Gintaras Beresnevičius

 

„Lietuvių religija ir mitologija“

 

Lietuvių religijos ir mitologijos pobūdis (3 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos „Lietuvių religija ir mitologija”)

 

 1. BENDROJI CHARAKTERISTIKA

 I.1. LIETUVIŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS POBŪDIS

 

LIETUVIŲ RELIGINĖ TERMINIJA

Tikėjimas. Pats lietuvių kalbos žodis „tikėjimas” kildintinas iš „tikras”, ir šiuo požiūriu atrodytų, kad tai jau po krikšto naujajai religijai pavadinti įvesta ar naujai sureikšminta sąvoka. Tai liudytų analogiškai atsiradę terminai – rus. vera, lenk. marą, kurie yra lotynizmai, kilę iš krikštytojų atneštos ir propaguotos vera religio – „tikrosios religijos” sampratos. Tad „tikėjimas” greičiausiai yra lietuviška lenkiško lotynizmo kalkė. Latvių atitikmuo ticejums čia nepadeda. Nėra duomenų, ar tas pats žodis religijai apibūdinti vartotas ir anksčiau, nes lietuvių kalboje randame dar ir žodžius „pamaldumas”, „garbinimas”, „aukavimas” ir pan. Tarkime, prūsai tikėjimui apibūdinti turėjo žodį druwis, kuris, be „tvirtumo”, „ištikimybės” reikšmių, turi daug platesnį kontekstą, artimą „medžio”, „ąžuolo” sampratai, ir yra giminiškas ir gotų triu „medis”, kimbrų derwen, bretonų deruenn, sen. airių daur, dair „ąžuolas”, ir jau, žinoma, dar daugiau prasmių atskleidžia jo sąsajos su keltų druides, airių drūi, t. y. mums gerai pažįstamais druidais (irgi savo ruožtu leksiškai ir semantiškai tvirtai susijusiais su ąžuolais). Čia minimus ir daug gausesnius indoeuropietiškus duomenis aptaręs Vladimiras Toporovas mano, kad visai tikėtina, jog prūsų druwis gali būti apskritai kildinamas iš medžio ar ąžuolo, kaip pasaulio medžio, pasaulio jungties, sampratos1. Šitą svyravimą išreiškė dar antikos autoriai. Plinijus I a. po Kr. manė, kad druidų vardas, galimas dalykas, kilęs iš jų nepaprastai garbinamo ąžuolo pavadinimo (gr. δρυς „ąžuolas”, δρας „driadės”(Plinius, Nat. hist. XIV, 249).

2. Toporovas pripažįsta, kad šiuo atveju „yra tikėtina” tai, kad nuostata objekto atžvilgiu pavadinama objekto vardu – atvejis įmanomas, ir šis tikėjimo apibrėžimas būtų artimesnis garbinimui, o ne pasirinkimui2.

————————

1 Топоров B. H. Прусский язык. Словарь. А—Д. Москва, 1975, t.1 p.381-384 ir t.

