Otas Veiningeris

(1 Skyrius iš Veiningerio knygos „Lytis ir charakteris”)

Lytinė įvairovė

LYTINIO POTRAUKIO DĖSNIAI

Vartojant senus posakius, galima tarti, kad visoms turinčioms lytį būtybėms būdinga trauka, nukreipta į lytinį suartėjimą. Kaip tik todėl, kad nei idealus vyras, nei tipiška, absoliuti moteris neegzistuoja, ši abipusės traukos sritis reikalauja ypatingos atidos. Juo labiau kad lytinio potraukio dėsnis taip, kaip jį nustatau aš, yra paminėtas tik vieno filosofo ir beveik dar nežinomas. Todėl pirmiausia pradėsime nuo žmogaus stebėjimų.

Kiekvienas žmogus kitos lyties atžvilgiu turi tam tikrą, jam vienam būdingą skonį. Jei, pavyzdžiui, palyginsime portretus moterų, kurias mylėjo ta ar kita istorijos garsenybė, beveik visada rasime panašumą tarp jo meilės objektų. Šis panašumas grynai išorinis, tačiau jį galime matyti visur iki pat smulkiausių detalių. Kiekvienas turi pažįstamą, kurio skonis kitos lyties atstovo atžvilgiu verčia šūktelėti: „Nesuprantu, kaip ji gali tau patikti!” Daugybė faktų, liudijančių seksualinio skonio ypatybes (net tarp gyvūnų), surinkta Darvino knygoje „Žmogaus kilmė”.

Toliau pamatysime, kad ir augalai turi tam tikrą skonį.

Kaip traukos, taip ir lytinio potraukio dėsnis yra beveik be išimties grindžiamas abipusiškumu. Ten, kur ši taisyklė pažeidžiama, beveik visada galima nurodyti labiau diferencijuotus momentus, kurie arba slopina šio abipusio betarpiško skonio pasireiškimą, arba, priešingai, skatina troškimą tuo atveju, jei tai nebūna lemta pirmojo betarpiško įspūdžio. Beje, dažnai kalbama, kad žmonės „netinka vienas kitam” arba kad čia dar ne „tikrasis”. Taip išreiškiamos nuojautos, kad kiekviename žmoguje slypi tam tikros savybės, todėl nėra visiškai tas pats, koks kitos lyties individas suartės su juo ir kad jokiu būdu ne kiekvienas vyras arba moteris gali pakeisti kitą vyrą arba moterį taip, kad nenuviltų.

Iš savo patirties kiekvienas žino, kad vieni kitos lyties asmenys atstumia, kiti visai nejaudina, o treti vilioja. Pagaliau pasirodo individas, prieš kurį viskas netenka vertės. Šis paskutinysis susitikimas įvyksta ne visada. Tačiau kokiomis savybėmis pasižymi būtent toks, labiausiai patrauklus, individas? Jei tikrai kiekvieną vyro tipą atitinka jį jaudinantis moters tipas ir priešingai, tai akivaizdu, kad tokį potraukį lemia tam tikras dėsnis.

Koks tas dėsnis ir kaip jis pasireiškia?

Kontrastai sutinka – štai atsakymas, kurį taip dažnai tenka išgirsti.

Tokia formuluotė nėra visiškai neteisinga, tačiau ji pernelyg neapibrėžta ir todėl nėra matematiškai tiksli.

Ne šios knygos tikslas atskleisti visą begalę potraukių. Šiame skyriuje apžvelgsime tik vieną, glaudžiai susijusį su šios knygos pozicija. Šis dėsnis, į kurį aš pirmasis atkreipiau dėmesį, palyginti labiau išrutuliotas. Viliuosi, kad šio klausimo naujumas ir sudėtingumas pateisina nepakankamus įrodymus.

Nestabtelsiu prie faktų, kurių dėka aš atskleidžiau šį pagrindinį lytinio potraukio dėsnį. Visų pirma kiekvienam siūlyčiau šį dėsnį pritaikyti sau, o paskui savo pažįstamiems. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į tuos atvejus, kai jūsų skonio nesupranta kiti arba, priešingai, kai kitų skonis lieka visiems nesuprantamas. Tokiam patikrinimui būtiną minimumą žinių apie išorines žmogaus kūno formas turi visi.

Tiksli šio dėsnio formuluotė tokia: „Lytiniam aktui reikia tobulo vyro „V” ir tobulos moters „M”, nors ir padalytų dviejuose individuose skirtingais deriniais”.

…Tačiau formuluojant šią išvadą, reikia vengti nesusi-pratimo. Tokia formuluotė priimtina tik tuo atveju, jei numanoma, kad kiekvieno individo moteriškumo kiekis besąlygiškai prilygsta vyriškumo trūkumui. Absoliučiai vyriškai būtybei reikia absoliučiai moteriškos ir priešingai. Tais atvejais, kai esant didelei „V” daliai, yra ir „M” dalis, tai papildančioji būtybė turi suteikti trūkstamą „V” dalį ir trūkstamą „M” dalį.

…Tam tikro seksualinio skonio egzistavimas – neginčytinas dalykas. Vadinasi, egzistuoja ir šio skonio dėsniai, taip pat ir funkcinis ryšys tarp seksualinio skonio ir fizinių bei psichinių jo savybių. Čia nėra nieko, kas galėtų paneigti mokslinę arba kasdienę patirtį. Tačiau būtų klaidinga nusiraminti manant, kad tai savaime suprantama.

…Moksliniai reikalavimai privers mus prabilti ne apie jėgą, stumiančią du individus vieną prie kito, kaip žaislinius pajacus, bet apie šį dėsnį išreiškiantį dalyką, vienodai atsiliepiantį visais maksimalaus potraukio atvejais. Šis dėsnis čia pasireiškia tuo, ką „invarianto” terminu nusako Ostvaldas, tuo, ką žodžiu „daugkartinis” pavadino Avenarijus, t.y. visais atvejais pastebima, kad labiausiai viliojančių viena kitą būtybių „V” ir „M” suma vienoda.

Čia reikia nepaisyti grožio, estetikos normų. Štai vienas susižavėjęs moterimi, netekęs proto dėl jos nepaprasto, žavingo grožio, o kitas niekaip negali suprasti, ką joje anas randa. Šis nesutarimas įprastas ir jį lemia tai, ar ta moteris yra to vyro papildinys, ar ne. Greta atskirų pavyzdžių, įrodančių tos rūšies vertinimų sąlygiškumą, greta estetinių normų nurodysiu, kad įsimylėjėlis laiko žaviu ne tik estetiškai nejaudinantį, bet dažnai ir antiestetišką, negražų dalyką. Šiuo atveju esti paneigiama ne tik grynoji estetika, bet ir tai, kas mums patinka, nepriklausomai nuo mūsų seksualinių nuostatų.

