Gintaras Beresnevičius

 

„Lietuvių religija ir mitologija“

 

Lietuvių/ baltų religijų vieta Šiaurės Europos religiniame kontekste (4 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos „Lietuvių religija ir mitologija”)

II.2. LIETUVIŲ / BALTŲ RELIGIJŲ VIETA ŠIAURĖS EUROPOS RELIGINIAME KONTEKSTE

Šiame poskyryje plačiau panagrinėsime Šiaurės Europos kulto steiginių tipologiją Šiaurės Europoje, antraip – transalpinėse religijose, kaip jas klasifikuoja kai kurie šiuolaikiniai religijų istorikai ir klasifikavo senieji romėnai. Transalpinės – tai keltų, germanų, baltų, slavų religijos, kurių kultas turi bendrų bruožų su archajiškomis cizalpinėmis (italikų, graikų, etruskų, Balkanų, trakų / getų ir pan. Tačiau pastarosios, veikiamos substratinių senosios Europos kultūrų, Artimųjų Rytų ir Egipto įtakų, pakeitė savo šventyklų struktūras (pvz., ėmė statyti uždaras, prašmatnias šventyklas). Tuo metu Šiaurės Europoje iki romėnų įtakų įsivyravimo (Galijoje, Pietų Germanijoje) šventyklos buvo veikiau šventvietės – jas atstojo arba jose augo medžiai ar giraitės, stovėjo stabai, kurie vis dėlto „nebuvo uždaryti” – ir tai taisyklė. Net vėlyvaisiais pagonybės Šiaurės Europoje amžiais pradėtos statyti šventyklos buvo be stogo, kartais su stogu, bet be sienų, stabai statyti nišose – vienaip ar kitaip Šiaurės Europa išlaikė indoeuropietišką (ar indo-arijų) archajiškiausią kulto statinių požymį – atvirumą. Baltų statiniai, tiek legendinėje Rivijaus kronikoje minima šventykla Vilniuje, tiek Jano Dlugošo paminėtas bokštas prie Nevėžio, ant kurio kūrenta šventa ugnis, irgi buvo atviri į viršų, kaip ir Rikojoto ąžuolo šventykla. Šie ypatumai baltų šventyklas ne tik įtraukia į Šiaurės Europos kontekstą, bet ir leidžia teigti, kad didžioji aprašymų dalis – autentiška, nes patys autoriai nesuprato „atvirumo”, „bestogiškumo” funkcijos, jokio konteksto čia neįžvelgė. Jis atsiveria tik atliekant visumos, arba kompleksinę, analizę. Šiaurės Europos kulto statiniai – nuo keltų teritorijų iki Upsalos šventyklos Švedijoje, Naugardo Peruno šventyklos, Rikojoto, Vilniaus, Kijevo – neturėjo stogo ar stabai stovėjo atvirame lauke, aikštelėje ir pan.

Cizalpinės religijos tokiom ypatybėm pasižymėjo pačioje savo egzistavimo pradžioje, vėliau įtakų, sinkretizacijos veiksniai sąlygojo, kad buvo pradėtos statyti uždaros šventyklos.

Keliaudami iš vakarų į rytus – keltai, germanai / skandinavai, Pamario slavai, prūsai, lietuviai, rytų slavai – mes matome gentis, kurių religijos tradiciniuose religijų istorijos vadovėliuose arba pateikiamos pramišai su graikų / romėnų religija, helenizmu, Viduržemio jūros baseino kultais ir misterijomis, mitraizmu, Indijos ir Irano medžiaga, arba įvardijamos kaip transalpinės religijos, iš esmės periferinės, esančios nuošalėj nuo Viduržemio jūros baseino religingumo tipo, atitinkamai jos marginalios ir joms dėmesio skiriama gana mažai, išskyrus gal keltus, tačiau ir šie interpretuojami atsižvelgiant į vėlyvąjį kontekstą, kai Galija jau suromėninta ar – dar toliau einant – pasiremiant ankstyvųjų viduramžių sukrikščioninta medžiaga, interpretuojant senąjį religinį turinį praradusias legendas.

Bet kokiu atveju toks mechaniškas skirstymas į indoarijų, Viduržemio jūros baseino arba cizalpines ir transalpinės religijas pastarąsias šiek tiek nuvertina – gana sąmoningai, kaip nedalyvavusias pasauliniuose religiniuose įvykiuose ir virusias kultūringiems ir civilizuotiems pietums barbariškai atrodžiusiose savose terpėse.

Manyčiau, nereikėtų ginčytis dėl tokios pažiūros; veikiau derėtų priimti šį terminą – transalpinės, t. y. cizalpinėms priešingoje pusėje esančios, religijos gali būti apžvelgiamos pagal tą patį principą kaip ir cizalpines ar indoariškos – taigi kaip vientisas masyvas, ir tas religijų istorijos iššūkis turi būti priimtas.

Bent dėl to, kad ilgainiui, po daugelio tyrimų, galėtume tarti, jog transalpinės religijos bendrumo ir religinės istorinės kvintesencijos turi tiek, kad gali būti pripažintos ne tik paskiru dariniu, bet ir gana vientisu religiniu pasauliu Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europos zonoje.

