Gintaras Beresnevičius

ISTORIJOS TIKRASIS VEIDAS
(esė iš knygos „Pabėgęs dvaras”)

3. Iš slaptosios pasaulio istorijos

CEZARIS LIETUVOJE

Kartą Cezaris, gerai įkalęs importinio palmių vyno, surinko savo legionus ir kažkur juos išvedė; vedė dieną, vedė naktį, vedė dieną, vedė naktį, kol galiausiai palmių vynas baigėsi, Cezaris išsiblaivė ir atsibudęs paklausė, kur jie čia visi, tiesą sakant, eina ir kur atsidūrė.
Tačiau Cezario karo patarėjai buvo bailiai arba mulkiai ir pamelavo, kad jie ką tik atėjo į Egiptą ir jį užkariavo. Cezariui iš gurguolės skubiai pristatė kupranugarių, kad būtų panašiau į Egiptą, bet Cezaris apsidairė ir pasakė, kad čia nėra nei smėlio, nei piramidžių, vadinasi, tai ne Egiptas, o kokia Sardinija ar Dakija. Tada jam visi patarėjai surinko palmių vyno likučius, ir, kol Cezaris smaginosi, jodinėdamas ant kupranugarių ir siurbdamas vyną, jam kareiviai šalmais supylė Kuršių Neriją ir kelis tūkstančius piliakalnių, kad būtų panašiau į dykumą ir piramides.
Cezaris apsidairė, liko patenkintas ir pasakė, kad Egiptas visai nieko, tik piramidės ne geltonos kaip paveikslėliuose, o žalios, ko jis iš egiptiečių nieku gyvu nesitikėjo, ir supykęs liepė visiems grįžti atgal į Romą.
Visi ir grįžo patenkinti, bet keli tokie pasiliko baigti palmių vyno – vis dėlto jo dar buvo – su savo seržantu, o to seržanto vardas buvo Palemonas.

CEZARIS PERŽENGIA RUBIKONĄ

Cezaris, grįždamas iš Paryžiaus, arba Liutecijos, kiek blūdinėjo, nes Galijoje jį nuvargino vietinis alus ir moterys, kurios ten vis pasitaikydavo stambios, raumeningos ir kupinos romantiškų polėkių; tiesą sakant, nuo to vietinio alaus, moterų ir žarnokų sriubos kiekvieną dieną Cezaris ir nešė kudašių, tačiau pakeliui visas apspangęs perėjo Reiną, manydamas, kad čia koks kalnų upeliūkštis, ir užpuolė Romą, įsivaizduodamas, jog čia Stambulas. O Stambulo tada dar nė būti nebuvo!

CEZARIO BŪDAS

Cezaris tarp romėnų garsėjo kaip pats blaiviausias ir rimčiausias, tad romėnai išrinko jį karaliumi, bet Cezaris buvo labai kuklus ir nenorėjo būti karaliumi, tada jam pasiūlė būti Senato pirmininku, bet jis nenorėjo ir šitos garbės, o imperatoriumi vadintis jam nesinorėjo, nes tai labai ilgas žodis ir Cezario liežuvis vis kliuvinėdavo, jį tariant.
Tada jis liepė visiems jį paprasčiausiai vadinti Cezariu, o kai jis mirs, šiuo vardu vadinti visokius carus, kaizerius, ciesorius, miestus ir Cezario pjūvį.

CHIRURGAI ROMOJE

Cezario pjūvis, jei kas nežino, anksčiau būdavo vadinamas daug paprasčiau – moterų charakiriu – ir šitaip Cezaris iš lotynų kalbos išvijo svetimžodį, iš samurajų parėjusį. Iš pradžių, kol dar Romoje chirurgai pjaudavo spėtinai, operuodami iš akies, jie pagalbon kviesdavo samurajus, kurių skalpeliai buvo labai aštrūs, tik kiek per ilgi, dvimetriniai. Tik samurajai turėjo tokį nedidelį trūkumą – jie per prastai matė, tad jiems romėnai chirurgai vis pirštu prikišamai turėdavo rodyti, kur kirsti atsivedėjus, o kur – tik užsimojus, o kur -ir iš visos jėgos.
Chirurgai Romoje turėjo gerą vardą, vaikščiodavo apsitaškę kraujais ir daugelis iš jų neištvėrę pasinešdavo į gladiatorius.