Daugybė atvejų patvirtina šį dėsnį, o išimtys, pasirodo, tik regimybė. Vos ne kiekviena sutikta įsimylėjėlių pora yra naujas to įrodymas, o išimtys tik skatina ieškoti dar ir kitų dėsnių, kuriems paklūsta lytinis gyvenimas. Aš atlikau daug bandymų. Štai, pavyzdžiui, surinkau kolekciją fotonuotraukų su nepriekaištingai gražių moterų atvaizdais. Joms buvo būdingas tam tikras „M” turinys. Fotonuotraukas siūliau savo pažįstamiems. Testas, kurį pateikiau, buvo toks – „Prašau išsirinkti pačią gražiausią”. Gautieji atsakymai kiekvieną kartą sutapdavo su tais, kokių tikėjausi.

O tų, kurie jau žinojo, koks čia reikalas, paprašiau paegzaminuoti mane taip: jie man rodydavo daug moterų portretų, o aš privalėjau atspėti tą, kuri jiems labiausiai patiko. Tai man pavykdavo kiekvieną kartą be išimčių. Pagaliau aniems nusakydavau jų sielose susikurtos priešingos lyties būtybės idealą. Mano pasakojimai atitikdavo tikrovę tiksliau, negu būtų įstengę tai padaryti patys. Ne kartą mano paprašyti jie aiškindavo, kas būtent juos atstumia. Beje, žmonės lengviau įvardija tai, kas jiems nepatinka, negu tai, kas patinka.

Manau, kad skaitytojas, šiek tiek pasipraktikavęs, pasieks tokį tobulumą, kaip ir kai kurie mano pažįstami iš nedidelio draugiško mokslinio būrelio. Lytinių papildinių dėsnio egzistavimą rodo aibė atskirų nuolatinių reiškinių. Egzistuoja ironiška prigimties dėsnių formuluotė, pagal kurią „dviejų įsimylėjėlių plaukų ilgio suma prilygsta nuolatiniam ir nekintamam dydžiui”. Tačiau ne visi vienos ar tos pačios būtybės organai yra vienodai vyriški arba moteriški. Beje, čia aš norėčiau susilaikyti nuo tokių euristinių taisyklių, kurios, įgavusios pagreitį, galėtų pereiti į kūniškas subtilybes.

…Čia reiktų pakalbėti dar apie keletą dalykų. Lytinio potraukio dėsnis nėra vienintelis, tinkantis ir žmogui, ir gyvūnams, tai įrodo net aplinkybė, kad ligi šiol nepavyko jo atskleisti. Nesulaikomo lytinio potraukio atvejai reti todėl, kad čia veikia ir kiti veiksniai, ir galbūt nemažai kitų dėsnių. Pavyzdžiui, užsiminus apie seksualinio vyrų ir moterų skonio pastovumą, pirmiausia pasireiškia dėmesys kitos lyties žmogaus plaukų spalvai. Kur toks pasirinkimas labai ryškus, reikia tikėtis svarbių priežasčių, nuo kurių tai priklauso. Kol kas paminėsiu tik vieną veiksnį, nepaklūstantį matematinei sekai. Tai, apie ką dabar noriu kalbėti, nėra nauja: vyras iki 20 metų paprastai žavisi ne jaunesnėmis kaip 35 metų moterimis. Metams bėgant jis pamažu įsimyli vis jaunesnes moteris. Taip pat ir mergaitės būna atidesnės brandesniems vyrams, o sunokusios moterys dažnai palieka šeimas dėl meilės jaunikliams. Nors šie reiškiniai įgauna anekdotų formą, jų priežastys turėtų būti rimtos.

…Kai susieina du individai, menkai atitinkantys mūsų formulę, o tik paskui pasirodo trečiasis, kuris papildo vieną jų, – kyla visiškai dėsninga būtinybė nutraukti ankstesnį netikusį ryšį. Rezultatas – iširusi santuoka. Ši būtinybė būna stichiška.

…Savaime suprantama, aš nenoriu čia ginti santuokos iširimo, noriu tik padaryti jį suprantamą. (…)

Seksualinė sfera nėra griežtai įtraukta į gamtos dėsnių ratą. Tai įrodo jau tai, kad žmogus yra seksualus visais metų laikais ir kad jo pavasario seksualinis jautrumas nepasireiškia taip stipriai kaip naminių gyvulių. Lytinės prigimties dėsnis labai analogiškas teorinės chemijos dėsniui, nors yra ir esminių skirtumų. Seksualinio gyvenimo reiškiniai yra analogiški reiškiniams, paklūstantiems „masių sąveikos dėsniui”. Pavyzdžiui, stiprios rūgštys labiau veikia dar stipresnes, o vyriškesnis organizmas – moteriškesnį.

…Jei lygintume chemijos dalykus ir lytinį potraukį, tai „reakcijos laiku”, kaip šio veiksmo reikšmė, išsemiama visa analogija. Viena aišku: juslinis potraukis gali rastis tarp dviejų būtybių, ilgai būnančių kartu vienoje patalpoje net tuo atveju, jei iki tol būta akivaizdaus pasibjaurėjimo. Taip, kaip ir cheminiame procese. Prireikia daug laiko, kad potraukis galėtų pasireikšti. Ši prielaida lemia tai, kad sutuoktiniai būna raminami šitaip: „apsipras -pamils”.

…Lytinio potraukio dėsnis – jam prilygsta dar kai kurie dėsniai – moko, kad egzistuoja begalė tarpinių lygių, tad visada gali atsirasti du individai, labai tinkantys vienas kitam. Šiuo biologiniu požiūriu reikia pateisinti santuoką ir paneigti „laisvą meilę”. Tačiau vienpatystės klausimas dėl daugelio priežasčių yra sudėtingesnis. Prisiminę herostiliją, matome, kad „neteisėtas apvaisinimas” duoda sėklą, beveik nesugebančią vystytis. Nejučia dingteli mintis, kad patys sveikiausi palikuonys, matyt, būna tada, kai individus sieja stiprus abipusis lytinis potraukis.

„Meilės kūdikį” liaudis jau seniai laiko visais atžvilgiais labiausiai nusisekusiu. Lytinio potraukio dėsnių studijos taip pat svarbios veisiant naminius gyvulius. (…)

Žodžiu, geriausiai išsivysto tie naujagimiai, kurių tėvai seksualiai labiausiai atitiko vienas kitą.

HOMOSEKSUALUMAS

Mūsų apžvelgtame lytinio potraukio dėsnyje glūdi seniai ieškoma atvirkštinio seksualinio potraukio, tai yra savo, o ne kitos (ir ne tik kitos) lyties atstovui, teorija.

