ROBERTAS PETRONIS

 

Intensyvus terapinis gyvenimas kaip psichoterapinės bendruomenės modelis

(15 skyrius iš knygos „Gydyti gyvenimu”)

Intensyvus Terapinis Gyvenimas (ITG) – labai sunkiai apibūdinama psichoterapijos mokykla. ITG persmelktas ypatingos dvasios, ypatingos atmosferos, kurią išdėstyti popieriuje iš esmės neįmanoma. Nebent tai būtų asmeniškos patirties aprašymas, išgyvenimai, pajautimai, pateikti ne mokslinio straipsnio, o esė forma. ITG – labai asmeniška terapija. Ko gero, neįmanoma atskirti ITG nuo jos kūrėjo Aleksandro Alekseičiko asmenybės, jo unikalumo, dažnai radikalaus ir kategoriško. Kaip ir Fredericko Perlso, Miltono Ericksono, Ronaldo Laingo sukurtos psichoterapijos mokyklos neatsiejamos nuo pačių kūrėjų. Gal todėl nė vienas iš jų nėra aprašęs tikro, susisteminto savo sukurtos psichoterapijos modelio, savo „metodų” esmės. Dažniausiai randame tik seminarų stenogramas, memuarus, literatūrinius įspūdžius, apsakymus. Juose galima įžvelgti tam tikras teorines pozicijas, tačiau sunku būtų tai vertinti kaip išbaigtas psichoterapijos paradigmas. Irvinas Yalomas pastaraisiais metais taip pat rašo psichoterapines noveles, romanus ar laiškus pacientams ir kolegoms. Matyt, „sausokas” akademinis stilius svetimas tokiems kūrybiškiems ir gyvybingumo kupiniems žmonėms. Jie savo profesinio gyvenimo netalpina į sąvokas, mechanizmus, koncepcijas. Tuo dažniausiai užsiima jų mokiniai. 1982 m. kasmetinio psichoterapijos seminaro pranešimo rankraštyje

1. Alekseičikas rašo: „Kas yra telegrafo stulpas? Pagal vieną iš versijų tai gerai suredaguotas medis!… Kai kurios psichoterapijos mokyklos primena tokius medžius…” Taip atsiranda ir moksline kalba aprašyti psi¬choterapijos procesai, ir net teisingai „suredaguoti” psichoterapeutai.

Todėl ir aš, eilinis psichologas, n metų dirbantis Vilniaus klinikinės Vasaros ligoninės psichoterapijos skyriuje, kurį tikriausiai pirmą kartą viešai norėčiau vadinti ITG terapine bendruomene, drįsiu pabandyti gal sausokai, gal padrikai „sudėlioti į lentynas” tai, kuo mes, psichoterapijos skyriaus darbuotojai ir personalas, gyvename kasdien. Ko gero, kai kas iš tų lentynų bus išimta, pakeisti pavadinimai, lentynos bus papildomos naujomis knygomis. Pradėti visada sunku, tačiau manau, kad ir psichoterapijos sistemoje tam tikrą vietą galėtų užimti ir originali, nors dar moksliškai nesuredaguota Lietuvoje gimusi psichoterapijos mokykla. Šiandien, regis, ITG dar nerasime – manau, nepelnytai – nė viename psichoterapijos vadovėlyje.

Turbūt tik pats Aleksandras Alekseičikas galėtų pasakyti, kada atsirado ITG. Žvelgiant į ištakas, atrodo, kad didžiausią reikšmę ITG atsiradimui, plėtrai ir populiarumui turėjo kasmetiniai pavasariniai seminarai, prasidėję dar gūdžiu sovietmečiu, 1978 metais. Tuomet į juos susirinkdavo dauguma Lietuvoje dirbančių psichologų, psichoterapeutų ar šiaip besidominčių psichoterapija žmonių. Ilgainiui seminarai keitėsi, psichoterapeutai skirstėsi į įvairias psichoterapijos kryptis. Juo toliau, juo labiau jie tapo A. Alekseičiko autoriniais seminarais. Vilniaus psichoneurologijos ligoninėje (dabar Vilniaus klinikinė Vasaros ligoninė) įsikūrus psichoterapijos skyriui, seminarai tapo šio skyriaus darbuotojų organizuojamais renginiais, į kuriuos kasmet suvažiuoja per šimtą psichoterapeutų, psichologų, medicinos slaugytojų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, Kazachstano, Lenkijos. Per beveik 30 metų susiformavo grupė psicho-terapeutų, save aiškiai siejančių su ITG psichoterapijos mokykla. Vis dėlto ITG išlieka diskusijų objektu tik siauruose profesionalų būreliuose, o ne viešojoje erdvėje. Mano žiniomis, ligi šiol tik viena vieša diskusija vyko 1993 metais „Maskvos psichoterapijos žurnalo” puslapiuose po kritiško V. Rozino straipsnio „Terapija „Alekseičiku”. Į šį straipsnį atsiliepė grupė psichoterapeutų ir pats A. Alekseičikas. Buvo svarstoma, kas gi sudaro tokią stiprią, net magišką daktaro Alekseičiko trauką. Žurnalo redakcija rašė, kad tuo metu „psichoterapinis Vilnius buvo jei ne sostinė, tai bent jau diktavo madas [psichoterapijoje]… A. E. Alekseičikas – pirmas tarp pirmųjų, grupinės psichoterapijos karalius, o Alekseičiko grupės – lietuviškojo seminaro apoteozė”.

Ligi šiol iš esmės nebuvo bandymų aiškiau apibrėžti, konceptualizuoti, kas gi yra Intensyvus Terapinis Gyvenimas. Ir tai suprantama. Prisimenu vieną pokalbį su daktaru A. Alekseičiku važiuojant troleibusu. Tuomet jo paklausiau, kodėl jis taip mažai rašo apie savo darbo metodus. A. Alekseičikas man atsakė, kad tikros psichoterapijos beveik neįmanoma aprašyti. „Apie vieną grupės gyvenimo minutę galima kalbėti valandas,” – dažnai sako ITG autorius. Todėl publikacijų apie ITG labai nedaug. Paties A. Alekseičiko straipsnis „Intensyvus terapinis gyvenimas” knygoje „Grupinė psichoterapija Lietuvoje” -pirmasis ir kol kas vienintelis bandymas apibūdinti ITG. Šis straipsnis išverstas į rusų kalbą ir publikuotas keliuose leidiniuose. Štai beveik ir viskas, ką galima rasti apie ITG, be daugybės citatų ar trumpų komentarų straipsniuose pačia įvairiausia tematika.

Aš pats pirmąkart apie A. Alekseičiką ir jo psichoterapijos stilių išgirdau savo psichologijos studijų Vilniaus universitete pirmuosiuose kursuose. Tuo metu tarp studentų sklido gandai apie baisųjį daktarą Alekseičiką ir jo žiaurius metodus. Buvo kalbama apie drastiškąją „lietuvišką kruvinąją psichoterapiją”, kurios metu žmonės klupdomi ant kelių, verčiami bučiuoti terapeutui kojas, valyti jam batus. Dar dėstytojai pažymėdavo, kad A. Alekseičikas yra psichoterapijos, ypač grupinės, pradininkas Lietuvoje. Ir tiek. Nei apie jo taikomus metodus, nei apie ITG apskritai iš universiteto tribūnos nieko negirdėdavome. Tik legendos ir anekdotai, pavyzdžiui, kad Daktaras gydo viską ir visada. Štai anekdotas iš seno studentiško laikraščio: A. Alekseičikas skaito žurnalą. Ten parašyta: „Daržovės – sveikas maistas.” „Kaipgi jis sveikas, – galvoja daktaras pats sau, – jei aš jų negydžiau.”