2 Ten pat, р. 383.

————————

Malda. Jeigu darome prielaidą, kad kai kas panašaus iki senojo termino buvo ir lietuvių kalboje, dera prisiminti žodžius „malda”, „melsti”, „meldimas”, kuriuos galime sieti su žodžiais „medis”, „meldas” ir kitais didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno” (toliau – LKŽ) pateikiamais atitikmenimis: „maldykla”, „meldykla” / „maldininkas”, „meldininkas”, „meldžionis” (plg. „atvyko j Rymą meldžionija iš Anglijos”, „Nepasisekus totoriai paleido kalbas, būk ten buvę meldžionys, o ne ginkluota minia”); t. y. „melsti”, „malda” apibrėžia ir maldininkus ar net apskritai religinės idėjos vienijamą struktūrą, plg. Simono Daukanto taip apibrėžtus kryžiuočius: „Tokius karės žygius… vadino kryžiaus karėmis, o einančius žmones į tas kares – meldžionimis”, plg. Vincą Pietarį: „Konradas Jungingenas užkvietė iš visos Europos meldžionis lietuvių mušti”. Galima manyti, kad toks platus žodžio vartojimas ir jo prasiskverbimas rodo, kad meldžionys reiškia tikėjimo suburtą grupę, bendriją, ir tikriausiai patys lietuviai kitados galėjo vadinti save meldžionimis turėdami ome-, nyje savąjį tėvų ir protėvių tikėjimą. Žinoma, tai ne vienintelė galimybė. „Meldžionis” išnyra vėlai, bet kitas klausimas dėl kamieninio žodžio neabejotinos archaikos. Pati sąvoka malda – indoeuropietiškas žodis, kuris žymi tekstą, kuriuo indoeuropiečių (toliau – ide.) protautėje būdavo palydimas aukojimas. Galima palyginti Emile Benveniste rekonstrukcijas, kur jis nustato bendrą ide. atitinkamoms religinėms praktikoms žodį; tai hetitų veiksmažodis maltai „šauktis, melstis” ir daiktavardinė forma maldeššar –  „malda, šaukimasis”; autorius gretina hetitišką žodį su lietuvių „meldžiu”, „melsti”, „malda”, sen. slavų moliu, moliti, lenkų modlicsię, modla; randama atitikmenų ir armėnų kalboje. E. Benveniste apibendrindamas teigia, kad žodyje „malda” susilieja hetitų, lietuvių, slavų formos, ir dar prie šio žodžio galima priskirti senąsias vok. melden reikšmes. Šiandien melden išliko tik „pranešimo” reikšmė, anksčiau ji buvo platesnė. Kitose kalbose malda reiškiama kitų šaknų žodžiais, taigi darsyk grandinėlė – baltai-slavai-hetitai3.

—————————-

3 Беивенисте E. Словарь индоевропейских социальных терминов. Москва, 1995, р. 382.

—————————-

„Aukojimas”, „auka”, kaip religinis terminas, sietini su gr. euche, reiškiančiu „prašymą”, „meldimą”, „įžadą”. Lietuviško žodžio artimumą graikiškajai versijai netiesiogiai liudija ir tai, kad lotynų k. čia turi sacrificium, t. y. žodį, kylantį iš „šventumo” – offeritum, offerre „rodyti”, aukoti, plg. vok. Ofern, čekų ofera, lenk. Ofiera, ofiara; iš lenkų k. lietuvių krikščioniškoje raštijoje atsirado apiera, afiera, plg. 1814 m. A. Strazdo „Pulkim su viera prieš tū strašniausiū Jėzaus afierų”‘. Kazimieras Būga, tiesa, „auką” laikė S. Daukanto pramanu, atsiradusiu ir įsigalėjusiu tik XIX a. literatūrinėje kalboje, kaip ir „aukuras” bei „aukauti”5. Vis dėlto šiame ginče pagrįstesnis turbūt pirmasis aiškinimas, kurį gali patvirtinti ir lietuvių aukojimo būdai, kuriuos nagrinėsime vėlesniame skyriuje, ir E. Benveniste pastaba, kad ide. kalbose esama daug „aukojimą” reiškiančių šaknų ir terminų; greta „nuliejimo” – libatio yra ir daps, dapes, siejamų su sėjos ir derliaus švenčių apeigomis ir bendromis religinėmis puotomis; daug žodžių, reiškiančių aukojimą, kilę iš „duoti”, „teikti” ir pan.; kai kurie žodžiai kilę iš labiausiai paplitusių aukojimų pavadinimų, tarkime, iš pašventimo, gyvūno skerdimo ar iš aukojimo būdo (deginimo ir pan.). Mus dominantis graikų kalbos žodis euche, E. Benveniste aiškinimu, yra kontekstualiai gana atsiskyręs nuo kitų ir semantiškai reiškia „duoti įžadus”, „viešai paskelbti priesaiką, kuria įsipareigojama”, „ką nors pašventinti ir drauge atiduoti, atsiduoti”; taigi tai iškilmingas pažadas ką nors „paskirti” (pašvęsti) kam nors ir paskirti pačiam save – tam pašventimui, pasišventimui, įžadui, objektui atsiduoti6. Lietuviai dar XVI-XVII a. dėdavo aukas būtent per sėjos ir derliaus šventes; bendruomenė per ritualinę puotą kreipdavosi į visus dievus, prašydama gero derliaus ar už jį dėkodama. Tai atitiktų romėnų dapes, tačiau, kita vertus, lietuvių aukojimų aprašymuose pabrėžiamas ir aukojamo gyvūno iškėlimo į viršų elementas, o „aukuoti” lietuvių kalboje ir reiškia „siūbuoti”, „linguoti”, kelti aukštyn (kūdikį) – lygiai kaip per sėjos ir derliaus šventes aukštyn keliamas aukojamas gyvulys. Per šventes ar aukojimus bendrai (bendruomenės) prisiekiama, pasižadama aukoti dievams ir juos ateinančiais metais garbinti kaip anksčiau ir drauge laukiama malonių iš dievų. Kaip matysime, prieš kiekvieną karo žygį lietuviai duoda bendrą priesaiką, lydimą aukojimo, bendrai iškilmingai prisiekia dievams, beje, paaukoti ir tam tikrą grobio dalį. Tai, beje, sietųsi ir su E. Benveniste greta graikų euche minimu avest veiksmažodžiu aogaeda, reiškiančiu ypatingą, pakilų kalbėjimo būdą, kuris taikomas tik iškilmingomis aplinkybėmis, aukštiems asmenims ar dievybėms, taigi turinčiu ir pažado, ir priesaikos formą. Ir vėl mums akivaizdžiausias saitas – nutįsęs tiltelis nuo Baltijos iki Irano, tik šįsyk per graikus.

