Otas Veiningeris

(2 Skyrius iš Veiningerio knygos „Lytis ir charakteris”)

II SKYRIUS

Lytiniai tipai

VYRO IR MOTERS SEKSUALUMAS

Kantas sakė: „filosofų dėmesį turėtų labiau sudominti antropologinės moterų negu vyrų ypatybės”. Tad lyčių psichologiją visados slėgs „M” (moteriškumo) psichologija.

Tačiau juk ir „M” psichologija beveik be išimties užsiima vyrai. Aišku, pateikti tikros „M” psichologijos neįmanoma, nes jos aprašymas nepagrįstas savistaba.

Tarkime, kad moteris parašys apie save tikrai tiksliai, tačiau ir tada bus neaišku, ar ji skirs deramą dėmesį tam, kas mus labiausiai domina. Ir dar: sakykime, kad ji nori ir moka suvokti save, bet ar ji panorės apie save prašnekti? Mažai tikėtina tokia prielaida. Tuo įsitikinsime iš tolesnio dėstymo, pagrįsto moters prigimtimi.

Atlikti tokį tyrimą galima tik tada, jei moters prigimtį kas nors kitas, o ne ji pati sugebės teisingai apibendrinti. Tad pateiksiu vieną pastebėjimą. Dar nė karto nėščia moteris neišreiškė – nei straipsniu, nei eilėraščiu ar kokia nors kita forma – savo išgyvenimų, pojūčių ar jausmų. Nejau ir tai – vergystės vyrui rezultatas? Manyti, jog tai lemia drovumas, negalima. Dar Šopenhaueris visiškai teisingai pastebėjo, kad nėščioji paprastai nesidrovi savo būklės. Tačiau jei ir pripažintume tokią priežastį, moteris, bent jau pagimdžiusi, galėtų užrašyti prisiminimus apie tai, kas išgyventa. Juk tada betarpiško drovumo motyvas atkrinta; tačiau, nepaisant akivaizdaus susidomėjimo tokiu bandymu, šito neteko pastebėti. Šios rūšies knygos priklauso vien vyrams. O knygos, kuriose pastaruoju metu moterys pateikia liudijimų apie savo išgyvenimus, būna tik iš dalies moteriškos. Jos yra labiausiai prisodrintos pasakojimų apie vyriškąjį pradą, tarsi įkalintą rašytojoje – moteryje. Tad mums belieka viena: tyrinėti moteriškąjį vyrų pradą. O teisingų vyrų sprendimų apie moterį prielaida – tarpinių lytinių formų principas. Juk kitaip galėtų atrodyti, jog išsamiausiai atskleisti moters prigimtį gali moteriškas vyras. O iš to išeitų, kad tikra moteris gali išsamiausiai save apibūdinti, tačiau tuo didžiai abejojame.

Ypač stulbina, kad moterį labiausiai supranta vyriški vyrai. O jau čia svarbiau kas kita – kokią teisę spręsti apie moterį turi vyras.

Prie šios dvejonės dar teks grįžti.

Pirmiausia paklausime: kuo iš esmės psichologiškai skiriasi vyras ir moteris?

Labiau paplitęs požiūris, kad lytinis vyrų potraukis yra intensyvesnis, o iš to išplaukia ir kiti skirtumai. Tačiau tokia prielaida verčia labai suabejoti, nepriklausomai nuo to, kiek sąvoka „lytinis potraukis” yra vienareikšmė ir išmatuojama. Negalima paneigti ir visų antikos ir viduramžių teorijų apie moterų „nepatenkintas įsčias” ir vyrų „lytinį susilaikymą”. Tai panašu į pamėgtą posakį: „visa yra tik sutaurintas lytinis potraukis”. Ligi šiol nepavyko tiksliai nustatyti, kaip stipresnis ar silpnesnis lytinis potraukis siejasi su kitomis žmogaus savybėmis.

Teigti, kad vyrų lytinis potraukis yra intensyvesnis nei moterų, būtų savaime klaidinga, tačiau neteisinga būtų tvirtinti ir priešingai. Juk lytinio suartėjimo poreikis skiriasi net tarp vyrų, turinčių vienodą „V” pradą (potenciją). Taip pat yra ir tarp moterų, turinčių vienodą „M” pradą.

Tad lytinio potraukio aistringumo lyčių skirtumai nelemia.

Tačiau lytinio intensyvumo skirtumas atsiskleis, jei atkreipsime dėmesį į du vyro ir moters analitinius momentus, kuriuos pastebėjo Albertas Molis, analizuodamas lytinio potraukio sampratą: tai detumescencija ir kontrektacija.

Detumescencija – tai įtampos jausmas, kylantis subrendus lyties ląstelėms. O kontrektacija – tai fizinis ir emocinis poreikis jausti mylimo asmens kūną, kuris pasirenkamas kaip lytinis papildinys.

„V” vyrauja tiek pirmasis, tiek ir antrasis poreikis. O „M” visiškai nebūdinga detumescencija.

Štai dar vienas įrodymas, kad „M” nejaučia detumescencijos poreikio: beveik visi žmonės, kurie turi 2/3 „V”, ankstyvoje jaunystėje kurį laiką užsiiminėja onanizmu. Paprastai tuo užsiiminėja tik pačios vyriškiausios moterys, o tikra „M” visiškai nejaučia masturbacijos poreikio.

Kontrektacija moterims yra daug svarbesnė vien todėl, jog tai – vienintelis lytinis jų poreikis.

Tačiau negalima sakyti, jog vienos kurios lyties potraukis būtų stipresnis. Kontrektacija savaime dar nereiškia prisilietimo aktyvumo, o tik kūniškos sueities su kitu asmeniu poreikį, kuris nepriklauso nuo to, kas palyti, ir nuo to, kas patiria palytėjimą. Nesusipratimą dėl šio dalyko, tai yra dviejų reiškinių – troškimo intensyvumo ir troškimo aktyvumo supainiojimą – lemia tai, jog ir tarp gyvūnų „V” visados pasireiškia kaip ieškančioji ir aktyvioji pusė.

„V” visada jaučia poreikį išreikšti lytinį aktyvumą ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, o „M” – būti lytinio aktyvumo objektu. Tačiau moters lytinis poreikis, nepaisant tariamo jos pasyvumo, stiprumu gali nė kiek nenusileisti vyrui – aktyviajai pusei. Panašus skirstymas gali būti naudingas ir susiginčijus: vyro ar moters lytinis [kontrektacijos] poreikis stipresnis?

Tai, ką vadiname moters masturbacija, lemia ne detumescencija. Juk įrodytume tikrą „V” ir „M” skirtumą, jei pripažintume, jog „M” seksualiai labiau susijaudina negu „V”; kalbant ir apie lytinę sritį, „M” fiziologiškai imlesnė. Tai faktas. Šis lengvai sužadinamas lytinis „M” jaudrumas gali pasireikšti ir dėl poreikio seksualiai susijaudinti, ir dėl savotiškos baimės, jog galima susijaudinti, jei kas prisiliestų.

Norą [seksualiai] susijaudinti reikia pripažinti labai tikru ir lengvu dalyku, nes tai nėra toks noras, kuriam likimas neleistų išsipildyti; priešingai, šis troškimas pažadina viso organizmo polinkį ir pasirengimą susijaudinti. Juk tai toks susijaudinimas, kurį moteris, kiek ji gali, stengiasi sustiprinti ir pratęsti, tuo pat metu vyrui tai būtina detumescencijos pabaiga, nulemta kontrektacijos.

Lytinio susijaudinimo būseną moteris išgyvena tarsi aukščiausią savo egzistencijos viršūnę. Juk moteris būna visados seksuali. Ji visa tarsi panyra į seksualinį išgyvenimą – lytinio akto ir nėštumo metu, santykiuose su vyru ar vaiku, o vyras toli gražu ne tik seksualus. Štai čia ir slypi tikrasis vyro ir moters skirtumas, kurį, kalbant apie lytinio poreikio intensyvumą, norima nutylėti.

Paprastai, kai moteris visiškai atsiduoda lytinio gyvenimo sūkuriui, vyrą užvaldo ir daug kitų dalykų: žaidimai, kovos, praktiniai sandėriai, menas, religija.

Ar tuomet buvo kitaip, šito mes nežinom.

Problema paprasta: svarbiau – kokia moteris dabar. Galima skelbti štai tokią tiesą: „M” imasi ne lytinės sferos dalykų tik dėl savo mylimojo, nes šitaip stengiasi užkariauti jo meilę. Pavyzdžiui, galimas daiktas, kad moteris išmoks lotynų kalbą norėdama padėti mylimam sūnui, stojančiam į gimnaziją. Nors jos pačios ši disciplina visiškai nedomina. Tačiau kiekvienas pašaukimas ir lengvas jo objekto supratimas – proporcingi vienas kitam.

Lygiai taip pat, tačiau tik ypač moteriški vyrai nuolat siekia meilės ryšių ir tarnauja moterims. Aišku, šitaip Don Žuano problemos nepasiseks išspręsti. „M” visa savo esybe yra seksuali, o vyras – seksualus ir dar be to sugeba daug kitų dalykų. Tai ypač akivaizdžiai įrodoma jų skirtingais charakteriais brendimo metu. Paauglys šį laikotarpį išgyvena kaip krizę: jis jaučia, kad kažkas nauja papildo jo egzistenciją, prieš jo valią įsismelkia į mintis bei jutimus. Taip atsitinka ir su fiziologine erekcija, nepaklūstančia valiai. Pirmoji erekcija jaunuolį veikia įaudrinamai, ji būna išgyvenama kaip kažkas paslaptinga. Todėl dauguma vyrų ją tiesiog smulkmeniškai įsimena visam gyvenimui. Mergaitė ne tik lengvai išgyvena brendimo laikotarpį, bet ir pajunta savo orumo reikšmę.

Berniukas paprastai nejaučia poreikio subręsti, o štai net maža mergaitė šito laukia.

Brendimo laikotarpiu dauguma berniukų ima mintyti apie būsimą santuoką ir kartu apie labai bauginančią meilę, tuo pat metu net mažos mergytės jau ilgisi meilės ir vestuvių, kaip savo gyvenimo apvainikavimo.

Taigi moteris visados seksuali, vyras – tik kartais. Be to, jis suvokia savo seksualumą, o moteris negali šito įsisąmoninti ir kaip tik dėl to nesugeba atsiriboti. Galima net pasakyti, jog moteris – tai seksualumas. Jai stinga to dvilypumo, kuris būtinas stebėjimui, taip pat – ir savo seksualumo stebėjimui.

Vyras visados daugiau negu lytiškumas, pasižymintis seksualumu, apribotu ne tik anatomiškai, bet ir psichologiškai. Todėl jis sugeba savarankiškai valdyti savo seksualumą: gali jį riboti arba priešingai – stimuliuoti. Vyras gali tapti ir Don Žuanu, ir šventuoju.

Vyras įsisąmonina savo seksualumą, o moteris šito nesugeba. Tačiau sąmonė gali turėti vienokį arba kitokį turinį, kuris ją pripildo. Tad apie moters sąmonės prigimtį teks pakalbėti išsamiau ir ją subtiliau patyrinėti.

VYRO IR MOTERS SĄMONINGUMAS

Vyras ir moteris turi vienodą psichinį turinį, jis skiriasi tiktai labiau suskaidytomis formomis. Kai moteris daugiau ar mažiau mąsto „genidais” (t.y. pirmapradžiais impulsais, ribotomis sampratomis – vert. past). vyras savo mintis grindžia aiškesniais, tikslesniais suvokimais, aiškiai išreiškiamais ir visada nuo daiktų (objektų) nepriklausomais jausmais. „M” mąstymas ir „jutimas” sudaro vientisą, nedalomą visumą, o „V” šie dalykai skiriasi. Iš to išeitų, jog daug „M” išgyvenimų ir lieka genido (pirmapradžio impulso) formos, o vyro sąmonėje jau įvyksta prašvitimas. (Papildysime: abiejų dalykų nederėtų absoliutinti.) Šitaip paaiškinamas moters sentimentalumas ir tai, kad moterį galima tik sugraudinti, bet ne priblokšti (apstulbinti).