Dar prieš baigdamas studijas 1992 metais pradėjau dirbti Vilniaus psichoneurologijos ligoninėje, kurioje vienam iš skyrių vadovavo A. Alekseičikas. Pirmaisiais darbo metais tekdavo labai nedaug susidurti su daktaru, psichoterapijos skyriaus vedėju. Tačiau smalsumas nedavė ramybės, o gandų buvau prisiklausęs dar daugiau. Klausinėdavau kolegų apie jį ir dažniausiai susidurdavau su labai kritiškais A. Alekseičiko veiklos vertinimais. Man buvo aiškinami „psichologiniai mechanizmai”, kuriais pagrįsta jo psichoterapija. Neva „Alekseičiko metodo” esmė yra negailestingai laužyti žmogaus gynybinius mechanizmus, ir šitai veda esamos asmenybės struktūros griūties link. Dėl to žmogus esą tampa ypač priklausomas nuo terapeuto, paklūsta jam, ir terapeutas tokiu būdu gali formuoti jam pačiam norimas savo paciento savybes, taip palauždamas asmens autonomiją ir savarankiškumą. Trumpai tariant, tai ne gydymas, o žalojimas. Nenuostabu, kad tokių komentarų gausa ir manyje suformavo tam tikrą neigiamą nuostatą A. Alekseičiko atžvilgiu. Pamenu, pirmaisiais metais aš sau net klausimo nekėliau, ar dalyvauti pavasariniame psichoterapijos skyriaus seminare. Buvo lyg ir aišku, kad neverta.

Dabar man sunku būtų pasakyti, kas nulėmė, kad 1994 metais aš vis dėlto nusprendžiau pats įsitikinti, kas tas „daktaras Alekseičikas” ir kokie yra tie žiaurieji jo metodai. Matyt, jaunatviškas smalsumas. Taigi 1994 metų seminaras „Psichoterapijos kaina” ir buvo pirmasis tiesioginis mano susidūrimas su ITG. Iš karto norėjau pakliūti į A. Alekseičiko vedamą grupę, vidinį seminaro ratą. Teorinėje seminaro dalyje uždaviau jam klausimą, kurį Aleksandras Jefimovičius pavadino klastingu ir pasakė, kad aš galėsiu dirbti jo vedamoje grupėje, tačiau už savo klastingumą grupėje atsiimsiu su kaupu. Tuo metu, prisipažinsiu, nelabai supratau, nei kas vyksta grupėje, nei ką kalba grupės vadovas ir jos nariai. Man atrodė viskas be galo abstraktu, miglota ir nesuprantama. Vis dėlto dalyvavimas seminare tapo lemiamu posūkiu mano profesinėje karjeroje. Per tas pustrečios dienos nesilioviau stebėtis suvokdamas, kaip keitėsi mano paties santykis su daugeliu grupėje vykstančių dalykų. Ko gero, pirmąkart susidūriau su tuo, koks įvairiapusis gali būti gyvenimas, žmonės, įvykiai. Tai, ką vienu metu priimdavau negatyviai, po keleto valandų nušvisdavo kaip visai kita perspektyva. Kaip tik gyvenimo įvairiapusiškumo išgyvenimas ir buvo pagrindinis mano asmeninis motyvas toliau domėtis ITG. Laimingų sutapimų dėka vos po 3 mėnesių aš jau dirbau A. Alekseičiko vadovaujamame skyriuje.

Pirmuosius metus prisimenu kaip tikrą košmarą. Mane gąsdino atsakomybės dydis, kuris ant mano pečių gulė nuo pat pirmos dienos. Paprastai psichologas psichiatrijos klinikoje yra tarsi gydytojo pagalbininkas, kuriam patikėta tik tam tikra siaura sritis. Čia viskas buvo kitaip. Iš karto tapau visiškai atsakingas už dalį skyriaus pacientų. Pamenu, stengiausi to svorio išvengti, tačiau manęs niekas neklausė. Iš manęs buvo tikimasi aiškios nuomonės net medikamentinio gydymo ar diagnozės atžvilgiu, kas, atrodytų, visai nepriklauso psichologinį išsilavinimą turinčiam darbuotojui. Pirmuosius darbo skyriuje metus tikrai galėčiau pavadinti tolesne ir labai intensyvia studijų tąsa. Savarankiškai studijuodavau psichofarmakologiją, įvairias psichiatrijos disciplinas.

Kartais atrodydavo, kad man to visiškai nereikia. Tačiau dabar, prabėgus dešimčiai metų, manau, kad tuo metu susikroviau didžiulį žinių ir patirties kapitalą. Darbas psichoterapijos skyriuje reikalauja labai didelio asmeninio įsitraukimo, ir tai man suteikė itin daug asmeninės patirties. Išmokau priimti savo silpnumą, nežinojimą, nesugebėjimą, manau, kad išmokau geriau priimti atsakomybę… Ir štai jau n metų kaip dirbu A. Alekseičiko vadovaujamame psichoterapijos skyriuje.

Toliau norėčiau pamėginti tvarkingai, nors ir fragmentiškai, išdėstyti patirtį, gautą per tuos metus, pasidalyti tuo, kaip aš pats suprantu ir priimu ITG kaip psichoterapijos mokyklą. Teorinių pozicijų apibūdinimą norėčiau palikti ITG autoriui ir čia apsiriboti tik praktiniais ITG taikymo aspektais.

ITG KAIP PSICHOTERAPINĖ BENDRUOMENĖ

Kalbant apie psichoterapijos rūšis, paprastai skiriamos dvi: individuali ir grupinė psichoterapija. Ir viena, ir kita labai plačiai aprašomos literatūroje, skirstant pagal teorines orientacijas, taikymo sritis ir t.t. Tačiau labai retai minima trečioji psichoterapijos forma, talpinanti savyje pirmąsias dvi, – psichoterapinė bendruomenė.

Psichoterapijos bendruomenės paprastai apibūdinamos kalbant apie psichoterapijos taikymą stacionarinėse gydymo įstaigose. Tiek individualios, tiek grupinės psichoterapijos kaip terapinės bendruomenės sudėtinių dalių taikymas įgyja specifinių tik šiam kontekstui būdingų bruožų. Pačios įvairiausios psichoterapijos formos terapinėje bendruomenėje taikomos lygiagrečiai ir tampa vieningo terapinio proceso dalimis.

Apie ITG neretai kalbama kaip apie grupinės psichoterapijos mokyklą. Manau, kad tai labiausiai susiję su tuo, kad ITG dažniausiai pristatomas grupinės psichoterapijos seminarų forma. Drįsčiau teigti, kad tai nėra visiškai teisinga. Mano nuomone, stacionarinio psichoterapijos skyriaus įsteigimas Vilniaus psichoneurologijos ligoninėje (šiuo metu klinikinė Vasaros ligoninė) tapo ryškiu postūmiu ITG kaip savitos psichoterapijos mokyklos vystymuisi. Pats A. Alekseičikas rašo, kad „stacionarinis psichoterapijos skyrius per ITG prizmę atrodo kaip visas pasaulis: ir namai, ir mokykla, ir universitetas, ir bažnyčia, ir verslas, ir invalidų namai… Kaip tik psichoterapijos stacionare lengviausia panardinti žmogų į gyvą, turtingą, intensyvų, visapusišką gyvenimą.”

Tačiau net ir į psichoterapinę pagalbą orientuoti stacionarai gali labai skirtis savo struktūra, atsakomybės pasidalijimu, galų gale santykių tarp pacientų ir personalo ypatumais. Žymus lenkų psichiatras Antonis Kępinskis rašė, kad psichiatras bendraudamas su ligoniu turi įveikti dvi ribas: vieną, kuri skiria gydytoją nuo paciento, ir kitą, kuri skiria sveiką žmogų nuo psichikos ligonio. Vadinasi, kiekvieną psichinės ar psichologinės pagalbos įstaigą galima įvertinti pagal šiuos kriterijus. Taigi gauname požiūrių spektrą, kurio viename poliuje bus griežtai tradicinio medicininio požiūrio besilaikančios ligoninės ar jose dirbantys gydytojai; čia pacientai traktuojami kaip negebantys iki galo įvertinti savo ligos, pagalbos būdų, todėl visa atsakomybė dėl jų gydymo tenka profesionalams; pastarieji sprendžia, kokius metodus taikyti, kokius medikamentus skirti, ar reikalinga stacionarinė pagalba arba izoliacija.