CEZARIS PASIŽYMI

Cezaris nuplaukė į Egiptą, o ten buvo taip karšta ir tiek daug smėlio, kad jis sumanė čia pastatyti ką nors didingo, įsimenančio ir naudingo, tad įsakė įrengti baseiną, pavėsinę, o kadangi mėgo vaikučius, dar ir didelę vaikų žaidimo aikštelę Sacharoje, kur vaikučiai bepildami smėlio pilaites, greitai virsdavo iš koto ir darželio auklėtojos būdavo labai patenkintos.
Už tai jos jam pastatė piramidę, bet statydamos perkaito ir nugriuvo nuo paties piramidės stogo.
O Cezaris sėdėjo sau prie baseino, įmerkęs kojas, ir nė neketino ištraukti. O prie piramidės liepė prikalti memorialinę lentą, kurią vėliau nuplėšė spalvotųjų metalų plėšikai kažkur iš šiaurės.
Bet mes, lietuviai, čia nieko dėti, nors, gerai pagalvojus, kaip tik tais laikais pas mus prasidėjo žalvario amžius, kuris ir dabar tebesitęsia.

CEZARIS NUKARIAUTOJAS

Po to jis tą Egiptą nukariavo, įžengė į visus miestus, per-žygiavo per Aleksandriją, Tėbus, Memfį, bet tų egiptiečių buvo taip tiršta, taip jie grūdosi, kad Cezario legionai labai sunkiai prasibraudavo per tą šurmuliuojančią minią; Cezariui net nepavyko surengti triumfo maršo nugalėtuose miestuose, nes niekas net nepastebėjo jo su jo romėniškais legionais, kurie tirpte ištirpdavo minioje. Veltui Cezaris net užkimęs rėkdavo miestų aikštėse, kad jis ką tik nukariavo Egiptą, egiptėnai prie jo jau priprato ir laikė tokiu kvaileliu.
Grįžęs į Romą jis liepė istorikams prirašyti apie visokius žygdarbius ir kad jį ten buvo įsimylėjusi karalienė.

CEZARIS IR KLEOPATRA

Tačiau istorikai truputį persistengė, pripasakojo visko apie egiptietišką felaciją, Cezario meilę ir karvedžio sugebėjimus ir kad jį labai mylėjo tokia karalienė, vardu Klevopetrė. Romėnai, pasiskaitę istorikų, kuriuos dar išpopuliarino bulvarinė žiniasklaida, prirašiusi visokių šlykštynių apie tai, ką Cezaris su Kleopatra ir priešingai išdarinėjo Egipte, labai panoro ją pamatyti Romoje. Cezaris sutriko, nes jokios karalienės Egipte taip ir nematė, o bendravo vien su šinkorkomis ir laisvo elgesio moterimis, bet kadangi liaudis reikalavo, Cezaris išsiuntė ekspediciją į pietus, idant parvežtų kokią tamsiaodę gražuolę, pageidautina karalienę, kad galėtų su ja pa-lankine pralinguoti centrinėmis Romos gatvėmis.