Plastiškesnius psichinius vyro duomenis atitinka ir jo kūno sandara, o mažiau lankstūs moters psichikos duomenys dera su jos švelnumu, kūno putlumu ir veido bruožų neryškumu. Šias išvadas patvirtina ir abiejų lyčių atstovų jausmingumo palyginimas – priešingai įprastai nuomonei, net vidutinių tipų vyrų jausmai subtilesni.

Išimtis tik moterų lytėjimo juslė, kuri yra subtilesnė negu vyrų. O štai skausmą vyrai jaučia stipriau.

Kad moterų psichika mažiau lanksti, tiksliai įrodo toks faktas: moterų sprendimai ryžtingesni (kategoriškesni) nei vyrų. Tai, ką Machas vadina „instinktyvia patirtimi”, parodo mums pažįstama žmonių sąmonės būsena -genido (pirmapradžio impulso) forma. Kuo labiau esame priklausomi nuo genido, tuo labiau „sukamės” aplink objektą, stengdamiesi jį apibūdinti: „Ne, čia ne tas žodis!” Šituo ir būna apribojamas ryžtingumas nuspręsti. O kai prašvitimo procesas įvyksta, tiktai tada galima tiksliai ir tvirtai nuspręsti.

„M” visada tikisi, kad „V” tarsi apšvies jos miglotus įsivaizdavimus, tikisi instinktyvių impulsų paaiškėjimo (ten, kur reikia spręsti, o ne kartoti sentenciją). O juk tai -pats teisingiausias įrodymas, kad genidas – „M” [psichikos] savybė, o diferencijuotas vidinis turinys – „V” [psichikos] savybė.

Tai ir yra svarbiausia lyčių priešingybė.

Dauguma merginų sako, jog galėtų pamilti tik protingesnį už save vyrą. O kaip vyriškumą moteris jaučia tai, kad vyras yra stipresnis dvasiškai ir tiktai toks vyras ją žavi. Pati šito nesuvokdama moteris ryžtingai pasisako prieš visas lyčių lygybės teorijas.

„V” gyvena sąmoningai. „M” – nesąmoningai. Šie žodžiai visiškai tinka tik ryškiausiems tipams. „M” savo sąmoningumą įgyja „V” dėka. Tad tipiško vyro lytinė funkcija – ryšio su tipiška moterimi nesąmoningumą paversti sąmoningumu.

TALENTAS IR GENIALUMAS

Būtina griežtai atskirti genialumą nuo talentingumo, nors tarp jų ir yra tarpiniai lygiai. Tačiau negalima sutikti su padrika nuomone, kad genijus – tas pats talentas, tik tauresnis. Genialumas, aišku, pasižymi įvairiais polėkiais ir nuopuoliais, tačiau tai neturi nieko bendra su talentu.

Pavyzdžiui, talentu apdovanotas matematikas gali puikiausiai tobulėti savo srityje neturėdamas nieko bendra su genialumu, kuris visiškai originalus, individualus ir yra pagrįstas išmone. Net didžiai genialūs žmonės gali būti visiškai netalentingi. Pavyzdžiui, Novalis, Žanas Polis. Vadinasi, genialumas ir talentingumas – dvi skirtingos kategorijos, tarp kurių plyti ištisas pasaulis. Talentas gali būti paveldimas, genijus – niekada. Pavyzdžiui, giminės paveldas – Bachų šeima, antruoju atveju individualumas – Johanas Sebastijanas Bachas.

Moteris nepasižymi jokia genialumo nuojauta, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti priešingai: ji sumaišo dramaturgą su aktoriumi, neįžvelgia artisto ir menininko skirtumų.

Puikus ir genialus protas – jai absoliučiai tas pats dalykas. Tačiau žmonės, kurie nori puikuotis, nepasižymi dvasios dieviškumu. Tokie nesugeba įsigilinti į būties esmę: jiems svarbu padaryti įspūdį. Todėl visi jų sumanymai nukrypsta į tai, ką apie juos pasakys kiti žmonės. Pasitaiko vyriškių, pasirengusių vesti jų visiškai nežavinčią moterį tiktai todėl, kad ji patinka kitiems. Ir tokia pat keista santuoka egzistuoja tarp žmogaus ir minties. Gaila, net Frydrichas Nyčė paskutiniuose savo kūriniuose tarsi daugiausia dėmesio skiria toms savo mintims, kurios, jo manymu, turėjo ypač užkerėti skaitytoją. Todėl dažnai jo tuštybė ypač išryškėja ten, kur, atrodytų, yra labiausiai nepriklausomas.

Genijus! Genialumas! Kiek jaudulių ir dvasiai nemalonių jausmų, kiek neapykantos ir pavydo, kiek nesusipratimų ir beždžioniavimų jie lemia!..

Ligi šiol visi genijaus esmės tyrinėjimai rėmėsi arba biologiniu-klinikiniu, arba metafiziniu pagrindu.

Jei norime pažinti arba pavaizduoti žmogų, reikia jį suprasti. O suprasti, vadinasi, persikūnyti. Reikia tarsi vidujai pakartoti tas psichologines prielaidas, kurios būdingos kitam, reikia prilygti tam, kurio dvasią nori suprasti. Vergas supranta vergus, o naiviam žmogeliui nelemta suvokti jam svetimos maištininko psichologijos.

Suprasti žmogų, vadinasi, pabūti šiuo žmogumi. Tačiau išvada, kad tokiu atveju kiekvienas turi geriausiai pažinti save, – visiškai neteisinga. Norint pažinti save, būtina tarsi išeiti iš savęs. Dėl to pažinimo subjektas turi tapti objektu.

Norint suprasti visatą, reikia išeiti už jos ribų, tačiau pati visatos samprata (t.y. beribiškumas? – vert. past.) paneigia tokią galimybę.

Reikia pripažinti jau įrodytu faktu, kad žmogus nesugeba suprasti savo giliausios tikrosios prigimties. Tai faktas! Kitas gali suprasti mus, mes patys – niekada. Be abejo, tas kitas privalo būti bent šiek tiek panašus į mus. Tik taip jis šį panašumą pavers savo įžvalgų objektu. Jis gali suprasti save kitame, kaip ir kitą – savyje. Vadinasi, suprasti save – būti savimi ir dar šiuo kitu žmogumi. Bet supratimas, būdingas genijui, kaip įsitikiname iš pavyzdžių, apima daug daugiau žmonių, negu tai įstengtų vidutinis individas. Getė apie save pasakė, kad nėra nusikaltimo, kuris jo nebūtų viliojęs įvairiais permainingo gyvenimo momentais. Vadinasi, galima sakyti, kad genialus žmogus sudėtingesnis ir įvairiapusiškesnis už vidutinį. Ir kuo žmogus genialesnis, tuo daugiau žmonių tarsi įkūnija savyje, tuo gyviau ir ryškiau jie būna išreikšti.

Genijaus kūryba visada nukreipta į savęs praradimą žmonėse, ji trokšta susilieti su gyvenimo įvairove. O filosofo idealas – rasti visus savyje ir juos suvienyti. Tai ir yra filosofo vienybė.

Genijus – Prometėjaus prigimties. Tačiau nebūtina šią prigimtį, kaip ir biseksualumą, įsivaizduoti. Taip yra ir tiek. Net didingiausias genijus negali išsyk patirti žmonijos esmės.

Individualiame žmogaus gyvenime nebūna dviejų visiškai panašių momentų. (Taip yra ir su žmonijos pažinimu.) Dauguma iškilių žmonių dar jaunystėje numato kokio nors kūrinio planą, bet dažnai sumanymas ilgai snaudžia ir senatvėje pradedamas įkūnyti. Šie įvairūs laiko periodai pasitaiko visiems žmonėms, bet skirtinga jėga ir skirtingomis „amplitudėmis”.

Dažnai talentingiems žmonėms jau vaikystėje tenka išgirsti priekaištus, kad „puola iš vieno kraštutinumo į kitą”. O ypač talentingiems žmonėms tokie periodai dažnai reiškia krizes. Getė daug pasakoja apie „pakartotinį menininkų brandumą”; jo mintys glaudžiai siejasi su šia tema.

Priklausomai nuo staigios genijaus periodų kaitos, po ryškaus produktyvumo metų prasideda visiškai bevaisis periodas, kai genijus niekina save ir laiko niekingesniu už vidutinį žmogų: genijų kankina prisiminimai apie kūrybinį periodą. Kuo genialiojo žavesių polėkiai galingesni, tuo siaubingesnis būna jo pesimizmas.

Vienu metu genijus būna linkęs į mokslus ir refleksus, o kartais tik į grynai meninę kūrybą (Getė); jo dėmesį traukia tai gamta, tai kultūra ar žmonijos istorija (pavyzdžiui, Nyčės „Zaratustra” ir „Ankstyvieji mąstymai”). Kartais genijus būna mistiškas, kartais naivus (vaikiškas). Pavyzdžiui, Meterlinkas ir Bernsonas.

Iškilaus žmogaus „amplitudės” įvairovė pasireiškia ir išoriškai. Tuo galima paaiškinti keistą reiškinį: talentingųjų veido išraiška keičiasi daug dažniau, nei vidutinių žmonių. Pavyzdžiui, palyginkite Gėtės, Bethoveno, Kanto, Šopenhauerio portretus, nutapytus skirtingais metais. O žmonės, kurių veido išraiška nesikeičia, yra menkai intelektualūs.

Dvasinio pasaulio turtingumas apsaugo menininką nuo gundymų, tačiau kartu su nuodėmingomis vilionėmis jam darosi suprantami įvairūs prasikaltimai.

Būtina imlumo ir supratimo sąlyga – dvilypumas. Pavyzdžiui, triukšmas savo vienatoniškumu dažnai sukelia mieguistumą. Ir tik dėl dvilypumo sąmonė išlieka budri. O mes dažnai genijui priskiriame jo (dažnai niekingų) herojų išgyvenimus. Pavyzdžiui, Zolia, pavaizdavęs aistrų apakintus žudikus, pats negalėtų įvykdyti tokio nusikaltimo, nes jame slypėjo daug visiškai kitokių vertybių.

Vadinasi, suprasti žmogų – tai atskleisti savyje ir šio žmogaus, ir jo priešingybės vaizdus.

Žmoguje visada turėtų slypėti dvi priešingos būtybės, kad jis galėtų suvokti nors vieną šios poros narį. Ar ne taip yra „mokyme apie spalvinius akies pojūčius”.

Šis pagrindinis sąmonės dėsnis gali būti taikomas visam dvasiniam gyvenimui. Pavyzdžiui, linksmas žmogus greičiau pasiduoda liūdesiui, nei ramios nuotaikos individas, o melancholiką dažnai gelbsti kokia nors manija. Kuo daugiau žmoguje slypi skirtingų psichologinių tipų ir jų priešingybių, tuo sumaniau jis pažįsta žmonių mintis ir jausmus. Nėra tokio genijaus, kuris nebūtų puikus žmonių žinovas. Genialusis dažnai iš pirmo žvilgsnio sugeba apibūdinti vidutinį žmogų. Tačiau daugumai žmonių būdinga skirtingai išplėtoti interesai. Toks žmogus geriau kaip kiti gali suprasti ir tarsi įvertinti aplinką, jam nesvetima, kas žmogiška ir kas susiję su gamta. Vadinasi, reikia pažymėti nepaprastai stiprų juslumą, kurio nederėtų priskirti tik išoriniams dalykams, tai yra labai jautriai klausai ar regėjimui. Yra ir vidinis dalykas – imlumas įvairioms skirtybėms.

„Matematikos” arba „muzikos” genijų nebūna: genijus – universalus. Genijų galima apibūdinti ir taip: tai žmogus, žinantis viską, nieko nesimokęs. Tačiau šios „visažinystės” nederėtų ieškoti teorijose ar sistemose; menininkui nereikia studijuoti optikos, kad sužinotų, kokia vandens spalva, taip pat nereikia ir charakterologijos, jei nori tobulai pavaizduoti žmogų.

Talentų daug, o genijus vienas. Genialumo raiškoje esti kažkas bendra nepriklausomai nuo dailininko ar muzikanto, filosofo ar poeto skirtybių.

Talentas, kurio dėka atsiskleidžia tikros dvasinės žmogaus savybės, yra daug atsitiktinesnis nei atrodo; menkutėje perspektyvoje, kurioje paprastai, vyksta meninė-filosofinė analizė, jo reikšmė pervertinama. Ne tiktai gabumų, bet ir pasaulėžiūros ar polinkių skirtumai nepaiso meno ribų, o jas tarsi nutrina. Ir todėl įdomus Bacho ir Kanto, Vėberio ir Eichendorfo, Beklino ir Homero panašumas.