Jo nurašyti vien dėl to, kad čia neatsirado tironijų ir valstybių, nėra pagrindo. Nėra ir dėl to, kad būtent šios religijos, nors ir kokiomis šiurkščiomis formomis kartais reiškėsi, išlaikė tam tikrą etosą, leidusį joms vėliau sudaužyti savaime suirusios Viduržemio jūros kultūros ir civilizacijos likučius ir iš esmės sukurti Europą.

KULTO VIETOS

Keltai

Šventvietės. Cezaris, aprašydamas keltų religiją, druidizmą, papročius, šventovių niekur nemini; jis vartoja terminą locus consecratus – „šventa”, „pašvęsta vieta”. Tiesa, tai gali reikšti bet ką, bet veikiausiai būta šventos giraitės, lauko, tiesiog „šventos vietos”, o ne šventyklos, kurią romėnai išsyk būtų turėję atpažinti kaip šventovę. Šventyklas keltai pradėjo statyti tik paveikti graikų ir romėnų įtakos; anksčiau, kaip pažymi tyrinėtojai, tokios kulto vietos, keltiškai vadinamos Nemed (žodis nemed reiškia „šventas”), buvo įrengtos po atviru dangumi, girių gilumoje esančiose proskynose, giraitėse, taip pat ir ant kalvų, prie šaltinių, palei pelkes ir vandenis, prie protėvių ar didvyrių kapų (pilkapių)12.

Tokiose šventvietėse archeologai yra aptikę 12 metrų aukščio 2000 m. amžiaus ąžuolinio stulpo liekanų (40 m skersmens aikštelės centre). Dažnai šaltiniai mini medžius kulto vietose, taip pat girias, net gilias ir gūdžias girias; pasak Lukano, druidai savo dievus garbino dažniausiai girių gilumoje, o ne šventyklose, būtent ten jie atlikinėdavo savo ritualus13.

Tam tikri medžiai būdavo šventi ar juose gyvendavo konkreti dievybė, dažniausiai tai buvo ąžuolai. Beje, keltų druidai ir prūsų vaidilos šventu laikė amalą, todėl amaluoti ąžuolai buvo garbinami tiek Galijoje, tiek Prūsijoje.

Šventas medis keltų tikėjime buvo siejamas su konkrečios genties konkrečia teritorija: kiekviena gentis turėjo savo medį – genties medį, atspindintį pačios genties klestėjimą ir jos sąsajas su dangaus ir žemės dievais14.

————————-

12 Botheroyd S., Botheroyd P. F. Lexikon der keltischen Mylhologie. Miinchen, 2 Aufl., 1995, p. 189.

13 Ibid.,p. 188-189.

14 Ibid., p. 29.

————————-

Germanai

Šventvietės. Tacitas „Germanuos” 9 skyriuje pasakoja, jog germanai nestato šventyklų; o pasakodamas apie paskirų genčių atliekamus religinius ritualus, jis leidžia suprasti, kad šie atliekami giraitėse; tarp svebų esą viršiausi ir gausiausi semnonai: „Nustatytu laiku visi to paties kraujo giminės atstovai susirenka miške, [kuris yra] šventas dėl protėvių būrimų ir senovinio dievobaimingumo. Genties vardu papjovę aukojimui žmogų, tie barbarai iškilmingai pradeda savo klaikias apeigas. Pagerbia jie miškelį ir kitaip: kiekvienas įeina į jį susirakinęs grandinėmis ir tuo pabrėžia [savo] nuolankumą ir dievybių galią. Atsitiktinai pargriuvusio neleidžiama pakelti, nei jis pats negali atsistoti ant kojų – jam tenka iš miškelio riedėte išriedėti žeme. Visos tos prietaringos apeigos susijusios su jų įsivaizdavimu, kad čia [miške] jų genties pradžia, čia visagalio dievo buveinė ir visa kita jo [dievo] galioje ir jo turi klausyti” (Germaniu, 39), J. Mažiulienės vert. (BRMŠ I 144). Apie lugijams priklausančią nahanarvalų gentį Tacitas sako: esą jie turi senoviniam kultui skirtą miškelį, o tam kultui vadovauja žynys moteriškais rūbais, jų dievai, kaip teigiama, atitinka Kastorą ir Poluksą, o jų vardas Alkai, Aki. Nėra jokių atvaizdų, jokių svetimo kulto pėdsakų, Alkus jie garbina kaip brolius, kaip jaunuolius (Germania, 43, BRMŠ 1144). Kaip teigia germanų religijos tyrinėtojas V. Becas (Betz), dauguma germanų kulto vietų buvo po atviru dangumi ir sutapo su šventosiomis giraitėmis, šventaisiais šaltiniais, šventaisiais medžiais ar šventaisiais stulpais; jokių archeologinių kulto statinių požymių žemyninėje Germanijoje archeologai dar nėra radę; jei tokių ir būta, jie turėjo būti mediniai ir atviri, t. y., romėnų požiūriu, negalėjo būti klasifikuojami kaip šventyklos15. Kulto vietą reiškiantis sen. vok. žodis loh giminiškas lot. lucus ir reiškė „šventąją proskyną miške”, kitas žodis baro reiškė miško šventvietę. Gotų žodis alhs kulto vietai nusakyti yra giminiškas liet. alkas – „šventoji giraitė”. Arba kiti šventą vietą nurodantys žodžiai, tokie kaip horgr, haruc, gali reikšti akmenį, uolą kaip kulto vietą, tačiau ne akmeninį pastatą. Praktiškai, – toliau pažymi Becas, – „germanų šventosios vietos galėjo būti miškas ar uola, o ne koks mažas medinis pastatas, kuriame buvo saugomos kultinės vežėčios ar deivės stabas, laikomi ten iki švenčių ar procesijų”16. Vėlesniais laikais germanai ėmė statytis šventyklas bei stabus romėnų pavyzdžiu, bet kultiniai steiginiai nepasiekė rentinio, akivaizdžiai panašaus į klasikinę pagonišką šventyklą, stiliaus, tarkime, islandų hofbuvo paprasčiausias medinis pastatas, kurio mažesniojoje dalyje stovėjo dievybės stabas, o didesniojoje būdavo keliamos kultinės puotos.