CEZARIO TRIUMFAS

Ekspedicija truputėlį sumaišė kryptis, nes kapitonas finikietis pasitaikė žvairas ir nuburiavo visai į kitą pusę, o po kelių metų klaidžiojimo džiunglėmis ir dykumomis atrado kažkokios negrų genties karalienę ir parvežė ją Cezariui.
Ceazaris labai išsigando, nes tai buvo maža pikta pigmėjų karalienė, kuri vis kandžiojosi, spjaudėsi ir drabstėsi išmatomis, bet gandas apie karalienės Kleopatros atvykimą jau buvo pasklidęs. Tad liaudžiai reikalaujant teko surengti triumfo maršą Egipto užkariavimo garbei. Ėjo daugybė karių su plunksnomis, žirafų uodegomis ir kitomis gėrybėmis, drambliai, o pačiame procesijos viduryje – Cezaris kruvinomis ausimis ir Kleopatra, kuri taikėsi tai įdrėksti nagu kokiam žioplesniam senatoriui, tai įkąsdavo Cezariui, tai sviesdavo banano nuograužą miniai, rodė gėdingas savo kūno dalis ir šlykščiai šūkavo, nes tiek lotyniškai jau buvo pramokusi.
Romėnai kiek nusistebėjo, apžiūrėjo dramblius, krokodilus vežiojamuose baseinuose ir grįžo namo. Istorikai vis vien viską aprašys, kaip reikia, – sakė piliečiai, nėra pagrindo jaudintis.
Istorikai ir aprašė.
Ir apskritai istoriko darbas Romoje buvo vienas geriausiai apmokamų, ką mums rodo ir pati didinga Romos istorija. O Kleopatrą Cezaris įsakė nuvežti namo, bet ji džiunglėse pabėgo pas šimpanzes ir tiek ją romėnai tematė.

CEZARIS PLAUKIOJA

Cezaris zuidavo iš vieno Romos imperijos kranto į kitą, tai jam į Afriką reikia, tai į Britaniją; šitoms kelionėms jis turėjo greitą galerą, kurią irklavo rinktiniai vergai, veikė bufetas. Cezaris mėgdavo sėdėti prie lango su taure vyno rankoje ir stebėti gamtos grožį, bet jei pro iliuminatorių pamatydavo kokią undinę, skubiai užtraukdavo užuolaidėles, kad jo neužkukuotų.
Cezaris mat buvo labai prietaringas, be to, menkai išmanė biologiją ir undines prastai skyrė nuo gegučių. Užtat undinės, vos pamačiusios Cezarį prie atviro iliuminatoriaus, apmėtydavo jį jūros kopūstų nuograužomis, apelsinų žievelėm ir cigarilių nuorūkomis.
Vėl tos gegutės, – atsidusdavo Cezaris ir užtrenkdavo langelį.

CEZARIS AUDROS METU

Tačiau kai užeidavo audra, Cezaris įtardavo, kad kažko užsirūstino Neptūnas, ir pildavo į siautėjantį vandenį vyno statines, vieną po kitos. Bet naudos daug nebūdavo, nes vyno prisirydavo rykliai, menkės ir silkės, o Neptūnui jo rūmuose gelmėse nelikdavo bemaž nė lašelio, o prisigėrusios menkės su plekšnėmis naktimis eidavo daužyti Neptūno rūmų langų, kurie buvo padirbti iš paauksuoto stiklo vitražų.
Tad nei Cezariui, nei Neptūnui naudos iš audrų nebūdavo, grynas nuostolis, bet jie jau taip buvo įpratę ir negalėjo atsisakyti savo įvaizdžio.

CEZARIS PRIIMA SVEČIUS

Bet sykį taip jau pasitaikė, kad į Cezario galerą pasisvečiuoti atvyko pats Neptūnas, nešinas tridančiu, su pažaliavusio vario karūna, visas dumblinas, ir kelios jo pažįstamos undinės, kurias ir pristatė Cezariui. Abu smagiai pašnekėjo, surengė puotą, išgėrė vyno, Cezaris pasibovijo su undinėmis ir visi draugiškai išsiskirstė, tik visa galera vėliau ilgą laiką dvokė žuvimi, o Cezaris nuo tų undinių vaikščiojo visas apsikarstęs jūros dumbliais ir gleivėtas ir jam nuolat būdavo šalta pačiose keisčiausiose vietose.