Kitoje šio spektro pusėje sveikumas ir liga suprantami kaip kiekybiniai tam tikrų savybių skirtumai. Kitaip tariant, liguistos sielos pasireiškimų galima rasti kiekviename žmoguje, tik gerokai mažiau. Kalbant apie santykius su pacientu, pirmuoju atveju profesionalas turi įvertinti nusiskundimus, išskirti simptomus, patologinius sindromus ir pats priimti sprendimus dėl intervencijos būdų. Antruoju atveju gydytojo tikslas – įeiti į paciento išgyvenimų pasaulį, jį suprasti, o tai reikalauja gyvo suartėjimo. A. Kępinskis rašo, kad troškimas suprasti visada susijęs su noru suartėti. Per atstumą nieko negalima pažinti, distancija visada susijusi su noru užvaldyti aplinką.

ITG supratimu, pats gyvenimas gali būti gydomasis, jei jis yra autentiškas, visavertis, patiriamas be pagražinimų, nevengiant net labiausiai neapibrėžtų ar sunkiai pakeliamų jo formų. Todėl ypač svarbu panirti į jo tėkmę, kuo geriau suvokti jo teikiamas galimybes ir apribojimus. Konkrečioje psichoterapinėje aplinkoje šito galima siekti nesiaurinant jo įvairiomis griežtomis ir besąlygiškomis taisyklėmis, normomis, apibrėžtais vaidmenimis. Tokiomis aplinkybėmis procesas įgauna įvairiapusiškumo, platumo.

Vilniaus klinikinės Vasaros ligoninės psichoterapijos skyrius, mano manymu, veikia pagal terapinės bendruomenės principus. Jie saviti ir originalūs. Kai kuriuos ir pamėginsiu apibūdinti. Toliau vartosiu ITG terapinės bendruomenės (arba tiesiog ITG bendruomenės) sąvoką, kadangi, atrodo, tai geriausiai apibūdina ITG taikymo sąlygas. Manau, kad net tradicinius pavasarinius ITG seminarus galima vertinti kaip trumpalaikės terapinės bendruomenės modelį, o ne kaip grupinės psichoterapijos atmainą.

TERAPINIAI SANTYKIAI ITG PSICHOTERAPINĖJE BENDRUOMENĖJE

Norint apibrėžti bet kokią psichoterapijos mokyklą, svarbu apibūdinti formuojamų terapinių santykių ypatumus. Dažniausiai nagrinėjami terapiniai santykiai tarp psichoterapeuto ir paciento, tačiau ITG terapinės bendruomenės sąlygomis turi būti kalbama ir apie santykius tiek tarp įvairių personalo grandžių, tiek tarp pačių pacientų.

Asmeninio nuotolio dimensija laikytina viena iš pagrindinių terapinio ryšio charakteristikų. Apskritai terapinės bendruomenės atveju tarpasmeniniams ryšiams būdingas suartėjimas, formalių ribų lankstumas. Tai nėra lengva ir dažnai reikalauja nemažų emocinių ir intelektinių pastangų iš visų bendruomenės narių. Per u darbo ITG bendruomenėje metų teko susidurti, kaip įvairiai kolegos ir pacientai priima asmenišką įsitraukimą į bendruomenės gyvenimą. Visada lengviau būti ten, kur viską apibrėžia taisyklės, nuostatai, draudimai. Paprasta gyventi, kai labai aiškiai ir tiksliai nustatyta atsakomybė, kas galima ir kas ne, kas privalu ir kas ne. Tokiu atveju, iškilus neaiškumams, pakanka tik atsiversti atitinkamas direktyvas, nuostatus ir jų laikytis. Griežtos taisyklės teikia aiškumo, tačiau drauge turi savo kainą, kartais labai didelę: į rėmus įsprausti tarpusavio santykiai ar pagalbos būdai netenka natūralumo, įvairiapusiškumo, netikėtumo, nyksta individualumas ir asmeniškumas. Toks nenuspėjamas ITG psichoterapinės bendruomenės gyvenimas, matyt, visada atrodys įtartinas oficialiosios medicinos požiūriu, nes šioje dominuoja siekis kuo aiškiau ir tiksliau reglamentuoti ir apibrėžti terapijos formas, klasifikuoti ligas, nustatyti gydymo algoritmus šitaip prarandant terapeuto ir paciento santykių unikalumą.

Nors ITG bendruomenėje akcentuojami nuoširdūs, autentiški tarpusavio ryšiai, gilus ir asmeniškas bendrumas, tačiau, kaip ir kasdieniame gyvenime, neįmanoma išvengti ir tam tikros struktūros, apibrėžtų vaidmenų, kurie formuoja ir skirtingą atsakomybės pobūdį.

Bendruomenės pagrindą sudaro „eiliniai”, t. y. pacientai, kurie patenka į ITG bendruomenę todėl, kad pasimetė gyvenime, kenčia nuo įvairių dvasinių negalavimų, nebesugeba visaverčiai gyventi, galų gale serga psichikos ligomis. Pacientai įsitraukia į bendruomenę gydytojų siuntimu ar patys savarankiškai ieškodami pagalbos. Dažnai tai būna žmonės, kurie ITG psichoterapinę bendruomenę įsivaizduoja kaip tradicinį stacionarinį ligoninės skyrių. Jie neretai mano, kad užtenka atvykti, papasakoti apie savo negalavimus, ir toliau už viską jau atsakingi medikai – ką daryti, kokį gydymą skirti, kokias procedūras pasiūlyti. Tokie pacientai iš pradžių neįsivaizduoja, kad jie patys turės prisiimti dalį atsakomybės už pasikeitimus, išgijimo procesą, net už tai, kiek ir kokių medikamentų turės vartoti. Todėl bendruomenės gyvenime pasitaiko nepasitenkinimo, kad psichoterapeutai nesiūlo gatavų receptų, neskiria gydomųjų procedūrų, o atsakomybės už gydymąsi akcentavimas kartais suvokiamas kaip prievarta.

Kaip ir bet kurioje stacionarinėje ligoninėje, pacientai gyvena palatose. Gyvenančiųjų palatoje skaičius nevienodas. Kiekviena palata išsirenka savo seniūną. Seniūnas – tai žmogus, atsakingas už bendrą gyvenimą palatoje. Jis koordinuoja įvairią palatos pacientų veiklą, stengiasi nuolat jausti bendrą palatos „pulsą”. Kasdieniame ITG bendruomenės gyvenime palatos seniūno rinkimai vyksta labai įvairiai. Kartais natūraliai atsiranda lyderis, kuris ir taip gyvenime linkęs dominuoti, todėl ir čia veržiasi į tam tikrą valdžią suteikiančias pozicijas. Kartais visi palatoje gyvenantys žmonės vengia atsakomybės ir išrenka silpniausią ar nemokantį atsisakyti žmogų. Vieni atsakingai ir rūpestingai priima atsakomybę, kiti jos vengia ir tampa tik formaliais palatos vadovais. Atsiranda „pilkieji kardinolai”, kurie į seniūno vietą išstumia nesavarankišką palatos žmogų, o paskui vadovauja „iš pogrindžio”, nesiimdami jokios atsakomybės. Visa tai tampa puikia medžiaga darbui psichoterapijos grupėse ar visos bendruomenės bendrame susirinkime.

Kita ITG bendruomenės dalis – slaugytojos. Paprastai tradiciniuose skyriuose slaugytojoms tenka pagalbinio personalo, dažniausiai atliekančio tam tikras technines procedūras, funkcijos. ITG terapinėje bendruomenėje slaugytojų vaidmuo ypač svarbus. Jos yra arčiausiai bendruomenėje besigydančių pacientų, būna su jais visą parą, žino kasdienius pacientų įpročius, gali pastebėti mažiausius elgesio niuansus. R. D. Laingas ypač akcentavo rūpesčio (care) svarbą psichoterapijoje. Šis rūpestis daugiausia ir gula ant bendruomenės slaugytojų pečių. Dažnai naujai atvykstantys žmonės pasimeta, jaučiasi nesaugūs naujoje aplinkoje. Todėl betarpiškas slaugytojos dėmesys ir motiniška globa tampa neįkainojamu gydomuoju veiksniu gerinant paciento savijautą. Kartais rūpestis yra pagrindinis sveikimo ar keitimosi proceso faktorius. Rūpestingas priėmimas, asmeniškas ryšys padeda žmogui pasijusti saugiau, atsiskleisti, išreikšti ilgai slėptus išgyvenimus. ITG bendruomenės slaugytojų nedera vadinti „vidurine personalo grandimi”. ITG bendruomenėje slaugytojos aktyviai dalyvauja įvairiausio lygio užsiėmimuose. Jos geria su pacientais arbatą, įsitraukia į neformalias diskusijas, žiūri filmus, šiaip šnekučiuojasi. Kita vertus, slaugytojos visateisiškai dalyvauja ir pacientų ar bendruomenės aktualijų aptarimuose kartu su pacientais. Slaugytojos gali sutikti su tam tikrais diagnostiniais vertinimais ar siūlomu gydymo planu, bet gali ir prieštarauti. Neretai slaugytojų vertinimai ar pastebėjimai tikslesni, kadangi jie remiasi betarpiškesniu ryšiu su bendruomenės pacientais.