Galima drąsiai teigti, kad kiekvienas individas su atvirkštiniais lytiniais pojūčiais turi anatominių priešingos lyties požymių. Išimtinis „psichoseksualinis hermafroditizmas” neegzistuoja. Vyrų, kuriuos žavi kiti vyrai, net išorė yra moteriška; moterys, jaučiančios potraukį kitoms moterims, pasižymi vyriškumu. Toks požiūris, besiremiantis griežtu paralelizmu tarp psichinių ir fizinių reiškinių, aiškus ir taip. Tačiau reikėtų prisiminti, kad ne visos kūno dalys atitinka „V” ir „M” ( „absoliutaus” vyro ir moters) elementus. Priešingai, kai kurie organai gali būti moteriški ir vyriški, neatitinkantys kitų. Iš to išeitų, kad individai, pasižymintys lytiniu potraukiu priešingai lyčiai, yra anatomiškai jai artimesni.

Šios prielaidos užtektų paneigti požiūriui, kad potraukis priešingai lyčiai – savybė, individo įgyta gyvenimo bėgsme, užtemdant normalius lytinius jutimus.

Žymūs tyrinėtojai – Foršeris, Šrenke-Notcingas, Krepelinas, Feri pripažįsta, kad homoseksualumas įgyjamas dėl įvairios įtakos ir „suklaidinimų”. Tačiau kas gi buvo pirmasis „suvedžiotojas”? O gal jo mokytojas buvo pats dievas Hermafroditas? Ši nuomonė būtų tolygi manymui, kad vyro ir moters lytinį potraukį lėmė daug vyresni ir labiau prityrę žmonės, atsitiktinai atskleidę lytinio artumo malonumą ir to išmokę kitus. Kaip „normalus” žmogus, individas pats numano, „kas yra moteris”, taip ir „iškrypėlis” savos lyties atstovui junta potraukį, atsiradusį individualaus vystymosi raidoje dėl tų ontogenetinių procesų, kurie egzistuoja žmoguje nuo gimimo iki mirties.

Galima sakyti, čia daug ką lemia aplinkybė, kad belieka pasireikšti tam, kas seniai laukia tokios galimybės. O kad lytiškai susilaikant (dažnai tai laikoma homoseksualumo priežastimi) nesunku griebtis dar kažko, be masturbacijos, tai klausimas, į kurį turėtų atsakyti atvirkštinio lytinio potraukio gynėjai.

Homoseksualumą taip pat būtų galima pavadinti įgytuoju jutimu, jei pakankama laikysime aplinkybę, jog ir normalus, heteroseksualus vyras, geisdamas įsimylėti, turi pamatyti moterį arba jos portretą.

Jei netiesa, kad atvirkštinis lytinis jutimas „įgyjamas”, tai neįmanomas dalykas, kad jis būtų paveldimas. (Šiuo metu amerikiečių mokslininkai pateikė hipotezę, kad homoseksualumas yra genetiškai paveldimas būtent iš motinos pusės – vert. past.) Pastarojo dalyko niekas pažodžiui neaiškina, nes tam prieštarauja visi tyrinėjimai, tačiau pripažįstama, kad priežastis – ypatinga neuropatinė nuostata, paveldėtas ydingumas, kuris palikuonyse gali pasireikšti kaip lytinis ištvirkimas. Atvirkštinio lytinio jutimo reiškinys buvo priskiriamas psichopatologijos sričiai, į jį buvo žiūrima kaip į degeneracijos simptomą, o į tokius žmones – kaip į ligonius.

Tačiau nuo tada, kai svarbiausias šio požiūrio šalininkas Kraftas-Ebingas paskutiniuosiuose knygos „Lytinė psichopatija” leidiniuose atsisakė šios teorijos, jo pasekėjų gretos labai sumažėjo. Tačiau dar kartą reikia pabrėžti, kad žmonės, turintys atvirkštinį lytinį potraukį, be kita ko, yra visiškai sveiki, o jei paklaustume jų pačių, ar jie norėtų pasikeisti lytimis, tai dažnai išgirstume neigiamą atsakymą.

Visiškas homoseksualumo klausimo izoliavimas, nenoras sieti jo su kitais faktais gerokai apsunkina šio reiškinio aiškinimą. Tam, kas lytinį iškrypimą laiko kažkokiu patologišku arba pasibaisėtinu ir gyvulišku (tai filisterių nuomonė) dalyku, arba įgytu defektu (yda), nuodėmės (pagundos) rezultatu, derėtų pagalvoti apie aibę perėjimo pakopų nuo vyriškumo iki moteriškumo, o paskui dar ir nuo atvirkštinio lytinio potraukio iki hermafroditizmo – menamo ir tikroviškojo ir pagaliau nuo tribados (moters, geidžiančios moters – vert. past.) ir vyriškos moters iki pat moteriškos mergaitės.

… Tačiau nėra nė vieno taip iškrypusio individo, turinčio tik vienintelį atvirkštinį lytinį potraukį. Visiems pirmapradiškai būdingas dvilytiškumas, t.y. sugebėjimas suartėti ir su vyru, ir su moterimi. O tik vėliau kiekvieno savitaiga lemia lytinį vienpusiškumą – homo ar heteroseksualumą. Tačiau dvilytiškumas niekada neišnyksta.

Pastaruoju metu dažnai nurodomas ryšys, esantis tarp homoseksualumo ir to dvilytiškumo, kuriuo pasižymi naujagimiai ir augalijos bei gyvūnijos pasaulis. Taigi būtų galima teigti, kad homoseksualumas – visiškai ne lytinis neišsivystymas, ne izoliuota anomalija. Homoseksualumas – tai vidurinė seksualinė lytiškumo savybė, glaudžiai susijusi su tarpiniu lytiškumu. Homoseksualistui yra prieinamos šios vienintelės tarpinės formos, o kraštutiniai lytiškumo dalykai – jam nepasiekiamas idealas. Kitaip sakant, visos gyvos būtybės yra kartu ir homoseksualios, ir heteroseksualios.

Kiekvieno asmens įgimtas polinkis į homoseksualumą priklauso nuo kitos lyties rudimentų. Todėl iki lytinio brandumo pradžios, kol gemalinės liaukos dar nelėmė lytinio vienpusiškumo, būna visiškai įprasta svajinga, jausminga draugystė tarp berniukų ir tarp mergaičių. Tačiau tie ir vėliau tebesvajojantys apie draugystę su savo lyties atstovais jaunuoliai jau priklauso tarpinėms lytinėms formoms, nors lytinis jaudulys įsivaizduojamas kaip priešingybė ir draugystės įžeidimas; vyrų draugystė, nors ir nesąmoninga, anapus lytiškumo neįmanoma. Įrodymas – draugystė negalima tarp vyrų, vienas kitam nejaučiančių simpatijos. Tokios kilmės draugystė, labai dažna tarp jaunuolių, atitinka pagyvenusių vyrų amfiseksualumą. Ar ne tai lemia vyriškių, perkopusių penkiasdešimt metų, amoralių nusikaltimų didėjimą?

Homoseksualumą, tokį dažną tarp gyvulių, tyrinėjo F. Koršas. Gyvūnų „V” ir „M” laipsniai netyrinėti, bet ir čia mūsų suformuluotas dėsnis pasitvirtina: buliai, ilgam laikui uždaryti atskirai nuo karvių, anksčiau ar vėliau, priklausomai nuo jų „M” laipsnio, atlieka atvirkštinį lytinį aktą.