CEZARIS GIRIOSE

Jį išgydė tik fėja Morganą, kuri Galijoje, Liutecijos mieste, nuvedė į vieną tokį kvartalą, ir Cezariui po kelių dienų pasidarė geriau, ir jo legionai vos ne vos jį iš ten iškrapštė, nes jau reikėjo eiti muštis su galais ir vėl pakliūti į istoriją. O istorija anksčiau buvo kaip televizija – į kronikas ar analus nepakliuvęs, neišgarsėsi ir netapsi nei prezidentu nei kokiu nors žymesniu politikos veikėju, muškis ten giriose ar nesimušk.
Todėl iš paskos jis nusitempė vieną istorikų fakultetą, kurį ten paklaidino, o tie istorikai, ilgai klaidžioję, išėjo prie gintarinės Baltijos ir apsigyveno čia. Kai Palemonas išmokė juos arti ir žaisti krepšinį, jie tapo lietuviais ir nuo to laiko lietuviai visada išmano tuos du dalykus.

CEZARIO POLITIKA

Cezaris išgarsėjo savo politiniu mąstymu, nes jis buvo pirmasis imperatorius ir sukūrė Romą kaip imperiją, tačiau pats vaikščiojo aplink ir kalbėjo, kad jis išties respublikonas, o romėnai gyveną respublikoje ir demokratinėje santvarkoje. Kas neklausydavo Cezario, tam jis parodydavo Senato išduotą pažymėjimą, kuriame senatoriai rašė, jog Cezaris – demokratas numeris vienas. Cezaris tuo pažymėjimu labai didžiavosi ir visiems rodydamas ir girdamasis šitaip išsirūpino imperatoriaus pensiją bei regalijas. Tik imperatoriaus pažymėjimo kratėsi, įbruko jį Augustui.

CEZARIS IR POMPĖJUS

Cezaris pykosi su tokiu Pompėjumi, nes abu buvo romėnai, ir dar abu garsūs, ir vienas norėjo pranokti kitą; todėl Cezaris su Pompėjumi Senate susitikę dažnai prasivardžiuodavo lotyniškai:
Pompėjus-Bombėjus, – sakydavo Cezaris ir vos tik priešininkas atsigręždavo visas supykęs, Cezaris tik šmurkšt ir užlįsdavo už kolonos, mat kolonų Senate būdavo daug, o Cezaris liesas ir jo visai nesimatydavo. Pompėjus tik pagrūmodavo kumščiu ir sakydavo:
Cezaris-Mizeris, Cezaris-Mizeris. O Cezariui tai kas!

POMPĖJUS IR CEZARIS

Visiems senatoriams tai labai patiko, nes Pompėjus buvo storas ir tikrai panašus į Bombėjų, ir galiausiai Pompėjui nebeduodavo skirstyti privatizacijų ir šventyklų statybos rangovai į jį nebekreipė jokio dėmesio, jie eidavo tiesiai pas Cezarį.
Ko ten norėti iš to Pompėjaus, – kalbėdavo jie tarpusavyje, – Pompėjus-Bombėjus…
Taip Pompėjus nuskurdo ir pietums valgydavo tik kopūstus su pupom, kai kiti senatoriai Senato bufete užkandžiaudavo triufeliais ir upėtakių kepenėlėmis.
Ir vydavo Pompėjų nuo savo stalų, nes tas neskaniai dvokė ir gadindavo senatoriams apetitą.

POMPĖJUI NESISEKA

Pompėjaus rankos buvo trumpos ir jis niekaip Cezario ne-sučiupdavo. Bičiuliai senatoriai mėgdavo tokį žaidimą – užriša Pompėjui akis ir leidžia po visą Senato salę lakstyti, gaudant Cezarį, verčiant kėdes, kliūvant už suolų, kurie anais laikais, kaip žinia, būdavo marmuriniai ir kieti, o Cezaris kaip vijurkas vis išsisukdavo. Šitaip romėnai išrado žaidimą „akla višta”, kurį prekiautojai gintaru ir vario žaliava atnešė ir lietuviams tolimon šiaurėn.
Taip kultūra iš Vakarų nesulaikomai skverbėsi į Lietuvą, kur šis žaidimas ypač suklestėjo, ir už tai Kernavėje Romos ambasadorius gavo Vištvanagio II ordiną.