———————-

15 Betz W. Die Altgermanische Religion // Deutsche Philologie im Aufrisss. 2 Aufl. 32 Lieferung. Munchen, 1962, p. 1630.

16 Betz W. Op. cit., p. 1631.

———————–

Žinoma, svarbiausioji ir garsiausioji skandinavų šventykla – tai Adomo Bremeniečio aprašyta Upsalos šventykla, kuri visa spindėjo auksu ir kurią juosė aukso grandinė; joje stovėjo trijų dievų stabai – pirmas minimas Thoras (centre), iš abiejų jo pusių – Vuodan, Odinas, ir Fricco, Frikas.

Galingiausias iš jų Thoras, Potentissimus Thor, valdė orą, žaibus, griaustinį, siuntė palankius vėjus, tiek nešančius lietų, tiek vaikančius iš dangaus debesis, valdė vaisius ir visokeriopą vaisingumą (ruges administrat cum fructibus universis). Odinas vadovavo karo reikalams (bellis praesidet) ir teikė jėgų kovojant su priešininkais, trečiasis dievas Frikas valdė taiką ir malonumus (pacem et voluptatem moderatur) ir jo stabas vaizduotas su atsikišusiu lytiniu organu (cuius etiam simulacrum turpitudinem pre se ferebat). Vodanas buvo ginkluotas panašiai kaip Marsas, o Thoras, kaip ir Jupiteris, laikė skeptrą. Prie šventyklos augo didžiulis plačiašakis ąžuolas, žaliuojantis ir vasarą, ir žiemą, kas devynerius metus čia vykdavo šventės, į kurias rinkdavosi žmonės iš visos karalystės, o karaliai ir paprasti žmonės čia siųsdavo dovanų.

Pasak A. Bremeniečio, skandinavai garbino ir sudievintus žmones, kuriems nemirtingumas būdavo priskiriamas dėl jų atliktų ypatingų žygdarbių. Netoliese augo šventa giraitė, kurioje kabinti paaukotų žmonių kūnai, ji laikyta ypač šventa, nes kiekvienam medžiui šventumo teikė kieno nors mirtis ar paaukotojo palaikai.17 Prisiminkime keltų šventą giraitę prie Masilijos, kur kiekvienas medis buvo aptaškytas žmogaus krauju, ir M. Pretorijaus liudijimą, kad į medį kviečiant dievybę gali prisireikti žmogaus kraujo.

—————————

17 Mannhardt W. Letto-Preussische Gotterlehre. Riga, 1936, p. 217-218.

—————————

Slavai

Pamario slavai. 1000-aisiais Boleslovas Narsusis pradėjo krikštyti Pamario slavus, tačiau be didesnio pasisekimo. Kelis šimtus metų ten klestėte klestėjo senoji religijos forma, ir neatrodo, kad koks nors krikščionybės proveržis būtų įvykęs – jei taip ir atsitiko, tai galėjo tik būti kaip pavyzdys, pretekstas kai kurioms gentims visą savo religinį dėmesį sukoncentruoti į vieną kurią dievybę, kitas paliekant periferijoje ar apskritai jų nebepaisant. Labai tikėtina – ir statant šventyklas.

Gana koncentruota politeizmo forma, būdinga Palabio slavams, aptinkama tose slavų srityse, kuriose iki pat XII a. valstybinė raida buvo labiausiai pavėlavusi iš visų slavų žemių; tačiau religinė organizacija buvo nepaprastai stipri – akivaizdi paralelė su prūsais, kurių žemių susiskaldymo nulemta pasaulietinė sankloda akivaizdžiai nusileido galingai teokratijai.