Psichoterapeutai. Gydytojai ir psichologai. Žinoma, ITG bendruomenėje jie turi aiškias ir apibrėžtas profesines ribas. Kiekvienas „turi” savo pacientus, juos gydo, atsako už psichoterapinės ir medikamentinės pagalbos rezultatus. Psichoterapeutai formaliai tarsi pasidaliję psichoterapijos bendruomenę. Kiekvienas iš jų vienu metu „„dirba” su 8-10 pacientų, t. y. veda individualią ir grupinę psichoterapiją, hipnozės ir autogeninės treniruotės užsiėmimus. Atrodytų, kad psichoterapeutų profesinės ribos yra aiškiausios, tačiau darbas ITG bendruomenėje kelia savo reikalavimus. Bendruomeniškumo principas neleidžia griežtai atskirti: „čia mano, o čia – ne”. Kiekvienas psichoterapeutas, kaip ir bet kuris kitas bendruomenės narys, atsako tiek už bendrą atmosferą, tiek už kiekvieną narį atskirai, ar tai būtų pacientas, slaugytoja, kolega ar bendruomenės vadovas. Ši atsakomybė iš tiesų nėra formali, o labiau asmeniška. Darbas ITG bendruomenėje reikalauja ne vien suvokti savo siaurus profesinius rėmus; būtina išgyventi visas jos aktualijas, pacientų kasdienius rūpesčius ir nesutarimus, įtampas tarp personalo narių. Būnant bendruomenėje, netinka sakyti: tai ne mano reikalas, man tai nepriklauso, tai neįeina į mano pareigas. Toks griežtų ribų nebuvimas visada emociškai sunkus. Jis reikalauja nuolatinio asmeniško įsitraukimo, savo jausmų refleksijos, apsisprendimų, kurie nėra iš anksto nulemti, o iškyla kasdien visu savo unikalumo svoriu. Todėl buvimas bendruomenėje, nesvarbu koks vaidmuo, yra savotiška gyvenimo mokykla visiems, tiek pacientams, tiek personalui.

Bendruomenės piramidės viršūnė – ITG bendruomenės vadovas, formaliai tariant, psichoterapijos skyriaus vedėjas. Jis – vadovas, organizatorius, prižiūrėtojas, tėviška figūra. Būtų sunku apibūdinti ITG bendruomenės vadovo vaidmenį, atsiejant jį konkrečiai nuo A. Alekseičiko asmens. Juo labiau kad pagal ITG principus šiuo metu veikia tik psichoterapijos skyrius Vilniaus klinikinėje Vasaros ligoninėje. ITG bendruomenės vadovas nėra tik administratorius. Jis palaiko darbinę įtampą jos viduje, kartais labai intensyvią. Jis formuoja gilaus asmeniško įsitraukimo į bendruomenės gyvenimą dvasią. Juk neretai įvairiose bendruomenės grandyse atsiranda pagundų pasislėpti nuo gyvenimo intensyvumo, sugalvoti tam tikrų taisyklių, kurios apriboja atsakomybės svorį. ITG vadovą galima laikyti visos bendruomenės – vientisos grupės – psichoterapeutu. Kaip grupės vadovas jis struktūruoja visos bendruomenės gyvenimą, pastebi ir pabrėžia įvairias jo puses, konfrontuoja, palaiko, daro apibendrinimus. Jis atkreipia dėmesį į vienus ar kitus aspektus, blokuoja nekonstruktyvius bendruomenėje vykstančius procesus. Kaip ir produktyvaus psichoterapijos grupės vadovo atveju, bendruomenės vadovo „neturi būti per daug”. ITG bendruomenės vadovas turi sugebėti ir priartėti prie kitų, ir prireikus atsitraukti. Jis nuolat akcentuoja kiekvieno bendruomenės nario atsakomybę pagal dostojevskišką principą, kad mes už visus kalti ir už visus atsakome. Bendruomenės vadovas turi pasižymėti ypatingu įžvalgumu, ypatinga drąsa, ypatingu pajėgumu išlaikyti milžiniškus emocinius krūvius. Juk jo vadovaujamą „grupę” sudaro ne kaip įprasta 10-12, o 40-50 narių (kasmetinių seminarų metu – iki 120!). ITG terapinės bendruomenės vadovas turi turėti didelę gyvenimo patirtį, nuolat ją analizuoti tiek savo asmeninio, tiek pacientų gyvenimo pagrindu. ITG vadovas turi būti tiesus, net jeigu aktuali situacija ir labai nemaloni ar dramatiška, jis turi gebėti ją suvokti ir ryžtingai išgyventi, drauge skatindamas tai daryti ir kitus bendruomenės narius. Bendruomenės vadovas pirmasis privalo „pasinerti į gyvenimą” ir tik tuomet nardinti kitus.

Psichoterapijos bendruomenės patirtis rodo, kad didelis intensyvumas kartais ne mažiau sunkiai pakeliamas ne tik pacientams, bet ir jų gydytojams. Neretai psichoterapeutai, skatindami kliento atvirumą, nuoširdumą, patys slepiasi už teorinių paaiškinimų, įvairių psichoterapijos taisyklių, kurios kartais, atrodo, labiau gina nuo neapibrėžtumo pačius psichoterapeutus nei jų pacientus. Besąlygiškai laikantis taisyklių, jos virsta pačių profesionalų „gynybos mechanizmais”; jų paskirtis – padėti išvengti intensyvių išgyvenimų, kuriuos gimdo tikras buvimas su pacientu. ITG bendruomenėje šitaip pasislėpti sunku. Kartais paaiškėja, kad ne tik kai kurie pacientai, bet ir psichoterapeutai yra nepasiruošę taip asmeniškai ir dinamiškai įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, kur gausu neapibrėžtumo ir netikėtumų. Per darbo ITG bendruomenėje metus susidūriau ne su vienu kolega, kuris paliko bendruomenę kaip tik dėl didžiulio asmeninio emocinio krūvio. Kartais tas krūvis siejamas su ITG bendruomenės vadovo asmenybe, tačiau, mano manymu, pats darbas bendruomenėje kelia itin didelius reikalavimus.

ITG BENDRUOMENĖS FORMAVIMO PRINCIPAI

ITG pavadinime žodis „gyvenimas” lemia, kad psichoterapinė bendruomenė turi atspindėti realaus gyvenimo įvairovę. ITG neapsiriboja tam tikrais sunkumais, problemomis ar ligomis. Todėl svarbu, kad bendruomenėje būtų įvairaus amžiaus, skirtingų lyčių, išsilavinimo, socialinės padėties ir profesijų žmonių. Tai sudaro patirčių, požiūrių, sugebėjimų įvairovę, kuri ypač svarbi ITG proceso metu. Taip pat svarbu, kad į bendruomenę įsitrauktų įvairaus gilumo sutrikimų turintys žmonės. Galima būtų manyti, kad tokioje erdvėje asmuo gali kuo betarpiškiau patirti savo stiprybes ir silpnumus, gali aiškiau susidurti su tuo, kas jį lydi realiame gyvenime. Pavyzdžiui, įvairaus amžiaus žmonių dalyvavimas ITG bendruomenėje gali daug akivaizdžiau padėti spręsti sunkumus, susijusius su tėvų ir vaikų konfliktais, įvairių sutrikimų atveju žmogus gali mokytis padėti silpnesniajam ar pasistengti pasivyti toliau pažengusįjį. ITG bendruomenė vadovaujasi prielaida, kad kiekvienas žmogus, ar jis būtų sunkus psichikos ligonis, protiškai atsilikęs ar vaikas, domisi savo gyvenimu, stengiasi jį suprasti, paaiškinti, tegul ir liguistai ar iškreiptai, stengiasi suvokti savo tikslus ar prasmes. Todėl aplinkoje, kuri atkuria gyvenimo įvairiapusiškumą, gali atsirasti vietos visiems, norintiems giliau pažinti save ar savo gyvenimą. Žinoma, atskirų pacientų pasikeitimų ir pasiekimų laipsnį gali riboti motyvacijos stygius, nepakankama drąsa, menkas pasirengimas, galų gale konkrečios ligos požymiai. Tačiau terapinėje bendruomenėje dirbančiam ar besigydančiam žmogui būtina prielaida, kad bet kuris, siekiantis ieškoti daugiau aiškumo gyvenime, gali gauti sau prasmingos naudos.