POMPĖJUS IR PIRATAI

O Pompėjus, negana to, kad buvo vadinamas Bombėjumi, vaikščiojo nusėtas mėlynėmis ir nubrozdintais keliais, mito kopūstais, ir net jam ėmė aiškėti, kad politinė karjera sostinėje nesusiklostys. Todėl jis ėmė ir išplaukė prie Antalijos kautis su piratais, ir ten jam labai gerai sekėsi, nes piratai, iš tolo užuodę pupų ir kopūstų kvapą, krisdavo pasliki ir Pompėjui belikdavo juos surišti ir įmesti į laivo triumą.
Mat piratai, mitę surūgusiais moliuskais bei pradvokusia žuvimi, buvo išsiugdę pomėgį prancūziškai virtuvei ir nebuvo įpratę prie tokių kraupių aromatų.
Taip Pompėjus nugalėjo Viduržemio jūroje piratus, o jam nė medalio nedavė, tai jis pats susidėjo su turkais, taurais, skitais ir izaurais ir pats ėmė piratauti iš nevilties, vadino Cezarį uzurpatoriumi. Bet kadangi taip prasivardžiavo piratas Bombėjus, niekas juo netikėjo, ir Cezaris, atėjęs iš Romos, sumušė Pompėjaus armijas prie Farsalo.

POMPĖJAUS KERŠTAS

Pompėjus, kap dera politikui, pralaimėjęs pasidarė charakirį. Tada romėnai pašėlo jam statyti paminklus ir Cezaris, grįžęs namo, tik spjaudėsi – Romoje ant kiekvieno kampo tai Pompėjaus biustas, tai auksuota statula visu ūgiu, o žyniai prieš Pompėjaus altorėlius pupas su kopūstais tik verda, visa Roma pradvisusi.
Romėnai mat labai vertindavo negyvus politikus ir tam tikru atžvilgiu jautė jiems sentimentus. Cezariui net pavydas pakilo, ir jis pasiskundė tokiam geram bičiuliui, o to bičiulio vardas buvo Brutas.
Brutas, išgirdęs draugo skundą, net susimąstė.

CEZARIS IR CEZARĖJOS

Kada Cezaris nugalėjo galus, nugalėjo britus, jis pradėjo įkurdinėti Cezarėjas, tokius miestus, kurie turėjo įamžinti jo vardą. Kelios jam visai patiko, bet galiausiai jam teko grįžti į Romą ir sėdėti ten rūpinantis valstybės reikalais ir kad bičiuliai nepapjautų.
Bet tada prasidėjo – jo vardu imti vadinti naujai statomi miestai ir pervadinami seni, ir taip po visą Romos imperiją; viena Cezarėja buvo Judėjoj, kita – prie Eufrato, trečia – Britanijoje, ketvirta – Afrikoje; susižavėję pavaldiniai, nors ir kur gyveno, siųsdavo Cezariui ataskaitas, įkūrę jo garbei ir šlovei dar vieną miestą su aikštėmis, pirtimis ir kanalizacija. Cezaris net susigraudino – kuo toliau nuo Romos, tuo daugiau Cezarėjų. Ir Cezaris siųsdavo tom Cezarėjom kiekvienais metais po vieną kitą milijoną sestercijų, taip tada vadinosi eurai, – kad gražios būtų, gėdos nedarytų jo vardui. Galiausiai visų antikinių geografų delegacija, vadovaujama Ptolemėjo, atėjo pas Cezarį ir ėmė maldauti, kad tas liautųsi su tais pokštais, nes Romos imperijoje beliko du miestai, nepasivadinę Cezarėjomis Pompėja ir Herkulanumas, ir tik dėl to, kad juos užpylė lava. Net Tėbai ir Memfis, net Babilonas pasivadino Cezarėja. Paštininkams išvis sukosi galvos, jie irgi atėję pas
Cezarį rodė pirštais, kaip jos sukasi nelyginant vilkeliai ir negali sustoti.
Cezaris, pamatęs tokią paštininkų bėdą, galvas ėmė ir nukirto, o tada drauge su paštininkais apsiramino ir geografai su visu Ptolemėju.

