Rimvydas Budrys
„Lietuvos humanistinės psichologijos idėjų ir praktikos raida”

(Pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje „Fromm‘o aktualumas šiuolaikinei psichoterapijai“, kuri vyko 2013 m. gegužės 17 d. Kaune)

Šiandien padarysiu pranešimą tema „Lietuvos humanistinės psichologijos idėjų ir praktikos raida“. Kodėl būtent psichologijos, o ne psichoterapijos, paaiškės mano pranešimo eigoje. Tai reiškia, kad reikės pažvelgti maždaug į 20 su virš metų laikotarpį, kai Lietuvoje humanistinės psichologijos gyvavimas buvo įformintas ir nuo 1991 metų egzistuoja asociacijos rėmuose. Nors pati humanistinė psichologija Lietuvoje kiek anksčiau prasidėjo jos idėjų propagavimu kiek tai buvo įmanoma tuo laiku, t.y. kažkur keletą metų prieš tai. Maždaug nuo 1994-95 metų. Tai nuo to ir pradėsiu, nuo, galima sakyti, jos priešistorijos.

—————————–

Humanistinės psichologijos priešistorija Lietuvoje buvo susijusi su keliais žmonėm, t.y. dabartiniu profesoriumi Rimantu Kočiūnu, Aleksandru Kučinsku, Remigijumi Bistricku ir dar eile kitų psichologų. Tame tarpe ir aš dalyvavau šiek tiek jos priešistorijoje, nors ne visoje. Tai kai ką galiu nuo savęs ir pridurti.

Tai pirmiausia buvo bandymas įvesti į dar tik besiformuojančią psichologinę praktiką visumoje, į psichologinį konsultavimą, grupinę terapiją, asmeninę psichoterapiją amerikiečių humanistinės psichologijos mokyklos tam tikrus elementus. Tai yra pagrindinių autorių Karlo Rodžerso, Viktoro Franklio (nors jis buvo iš europietiškos egzistencinės mokyklos), ir gal kiek mažiau Abraham Maslow mintis ir jau esamus praktikos pasiekimus.

Šia prasme tuo laiku buvo gana reikšmingos dviejų psichoterapijos patriarchų Viktoro Franklio ir Karlo Rodžerso kelionės į tuometinės Tarybų Sąjungos sostinę Maskvą. Jie ten pravedė seminarus, kuriuose sugebėjo sudalyvauti Rimantas Kočiūnas. Tai dar labiau sustiprino tų idėjų palaikymą Lietuvoje, nes iki tol šaltiniai buvo literatūriniai, iš tekstų, akivaizdžiai nesusidūrus su tos mokyklos atstovais.

Na dar praktikoje turėjo įtakos tuo metu labai populiarūs pavasariniai Vilniaus psichoterapiniai seminarai, į kuriuos atvykdavo dalyviai iš visos Tarybų Sąjungos. Ten jau vyko tam tikri humanistinės psichologijos bandymai. Bet seminarai ir grupės ten vykdavo tarpusavio ieškojimuose, nes iš Vakarų autorių ten niekas dar nebuvo atvažiavęs.

———————-

Taigi, kurį laiką Vilniuje egzistavo grupelė žmonių, kuri rinkdavosi, diskutuodavo, šiek tiek eksperimentuodavo, bet vis vien daugumoje tai lietė tik pačias idėjas.

Kaip būtent reikia dirbti su klientu, kuris kreipiasi dėl savo problemų, kokiu būdu organizuoti susitikimų grupes, kad jos būtų humanistiškai orientuotos. Tai čia daugumoje K. Rodžerso idėjos turėjo įtakos, kaip nederektyviai vedantis grupes ir kaip dirbantis individualiai.

Taip grupelė Lietuvos psichologų karts nuo karto diskutuodavo, o apie 1990 metus ji persikėlė į Vilniaus Universitetą. Nuo tada prasidėjo labiau susiformavusios grupės susitikimai. Jie vykdavo kartą per mėnesį, ir kur kas nors pateikdavo pranešimą sau svarbia tema iš humanistinės-egzistencinės psichologijos. O po to prasidėdavo diskusijos, kurios dažnai prasitęsdavo iki vėlyvo vakaro.

——————
Situacija iš esmės pasikeitė po pirmos Tarybų Sąjungos ir JAV humanistinės psichologijos konferencijos 1991 metų vasarą, kuri vyko Maskvoje. Joje dalyvavau aš, Leonas Judelevičius ir dar eilė Vilniaus Universiteto tuometinių psichologijos studentų. i konferencija padarė postūmį humanistinės psichologijos įsitvirtinimui Sovietinėje erdvėje, o ypač buvo svarbi mums, Lietuvai atsiskiriant nuo Tarybų Sąjungos.

Ir mes, maždaug praėjus pusmečiui po Maskvos konferencijos, 1991 m. pabaigoje įkūrėme Lietuvos Humanistinės psichologijos asociaciją, kurios pirmuoju prezidentu tapo jos pradininkas Lietuvoje Rimantas Kočiūnas. Atsiradus asociacijai, humanistinė psichologija Lietuvoje įėjo į kryptingas vėžias, organizuojant savo krypties renginius plačiam psichologų ratui. Lietuvai tapus nepriklausomai, tapo įmanoma kviestis atstovus iš Vakarų.

Taip nuo 1992 metų mes jau asociacijos vardu pakvietėm eilę humanistinės psichologijos autorių iš JAV, vienas iš pirmųjų kurių buvo Donalds Rottberg, pateikęs egzistencinės meditacijos praktikumą, nukreiptą į adekvatų buvimą socialinėje erdvėje.

Tai buvo reikalinga tam, kad galėtume realizuoti mūsų psichologų poreikį susigaudyti tuometinės Vakarų humanistinės psichologijos idėjų erdvėje, ir tam, kad mūsų psichologai galėtų įgyti platesnę praktinę patirtį. Taip pat buvo svarbu išsiaiškinti, kokios yra mūsų pačių galimybės realizuoti humanistinės psichologijos idėjas praktikoje. Taigi, šie renginiai turėjo didelį postūmį intensyviam Humanistinės psichologijos asociacijos gyvenimui, į kurį be specialistų įsiliejo daug Vilniaus Universiteto (o kiek vėliau ir Kauno Universiteto) psichologijos studentų.

Per kelis metus atvyko keletas humanistinės psichologijos mokyklos specialistų iš Vakarų, ir taip mes akivaizdžiai susipažinome su pagrindinėmis humanistinės psichologijos pakraipomis. Iš jų galiu paminėti Ben Kolodzin, kuris supažindino su potrauminiu darbu humanistinėje paradigmoje, profesorius Stanley Krippner iš Saybrook humanistinės psichologijos instituto (Kalifornija) ir profesorė Rut-Inge Heinze ir Berklio universiteto.