Genialume, kuris nepaisant dažnų svarbių skirtumų, visada yra beribis ir reiškiasi visur, moteriai nėra vietos. Moteris toli nuo genialumo sampratos, neminint tų atvejų, kai jos supratimas nukrypsta į vyrą. Tada, kai vyras šį reiškinį rimtai ir jausmingai priima. Šitai nuostabiai pavaizduota menkai suprastoje Karleilio knygoje „Herojų kultas”.

Genialumas glaudžiai siejasi su vyriškumu. O moters sąmonei stinga originalumo: ji tai savinasi iš savo vyro. Ji gyvena nesąmoningai, vyras – sąmoningai, o sąmoningiausiai gyvena genijus.

TALENTAS IR ATMINTIS

Sąmonės aiškumas – pirmoji atminties sąlyga.

Įspūdžio prisiminimas yra lygus intensyvumui, su kokiu jis atsirado sąmonėje.

„Aš šito niekada nepamiršiu. Aš visą gyvenimą tai prisiminsiu”, – sako žmogus apie stipriai jį sukrėtusius įvykius, apie akimirkas, praturtinusias jį patirtimi.

Universalus išgyvenimų prisiminimas – puikiausias ir pats pagrįsčiausias genialumo požymis. Aš kalbu apie išgyventų, o ne išmoktų dalykų atmintį.

…Kuo iškilesnis žmogus, tuo erdviau atsiskleidžia jo atmintis, nes šitaip joje tarsi sutelpa daugiau žmonių ir interesų.

Ryšys tarp atminties ir genialumo neišvengiamas, kaip ir bandymai jį dedukuoti; tai parodo ypatingą, dažnai nugalinčią net savo šeimininką visų smulkmenų ir mažiau pastebimų daiktų atmintį, kurią turi įžymūs genialūs žmonės.

Genijai universalūs, vadinasi, viskas jiems turi reikšmę, viskas neišdildomai ir tvirtai susiklosto atmintyje. Tad jiems nereikia jokių pastangų, norint ką nors prisiminti. Galima tarti, kad genialus žmogus niekad nepasakys, jog kažkas iš prabėgusių dienų „nepanašu į tiesą”. Jam tai neegzistuoja, nes jis galbūt tikslingiau jaučia tuos kitimus, kuriuos laikui tekant, atnešė gyvenimas.

Patirti dvasinę žmogaus reikšmę geriausia taip: su seniai nematytu žmogumi susitikus, reikėtų atnaujinti nutrukusį pokalbį… Kiek netalentingi žmonės pamiršta save ir savo gyvenimą, o genialus žmogus viską iki menkiausių smulkmenų išlaiko atmintyje. Čia aš pirmąsyk pateikiu talentingumo kriterijų, kuris leidžia tirti kitus žmones, net jei tie žmonės nieko nekuria.

Aišku, šis kriterijus didžios reikšmės ir svarbus auklėjimui – tiek tėvams, tiek ir mokytojams.

Sugebėjimas pastebėti (aptikti) panašumus ir skirtumus, aišku, taip pat siejasi su žmogaus atmintimi.

Jau seniausiais laikais buvo labai vertinamas poeto palyginimų ir įvaizdžių turtingumas. Tai buvo laikoma ypatingu prigimties talentu.

Dabar nebeieškoma tokio poetinio talento… Paieškos būtų tuščios.

Mūsų laikai – padrikumų, niūrių nuotaikų ir nesąmoningos filosofijos laikai. Jie aiškiai byloja, kad pas mus, Vokietijoje, nėra tikrai didingo žmogaus. Todėl, kad sąmoningumas ir yra didingumas. Meninės, kaip ir filosofinės, kūrybos sąlyga – sąmoningumas. Tik taip visi praeities išgyvenimai tarsi persilieja į dabarties išgyvenimus ir užleidžia vietą fantazijai. Tie, kurie mano, kad moteris turi daugiau fantazijos nei vyras, labai klysta. Moters fantazijos stygių liudija tai, kad muzikos istorijoje neras-tume įžymios moters. Muzikinė kūryba reikalauja lakesnės fantazijos kaip dailė ar mokslinė veikla. Jusliniai empiriniai dalykai, kaip ir pati gamta, nelyginama su garsiniais paveikslais. Žmogui pačiam tenka sukurti visus elementus (akordus, muzikinius tonus, melodijas), kurių gamtoje nėra. Visi likusieji menai yra daug realiau susiję su empiriškumu.

Architektūra (nepaisant dažnų ginčų, gimininga su muzika) bent turi medžiagą, nors ji, panašiai kaip ir muzika, gamtos nemėgdžioja.

Moteriška būtybė menkiausiai gali reikštis muzikoje, nes ji niekaip nesisieja su patirčių pasauliu. Todėl kompozitorius turi pasižymėti didingiausia fantazija. O žmogus, kuriam gimsta melodijos, pašaliniams kelia didžiausią nuostabą.

Moterys greičiausiai rastų galimybę savo jėgas skirti tam, kas įmanoma minkštiems ir neapibrėžtiems jausmų antplūdžiams. Pavyzdžiui, dailėje ir poezijoje, pseudomistikoje ir teosofijoje. O ne tokiose srityse, kurios reikalauja galingos medžiagos, – kaip muzika, architektūra, plastika arba filosofija. Šio apribojimo priežastis – nediferencijuotas moters psichinis gyvenimas.

Moterims labiausiai tiktų spalvinė tapyba, bet ne piešimas. Tai paaiškinama tuo, kad jusliškai kūniškas spalvinis elementas artimesnis moteriai (jos skoniui -vert. past.) kaip dvasinis formuojantis linijų elementas, kuriam būtina visa aprėpianti apercepcija, sukuriama visa aprėpiančia atmintimi, vyriško genijaus sugebėjimu. Tikėtina, kad žodį „genijus” sugalvojo visiškai negenialus žmogus. Paskalis sakė, kad kuo originalesnis žmogus, tuo giliau jis pajunta kitų originalumą; o Getė sakė, kad tiktai genijus gali visiškai suprasti genijų.

Reikia manyti, kad genialumas bent laikinai aplanko visus. Didis skausmas, didi aistra kiekvieną žmogų bent akimirkai padaro genialų.

Eilėraščiai, kuriuos įkvepia pirmoji meilė, patvirtina tokį reiškinį, o tikra meilė visada ištinka netikėtai.

Įtūžio minutėmis žmonės taip pat randa spalvingų žodžių, šiaip jiems visiškai nebūdingų. Teiginys, kad genijus nuo vidutinių žmonių būna atsitvėręs storomis sienomis, per kurias neprasiskverbia nė vienas garsas, neteisingas, nes tada negenialus žmogus apskritai negalėtų suprasti genijaus kūrinių. Kultūra ir siekia panaikinti šį skirtumą, o tai tikrai daroma pačiu laiku. Genijų ir negenialų žmogų skiria tiktai sąmonės (suvokimo) intensyvumas. Šis skirtumas – kiekybinis, visiškai ne kokybinis ar principinis. (Net ir tame pačiame žmoguje genialus momentas iš esmės skiriasi nuo negenialaus.)

… Genialus vaikas gyvena intensyvesnį gyvenimą nei kiti vaikai; kuo jis genialesnis, tuo geriau išlaiko vaikystės prisiminimus (kartais jau nuo trečiųjų gyvenimo metų).

O kitų žmonių pirmieji prisiminimai prasideda daug vėliau, pavyzdžiui, tiktai nuo aštuntųjų gyvenimo metų.

Tačiau tai nėra talento vertinimo kriterijus. Kai kas vargiai prisimena, kas buvo prieš keletą metų. Tai, be abejo, netalentingi žmonės.

Kai kurių žmonių atmintis dažnai funkcionuoja tik atsitiktinių asociacijų dėka. Genialus žmogus visada išsaugo atminties valdžią įspūdžiams. Todėl genialiuosius dažnai kamuoja įkyrios idėjos.

• Palyginus psichinę žmogaus sąrangą su varpų sistema, kai vienas varpas yra šalia kito, galima pasakyti, kad negenialaus žmogaus varpas suskamba tik tada, kai jį išjudina gretutinis ir netrukus nutyla. O genialaus žmogaus suskambęs varpas galingai svyruoja, nutyla negreitai ir dar išjudina visą sistemą. Kartais varpas skambina visą gyvenimą.

Proga, kuri tarsi pastūmėja veikti psichinę genijaus sistemą, gali būti visiškai nereikšminga. Tačiau veikimas gali trukti vienodu intensyvumu ilgą laiką, priversdamas kentėti. Galima įžvelgti šios būsenos panašumą į beprotybę.

„M” būdinga tik viena prisiminimų rūšis, – tai prisiminimai, susiję su lytiniu potraukiu ir vaikų gimdymu. „M” prisimena mylimą vyrą, gerbėją, vestuvių naktį, savo vaikus, taip pat lėles, dovanas, gėles, puokščių formą ir skaičių, eilėraštį (kaip ji įsivaizduoja), sukurtą jos garbei, o ir ypač aiškiai (tai glumina ir sukelia įtarimus) prisimena kiekvieną be išimties komplimentą, kurį tik kada išgirdo.

Tai viskas, ką tikra moteris prisimena savo gyvenime.

Tai, kas giliau įsispaudžia žmogaus atmintyje, tiksliausiai jį apibūdina.

Aš dar norėčiau pateikti faktą, kurį pabrėžė Lotcė: moteris lengviau negu vyras susitaiko su naujomis aplinkybėmis (ar padėtimi).

O štai poreikis sukurti autobiografiją – iškilaus žmogaus požymis. Šitam, be genialumo, reikia dar ir gero psichologinio pasirengimo. Tikslią atmintį pagrindžia žmogaus kilnumas. Talentingasis nė už ką, net už savo laimę, nesutiktų atsižadėti savo praeities.

Troškimas pamiršti – vidutinių ir menkų natūrų požymis.

Kad ir kaip griežtai savo paklydimus vertintų iškilus žmogus, jis vis dėlto nesišaipys iš savo poelgių, minčių, gyvenimo. Mūsų laikų žmonės, kurie juokiasi iš savo buvusių tikėjimų ir svajų, mažiausiai verti madingo „save nugalėjusio” vardo. Tokia ironija įrodo tik visišką jų praeities ir dabarties nebuvimą.

Kuo didesnę reikšmę žmogui turi visi gyvenimo reiškiniai, tuo reikšmingesnis pats žmogus. Tai sudaro universalią sąmonę ir atmintį. Tačiau moteris niekada nesuvokia savo lemties. Moteriai stinga heroizmo: ji tik būtiniausiu atveju grumsis, ir tai tik už savo meilės objektą; joje negali būti tragizmo, nes jos lemtis priklauso nuo to objekto. Jai nebūdingas ir pietizmas, nes stinga betarpiškumo jausmo. Ši dorybė visiškai ir galutinai priklauso vyrui.

Moteris lengvai atsisveikina su savo praeitimi.

Pietetizmą, tai yra žmogaus santykį su savo praeitimi, pagrįstą tvaria atmintimi, kuri siejasi ir su apercepcija, galima tyrinėti remiantis kitais reiškiniais. Tačiau svarbiausia: ar žmogus jaučia nemirtingumo poreikį, ar jam tai svetimas dalykas.

Bendrą požiūrį, išplėtotą Tailoro, Spenserio, Avenarijaus, tikėjimą nemirtingumu kildinantį iš sielos kulto, kiekviena epocha negailestingai neigė. Išimtis – mūsų epochos eksperimentinė psichologija.

Žmogaus jutimas ir regėjimas savęs praeityje slepia savyje troškimą regėti ir jausti save ir toliau. .Kas brangina savo praeitį, kam dvasinis gyvenimas svarbiau už fizinį, tas nenorės jo atsisakyti ir po mirties.

Mirštančiojo sielos būsena – mums beveik paslaptis. Tačiau trokštamo nemirtingumo ir atminties ryšį įrodo įspūdžiai, kuriuos paliudija išgelbėti nuo mirties žmonės.

