Viktor E. Frankl

(Vienuoliktas skyrius iš Viktor E. Frankl knygos „Nesąmoningas Dievas“)

11. Ikirefleksyvi ontologinė žmogaus savivoka

Kuo prasmė platesnė, tuo sunkiau ją suvokti. Begalinės prasmės baigtinė būtybė apskritai neįstengia suvokti. Čia kapituliuoja mokslas ir prabyla išmintis, toji širdies išmintis, apie kurią Blaise’as Pascalis kartą pasakė: „Le caaur a ses raisons, que la raison ne connait point”1. Ir psalmių autorius mini sapicntia cordis2 (89 psalmė). Beje, galime kalbėti ir apie ikirefleksyvią ontologinę žmogaus savivoką. Metodiškai nepriekaištinga fenomenologinė analizė, ištyrusi, kaip paprastas ir kuklus žmogus, „žmogus iš gatvės”, suvokia save, parodytų, kad žmogaus būtis reiškia nuolatinį susidūrimą su situacijomis, kurių kiekviena yra ir dovana [Gabe], ir užduotis [Aufgabe]. Kiekviena situacija „užduoda” mums įgyvendinti jos prasmę. Kartu ji „duoda” galimybę, šitaip įgyvendinus prasmę, realizuoti save. Kiekviena situacija yra šauksmas, ir turime suklusti, turime paklusti šiam šauksmui.
——————————
1 Širdis turi savo motyvus, kurių nesuvokia protas (pranc).
2 širdies išmintis (lot.).
——————————

Fenomenologiškai analizuodami tiesioginį, nesuklastotą paprasto „žmogaus iš gatvės” išgyvenimą, kurį tereikia išversti į mokslinę terminologiją, atskleistume, kad paklusdamas savajam prasmės troškimui, žmogus ne tik ieško prasmės, bet ir ją randa, aranda vienu trijų būdų. Pirmiausia, jo požiūriu, prasminga yra ką nors nuveikti ar sukurti. Toliau, jam atrodo prasminga ką nors išgyventi, ką nors mylėti; tačiau kartais jis gali įžvelgti prasmę ir tada, kai jaučiasi visiškai bejėgis beviltiškoje situacijoje. Tokiu atveju svarbi jo laikysena, ta nuostata, kuria jis pasitinka neišvengiamą ir nepakeičiamą likimą. Jo laikysena ir nuostata gali paliudyti tai, ką įstengia tik žmogus: paversti kančią laimėjimu. Pailiustruosiu tai ištrauka iš vieno laiško. Medicinos studentas iš Jungtinių Valstijų rašo man: „Čia, Amerikoje, aplink mane bendraamžiai ir vyresni žmonės, beviltiškai ieškantys savo egzistencijos prasmės. Vienas mano draugas neseniai mirė kaip tik todėl, kad neįstengė jos rasti. Žinau, kad dabar, susipažinęs su logoterapija, veikiausiai galėčiau jam padėti, jei jis būtų gyvas. Bet jo jau nebėra. Tačiau jo mirtis man visada bus atrama gelbstint tuos, kurie atsidūrė bėdoje. Manau, kad rimtesnės paskatos negali būti. Nepaisant mano sielvarto dėl draugo mirties, nepaisant iš dalies ir mano kaltės dėl šios mirties, jo būtis – ir jo nebūtis! -yra nepaprastai prasminga. Jei kada nors man pakaks jėgų dirbti gydytoju, prisiimti atsakomybę, jis bus ne veltui miręs. Labiausiai pasaulyje noriu vieno: neleisti, kad tokia tragedija pasikartotų kitam žmogui”.

(„Purpose in Life Test: Further Correlates”, Journal of Individual Psychology, nr. 27, 76,1972). Analogiškus rezultatus šio testo pagrindu gavo ir Augustine Meieris (Frankl’s „Will to meaning” as Measured by thc Purpose in Life Test in Relation to Age and Sex Differences, disertacija, Otavos universitetas, 1973) ne tik išsilavinimo, bet ir lyties, ir tikėjimo išpažinimo ar netikėjimo atžvilgiu. Meieris mano, kad šie statistiniai rezultatai „dera su Franklio teorija, teigiančia, kad kiekvienas žmogus gali rasti prasmingus tikslus ir pagal juos orientuoti savo gyvenimą”.
————————-