Kita svarbi produktyvaus ITG terapinės bendruomenės funkcionavimo prielaida yra jos atvirumas. ITG nėra uždaros psichoterapinės grupės tipo bendruomenė. Vieni žmonės į ją įsitraukia, kiti palieka. Kaip ir gyvenime, taip ir čia egzistuoja žmogaus atsiradimas – „gimimas”, vystymasis ir išnykimas – „mirtis”. Tai skatina mokytis priimti naują, nepažįstamą patirtį, moko atsisveikinti, paleisti tai, su kuo jau susigyventa, tai, kas tapo brangu ir sava. Kaip ir gyvenime, taip ir bendruomenėje yra šeimininkai ir svečiai: gydytojai rezidentai, studentai, atliekantys praktiką, bendruomenėje besigydančių pacientų artimieji. Jų įsitraukimas visuomet kelia abejonių, kiek bendruomenė sugebės įsileisti naujų žmonių, kaip tie žmonės sugebės įsitraukti į bendruomenę, ar tai nesujauks jos gyvenimo, o gal jį praturtins. Kiekvieną kartą tai vyksta kaip gyvas unikalus procesas, o ne iš anksto nustatyta tvarka pagal žinomas taisykles.

Į ITG bendruomenę žmonės visada ateina savanoriškai. Žinoma, kartais jie atvyksta su kažkieno – gydytojų, artimųjų – siuntimu ar rekomendacija. Tačiau savanoriško, laisvo įsitraukimo sąlyga yra labai svarbi ITG bendruomenės formavimuisi. Laisvas apsisprendimas ITG sąlygomis, kaip ir gyvenime, niekada nebūna vienašališkas, t. y. tiek ITG terapeutai ir kitas personalas, tiek visi kiti bendruomenės nariai jaučia atsakomybę už naujo nario įsitraukimą, todėl yra laisvi apsispręsti dėl vieno ar kito žmogaus priėmimo. Toks įvairiapusis savanoriškumo supratimas turi ypatingą reikšmę bendruomenės sutelktumui, jos atmosferai, kadangi joje esantys žmonės jau negali nusikratyti atsakomybės, ją perduoti kitiems. Jie turi domėtis naujaisiais nariais, priartėti prie jų, apsispręsti. Atvykstantiems tai atsakingas motyvacijos išbandymas ir postūmis nedelsiant įsilieti į bendruomenę. Be abejonės, naujų bendruomenės narių motyvacija paprastai labai nevienoda, todėl kartais nutinka taip, kad nepakanka nei noro, nei pastangų, ir tai tampa esmine kliūtimi, kodėl tokie žmonės gana greitai palieka bendruomenę.

ITG bendruomenėje, kaip ir apskritai gyvenime, egzistuoja tam tikra tvarka ir normos. Visi turime laikytis įstatymų, taisyklių, tarkim, tokių, kaip kelių eismo taisyklės. Kasdieniame gyvenime jų laikomės dažnai nesusimąstydami, tiesiog todėl, kad šiuo metu jos yra priimtos ir galiojančios. ITG bendruomenėje taip pat yra taisyklės, kurias apibrėžia tos bendruomenės išorinės aplinkybės, pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministerijos, ligonių kasų ar ligoninės administracijos sprendimai. Viena tokių aplinkybių yra gydymosi terapinėje bendruomenėje trukmė. ITG bendruomenės nariai turi tas taisykles priimti ir jų laikytis. Iš šalies primesti apribojimai turi ir pozityvią prasmę. Jie padeda suvokti, kaip žmogus reaguoja į suvaržymus, kaip jis išnaudoja savo galimybes, kurios nėra beribės, o iš anksto nulemtos. Tačiau, kaip ir gyvenime, ne viską tvarko įstatymai. Kiekviena šeima ar socialinė grupė kuria savo gyvenimo nuostatas; taip ir ITG bendruomenė laisva kažko atsisakyti ar sukurti naujus vidinio gyvenimo principus. Tokiais atvejais svarbi sąlyga yra visų bendruomenės narių laisvė ir atsakomybė. Naujos iniciatyvos paprastai yra laukiamos ir sveikintinos, tačiau jos nustato ir papildomas atsakomybės ribas.

Dažnai bendruomenėje esantys pacientai mano, kad viską sprendžia personalas, terapeutai, o jie patys – nuolankūs vykdytojai ar prieštaraujantys maištautojai. Neretai jie, ką nors siūlydami ar iškeldami iniciatyvą, įsivaizduoja, kad pakanka tik pateikti naują idėją, ir toliau ją jau realizuos ir už pasekmes bus atsakingas bendruomenėje dirbantis personalas. Deja, yra ne taip. A. Alekseičikas mėgsta sakyti, kad bet koks geras darbas neturi likti nenubaustas, kitaip tariant, jei imuosi iniciatyvos, tai pats ir esu už ją atsakingas; jeigu išreiškiu nepasitenkinimą, turėčiau pasiūlyti alternatyvą.

ITG BENDRUOMENĖS TERAPINIAI VEIKSNIAI

Kalbant apie bet kurią psichoterapijos mokyklą ar metodą, svarbu išskirti, kas gi sudaro vieno ar kito metodo gydomąjį poveikį. Dažniausiai aprašomi terapiniai veiksniai yra universalūs nepaisant konkretaus psichoterapijos metodo. Panašiai ir ITG bendruomenėje gydomąjį poveikį sudaro ir bendroje profesinėje literatūroje sutinkami gydomieji faktoriai. Tačiau kai kurie iš jų įgyja ypatingą, specifinę prasmę.

Vilties įkvėpimas. Tikėjimas tuo, kad galima pasikeisti, pakeisti gyvenimo aplinkybes ar kryptį, galų gale pasveikti, yra esminis faktorius, motyvuojantis pacientą įsitraukti į terapinę bendruomenę. Pacientai dažnai klausinėja, ar tai, nuo ko jie kenčia, gali išnykti, ar liga, kuria jie serga, išgydoma, kokia pasveikimo ar pasikeitimo tikimybė, kiek laiko reikės, kad jie pasijustų geriau. Todėl svarbi terapeuto užduotis – kuo aiškiau, suprantama kalba ir konkrečiau suteikti žmogui reikiamos informacijos. Dažniausiai iš psichoterapeuto lūpų skamba apibendrinti, daugiau teoriniai teiginiai. Kadangi ITG terapinė bendruomenė yra atvira, nuolat pasipildami naujais nariais ir išlydinti tam tikrą laiką joje išbuvusius, „naujokai” turi galimybę sužinoti jau išgyvenusių konkrečius pasikeitimus patirtį. Be abejo, dalijimasis konkrečia savo keitimosi patirtimi, kaip joks kitas dalykas, įžiebia viltį naujiems bendruomenės nariams, jaučiantiems nerimą ir neapibrėžtumą. Todėl labai svarbi viso bendruomenės personalo užduotis – skatinti visus bendruomenės narius dalytis patirtimi ir jausmais, klausti, kas konkrečiai pasikeitė jų gyvenime, kuo skiriasi jausmai, požiūriai, būsena pradžioje ir jau išvykstant, kokią įtaką keitimosi procese padarė paties žmogaus pastangos.

