklos ir gana smulkiai nusako jos matmenis bei įrangą. Dievai sapnuose pasirodo patys pranešdami, ko trokšta; kartais jie siunčia pasiuntinius – keista, bet sapnų aprašymuose nenupasakojama nei dievų, nei jų pasiuntinių išvaizda, dėmesys telkiamas į pranešimo turinį.

Dievai savo valią pranešdavo ir ženklais. Antai statant naujus rūmus, dievai per orakulą praneša karaliui, kad atėjo laikas dengti stogą. Įvairiausių ženklų aiškinimas hetituose buvo labai paplitęs, tačiau pats pranašavimo menas bei jo principai yra babiloniškos kilmės.

Galima pastebėti, kad hetitų religijai iš dalies buvo būdingas teisinis pobūdis – žmogus baudžiamas už savo apsileidimą dievų tarnystėje; jeigu jis mano gyvenęs teisiai, jis nevengia papriekaištauti dievams dėl neteisingos bausmės. Tas pats „teisinis” religijos pobūdis ryškėja ir hetitų įsitikinime, jog tėvų nuodėmės krenta ant vaikų, lygiai kaip jiems atitenka ir tėvų palikimas. Karalius Muršilis savo maldoje sako:

Hati miesto Audros dieve,

mano valdove,

ir jūs dievai,

mano valdovai, –

taip viskas ir atsitinka:

aplinkui nusidedamą.

Štai ir mano tėvas nusidėjo.

Jis sulaužė žodį,

duotą Hati miesto Audros dievui,

mano valdovui.

 O aš niekuo nenusidėjau.

Tačiau viskas taip atsitinka:

tėvo nuodėmė pereina sūnui.

Ir man perėjo mano tėvo nuodėmė.

Bet žiūrėkite!

Šią nuodėmę aš iš tiesų išpažinau

prieš Hati miesto Audros dievą,

mano valdovą,

ir prieš dievus,

mano valdovus.

Toliau Muršilis pastebi, kad išpažinęs šią jųdviejų nuodėmę, – „tai tiesa, mes tai padarėme”, – gali tikėtis dievų atleidimo ir jų pagalbos nuo siaučiančio maro. Jei ir reikėjo šią nuodėmę išpirkti, tai epidemija jau seniai tai padarė, o Muršilis šią nuodėmę išpažino. Juk jeigu vergas nusikalsta savo ponui ir išpažįsta savo nusikaltimą, jis gali būti baudžiamas, tačiau paprastai sąžiningas prisipažinimas suminkština pono širdį, ir jis atleidžia savo vergui. Apskritai Muršilio malda yra nuolankus, tačiau logiškas ir racionalus tekstas, pirštu prikišamai parodantis dievams ne visiškai nuoseklius jų veiksmus. Tokie racionalūs elementai apskritai būdingi hetitų religijai, ir tuo ji išsiskiria iš kitų Artimųjų Rytų religijų – kananiečiams šitokios maldos būtų tiesiog neįsivaizduojamos.

Tarp hetitų religinių tekstų yra ir didingų, prakilnių šlovinimo himnų, plg. himnus Saulės dievui:

Saulei šlovė!

Tu žmogui į širdį, Saule,

tiesiai žvelgi iš dangaus […]

Viešpatie, padangių Sauladievi,

Tu žmonių ganytojau!

Iš jūros Tu aukštai pasikelt,

padangių Sauladievi!

Į dausas žengi! […]

Saule, šeimininke teisingasai,

Teisiantysis! O karaliau žemės,

Šalį tu valdai ir nuolat duodi Mums narsos,

o teisingasai! Sauladievi,

nuolat palankus,

Tiktai tu mūs prašymus išpildai!

Dieve gailestingas, maloningas,

Koks mielaširdingas, koks teisus!

(Vertė Sigitas Geda)

Vis dėlto tokie himnai nerodo „emocinio” lūžio hetitų pasaulėžiūroje; tai babilonietiškų tekstų vertimai ar sekimai, turintys daugiau literatūrinį pobūdį, vargu ar veikę oficialiąją hetitų religiją; juolab jie negalėjo pasiekti liaudies. Kita vertus, gali būti, kad jie atspindi atskirų, ypatingų žmonių religingumą, gravituojantį į emocingesnes babilonietiškas religijos formas ir netgi į henoteizmą ar monolatriją. Šitokie procesai galėjo vykti rytinėse hetitų karalystės provincijose, ypač tarp intelektualinio elito.