Profesorius S.Krippner buvo vienas iš humanistinės psichologijos steigėjų, žinomas savo darbais transpersonalinėje psichologijoje, tyrinėjęs šamanišką tradiciją, virš 20 metų vadovavęs Sapnų tyrimo laboratorijai ir sukūręs originalią asmeninės mitologijos koncepciją. Į Lietuvą S. Krippner buvo atvykęs net tris kartus, įvairiais aspektais pristatydamas savo asmeninės mitologijos koncepciją. Krippner‘io koncepcija turėjo nemažą įtaką ir mano paties mitologijos teoriniuose tyrinėjimuose ir praktiniuose bandymuose. Jo įtakoje sukūriau originalią mitologinių patyrimo grupių metodologiją.

Kultūros antropologijos profesorė Rut-Inge Heinze į Lietuvą buvo atvykusi du kartus ir pravedė šamanizmo studijų seminarus, orientuotus į šiuolaikinę humanistinę psichoterapiją. Visų šių autorių seminarai turėjo didelį susidomėjimą, nes į juos atvykdavo daug dalyvių, tame tarpe ir nemažai studentų. Taip pat jų seminarai padarė nemažą įtaką ir bendrai humanistinės psichologijos asociacijos veiklai, nes vėliau keletas psichologų gautą patirtį įtraukė į savo veikos arsenalą, o asociacijoje suformavo keletą tradicinių renginių.

———————–
Tas asociacijos judėjimas su užsienio specialistų pritraukimu tęsėsi iki 1998 metų ir pasibaigė su bendra tarptautine konferencija, kuri vadinosi „Humanistinė psichologija, įžengiant į XXI amžių“. Ją 1998 metų rudenį Vilniuje organizavo LHPA kartu su nesenai įsteigtu Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutu.

Šioje konferencijoje iš Vakarų dalyvavo jau minėtas prof. S.Krippner, humanistinės psichologijos metodologas iš Seibruko instituto prof. Collen‘as, mitologo Džozefo Kempbello fondo prezidentė Rebeka Armstrong , humanistinės psichologijos atstovas iš Anglijos prof. Rouen‘as, egzistencialistas iš Ridžen Koledžo (Londonas) Simon du Plock, iš Rusijos humanistinės psichologijos asociacijos Sankt-Peterburge steigėjas psichoterapeutas Viktor Kagan ir visa eilė kitų pranešėjų.

Su ta konferencija galima sakyti užsibaigė LHPA poreikis turėti kažkokių tai išorinių idėjų ir praktikos šaltinių. Nors jau iki tol mūsų asociacijoje buvo vykdomos savarankiškos paieškos, bet dar daug renginių vyko tarytum paraleliai, derinant savo pačių veiklą su atvykusiais iš užsienio autorių seminarais. Dar iki tos konferencijos buvome sumanę prie LHPA sukurti savotišką Seibruko instituto filialą Lietuvoje, bet dėl techninių sunkumų šito projekto nerealizavome, bet tas užmanymas turėti savo mokymo įstaigą buvo realizuotas kitaip. LHPA lyderiai 1986 m. įsteigė Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutą, kuris tapo savarankiška mokymo organizacija, dirbanti vien tiktai mūsų erdvės autorių pajėgumais.

—————————–
Tai kaip vyko tie mūsų idėjiniai ieškojimai? Ir kaip buvo vykdomi bandymai realizuoti tas idėjas praktikoje?

Taigi, pradedant nuo 1992-1993 m., mes jau pradėjime galvoti apie mūsų pačių rengiamus seminarus, tiek teorinius, tiek praktinius, ir jau 1992 m. įvyko keli mūsų pačių organizuoti seminarai. Pirmiausia transpersonalinės psichologijos seminaras jau 1992 m. rudenį, kuris įvyko Baltijos pajūryje, Palangoje ir buvo pavadintas „transpersonaliniu žaidimu“. Tame seminare bandėme surasti savo savitą kelią požiūryje į transpersonalinę psichologiją, nes nuo pat pradžių ta transpersonalinė psichologija, kuri buvo paplitusi Amerikoje, pakitusių sąmonės būsenų transpersonalinė psichologija, jinai pas mus mūsų erdvėje turėjo gana ribotą interesą.

Dar prieš įsisteigiant asociacijai, pas mus jau buvo įvykę keli seminarai su holotropiniu kvėpavimu ir tuo matu populiaria LSD terapija. Bet jie buvo uždari ir vyko labai ribotoje dalyvių erdvėje. Buvo akivaizdu, kad mūsų erdvėje, tokiems seminarams neužteks jiems motyvuotų dalyvių, todėl reikėjo ieškoti kitokio pagrindimo ir realizacijos kelių.

Toliau didele dalimi mano paties iniciatyva, transpersonalinės psichologijos sferoje buvo pasiūlyta mitologijos studijų idėja. Ją iniciavo jau įvykęs susitikimas su S. Krippner ir pirmo transpersonalinės psichologijos seminaro rengimas 1992 metais. Į mitologiją buvo pasiūlyta pažvelgti kaip į specifinės pasaulėžiūros formą, kuri yra susijusi su ta užasmenine erdve, prie kurios bando prisiliesti tradicinė transpersonalinė psichologija. Dabartiniame pasaulyje mitologija nėra tokia akivaizdi ir realistiška kaip koks nors mokslinis faktas. Bet ji egzistuoja savotiškame užribyje, kuris ir dabartiniam žmogui gali būti prieinamas. Todėl galima ta linkme vykdyti ir organizuotus kryptingus ieškojimus, kuriuos neužilgo humanistinės psichologijos asociacijoje apiforminome „mitinio patyrimo seminarų“ vardu.

———————–
Tai tas pirmasis transpersonalinės psichologijos seminaras sutraukė nemažai dalyvių, tame tarpe studentų, ir atskleidė galimybę prisiliesti prie vidinės, giluminės mitologijos, kurioje yra gana sunku atskirti, kas yra asmeninė, o kas kolektyvinė, nes tai yra tarpusavyje susipynę, integravęsi asmenybėje. Tie seminarai turėjo tolesnius pratęsimus dešimčiai metų iki 2001 m., kurie tradiciškai ir toliau vyksta rudenį pajūryje. Tik vėliau jau buvo pavadinti mitinio patyrimo seminarais.

Jeigu lyginti su psichoanalize, tai mūsų paieškos transpersonalinės psichologijos srityje, bandant prisiliesti per asmeninę mitologiją prie kolektyvinės mitologijos, yra panašus į perėjimą psichoanalizėje nuo froidiškos asmeninės pasąmonės link Karlo Gustavo Jungo kolektyvinės pasąmonės paradigmos. Mes savo seminaruose kurį laiką dar operavome šiomis psichoanalitinėmis paradigmomis, bet neužilgo jų atsisakėme ir dabar daugumoje vietoj jų įsitvirtino tiesiog mitologijos sąvoka.