Niekad nemąstę apie mirtį, jie per kelias sekundes prisimena visą gyvenimą ir net reiškinius bei daiktus, jau visiškai prapuolusius sąmonėje.

Norint sužinoti, kas vyksta mirties akimirką, reikia būti neeiliniam žmogui, tačiau kaip tik kilniausi žmonės vengia įsigilinti į mirštantįjį.

Tačiau visiška netiesa mirtinai sergančių žmonių religingumą paaiškinti, kad „galbūt” ar „teisingiau” būtų numirti su tikėjimu. Taip pat lengvabūdiška manyti, kad žmogus negali numirti su melu sieloje, pragaro baimės akivaizdoje, apie ką jis niekad gyvenime nemąstė.

Vadinasi, „ateistų eutanazijos” problema nėra beprasmė, nėra istorinis kuriozas, kaip šitai traktuoja Fridrichas Langė.

Mano psichologinių nemirtingumo motyvų nuorodos glaudžiai siejasi su atmintimi, bet dar negali vadintis aukščiausio principo išvada. Nesunku įrodyti, kad tarp šių reiškinių yra ryšys: kuo daugiau žmogus gyvena praeitimi, o ne ateitimi, tuo stipresnis jo nemirtingumo poreikis.

… Vadinasi, vertybė glaudžiai siejasi su laiko samprata, jos viena kitą sąlygoja. Užlaikiškumas ir forma – du analitiniai momentai, kurie sukuria vertybių pagrindą.

Nemirtingumo poreikis (jis siejasi su atmintimi ir yra būdingesnis vyrams) – tai tik dėsnio, skelbiančio, kad vertingumu pasižymi belaikiai daiktai, dalis. Žmogaus išgyvenimai įsimenami priklausomai nuo individualiai jiems teikiamos reikšmės.

Tiktai tai, kas įgauna teigiamos vertės formą, atmintis saugo nuo laiko.

Visiškai nugalėti laiką gali tiktai universalaus žmogaus universali atmintis. Tikro genijaus idealas – užlai-kiškas žmogus, koks jis paprastai ir yra.

Nemirtingumo troškimas – stipriausias užlaikiškumo poreikis.

ATMINTIS, LOGIKA, ETIKA

Tokie psichiniai reiškiniai kaip pojūtis ir jausmas, logika ir etika priklauso ypatingoms disciplinoms – kaip atskiros psichologijos atšakos.

Laikas, vertybė, genijus, nemirtingumas – visa tai, pasirodo, glaudžiai susiję su atmintimi. Ligi šiol to nė neįtarėme.

… Iškilus žmogus taip ryškiai savyje laiko tai, ką išgyveno, kad, pavyzdžiui, sutikęs pažįstamą, jis savo susitikimą atkuria kaip atskirą išgyvenimą. O mažiau gabiam kiekvienas susitikimas sužadina tik pažinimo jausmą, kuris palengvina patį atpažinimą.

Atmintis – aukščiausio psichinio žmogaus gyvenimo savybė ir pranašumas. Todėl nenuostabu, kad ji glaudžiai siejasi su vertybės ir laiko suvokimu, su nemirtingumo poreikiu, nebūdingu jokiam gyvūnui. Juk tik žmogus gali būti genialus. Be to, reikia manyti, kad loginiai ir etiniai reiškiniai taip pat siejasi su atmintimi.

Paminėsime visiems žinomą faktą, kad melagių atmintis prasta, o patologiškas melagis beveik visiškai be atminties.

Melagiai silpnai sugeba atsiminti. Todėl poezijoje, pasakose, patarlėse dažnai užsimenama apie moterų melagingumą. Žmogus, kurio išgyvenimas vos rusena sąmonėje, negali nemeluoti, jei tik turi kalbos dovaną. Tokiam apskritai sunku susilaikyti nesumelavus.

Tikra moteris visiškai neturi tapatumo jausmo, net kai jos atmintis tiesiog spindinti, nes ji nepasižymi betarpiškumo jausmu. Sutinkame ir tokius moteriškus vyrus, kurie „nesupranta” savęs, nepripažįsta savo išgyventos praeities, nesupranta, kaip jie galėjo daryti ar kalbėti tą ir aną. Bet vis vien jie suvokia, kad elgėsi ir manė taip ar anaip.

Moteriškė nesidomi savimi, – štai kodėl nėra psichologės moters ir nėra moters psichologijos, kurią ji būtų parašiusi. Grynai vyriškos konvulsyvios pastangos visa, kas išgyventa, logiškai susieti į nuoseklią seką ir pateikti kaip vientisą dalyką, suvienyti individualaus gyvenimo pradžią, pabaigą ir vidurį, – viso to moteriškė nė nesuvokia.

Nutieskime tiltą į logiką tarp šių dviejų sričių. Būtybė, tokia kaip „M”, kaip tikra moteris skirtingais permainingo gyvenimo momentais, negali būti tapati savo permainoms. Taip pat ji skirtingu laiku negali suprasti mąstymo objekto identiškumo.

Be atminties negalima logiškai mąstyti: šiam sugebėjimui įkūnyti reikia psichologinio mediumo.

… Jau buvau užsiminęs apie atmintį, kaip įveikiančią laiką, kaip virš jo viešpataujančią. Tačiau kartu su tuo atmintis yra būtina laiko įsivaizdavimo sąlyga. Betarpiškos atminties faktas yra loginio sprendimo apie tapatumą psichologinė išraiška.

Žmogaus dvasingumo pagrindai visada siejasi su jo praeitimi. Todėl betarpiškumas yra glaudžiai susijęs su priežastingumu. Išsamaus pagrindimo principas numato psichologiškai betarpišką atmintį (t.y. į momentus nesutrūkinėjusią atmintį – vert. past.), kuri saugo tapatumą. Tačiau „M” nepasižymi tokia atmintimi ir visiškai nesupranta betarpiškumo. Iš to matyti, kad moteriai stinga logikos. Tačiau pasitaiko, kad moteris, siekdama kokio nors tikslo, mąsto logiškai.

Atminties stygius yra kiekvieno klydimo pradžia. Logika ir etika susiliečia, kai siekiama tiesos. Jos taip pat glaudžiai siejasi su atmintimi. Platonas, pasirodo, buvo teisus, žmogaus protą siedamas su prisiminimais. Nors nei loginio, nei etinio akto pati atmintis dar nereiškia, ji savaime yra etinis ir loginis reiškinys. Prakalbęs apie kažką kitą, išgyvenęs gilius pojūčius, žmogus jaučiasi kaltas. Kai vyras visiškai nemąsto, jis laiko save nesąžiningu ir amoraliu. Atmintyje slypi moralumas jau todėl, kad atminties dėka įmanoma atgaila. Kiekvienas užmiršimas – nemoralus ir amoralus. Todėl ir nedera pamiršti mirusiųjų. Čia mes užčiuopėme tikrą etikos ir logikos ryšį, kurį nujautė Platonas ir Sokratas, o jį atskleidė Fichtė ir Kantas. Tačiau tai buvo palikta ir pamiršta. Moteris gali meluoti, nesuprasdama, kad meluoja, nes jai stinga tiesos kriterijaus. O kai vyras klausia moters: „Kodėl tu meluoji?” -tai jis įsitikina, kad ji nesupranta jo klausimo. Žvelgia į jį nustebusi ar net pradeda raudoti.

Ir tarp vyrų pasitaiko melo, nes atmintis neišsprendžia melo problemos. Galima sąmoningai meluoti, sąmoningai kaitaliojant faktus. Štai tikrasis melas. O apie įžeistą tiesą galima kalbėti tiktai tada, kai žmogus su ja kaip nors siejasi. Ten, kur šito nėra, negali būti kalbos apie melą, nes ten – polinkis meluoti ir klysti: ne antimorali, bet amorali būtis. Moteriškumas – amoralus.

Nuoširdus vyriškas santykis su tiesos idėja, sulaikantis žmogų nuo melo, yra kažkas užlaikiška. O tai reikštų, kad buvęs poelgis ryškiai atgimsta sąmonėje kiekvieną naują momentą. Jo neįmanoma pakeisti. Jis gali būti tik tuo centru, su kuriuo siejasi visi mūsų pavieniai išgyvenimai, sukuriantys betarpišką būtį. Tai ir yra tas kažkas, kas pažadina atsakomybės, atgailos, kaltumo jausmus, kas verčia praeitį sieti su amžinybės vienove. Todėl ši vienovė egzistuoja ir dabartyje. Šį procesą individas patiria nepalyginti tiksliau ir stipriau, kaip tai galėtų padaryti teismas ar visuomenės nuomonė. Visuomenė pažįsta nusikaltimą, bet nepažįsta nuodėmės. Ji baudžia, kviesdama gailėtis. Už melą baudžiama, kaip už žalą visuomenei (pavyzdžiui, už melagingą priesaiką). Tačiau paklydimas nebūna laikomas dėsnio pažeidimu.

Socialinė etika tūno amžiname pavojuje. Jai baugu, kad etinis individualizmas nepakenktų artimo supratimui. Tai neplečia moralės srities, tik apmaudžiai ją siaurina.

Bet ką reiškia šis „kažkas”, įveikiantis laiką ir nepastovumą? Koks šis „apercepcijos centras”? Tai – asmenybė.

Štai ir priartėjome prie subjekto problemos.

„AŠ” PROBLEMA IR GENIALUMAS

… Kiekvienas tikrai įžymus žmogus junta savo „aš”. Kas neigia savąjį „aš”, tas negali būti didis. (Tuo nenorėčiau pasakyti, kad žmogus, pripažįstantis savąjį „aš”, -genijus.)

Kuo asmuo dvasiškai turtingesnis, tuo ankščiau bunda ši savimonė.

Įrodymui palyginkime trijų genialių, nors skirtingų, žmonių išpažinimus.

Žanas Polis autobiografinėje apybraižoje „Teisybė iš mano gyvenimo” sako: „Aš niekada nepamiršiu savimonės pradžios. Niekam šito nepasakojau, bet nuostabiai gerai prisimenu šio momento gimimo laiką ir vietą. Kažkaip priešpiet aš – dar mažytis – stovėjau mūsų namo prieangyje ir spoksojau į malkų rietuvę. Staiga mano sielą nutvieskė vidinė šviesa: „Aš esu!” Aš pirmąsyk ir amžiams išvydau save. Atmintis neleidžia suklysti. Svetimi pasakojimai negalėjo susimaišyti su visiškai skirtingais, giliai užslėptais mano sielos išgyvenimais, kurių naujumas ir tegalėjo įspausti atmintyje menkiausias smulkmenas”.

Akivaizdu, kad apie panašius išgyvenimus pasakoja ir Novalis „Mišraus turinio fragmentuose”. „Paaiškinti šio fakto neįmanoma, jį reikia patirti. Tai kilniausias reiškinys ir jis būna skirtas tiktai įžymiam žmogui. Tačiau žmonės, kad ir kokie jie būtų, turi jo siekti”.

Šelingas savo mažai žinomų „Filosofinių laiškų apie dogmatizmą ir kriticizmą” VIII skyriuje vaizduoja štai tokį išgyvenimą: „Visi jaučiame poreikį nuo išorinio pasaulio sugrįžti prie savo vidinio „aš”. Šitame nekintamumo simbolyje – „aš” – mintimis įžvelgiame save amžinatvėje. Ši meditacija yra pats tikriausias ir skaisčiausias patyrimas, nuo kurio priklauso visa, ką tik mes žinome ir ką tikime esant antjausminiame pasaulyje. Šio stebėjimo dėka įsitikiname, kad yra kažkas, kas mums, be abejonės, egzistuoja, ir kad visa kita tiktai „atrodo”, nors ir sakome, kad „egzistuoja”…

… Nuo „aš” pažinimo prasideda sielos gyvenimas, net jei šis žmogaus gyvenimas sutrikdomas siaubingo nebūties jausmo.

Tačiau kalbėti apie genijų „kuklumą” – klaida. Nėra tokio įžymaus žmogaus, kuris nesuvoktų savo skirtumo nuo kitų (nebent depresijos metu, kai ankstesnė maloni nuomonė apie save tarsi nuslopsta). Nėra tokio iškilaus žmogaus, kuris nepaisytų jame slypinčių lobių; nėra ir tokio, kuris nepervertintų savęs, kaip, pavyzdžiui, Šopenhaueris, save kėlęs aukščiau už Kantą ar Nyčę. O pastarasis savo „Zaratustrą” vadino rimčiausia knyga pasaulyje.