Kai kurie padarai nepaklūsta šiam dėsniui, bet apskritai buliai elgiasi kaip žmonės, uždaryti kalėjime ar internatuose. Gyvūnijos pasaulyje egzistuojantis onanizmas ir homoseksualumas tik patvirtina lyrinio potraukio dėsnį.

Atvirkštinis lytinis jusliškumas, kuris nėra bendrojo dėsnio išimtis, ypatingas atvejis. Pusę „V”, pusę „M” turintis individas siekia tokio pat tipo padarų papildinio, todėl asmenys, turintys atvirkštinį lytinį potraukį, lytinius santykius patenkina tarp savų, beveik niekada neįsileisdami į savo aplinką kitokio tipo asmenų. Šis abipusis potraukis leidžia homoseksualistams atpažinti vieniems kitus. O stipriai išplitęs homoseksualumas lieka nežinomas normaliems žmonėms, dėl to net ir normalūs ištvirkėliai neabejoja turį teisę smerkti tokią „šlykštynę” kaip homoseksualizmas. Net 1900 metais vienas vokiečių universiteto profesorius siūlė kastruoti visus homoseksualus.

Antrojoje šios knygos dalyje pasistengsime paaiškinti, kodėl vyrui homoseksualizmas laikomas gėdingesniu negu suartėjimas su moterimi. Juk etiniu požiūriu abu reiškiniai vienodi. Egzistuoja tik viena etika, kaip įmanoma tik viena logika.

…Tačiau reikėtų paminėti faktus, kuriuos pateikia šios teorijos priešininkai, manantys galį paneigti ne tik tai, kad asmenys su atvirkštiniu lytiniu polinkiu priskiriami prie vadinamųjų tarpinių formų, bet net patį lytinių atitikmenų dėsnį.

Be abejonės, egzistuoja tokie vyrai, kurie, nors juose slypi ir mažai moteriškumo, daug stipresnį potraukį jaučia savo lyties atstovams, negu moteriškesni vyrai. Vyriškas vyras kartais gali labiau imponuoti kitam vyrui, negu kokia nors moteris.

Albertas Molis kalba tikrai pagrįstai: „Egzistuoja psichoseksualiniai hermafroditai, juntantys potraukį dviem lytims, tačiau mėgstantys tik jų tipiškas savybes; tačiau būna dar ir tokių psichoseksualinių (?) hermafroditų, kurie ne tik kad nemėgsta tipiškų lytinių santykių, bet yra jiems abejingi arba jais net bjaurisi”.

Šiais homoseksualumo ir pederastiškumo skirtumais pagrįstas ir šio poskyrio pavadinimas. Lengva pagrįsti tokį skirtumą: pederastas gali mylėti visiškai vyriškus vyrus ir visiškai moteriškas moteris, nors jo potraukis vyrams visada bus stipresnis negu moterims. O homoseksualistas pripažįsta labai telidinius vyrus ir visiškai arenoidines moteris.

Pederastiškumo priežastys – atskira problema, nepriklausanti šiems tyrinėjimams.

MOTINYSTĖ IR PROSTITUCIJA

Moteris galėtume skirstyti į daugybę kategorijų, nes jos yra įvairių charakterių. Žodžiui „charakteris” čia reikėtų suteikti empirinę prasmę. Taigi moters charakteryje galima aptikti įstabių savybių, visiškai analogiškų vyrams. Tai dažnai rodo, kad egzistuoja įvairios amfibolijos. Tačiau nerastume nė vienos moters savybės, kuri, veikiama vyro valios, nesikeistų, nenublanktų ar visiškai neišnyktų.

Tačiau visa, kuo apkaltinau moterį, pasirodys neteisinga, jei kalbėsime apie moterį-motiną. Prie šio aspekto ir apsistosime. Čia pat reikia pastebėti, jog niekas negali spręsti apie motinystės užduotį, tuo pat metu neištyręs ir priešingo motinai poliaus, kitos moters prigimties galimybės. Tik einant šiuo keliu mums pavyktų apibrėžti motinos tipo ribas ir raiškiai aptarti tas savybes, kurios ją skiria nuo kitų moterų tipų. Taigi egzistuoja diametraliai priešingas motinos tipui – prostitutės tipas.

Šios priešpriešos nelemia jokios loginės prielaidos, kaip ir priešpastatant vyrą moteriai. Šitai matome ir niekad to neįrodinėjame; taip yra ir su pirmąja priešprieša – privalome tai įžvelgti arba, pasirėmę patirtimi, pripažinti; ir tik taip būsim įsitikinę, jog nepažeidžiame mūsų darnios schemos.

Dažnai tenka išgirsti, kad moteris kartu būna ir motina, ir mylimoji. Aš nesuvokiu tokio skyrimo prasmės ir naudos. Nejaugi mylimoji privalo pranokti motiną? Jei taip, tai nebent neilgam. Juk būti mylimąja gali ir motina, ir prostitutė. Aišku, kaip mylimosios tipą galėtume aprašyti grupę moterų, užimančių tarpinę padėtį tarp motinos ir prostitutės – kaip jau minėtų polių tarpinę formą; arba gali būti, jog manėme būtinu dalyku pabrėžti tai, kad moteris kitaip susijusi su savo vaikų tėvu negu su vaikais. Kartais žodį „mylimoji” turime suprasti kaip moterį, kuri visiškai atsiduoda mylinčiajam. Tačiau šituo nieko vertingo dar nesužinosime. Juk tokiais atvejais ir motina, ir prostitutė gali reikštis vienodai. Nors motinystėje slypi kažkas daug rimtesnio negu tik vaikų gimdymas. Ši giluminė motinystės esmė ir yra pirmutinė mūsų tyrinėjimo užduotis.

Motinystė ir prostitucija – du priešingi reiškiniai. Tokią išvadą darome todėl, kad moterys-motinos paprastai turi daug daugiau vaikų negu koketės. Taip pat žinoma, jog gatvinės prostitutės dažniausiai būna bevaikės.

Tačiau reikia pastebėti, kad prostitutės tipui priklauso ne tik parsiduodanti moteris, o ir kai kurios ištekėjusios bei daugybė vadinamųjų kilniųjų mergelių, – net ir tos, kurios niekada nepažeidė santuokos normų. Bet jos šito nedarė ne todėl, kad neturėjo progos, o paprasčiausiai todėl, kad pačios nenorėjo žengti taip toli. Tad nedera stebėtis čia platesniam moterų ratui taikoma „prostitutės” samprata. Anksčiau šiuo epitetu apdovanodavo tik parsiduodančias moteris. Juk gatvinė tik tuo skiriasi nuo tarsi garbingesnę padėtį užimančių koketės ir heteros, kad yra visiškai netekusi sugebėjimo kaip nors diferencijuoti savo santykius, t.y. visiškas parsiduodančiosios atminties nedalyvavimas prostitutės gyvenimą paverčia atskirų, vienas su kitu nesukimbančių momentų suma. Todėl prostitutės tipas galėtų egzistuoti ir tada, kai pasaulyje iš viso liktų tik vienas vyras ir viena moteris.