XI a. pr. Thietmaras aprašo Radgosto šventyklą, kurioje, be svarbiausio dievo Svarožičo, kuris buvo garbinamas labiau nei kitų genčių dievai, ant šventyklos vidaus sienų puikavosi dar kitų dievų ir deivių atvaizdai, dievai mūvėjo baisios išvaizdos šalmus ir dėvėjo šarvus, matyt, tai buvo visų lužitėnų ar Palabio genčių panteonas; šventykla stovėjo ant pamatų iš laukinių gyvūnų ragų; čia pat Thietmaras mini, jog šventykla buvo visų karinių pajėgų rinkimosi vieta, čia kabojo daug vėliavų su dievų atvaizdais, kurios būdavo imamos ir į karo žygius. Pats Radgosto miestas buvo „trikampis”, t. y. turėjo trejus vartus18. Triadinis principas Pietų Pabaltijo šventvietėse tikrai dažnas (prisiminkime trinarę Vilniaus šventyklą, aprašytą Rivijaus, ir triadinį Rikojoto principą). Adomas Bremenietis, aprašydamas šią šventyklą po pusės amžiaus, Radgostą vadina Rethre, o Svarožičą Redigast, mini, kad mieste buvo devyneri vartai (ta pati triguba triada), o pati šventykla didelė, teigia, kad ji pastatyta „demonų” garbei, o iš tų demonų svarbiausias – Radgostas / Redigastas (Templum ibi magnum constructum est demonibus, ąuorum princeps est Redigast). Įdomus A. Bremeniečio liudijimo tęsinys: Simulacrum eius auro, lectus ostroparatus, t. y. jo auksinis (matyt, paauksuotas) stabas ilsisi purpuriniame guolyje19: šitoks stabų guldymas gali liudyti vietos reiškinį, bet galėta būti ir romėniškos įtakos – lectisternium buvo dievų guldymas priešais puotai nukrautus stalus.

———————-

18 Lowmiariski H. Religia Slowian i jej upadek. Warszawa, 1986, p. 172-173.

19 Lowmiariski H. Op. cit., p. 174.

———————–

Helmoldas pasakoja apie obodritų Vagrijos žemės pakraštyje bei ranų genties, kuriai Vagrija mokėjo duoklę, tikėjimus. Helmoldas aprašė tai, ką pats matė, lankydamasis Palabyje po 1131 m. Obodritai, pasak Helmoldo, garbinę giraites ir penatus, kurių pilna laukuose ir sodybose (matyt, tai buvo dvasios globėjos, smulkios dievybės, kai kas panašaus į J. Lasickio sąrašo dievus), o labiausiai jie garbino Provę, Stargardo arba Vagrijos srities dievą, Sivą, palabiečių genties dievybę, Radgostą, obodritų srities dievą. Šiems dievams buvo priskirti ir žyniai, kad juos garbintų ir jiems aukotų. įdomūs Helmoldo apibendrinimai apie Palabio slavų kultą: pasak autoriaus, slavai turi įvairių stabmeldystės apraiškų. Vieniems dievams šventyklose statomi stabai, pvz., Podagai, kitus garbina miškuose ir giraitėse, pvz., Provę, Stargardo dievą – ir jų nevaizduoja.

Helmoldas drauge su vyskupu Geroldu 1156 m. pats lankėsi Provei skirtoje kulto vietoje Vagrijoje. Ji buvo giraitėje, nemus. Kulto vieta buvo stropiai aptverta, aptvaras turėjo dvejus vartus, šventoriuje augo šventi Provei skirti ąžuolai, buvo specialus Provės žynys (flamen), čia būdavo aukojama. Tai buvo visos genties švenčiausia vieta ir čia kas pirmadienį vykdavo teismai, į kuriuos rinkdavosi visa gentis su kunigaikščiu, dalyvaudavo ir pats žynys. Teisinai vykdavo anapus aptvaro, nes už aptvaro įeiti buvo leidžiama tik žyniui, aukotojams (sacerdoti) bei asmenims, ieškantiems prieglobsčio. Iš esmės aprašas, jei neskaičiuosime stabų, atitinka pagrindinius išorinius ir funkcinius Rikojoto bruožus – Prūsijoje teismai buvo sakralinio luomo kompetencija, į patį šventąjį aptvarą tegalėdavo įeiti žyniai, ir čia minimi vietos dievui paskirti ąžuolai, giraitė.20

———————–

20 Lowmiaiiski H. Op. cit., p. 182 ir t.

————————

Aprašydamas Palabio slavų religinę organizaciją, Helmoldas mini svarbiausią ranų genties šventovę Rugijoje, Riūgene, skirtą Sventovitui, kurį Palabio slavai garbino iki 1168 m., kai danų karalius Valdemaras, užėmęs salą, liepė stabą pririšti virve ir vilkti tarp karių rikiuotės, o paskui kalavijais sukapoti į gabalus. Mat iki tol ranai, remdamiesi tuo, kad jų teritorijoje stovi svarbiausia šventykla, versdavo aplinkines slavų gentis mokėti jiems duoklę, kuri buvo siunčiama iš gretimų slavų kraštų, pripažįstančių Sventovitą aukščiausiuoju dievu; taip kaupėsi nemažas lobynas21 (prisiminkime Petro Dusburgiečio ir Simono Grunau teiginius, kad į Romovę aplinkinės gentys siųsdavo aukas, ir Grunau teiginį, kad pusę grobio prūsų kariai privalėdavo perleisti Rikojoto žyniui – irgi akivaizdi užuomina apie Rikojoto išteklių gausą).