Tačiau didiems žmonėms įžūlumas svetimas. Įžūlumas ir savęs vertinimas yra priešingybės. Tad jų painioti nederėtų. Įžūlumas – tai prievartinis būdas, kuriuo teigiama savo savimonė, nuvertinus kitų orumą. Tik todėl įžūlumas kartais padeda suvokti savąjį „aš”. Čia kalbama apie fiziologinį įžūlumą. O tyčiniu šiurkštumu gali pasižymėti ir iškilūs žmonės, kai jiems tenka susidurti su menkystomis ir šitaip ginti savo orumą.

Visi genialūs žmonės tvirtai tiki sielos buvimu. Menininkai ir net ateistai, pavyzdžiui, Šelis, tvirtai kalba apie savo sielą, neišmanydami nei filosofijos, nei teologijos. Jie kalba apie ją, kaip apie kažką visiems žinomą. Ar verta abejoti, kad vartodami žodį „siela”, jie į jį neįdeda realios reikšmės?

Genijus savajame „aš” yra tarsi centrinis punktas, žmogaus įvairovės „sintezė”.

Todėl „aš” ir yra universali apercepcija, nes genialus žmogus savyje tarsi aprėpia visatą; genijus – tai gyvas mikrokosmas.

… Genijus suvokia kiekvienos dalies prasmę, nes remiasi visumos idėja. Todėl visi daiktai jam – ne laiko funkcija, bet amžinos ir didingos minties išraiška. Genijus kuria iš savo visuminio „aš”, talpinančio savy visą pasaulį. Todėl jam viskas turi reikšmę, jam viskas – simbolis.

Genialiu galima vadinti žmogų, turintį sąmoningą ryšį su pasaulio vienybe. Tai, kas tikrai dieviška žmoguje, ir yra genialumas.

Genijus niekada nieko nepamiršta, nes užmiršimas įrodo paklusimą laikui. O genijus – laisvas. Jis aiškiai suvokia nemirtingumą, kilniai myli visus šiapus ir anapus. Jis pats išmintingiausias ir laisviausias žmogus. Bet kartu jis ir pats moraliausias, nes labiau už kitus kenčia nuo nesąmoningumo, chaotiškumo, fatališkumo.

… Iškilus žmogus nepaklūsta svetimai nuomonei, ne-susilieja su svetimu „aš”, nes jo „aš” ryškiai skiriasi nuo kito „aš”. Sąmoningas žmonių melas, jų pasyvumas (bebaimių akivaizdoje) jį engia visą gyvenimą.

Genialiam žmogui skausmingiausia atskleisti nesąmoningą melą savo ar kitų žmonių atžvilgiu. Žmogeliukai, įklimpę mele, šio tiesos poreikio nė nesupranta.

… Tačiau reiklumas sau nesumažina ir nepanaikina pareigos aplinkiniams. Tiesa vieninga.

O kaip aš parodau žmogui panieką ar pagarbą? Pirmiausia – jo ignoravimu, antruoju atveju – savo atidumu.

Tiktai žmogus, kuris nepasiduoda pagiežai ir stengiasi suprasti savo artimą, elgiasi tikrai nepriekaištingai. Jis elgiasi moraliai, nes nugali svarbiausią kliūtį, trukdančią suprasti artimą, – savimeilę.

Tas, kuris artimame žmoguje, o ir savyje, jaučia pasaulio centrą, nežvelgs į žmogų, kaip į priemonę tikslui pasiekti. Įžvelgti, pasak Kanto etikos, asmenybę kiekviename žmoguje – reiškia gerbti jį.

… Tai tiltas, jungiantis moralų santykį su savimi ir kitais žmonėmis.

… Nužudyti save – nužudyti visą pasaulį. O nužudyti kitą – vadinasi, nužudyti savąjį „aš” kitame. Tai siaubingiausias nusikaltimas.

Stipriausiai savąjį „aš” žmogus suvokia tarp kitų žmonių. Todėl būdamas tarp kitų jis būna išdidesnis kaip vienatvėje.

Genijus kenčia už visus ir dar kenčia nuo savo gailesčio.

Man atrodo, kad genialumas, kaip tauriausias moralumas, visiškai įrodytas visais požiūriais.

Genijus mums atskleidžia žmogaus idėją, visą gyvenimą skelbdamas žmogų subjektu, kurio objektas – visata.

Tiktai sąmoningumas ir dar kartą sąmoningumas -savaime moralus. Visa, kas nesąmoninga, – nemoralu, o visa, kas nemoralu, – nesąmoninga.

… Genialumas niekad nebūna užbaigtas faktas, nes jis -vidinis imperatyvas.

Jei žmonės suprastų, kad genialumas ir universalus atsakingumas – vienareikšmiai dalykai, tai dauguma troškusių būti genialiais šito atsisakytų.

Dėl šios priežasties daug genialių žmonių išprotėjo, nes jų sielos nebuvo užtektinai stiprios, kad visą pasaulį atlaikytų ant savo pečių.

Genijus, prarandantis sveiką nuovoką, nenori būti genijumi, nes vietoj moralumo trokšta laimės. O kiekviena beprotybė gimsta iš nepakeliamos kančios, kurią iš visų pusių švitina sąmonė.

VYRO IR MOTERS PSICHOLOGIJA

Turime pripažinti, kad iš svarbiausių teiginių, apibūdinant lyčių psichologiją, išplaukiančios išvados yra tokios radikalios, kad gali bauginti net tuos, kurie ligi šiol sutiko su mūsų pažiūromis. Šis knygos poskyris yra skirtas įtvirtinti mūsų pateiktos tezės teisingumą ir atremti įvairius kritikų išpuolius.

O problema tokia: tiek loginiai, tiek ir estetiniai reiškiniai, susilieję tiesos sampratoje į vieną aukščiausią vertybę, verčia mus pripažinti protu suvokiamą „aš”, arba sielą, kaip empirinę realybę, pranokstančią būtį. Tačiau būtybė, nesuvokianti loginių ir etinių reiškinių, panašiai kaip „M”, negali suprasti tokio teiginio. Moteriai tikrai neegzistuoja nei loginis, nei moralinis imperatyvas.

Įstatymas ir pareiga sau – moteriai tėra tušti žodžiai. Todėl galime daryti išvadą, kad ji negali pakilti virš antjausminės asmenybės.

Absoliuti moteris neturi savojo „aš”. Tai galutinis kiekvieno analizavimo rezultatas.

Nepaisant įsivaizduojamo šių žodžių paradokso, autorius tikrai ne pirmasis skelbia šią tiesą.

Pavyzdžiui, kinai nepripažįsta moters sielos. O paklausti, kiek turi vaikų, kinai išvardija tik savo sūnus;

jeigu turi vien dukteris, save vadina bevaikiais. Tikėtina, jog tuo pačiu pagrindu Mahometas paneigė moters galimybę patekti į rojų, o šito rezultatas – paniekinta moteris islamo šalyse.

Be to, Aristotelis, kalbėdamas apie apvaisinimą, vyriškumą pripažįsta formuojančiu, aktyviu pradu, o moteriškumą laiko tik pasyvia materija. Jei prisiminsime, kaip Aristotelis sielą sutapatina su forma, entelechija, su judinančiuoju pradu, išvysime, kiek jis sutinka su mūsų požiūriu, nors savo pažiūras į moterį jis atskleidžia kalbėdamas tik apie apvaisinimą.

Iš Bažnyčios tėvų tik Tertulianas ir Origenas labai menkai vertino moterį; o štai Augustinas, būdamas labai prisirišęs prie motinos, nepalaikė jų požiūrio.

Šiaip ar taip, Aristotelio požiūris į Renesanso epochą įgijo daug šalininkų, beje, ir Žaną Viro (1518-1588). Mūsų laikais analogiškas mintis išsakė Ibsenas (Anitos, Ritos, Irenos paveikslais) ir Augustas Strindbergas („Tikinčiuosiuose”). Mintis, jog moteris neturi sielos, nuostabiai išreikšta vienoje Fuke pasakoje apie Undinę. Undinė -tai platoniškoji moters idėja. O plačiai paplitęs posakis, kad „moteris neturi charakterio”, iš esmės reiškia jos sielos, asmenybės, individualybės nebuvimą.

Iš to, kad žmogaus siela – mikrokosmas, o žmonės, gyvenantys siela, yra genialūs, nes juose gyvena visas pasaulis, galime išvesti, – „M” prigimčiai genialumas nebūdingas.

Vyras viską turi savyje ir tiktai jis, pasak Piko de Mirandolos, gali ypač raiškiai atskleisti. Jis gali pakilti į neišmatuojamą aukštį ir žemai nupulti, jis gali virsti gyvuliu, augalu, net moteriške. Todėl ir egzistuoja moteriški vyrai.

Moteris niekad negali būti vyru. Aš pažįstu labai daug vyrų, kurių psichika, o ne vien koks nors apibrėžtas santykis, tarsi išreiškia moters esmę. Taip pat mačiau labai daug moterų, turinčių grynai vyriškų savybių, bet neregėjau ne vienos, kurios esmė nebūtų moteriška, nors ji ir būtų sumaniai pridengta plonyte skraiste, labai kruopščiai slepiančia ją ne tik nuo anos asmenybės, bet ir nuo kitų žmonių žvilgsnio. Yra arba vyras, arba moteris, nors žmogus ir gebėtų suderinti savyje pačias įvairiausias abiejų lyčių savybes; ši žmogaus būtis -svarbiausia mūsų tyrinėjimo problema – nustatoma jo santykiais su logika ir etika.

Nors anatomine prasme vyro psichika gali būti kaip moters, vis dėlto nėra nė vienos asmenybės su moters kūnu ir vyro psichika, kad ir kokia vyriška būtų jos išvaizda ir kokį menką moteriškumo įspūdį ji darytų. Tad nūnai galime teisingai atsakyti į klausimą apie gabumus: yra moterų, turinčių genialumo bruožų, bet nėra moters-genijaus, niekad jo nebuvo (net tarp vyriškų moterų, kurias mini istorija) ir niekada negali būti.

Kas tuo labai abejos ir pačią genialumo sampratą išplės taip, kad į ją tilptų ir moterys, tas sugriaus šią sampratą.

Jei iš viso įmanoma rasti griežtą ir tvarią genialumo sampratą, manau, būtina laikytis čia išsakytų apibūdinimų. Tačiau kaip galima genialiu laikyti tokį padarą, kuris neturi sielos?

Genialumas yra tapatus individualybės gilumui. Ir užtenka išgirsti – moteris ir gelmė, kad pajustume prieštaringumą. Todėl moters genialumas reikštų suvienyti tai, kas nesuvienijama, nes genialumas iš tiesų yra kilnus, brandus, bendrai sukurtas vyriškumas. Juk genialus žmogus savyje tarsi suvienija viską, taip pat ir moterį, bet pastaroji tėra visatos dalis, kuri negali būti visuma; genialumas nesutelpa moteriškume.

Moteris nebūna geniali, nes ji ne monada, todėl ir neatspindi visatos. Juk išskaidytos vyro sąmonės turinys -tai ne formą įgijusios moters sąmonės rūšis. Jis nėra aiški forma to, kas tarsi potencialiai slypi moters sąmonėje; vyro sąmonės turinys – kažkas išskirtinio. (Jau įrodėme, kad moteris gyvena ne taip sąmoningai kaip vyras. Moteris gyvena genidais, vyras – išskaidytu sąmonės turiniu.) Psichinė vyro būsena jau pirmojoje stadijoje, kurią atkakliai stengiamasi nugalėti, turi polinkį į specifiškumą. Tad gali būti, jog kiekvieną vyro pojūtį lemia aukštesnės vystymosi stadijos, savivokos siekinys. O moteris šito nesiekia – nei pojūčiais, nei mąstymu. Be to, kiekvienos sampratos specifiškumo principai remiasi loginėmis aksiomomis, kurios moterims tarsi neegzistuoja. Todėl, kad moterų mąstymas tėra tik savotiška įtaiga. Tad pati įstabiausia kiekvienos moters savybė – skonis. Tai išimtinė moters savastis. Ugdydama savo skonį, moteris gali pasiekti aukštą tobulumo lygį. Skonis reikalauja, kad dėmesys susikoncentruotų daikto paviršiuje; jis niekad nesustoja ties detalėmis ir būna nukreipiamas būtent į visumos vienovę.