Tai yra tai kas susiformuoja kaip pasaulėžiūra, egzistuojanti įvairiomis formomis (ne tik verbaline), kuri gali būti ir aiškiai reflektuojama kaip asmeninis supratimas, vertybinės orientacijos, ir būti gana išplaukusiame pavidale, kaip tam tikra nežinia kaip susiformavusi vidinė nuostata (pvz., konservatyvumas) ar net kaip imprintingas tam tikram maistui. Tos įvairialypės mitologijos gali būti susiformavusios per asmeninės istorijos patirtį, arba gali būti perimtos tradiciškai per šeimą ir kitus artimus žmones, o taip pat įvairius socialinius šaltinius.

Taip mes savo seminaruose daugybę kartų įsitikinome, kad žmogaus asmeniniai mitai integruojasi ne tik su kultūros mitologija, bet ir su socialine mitologija, kas iki tol šaltiniuose nebuvo akivaizdžiai akcentuojama. Tai ypač aktualu, nes socialinė mitologija yra būtent ta dabar veikianti mitologija, kuri užvaldo didžiules žmonių mases, kurios konkretūs mitai egzistuoja palyginus neilgą laiką, bet kurie energetiškai yra labai įtakingi ir taip patraukia daug žmonių. Tuo pačiu socialinių mitų įtakoje įvyksta nepastebima asmenybės infliacija, pasireiškianti nereflektuojamu priešinimuisi kitokioms pasaulėžiūroms, ir galiausiai ardanti asmenybės etinį pagrindą. Visa tą socialinės mitologijos įtakotą dinamiką galima lengvais pastebėti XX amžiaus istorijoje ir dabar akivaizdžiai pamatyti besikeičiančiame šiuolaikiniame pasaulyje.

————————–

Tai tie vėlesni seminarai buvo ir į tai nukreipti – per asmeninę mitologiją atskleisti veikiančią socialinę mitologiją. Kiekvienas tas mitinio patyrimo seminaras turėdavo savo temą, pvz., „Išsilaisvinimas“, „Niekas“, „Autoportretas“ ir 2001 m. pasibaigė tema „Sferų muzika“.

Tai tas socialinės mitologijos aspektas kažkiek susišaukia su Eriko Fromm‘o socialinės erdvės studijomis psichoanalizėje, kuriose jis pabrėžia sociumo svarbą žmogui. Skirtumas tik tas, kad Fromm‘as socialines paradigmas analizavo per Ego susidūrimą ir konfliktą su Super-ego psichoanalitinės koncepcijos rėmuose, o mes į socialinius mitus žvelgiame kaip į bandymą pakeisti tradicinius kultūros mitus, su kurių trūkumu šiuolaikinis žmogus nuolat susiduria. Mums buvo svarbu ne tik atpažinti veikiančią socialinę mitologiją, įsitvirtinusią dabartinio žmogaus sąmonėje, bet ir tai, kaip būtų galima keisti destruktyviai veikiančius socialinius mitus, pastebimus nuostatose, pasaulėžiūroje ir pan.

——————————–

Vėliau nuo 2002 m. LHPA mitologinius seminarus transformavome į platesnio pobūdžio seminarus, kurie buvo pavadinti „transkultūrinės psichologijos seminarais“. Šiuose seminaruose į kultūrą buvo žiūrima labai plačiai, išeinant iš įprasto kultūros psichologijos rėmų, kaip į visą tai, kas egzistuoja kaip vientisas laukas ir yra susiję su žmonėmis. Tai yra ne tik žmogaus kuriama specifinė tarpusavio gyvenimo erdvė, bet ir tai, ką formuoja kiti subjektai. Tai gali būti ir augmenija ir gyvūnija, ir dar kas nors tokio, kas net neturi gyvybės.

Jau pats pirmas tarpkultūrinės psichologijos seminaras „Miškas“ buvo skirtas miškui kaip kultūrai, bei žmogaus vietai toje medžių miško kultūrinėje erdvėje. Didelė dalis šio seminaro užsiėmimo vyko miške, o ne tik patalpose, bandant prisiliesti prie archajiško baltų santykio su mišku, kaip su šventa giraite, kuri buvo svarbesnė už visus pagoniškus dievus. Tuo pačiu buvo atkleidžiami ir kitų tautų santykius su mišku, akcentuojant iki šiol išlikusį Indonezijos Bali salos gyventojų ypatingą požiūrį į medžius ir mišką.

Sekančiame seminare kaip savitą kultūrą ėmėme delfinus ir, kad galėtume užmegzti akivaizdesnį santykį su jais, šis seminaras vyko Klaipėdos delfinariume. Tai išskirtiniai gyvūnai, gyvenantys ir individualiai ir grupėmis, ir turintys savitą žmogui sunkiai suvokiamą pasaulėjautą, prie kurios ir buvo bandoma prisiliesti seminaro metu būnant kartu su jais.

Iš viso įvyko penki LHPA tarpkultūrinės psichologijos seminarai, kuriuos užbaigėme 2006 m. seminaru apie kompiuterius ir internetą, į kuriuos bandėme pažvelgti kaip į žmogaus sukurtą, bet savarankiškai egzistuojančią savotišką kultūrą.

—————————–

Nuo 2007 m. šie seminarai buvo dar kartą transformuoti nauja kryptimi, kuri buvo pavadinta „Kitokios realybės“ simpoziumais, o pirmas seminaras buvo skirtas „paraleliniams pasauliams“. Šiuose seminaruose-simpoziumuose mes perkėlėme įprastą transpersonalinį požiūrį plėsti žmogaus sąmonę link to, kai būtų galima paprastai prisiliesti prie realybės įvairiapusiškumo. Čia mums buvo svarbu ištirti įvairias galimybes, kaip būtų galima blaivioje sąmonės būsenoje patirti tai, kas paprastai žmogui yra neprieinama. 2012 m. rudenį šį ciklą užbaigėme seminaru „Artefaktai“, kuriame bandėme prisiliesti ne tik prie to, kas yra protu ar moksliškai nepaaiškinama, bet ir patiems pabūti savotiškais artefaktais šiame pasaulyje.

Nuo šių 2013 metų šiuose seminaruose vėl įvedame naują kryptį, kurią pavadinome „Futuristinės psichologijos simpoziumu“, kurio pirmajame seminare „2040: Ciklai“ pabandysime prisiliesti prie mūsų ateities. Akivaizdu, kad tai irgi bus inovaciniai seminarai, kurie pratęs mūsų eksperimentinį kelią taip vadinamoje transpersonalinės psichologijos kryptyje.

———————————–

Reikia pastebėti, kad JAV būdinga transpersonalinės psichologijos kryptis, kuri liečia pakitusias sąmonės būsenas, pas mus neturėjo didesnio intereso ir mūsų asociacijoje neprigijo. Nors amerikietiškos pakraipos transpersonalinė psichologija Lietuvoje ir egzistuoja, bet ne humanistinės asociacijos rėmuose, o kaip atskira organizacija, kurioje beveik nėra psichologų, kur žmones patraukia ne profesiniai interesai, o daugiau asmeniniai poreikiai.