Mažesnio prostitutės vaisingumo faktas mane išlaisvina nuo būtinybės neigti vieną labai paplitusį požiūrį, kad prostitucija – reiškinys, griežtai kalbant, glūdintis pačioje žmogiškosios prigimties gilumoje, yra tarsi nepalankių socialinių sąlygų rezultatas. Pavyzdžiui, moterų nedarbas. Šis požiūris kaltina visuomeninę santvarką, kur ekonominis vyrų egoizmas, kuriam būdinga pasiglemžti valdžią, kartais atima iš netekėjusių moterų galimybę sąžiningai gyventi. Panašiai kalbama ir apie viengungystę, kada tarsi reikalaujama, kad prostitucija turi egzistuoti!

Ar reikia priminti, jog ir turtingos mergelės, branginančios savo padėtį, pasirenka viešą sklandymą pavartėse ir gatvėje (gatvė – būtinas prostitucijos aksesuaras). O kita vertus, prostitutei nėra lengva; jai reikia mokėti už butą, turėti brangius apdarus ir dar išlaikyti sutenerį.

Neretai net ištekėjusi prostitutė grįžta į gatvę. Be to, dėl nežinomų priežasčių, glūdinčių jos prigimtyje, prostitutė visiškai atspari daugybei infekcijų, kurios dažnai pakerta sąžiningas moteris. Pagaliau prostitucija egzistavo visada, ir jos augimas nepriklauso nuo kokių nors kapitalistinės epochos patobulinimų; dar daugiau, prostitucija net priklausė religinėms nuostatoms kai kuriose senovės tautose, pavyzdžiui, finikiečių.

Taigi prostitucija nėra tam tikras kelias, į kurį vyras įstumia moterį. Aišku, kaltas būna ir vyras, dėl kurio mergaitė lieka be darbo ir duonos. Tačiau jei moteris, atsidūrusi tokioje padėtyje, nemato kito kelio, tai šito priežastis jos prigimties gelmėse. Ko nėra, to ir būti negali.

Aš nenoriu pasakyti, kad moteris tampa prostitute išimtinai dėl vidinių impulsų. Daugumoje moterų slypi abi galimybės – motinos ir prostitutės.

Du priešingi tipai… Negalima rasti moters be prostitutės instinkto. Žinau, daugelis tai neigs. Jie paklaus: kaip pasireiškia tie instinktai moterims, mažiausiai panašioms į koketes? Klausiantiems nurodau ypatingą moters nuolankumą, kai prisiliečia svetimas vyras. Vadinasi, absoliuti motina neegzistuoja. Tačiau nebūna ir moterų, visiškai netekusių motinystės jausmo. Nors turėčiau pareikšti, kad dažniau tekdavo sutikti moteris su ryškiais prostitutės bruožais negu su motinystės.

Du šie tipai pirmiausia skiriasi požiūriu į kūdikį. Absoliučiai prostitutei egzistuoja tik vyras, o absoliučiai motinai – tiktai kūdikis (vaikas). Tačiau tik ta moteris gali būti pavadinta motina, kuri visiškai susitapatinusi su dukra, nepavydi jai grožio ir jaunystės, džiaugiasi jos sėkme tarp vyrų.

Absoliuti motina, matanti gyvenimą tik vaikuose, tampa motina su bet kokiu vyru.

Absoliuti prostitutė net vaikystėje nekenčia vaikų, vėliau, aišku, ji gali pasinaudoti kūdikio gimimu tam, kad jis suteiktų jai idilišką foną, patraukiantį vyrus.

Moteris junta potraukį patikti visiems vyrams. O jei absoliuti motina neegzistuoja, kiekviena motina gali pajusti tokį potraukį. Vienpatystę sukūrė vyras. Ji priklauso kažkokiam vyro individualybės išaukštinimui, – tad suprantama, kad vienpatystę katalikų bažnyčia laiko slėpiniu. Ir vis dėlto aš nesprendžiu: „Santuoka arba laisva meilė”.

Nevienodi motinos ir prostitutės požiūriai į vaiką leidžia atskleisti ir kitus reiškinius. Moteris su vyraujančiais prostitutės bruožais, žvelgdama į savo sūnų, jaučia vyrą, jos santykis su vaiku įgauna šiek tiek seksualinį atspalvį.

Moters-motinos motinystė pabunda anksčiau negu gimsta kūdikis. Šiuo jausmu apdovanojamas kiekvienas žmogus, tik vėliau susidomėjimas savo vaiku tarsi praryja visa kita. Taip ir mergaitė jaučia motinystės jausmą tam vyrui, kurį myli, net ir tam, kuris taps jos kūdikio tėvu; jis pats, savaime aišku, jos vaikas.

Motina paprastai būna šykšti ir smulkmeniška, prostitutė – švaistūniška ir kaprizinga. Mat motinos tikslas -giminės išsaugojimas. Motinos meilė nėra jau taip tauriai morali. Ji abejinga vaiko individualybei. Motinai užtenka to, kad jis – jos vaikas, o tai – amoralu. Motinos meilė – instinktyvi ir nelaisva.

O štai prostitutė neturi tikslo pratęsti giminę. Tai savotiškai ją išaukština. Visos protu apdovanotos moterys priklauso išimtinai prostitutės tipui, jam priklauso visos romantinio laikotarpio moterys. Būtent moteris-motina lytiškai pavilioja tuos vyrus, kurie nejunta potraukio dvasinei kūrybai. Įžymūs vyrai visados mylėjo tik prostitutės tipo moteris (tai nereiškia, kad parsidavinėjančias). Taigi žemiška tėvystė tokia pat mažavertė kaip ir motinystė.

Prostitutė nepasižymi motinos vyriškumu, ji labai baili, tačiau papildžiusi savo bailumą vyro akiplėšiškumu, nesigėdi savo begėdiškumo. Ji visados atsiduoda savo potraukiams ir tenkina juos tarsi keršydama visiems. Ji jaučiasi karalaitė, jai aišku, kad valdžia jos rankose.

Moterį-motiną lengva sugluminti ir įžeisti, prostitutės niekas neįžeis: savigarba – jai svetimas dalykas. Ji spjauna į visuomenės pagarbą. Tai jos išpuikimo ženklas. Ji net negali įsivaizduoti, kad žmonės gyvena ir nesidomi ja, negalvoja apie ją ir negyvena vardan jos. Todėl prostitutė šia prasme turi tokių pat bruožų, kaip ir dideli politikos užkariautojai.

Lytinis aktas motinai yra tik priemonė, o prostitutei -tikslas. Tiesa, šaltumas, nors šiaip objektyviai jis pasitaiko labai retai, nesvetimas ir motinai, ir prostitutei. Prostitutės šaltumui būdinga tai, kad ji ieško jausminių saldybių.