Pomirtinio gyvenimo vaizdinys

Hatušilio III „autobiografijoje” užsimenama apie karaliaus priešus, kurių vieni mirė „nuo ginklo”, kiti – jiems „paskirtą dieną”. Joje matome daugeliui tautų būdingą tikėjimą, jog žmogui paskirta jo mirties valanda, tiesa, nepaisant to, jis gali ir anksčiau žūti. Žmogus turi sielą, ištanza(na), kuri nuo jo atsiskiria jam mirštant; tai tokia substancija, iš kurios sudaryti ir dievai, ir žmonių vėlės.

Mirties dieną hetitai vadino „likimo diena” arba „motinos diena” – pastarasis pasakymas gretintinas su ištarme apie mirusįjį, iš kito šaltinio žinoma: „motina jį paėmė už rankos ir nusivedė”. Šiuo atveju prisimintinos lietuvių raudos, kuriose mirusi motina ar senelė prašoma paimti mirusįjį „už baltų rankelių” ir pan. Tokie hetitų pasakymai liudytų, jog tikėta, kad mirusįjį pasitinka anksčiau mirę jo giminės, visų pirma motina.

Vis dėlto apie pomirtinį gyvenimą mažai ką žinome. Atrodo, kaip ir kitose Artimųjų Rytų religijose, jis nebuvo labai viliojantis; šiaip ar taip, mirusieji, matyt, gyveno požemiuose ir tikriausiai liūdniau negu gyvieji.

Išimtis buvo daroma karaliams – jie nukanka į požeminę pievą, veliu (plg. liet. „vėlė”), kur ganosi tikriausiai jiems priklausančių galvijų kaimenės. Posakis „karalius tapo dievu” reiškė karaliaus mirtį; iš jo galima numanyti, jog valdovas anapus gyvena bent jau netoli dievų, t. y. jo pomirtinis likimas nėra liūdnas. Karaliaus laidotuvės aprašomos taip:

Kada Hatušo mieste atsitiks didelė nuodėmė,

arba karalius ar karalienė taps dievybe,

tada visi nuo didelio iki mažo padeda šalin šiaudelius,

per kuriuos gėrė (nustoja gerti alkoholinius gėrimus? – G. B.) ir rauda.

Tą dieną, kai jis tampa dievu,

jo sielai aukojamas šventasis jautis,

ir jie muša jį per kojas ir kalba šitaip:

kokiu tu tapai, tokiu tegu tampa ir šis (jautis),

ir savo sielą nuleisk žemyn pas šitą jautį.

Po to jie įneša indą su vynu ir jį aukoja jo sielai.

Po to jie sudaužo jį (indą).

Kada ateina naktis,

jie virš mirusiojo šen ir ten sukioja ožiuką (čia tekstas nutrūksta).

Aukojimas mirus valdovui jokių abejonių nekelia, tačiau kartais manoma, jog mirusio valdovo siela kviečiama „į jautį” ir jame kurį laiką prabūna. Vis dėlto šį fragmentą galima suprasti ir kitaip: karaliaus vėlė kviečiama pasivaišinti auka.

Karaliai paprastai būdavo deginami, nors apskritai hetitų karalystėje egzistavo paprotys ir deginti mirusįjį, ir laidoti žemėje. Mirus valdovui, degintas ne tik jo kūnas, bet ir gyvuliai, padargai, valdovo gultas. Įkapėms priklausė ir dažnai randamos žirgo bei šuns kaukolės (panašūs papročiai žinomi ir lietuviams). Žirgas ir šuo, matyt, vaidino mediatorių vaidmenį, galėjo padėti žmogui atkakti į kitą pasaulį. Kita vertus, tai, kad žirgas ir šuo būdavo laidojami drauge su žmogumi, reikštų, jog buvo tikima: anapus medžioklės malonumai tęsiasi. Apskritai hetitai tikėjo, kad mirtis nesunaikina gyvūnų sielos; bent jau vienoje vietoje sakoma, jog paukščiai ir lapės ėda avies sielą.