Tuo tarpu kultūrologinės pakraipos Vakarų transpersonalinė psichologija, ypač ta kuri liečia šamanizmo studijas, pas mus irgi susilaukia atgarsio ir yra nuolat palaikoma. Su Tomsko (Rusija) Universiteto humanistinės psichologijos katedra 2005 m. jau kelių mūsų žmonių grupė dalyvavo susitikimo su Altajaus (Pietų Sibiras) šamanizmo seminare, o 2014-15 m. planuojame organizuoti bendrą šamanizmo studijų ekspediciją Altajuje.

Apibendrinant galima sakyti, kad šita transpersonalinė humanistinės psichologijos kryptis daugumoje asociacijoje buvo realizuojama per rudeninius seminarus pajūryje ir kartais per kitus pavienius seminarus. Visų tų seminarų teorinis apibendrinimas buvo daromas per LHPA mokslines konferencijas Vilniuje mano ir kitų autorių pranešimuose, o taip pat keliose LHPA tarpdisciplininėse konferencijose Kaune. Kaune net buvo organizuota atskira tokiai patirčiai skirta konferencija, kuri vadinosi „Šiuolaikinio gyvenimo ritualai“.

———————————-

Kita kryptis, kuri yra svarbi idėjine prasme, buvo humanistiškai orientuota grupinė psichoterapija ir aplamai darbo grupėje galimybių vystimas. Ši kryptis buvo realizuojama eilės asociacijos narių, organizuojant tiek pavienius autorinius seminarus, tiek formuojant kokios nors tematinės grupės tradiciją.

Vienas iš tokių LHPA tradicinių seminarų, kurie vyksta iki šiol buvo Gražinos Kuniskienės grupės, kurios vadinasi „Riba“. Tai yra pažvelgimas į save, savo būtį, įvairias gyvenimo aplinkybes ribos, lūžio kontekste. Tie seminarai kaip taisyklė vyksta metų pabaigoje kaimo vienkiemyje, kur galima atsiriboti nuo kasdieniškų rūpesčių ir civilizacijos šurmulio, gyvenant kelias dienas kartu ir stengiantis pasiekti tą ribą, kad taptų aišku, kas ten darosi. Šiose „Ribos“ grupėse vyksta ieškojimai tarpinėje grandyje, kuri yra kažkur tarp asmenybės ir būties. Tokiu būdu tie jos seminarai yra grindžiami humanistiniais nedirektyvaus atsiskleidimo principais, laisva saviraiška, o tematiškai jie siejasi su egzistencine psichoterapija, nes liečiami įvairūs žmogaus būties klausimai.

—————————-

Kitas tradicinis jau senai egzistuojantis LHPA seminaras – tai Remigijaus Juškėno vadinami transpersonalinės psichologijos seminarai, kurie vyksta Vilniuje pavasariais. Juose tema dažnai būna iš transpersonalinės sferos, pvz., „Kastanedos pasauliai“, bet prisilietimas prie temos vyksta ne transpersonaliniais metodais, o per intensyvų grupinį bendravimą. Tuo jo seminarai yra kažkuo panašūs į pajūrio rudens seminarus, nes jie kitaip yra organizuojami, o svarbiausia, kad juose yra terapinė linkmė, nes R. Juškėnas kaip gydytojas-psichoterapeutas, kreipia dėmesį ir į simptominę erdvę.

Šiuo požiūriu turiu atkreipti dėmesį, kad humanistinės psichologijos idėjinėse nuostatose yra pabrėžiama, kad žmogus iš principo yra laisva ir sveika asmenybė, nors gali turėti ir problemų. Bet tos problemos negali būti sutapatinamos su liga, kas dabar yra dažnai daroma asmeninėje terapijoje. Visa tai pas mus buvo suformuluota jau pačioje asociacijos įsisteigimo pradžioje ir patvirtinta jos bendrų nuostatų Deklaracijoje. Šitų nuostatų linija eina per visus LHPA seminarus, nors su kai kuriom išlygom.

Tos išlygos yra taikytinos ir Remigijaus Juškėno seminarams, kur jam kaip gydytojui liga gali būti svarbi paradigma, kur ligos simptomai gali būti susiję su seminaro tematika. O visur kitur LHPA seminaruose dalyviai yra priimami kaip sveiki žmonės, kuriems yra svarbi ne terapija, o profesinis ir asmeninis vystimasis, naujos patirties įgijimas. Tas nėra kiekviename seminare kaip nors pabrėžiama, bet tai yra visų mūsų asociacijos vedančiųjų kaip viena iš esminių intencijų ir vidinių nuostatų, kuriomis jie vadovaujasi tiek čia vesdami seminarą, tiek savo profesinėje sferoje.

———————————

Kas liečia individualų darbą su klientais, tai dar iki asociacijos įsisteigimo mes jau egzistavusioje susitikimų grupėje kartais tai bandydavome praktikuoti. Bet gana greitai pastebėjome, kad tokiems bandymams laisvų susitikimų erdvė nesukuria reikiamos motyvacijos ir todėl, jau esant asociacijai, mes tokios praktikos joje nebevykdėme.

Tai daugiau įeina į psichologinių mokymų programas ir todėl natūraliai tokia mokymosi praktika iškeliavo į Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto mokymo programas. Dabar ten realizuojamas konkretaus darbo su klientu, apmokymas, ir su profesionalia priežiūra gali vykti tam tikri asmeniniai ieškojimai.

Skirtingai nuo daugelio kitų psichoterapinių asociacijų LHPA jau nuo pat pražios apsibrėžė, kad jokių mokymo programų nekuria ir nerealizuoja. Tuo turi užsiimti specialios institucijos, kokia yra HEPI, dirbanti humanistinėje ir egzistencinėje paradigmoje. Nemažai asociacijos narių, norėjusių įgyti individualaus darbo su klientais patyrimo, įstojo ir baigė šio instituto egzistencinės terapijos programą.

——————————–

Kitas svarbus ir įdomus LHPA seminaras, kuris pastoviai vyko eilę metų, buvo sapnų grupė. Kartu su Leonu Judelevičiumi mes dviese šią grupę įsteigėme jau pačioje asociacijos susikūrimo pradžioje. Ir ją kartu vedėme Vilniuje apie penkis metus, organizuodami susitikimus kas porą savaičių. Ši sapnų grupė rėmėsi humanistinės psichologijos požiūriu, kad sapnai yra labai individualūs ir pats sapnuotojas turi su kitų pagalba surasti, ką jie jam reiškia. Aiškinantis sapnus nebuvo prisirišama prie metodologinių interpretacijų, o siekiama kaip galima labiau išskleisti įvairias sapno puses. Sapnas būdavo perleidžiamas per susirinkusių grupės asmeninę prizmę, laikantis nuostatos lyg tai būtų jo paties sapnas. Toliau jau pats sapnuotojas renkasi, kas jam atsišaukia ir atrodo svarbu.