Kai moteris „supranta” vyrą, ji tarsi savo skoniu stebi, ką jis, taip sakant, rezga, nors šis pasakymas nėra skoningas.

Moteris nesistengia tiksliai suvokti griežtų sampratų, tad ji visiškai pasitenkina, jei tai, kas pasakoma, jai sukelia aibę lakių analogijų. Ji lieka įsitikinusi, jog suprato viską.

Šio vyro ir moters mąstymo skirtumo negalima paaiškinti tuo, kad jis skirtingose plotmėse, nes vyro mąstymas yra tarsi linija, nutolusi nuo moters mąstymo. Šios dvi visiškai skirtingos giminės turi vis tą patį objektą: viena vyriška, esanti sampratose, kita moteriška – už sampratų.

Kai moters siekiai (dažnai nesąmoningi) susiduria su kliūtimis, ji praranda sugebėjimą kritikuoti ir kontroliuoti realybę. Tai paaiškinama tuo, kad dauguma moterų esti tvirtai įtikėjusios iš visur joms gresiančiomis meilės atakomis; tuo yra aiškinamos ir lytėjimo jausmo haliucinacijos. Vyrai negali suprasti šių haliucinacijų, nes jų fantazija -menininkų ir mąstytojų; iš to išeitų, kad ji yra aukščiausia tiesa, o moterų fantazija – suklydimas ir melas.

Kiekviena teorija, įrodinėjanti moters loginio mąstymo nebuvimą, turi įrodyti ne tik tai, kad moteris niekina prieštaringumo (o ir tapatybės) dėsnius, taip pat ir griežtas sampratas, bet ir tai, kad jai svetimas ir nesuprantamas pagrindimo (motyvacijos) dėsnis, kuris visada lydi sprendimus. Kaip nuoroda į pastarąjį dalyką – intelektualinis moters nesąžiningumas. Pavyzdžiui, atsitiktinai moters smegenyse įsižiebusi teorinė mintis greitai gęsta: moteris nesivargina, kad ši mintis būtų išplėtota, kad pagrįstų gyvenimiškus santykius, susietų ją su kitomis mintimis, – ties mintimi ji net nestabteli.

Toks amžinas buvimas jausmų sferoje, sampratos ir supratimo neigimas, savęs užliūliavimas, proveržio į gelmę nebuvimas daugumos šiuolaikinių rašytojų ir menininkų stiliui suteikia moteriškumo atspalvį. Vyriškas mąstymas nuo moteriško skiriasi savo tvirtomis formomis. Todėl kiekvienas „nuotaikų menas” – beformis „menas”. O vyro psichikos turinio negalima lyginti su moters labiau išvystytų genidų forma.

Moters mintis slysta įvairių daiktų paviršiumi. Šitai nebūdinga vyrui, kuris įprato prasiskverbti „į visų daiktų pradžią”.

Tai, kad moters mąstymui stinga specifinio sampratų apibrėžtumo, paaiškina jos „jausmingumą”, sugebantį kelti keisčiausias asociacijas ir palyginimus daiktų, kurie vienas su kitu neturi nieko bendra. Net puikiausia atmintimi apdovanotos moterys negali atsisakyti sinestezijų (t.y. dviejų arba daugiau pojūčių atsiradimo, dirginant tik vieno iš jų jutimo organą, – vert. paaišk.).

Sakykime, koks nors žodis priminė moteriai tam tikrą spalvą arba koks nors žmogus tam tikrą maistą. Tikrovėje moterims tai dažnai atsitinka. Tokiais atvejais jos visiškai pasitenkina subjektyvia asociacija, nesiekia išsiaiškinti tokio palyginimo priežasties; dar mažiau jos galvoja apie tai, kad būtų galima išanalizuoti savo įspūdį, kurį sukėlė tas žodis arba žmogus.

Moteris neturi savojo „aš”. Tik supratimas paverčia objektu pojūčių kompleksą; supratimas daro objektą nepriklausomą nuo to, ar aš jaučiu, ar ne. Pojūčių komplekso buvimas priklauso nuo žmogaus norėjimo; žmogus užmerkia akis, užsikemša ausis ir jau nieko nemato ir negirdi; jis apsvaigina save arba eina miegoti ir viską pamiršta.

Žmogus taps laisvas tik tada, kai jis pats sau bus aukščiausias įstatymas. Tik tada jis išvengs heteronomijos (t.y. nesavarankiškumo – vert. past.) ir priklausomybės nuo kitų valios, kurioje visada slypi savivalė. Todėl supratimo funkcija yra žmogaus savigarbos priežastis; jis tarsi jaučia save tuo, kas suteikia laisvę ir nepriklausomybę savo objektui, kaip viską aprėpiančiam pažinimo dalykui. Būtent dalyku (daiktu) remiasi vyrai, tarp savęs ginčydamiesi.

Tik moterys savęs nepriešpriešina daiktams, jos šėlsta su jais ir juose; jos išimtinai paklusnios savo troškimams; jos negali objektui suteikti laisvės, nes pačios jos neturi. Savarankumas, kurį supratimas suteikia pojūčiui, išsilaisvina ne nuo subjekto, o nuo subjektyvumo. Juk būtent supratimas ir yra tai, apie ką aš galvoju, rašau ar kalbu.

Pažinimo instinkto ilgesys, kaip ir meilė, siekia sujungti tai, kas buvo atskira.

Esybė, nepajėgianti suprasti, kaip, pavyzdžiui, tikra moteris, netenka gebėjimo ir nuspręsti.

Jei žmogus apgaudinėja pats save, tai reiškia, kad jis nepaklūsta savo vidinio balso teismui, nepaveda jam savo minčių; tuo mažiau jis benorės jas ginti nuo kitų žmonių teismo.

Moteris nejunta jokio noro veržtis į objektyvią tiesą -tai jos nerimtumo, jos abejingumo mintims priežastis. Yra daug moterų rašytojų, bet jų kūriniuose nėra nė vienos minties, o meilės tiesai (objektyviai) nebuvimas lemia, kad jos nesivargina perimti net svetimų minčių. Taigi tikro intereso mokslui neturi nė viena moteris: čia ji gali suklaidinti ir save, ir kitus orius žmones, kurie yra prasti psichologai. Jei moteris ir sukūrė kažką daugmaž reikš-minga (kaip Sofija Žermen, Marija Somervil ir kitos), galima būti tikram, kad po visais tais mokslais slepiasi vyras, į kurį ji stengėsi būti panaši.

Vyrui yra taikomas posakis „ieškokite moters”, tačiau teisingiau būtų jį taikyti moteriai – „ieškokite vyro”.

Moteris tikrovę suvokia kur kas silpniau nei vyras, nors dažnai teigiama priešingai. Pažinimą kaip faktą moteris visada naudoja pašaliniam tikslui, ir jei to tikslo siekia užtektinai atkakliai, moteris į daiktą (objektą) gali žvelgti labai teisingai. Bet suvokti tiesą vardan pačios tiesos, suprasti vertybę, kokia ji yra, – šito moteris negali.

Todėl pati mažiausia galimybė moteriai būti filosofu; jai stinga mąstymo ištvermės, aiškumo, atkaklumo; ji neturi šio polėkio. Negali būti nė kalbos apie moteris, kankinamas pažinimo problemų. Verčiau tai nutylėti, nes moterų padėtis čia beviltiška. Vyras, visiškai pasinėręs į problemas, nori pažinti, o moteris nori būti vien pažinta.

Tai, kad moteris suvokia sprendimą kaip kažkokį vyrišką dalyką, kaip ją viliojantį trečiaeilį lytinį požiūrį, psichologiškai įrodo, kad sprendimo funkcija – vyriškumo ženklas.

Norėdama perimti apibrėžtas pažiūras, moteris jų reikalauja iš vyro. O jei vyras neturi tvirtų pažiūrų (nors ir koks būtų tas netvirtumas), moteris jo nenori suprasti. Vyro svarstymai moteriai – vyriškumo požymis. Ji gali kalbėti, bet negali svarstyti. Kai moteris būna nebyli – ji pavojinga, nes vyras jos nebylumą gali palaikyti tylėjimu.

Moterys padaro mažiau nusikaltimų nei vyrai, – tai visiems žinomas faktas, kurį patvirtina kriminalinė statistika ir kasdienis gyvenimas. Tad moters papročių grynumo apologetai įprastai griebiasi būtent šito fakto. Bet sprendžiant apie moters moralumą svarbu ne tai, kad žmogus objektyviai nusidėjo kažkokiai idėjai. Svarbu nustatyti, ar yra žmoguje tas subjektyvus pradas, kuris konkrečiai siejasi su paminta idėja, ar žmogus žinojo, ką jis aukoja.

Vyras nusikaltėlis nuo pat savo gimimo taip priima vertybės idėją, kaip ir vyras ne nusikaltėlis. O moteris, net vykdydama patį šlykščiausią nusikaltimą, niekad nesijaučia kalta. Taip mes įrodėme, kad „M” supratimo ir sprendimų sferoje yra neveiksni.

Supratimo funkcija yra pagrįsta tuo, kad subjektas stovi akis į akį su objektu. O sprendimo funkcija – tai subjekto giminystės ir stiprios vienybės su objektu išraiška.

Moteris gali nuoširdžiai stebėtis ir piktintis, kai reikia išklausyti kaltinimus. Jai atrodys keista, kad nepripažįstama jos teisė pasielgti būtent taip, o ne kitaip. Ir priešingai – vyras nusikaltėlis moraliai išklauso kaltinimą.

Moteris visada tiki savo „teise”, nes ji niekada savęs nepasmerks savo sąžinės teismui.

Nė vienas nusikaltėlis dar nemanė, kad žmonės, pa-smerkdami jį bausmei, klysta. O moteris – priešingai, būna įsitikinusi, kad jos kaltintojai taip daro dėl piktų kėslų. Jeigu ji pati nepanorės suprasti, niekas negalės jai įrodyti, kad ji nusikalto.

Kai pradedama moteriai priekaištauti, ji verkia, prašo atleisti ir „išvysta savo kaltę”; ji būna iš tiesų įtikėjusi, kad šito trokšta; ašaros teikia jai slogų pasitenkinimą. Moters užsispyrimas nesunkiai virsta tariamu kaltės suvokimu, jei kaltinama sumaniai. Tačiau vienatvės kančios, suvokus savo nusikaltimo sunkenybę, tykios ašaros, neviltis, gėda visam gyvenimui – visa tai moteriai visiškai nepažįstama.

Būna išimčių, bet ir jos patvirtina: moteris laiko save kalta tik būdama tarp kitų žmonių, kompanijoje.

Aš netvirtinu, kad moteris piktybiška, antimorali, aš teigiu, kad ji iš esmės negali būti pikta; ji amorali, menka.

Stebuklingą pasaką apie moters sielą sukūrė moteriško gerumo, atjautos poveikis; bet pats svariausias argumentas, liudijantis kilniausią moters moralumą, buvo moteris slaugė, gailestingoji sesuo.

Tačiau tai klaidingas požiūris. Ligonių slaugymas neįrodo moterų atjautos. Atvirkščiai, tai liudija moterų savybę priešingą atjautai.

Žiauriai klysta tie, kurie šią moters veiklą aiškina kitaip, negu vykdomą utilitariniais tikslais.

Reikėtų dar pridurti, kad moteriai neegzistuoja vienatvės ir bendruomenės (bendrijos) problema. Kompanionės vaidmuo jai labiausiai tinka todėl, kad moteris tarsi niekad neišnyra iš savo vienatvės. Vyrui vienatvė ir bendruomenė (bendrija) visada yra problema, nors ir būtų galimybė pasirinkti.

Moteris lieka savo vienatvėje, net kai slaugo ligonį. Šis jos poelgis būtų moralus, jeigu ji išnirtų iš vienatvės.

Moteris niekad nevieniša. Ji nebijo vienatvės, bet nejaučia ir didelio polinkio į ją. Net būdama vieniša, moteris gyvena glaudžiai susijusi su visais žmonėmis, kuriuos ji pažįsta. Tai geriausiai įrodo, kad ji – ne monada, nes monada turi savo ribas.