————————–

4 Dovydaitis Pr„ Biržiška M. „Auka” // Lietuviškoji enciklopedija. K., 1934, t. 2, p. 150.

5  Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958, t. 1, p. 355-356.

6 Бенвенисте E. Op. cit., p. 369-370.

————————–

ŠVENTYBINIS OBJEKTAS: švent-, swent-

Abejonių nekelia ir esminės religinės kategorijos „šventas”, ir išvestinių žodžių egzistavimas jau nuo seniausių laikų, kaip nurodo platus Vladimiro Toporovo straipsnis, nagrinėjantis šio žodžio kilmę bei semantiką baltų-slavų ir platesniame kontekste7. V. Toporovas pažymi, kad šis ne vienai kalbai būdingas žodis išsirutuliojęs iš ide. prokalbės *kuento-, reiškiančio tai, kas „plečiasi”, „auga”, „pritvinksta”, „stiprėja”, ir tos reikšmės neišnyksta ir baltų bei slavų *švent-,*swent-, žodžiuose, kurie per ilgus kalbos ir religijų kaitos amžius niekada iš tikrųjų neprarado pirmapradiškumo ir semantinio lauko, net atvirkščiai, iš pagoniškų sistemų perėję į krikščioniškas jie įgavo tarsi naują kvėpavimą ir postūmį8. Dar daugiau, baltų-slavų švent-/swent- per ilgus amžius išlaikė savo ypatybes, skiriančias šias šaknis ir jų reikšmių lauką nuo aplinkinių kalbų bei kultūrų. Pirmoji bendra ypatybė – iš ide. *kuen-(to)- kylančios šaknys eina ištisa juosta per bemaž visą Euraziją, nuo šiaurės vakarų į pietryčius: germanų, baltų, slavų, iranėnų, indų, tocharų kalbas. Tačiau tik baltų ir slavų kalbose švent-/swent- išlaikė nuorodą į šventus, šventybiškus dalykus; kitose kalbose minėti ide. prokalbės žodžio vediniai neišlaikė nuorodos į šventybiškumą; taigi tik slavų-baltų kalbose šis žodis institucionalizavosi. Antra ypatybė – kristianizacijos metu, susiduriant su kitakalbiais „šventumo” atitikmenimis, jie buvo verčiami ne kalkėmis, o pačiu švent-/swent- žodžiu, ir tai rodo ypatingą jo tradiciją ir galią, paveldėtas nuo seniausių laikų. Graikų kalbos žodžiai, reiškiantys šventumą, pvz., ιερόξ ir αγιοξ, nei lotynų kalbos sacer ir sanctus nebuvo perimti, juos vertimuose visiškai atstojo švent-/swent- – ir to pakako. Vadinasi, „šventumo” tradicija buvo ypač stipri. Trečia bendra ypatybė – nei slavų, nei baltų kalbose išvestiniai „šventumą” nurodantys žodžiai neturi dvilypumo, kaip yra kitose kalbose ir kultūrose, kur tas pats „šventumą” nurodantis žodis skyla į dvi reikšmes, kurių viena teigiama, kita neigiama. Tai yra kitos kultūros savo sakraliniuose žodynuose skiria teigiamą, dievišką „šventumo” aspektą nuo neigiamo jo aspekto, kylančio iš draudimo su tuo, kas šventa, megzti kontaktą, plg. lot. sacer: sanctus, gotų hails / weihs ir kt.9 Išties daugelyje kalbų sakralinėje aplinkoje sacer, sanctus, sacersanctus ir panašios kilmės žodžiai nurodo į šventumo kontekstą, nors buitinėje kalboje jie yra patys baisiausi „bliuznijamojo” pobūdžio keiksmai. Palyginkime lietuvių „Švents perkūnėlis”, „Dieve tu šventas”, kurie turi veikiau trumpos maldelės atspalvį, o nieku gyvu neartėja prie šventvagystės. Daugybė epitetų, skirtų ugniai, pvz., „Šventa Gabija” ir pan. Lietuvių legendinis kunigaikštis Šventaragis įsteigė nekrokulto tradiciją Neries ir Vilneles santakoje. Lietuvoje teka dvi Šventosios upės, yra Šventežeriu. Taip pat atsimintinos ir šventos giraitės, šventi akmenys, šventa / šventoji ugnis. Žodžiai su šaknimi „švent-” ypač paplitę ir įsigalėję, plg. „šventykla”, „šventikas”, „šventybė”, „šventenybė”, „šventvietė” ir pan. Visa tai rodo, kad „šventumas” veikiausiai labai archajiškas religinės lietuviškos terminijos žodis. Ir dar įsidėmėtina: lietuviams „šventumas” neturi neigiamo semantinio atspalvio, taigi tarsi matome tokį plintantį, besiskleidžiantį ypatingos galios srautą, kuris žmogui neturi grasios, bauginančios jėgos atspalvio. Ti-kėtina, kad lietuvių kontaktai su šventais objektais buvo šitokių galių pajautimas, iš-gyvenimas ir buvo ganėtinai harmoningi.

