Dainius Razauskas

Krosnis: mitinio vaizdyno apžvalga

Krosnis, kaip viena iš ugniavietės atmainų, kartu su židiniu ir aukuru, yra kosmologinis „pasaulio centro” įvaizdis. Antai istorinis krosnies pirmtakas židinys iki šiol yra ne tik ‘iš akmenų sukrauta ugniavietė’, bet ir ‘vidurys, centras’.

Krosnis, beje, irgi pirmiausia buvo kraunama iš akmenų, tai liudija ir pats jos pavadinimas, nes žodis krosnis lietuvių kalboje iki šio reiškia ir paprasčiausiai ‘akmenų krūvą’, kaip ir jo paralelinė lytis krūsnis, vienos šaknies su žodžiais krūva bei krauti.

Kaip akmenų krūva, senoji krosnis irgi yra „pasaulio centro” įvaizdis ir mena kosmologinį „pasaulio kalną”. O kadangi tai „kalnas”, kuriame dega ugnis, tai jis yra būtent ugnikalnis. Ir iš tikrųjų, tautų, gyvenančių netoli ugnikalnių, mitologijose šie neretai prilyginami ugniakurams, kurenamiems požemio dvasių, „velnių”. Be to, ugnikalniai laikomi angomis į mirusiųjų pasaulį, ir į jų kraterius netgi būdavo metami numirėliai.

Lietuvių mitologijoje kalnuose irgi gyvena velniai, o skylė kalne – būdingas ir itin paplitęs angos į požeminį pasaulį, ar stačiai į pragarą, įvaizdis. Ir nors lietuviai nuo seno gyvena toli nuo ugnikalnių, mūsų velniai kalno viduje irgi kartais kūrena ugnį. Mat su ugnimi tiesiogiai susijęs yra pragaras – vienas iš šio žodžio aiškinimų jį net kilme sieja su žodžiais garas, gora ‘garai, smalkės’, goruoti ‘būti raudonam iš karščio’, rusų угар ‘smalkės’, гореть ‘degti’, горн ‘žaizdras’ ir kt. (sąskambio teisėmis plg. kitos kilmės rusų гора ‘kalnas’). Taigi kalno viduje velnių kūrenama ugnis – archetipinis, nuo gamtinės patirties nepriklausomas įvaizdis.

Įdomus šiuo atžvilgiu atrodo iš archeologijos žinomas laidojimo po židiniu paprotys. Su atitinkama krosnimi galima sieti mirusiųjų deginimo paprotį (lietuvių mirusiųjų vedlio Sovijaus vardas, pavyzdžiui, aiškinamas kaip Šovėjas ir siejamas su šauti ‘kišti, stumti į krosnį’; plg. pasakas, kur ragana ketina herojų pašauti krosnin, bet tas apsimeta nemokąs teisingai atsigulti ant ližės). Savo ruožtu tautosaka krosnį iki šio sieja su vėlėmis, čia atgailaujančiomis, velniais, pasirodančiais iš po krosnies, ir nurodo būtent po krosnimi esant angą į pragarą; pavyzdžiui, į klausimą Kur yra pekla?, atsakoma: Po pečiaus pečka, kur yra viena lindynė, arba urvas. Beje, rusų пекло ‘pragaras’ yra tiesiog vienos šaknies su печь, печка ‘krosnis’ – šaknies veiksmažodžio печь ‘kepti’, пеку ‘kepu’ (gimiškais, tik „apverstos” šaknies, laikomi lietuvių kepti, latvių cept, plg. latvių ceplis ‘krosnis’).

Tačiau kaip „pasaulio kalnas” ar kuris kitas „pasaulio ašies” įvaizdis („pasaulio medis” ir pan.) mena ne tik kelią į pragarą, bet ir kelią į dangų, taip į dangiškąjį mirusiųjų bei dvasių pasaulį vėles su dūmais veda ir krosnies kaminas. Pro krosnies kaminą paprastai išskrenda ir sugrįžta raganos, tuo kartu simboliškai „atvirai” pasakant, kad jos keliauja „dvasių keliais”, t. y. ne fiziškai, o dvasiškai.