———————-

21 Lowmiariski H. Op. cit., p. 190. 22 Lowmiariski H. Op. cit., p. 197-198.

———————–

XII—XIII a. sandūroje rašęs danų kronikininkas Saksas Gramatikas (Saxo Grammaticus) ir XIII a. vid. Knytlingasaga pažymi vieno dievo kultą Arkonoje, Rugijos sostinėje, mini dar vieną religinį centrą nedidelėje Carentia, Karrennz (dab. Garz) gyvenvietėje. Čia stovėjo trys šventovės, skirtos trims dievams, nors veikiau atrodo, kad tai būta tiesiog aptvarų, o pačios šventovės neturėjo sienų, tik stogą; abu šaltiniai pagrindines dievybes taip įvardija22:

Saxo Grammaticus          Rugieuithus      Poreuithus     Porenutius

Knytlingasaga                     Rinvit                   Turupit        Puruvit

Čia dera prisiminti Adomą Bremenietį, kuris aprašė Upsalos šventyklą, ir Simono Grunau minimą Rikojoto triadą:

Adamus Bremenensis       Vuodan            Thor             Fricco

Simon Grunau                      Patollo         Perkūno        Patrimpo

Palyginus duomenis, Rugijos triada atsiskleidžia kaip pereinamasis panteonas tarp upsalietiškojo ir rikojotiškojo. Dėl pirmosios vietos kol kas pernelyg daug neaiškumų, bet prisiminkime, kad Palabio slavų panteonai dar palyginti neseniai susiformavę, o dievai dažniausiai yra teritoriniai valdovai, akumuliuojantys daugelio penatų, pasak Helmoldo, funkcijų. Tai gali būti „Rugijos” dievas lygiai kaip „rugių dievas” – baltiškas substratas čia akivaizdus. Antrasis dievas Turupitas ar Porevitas galėjo atitikti Thorą / Perkūną / Peruną, būti, taip sakant, vietos Griausmavaldžio dialektizmas, kurį Knytlingasaga atpažįsta kaip Thorą. Trečiasis dievas, Porenutius ar Puruvitas, matyt, atitiko linksmybių dievą, ekonominės ir vaisingumo funkcijos suvereną – Friką ar Patrimpą. įspūdis toks, tarsi Palabio slavų panteonas buvo pereinamoji forma tarp Upsalos ir Rikojoto triadų; tai galima aiškinti arba intensyviomis germanų / skandinavų įtakomis Palabyje, sumišusiomis su vietos vakarų baltų įtakomis; lygiai taip pat galima manyti, kad čia Palabio ir Pamario vakarų baltų substratas „pats” suformavo savitą triadą, kuri turėtų būti suprantama ne kaip baltų ir skandinavų sinkretinis, o kaip savarankiškas vakarų baltų / šiaurės vakarų slavų religinis trinaris darinys.

Rytų slavai, pripažįstama, šventyklų neturėjo. Kulto vietos būdavo tik šventos giraitės ir stabai, sustatyti po atviru dangumi (Kijeve ir Naugarde). Vakarų slavų, Lenkijos ir Čekijos teritorijose senųjų religijų šventyklų pėdsakų nėra, dievams aukota giraitėse ar didesnėse aukštumose; nors tokių kulto vietų pėdsakai akivaizdūs, – tarkim, Pietryčių Lenkijoje kalnų viršūnėse išlikę akmeniniai ratai, vėlesni stabai ir akmeniniai kulto objektai, – vis dėlto jie priskirtini keltams. Drauge nepamirština, jog ta pati „keltiška” tradicija rutuliojosi labai ilgai, ir neatrodo, kad su esminiais pertrūkiais. Dar IX-X a. Silezijoje esančios šventvietės bei kulto centras Lysa Gūroje tiesiog suklestėjo – šis buvo apsuptas akmens siena, o krikščionybę įvedus čia pastatytas vienuolynas garsėte garsėjo stebuklais. Pagal tradiciją, kurią lenkų mokslininkai pripažįsta patikimesne tarp kitų legendų, Lysa Gūros aukštumoje žmonės garbino tris dievybes – Ladą, Bodą, Leli23. Kyla įspūdis, jog keltiško substrato įtaka akivaizdi ir todėl mes matome tris matronas ar panašią populiarią keltų deivių triadą.

——————————

23 Gassowski J. Kult religijny/7 Maly stownik kultury dawnych slowian. Warszawa, 1989, p. 577-582.

——————————-

Bet kokiu atveju Palabio slavai yra išimtis – būtent jie vieninteliai iš slavų turi tam tikras šventyklas. Palabio slavų šventyklas ar šventoves apibendrinant trumpai galima štai ką pasakyti: tai kulto vietos, dėl šiaurės germanų ir skandinavų vėlyvosios įtakos susiformavusios šventovėlės, kuriose tėra vietos stabui; daug kur auga medžiai, giraitės; kai kurie dievai išvis neturi atvaizdų, be to, jie garbinami giraitėse kaip ir anksčiau.

Tuo metu rytų slavų religijose išlaikomas palyginti archajiškas kulto vietos supratimas – stabai yra, nors, atrodo, gana vėlyvi, ir statomi jie atvirame lauke, kaip liudija Peruno šventvietės kasinėjimai Naugarde ir Rusios kunigaikščio Vladimiro Kijeve pastatyti stabai (družinos, kariaunos dievai buvo pastatyti „vne dvora teremnogo” – už kunigaikščio dvaro ribų ar priešais jį); Perunas, Chorsas, Dažbogas, Stribogas, Semarglas ir Makošė stovėjo po atviru dangumi. Beje, Kijevo panteonas iš tikrųjų turėjo labai nedaug ką bendra su Palabio slavų dievais, nebent tarp jų Turupito ar Porevito įžiūrėtume Peruną, o tai gana tikėtina.