Įsisteigus HEPI, mes užbaigėme šios sapnų grupės darbą, ir gana ilgą laiką jos nebuvo asociacijos programiniuose renginiuose. Bet 2012 metais ši sapnų grupė vėl buvo atnaujinta jau kitų vedančiųjų iniciatyva – Gintės Jasienės ir Rositos Pipirienės. Jos buvo naujai įvardintos kaip „Gyvo sapno“ grupė ir dabar renkasi kas dvi savaitės Vilniuje. Čia be jau minėtos humanistinės nuostatos buvo įvesta dar vienas naujas požiūris, kad į sapną susitikimų grupėje žvelgti ne kaip į kažkada buvusį, bet į kaip dabar vykstantį ir veikiantį.

Be šitų sapnų grupės įtakoje, darbas su sapnais yra tapęs vienu iš svarbiausių LHPA vasaros stovyklos programos dalimi. Būtent nuo šios grupės prasideda kiekvienas stovyklos rytas.

———————————-

Dabar apie LHPA vasaros stovyklas, kurios yra tapusios labiausiai masišku asociacijos renginiu. Tos vasaros stovyklos vyksta kiekvienais metais jau nuo 1993 metų gamtoje, visą savaitę kartu gyvenant palapinėse ir bendrai organizuojant visą savo būtį toje erdvėje.

Bendra šių stovyklų idėja buvo ta, kad jose įmanoma kitokiu būdu, neformaliai ir nepertraukiamai susieti dalyvius ir tokioje bendroje erdvėje vykdyti eilę seminarų. Stovyklos programa būdavo sudaroma vietoje, suderinant laiką pageidaujančių vesti savo užsiėmimus. Programą sudarydavo trumpalaikės kelių valandų trukmės grupelės po kelias per dieną. Kai kurios iš tų grupių vykdavo kiekvieną dieną (pvz.,, rytinės meditacijos), o kai kurios tapdavo visų stovyklų tradicinėmis grupėmis (jau minėta sapnų, žaidimas „Mafija“).

Nuo pat pradžių šios stovyklos tapo labai populiariomis ir kartais sutraukdavo net iki šimto dalyvių, o vidutiniškai svyruodavo apie 50, ir tik pirmoje dar buvo nedaug dalyvių (apie 20). Stovyklos remiasi idėja, kad žmonės yra ne tik tarpusavyje susiję, bet ir yra įvairiuose ryšiuose su gamta. Ta stovykla buvo papildomo naujo kontaktinio faktoriaus bendravime įvedimas ir stebėjimas, kaip visa tai veikia. Ir iš karto tapo aišku, kad ryšio su gamta buvimas veikia bendrą būtį iš esmės pozityviai. Gamta tarsi savaime atgaivina asmeniškai, supaprastina tarpusavio santykius. Stovyklose socialinė erdvė susiformuoja labai greitai ir tampa jaukia, sava, saugia ir paskui žmonėms tas bendras pasaulio priėmimo jausmas išlieka labai ilgą laiką. Kaip daugelis pastebi, kad pabuvimas tose stovyklą duodą atgaivą viskam ir kartais vos ne iki kitų metų.

Nors per tuos du dešimtmečiu LHPA stovyklos kai kuo ir keitėsi. Jei pirmosiose stovyklose kartu su patyrusiais psichologais daug dalyvaudavo ir studentų, tai maždaug po kelių metų į stovyklas pradėjo važiuoti dalyviai su mažais vaikais. Iš pradžių buvo vienas kitas vaikas, o netrukus jų kiekis vis augo. Tuo pačiu mažėjo studentų ir daugėjo nesusijusių su psichologija dalyvių. Taip po truputį po truputį stovykla darėsi šeimyniška, o dabar į ją atvyksta pusė suaugusių dalyvių, o kitą pusę sudaro atsivežti vaikai. Tai dabar dalis užsiėmimų vyksta suaugusiems, o dalis yra organizuojama specialiai vaikams. Ir net atskiroms jų grupėms, nes mažyliams reikia vieno, o paaugliams visai kitko. Nors ilgą laiką tos grupės būna atskirai, bet tai ne išskiria žmones, bet visumoje tik sustiprina bendros erdvės jausmą.

Lyginant tų stovyklų daugiametę patirtį, galima pastebėti, kad tos problemos, kurios egzistuoja civilizuotame sociume, jos esant gamtoje daugumoje išnyksta. Savaitė laiko yra nemažas laiko tarpas, kad galėtume sakyti, jog didesnė dalis problemų yra generuojamos dėl esančių deformacijų šiuolaikinėje visuomenėje. Kaip pavyzdį galime paimti atsakomybės egzistencialą. Paaugliai, siekdami savarankiškumo, labai sunkiai prisiima suaugusių siūlomus įsipareigojimus. Tai gamtos bendroje erdvėje šio konflikto beveik nebelieka ir jie mielai dalyvauja suaugusių gyvenime, realizuoja visokias užduotis ir pan.

Akivaizdu, kad gyvenimas savotiškoje komunoje, kur yra stiprus pasitikėjimas vieni kitais, daugybė aktualių problemų tarsi savaime atkrinta. Tai savotiškai susišaukia su Eriko Fromm‘o išskirta problematika dėl bėgimo nuo laisvės į prisitaikymą per konformizmą ar priešpastatomą nonkonformistinę poziciją.

Stovyklų erdvėje atsakomybės ir laisvės dilema didele dalimi tampa nebeaktualia. Kas liečia konformizmą, tai jis didele dalimi atsiranda tada, kai dingsta savitarpio supratimas, o kai egzistuoja natūralus bendrumo jausmas, atpuola reikalas ieškoti tariamo tapatumo ir išoriško priėmimo. Svarbu ir tai, kad tas stovyklose įgytas bendro sugyvenimo patyrimas išlieka ir tampa savotiška atrama tolesniame gyvenime. Dėl to matyt daugelis stovyklautojų taip noriai sugrįžta ir eilę metų jose dalyvauja.

Tos stovyklos buvo labai reikšmingas bendras asociacijos narių atradimas, o vėliau ir bendras rūpestis jas palaikant ir realizuojant. Įdomu ir tai, kad po keleto metų panašias stovyklas pradėjo organizuoti ir Adlerio individualiosios psichoterapijos asociacija, remdamiesi kelių savo narių patirtimi, kurie buvo dalyvavę mūsų stovykloje. O vėliau tokių psichologų organizuojamų stovyklų atsirado dar daugiau. Galima sakyti, kad ta bendro gyvenimo stovykloje idėja tapo ir kitiem svarbia ir kažką jiems irgi duodančia.