Nėra tokių gyvenimo situacijų, kurios būtų tikrai beprasmės3. Taip yra todėl, kad teisinga elgsena ir nuostata pasitikę tariamai negatyvius žmogaus egzistencijos aspektus, ypač tragiškąją kančios, kaltės ir mirties triadą galime paversti juos kažkuo pozityviu, paversti laimėjimu. Visa tai žino žmogus iš gatvės, net ir neįstengdamas to verbalizuoti. Pirmapradė savivoka neleidžia žmogui iš gatvės laikyti save, tarkim, pilietinio karo – karo tarp Ego, Id ir Superego – lauku; jo manymu, gyvenimas yra grandinė situacijų, kuriose jis atsiduria, kurias vienaip ar kitaip privalo įveikti, kurios kaskart turi visiškai konkrečią prasmę, tik su juo susijusią ir tik jo reikalaujančią. Pirmapradė savivoka liepia jam padaryti viską, kad aptiktų, apčiuoptų šią prasmę. Fenomenologija tik išverčia šią savivoką į mokslinę kalbą; ji nevertina faktus, o nustato, kaip žmogus iš gatvės išgyvena vertybes. Paskui tai, ką fenomenologija sužinojo apie prasmingo gyvenimo galimybes, logoterapija vėl išverčia į paprasto žmogaus kalbą, kad ir jam padėtų atrasti savo gyvenimo prasmę.

3 Thomas D. Yarnellas praneša, kad naudojo Gyvenimo tikslo testą tirdamas 40 karinių oro pajėgų kariškių ir 40 internuotų šizofrenikų; abiem atvejais testo pagalba neaptikta nė menkiausios koreliacijos tarp prasmės atradimo pojūčio ir amžiaus bei intelekto koeficiento. Tai sutampa su Crumbaugh’o stebėjimais, kurie liudija dar ir tai, kad Gyvenimo tikslo testo rezultatai nekoreliuoja ir su išsilavinimu. Matyt, žmogus gali rasti gyvenimo prasmę nepriklausomai nuo tokių dalykų, kaip amžius, intelekto koeficientas, išsilavinimas, – teigia Yarnellas.

Tai visiškai įmanoma. Šiame kontekste norėčiau pateikti vieną atvejį: kartą vedžiau Psichiatrijos fakultetui skirtą seminarą Stanfordo universitete; man buvo pristatyta medicinos seselė, sirgusi vėžiu, kurio jau nebegalima operuoti, ir tai žinojusi. Pacientė verkdama įėjo į kambarį, kuriame buvo susirinkę Stanfordo psichiatrai, ir verksmo gniaužiamu balsu pasakojo apie savo gyvenimą, talentingus ir gerus vaikus, apie tai, kaip jai sunku su viskuo atsisveikinti. Iki šiol aš, atvirai pasakius, nemačiau jokio atsparos taško, kad galėčiau panaudoti pokalbyje logoterapines idėjas. Bet dabar buvo galima paversti pozityviu, suvokti ir interpretuoti kaip prasmingą negatyviausią jos požiūriu dalyką: kad ji turinti palikti pasaulyje tai, kas brangiausia. Pakako paklausti, ką tokiu atveju turėtų sakyti moteris, apskritai neturinti vaikų. Žinoma, esu tikras, kad ir bevaikės moters gyvenimas anaiptol neprivalo būti beprasmis. Bet visai nesunku įsivaizduoti, kad tokia moteris pirmiausia liūdėtų, kad nėra nieko, ką ji priversta „palikti pasaulyje”, kai ateina metas su šiuo pasauliu atsisveikinti. Tą pačią akimirką pacientės veidas nušvito. Staiga ji suvokė, kad svarbu ne tai, kad turime atsisveikinti, nes atsisveikinti anksčiau ar vėliau turėsime kiekvienas. Iš tikrųjų svarbu, ar apskritai yra kas nors, su kuo turime atsisveikinti. Kas nors, ką galime palikti pasaulyje, kas nors, per ką realizuosime prasmę ir save tądien, kai mūsų laikas baigsis. Sunku nusakyti, kaip palengvėjo pacientei, kai mūsų sokratiškas pokalbis įgavo šį kopernikišką posūkį.