Dažnai į ITG bendruomenę žmonės atvyksta siunčiami gydytojo, tačiau niekas jiems nepaaiškina psichoterapinės pagalbos esmės. Kartais jie įsivaizduoja, kad kreipiasi į įprastą ligoninę, kur gaus tam tikrus medikamentus, pasyviai lankys paskirtas procedūras, vykdys profesionalų nurodymus. Iš pradžių net klausimas, kokios pagalbos jie laukia, kelia nuostabą: juk profesionalas geriau žino, kokią pagalbą taikyti. Išgirdus, kad rezultatas nemažai priklauso nuo jų pačių, neretai kyla nusivylimas, abejonės, ar pakankamai profesionalus skyriaus personalas. Tad labiau patyrę bendruomenės nariai čia – nepakeičiami pagalbininkai. Jie gyvena visą parą šalia, su jais galima daug atviriau pasikalbėti apie tai, kuo ir kaip gali padėti bendruomenė.

Žinoma, dažnai bendruomenėje būna ir visiškai nusivylusių žmonių ar tokių, kurie linkę atsakomybę perduoti kitiems. Jie nuolat kalba apie savo netikėjimą geresne ateitimi. Tokie bendruomenės nariai gali naujokus paveikti priešingai, sukelti dar daugiau nerimo, abejonių ar netikėjimo. Tai ypač trukdo, kai apie tokius jausmus kalbama slapčia, vengiant atvirai pasakoti grupinių ar visos bendruomenės susitikimų metu.

Demokratiškumas. Visų narių aktyvus dalyvavimas bendruomenės gyvenime – labai svarbi ir asmeninių pasikeitimų sąlyga. Dažnai stacionarinėse įstaigose, net ir ten, kur taikoma psichoterapinė pagalba, egzistuoja griežtos vidaus taisyklės. Paprastai jas nustato administracija, ir klientams lieka tik jų laikytis. Taip skatinamas prisitaikymas, atitikimas tam tikrų normų, adaptacija. Kūrybai, asmeninei iniciatyvai, laisvei, kartu ir atsakomybei paliekama labai mažai vietos. ITG bendruomenėje visi jai priklausantys gali aktyviai dalyvauti kuriant bendruomenės gyvenimą.

Bendruomenės vadovas, psichoterapeutai, slaugytojos, bendruomenės nariai – iš visų jų tikimasi iniciatyvų, sprendimų. Visi bendruomenei priklausantys turi galimybę išsakyti savo nepasitenkinimą ar susirūpinimą. Nemažai daliai naujai atėjusių personalo darbuotojų būna neįprasta, kad, tarkim, bendruomenės slaugytoja kritikuoja gydytojo ar bendruomenės vadovo darbą. Ką jau kalbėti, kai ir patys pacientai gali laisvai ir viešai išsakyti savo nepasitenkinimą.

Tačiau tokios demokratiškos sąlygos kelia ir tam tikrus reikalavimus. Pavyzdžiui, svarbu, kad bet kokį nepasitenkinimą ar kritiką lydėtų siūlymai dėl to, ką būtų galima keisti, kad už bet kokius savo žodžius ar veiksmus juos išsakantis jaustųsi asmeniškai atsakingas. Tai antra medalio pusė, dėl kurios taip pat neretai kyla nuostaba ar pasipiktinimas. Ir iš bendruomenės personalo, ir iš pacientų galima išgirsti, kad tai turėtų daryti ne jie, kad vienas ar kitas dalykas jiems nepriklauso. Tad demokratiškumo faktorius ITG bendruomenėje skatina atvirumą, iniciatyvą, savo asmeninės atsakomybės priėmimą, moko konstruktyviai naudotis savo laisve.

Susidūrimas su realybe. Dažniausiai žmonės, atvykstantys į bet kokio pobūdžio stacionarinę įstaigą, tikisi ramių, saugių „šiltnamio” sąlygų. Jie laukia, kad už juos bus viskuo pasirūpinta, kad jie galės pailsėti nuo įprasto gyvenimo sunkumų. Tokiems žmonėms neretai tenka nusivilti, nes ITG bendruomenė – ne ta vieta, kur klostosi ypač rami aplinka. Čia „verda” gyvenimas. ITG bendruomenėje svarbu, kad jos viduje būtų vietos įvairiems gyvenimo aspektams, tiek maloniems, tiek ir nemaloniems. ITG erdvė nėra skirta kurti ypatingą idealizuotą aplinką. Čia rasime tėvų ir vaikų, viršininkų ir pavaldinių, lyderių ir atstumtųjų; vieni greta kitų gyvena tikintys ir netikintys, šalia egzistuoja pasiaukojimas ir savanaudiškumas, sąžiningumas ir apgaulė, galų gale liga ir sveikumas. Tačiau kuo gi tokiu atveju yra ypatinga ITG terapinė aplinka, kas gi joje gydo? Nuo kasdienio gyvenimo ITG bendruomenė skiriasi tuo, kad čia skatinama pasinerti į esamą realybę, išgyventi ją kiek įmanoma giliau ir pilniau, suprasti save intensyvioje ir prieštaravimų kupinoje gyvenimo erdvėje. ITG bendruomenėje iš žmogaus tikimasi drąsos atsigręžti net į pačias sunkiausias realybės puses.

Tarpasmeninis mokymasis. ITG terapinės bendruomenės terapeutai nuolat rūpinasi bendruomenės narių savitarpio pagalba, skatina dalytis savo patirtimi, būti atidiems vienų kitiems atžvilgiu, nes vienų bendruomenės narių patirtis gali būti ypač naudinga kitiems nariams, vienų įžvalgos gali būti produktyvios kitų patirčiai.

Bendruomeniškumas. Šiuolaikiniame pasaulyje vis labiau akcentuojamas individualumas, asmeniniai pasiekimai, asmens laisvės ir teisės, autonomiškumas. Drauge vis plačiau kalbama apie tokių individualistinių vertybių kainą. Susvetimėjimas, izoliacija, abejingumas kitiems – sparčiai plintantys reiškiniai. Galima pastebėti, kad juo toliau, juo sunkiau žmonės ryžtasi prašyti pagalbos, nes dažnai suvokia šitai kaip savo rūpesčių užkrovimą ant kito pečių. Vis rečiau šiuolaikinis žmogus pagalbą priima kaip dovaną ir jaučiasi ne dėkingas, o skolingas.

ITG bendruomenėje nuolatos skatinama tarpusavio pagalba. Slinktis nuo „Aš” prie „Mes” – svarbus bendruomenės gyvenimo akcentas. Vienas principų yra nebijoti prašyti to, ko trūksta, ir nebijoti priimti tai, kas siūloma. (Patirtis rodo, kad priimti dažnai būna daug sunkiau, nei duoti.) Kuriant bendruomenės atmosferą, ypač svarbu akcentuoti atsakomybės jausmą ne tik už save, bet ir už šalia esančius (pagal principą „net jei aš nesikišu į tai, kas vyksta šalia, vis tiek esu atsakingas, nes tai vyksta su mano tyliu pritarimu”).

Humoras kaip terapinis veiksnys. Į ITG bendruomene ateina žmonės, atsinešdami didelę sunkumų, nelaimių, išgyvenimų istoriją. Pats buvimas bendruomenėje taip pat dažnai pripildytas apmąstymų, aistrų, dramatiškumo ir konfliktų. Nuolatinis sunkios patirties suvokimas ir išgyvenimas gali papildomai ir dažnai ypač stipriai varginti. Todėl humoras ITG bendruomenės gyvenime atlieka labai svarbų ir įvairiapusį vaidmenį. Visų pirma vietoje ir laiku pasakytas taiklus anekdotas gali veikti kaip raminamasis vaistas, kuris nuskausmina, leidžia atsipūsti, šiek tiek pailsėti nuo nuolatinio „pasinėrimo” į dramatiškus procesus. Kita vertus, papasakota istorija, šmaikštus aforizmas gali būti netiesioginis būdas padėti lengviau priimti karčią ir nemalonią tiesą.

TERAPEUTO VAIDMUO ITG PSICHOTERAPINĖJE BENDRUOMENĖJE

Psichoterapeutas yra neatsiejama ITG bendruomenės dalis. Kartais sunku pasakyti, ar pati svarbiausia. Jis lydi kiekvieną naujai atėjusį bendruomenės pacientą nuo pirmos dienos iki išėjimo iš skyriaus. Psichoterapeutas asmeniškai dalyvauja bendruomenės gyvenime. Jis nėra stebėtojas ar asmuo, atliekantis tam tikras procedūras, teikiantis įžvalgas ir apibendrinimus. Jis – gyvo terapinio proceso dalyvis. Psichoterapeuto užduotis – pačiam panirti į tą realybę, kurioje gyvena bendruomenės pacientai, pačiam patirti tą neapibrėžtumą, kurį teikia ITG. Lygiai taip pat svarbus ir mokėjimas išlaikyti distanciją. Svarbu, kad terapeutas neprarastų savo individualumo, neatsiduotų nevaldomai tėkmei.