—————————–

Toliau kiek apie mūsų konferencijas. Kaip žinia, kad kažkas tai galėtų ilgalaikio formuotis ir palaikytų asociacijos dvasią, reikalingas ne tik tarpusavio suėjimas praktiniuose seminaruose, bet ir reikalas susivokti toje koncepcijoje ir idėjose, kuriomis remiamasi ir kurios asociacijos narius vienija. Tai tam reikalinga kitokia idėjų pasidalinimo ir aptarimo erdvė, kurią nuo seno atlieka mokslinės konferencijos. Jas į asociacijos renginius mes įtraukėme jau nuo pat pradžių ir pirmoji konferencija įvyko Vilniaus Universitete 1992 metais rudenį. Ir toliau mes kiekvienų metų rudenį jas rengiame.

Dar daugiau, norėdami išplėsti humanistinės psichologijos idėjų diskusijų erdvę, mes nuo 2000 metų pradėjome rengti kasmetines tarpdisciplininės konferencijas Kaune, daugumoje Vytauto Didžiojo universitete kartu su filosofais, istorikais, menotyrininkais, biologais ir kt. Jos visada vyksta pavasarį. Bendra tų konferencijų idėja buvo ta, kad asociacijos nariai galėtų pasidalinti savo ieškojimas, atradimais, padiskutuoti konferencijos tema. Ir tai vyktų ne tik tarpusavyje, bet ir dalyvaujant kitiems specialistais. Tos konferencijos dažnai būdavo svarbios patiems pranešėjams aiškiau suformuluoti savo mintis, o klausytojams jos atverdavo naujus aspektus ir generuodavo savas idėjas. Dėl to tos konferencijos visada sutraukia daug dalyvių.

Nežinau, ar Lietuvoje dar yra kokia su psichologija susijusi asociacija, kuri tiek metų paeiliui organizuotų net dvi konferencijas. Tai rodo jų kažkokią svarbą, kuri iki šiol nėra aiškiai reflektuojama. Tuo labiau, kad tose konferencijose išsakomos mintys ir idėjos ilgą laiką nebuvo istoriškai fiksuojamos. Asociacija neturi jokio leidinio, todėl dažniausiai visa tai likdavo tik klausytojų atmintyje kaip bendras įspūdis ar fragmentiškas prisiminimas. Bet ne viskas išnyko. Šių pranešimų pagrindu buvo parašyta kelios dešimtys tekstų, kurie, atsiradus LHPA saitui, buvo jame patalpinti. Dabar jau keletą metų mes darome konferencijos pranešimų video įrašus, kuriuos vėliau galima peržiūrėti saite. Ir iš tiesų jie yra žiūrimi, kas reiškia, jog žmonės kažką svarbaus juose randa.

Jeigu LHPA vasaros stovyklose yra labai svarbus bendro buvimo jausmas, tai šios konferencijos suteikia galimybę sudalyvauti įvairių minčių susitikino ir naujų idėjų gimimo erdvėje. Ir ne taip jau tada svarbu, kas tu esi, pranešėjas, ar klausytojas. Bet bendresnio teorinio apiforminimo iki šiol nėra. Palyginti nedidelės asociacijos rėmuose tai sunku padaryti, nes ji neturi organizuoto mokslinio pajėgumo, kokius turi institutai ar universitetai. Bet kita vertus, ir asmeniškai kol kas neatsirado nė vieno asociacijos autoriaus, kuris būtų parašęs monografiją humanistinės psichologijos tematika.

——————————

Matyt tam reikalinga ne tik konferencijų dalinimosi ir diskusinė erdvė, bet ir aiškesnės humanistinės psichologijos gairės. Todėl mes jau keletą metų LHPA Valdyboje specialiai generuojame tokias Vilniaus konferencijos temas, kurios padėtų aiškiau surasti humanistinės psichologijos vietą šiuolaikiniame pasaulyje. Be to jau trečius metu Valdyboje dirbame prie LHPA Manifesto kūrimo. Kol kas asociacija turi pačioje jos pradžioje priimtą Deklaraciją, kurioje buvo suformuluotos pačios bendriausios mūsų humanistinės psichologijos nuostatos. Tada tai buvo svarbu, bet dabar to jau aiškiai nepakanka.

Ruošiamame manifeste tas bendras 20-ies metų LHPA patyrimas yra įforminamas tekstu, kuriame bandoma išskirti esminius pokyčius tiek humanistinės psichologijos supratime, tiek santykio su kitom psichologinėm ir psichoterapinėm mokyklom keitimesi, kad būtų surasta adekvati vieta besikeičiame šiuolaikiniame pasaulyje. Planuojame jį parengti jau šių metų rudens konferencijai. Šiame Manifeste mes turėsime savotišką humanistinės psichologijos idėjinį apibendrinimą, kurio dabar akivaizdžiai trūksta. Suprantama, kad Lietuvos humanistinė psichologija aiškiai skiriasi nuo tos, kuri atėjo iš Amerikos.

Nors bendros nuostatos pas mus buvo perimtos, bet čia ji rutuliavosi visai kita linkme. Nemažiau svarbu, kad čia humanistinės psichologijos atsiradimą realizavo visai kiti žmonės, kurie turėjo savitą supratimą ir jį vienaip ar kitaip įnešė. Be to mes gyvenome visai kitokioje erdvėje, kuri skyrėsi nuo JAV tuo, jog buvo nykstančiai postsovietinė iš vienos pusės ir archaiškai Europinė iš kitos pusės. Dėl to pas niekad ir nebuvo aklo kartojimo ir siekimo sukurti analogišką humanistinę psichologiją, kokia ji buvo Amerikoje, bet buvo bandymas atrasti savo savitą humanistinės psichologijos kelią. Kita vertus, mes susiduriame su savotišku paradoksu, kad pas mus humanistinės psichologijos praktikoje yra labai daug kas padaryta, bet idėjine prasme ji kol kas yra tik besiformuojanti. Savo idėjos mes vis dar ieškome. Nors jau kai kurios jų užuominos yra, bet tai dar nėra aiškiai įsisąmoninta ir suformuluota. Bet kai kas jau yra padaryta.

——————————-

Prieš porą metų mes organizavome vieną konferenciją, kurią pavadinome „Humanistinė psichologija ir/ar psichoterapija“. Jau senai pastebėta, kad humanistinės psichologijos idėjos tokių Vakarų autorių kaip K. Rodžerso, A. Maslou, Olporto, Sutich yra pakankamai gerai išsakytos ir išplėtotos. Bet tokios aiškios humanistinės psichoterapijos, išskyrus atskirą jos transpersonalinės atšaką, ir K. Rodžerso nedirektyvinę psichoterapiją, kaip ir nėra. Gal dar yra kokių šiuolaikinių JAV autorių, kurių mes nežinome, bet akivaizdu, kad pačiose ištakose buvo psichologija.