Moteris-motina – meilės gyvenimui įsikūnijimas, o prostitutė nori susinaikinti ir sunaikinti, ji kenkia ir griauna.

Prostitucijos priežastis dabar ir galbūt visados liks slėpiniu. Jį atskleisti naujojo – charakterologijos – mokslo užduotis.

CHARAKTEROLOGIJA IR MORFOLOGIJA

Tarpinių lytinių formų principas turėtų padėti sukurti charakterologiją – ligi šiol neegzistavusį ir tik iš literatūrinių pavyzdžių žinomą mokslą. Juk psichologiškai kiekvienas subjektas sudaro procentinį „V” ir „M” turinį, o tai -svarbiausias diferencinės psichologijos pamatas.

Tai, kad šios sudėtingos problemos negalima išspręsti tiriant vyro ir moters anatomiją, jau paaiškėjo iš antrojo šios knygos poskyrio, kur nustatėme skirtingus vyriškumo ir moteriškumo laipsnius tarp atskirų vienos ir tos pačios esybės kūno dalių bei jos savybių.

Reikia nepamiršti, kad kiekvieno individo vyriškumo ir moteriškumo santykis svyruoja. Šie svyravimai gali būti labai ryškūs ir beveik nepastebimi, tačiau jie vis vien egzistuoja, o kartais, ypač stipriai pasireiškę, pakeičia net žmogaus išorę. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės vakarais savyje jaučia daugiau vyriškumo negu rytais.

Šios rūšies vyriškų ir moteriškų elementų svyravimai, virpesiai daugiau ar mažiau būna tikri ir primena magnetinius žemės reiškinius. Pastarieji dar visiškai neseniai sudomino tyrinėtojus, kaip tik todėl kol kas negalima nustatyti daugybės panašių reiškinių ribų.

Išoriniai poveikiai, o svarbiausia – lytinės aplinkos specifika, reikia manyti, sukelia tokius keisto svyravimo reiškinius. Be abejo, jie iš dalies nulemia tuos keistus fenomenus – „poveikio” reiškinius, kurie masių psichologijai vaidina labai svarbų vaidmenį, o jais ligi šiol nebuvo deramai domimasi. Tačiau biseksualumas psichologiškai pasireiškia ne tik momentiškai, o nuosekliai kintančių momentų seka. Šiuo atveju tas pats, ar vienos lyties svyravimų amplitudė didesnė negu kitos, ar abi amplitudės yra lygios.

Nepaisant patirties, galima ir teoriškai teigti, kad tarpinių lytinių formų principas leidžia išsamiausiai apibūdinti individus, tik privalu rasti kiekvieno individo „V” ir „M” procentines proporcijas bei nustatyti svyravimų optimumą, kurį kiekvienas individas gali pasiekti. Daug nevilkinant tolesnės tyrinėjimų eigos, būtina tuoj pat išspręsti šią problemą. Jos esmė – tai, ką reikėtų tirti pirmiau, ar įvairių tarpinių lytinių formų sritį ir aiškiai nušviesti kai kuriuos jų santykių momentus, ar paaiškinti ir užbaigti psichologinę „idealaus vyro” ir „idealios moters” konstrukciją, o jau tada atsižvelgti į įvairias empirines vieno jungties su kitu galimybes, ir tik po to patikrinti, kiek šie dedukcijos būdu gauti panašumai yra tikroviški.

Pirmasis kelias – indukcijos ir analizės, antrasis -sintezės – dedukcijos, kuri pranašesnė savo formaliu loginiu griežtumu.

Aš noriu eiti antruoju keliu, nes kiekvienas sugeba savarankiškai naudotis tais dviem tipais, kuriuos jau nustatėme.

Pirmąjį, indukcijos, kelią aš neigiu dėl to, jog daugybė pakartojimų ir išankstinė nuostata dėl tarpinių lytinių pakopų, einanti lygiagrečiai su praktiniu jų egzistavimu, atimtų pernelyg daug laiko – ir be jokios naudos. Todėl ir mano darbo eigą lemia kiti motyvai. Nei morfologinių, nei fiziologinių studijų nelaikau savo užduotimi. Kruopščiai tyrinėdamas ir visapusiškai studijuodamas tarpinių pakopų principą, aš jį pirmiausia vertinu biologiniu požiūriu.

Taigi pasitaiko į moteris panašių vyrų, siekiančių santuokos (dėl galimo nesusipratimo pridursiu: tai vyrai, nestingantys lėšų pragyvenimui); veda jie anksti, be to, pirmenybę teikia žmonai įžymybei – poetei, dailininkei, dainininkei ir t.t. Nuo kitų vyrų jie skiriasi didele tuštybe. Juk pasitaiko tokių, kurie eina pasivaikščioti vien norėdami pasipuikuoti prieš kitus. Tokių vyrų prototipas -Narcizas. Šios rūšies vyriškiai pernelyg rūpinasi savo apranga, šukuosena, tuo, kaip jie būtent dabar atrodo, kokia jų laikysena (figūra) šiuo momentu… Jie itin atidūs praeivių žvilgsniams. Pastebėsime, kad vyriška moteris, priešingai, visiškai nepaiso savo išvaizdos.

Kaip vyrų dabitiškumas, taip iš dalies ir moterų emancipacija tik patvirtina, kad hermafroditų vis daugėja. Ir šie reiškiniai – svarbesnis dalykas negu „paprasta mada”, nors už šių žodžių apie „madą” slepiasi daug tikresnės priežastys.

Kuo moteris moteriškesnė, tuo menkiau ji supranta vyrą, tuo stipriau jis veiks ją savo lyties ypatybėmis ir tuo labiau ji jaus jį kaip vyrą. Šitai motyvuojama tuo, kad kuo daugiau moteris turi „M”, tuo lengviau ji paklūsta savo priešingybei. Užtat kuo daugiau vyras turi „V”, tuo menkiau jis supranta moterį. Štai kodėl „moterų žinovai” -patys pusiau moteriški, ir tokie vyrai visada moka geriau už „visapusiškus vyrus” bendrauti su moterimis, meilikauti.

Noriu stabtelėti prie kai kurių šio principo išvadų, ne taip jau nenaudingų pedagogikai. Visuotinis tiek šių, tiek ir anksčiau pateiktų faktų pripažinimas pirmiausia turėtų labiau individualizuoti auklėjimą. Net batsiuvys matuodamas labiau individualizuoja savo kūrinį, negu šeimos ir mokyklos auklėtojai, ligi šiol nesuvokiantys savo moralinės pareigos. Juk ligi šiol tarpinės lytinės formos (ypač tarp moterų) yra ugdomos pagal idealų vyro ir moters tipą! Tai – kankinimas, dvasinė ortopedija pačia tikriausia šio žodžio prasme. Šitaip ne tik slopinami, bet ir naikinami dar gležni gyvybės daigeliai. Todėl ir tarpsta dirbtinumas ir veidmainiškumas.