Moters neriboja jos prigimtis, tačiau ne taip, kaip genijaus, kurio ribos sutampa su pasaulio ribomis; tikroviški dalykai paprastai moters neatskiria nuo gamtos ir žmonių.

Šis susiliejimas su gamta ir kitais žmonėmis, be abejo, yra kažkoks seksualinis. Todėl moters atjauta pasireiškia kūniško priartėjimo prie gailesčio jausmą sukėlusios būtybės forma. Tai gyvulėlio švelnumas; norėdama nuraminti, moteris turi glostyti.

Viena svarbiausių moteriškos būtybės ypatybių – tai su aplinka susiliejantis gyvenimas. Šioje ypatybėje slypi rimtos pasekmės. Tai didesnio moters jausmingumo, pasirengimo ir begėdiškumo verkti kiekviena proga priežastis. Kai kas nors verkia, moteris verkia kartu, lygiai taip pat ji juokiasi su tuo, kas juokiasi (bet ne iš jos).

Moteris provokuoja svetimų žmonių gailestį todėl, kad pati galėtų verkti kartu, taip ji pelnosi savigailą.

Parausti už save – vyriška atjauta. Ši vyriška atjauta būna užslėpta, moteriška – įkyri.

Tai, kad moteris, būdama kartu su kitomis moterimis, be jokio gėdinimosi rodo savo nuogybę, įrodo jos absoliutų bejėgiškumą.

Vyrai visada tarpusavy stengiasi prisidengti savo nuogybę.

O štai moteris, kuri yra tik seksuali, gali atrodyti aseksuali todėl, kad ji pati – seksualumas; jos lytinė individualybė neišryškėja nei fiziškai, nei psichiškai, nei erdvėje, nei laike, ne taip kaip vyriška individualybė. Moteris, kuri nesigėdina, gali sukelti drovios įspūdį, nes ji neturi gėdos jausmo, kurį būtų galima įžeisti.

Nuoga galima būti ir apsirengus – tai tiesa, nepasiekiama bukam protui, ir prastas tas psichologas, kuris mato tik apdarus ir todėl atsisako kalbėti apie nuogybę.

Tai glaudžiai siejasi su ta reikšme, kurią moteriai turi žodis „aš”. Moteris, kai jos klausia, ką jai reiškia žodis „aš”, negali įsivaizduoti nieko kito, kaip tik savo kūną. Moters „aš” – tai išorė.

Vyro asmenybė – tai, kas jam suteikia vertę ir laikiškumą.

Asmenybė yra aukščiausia (žmogaus) vertybė, kuri netapati tikslui, nes, kaip sakė Kantas, ji „negali būti pakeista jokiu ekvivalentu”.

Ir ši vertybė yra vyro orumas. Moterys neturi jokio orumo, priešingai, negu manė Šileris; šią spragą pasistengta užpildyti, sugalvojus žodį „dama”.

Ir staiga galvoje tvyksteli vaiski mintis, kad visi tie moters įstabumai priklausys vyrui.

Visa tai dar kartą įrodo, kad moteris gali būti viena, bet vieniša – niekada. Kita vertus, moters puikybė pasireiškia jos poreikiu sukelti nuostabą savo kūnu, paversti jį trokštamu – lytiškai susijaudinusio vyro siekiniu. Šis poreikis toks stiprus, kad kai kurioms moterims visiškai užtenka tik jį patenkinti; jas patenkina vyrų susižavėjimas ir geidulys, kitų moterų pavydas; to joms visiškai pakanka; kitų poreikių jos neturi.

Moters dėmesys, visada nukreiptas į kitus, – tai jos tuštybė; moterys gyvos mintimis apie kitus. Būtent tai lemia moters puošnumą. Jei kas aptiks moters nevalyvumą, to ji nepamirš amžiais. Pati ji niekada neprisipažįsta esanti negraži; blogiausiu atveju ji sutiks esanti mažai vertinga. Bet tai prisipažinti ji sutiks tik tada, kai kitos moterys ją bus nugalėjusios kovoje už vyrą.

Tokios moters, kuri veidrodyje pamatytų save negražią ir nepatrauklią – nėra.

Visiškai suprantama, kad moteris, praradusi vertę savo akyse, stengiasi ją įgyti kitur, paversdama save tyrinėjimų, žavėjimosi ir geidulio objektu.

Pasaulyje egzistuoja vienintelis dalykas, turintis absoliučią vertę – tai siela.

Jūs puikesni už daugelį paukščių, – sakė Kristus žmonėms. Štai taip ir moteris vertina save. Tai netikras požiūris. Tikrasis: kiek žmogus buvo ištikimas savo asmenybei, tiek jis buvo laisvas.

Jei moteris visada ir be išimties save kelia į tą aukštumą, kur yra jos vyras, jei ji tik savo vyro ar meilužio dėka įgyja vertę, tai ji iš esmės nesusijusi su santuoka. Jei taip yra visada, lieka viena išvada: moteris neturi savęs kaip žmogiškos asmenybės vertinimo, ji pati savaime neturi jokios vertės.

Moteris savo vertę visada išveda iš kitų dalykų: iš savo pinigų, nuosavybės, iš savo apdarų kiekio ir prabangos, savo ložės teatre spindesio, savo vaikų, bet pirmiausia iš savo gerbėjo, savo vyro. Ir dar: iš natūralių pastangų labiau užkabinti ir apstulbinti savo varžovę. Tai galėtų būti aukštesnė vyro socialinė padėtis, didesni turtai ir titulas, jauna išvaizda ir jo gerbėjų gausa. Tuo tarpu vyrui būtų didžiai gėdinga dengtis kuo nors pašaliniu ir ginti savo vertę nuo pašalinių.

Tarpusavio santykiai – tikroviškai egzistuojančių tarpinių pakopų vienybė – nustatomi pagal jų padėtį tarp „V” ir „M”. Norime ir čia pritaikyti savo principą, tad nurodysime tokį atvejį: nors mergaitės lūpų šypsena žavi ir kaitina „V”, moteriški vyrai domisi ir pastebi tik tas moteris ir vyrus, kurie į juos nekreipia jokio dėmesio, panašiai ir „M” tuoj pat palieka gerbėją, kuriuo ji pasikliauna ir kuris jau negali labiau jos vertinti. Todėl moterį vilioja ir santuokoje ji lieka ištikima tiktai tokiam vyrui, kuris lygiai naudojasi ir kitų moterų prielankumu, – nes, priešingu atveju, jis jau negali jai teikti naujos vertės.

O štai moters begėdiškumas ir beširdiškumas pasireiškia tuo, ką ji pasakoja ir, svarbiausia, kaip pasakoja apie tai, kaip ji yra mylima. Vyras jaučiasi sugėdintas, kai jis yra mylimas, nes jam tai dovanoja, jis darosi pasyvus, tarsi sukaustytas, jis juk sąmoningai suvokia, kad pats, kaip visuma, niekad visiškai neužsitarnauja meilės; apie nieką jis neįstengs taip rimtai tylėti, kaip apie tai, net jeigu jis ir negalvojo apie intymų ryšį. O juk vyrui net nevertėjo baimintis, kad moterį tuo sukompromituos.

Moteris giriasi, kad ji mylima, tuo puikuojasi prieš kitas moteris, norėdama joms sukelti pavydo jausmą. Potraukį vyrui ji suvokia ne taip kaip vyras, ne kaip gilų jo būtybės supratimą, o kaip savęs apdovanojimą tuo reikšmingumu, kurio anksčiau neturėjo, – kaip savęs apdovanojimą tuo, kas jai prieš kitas moteris yra legitimacija (t.y. pripažintas įstatymas – vert. past.) ir pirmąsyk jai suteikia būtį ir esmę.

Tuo paaiškinamas ir neįtikėtinas moters sugebėjimas prisiminti komplimentus, nors jie buvo pasakyti jai ankstyvos jaunystės dienomis. Todėl moterys reikalauja iš vyrų, kad jie būtų „galantiški” (t.y. labai mandagūs, meilūs, atidūs, paslaugūs – vert. paaišk.).

Galantiškumas yra pati tinkamiausia forma moterį apdovanoti vertingumu. O kokia amorali būna moteris, galima spręsti iš to, kad ji tuoj pat pamiršta savo amoralų poelgį, ir vyrui, jei jis ėmėsi auklėti šią moterį, nuolatos tenka jai tai priminti; tada ji gali patikėti ypatinga moteriško melagingumo jėga, kad ir ji pasielgė negerai, ir taip apgauti ir save, ir vyrą. O vyras, priešingai, nieko neprisimena taip stipriai, kaip tuos atvejus, kai jis buvo kaltas. Čia atmintis vėl pasireiškia kaip moralinis reiškinys.

Daug kas moterį laiko nekalta ir net labiau moralia nei vyras, nes jam etinis brandumas nesudaro problemos. Tačiau tai visiškai nepagrįstas dalykas. Moteris tikrai net nežino, kas yra nemoralumas. Juk ir kūdikio nekaltumas negali būti nuopelnas. Juo gali būti tik senolio nekaltumas, bet tokio iš tiesų nėra.

Savistaba yra išskirtinai vyriška savybė, nes savistabos subjektas yra tapatus moralizuojančiam subjektui; jis pasiekia psichinius reiškinius tiktai juos vertindamas. Tačiau iš visiškai lygiaverčių reiškinių nė vienas negali pasidaryti objektu, kurį būtų galima teigti arba neigti, kaip būna įvairiais savistabos atvejais.

Paskalis nuostabiai subtiliai pastebėjo, kad žmogus ieško bendrijos tiktai todėl, kad jis nepakelia vienatvės ir stengiasi užsimiršti.

Moteriai yra puikiai pažįstamas valdžios ir turto jausmas, tačiau tik ne nuosavybės. Moterų niekas nesieja su jų vardais. Net meilužiui ar gerbėjui jos leidžia save vadinti tokiais vardais, kokie jiems tik patinka. O ištekėdamos moterys prisiima vyro pavardę, šiam faktui neteik-damos jokios reikšmės. .Moteris iš esmės bevardė, nes pagal savo idėją ji neturi asmenybės. Jei moterys neturi savojo „aš”, jos negali turėti ir valios.

Moteris – geriausias mediumas, „V” – geriausias jos hipnotizuotojas.

Kas neturi charakterio, tas neturi ir įsitikinimų. Todėl „M” lengvatikė, nesugebanti kritikuoti ir visiškai svetima protestantizmo dvasiai.

Taip mes dauguma reiškinių patvirtinome, kad „M” neturi sielos, individualybės, asmenybės, laisvės, kad ji neturi nei charakterio, nei valios. Bet šios išvados reikšmė kažin ar gali būti tinkamai įvertinta. Iš šito išeitų, kad „V” psichologija ir „M” psichologija turėtų būti apžvelgiama visiškai atskirai.

Psichiniam „M” gyvenimui, matyt, galima taikyti grynai empirinį metodą, o psichologinė „V” analizė turėtų siekti „aš”, kaip ir nurodė Kantas.

Kyla klausimas, ar apskritai galima „V” psichologija kaip mokslas? Galima atsakyti tiktai neigiamai. Taip, psichologija neigia sielą, o siela iš esmės neigia kiekvieną mokslą apie save, siela neigia psichologiją.

Dabartiniais tyrinėjimais pakankamai apibrėžtai pasakoma, kad siela egzistuoja, nepaisant juokingos ir niekingos besielės psichologijos.

EROTIKA IR ESTETIKA

Klaidinga manyti, kad seksualumas ir erotika, lytinis potraukis ir meilė – tai iš esmės tapatūs dalykai. Reikėtų pasakyti: kuo erotiškesnis žmogus, tuo mažiau jis kenčia nuo savo seksualumo, ir priešingai. Tad trumparegiui, kuris dėl savo cinizmo vis dar teigia šių dviejų reiškinių identiškumą, nurodysime bent tai, kad lytinis potraukis auga suartėjant kūnams, o meilė skaisčiai liepsnoja, kai mylima būtybė toli; meilės gyvastingumui būtinas ilgesys.

Aš net pasakyčiau, kad egzistuoja tiktai platoniška meilė; visa kita, ką vadiname meile, tėra paprasta kiaulystė. Yra tiktai viena meilė: meilė Beatričei, Madonos garbinimas. O lytiniam aktui – tiktai Babilono ištvirkėlė.