CEZARIS IR VAIKAI

Cezaris, sykį žiūrėdamas pro savo rūmų langus, pamatė vaikus, kurie bėgiojo, kėlė triukšmą, spjaudėsi ir šlykščiai keikėsi; pagalvojo Cezaris ir sukūrė programą – liepė visoje Romoje palaidus vaikus gaudyti ir uždaryti tam skirtose vietose su grotom.
Visi Romoje labai džiaugėsi ir greitai vaikus sugaudė, uždarė į kazarmes ir davė ten jiems pedigry pal, tokių pagalėlių valgyti, kad netriukšmautų ir netrukdytų Cezariui galvoti apie dar kokį karą. Cezaris, be to, liepė juos išmokyti visokių triukų, gal užaugę išeis į žmones, – susigraudinęs kalbėjo Cezaris, – gal taps gladiatoriais ar špagų rijikais. Modernioje visuomenėje be šių sugebėjimų – nė iš vietos, kalbėjo toliau Cezaris, ir vaikai, prisiriję špagų ir šunų sausainių, tegalėjo tik pritariamai krenkščioti pro grotas, o prižiūrėtojai už nugarų tik zvimbė sukdami bizūnus.

CEZARIS IR VISUOMENĖ

Kada Romos visuomenė išgirdo, jog Cezaris pradėjo domėtis vaikais, iš visų pakampių ėmė juos traukti ir vežti, vesti, nešti prie Cezario rūmų; rytais jų būdavo prikrauta rietuvėmis, prikaišiota rėkiančių, spiegiančių, besisnarglijančių į rūmų kampus, už kolonų, marmuro plyšiuose. Visur pradėjo domėtis vaikais, ėmė lupti juos dvigubai tiek, ir vergų prekyvietėse vaikai pabrango, – pats Cezaris juk vaikais domisi; visa tuometinė žiniasklaida prasidėdavo nuo istorijų apie vargšus vaikučius, visi papirusiniai dienraščiai rašė apie kūdikių išnaudojimą Nubijoje ir kaip juos pritaikyti buityje, nuo kada galima juos versti ganyti žąsis ir nuo kada – jaučius.
Visoje Romoje niekas nesuprato, kodėl Cezaris šitaip su-galvojo, tik Cezarienė jam dėl visa ko nurovė kelis likusius plaukus, įtardama šioje užmačioje kažką negera. Juolab kai iš Egipto, Britanijos ir Galijos imta gabenti tuntus vaikų, panašių į Cezarį.
Cezaris pats norėjo užbaigti tą paklaikimą, bet nebuvo kaip prisipažinti, kad tų vaikų jis, iš teisybės, nemėgsta ir nežino, ką su jais daryti.
Tačiau visiškai netikėtai Cezario reitingai ėmė ir pakilo. Cezaris įtarė, jog dėl to, kad prisidėjo pedofilai, bet anuomet tai buvo elitas, didieji pirkliai, žyniai, karvedžiai ir filosofai platonikai. Tegul demokratiniai procesai įgyja pagreitį – mįslingai kalbėjo jis Brutui ir Kasijui, savo pagalbininkams, kurie su kūdikiais ant rankų ir ant sprandų pozavo tapytojams iš bulvarinės žiniasklaidos ir keikėsi, kad vėl reiks skalbti kūdikėlių sąžiningai apdergtas togas.

CEZARIS IR FĖJA MORGANĄ

Cezaris iš Britanijos atsigabeno tokią gražią raudonplaukę burtininkę fėją Morganą, ji lakstydavo rėkdama po rūmus, krėsdavo laukinius burtus, siurbdavo praeivių kraują menių viduryje tiesiai ant kilimo ir gąsdindavo visuomenės atstovus ir Senato narius kalendama žibančiais dantimis.
Lankytojai, suprantama, skųsdavosi.
Blendamet – ramindavo Cezaris, – tai tik gaivinančios dantų pastos poveikis.