Terapeuto poziciją apibūdinčiau kaip nuolatinį buvimą ant bendruomenės gyvenimo krašto. Jis kartais gali labiau įsitraukti į grupės ar atskirų pacientų gyvenimą, leisti sau būti asmeniškas ir atviras, tačiau bet kuriuo metu turi būti pasirengęs ir pajėgus atsitraukti, kad galėtų į procesą pažvelgti iš šalies.

Ko gero, svarbiausias ITG terapeuto bruožas yra gebėjimas pasinerti į gyvenimą. Tai būtina, nors ir labai sunkiai apibūdinama terapeuto savybė. Kiekvienas žodis, veiksmas, išoriškai, atrodytų, atsitiktinis įvykis gali būti svarbios ir gilios gyvenimo dimensijos atsiskleidimo ženklas. Pavėlavimas į grupinį užsiėmimą, garsai už lango, neužrištas batų raištelis gali įgyti svarbią reikšmę ITG procese, ir terapeuto gebėjimas tai „pagauti”, atkreipti dėmesį leidžia atsiskleisti gilesnėms gyvenimo įvykių prasmėms. Terapeuto vaidmuo nėra, kaip psichoanalitinėje psichoterapijoje, interpretuoti, paaiškinti prasmę. Jis tik sustabdo akimirką, padeda ją išgyventi, padeda momentui tapti vidiniu įvykiu.

Terapeutas kartais, sakytum, negailestingai prikausto pacientų dėmesį ties tam tikrais aspektais. Gali atrodyti, kad jis sureikšmina visiškai nesvarbias smulkmenas (taip neretai reaguoja pacientai), tačiau gebėjimas konkrečią akimirką įžvelgti universalias ir egzistencines dimensijas – esminis ITG terapeuto profesionalumo bruožas. Pasinėrimas į gyvenimą iš terapeuto reikalauja itin atviros laikysenos. Jis turi turėti pakankamai drąsos priimti netikėtumus, neapibrėžtumą, sunkiausiai išgyvenamas realybės išraiškas. Tai visiškai neįmanoma, jei pats terapeutas nėra sąžiningas ir atviras sau. Jei jis nepripažįsta savo silpnumo, baimių, negebėjimų, jis negalės priimti ir daugybės išorinio pasaulio aspektų. Bėgdamas nuo savęs, jis bėgs ir nuo pasaulio.

Terapeutui ypač svarbus gyvas ir natūralus domėjimasis gyvenimu, žmonėmis, savimi. Norisi pabrėžti žodį „gyvas”. Žvelgimas į kasdienybę su nuostaba ir rūpesčiu – neatsiejami patyrusio profesionalaus terapeuto bruožai. Viena iš klastingų pagundų – žvelgti į gyvenimą, pacientą, visuomeninius reiškinius per kokių nors teorijų prizmę, operuojant tam tikromis sąvokomis, konstruktais, mechanizmais. Taip prarandamas betarpiškas gyvenimo suvokimas. Patyręs ITG terapeutas turėtų išlaikyti tam tikrą naivumą aplinkos ir savęs paties atžvilgiu.

Tačiau ITG terapeutas nėra tik priimantis, išgyvenantis, suvokiantis. Jis yra veikiantis asmuo. Jis ne tik pasyviai stebi bendruomenės gyvenimo tėkmę, jis ją ir kuria. Tačiau tikra kūryba galima tuomet, kai kūrėjas sąžiningas, laisvas ir nuoširdus. Svarbu, kad terapeutas stengtųsi išsaugoti buberiškąjį „Aš-Tu” santykį.

Todėl neįmanoma tiksliai apibrėžti, kokios savybės reikalingos geram profesionaliam terapeutui ITG bendruomenėje. Galima būtų, tarkim, kalbėti apie A. Alekseičiko psichoterapijos stilių, tačiau bet koks bandymas jį atkartoti taptų komiškas ir nenatūralus. ITG – itin asmeniška psichoterapijos mokykla. Drįsčiau sakyti, kad ITG principų besilaikantys psichoterapeutai gali smarkiai skirtis vieni nuo kitų, dirbti skirtingu ir net prieštaraujančiu kitiems stilium. Bendra išlieka tai, kad ITG akcentuojamas sąžiningas buvimas savimi.

Taigi ITG terapeutas ne tik priima, bet ir kuria įvairias situacijas. Labai svarbu, kad šiame kūrimo procese į dėmesio centrą patektų ne paties terapeuto užgaidos, norai, įsivaizdavimai, tačiau bendruomenės narių neatskleistos galimybės, jų poreikiai ir sunkumai. Aktyvus, tačiau nerūpestingas terapeutas gali tapti savo įsivaizduojamos tiesos kūrėju ir reikalauti, kad kiti jo tiesą besąlygiškai priimtų.

ITG terapeutui reikalinga didelė asmeninė jėga. Žmogui dažnai būdinga bėgti nuo nemalonių realybės aspektų, vengti skausmo, vienatvės, savo negebėjimų ar silpnumo suvokimo. Tokiais atvejais ITG terapeutas turi būti rūpestingai negailestingas. Terapeutas skatina išgyventi sunkiai pakeliamus jausmus, žengti per savo ribotumą, baimes, drauge jis ir supratingai palaiko tokius žingsnius, suvokdamas tas pastangas ir drąsą, kurių reikalauja keitimasis.

ITG psichoterapija – tai darbas, remiantis ne metodikomis, technikomis ar technologijomis, tai darbas savimi. Todėl labai svarbi ITG terapeuto užduotis – rūpintis savo vidiniu pasauliu. To rūpesčio pagrindas – „Aš-Tu” (o ne „Aš-Tai”) santykio išlaikymas su pačiu savimi.

ITG TAIKYMO PAVOJAI IR RIBOS

Šalia privalumų ir ypatybių reikia aptarti, kokios gali būti silpnosios ITG pusės ir kokius galima išskirti rizikos faktorius.

Nors čia iš esmės nekalbėjau apie teorinius ar pasaulėžiūrinius ITG aspektus, tačiau vertėtų paminėti, kad ITG remiasi krikščioniškąja pasaulėjauta. Ypač pastaraisiais metais A. Alekseičiko žodyne atsiranda sąvokų, būdingų ne tiek psichologijos, psichoterapijos ar psichiatrijos leksikai, kiek dažniau sutinkamų religiniame, teologiniame kontekste. Malda, Dievas, nuodėmė, stebuklas, siela, dvasia šiuo metu yra gana neįprasti žodžiai psichoterapijoje. Be to, religinis (o dar siauriau) krikščioniškasis kontekstas artimai susijęs su kiekvieno žmogaus asmeninio tikėjimo sritimi. Tad galima pasakyti, kad netikinčiam ar ne krikščioniškąjį tikėjimą išpažįstančiam žmogui kartais būna sunku įsijungti į ITG bendruomenę. Tai sukelia papildomą pasipriešinimą, kartais veda prie pasaulėžiūros, religinio turinio diskusijų.

Ko gero, jautriausia ITG vieta yra terapeuto vaidmuo. Kaip jau minėjau, terapeutas ITG bendruomenėje yra aktyvus, dažnai konfrontuojantis, direktyvus, griežtas, kartais kategoriškas ir autoritariškas. Todėl bendruomenėje, ypač naujiesiems jos nariams, tai kelia nemažą nerimą, baimę. Susidūrę su stipresnėmis konfrontacijomis, jie linkę atsitraukti, užsidaryti savyje, vien dėl baimės neišreikšti savo požiūrio ar jausmų. Toks aktyvus ir dominuojantis lyderis gali skatinti kai kurių bendruomenės narių paklusnumą, priklausomybę nuo autoritetingo ir charizmatiško vadovo. Užuot stengęsi suvokti savo jausmus ir norus, jie gali siekti atitikti terapeuto lūkesčius. Iš nesavarankiškesnių žmonių tokiu atveju galima išgirsti: „Aš nesuprantu, ko iš manęs tikimasi? Ką aš turiu daryti?”