———————–

7 Топоров B. H. Язык и культура: Об одном слове-символе // Балто-славианские исследования 1986. Москва, 1988, р. 3-44.

8 lbid.,p. 17-18.

9 lbid.,p. 20-21.

————————-

Todėl net skaitydami ar klausydamiesi šaltinių ar kai kurių mokslininkų aiškinimų apie lietuvių „gamtos kultą” turime juos labai koreguoti: ne gamta buvo kulto objektas ir net ne šventi objektai, o šventumas, juntama ir pajaučiama švelni galia. Lietuvių religijos esmė nuo seniausių laikų turėjo būti susijusi su potyriniu, meditaciniu elementu šventumo akivaizdoje.

Žinoma, šventumas yra meditacijos ir kontempliacijos, pagarbos raiškos vieta, tačiau tai visų pirma ryšio vieta. Ryšio su tą šventumą generuojančiomis galiomis.

Pobūdžio klausimas

Lietuvių religija pripažintina kaip sąjungos su šventumą generuojančiomis galiomis religija; ji neturėjo tokio teisinio užtaiso kaip romėniškoji, tačiau sąjungos ir jungties idėja čia persmelkianti. Galios jos horizonte skirtingais laikais kilo nevienodos. Panteono struktūros judėjo, keitėsi. Tačiau svarbiausias, išliekantis veiksnys nekelia abejonių – tai visų pirma šventumo išgyvenimas, o erdvėje – atmosferinio ir dangiškojo pradų jungtis su žmonių pasauliu per amžinąją ugnį, liepsnojančią šventvietėse, ir per pačias šventvietes, atitinkančias italikų locus consecratus, per šventąsias giraites, medžius, aukštumas, alkus. Būtent šis vardas, kurį Tacitas mini pasakodamas apie nahanarvalų gentis I a. po Kr., išsilaiko ir modernioje lietuvių kalboje. „Alkas”, „alkavietė” kildintina iš „alkti” ir rodo labai archajišką vardo kilmę bei seną aukojimo, kaip „dievų maitinimo”, sampratą. Alkas gali būti aukštumoje, šventoje giraitėje, arba jame auga šventas medis, yra aukuras arba/ ir dega amžinoji/šventoji ugnis. Ugnis lietuvių šventvietėse tokia pat dažna kaip ir medžiai; tai šventoji, arba amžinoji, ugnis (šaltiniuose abu epitetai vartojami pramaišiui kaip lygiaverčiai). Lietuvoje šventą ugnį prižiūrėjo ir palaikė žyniai, ir tokio ugnies šventumo atitikmenų galima rasti tik Irane. Senosios religijos ugniai skyrė svarbią vietą, amžinoji ugnis liepsnojo Vestos šventovėje Kapitolijuje, o Lietuvoje ir Prūsijoje tokių šventviečių su nuolat palaikoma amžinąja ugnimi buvo daugybė. Šventvietėse medžių ir amžinosios ugnies derinys neabejotinai atitiko tarpininkavimo, sferų jungties poreikį. Agnis Rigvedoje yra ryšininkas, tarpininkas tarp dievų ir žmonių, ir todėl Rigveda pradedama himnu Agniui, be jo neapsieina joks aukojimas.