Dabar norėčiau supriešinti logoterapinį intervencijos stilių su psichoanalitiniu, pasitelkdamas vieną Edithos Weiskopf-Joelsen (amerikietės psichoanalitikės, tapusios logoterapijos sekėja) darbą: „Remdamiesi psichoterapiniu procesu, kurį vienas Freudo sekėjas atliko su moterimi, sirgusią neišgydomu vėžiu, galime pailiustruoti, kaip demoralizuojančiai veikia gyvenimo prasmės neigimas, pirmiausia tos gilios prasmės, kuri potencialiai glūdi ir kančioje”. Weiskopf-Joelson cituoja K. Eisslerį: „Ji palygino, koks prasmingas buvo jos ankstesnis gyvenimas ir kokia beprasmė dabartinė jos gyvenimo fazė; bet, pasak jos, netgi dabar, kai ji jau nebegali dirbti pagal profesiją ir dieną ištisas valandas turi gulėti, jos gyvenimas šiek tiek prasmingas, nes vaikams svarbu, kad ji yra, ir ji jaučiasi šitaip atliekanti savo užduotį. Bet jei kada nors ją paguldytų į ligoninę be jokios vilties sugrįžti namo, jei ji jau neįstengtų išlipti iš lovos, virstų nenaudingu, nepaslankiu mėsos gniužulu, gyvenimas prarastų bet kokią prasmę. Žodžiu, ji buvo pasiryžusi iškęsti visus skausmus, kol tai nors kiek prasminga; bet kodėl turėjau pasmerkti ją laukti ir kęsti kančias, kol gyvenimas neturės jokios prasmės. Pasakiau jai, kad, mano manymu, ji labai smarkiai klysta: visas jos gyvenimas yra beprasmis ir visada toks buvo, dar prieš susergant. Pasakiau, kad rasti gyvenimo prasmę vis dar nesėkmingai mėgina filosofai; ankstesnis ir dabartinis jos gyvenimas skiriasi tik tuo, kad anksčiau ji dar įstengė tikėti gyvenimo prasme, o dabar jau nebeįstengia. Iš tikrųjų, kaliau jai į galvą, abi jos gyvenimo fazės buvo visiškai beprasmės. Tai išgirdusi pacientė sutriko, apsimetė nesuprantanti manęs ir apsipylė ašaromis”4.
—————————
4 K. Eissler, The Psychiatrist and the Dying Patient, New York, 1955, p. 190.
————————–

Eissleris ne tik nepadėjo pacientei patikėti, kad ir kančia gali būti prasminga, jis sugriovė jos tikėjimą, kad gyvenimas apskritai gali turėti prasmę. Pasidomėkime, kaip kiti psichologai, ne psichoanalitikai, elgiasi susidūrę su tragiškais žmonių gyvenimo atvejais – artėjančia savo ar kito žmogaus mirtimi. Ką daro elgesio terapijos atstovas? Vienas žymiausių teoriškai pagrįstos elgesio modifikacijos atstovų informuoja: tokiais atvejais „pacientas turėtų atsakinėti į telefonų skambučius, pjauti pievoje žolę arba plauti indus, o terapeutas turėtų girti šią veiklą ar kitaip jį skatinti”5.
—————————
5 J. Wolpe, American Journal of Psychotherapy, nr. 25,1971, p. 362.
—————————

Jei man pavyksta parodyti paskutinę ir kartu aukščiausią galimybę atrasti prasmę teisingai, drąsiai kenčiant, aš suteikiu ne pirmąją, o paskutinę pagalbą. Pateiksiu fragmentą įrašo, kuriame užfiksuotas mano pokalbis su paciente; šis įrašas padarytas per vieną paskaitą klinikoje. Kalbėjausi su paciente klausytojų, medicinos, filosofijos ir teologijos studentų, akivaizdoje. Savaime suprantama, kad nuo pradžios iki pabaigos šis pokalbis buvo improvizacija. Aštuoniasdešimtmetė pacientė sirgo vėžiu, kurio jau nebuvo galima operuoti.

Franklis: „Na, miela ponia Kotek, kaip šiandien, žvelgdama atgal, Jūs vertinate savo ilgą gyvenimą? Ar tai buvo gražus gyvenimas?”

Pacientė: „Ak, ponas profesoriau, turiu pasakyti, kad tai buvo geras gyvenimas. Jis buvo toks gražus. Turiu dėkoti Dievui už viską, ką jis man dovanojo. Aš vaikščiojau į teatrą. Aš klausiausi koncertų. Žinot, kartais ta šeima iš Prahos, kurios namuose daugybę dešimtmečių tarnavau, mane pasiimdavo į koncertą. Už visą tą grožį turiu dabar dėkoti Dievui”.

Tačiau reikėjo, kad ji suvoktų savo nesąmoningą, išstumtą neviltį. Ji turėjo susikauti su šia neviltimi, kaip Jokūbas kovėsi su angelu, kol šis jį palaimino. Reikėjo pasiekti, kad ji palaimintų savo gyvenimą, kad galėtų pasakyti „taip” savo likimui, kurio jau neįmanoma pakeisti. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, turėjau pasiekti, kad pradžioje ji suabejotų savo gyvenimo prasme, įsisąmonintų savo abejones, o ne išstumtų jas, ką akivaizdžiai darė lig šiol.