Mirusiesiems reikėdavo aukoti; jei kokie nors mirusiųjų kulto priesakai būdavo pažeidžiami, mirusieji pasirodydavo sapnuose ir pranešdavo, ko jiems trūksta, arba tai būdavo sužinoma iš orakulo. Mirusiųjų bijota: ir patys mirusieji, ir su mirusiųjų kultu susijęs personalas buvo laikomi „nešvariais” ir kontakto su jais vengta. Beje, mirusiesiems buvo nesvetimas keršto jausmas: savo mirties kaltininkus jie persekiodavo ir iš anapus.

„Teisinis mąstymas” galiodavo ir anapus: žmogų nužudęs arba jam gyvam esant kenkęs asmuo, netgi karalius, ir šiam mirus neturėdavo ramybės. Hetitų tekstuose dažnai minimos apeigos, vadinamos mantalli – jomis stengtasi sutaikyti gyvuosius ir mirusiuosius. Vis dėlto politinės žmogžudystės atveju mirusieji neatleisdavo, ir jiems būdavo visiškai nesvarbu, ar kaltininkas būdavo nubaudžiamas pagal žemiškąjį įstatymą, ar ne. Žudikus kankindavo košmarai, jų giminę užpuldavo ligos. Pradėjus represijas prieš nužudytojo artimuosius, žudiko šeimą ištikdavo maras. Apskritai hetitai su savo mirusiaisiais norėjo turėti kuo mažiau reikalų.

—————————-

Šaltiniai. Pritchard J. B. Ancient Near Eastern Texts Relating to the Old Testament. – Princeton, N. J., 1969; Beyerlin W. (Hg.) Religionsges chichtliches Textbuch zum Alten Testament. ATD – Ergänzungsreihe. Bd. 1. – Göttingen, 1975. Rusų k. paskelbti patikimi Viač. Ivanovo atlikti hetitų religinių bei politinių tekstų vertimai: Иванов Вяч. Луна, упавшая с неба. – Москва, 1977. Liet. k. paskelbta keliolika S. Gedos verstų hetitų tekstų yra PLB serijos knygoje Senovės Rytų poezija. – V., 1991.

Literatūra. Dusaud R. Les religions des Hittites et des Hourites, des Phéniciens et des Syriens. – Paris, 1949; Otten H. Mythen vom Gotte Kumarbi. – Berlin, 1950; tas pats: Hethitische Totenrituale. – Berlin, 1958; Gurney O. R. The Hittites. – London, 1952, vokiškas vertimas išleistas Dresdene, 1969, lenkiškas – Varšuvoje 1970; tas pats: Some aspects of Hittite religion. – Oxford, 1977; Gütterbock H. G. Kumarbi. Mythen vom churritischen Kronos. – Zürich, New York, 1946; tas pats: The Song of Ullikummi. – New Häven, 1952; Haas V. Hethitische Berggötter und hurritische Steindämonen. – Mainz, 1982; Macqueen J. E. The Hittites and their contemporaries in Asia Minor. – London, 1975. Lenkų k.: Klengel E.-H. Hetyci i ich sqsiedzi. – Warszawa, 1974; Popko M. Wierzenia ludôw starozytnej Azji Mniejszej. – Warszawa, 1989; tas pats: Mitologia hetyckiej Anatolii. – Warszawa, 1976, 1980, 1987; tas pats: Religie starozytnej Anatolii. – Warszawa, 1980.

Pastaba: kadangi hetitų dievų vardai – ypač vėlesniais laikais – užrašomi hieroglifais, skirtingi tyrinėtojai kartais įvairiai perskaito dievų vardus: Audros dievas gali būti vadinamas Vėjo dievu, Ištar – Šavuška ar Šauška; kartais tokie „perskaitymai” priklauso nuo tyrinėjamo laikotarpio ar regiono, kartais – nuo tose vietose gyvenusių tautų religijose žinomų dievų vardų; šiaip ar taip, dievybę vadinant ir Ištar, ir Šavuška, omenyje turima ta pati deivė.