Lietuvių dievų horizontas istoriniais laikais buvo sutelktas į Perkūną, kuris XIII— XIV a. buvo panteono centre; destrukcijos laikotarpiu šis dievas nesitraukė ir buvo įterptas į savitą pagonišką-katalikišką sinkretinį darinį – tapdavo tai arkangelu Mykolu ar Gabrieliumi XX a. pirmoje pusėje, arba tiesiog artimiausiuoju Dangaus Dievo pagalbininku. Dangaus skliauto Dievas buvo pasaulio ir žmogaus kūrėjas, tačiau tipiškas deus otiosus, nebesikišantis į šio pasaulio reikalus. Chtoniškasis pasaulis suklestėdavo žemdirbystės laikotarpiais, kada derliaus globėjai lemdavo žmonių išlikimą; bet ir vienų, ir kitų jėgų pagalbos buvo prašoma tuose pačiuose miškeliuose. Medžiai atliko mediacinę funkciją. Prie jų buvo galima kreiptis į Perkūną, tvarkantį ne tik karo ir audrų reikalus, bet ir prižiūrintį saulės ir lietaus kiekį, globojantį vaisingumą. Lietuvių religija apskritai ir buvo jungties giraitėse religija. Tai liudija ypač archajišką jos pobūdį. Šventovių baltai atkakliai nestatė. Šiuo požiūriu jie buvo tokie pat užsispyrę kaip keltai ir germanai – pirmieji iki romanizacijos, antrieji iki kristianizacijos. Tacitas pateikia germanų nuomonę apie deramą dievų kultą: „Jie mano, kad dėl dangiškųjų būtybių didybės negalima dievų laikyti tarp sienų ar vaizduoti juos žmogišku veidu. Dievams jie pašvenčia ir dievų vardais pavadina giraites ir alkas – tas nuošalias vietas, kurias išvysta vien maldos” (Tacitas, Germania, 9)10. Apie keltus tą patį byloja ir Cezaris.

Dar vienas tipologinis ypatumas, irgi kylantis iš dangiškų dievų charakteristikų -lietuvių religija buvo Sturm und Drang- audros ir veržimosi – pobūdžio. XIII-XIV a. jos karius į mūšius vesdavo atmosferą ir žaibus valdantis Perkūnas, 6 milžiniškose teritorijose nuo Brandenburgo iki Pavolgio ir nuo Baltijos iki juodosios juros kariaujamų karų pagrindu imta tvarkyti ekonomika negalėjo neturėti įtakos pamaldumo būdui. Lietuvos valstybinė religija šiuo tipologiniu požiūriu artima visiems karingąjį etapą savo gyvenime išgyvenantiems indoeuropiečiams – nuo keltų ir germanų iki Indijos arijų Rigvedos epochoje. Vis dėlto lietuvių religingumui būdingesnis organizacinis pradas, – Perkūnas nėra besaikis gėrybių vartotojas ir žudikas kaip Indra; savo charakteriu jis daug artimesnis romėnų Marsui, germanų Thorui /Donarui, nei keltų Ogmijui (Ogmios) ar graikų Arėjui. XIII-XIV a. lietuvių dievai (beveik) nereikalavo žmonių aukų. Lietuviai pripažino rikiuotę kautynėse, karo drausmę; nors karo šėlsmas ar tam tikras berserkizmas buvo žinomas, jis buvo retas, ir tokie berserkai (kovotojai, kunigaikščiai, kurių karinis elgesys apibūdinamas žvėrių vardais) patekdavo į metraščius kaip išskirtinis atvejis.