ŽYNIAI

Keltai

Pagrindinis liudijimas apie keltų druidus – garsusis Julijaus Cezario De helio Gallico fragmentas, VI 13-14 ir t.t. Pasak Cezario, druidai tvarko visus religinius reikalus, moko jaunimą ir yra pelnę ypatingą žmonių pagarbą. Jie skelbia nuosprendžius visais ginčytinais klausimais – tiek visuomeniniais, tiek privačiais; druidai sprendžia visus reikalus: teisia už nusikaltimus, sprendžia turtinius ginčus ar ginčus dėl teritorijų ribų; jie skiria apdovanojimus ir bausmes; o jeigu kas nors – ar paskiras žmogus, ar visa gentis – nesutinka su jų sprendimu, jie kaltąjį nušalina nuo dalyvavimo aukojimuose, ir tai pati baisiausia bausmė. Tokie atskirtieji laikomi bedieviais ir nusikaltėliais, jų šalinamasi, vengiama su jais bendrauti, jie neturi jokių teisių. Visų druidų priekyje yra vienas, kuris turi didžiausią autoritetą. Po jo mirties jį pakeičia labiausiai nusipelnęs, o jeigu tokių keletas, tada sprendžiama balsavimu, o kartais net ginklu. Tam tikru metų laiku druidai renkasi į susirinkimus šventoje vietoje kornūtų genties teritorijoje, kuri yra visos Galijos centras. Čia iš visur renkasi besi-bylinėjantys žmonės ir jie paklūsta druidų sprendimams. Druidai ilgai mokosi, ir visko mokosi atmintinai; raštas jiems pažįstamas ir prireikus naudojasi graikų alfabetu, tačiau užrašinėti šventą savo mokymą jie laiko nuodėme. Jaunimui jie perduoda žinias apie nemirtinguosius dievus, jų valdžią ir galybę, apie sielos nemirtingumą, apie šviesulius bei jų judėjimą.

Visi šio krašto gyventojai labai pamaldūs, todėl tie, kurie serga ar dažnuose karuose susiduria su pavojais, duoda dievams įžadus paaukoti žmogų. Esą vieno žmogaus gyvybę galima išpirkti tik kita. Aukojami žmonės deginami, kartais jų neįtikėtinai daug sukišama į iš vytelių nupintas milžiniškas baidykles, ir jos vėliau padegamos.

Prieš lemiamą mūšį jie savo dievui (Cezario vadinamam) Marsui paskiria būsimąjį grobį ir po laimėtos pergalės paaukoja viską, kas užgrobta gyvo, o visą kitą turtą suneša į vieną vietą; tokių krūvų čia daug ir niekas nedrįsta prie jų prisiliesti.

Vyrai turi valdžią žmonų ir vaikų gyvybei, o jei vyras miršta ir ant jo artimųjų ar tarnų krinta kokie nors įtarimai, jie teisiami, kankinami ir baudžiami mirtimi sudeginant.

Viskas, kas mirusiajam gyvam buvo miela ir brangu, metama į ugnį; net gyvūnai būdavo deginami ir jo vergai bei klientai, jeigu jis juos išties mylėjo.

Visa ši Cezario informacija tiesiog pažodžiui atitinka prūsų, iš dalies ir lietuvių papročius – prisiminkime Šventaragio, Algirdo, Gedimino laidotuvių aprašymus, kai kartu su mirusiaisiais deginami ir jų žirgai, sakalai, medžiokliniai šunys, ginklai ir vienas mylimas ar atsidavęs tarnas ar bajoras. Dalies grobio aukojimas dievams Prūsijoje irgi buvo praktikuojamas – čia aukota pusė grobio, Lietuvoje – trečdalis.

Pasak S. Grunau kronikos duomenų, prūsų krivis kirvaitis būdavo vyriausiasis iš vaidelotų; jam mirus, iš autoritetingiausių žynių vaidelotų būdavo renkamas naujas krivis; vaidilos mokė žmones ir jaunimą apie dievus ir teisę, jie (o ne pasaulietiniai valdovai) spręsdavo teisinius klausimus, jie teisdavo ir nuosprendis dažniausiai buvo nusikaltusįjį atitolinti nuo dievų ir sudeginti; Prūsijoje vyras (šeimos galva) irgi buvo šeimos narių gyvybės ir mirties viešpats, jo valioje būdavo, tarkime, neklusnią žmoną ar vaikus, tapusius našta, sudeginti; druidai rinkdavosi ir teismus vykdydavo Galijos centre, plg. Petras Dusburgietis savo pasakojimą apie Romovę pradeda tardamas: „Šios klastingos tautos [gyvenamų žemių] viduryje – Nadruvoje -buvo vieta, kurią vadino Romuva”. (BRMŠ 1344)

Germanai

Pasak Cezario, germanai neturi druidų, kaip galai, kurie vadovautų religiniams reikalams (Neque druides habent, qui rebus divinis praesint), ir aukojimams neskiria daug reikšmės. Jie tiki tik tais dievais, kuriuos mato ir kurie jiems padeda – Saulę, Vulkaną ir Mėnulį; apie kitus dievus jie nė girdėti negirdėję (VI, 21). Šis Cezario pasakymas gal pernelyg šiurkščiai apibūdina germanus; Tacitas ir juolab vėlyvieji šaltiniai kalba ir apie dievus, ir apie žynius, prie pastarųjų mes ir apsistosime.