Kaip sugrįžta pro krosnies kaminą dvasių pasaulin iškeliavusios raganos, taip iš esmės pro tą pačią krosnį į gyvųjų pasaulį gali sugrįžti ir mirusiųjų vėlės; ir ne tik kaip vaiduokliai, o – kaip naujagimiai. Pasakose išties neretai būtent užkrosnėje „atsiranda” nepaprasti vaikai, o mįslėse krosnis tiesiog užmenama per „motiną”, pavyzdžiui: Motina stora, duktė raudona, sūnužėlis į padanges pasikėlęs (krosnis, ugnis, dūmai). O, pavyzdžiui, posakis pečių ardyti (plėšyti) tiesiog reiškia ‘gimdyti’, pečius sugrius (sugriuvo) – ‘moteris gimdys (pagimdė)’. Plg. ir posakį pečiū kūrenti ‘kelius pastačius, negražiai sėdėti’, iš kurio irgi nedviprasmiškai aišku, apie kokią kūno vietą kalbama. Pagaliau viena iš sakmių apie žmogaus sukūrimą irgi pradedama tuo, kad Dievas kūrena krosnį.

Kadangi krosnis simboliškai tapatinama su motina, nėščia moterimi ar tiesiog gimda, tai suprantama, kad ir tie žmogaus rankų dirbiniai, kurių gamyba neatskiriamai susijusi su krosnimi (kaip antai duona, metalurgijos, keramikos gaminiai), simboliškai prilyginami naujagimiui, žmogui. Ypač iškalbingų sąsajų šiuo atžvilgiu pateikia būtent keramika: prisiminkime iš archeologijos žinomas „veidines urnas”, t. y. puodynes su aiškiais žmogaus veido bruožais, kuriose laidoti sudegintų mirusiųjų palaikai; plg. žodį puodynė reikšme ‘galva’ (štai pavyzdys iš V. Montvilos raštų: Pro mane slinko tos pačios susikibusios poros, tie patys moliniai veidai ir tos pačios tuščios kaip puodynės galvos; arba štai iš gyvosios kalbos: Galva kai puodynė, varškės prikrėsta ir pan.). Jau Senovės Egipte dievas Chnemu, arba Chnumas, pirmąjį žmogų nužiedė kaip puodynę ir kaip puodynę žiedė kiekvieno būsimo naujagimio kūną, prieš patalpindamas jį į būsimosios motinos kūną. O lietuvių veiksmažodis gaminti apskritai yra vienos šaknies su gimti (sutinka su juo taip pat, kaip, pavyzdžiui, raminti su rimti). Dėl to puodžius (kaip ir kitų su krosnimi susijusių profesijų amatininkai, visų pirma kalvis), mažesniu mastu kartojantis Kūrėją, demiurgą, neretai yra laikomas nepaprastų galių turinčiu burtiniku.

Galų gale ir pati krosnis, be to, kad mįslėse, kaip jau sakyta, pavadinama motina, turi žmogaus bruožų. Antai stuburas – tai ne tik žmogaus ‘per nugarą einanti pagrindinė skeleto dalis’, bet ir ‘stulpas prie dūminės pirkios krosnies’; kaip kad užrašyta Švenčionyse, Dūminėj pirkioj stuburas buvo prie pripečkai. Kakta – ne tik žmogaus ‘veido dalis viršum akių’, bet ir ‘krosnies priekio viršutinė dalis’; pasak Joniškyje užrašyto paaiškinimo, Priešakinė pečiaus dalis virš angos yra pečiaus kakta. Latvių mute ‘burna’ savo ruožtu reiškia ir ‘krosnies pakurą’, pavyzdžiui: Krāsni kurējot, bieži iznāk pa krāsns muti uguns leisma, pažodžiui – „Krosnį kūrenant, dažnai pro krosnies burną išeina ugnies liepsna”, t. y. kyšteli liepsnos liežuvis, kuriuo krosnis, jaukiai treškėdama spindintį žiemos vakarą, pati geriau už bet ką kitą papasakotų mums apie save.

© Dainius Razauskas, 2005