ROMOS CIRKAS

Romėnai mėgo cirką ir plūsdavo pasižiūrėti, kaip meškos drasko dresiruotojus, tad geri dresiruotojai labai vertinti, nors profesija buvo reta. Patiko romėnams ir gladiatoriai, kurie cirke pjaudavosi, daužydavosi ir badydavosi peiliais, kuokomis ir šakėmis, žiūrovai jiems negailėdavo katučių ir gėlių. Atsivesdavo ir vaikus, eidavo ir šeimomis, ir ištisomis klasėmis iš provincijos atvykdavo diližansais.
Svarbiausia, – sakydavo romėnai, – vaikai cirke patiria visokių naudingų dalykų ir daug geriau, kai jie eina su suaugusiais į cirką, nei trainiojasi pakampėmis ir gatvėmis, kur nežinia ko gali išmokti.

CEZARIO PAMALDUMAS

Cezaris vaikščiodavo į visas pamaldas, aukojo ir Minervai, ir Izidei, ir, suprantama, Marsui ir Jupiteriui, lenkėsi Vestai, pagarbiai elgėsi su vaidilutėmis, – praeidavo pro šalį nė nekepštelėjęs į užpakaliuką, o į cirko spektaklius ir prezentacijas vedžiodavosi žmoną, o kiti senatoriai atsivesdavo po tris meilužes, dailių berniukų ar dalmatinų. Todėl romėnai laikė jį labai pamaldžiu, ištikimu valstybės vyru, bet gana nuobodžiu, ir kuždėjosi, kad dėl tokio įkyraus pamaldumo ir dorovės pertekliaus Cezariui bus nekas per ateinančius Senato rinkimus.

CEZARĮ DRAUGAI PERSPĖJA

Du Cezario draugai ir patikėtiniai Brutas su Kasijumi atėjo pas Cezarį, kai šis per pasninką valgė salotos lapą, o dorybės perteklius lašėjo pro ausis – tik kapt, kapt!
Koks pasninkas, Cezari? – nustebę paklausė jiedu. – Vestos pasibaigė, Jupiterio dar neprasidėjo, o jei, tiesą sakant, geriau pamąsčius – mes, romėnai, išvis nepasninkaujame.
Tai skitų pasninkas, – išdidžiai pasakė Cezaris, – kaip geras budistas pasidalydamas salotos likučiais su balų vėžliu. – Manau, gandai apie mano dorovę nuo to tik stiprės.
Bet skitai neįeina į imperiją, – priminė Brutas, galąsdamas nagų krapštiklį. – Dar jų nenukariavome.
Ir ne be reikalo, – pasakė Cezaris, – skitai iš tų savo stepių tokie nuobodūs ir ryja tik kiškio kopūstus.
Tai kodėl, Cezari, tu valgai ištisą salotą?
Prabanga man nėra svetima, – susidrovėjo Cezaris ir nubėgo į tualetą išsivemti, pakeliui plūsdamas save už apsirijimą.
Brutas su Kasijumi jau būtų atsistatydinę iš Cezario patarėjų, bet, laimei, spėjo susivokti ir žiniasklaidai paskleidė gandus, esą Cezaris apsinuodijo skitų kepenėlėmis, kuriomis užkandžiavo, priiminėdamas androfagų-žmogėdų delegaciją iš tolimos šiaurės. Taip Cezario geras vardas liko gerokai paštrichuotas, suteptas ir išsyk šoktelėjo reitingų lentelėse.