Germanų oficialiuosius žynius, „profesionalus”, Tacitas vadina sacerdos civitatis (Germ., 10), nors aukoti galėjo ir šeimos galva (pater familias) – čia galima prisiminti rigvediškąją tradiciją. Pagrindiniai aukojimai buvo valdovo, karaliaus ar karaliuko prerogatyva. Tačiau atrodo, kad germanų žyniai galėjo turėti tam tikrą hierarchiją, arba skirtingus autoritetų lygmenis; Amianas Marcelinas (Ammianus Marcelinus [28, 5,14]) teigia, kad burgundų gentyje buvo vyriausiasis žynys (sacerdos apud Burgundios omnium maximus vocatur Sinistus). Tikėtina, kad burgundai tokie nebuvo vieninteliai.

Žynių funkcija, be aukojimų, germanams buvo ir teisės priežiūra. Juos kaip (kruvinų aukų) aukotojus žymi tokie žodžiai kaip sen. vok. bluostrari, blotere, gotų gudblodstreis, o kaip juridinės funkcijos atstovus – sen. vok. Evart („įstatymų sergėtojas”), sen. fryzų asega („įstatymų sakytojas”) ir pan.

Strabonas (7, 2) praneša apie kimbrų žynes moteris: jos aprašomos kaip žilaplaukės basakojės moterys baltais drabužiais, kurios perpjauna aukojamam belaisviui gerklę virš aukojimų katilo ir pranašauja iš kraujo tekėjimo. Apie vestgotų moteris žynes pranešama IV a., tačiau, kaip ir kitais atvejais, atrodo, kad moterims germanai priskyrė daugiau aiškiaregystės dovaną, ir jų sakralinė žyniška funkcija telkdavosi į pranašavimą24. Apie prūsų moteris žynes žinome iš P. Dusburgiečio; įdomu, kad kronikininkas galindų žynę vadina sacra etprophetissa (BRMŠ 1333), t. y. ji irgi priskiriama prie pranašių.

Svarbią vietą savo tikėjimuose germanai skyrė pranašavimams, orakulams – burta iš žirgo prunkštimo, ir tai buvo laikoma vienu reikšmingiausių ženklų, iš paukščių skrydžio ir giedojimo spėta ateitis (Germanio, 10), ir tai žinoma iš daug vėlesnių liudijimų – visa tai mes regime taip pat ir iš lietuviškos bei prūsiškos medžiagos. Lygiai žinome apie lietuvių ir prūsų paprotį metant burtus spėti dažniausiai netolimą ateitį; burtas, atrodo, buvo medinė lazdelė ar medžio trinkelė; Tacitas aprašo labai panašų germanų paprotį – metant specialias burtų lazdeles; atrodo, buriant lazdelės su atitinkamom runų įrantom būdavo metamos tris sykius ir iš trijų pranešimų susidėliodavo atsakymo tekstas (ar prasmė). Germanai burtus mesdavo trissyk ir tada nulemdavo belaisvių likimą; Cezaris praneša apie iš svebų nelaisvės išvaduotą romėnų karį Valerijų Procilą (Valerius Procillus), kuris pats pasakojo karvedžiui, kad gyvas nelaisvėje liko tik burtų dėka – svebai, spręsdami, ar jį sudeginti, ar palikti gyvą, trissyk metė burtus, ir visus kartus burtai krito Procilui palankiai (De bello Gallico, I, 53); lygiai taip pat Alkuinas VIII a. aprašydamas švento Vilibrordo gyvenimą pasakoja, kaip jis buvo patekęs į fryzų karaliaus Redbado nelaisvę. Karalius tris dienas tris sykius metė burtus „pagal savo paprotį” dėl suimtų krikščionių likimo, ir visi burtai krito palankiai, tad visi krikščionys, išskyrus vieną, kuriam nepasisekė, liko gyvi25. Čia galime prisiminti Hirtzhalso epizodą iš Petro Dusburgiečio kronikos – kai burtai metami tris sykius ir trissyk iš eilės krinta nelaimingai teutonui, tai turbūt reiškia ne dėl Kęstučio įsikišimo trigubą nelaimingų burtų kartojimą, o tiesiog tradicinį burtų metimą tris kartus – tik toks metimas galėjo nulemti belaisvio likimą.