Aktyvus vaidmuo reiškia riziką ir pačiam terapeutui. Drąsiai konfrontuodamas ar skatindamas pacientą veikti, terapeutas gali įkliūti į savavališko ir žalingo savo valdžios naudojimo pinkles. Tereikia, kad aktyvus, direktyvus, griežtai konfrontuojantis vadovas netektų jautrumo, pagarbos kitam, koncentravimosi į paciento, o ne savo poreikius, ir psichoterapinis procesas gali virsti autoritariška savivale, savo poreikių tenkinimu ar savų vaizdinių realizavimu bendruomenėje. Tai gali vesti prie konformiškumo, aklo prisitaikymo prie autoritetingos figūros arba link pagrįsto ir suprantamo protesto, kurio rezultatas – terapinių santykių nutrūkimas. Taigi pagarba ir rūpestis dėl paciento yra būtina efektyvaus psichoterapeuto darbo sąlyga, nors tai visai nereiškia, kad bus pataikaujama, kad besąlygiškai priimamas bet koks elgesys.

Kartais psichoterapeutas, griebęsis per daug aktyvaus ir direktyvaus vaidmens, ignoruodamas bendruomenės narių nepakankamą pasirengimą, motyvacijos stygių ar tiesiog nepajėgumą imtis tam tikrų veiksmų, susiduria su stipriu pasipriešinimu, vengimu. Tokiu atveju beatodairiškai aktyviam terapeutui gali būti sunku nutraukti „pradėtą darbą” ar pripažinti savo klaidas. Tai gali jį skatinti imtis tam tikrų manipuliacijų, tiesioginio ar netiesioginio emocinio spaudimo, raginimų, siūlymų; visa tai gimdo mechanišką nenatūralų paklusnumą, kuris atspindi vien tik terapeuto planus ar norus. Paciento saviraiška tada lieka nuošalėje.

Įvairios psichoterapijos mokyklos ankstyvuose savo vystymosi etapuose yra ypač siejamos su kūrėjų asmenybėmis. Todėl jų sekėjai nejučia ima mėgdžioti pradininkų asmeninius bruožus, mechaniškai kartoti tam tikrus elgesio būdus, kalbėjimo manierą, nors tai labiau sietina su asmeniniu stiliumi, o ne psichoterapijos mokyklos principais. Ne išimtis – ir ITG. Daug kartų yra tekę stebėti, kaip psichoterapeutai imasi nevykusiai pasakoti anekdotus, naudoja pinigus psichoterapijoje, griebiasi tiesmukų konfrontacijų (šitai būdinga A. Alekseičiko psichoterapinio darbo stiliui), nors jiems asmeniškai tai visai neįprasta. Tokie psichoterapijos momentai atrodo nenatūraliai, procesas praranda tikroviškumą ir įgauna komišką atspalvį. Tai susiję ir su neatsakingu religinio turinio sąvokų vartojimu. Be to, nekritiškai perimtas svetimas stilius paprastai kelia papildomą pacientų nepasitenkinimą ir pasipriešinimą. Tad dar kartą reikėtų pabrėžti, kad ITG psichoterapijos mokykla iš terapeuto reikalauja itin autentiško ir tikro buvimo savimi.

Kalbant apie ITG terapinę bendruomenę kaip visumą, jos įvairovė, skirtingo sutrikimų lygio žmonių dalyvavimas gali versti orientuotis į silpniausius bendruomenės narius ir jų elementaresnių sunkumų (pvz., bendravimo įgūdžių) sprendimą, dėl to brandesni, sudėtingesnių problemų turintys žmonės gali likti nuošalėje. Arba atvirkščiai, sprendžiant subtilesnius (pvz. egzistencinius) klausimus, gilesnių sutrikimų turintys asmenys gali būti tiesiog nepajėgūs visavertiškai įsitraukti į terapinį procesą.

Taip pat verta paminėti, kad dėl didelės ITG terapinės bendruomenės įvairovės kai kurie svarbūs bendruomenės gyvenimo aspektai taip pat gali likti neaptarti.

ITG PSICHOTERAPINĖS BENDRUOMENĖS PRINCIPŲ TAIKYMAS UGDANT PROFESIONALIUS PSICHOTERAPEUTUS

Iki šiol apie ITG terapinės bendruomenės principus kalbėjau, remdamasis klinikinio psichoterapijos stacionaro praktika. Kasmetinių beveik 30 metų besitęsiančių ITG seminarų patirtis rodo, kad terapinės bendruomenės principus galima taikyti ne tik klinikiniame darbe. Nors pavasariniai seminarai dažniausiai siejami su grupine terapija, tačiau pati jų struktūra peržengia įprastus grupinės psichoterapijos rėmus. Sunku kalbėti apie grupinę psichoterapiją, kai joje dalyvauja apie 100 dalyvių. Seminaro metu vyksta daug įvairaus pobūdžio užsėmimų. Šalia teorinių pranešimų lygiagrečiai vyksta trumpalaikės grupės, į kurias gali ateiti visi seminaro dalyviai. Po jų rengiamas bendras aptarimas, ir tai nėra vien racionalus ir dalykiškas apibendrinimas, bet dažnai tarsi jau įvykusių grupių tąsa. Likusią seminaro dalį sudaro viena psichoterapijos grupė, kurios užsiėmimai vyksta dvi su puse dienos, joje dalyvauja iki 20 narių. Kiti seminaro dalyviai yra šios grupės darbo stebėtojai. Tačiau ir jie nelieka visiškai pasyvūs. Kiekvienos dienos pabaigoje susirenka 2 valandų vadinamoji didžioji grupė, kurioje stebėtojai turi galimybę pasidalyti kilusiais jausmais ar net spręsti tuos sunkumus, kurių aktualumą sužadino pagrindinės grupės darbas. Pagrindinės grupės ir stebėtojų rato ribos taip pat nėra griežtai atskirtos. Grupės darbo metu kartais į grupę priimami žmonės iš stebėtojų rato, jei taip nusprendžia grupės nariai. Taip visa seminaro eiga tampa nuosekliu procesu. Jį vienija tam tikra bendra atmosfera.

Taigi tokį psichoterapijos seminarą galima būtų pavadinti laikina, trumpalaike, kelias dienas veikiančia terapine bendruomene. Tokį apibūdinimą atitiktų ir seminaro dalyvių įvairovė. Paprastai seminaruose dalyvauja gydytojai, psichoterapeutai, psichologai, medicinos slaugytojos, didesnę psichoterapinę patirtį turintys pacientai ir tiesiog psichoterapijos praktika besidomintys įvairių profesijų žmonės.

Šiuose seminaruose taip pat galima atpažinti ir tuos pačius vaidmenis atliekančius ITG bendruomenės dalyvius. Šalia eilinių narių čia dalyvauja psichoterapijos skyriaus slaugytojos, kurios, kaip ir terapinėje bendruomenėje, rūpinasi seminaro dalyvių kasdieniais rūpesčiais. Čia yra ir psichoterapeutai, vedantys pirmosios dienos trumpalaikes psichoterapijos grupes. Ir, žinoma, bendruomenės vadovas, kuriantis bendrą seminaro atmosferą ir vedantis pagrindinę grupę.

Todėl terapinės bendruomenės principai akivaizdžiai gali būti taikomi ne tik klinikinėje praktikoje, tačiau ir profesinio psichoterapeutų mokymo srityje.

* * *

Baigiant dar kartą norėtųsi prisiminti A. Kępinskį. Apie terapinę bendruomenę jis rašo: „Mes vis dar labai mažai žinome, kas vyksta su pacientais skyriuje, disponuojame tik smulkiomis „momentinėmis fotografijomis”; geresniam pažinimui naudinga būtų bet kokia sociologų pagalba. Tačiau, iš kitos pusės, šis gyvenimas turi išlaikyti tam tikrą intymumą, tai jo spontaniškumo sąlyga. Besaikis mokslinis kišimasis paprastai reiškia besaikį poveikį, kuris, aišku, spontaniškumą sunaikina.”

Šis tekstas – viena iš tokių momentinių fotografijų. Nedidelis fragmentas. Norėčiau tikėtis – neiškraipytas…