CEZARIO VERBOS

Cezaris Verbų sekmadienį liepė savo pretoriečiams prigaminti daug verbų šakelių ir palmių lapų, nes, kaip Cezaris sakė, artėja didelė šventė. Pretoriečiai nelabai gaudydamiesi, kas per reikalas, pasitarė su finikiečių pirkliais ir graikų amatininkais ir užsakė ištisą partiją verbų, bet romėniškų. Tie graikai, linkę į menus ir kaip kiekvienas menininkas į improvizaciją, prigamino tų verbų, kaip buvo prisakyta, bet ne iš palmių šakelių ir džiovintų levandų, o iš marmuro, granito, gero juodo bazalto ir panašių tvaresnių medžiagų, tikėdamiesi, kad šiuos meno dirbinius iš jų nupirks Kultūros ministerija.
Kada Cezaris per verbų procesiją ėjo Via Apia, centrine gatve, iš visų pusių jį sveikindami, kaip buvo liepta, verbomis mosikavo gvardiečiai, žyniai, Senato nariai ir šiaip piliečiai. Verbos buvo sunkios, ir mosuotojai dažnai netyčia vožteldavo Cezariui į pakaušį, kuris, kaip žinia, buvo visiškai plikas, ir Cezaris gumbais nusėta galva vos vos, kone keturpėsčias grįžo į rūmus.
Tai bent pasilinksminau, – pasakė Cezaris, griūdamas į lovą. O graikų meistrus prieš užmigdamas liepė atiduoti liūtams. – Tegul ir žvėreliai pasismagina, – šventės juk, -graudinosi Cezaris.
Kultūros ministras dėl visa ko pasikorė, bet Cezaris jam nepriekaištavo. Kiekvienam pasitaiko, sakė jis Senate, glostydamasis gumbus.
Senatas rūgščiai žiūrėjo į Cezarį.
Tai dabar, – kalbėjosi Senato nariai patyliukais, – pusė šimto metų iki Kristaus gimimo. O kas bus, tarkime, kokiais dešimtaisiais prieš Kristų?

CEZARIS SAUGOSI

Cezaris neleisdavo į Senatą įsinešti nei duriamųjų, nei pjaunamųjų ginklų, nes patyliukais įtarė, kad Senato nariams yra pakyrėjęs. O šie ateidami drabužinėje palikdavo peilių, briedkriaunių, stiletų, kirvių, alebardų, pjautuvų, dalgių, žeberklų ir kitokių savigynai pritaikytų daiktų.
Rūbininkas vaikščiodavo nuolat susibraižęs, susipjaustęs, ir apskritai rūbininkus dažnai reikėdavo keisti, kai koks netvarkingai pakabintas bardišius kuriam nurėždavo galvą.
Seimas prasideda nuo rūbinės, – išdidžiai sakydavo Cezaris tokiais atvejais ir skirdavo naują rūbininką, dažniausiai iš atstovų spaudai.

NUOTYKIS SU SENATORIUMI

Vieną sykį, Senatui sprendžiant klausimus, kuriuos dera pateikti Cezariui, į salę įsiveržė piktas ir nesiskutęs deputatas iš Dakijos, tolimos nykios provincijos, paskendusios rūke. Mojuodamas kažkokiu juodu padargu, jis ėmė švaistytis juo po Senatą, sėdamas ugnį ir šviną, klodamas senatorius po suolais. Šie net nesuprato, kas vyksta. Kol Cezario gvardija sučiupo aršųjį daką, tas buvo jau gerokai senatorių pritvatijęs.
Mano liaudis alksta ir skursta, – šaukė dakas, – o jūs, subinlaižiai, čia bufetą įsisteigę, pirtyje periatės ir triufelius ryjat! – Ir šaudė aplink raudonomis akimis.
Kai daką surištom rankom nuvedė pas Cezarį, tas tik pasijuokė ir pasiklausė, keliais senatoriais apmažėjo.
Geras sodininkas visada praretina savo daržą, pasakė jis.
Sodininkas ar daržininkas? – paklausė dakas.
Nesikabink prie žodžių, – atšovė Cezaris.
Ir paskyrė aršųjį daką Senato etikos komisijos pirmininku.

BRUTAS SU KASIJUMI MĄSTO

Brutas su Kasijumi ir jų Senato frakcija nutarė, kad Cezaris jau savo atcezariavo, bet niekas neišdrįso jam to į akis pasakyti; o ir neturėjo ko prikišti, nes Cezaris buvo doras, teisingas, gerai valdė, o liaudis niekuo nesidomėjo, tik cirku ir nuolat krentančiomis vyno kainomis. Beliko papjauti žmogų.