Franklis: „Jūs prisimenate tokius gražius išgyvenimus ponia Kotek. Bet netrukus visa tai baigsis?”

Pacientė (susimąsčiusi): „Taip, visa tai baigsis.”

Franklis: „Kaipgi dabar, ponia Kotek, ar Jums neatrodo, kad kartu išnyks visi tie gražūs dalykai, kuriuos Jūs patyrėte? Kad jie neteks galios, bus sunaikinti?”

Pacientė (vis dar susimąsčiusi): „Šitie gražūs dalykai, kuriuos patyriau…”

Franklis: „Pasakykite, ponia Kotek, ar gali kas nors padaryti nebuvus Jūsų išgyventos laimės? Ar gali ją kas nors išdildyti?”

Pacientė: „Jūs teisus, ponas profesoriau, niekas negali padaryti jos nebuvus”.

Franklis: „Ar gali kas nors sunaikinti tą gėrį, kurį Jūs patyrėte pasaulyje?”

Pacientė: „Ne, niekas negali.”

Franklis: „Ar gali kas nors sunaikinti tai, ką Jūs pasiekėte ir iškovojote?”

Pacientė: „Jūs teisus, ponas profesoriau, niekas negali to sunaikinti.”

Franklis: „O ar gali kas nors sunaikinti tai, ką Jūs drąsiai ištverėte? Ar gali kas nors tai ištrinti iš praeities? Iš tos praeities, į kurią Jūs viską sudėjote, išgelbėjote kaip derlių? Į kurią atidėjote, kurioje sukaupėte?”

Pacientė (iki ašarų sujaudinta): „Niekas to negali. Niekas! (Po valandėlės): „Tikrai, man teko daug kentėti. Bet aš stengiausi ištverti visus tuos smūgius, kuriuos smogė gyvenimas. Žinote, profesoriau, aš tikiu, kad kančia yra bausmė. Aš tikiu Dievu.”

Kalbėdamas paprastai neleidžiu sau sieti prasmę su kokiais nors religinio pobūdžio dalykais ir svarstyti šiuos su ligoniu; bet kai atsiskleidė pozityvi religinė pacientės nuostata, niekas jau netrukdė tą nuostatą kaip duotybę įtraukti į psichoterapinį procesą.

Franklis: „Bet sakykite, ponia Kotek, ar negalėtų kančia būti tiesiog išbandymas? Ar negali būti, kad Dievas nori pamatyti, kaip ponia Kotek ištveria kančią? Turbūt galiausiai jis turės pripažinti: taip, ji drąsiai ją ištveria. O dabar pasakykite man, kaip Jums atrodo, ar gali kas nors padaryti nebuvus tokių laimėjimų?”

Pacientė: „Ne, šito niekas negali.”

Franklis: „Juk jie išlieka, ar ne?”

Pacientė: „Žinoma, jie išlieka!”

Franklis: „Žinote, ponia Kotek, Jūs ne tik daug nuveikėte savo gyvenime, ir iš savo kančios Jūs padarėte geriausia, ką įmanoma padaryti. Jūs esate pavyzdys visiems mūsų pacientams. Aš sveikinu juos, kad jie gali imti pavyzdį iš Jūsų!”

Klausytojai pradėjo spontaniškai ploti! Vėl kreipiuosi į senąją moterį: „Matote, ponia Kotek, šie plojimai skirti Jums. Jūsų gyvenimui, kuris buvo vienas didžiulis laimėjimas. Jūs galite didžiuotis tokiu gyvenimu. Nedaug žmonių tegali didžiuotis savo gyvenimu! Norėčiau pasakyti, ponia Kotek: Jūsų gyvenimas – tai paminklas. Paminklas, kurio joks žmogus pasaulyje negali sunaikinti!”

Iš auditorijos senoji moteris ėjo labai lėtai. Po savaitės ji mirė. Ji mirė kaip Jobas: soti metais. Bet paskutinę gyvenimo savaitę ji nebuvo prislėgta. Priešingai, ji buvo ori ir kupina pasitikėjimo. Regis, įstengiau parodyti, kad ir jos gyvenimas buvo prasmingas, kad net ir jos kančia turėjo gilesnę prasmę. Iki tol senąją moterį slėgė rūpestis, kad ji nugyveno beprasmį gyvenimą. Paskutiniai jos žodžiai, įrašyti ligos istorijoje, buvo tokie: „Mano gyvenimas yra paminklas, taip pasakė profesorius. Studentams auditorijoje. Aš gyvenau ne veltui…