Nuo mažų dienų „berniukai” ir „mergaitės” rengiami skirtingais drabužiais, griežtai suskirstoma, kada jiems mokytis, kada žaisti, kada dirbti ir t.t., nekreipiama jokio dėmesio į tarpines lytines formas.

Ir mergaitės, ir berniukai kenčia, spaudžiami tokio sulyginančio auklėjimo. Man baugu, kad ypač mergaičių smegenys dėl to dažnai jaučia pasyvų norą priešintis. Pirmiausia būtina įsitikinti, koks klaidingas autoritetų propaguojamas ir palaikomas manymas, kad „tarp moterų nėra skirtumų” ar „kas pažįsta vieną – pažįsta visas”. Iš tiesų reikia sutikti, kad būtybės, kurios turi daugiau „M” negu „V”, tai yra tarp „moterų”, mažiau savotiškų skirtumų, negu tarp „patinų”, kurie ne tik ženkliai skiriasi, bet ir, kaip įrodė Darvinas, gyvūnų karalijoje pasižymi neištikimybe. Tačiau egzistuoja skirtumai ir tarp moterų. O šis klaidingas požiūris į moterų vienodumą kyla iš to, kad kiekvienas vyras artimiau pažįsta tik vieną tipą moterų, kurios, aišku, labai panašios. Dažnai ir iš moterų tenka išgirsti, kad „visi vyrai tokie”. Ir šitai byloja tik apie tai, kokius būtent vyrus pažino šios moterys.

Skirtingų „V” ir „M” pakopų egzistavimą pripažinome kaip pagrindinį mokslinės charakterologijos principą. Kartu jis labai reikšmingas ir specialiajai pedagogikai.

EMANCIPUOTOS MOTERYS

Aš kalbu apie moters problemą, tačiau neliesdamas nei socialinių mokslų, nei socialinės politikos.

Mūsų principo naudojimas aiškiai parodo, kad moters poreikis ir sugebėjimas emancipuotis priklauso nuo jos „V” dalies. Emancipacija nevadinu nei įsakmaus ar valdingo moters santykio su vyru, nei jos drąsos nakčia grįžti be palydovo, nei jos paniekos visuomenės priimtoms išorinėms taisyklėms, nei pagaliau moters noro būti savarankia darbinėje veikloje. Emancipacija, kokią turiu omenyje, nereiškia noro paviršutiniškai sulyginti moters ir vyro teises; šios problemos esmė – vidujinis moters noras prilygti vyrui, siekti jo dvasinės ir moralinės laisvės, pasidalyti interesais ir įvaldyti kūrybos jėgą.

Tokios emancipacijos „M” dalis nė nesiekia. Visos įžymios moterys, siekiančios tikros emancipacijos, visada pasižymi daugybe vyriškų savybių, o labiau patyrusi akis tokių vyriškumo požymių pastebi net jų anatominėje sandaroje. Tik iš „vidutinių” (tarpinių) lytinių pakopų atstovių, paprastai vadinamų „moterimis”, atsiranda tos, kurios vadinasi emancipacijos veikėjomis ir tarsi įrodo, ką sugeba moteris.

Sapfo, pirmoji istorinė moteris, nuo kitų skiriasi atvirkštiniais lytiniais požymiais – taip buvo netgi įvardyti lytiniai santykiai tarp moterų, vadinamoji sapfo, lesbiška meilė.

Nebuvo galima nustatyti individų, esančių tarp „V” ir „M” padėties, nes tik lytinės traukos dėsniai padėjo sukurti tokį principą. Jo taikymas, sprendžiant homoseksualumo problemą, leido daryti išvadą, kad moteris, jaučiantį potraukį vyrui, pati yra tarsi pusiau vyras. Tačiau tai taikant kiekvienam istoriniam atvejui, tarsi patvirtinama jau įrodyta tezė, jog moterų emancipuotumas sutampa su jų vyriškumu. Nuo Sapfo laikų galima paminėti daug įžymių moterų, kurios buvo arba homoseksualios, arba, geriausiu atveju, biseksualios. Filologai labai stengėsi pateisinti Sapfo dėl panašių įtarinėjimų, kurie tarsi būtų galėję įžeisti šios moters orumą.

Užtektų pastebėti, kad moters polinkį į lesbišką meilę lemia jos vyriškumas, kuris nulemia ir kilnesnę bei talentingesnę psichikos struktūrą.

Jekaterina II, Kristina, Švedijos karalienė, ir, kaip žinoma, nepaprastai talentinga akloji kurčnebylė Laura Bridžman, taip pat ir garsioji Žorž Sand buvo arba biseksualios, arba homoseksualios, kaip ir apskritai visos nors kiek talentingesnės mergaitės ir moterys.

O jei kalbėtume apie gausią armiją moterų, neturinčių lesbiškos meilės polinkio, tai čia aptiktume kitų požymių, patvirtinančių, kad negaliu būti visiškai neteisus, teigdamas talentingų moterų vyriškumo. Tai nėra vien vyriško egoizmo rezultatas. Biseksualios moterys lytiškai santykiauja su vyriškomis moterimis arba su moteriškais vyrais, o heteroseksualios moterys savo vyriškumą įrodo tuo, kad jas papildantis vyras toli nuo visiško „V”.

Tais atvejais, kai įžymių moterų santykiai liko nežinomi, bent jau buvo išsaugoti liudijimai apie tų moterų išvaizdą. Mūsų laikus pasiekę jų portretai tik patvirtina tokį požiūrį. Pavyzdžiui, štai kaip apibūdinama valdingoji Džordž Eliot: „jos judesiai ir mimika buvo ūmūs ir griežti, jiems stigo moteriško minkštumo”. Raselės Riniš veido bruožai „buvo beveik vyriški”. Anetės fon Droste-Hiulshoff, švelnios ir lieknos poetės, veidą jos biografas vadina griežtu, vyrišku, primenančiu Dantę. Sofija Kovalevskaja, kaip ir Sapfo, buvo trumpaplaukė, o dailininkės Rozos Boner veido bruožuose neaptiktum jokio moteriškumo. Garsioji Jelena Blavatskaja taip pat pasižymi vyriška išvaizda. Juk tikra moteris neturi nieko bendra su „moters emancipacija”. Liaudies posakį: „ilgas plaukas, trumpas protas” visiškai atitinka istoriniai tyrinėjimai.

Apie moters emancipaciją galima pasakyti tik tiek: emancipuotis nori tik moteryje įkalintas vyras; feministės jaučiasi labiau vyrais negu moterimis. Taip buvo, pavyzdžiui, su Žorž Sand, kuriai patiko vyriška apranga ir vyriški užsiėmimai.

Dažnai moterų kūriniai, sukėlę tiek daug triukšmo, būtų nė nepastebėti, jei juos būtų sukūrę vyrai.