Ir pas mus gana aiškiai pastebimas mūsų pačių polinkis į praktiką, bet ta praktika daugumoje yra ne psichoterapinė, o patyriminė. Pas mus humanistinėje psichologijoje jau nuo seno buvo suprantama, kad tas patyrimas, kurį įgyja žmogus būdamas tam palankioje erdvėje, yra svarbiau negu psichoterapija. Nes patyrimas yra kur kas plačiau negu terapija, galima sakyti į patyrimą įeina terapija. Patyrimu gali būti sąmoningas susigaudymas kažkame, kas iki tol nebuvo aišku; kažkokių tai asmeninių taškų susidėliojimas; pasikeitimai pasaulėžiūroje; minėtų mitų keitimas ir pan. Pas mus jau senai buvo akcentuojama, kad mūsų humanistinės psichologijos renginiai daugumoje yra patyriminiai, o psichoterapinius renginius daugumoje vykdė tik keletas atvykusių autorių iš užsienio asociacijos gyvavimo pradžioje.

Mūsų humanistinėje psichologijoje nėra atsiribojama nuo terapijos ir ji gali egzistuoti, bet tai yra paties dalyvio pasirinkimo reikalas. Taip koks nors naujas žmogaus patyrimas seminare gali turėti ir terapinę pusę, kai jis, pavyzdžiui, susitvarko su kokiu nors simptomu. Tai yra labai svarbus niuansas, nes beveik visos šiuolaikinės mokyklos daugumoje akcentuoja terapiją. Dabar jau beveik visur yra įsigalėjusi ir tapusi norma būtinybė praeiti asmeninę psichoterapiją. O ne įgyti naują asmeninį patyrimą, kuris išplečia ir pasaulėžiūrą ir veikimo galimybes. Tai šitas patyrimo-terapijos aspektas buvo konferencijoje gana aiškiai įvardintas ir įnešė aiškumo mūsų humanistinės psichologijos ieškojimų kryptyje. Ir dabar mes savo mokyklą vadiname ne psichoterapine, o patyriminės psichologijos mokykla.

——————————–

Kita vertus, psichoterapijos nebuvimas mūsų humanistinėje psichologijoje paveikė siekiančių priklausyti mūsų mokyklai motyvaciją. Matyt dėl to ilgainiui sumažėjo asociacijos narių skaičius. Jei geriausiais metais anksčiau jų būdavo apie 120-130, tai jau eilę metų jis apsistojo ties 40-ies riba. Dabar asociacijoje liko tik žmonės, kurie jau daugybę metų jai priklauso, o naujų narių atsiranda tik vienas kitas. Dabar čia esantys mato prasmę tolesniame buvime šioje kryptyje ir beveik visi aktyviai joje dalyvauja. Būtent tos terapinės krypties nebuvimas nepritraukia naujų narių, nes kuo toliau, tuo labiau visur reikalaujama asmeninės terapijos valandų ir terapinės metodologijos darbe su klientais.

Jeigu anksčiau pas mus būdavo vos ne pusė, tai dabar studentų beveik nebėra. Bet atsiranda pensininkų, kuriems jau nesvarbūs formalūs socialinių institucijų reikalavimai. Bet gali būti ir taip, kad tai yra bendresnė tendencija, nes ir kitose asociacijos dabar nebėra tiek daug narių, kiek buvo anksčiau. Dabar vis svarbesnėmis tampa postudijinio mokymo įstaigos, o ne interesų bendruomenės.

——————————-

Kita nauja tendencija, kad pastaruoju metu mūsų asociacijos renginiuose kuo toliau, tuo daugiau dalyvauja ne tik mūsų asociacijos nariai, bet žmonės iš kitur. Net ne psichologai, o pačių įvairiausių specialybių dalyviai. Būna renginių, kai iš kokių 15-os dalyvių vos keletas yra asociacijos nariai, o visi kiti ne. Kadangi dabar viskas internete publikuojama, tai iš ten daugumoje sužino, užsirašo ir dalyvauja.

Kiek neramina tai, kad asociacijos nariai nebėra tokie aktyvūs, bet svarbu ir tai, kad humanistinė psichologija tampa įdomi ir patraukli platesnei visuomenei. Kita vertus, asociacijoje permetus įvyksta gana daug renginių – vidutiniškai vienas per mėnesį. Tad ir asociacijos nariai negali persiplėšti ir tada jiems tenka rinktis.

———————————-

Dar viena labai svarbus, bet kol kas mažai liečiamas klausimas yra mažas tarpusavio bendradarbiavimas tarp asociacijų. Net keista, kad atvykstantys iš kitur į mūsų renginius dalyviai kaip taisyklė nepriklauso kitoms psichologinėms asociacijoms. Tai dažniausiai yra ne psichologai, ne psichoterapeutai, o visai iš kitų specialybių. Taip gaunasi, kad psichologai ir psichoterapeutai pasirenka savo kryptį ir joje užsidaro. O daugybė Lietuvoje egzistuojančių asociacijų gyvena tarsi savo atskirą gyvenimą. Vieni kitais jau senai nebesidomi ir todėl nevyksta jokio tarpusavio pasidalinimo savo idėjomis.

Humanistinė psichologija savo laiku buvo vadinama trečiąja jėga ir ji savo idėjomis oponavo jau anksčiau susiformavusiai psichoanalizei ir biheviorizmui, kur turėjo vienokį ar kitokį rezonansą tose mokyklose. Bet tai vyko pagrinde Amerikoje, o Lietuvoje buvo visai kita situacija, kai čia steigėsi humanistinės psichologijos mokykla. Lietuvoje humanistinei psichologijai pradžioje priklausė daug kitų mokyklų atstovų, kurie, pavyzdžiui, domėjosi psichoanalize, psichosinteze ar geštalt-terapija ir tuo pačiu buvo mūsų asociacijos nariais. Tai yra pačioje pradžioje jų buvo nemažai, bet palaipsniui per kelis metus jie visi pasitraukė į naujai besikuriančias savas asociacijas. Todėl pas mus jokių diskusijų su psichoanalitikais ar bihevioristais nevyko, nes čia nebuvo jokio tokio poreikio. Taip gavosi, kad taip vadinama trečioji jėga pas mus galima sakyti buvo pirmoji jėga, nes humanistinė psichologija Lietuvoje formavosi pirmiau už visas kitas. Gal tik vienintelis nedidelis psichoanalitikų būrelis paraleliai irgi formavosi.

Galima sakyti, kad realiai humanistinė psichologija Lietuvoje buvo ta pirmoji jėga ne opozicijoje su kitomis mokyklomis, o su tuo siauru akademiniu požiūriu į psichologinės praktikos galimybes. Iki tol į psichologą buvo žiūrima kaip į savotišką gydytojo ar psichiatro įrankį, kuris tik atlieka tyrimus testais ir taip padeda gydytojui nustatyti paciento diagnozę. Kitoje psichologams skirtoje vietoje – mokyklose irgi buvo panašus požiūris, kur psichologas turėjo vykdyti mokytojo užsakymus. Jeigu žiūrėti į tą psichologinę praktiką, kuri pirmiausia pradėjo rastis Lietuvoje, tai buvo humanistiškai orientuota individualaus ir grupinio darbo praktika su klientais. Ir humanistinė psichologija buvo būtent ta pirmoji jėga, kuri padėjo psichologams kurti tikro kontaktinio darbo su žmonėmis formą įvairiose institucijose. Ir taip palaipsniui perlaužti savo nepavydėtiną padėtį.