——————————-

24 Betz W. Op. cit., p. 1633.

25 Betz W. Op. cit., p. 1636-1638.

——————————–

Palabio slavai

Pasak Thietmaro, Radgosto šventykloje buvo skiriami specialūs žyniai: jie aukodavo stabams aukas, mesdavo burtus ir burdavo iš žirgo, kuris ir pats buvo kulto objektas; grįžus iš karo žygio, dievams nešta dovanų, aukota žmonių ir galvijų. Žyniai kontroliavo šventyklos lobyną, patys buvo labai gerbiami, tik jie turėdavo teisę sėdėti per pačias apeigas26. Heimoidas, aprašinėdamas obodritų žynius, – juos jis vadina flamines arba sacerdotes, – nelabai funkcijas išskiria; apskritai, kaip Palabio slavų žynių funkcijas apibendrindamas nusako H. Lovmianskis, pagrindinės žynio funkcijos buvo aukojimai dievams ir būrimai (tiksliau, būrimai metant burtus). Atlikti apeigų rinkdavosi vyrai, moterys, vaikai, dažniausiai aukoti jaučiai ir avys, tačiau neretai ir žmonės, nes manyta, kad tokia auka dievams teikia ypatingą malonumą – aukos objektas buvo paties aukojamojo galva, pvz., 1066 m. obodritai Radgostui paaukojo vyskupo Jono galvą, užmovę ją ant ieties27. Žinoma, čia prisimintinas prūsų elgesys su šventu Vaitiekumi – jo nukirstą galvą šie pamauna ant aukštos karties.

———————

26Lowmiariski H. Op. cit., p. 172.

27 I.owmiariski H. Op. cit., p. 184-185.

———————-

Pasak Helmoldo, žynys, sudėjęs auką, burdavo iš jos kraujo, o po aukojimo liaudis leisdavosi puotauti ir šokti, tai vėl primena S. Grünau aprašytas prūsų apeigas – po religinio aukojimo krivis pranašaudavo, o paskui prasidėdavo puota ir linksmybės.

Kijevo Rusioje žyniai, atrodo, turėjo didelę įtaką provincijoje ir gebėjo sukurstyti du sukilimus prieš krikščionis, tačiau stiprioje karinėje feodalinėje valstybėje jie neįgijo reikiamo autoriteto ir jėgos, kad pasipriešintų valdovo valiai iš esmės. Žyniai (volchvai) egzistavo ir po valstybės krikšto provincijoje jų įtaka ilgai buvo juntama, juolab kad su jais kaip žiniuonimis ar šamanais stačiatikybė nekovojo, inkvizicijos institucijos stačiatikiai taip pat neturėjo.

Trumpai apibendrinsime tai, ką pastebėjome transalpinių religijų kultų steiginiuose bendra ir kai kuriuos čia probėgšmais paminėtus ritualus. Visų pirma tai tradicinis transalpines Europos kulto vietos požymis – jos buvimas miške, giraitėje, medyje, akmenyje, uoloje, ant kalno etc. Pirma sąlyga – atviras dangus. Šventovės imamos statyti tik dėl Viduržemio jūros baseino religijų ar krikščionybės įtakos – ir tai veikiau ne didingi rūmai dievams, o sakralūs mediniai namai, skirti aukojimams. Be to, jie atviri iš šonų, t. y. tik stogas ir keturi stulpai, arba – neturi stogo (Vilniaus šventykla).

Turėtume kiek pakeisti savo požiūrį į šventyklų buvimą ar nebuvimą kaip į religijos „civilizuotumo”, „universalumo” ženklą. Šiame kontekste galime tarti, kad religinė sistema be šventyklų iš tikrųjų gali egzistuoti, jei yra kulto centrai, susiję su gamtos objektais ir dievybės reiškiasi per juos. Šiaurės Europoje matome tiesiog panišką baimę ar nenorą uždaryti dievą po stogu – pažymėkime – tai stiprus klajoklinis genotipas.

Bet kokiu atveju egzistuoja gana tvirtas žynių luomas, kuris socialiniu požiūriu turi skirtingą įtaką, bet visada jo pagrindinės funkcijos – aukojimai, būrimai, ateities pranašavimas.

Kelia nuostabą, kad tarp prūsų ir keltų žynių beveik nėra tarpinės grandies, tai dvi druidizmo salos; vis dėlto tam tikra pereinamoji grandis – iš esmės teokratinė Palabio slavų organizacija, aplink dievų šventoves telkiasi gentys, čia lobynai, centrai – sakraliniai, kariniai ir pasaulietiniai – tik žynių luomas neturi tokių plačių įgaliojimų kaip Galijoje ir Prūsijoje. Germanų žynių luomas, kaip ir pats religingumo pobūdis, – silpnas, tačiau tokie reiškiniai kaip Upsalos šventykla liudija susiformavimą labai stiprių religinių centrų, kurių negalėjo nepaisyti joks pasaulietinis valdovas; neatsitiktinai senoji Švedijos sostinė Upsala, o Vilnius ir iki tapdamas sostine buvo religinis centras.

Klausimas apie stabus ir šventyklas nėra esminis – jei ir buvo tokių reiškinių, tai jie buvo tos religijos ir pasaulėžvalgos marginalijos, ir jei buvo statomi statiniai, dievai vis dėlto neuždarinėti – tai liudija bokštas prie Nevėžio su žynių kūrenama amžinąja ugnimi, Perkūno šventykla be stogo, taip pat ir Rikojotas, kuriame panaudota vienintelė „statybinė” medžiaga – audeklai apie šventą ąžuolą.