——————————

10 Tacitas P. K. Rinktiniai raštai. V., 1972, p. 10.

——————————-

Lietuvių karybos būdas ir pagrindinių dievų charakteriai sutapo – viskas rėmėsi jėga, palaikymu, sąjunga ir visų pirma organizacija. Dievai buvo tvarkos garantai. Netvarka ar savo priedermių nesilaikymas lietuvių Dievą senelį, Perkūną ar net jiems opoziciškus Velnią ar Laumę / laumes piktino lygiai kaip ir senąjį rigoristą Rigvedos Varūną. Tarp dievų ir žmonių būdavo nustatomi sutartimi grįsti santykiai; prieš karo žygius, sėją, derliaus nuėmimą švenčiamose šventėse būdavo atnaujinama sąjunga tarp žmonių ir dievų, žemdirbių bendruomenės ar karių rikiuotės prisiekdavo ne tik laikytis deramo elgesio modelio, bet ir konkrečiai nustatydavo aukų dydį karinės ar ūkinės sėkmės atveju. Kare paprastai dievams būdavo aukojamas grobio trečdalis, o išsyk po mūšio sudeginamas dar ir vienas burtais parinktas belaisvis. Tie „nustatymai” tiesiog būdavo jau žinomos, egzistuojančios jungties atnaujinimas, ir vienas iš priesaikose ir ritualiniuose tekstuose akcentuojamų dalykų – pastovumas ir priesaikų laikymasis. Jei žmones ištikdavo nesėkmė, manyta, kad taip dievai žmones baudžia už religinių įsipareigojimų nevykdymą, todėl bendruomenė turi rinktis atlikti religinių apeigų dar kartą ir pasistengti permaldauti dievus, pasiekti santarvę, darną su jais iš naujo.

Šitokie pasižadėjimai nėra išskirtinis lietuvių religijos bruožas; tai Šiaurės ir Vidurio Europos religijų konstanta. Santykių su dievais užmezgimas atnaujinamas ir drauge suintensyvinamas prieš kiekvieną svarbesnę ar pavojingą veiklą. Apie keltus Cezaris sako: „Visi galai labai pamaldūs, todėl tie, kurie serga sunkesnėmis ligomis, kurie dalyvauja karuose ir patiria pavojus, aukoja žmones ar pasižada paaukoti” (Commentarii de bello Gallico 6,16), o savajam Marsui, „kai nutaria kariauti, pasižada paaukoti tai, ką paims kare; po to, kai nugali priešus, aukoja paimtus gyvulius, o visus kitus daiktus suneša į vieną vietą” (Comm. 6,17)11. Tokių vietų baltų teritorijoje buvo tikriausiai daug, tačiau pagrindinė (centrinė) baltų teritorijų šventovė buvo Romovė, arba Rikojotas, kurią, kryžiuočiams Prūsiją užėmus, teko atitraukti į Lietuvą, galiausiai į Vilnių.

—————————

11 Caesar Gaius Julius. Galų karo užrašai. V., 1998, p. 122.

—————————-

Lietuvių religija ir kultūra įtakomis mainėsi su iranėnais, slavais, trakais, skitais, getais, gotais, langobardais, skandinavais; vis dėlto jos pobūdis yra visiškai savarankiškas.

Mes norime nustatyti lietuvių / baltų religijų lokalizaciją, t. y. vietą; nors ir nekorektiška tai daryti iš pat pradžių, vis dėlto darbinę hipotezę turime iškelti. Lietuvių / baltų religijos Šiaurės Europos religinėje erdvėje užima keltų-germanų religinio kontinuumo rytinę dalį ir nusitęsia transformuodamosi į rytų slavų, Kijevo Rusios žemes. Tačiau žvelgiant „nuo Atlanto iki skitų”, nuo Šiaurės jūros iki Juodmarių, ši padėtis yra centrinė. Baltų religija, jeigu kalbėsime antikos autorių terminais, yra „tarp germanų ir skitų”, todėl ji turi ir keltiškų, ir germaniškų, ir iranėniškų bruožų. Slavų religijai lietuvių / baltų religija savaip gali būti motina, o slavų religijos tėvais turėtume laikyti Iraną, skitus, alanus, iš dalies chazarus.

Lietuvių religijos „šeiminius” santykius su kitomis transalpinėmis religijomis galima nusakyti kaip seseriškus. Galija, Germanija, Lietuva yra, matyt, tos pačios virvelinės keramikos kultūros religijos palikuonės ir čia išlikę daugybė indoeuropietiškų motyvų, randamų nuo Indijos iki Atlanto.