Žinome, kad moteris gražiausia ne savo nuogybe. Apsinuoginusi moteris gali būti graži tik meno kūriniuose, kaip skulptūros ar dailės objektas, bet gyva nuoga moteris jau vien todėl neatrodo graži, kad lytinis potraukis atima galimybę bešališkai stebėti. O juk tai būtina tikro grožio pripažinimo sąlyga. Be to, atskiros moters kūno dalys gražesnės negu kūno visuma. Aišku, ištvirkėlis neprotestuoja prieš nuogybę, nes ji nesulaiko jo dėmesio: jis jau negali mylėti, jis tiktai trokšta turėti (valdyti). Tikra meilė drovi, kaip ir tikra atjauta. Aiškinti, kad myli, nors tuo nuoširdžiai tikime, būtų didžiai begėdiška; tai būtų tas pats, kaip pasakyti moteriai: aš jūsų aistringai geidžiu; pirmiausia – tai begėdiško poelgio idėja, antra -tai begėdiškos kalbos idėja. Įsikūnyti nei pirma, nei antra idėja niekada negali, nes kiekviena tiesa drovi; kiekvienas meilės prisipažinimas melagingas. Ir tiktai moterų kvailumas paaiškina tą faktą, kad jos dažnai tiki meilės priesaikomis.

Drovioje vyro meilėje visada slypi vertinimo kriterijus, pasakantis, ką moteryje laikyti gražiu, o ką – bjauriu dalyku.

Estetikoje yra kiek kitaip (negu logikoje ir etikoje): grožį sukuria meilė, čia nėra vidinės normatyvinės būtinybės mylėti visa, kas nuostabu. Ir priešingai, tai, kas nuostabu, nepretenduoja būti meilės jausmo įtaiga sau (todėl ir neegzistuoja antiindividualus, išimtinai teisingas skonis). Kiekvienas grožis savaime pirmiausia yra projekcija, meilės poreikio emanacija; todėl moters grožis neatskiriamas nuo vyro meilės – ir tas, ir anas yra vienas faktas. Grožis – tai meilės išraiška, kaip bjaurumas -neapykantos išraiška. Grožis ir meilė yra vienodai svetimi jausminei aistrai, jie neturi nieko bendra su lytiniu potraukiu. Grožis – tai kažkas nepasiekiama, nepalytėjama, nesumaišoma su niekuo; tiktai iš toli jį galima išvysti kaip arti, o artėjant jis tolsta. Taip ir moteris, patyrusi vyro glamones, negali tikėtis, kad bus meldžiamasi jos grožiui.

Taip priartėjome prie klausimo: kas yra moters nekaltumas, moralumas?

Vyro moralumo ir teisingumo požymis – jo kūno skaistumas; abejotina, kad fiziškai nešvarūs žmonės pasižymėtų sielos skaistumu.

Yra pastebėta, kad moralinio pakilimo momentais neskaistūs žmonės staiga pradeda kruopščiai praustis ir rūpintis fizine švara. O kai kam meilės periodai būna vieninteliai, kai būna ypač rūpinamasi kūno švara. Tą patį matome ir moralinių išgyvenimų srityje: dauguma žmonių, pradėję mylėti, ima ypač kaltinti ir kritikuoti save. Prasideda moralinio lūžio metas: nuo mylimos moters, sakytume, tarsi sklinda vidinė šviesa net ir tuo atveju, jei mylintysis nė karto su ja nešnekėjo, o tik matė ją iš tolo. Šio reiškinio priežastis negali slypėti tik mylimoje būtybėje.

Labai dažnai niekas kitas joje neranda tų savybių, kuriomis ją apdovanoja mylintis vyras, nes ji yra arba paprasta mergaitė, arba kvaila kaip karvutė, arba gašli koketė.

Vyras myli tiktai save, – ne savo subjektyvumą su visomis silpnybėmis, niekingumu, smulkmeniškumu, – o savo giliausią intymiausią esmę, laisvą nuo engiančios būtinybės ir žemės dulkių. Kad ir kiek žmogus gilintųsi į save, jis mato save išpurvintą ir niekur neranda to, ko ieško be dėmelės skaistoje. Ir pats karščiausias, pats nuoširdžiausias jo troškimas – išlikti tuo, kas jis yra. Savo absoliučiai vertingos būtybės idealą jis projektuoja į kitą žmogišką būtybę, nes neturi galimybės jį izoliuoti savyje: tai ir įrodo, kad jis myli šią būtybę, t.y. save. Tačiau tą sugeba tiktai kuo nors prasikaltęs ir savo kaltę jaučiantis žmogus; todėl nekaltas kūdikis mylėti dar negali.

Kartu su meile prabunda siekis dvasiškai išsivalyti. Tai būdinga aukščiausiai dvasinei žmogaus prigimčiai, kuri neleidžia jokio erdvinio priartėjimo prie mylimosios. Tai įmanoma tiktai todėl, kad meilė sukuria kilniausią ir nepasiekiamą kiekvienos aistros tikslą. Ir jau ne atsietą idėją, o įsikūnijusią artimo pavidalu.

Štai kodėl meilė yra kilniausia ir stipriausia valios, siekiančios vertybių, išraiška. Štai kodėl ji atskleidžia tikrą žmogaus esmę, svyruojančią tarp dvasios ir kūno, tarp moralumo ir jausmingumo. Tiktai mylintis žmogus visais atžvilgiais būna savimi. Šitai paaiškina, kodėl dauguma žmonių tik įsimylėję pradeda skirti savo „aš” nuo svetimo „tu”. Juk tai ne tik gramatinės, bet ir etinės sampratos.

Taip ir paaiškėja, kodėl dauguma žmonių anksčiau niekaip negalėjo įtikėti turį sielą. Ir tiktai meilėje jie pradeda suvokti savo egzistenciją.

Meilė, panašiai kaip ir neapykanta, yra projekcijos reiškinys, o ne lygybės, kaip, pavyzdžiui, draugystė.

Draugystę lemia dviejų individų lygiavertiškumas; o meilę – nelygybės, nelygiavertiškumo teigimas.

Priskirti kokiam nors žmogui viską, ką pats norėtum turėti, pagražinti jį visais privalumais – reiškia jį mylėti. O grožis yra jausminis kilniausio tobulumo atspindys.

Todėl mylintis žmogus stebisi, net pasibaisėja, jei sužino, kad kuri nors graži moteris nėra itin morali; jis kaltina niekingumu prigimtį, „į tokį gražų kūną” įkvėpusią tokią nedorą. Jis negali suprasti, kad moterį regi gražią tik todėl, nes dar myli ją, kitaip jis nesiribotų tokiu išorinės formos ir vidinio turinio neatitikimu. Gatvinė prostitutė niekada neatrodo graži, nes iš pat pradžių čia negalima vertybės projekcija; ji gali patenkinti tik paties niekingiausio žmogaus skonį, būti mylima tik amoralaus sutenerio.

Moters grožis – tai veido suteikimas moralumui, kuris priklauso vyrui, ir aukšta dvasine įtampa yra perkeltas į moterį.

Grožis yra reiškinio tobulumo simbolis, todėl jis statiškas, o ne dinamiškas. Ir bet koks pakeitimas sunaikina ir jį, ir jo sampratą. Materialiame pasaulyje grožis sukuriamas vertybės meile, tobulumo siekiu. Taip gimsta prigimties grožis, kurio niekada nejaučia nusikaltėlis, nes tik etika lemia tokią prigimtį. Ir todėl prigimties dėsnis – tai moralumo dėsnio jausminis simbolis, taip, kaip grožis -jausminio sielos kilnumo, o logika – įkūnytos etikos atspindys.

Menas, erotika iš pasaulinio chaoso kuria realių formų pilnatvę. Taip, kaip vyro meilė iš realiai egzistuojančios sukuria visiškai naują moterį; nėra meno be formų, nėra meno grožio, kuris nepaklustų jo dėsniams.

Regėti ribotumo ir konkretumo begalybę gali tiktai iliuzija; tik suklydimas – mylimoje moteryje rasti tobulybę. Meilė grožiui neturėtų pradingti moteryje, norint naujai pagrįsti lytinį potraukį. Jei meilė būtų pagrįsta tiktai minėtu sumaišymu, negalėtų būti kitokios meilės, tik nelaiminga.

Transcendentinė meilės idėja, jei tokia apskritai egzistuoja, yra pagrįsta begalybės meile, tai yra absoliuto, arba Dievo meile. O meilė moteriai, kaip atskiram objektui, jau būtų pasitraukimas nuo idėjos, – tai būtų kaltė.

Anksčiau nurodėme priežastis, dėl kurių žmogus prisiima šią kaltę. Meilė siekia vieno tikslo: palengvinti žmogaus kovą dėl gėrio, kurio jis dar neaprėpia savyje kaip idėjos.

Todėl ir meilė, ir neapykanta – tiktai bailumas. Neap-kenčiantis žmogus nenori prisipažinti, kad blogis susisuko lizdą jame; jis įsivaizduoja, kad jo nekaltybei graso kitas žmogus. Mes sukūrėme velnią, kad turėtume malonumą sviesti jam galvon rašalinę; ir todėl, kad tikėjimas velniu tarsi palengvina kovą, suverčia kaltę kitam, jis yra nemoralus.

Neapykanta perkeliame į kitą būtybę savo niekingumą; meile – savo vertingumo idėją; šėtonas tampa bjaurus, mylimoji – nuostabi. Tačiau jei meilė atskirai būtybei yra morali silpnybė, tai ji turėtų pasireikšti visuose mylinčiojo jausmuose.

*  *  *

Kai vyras myli moterį, jis negali jos suprasti, nes tada nepaisoma realios moters psichologijos. Mylėti žmogų, kurį puikiai pažįsti, neįmanoma, nes būtų aiškūs visi jo, kaip žmogaus, trūkumai, o mylėti galima tik tobulumą. Tiktai todėl ir galima mylėti moterį, kad ji nesirūpina tikromis savo savybėmis, tikrais savo troškimais ir interesais. Bandymas rasti moteryje save, užuot mačius joje tik moterį, reikalauja visiškai nepaisyti empirinės asmenybės; šiame bandyme slypi daug žiaurumo moteriai, egoizmo ir pavydo pradžia. Čia slypi ir egoizmas, laikantis moterį nuosavybe ir nekreipiantis jokio dėmesio į jos vidinį pasaulį.

Štai čia erotikos ir seksualinio žiaurumo paralelė nutrūksta. Meilė yra žiauri… Lytinis potraukis neigia tiek kūną, tiek ir sielą; erotika taip pat neigia sielą.

Erotikai moters reikia tam, kad kova truktų trumpiau; iš jos reikalaujama tos šakos, kuria vyras lengviau įsliuogtų į kaltės atpirkimo viršūnę.

Kiekvienas didingas erotikas – genijus, ir kiekvienas genijus iš esmės erotiškas, net jei jo meilė vertybei, tai yra amžinybei, o ir pasaulio visumai susikoncentruoja į moters kūno pavidalą.

Meilė mylinčiam – parabolė; ji susilieja su begalybe…

Kas pažįsta panašią meilę: ar vien vyrai seksualūs, ar ir moteris sugeba kilniausiai mylėti?

Patirtis nedviprasmiškai rodo, kad „M”, nepaisant vienos tariamos išimties, tiktai seksuali. Moterys trokšta arba lytinio akto, arba kūdikio (bet kokiu atveju – ištekėti). Tikros moters „meilės lyrika” be jokios erotikos, nors ir didžiai jausminga.

Tiktai meilė sukuria grožį. O moterys dažnai sako: „Kam vyrui reikia būti gražiam?” – ir tai ne tuščia frazė. Ne paprastas kerštas vyrui, jo puikybei. Juk moteris klausia vyrą patarti, kokios spalvos suknelė jai labiau tiktų. Moteris negali apsieiti be vyro pagalbos ten, kur, be skonio, yra būtinas dar ir grožio jausmas.

Jei pačioje moteryje slypėtų grožis, jei ji savo vidinio pasaulio gelmėje būtų ir grožio matuoklė, tai ji neverstų vyro nuolat įtikinėti, kad ji nuostabi.

Meilės sąlyga turėtų būti individualybė, jei ir ne tobulai skaisti, tai bent sklidina valios išsilaisvinti iš purvo ir žemės dulkių. Nes tiktai meilė sukuria grožį.