Ernestas Hulis, labai palankiai atsiliepiantis apie moteris, užsiimančias menu, sako: „jų meninio pašaukimo priežasčių reikėtų ieškoti jų šeimose, nes, kaip žinoma, imtis meninės kūrybos jas paskatino tėvas, brolis ir t.t. Šitaip dviejų ar trijų šimtų moterų pašaukimo kelias ir buvęs nulemtas. Tai nustatyta. O apie kitas menininkes istorija tyli”. Anot Hulio apskaičiavimų, iš viso įžymių menininkių būta arti tūkstančio.

Aišku, moterys, kurioms mokslas arba menas yra viso labo tik „rankdarbiai” laikui praleisti, lygiai kaip ir moterys, kurioms protinė ar meninė veikla – tik koketavimo rūšis, – šių dviejų didžiulių grupių turime teisę nelaikyti šio tyrimo objektu.

Jei vyriška moteris ir siekia lygių teisių su vyru, tai moteriška moteris nejaučia nė menkiausio poreikio emancipuotis. Tai, nepriklausomai nuo „M” psichinių savybių, įrodo viena istorinė biografinė apžvalga. Todėl, remdamasis higienos, o ne etikos pagrindais, pagal kuriuos gyvenimas turėtų būti pritaikytas tikriesiems žmogaus poreikiams tenkinti, aš skelbiu moterų emancipacijai štai tokį nuosprendį: „didžiausias emancipacinių užmojų beprasmiškumas ir paikumas – pats šis judėjimas ir agitavimas”. Net tokias moteris, kurios nejaučia poreikio emancipuotis, pavergia šios mados banga. Ir jos ima rašinėti, lankyti paskaitas ir t.t. Toks agitavimas juokingas: jis neretai verčia rimtai pasvarstyti, o gal šito reikia tik namų šeimininkei, protestuojančiai prieš savo vyrą, ar dukrai -prieš motiną. Tačiau ypač derėtų negailestingai atsisakyti šios rūšies partinių grupuočių, klaidingo revoliucingumo, kiekvieno moterų judėjimo, kurio jau pati užuomazga būtų antitikroviška, dirbtinė ir ydinga.

Turėtų būti nepriimtina ir nevykusi frazė apie „visišką lygybę”. Kažin ar net pati vyriškiausia moteris turi daugiau kaip 5 procentus „V”. Daug išsilavinusių moterų, pasirėmusios asmeniškais įspūdžiais apie vyrus, stengiasi daryti apibendrinančias išvadas. Ir šitaip tarsi mėgina įrodyti ne tik lygybę, bet ir moteriškos lyties pranašumą. Tačiau tyrinėjant, kaip siūlo Darvinas, reikia siekti viršūnių, o ne apačių. Tad ir šiuo atveju moterims tenka patirti visišką fiasko. Štai ką turėtų atminti feministės.

Emancipacijos reikalavimus ir dabar lemia ne tikros moterys, o išimtinai vyriškos moterys, kurios, pasak jų, įrodo tik tai, kad moteris dar menkai suvokia savo prigimtį ir nemato tikrųjų savo veiklos motyvų.

Moterų judėjimą, kaip ir kiekvieną kitą, persmelkia įsitikinimas, kad šis judėjimas naujas ir niekad neegzistavo. Pirmosios emancipacijos lyderės mokė, jog ligi šiol moteris duso tamsoje ir grandinėse ir tik dabar jos pradeda suprasti savo teises ir jų reikalauti. Beje, moterų problema buvo ir senovėje, ir viduramžiais, o ir ne tik kaip socialinė, bet ir kaip dvasinė problema. Ir pačiais seniausiais laikais moterys kovojo už savo dvasinę emancipaciją literatūros veikalais, o moteriškų vyrų ir moterų apologetai – filosofiniais traktatais. Tad feminisčių tikėjimas, kad ligi šiol moterys neturėjo dėkingos progos dvasiškai tobulėti, – visiškai klaidingas. Štai J. Burkharto žodžiai apie renesansą: „pačios didžiausios pagarbos nusipelno kilniosios italės už savo vyriškumo dvasią, už vyrišką sielą. Užtektų pastudijuoti daugumos herojinės poezijos, pavyzdžiui Bojardo ir Arijosto, moterų vyrišką elgseną, ir suprastume, kad čia turimas omenyje visiškai aiškus idealas. Epitetas „vyriškas” – kaip komplimentas ypač dviprasmiškas mūsų laikais – tada buvo laikomas didžia garbe”.

XVI amžiuje moterys gavo leidimą pasirodyti scenoje ir atsirado pirmosios aktorės. „Tais laikais buvo manoma, kad moteris, lygiai kaip ir vyras, sugeba pasiekti didžiausių išsilavinimo pakopų”. Tuo pat metu pasipila panegirikos moteriškajai lyčiai: Tomas Moras reikalauja visiškai sulyginti jų ir vyrų teises, o Agripina fon Nettesheim moterį laiko net pranašesne už vyrą. Tačiau ši epocha nugrimzdo užmarštin, tarsi pražuvo moterų nuopelnai, ir tiktai XIX amžius iš naujo pabudino svajones apie buvusią moterų šlovę. Negalima nepastebėti, kad pasaulio istorijoje moterų siekis emancipuotis pasikartoja labai periodiškai. X amžiuje, XV ir XVI , XIX ir XX amžiais, emancipuotų moterų buvo daugiau ir jų sąjūdis reikšmingesnis negu tarpinėse epochose. Tačiau iš to formuluoti tikslią hipotezę per daug anksti, nors galima pripažinti galingą periodiškumo apraišką, kai minėtų epochų metu gimsta daugiau hermafroditų, atsiranda daugiau tarpinių formų negu kitais periodais. Analogiški reiškiniai pastebimi ir tarp gyvūnų.

Jei tam tikrais laiko periodais iš tiesų gimsta daugiau hermafroditų, vadinasi, galima manyti, jog moterų sąjūdis išnyks savaime, o paskui po daugelio metų iš naujo rasis, ir vėl ritmingai atgims. Tad moterų, linkusių į emancipaciją, gimsta tai daugiau, tai mažiau.

Industrinės ir pramoninės plėtros ryšys su moterų problema kur kas labiau pašlijęs, negu klaidingai mano teoretikai socialdemokratai. Dar silpnesnis ryšys tarp dvasinės laisvės siekių ir ekonominės konkurencijos vystymosi duomenų.

Puiki pamoka feministėms gali būti visiškas moterų judėjimo sunykimas renesanso epochoje. Už tikrąjį dvasinį išsilaisvinimą kiekvienas individas privalo grumtis pats. O kovoti teks su savo sielos kliūtimis. Pats didžiausias ir vienintelis moterų emancipacijos priešas – tai pati moteris. Tokia bedžiaugsmė dalia laukia moterų emancipacijos, jei feministės matys tik socialinę sritį ir istorinę giminės ateitį, o savo priešais laikys savo vyrus ir jų teisines institucijas.