———————————

Grįžtant prie asociacijos kontaktinės veiklos su kitomis mokyklomis, yra viena išimtis. Taip susiklostė, kad iš LHPA išsirutuliavo Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutas (HEPI), su labai stipria egzistencinio mokymo programa. Taip dalis mūsų asociacijos lyderių išėjo ten dirbti, o kita dalis narių ten mokytis. Todėl ryšys tarp mūsų asociacijos yra nuolat palaikomas ne tik su HEPI, bet ir su jos tarptautine Rytų Europos egzistencinės terapijos asociacija. Čia vyksta abipusis dalyvavimas vienų ir kitų renginiuose. Tai šios dvi gana artimos humanistinės psichologijos ir egzistencinės terapijos asociacijos ne tik kontaktuoja per savo narius, bet karts nuo karto organizuoja bendrus renginius. Jau minėtą konferenciją 1998 metais ir dar keletą kitų.

Be to mes palaikome ryšį ne tik su sau artima asociacija, bet ir su keliomis grupėmis psichologų iš artimiausių šalių – Rusijos, Pabaltijo respublikų. Ir jos nebūtinai yra humanistinės pakraipos, kaip iš Tomsko Universiteto. Taip nuo 1999 m. užsimezgė kontaktas tarp mūsų asociacijos ir bihevioristinės pakraipos Neurolingvistinio programavimo (NLP) mokyklos atstovų grupe iš Rusijos. Ypač su NLP klubu iš Ivanovo. Keletas jų trenerių labai susidomėjo mūsų humanistinės psichologijos nuostatomis, o mes jų technologinėmis galimybėmis. Ir mes pradėjome dalyvauti vieni kitų renginiuose, kad geriau vieni kitus pažintume. Daugumoje juos mes kviesdavome į mūsų pajūrio rudeninius seminarus, o jie mus į savo tradicinius žiemos festivalius. Ir juose tiek jie, tiek mes dalyvaujame vienų iš vadovų statusu.

Kaip viena iš tokio bendradarbiavimo pasekmių yra ta, kad mes humanistinės psichologijos praktikoje pradėjome įvedinėti ir savo darbe taikyti įvairius metodus. Įvyko požiūrio pasikeitimas, kad galima ir net reikia naudotis įvairių metodologinių praktikų galimybėmis. Iki tol šiems darbo elementams buvo uždėtas savotiškas tabu. Kita vertus, jiems mes suteikėme prisilietimo prie žmogaus vidinės erdvės galimybes, atskleidėme asmeninių išgyvenimų ir patyrimo reikšmę. Per savo metodologinį modeliavimą jie tai buvo visai išlaidę iš savo darbo akiračio. Kontakte su NLP mokykla pas mus gavosi atvirkščiai, negu Amerikoje, kur iki šiol šios dvi mokyklos nepriima viena kitos. Mums tuo tarpu buvo ypač svarbu tai, kad NLP mokyklos Rusijos atstovai nėra dogmatikų pažiūrų, mėgsta eksperimentuoti, o svarbiausia vykdo nuolatinius ieškojimus ir nestovi vietoje.

———————————

Tuo tarpu su kita tradiciškai oponentine psichoanalizės mokykla taip ir neužsimezgė jokie dalykiniai kontaktai. Nei Lietuvoje, nei kokiose kitose šalyse. Nors aišku, daugelis mūsų asociacijos narių palaiko asmeninius ryšius ir su psichoanalitikais. Tame tarpe ir aš pažįstu vieną kitą. Gal būt turėti dalykinius kontaktus su kokio tradicine psichoanalize nėra taip svarbu, bet daugelio jos atšakų paradigmos susišaukia su mūsų ieškojimais. Taip galima pažymėti Adlerio individualiosios mokyklos akcentuojamą bendrumo jausmo paradigmą, kurios svarbą mes irgi pažymime. Humanistinėje psichologija gana artima jam yra empatijos paradigma.

Taip galima prisiminti K. Jungo mitologinių archetipų paradigmą, kuri susišaukia su mūsų mitologinių tyrimų patirtimi. Įdomu tai, kad yra užsimezgę nuolatiniai dalykiniai ryšiai su kultūrologais, orientalistais, kurie dažnai remiasi Jungo archetipų teorija, bet su tikraisiais analitinės psichologijos atstovais nėra dalykinių kontaktų.

———————————–

Kas liečia Eriko Fromm‘o mokyklą, tai Lietuvoje aš net asmeniškai beveik nieko nepažįstu. Buvau kartą matęsis su amžiną atilsį Leonarda Jakentaite-Kuzmickiene, kuri jau nuo seno propagavo Frommo‘o idėjas. Ir viskas. Nors skaitytos knygos jo knygos paliko plataus požiūrio žmogaus įspūdį. Man atrodo, kad jo teorinė paradigma irgi gerai derėtų su mūsų humanistinės psichologijos ieškojimais. Ypač tos jo mintys, kurios liečia socialinę erdvę, kurioje jis išskyrė tokias svarbias nūdienai idėjas apie paklusnumo valdžiai, konformizmo destruktyvią įtaką žmogiškuose santykiuose.

Mūsų humanistinė psichologija kuo toliau tuo labiau išeina iš apsiribojimo asmenybe rėmų. Mes vis daugiau dabar akcentuojame, kad žmogus turi būti aktyvus ne tik savo paties vystymo intencijose, bet ir siekimuose keisti savo artimiausią aplinką. Tradicinėse psichoterapinėse mokyklose šitoje vietoje dažniausiai uždedamas tabu, kad tai neteisinga problemų sprendimo kryptis. Ir galiausiai gaunasi taip, kad viskas, kas yra nepriimtina aplinkui, asmeniškai negali būti keičiama. Mums atrodo, kad psichoterapijoje dažnai siūlomas požiūrio į tai keitimas, yra pasiūlymas save apgauti ir taip pagerinti savo savijautą.

Tokiu būdu mūsų humanistinė psichologija dabar akcentuoja ne tiek asmenybės augimo paradigmą, kiek bendro lauko kūrimo, bendro sugyvenimo ieškojimo per sąlyčio taškus, išsivadavimo iš dominuojančių socialinių mitų ir patirties realistiškumo paradigmas. Ir čia Eriko Fromm‘o teoriniai pastebėjimai yra gerais orientyrais. Visa tai gali būti tęsiama ieškojimuose ir dalykiniuose kontaktuose su Fromm‘o mokyklos suinteresuotais atstovais.

Su šia intencija savi pranešimą baigiu.

Ačiū už dėmesį